Timothy Ferriss: 4 valandų darbo savaitė

Kartas nuo karto sveika į rankas paimti kokią nors motyvacinę knygą: ne tiek tam, kad sužinotum ką nors naujo (nes, sutikime, visos jos rašo apie tą patį), o daugiau tam, kad gautum naują dozę optimizmo ir ryžto veikti.

Ši knyga manęs neįkvėpė.

Pirmasis trečdalis dar buvo visai nieko: jame rašoma apie savo darbų optimizavimą, trumpai pasakojama tai, ką galima rasti David Allen‘o ar Stephen Covey (visgi gal labiau pastarojo) knygose – neatidėliok, dirbk „protingai“ ir tik tai, kas yra svarbu. Po to kalbama apie tai, jog reikia būti ne korporaciniu vergu, o kurti savo (geriausia internetinį) verslą, kad galėtum nieko neveikti, mėgautis gyvenimu, o pinigai patys kapsėtų.

Idėja gal ir nebloga, bet pasiekiama eiliniam tūlui piliečiui ne taip jau lengvai. Ypač žingsnis po žingsnio sekant autoriaus patarimais (Vienas iš jų: apsimesti susirgusiu ir savaitę dirbti iš namų – namie būsi daug produktyvesnis, o tai pastebėjęs tavo viršininkas tau visada leis dirbti namie, jei tik to paprašysi. O po to kažkokiu stebuklingu būdu būdamas namie, ar keliaudamas po tolimas šalis staiga tapsi keliasdešimt kartų produktyvesnis ir tau beveik nebereikės dirbti).

Net ir savo verslo kūrimo idėjos man pasirodė nepatrauklios, nors kitiems jos gal ir veiksmingos. Matyt per daug skaičiau Seth Godin ir panašių guru, kurie teigia, jog svarbiausia, jog verslas turi būti nuoširdus, išskirtinis ir visaip kitaip remarkable. Tuo tarpu Timothy Ferriss produktų idėjos kvepia teleparduotuvėmis ir ne itin protingų klientų ieškojimu. Man labai sunku suvokti, kaip jogos DVD laipiojantiems po kalnus, sukurtas merginos, kuriai patinka joga per kelias savaites ar prancūziškų marškinių pardavinėjimo internetu verslas gali būti konkurencingas ir pelningas. Ypač kai konkurentams įėjimo į rinką barjerų praktiškai nėra, o verslo savininko tikslas yra ne verslo vystymas, o padirbėjus mėnesį, kad užsukti verslą, keliavimas po pasaulį. Galbūt esu per daug persisunkęs skepticizmu.

Kad ir kaip ten bebūtų, tai tik dar viena iš motyvacinių knygų. Krizės laikais motyvacijos iš tiesų reikia, bet rutinoje įstrigusių darbuotojų tikriausiai dabar mažiau: visi svajoja apie darbo išsaugojimą, o ne išsilaisvinimą iš jo.

Ieškom protingo žmogaus

Rytų Europos akcijų rinkos plačios, ir dviese su Donatu nebespėjame jų visų aprėpti, tad mums reikia pagalbos. Ieškome žmogaus, kuris galėtų dirbti analitiku ir padėtų mums valdyti mūsų investicinį portfelį. Analitinio darbo patirtis nėra būtina (labai lauktume paskutinių kursų ekonomikos ar vadybos studentų(čių)), bet labai tikimės, jog žmogus bus nusiteikęs sparčiai tobulėti ir mokytis — nors tai dažniausiai lengva, jeigu žmogus protingas ir domisi finansų rinkomis.

Ką mes siūlome? Labai įdomų darbą: jums teks vertinti įvairiausias Rytų Europos kompanijas, gilintis į jų finansinius duomenis, domėtis jų perspektyvomis, bendrauti su jų vadovais, užsienio analitikais, aiškintis, nuo ko priklauso vienos ar kitos kompanijos pelningumas (ar žinojote, jog kilogramo pomidorų kaina Gruzijoje priklausomai nuo mėnesio kinta nuo keliasdešimt centų iki septynių dolerių?) ir visaip kitaip mums padėti nuspręsti, kurias akcijas mums reikia pirkti, ir kurias parduoti. Kadangi finansų pasaulis pradžioje gali pasirodyti painus, mes stengsimės jums padėti jame susigaudyti ir kuo greičiau įgyti reikiamos patirties — esame suinteresuoti jūsų augimu.

Ko mes iš jūsų tikimės? Kad turėtumėte puikų analitinį mąstymą ir norą tobulėti bei domėtis finansų rinkomis. Dar labai reikėtų, kad gerai šnekėtumėte angliškai, nes kitaip su įvairių tautybių žmonėmis susikalbėti beveik neįmanoma. Tiesa, rusų kalba yra privalumas, nes buvusioje Sovietų Sąjungoje ja dažnai naudojamasi. Savaime suprantama, turite būti krimtę ekonomikos ar bent jau vadybos mokslus ir, galbūt, nutuokti, kuo skiriasi terminas „livestock“ nuo „preferred stock“ (ar bent jau greitai naudotis Google). Ir dar reikėtų noro retkarčiais pakeliauti į ne itin ekonomiškai išsivysčiusiais valstybes, kaip kad Bosnija ar Gruzija, kuriose dar nedaug vakarų investuotojų yra įkėlę kojas (ir kur naktiniai klubai prilygsta tik lietuviškoms kaimo diskotekoms). Bet didžiąją dalį laiko dirbsite Vilniuje.

Jeigu susidomėjote, siųskite CV ir kelis sakinius apie tai, kodėl norite šio darbo man adresu petras@auroraholding.lt

ATNAUJINIMAS: Radom!

Paskaitos apie diskontuotus pinigų srautus medžiaga

Vakar teko vesti paskaitą spekuliantams apie diskontuotų pinigų srautų kompanijų vertinimo metodą (Asociacija „Spekuliantai“ rengia daug įvairių seminarų investavimo temomis). Tema sausoka, nuobodoka ir pilna skaičių bei techninių detalių, bet gal būt kam nors mano skaidrės bus naudingos. Nežinau, kiek ta paskaita buvo naudinga jos klausiusiems, bet aš jai besiruošdamas tikrai nemažai sužinojau ;)

Parsisiųsti skaidres.

Įspūdžiai iš Serbijos

Praėjusią savaitę pirmą kartą teko lankytis Serbijoje, kur dalyvavome vienoje konferencijoje ir susitikome su keletu kompanijų. Bendras šalies įspūdis buvo šiek tiek geresnis nei prieš savaitę patirtas Bosnijoje, bet tai nenuostabu, kadangi Serbija buvo Jugoslavijos centras, tad jų išsivystymas ir turėtų būti didesnis.

Vietiniai kompanijų atstovai ir brokeriai labai tiki Serbijos ekonomikos augimu (Kosovo problema berods per dvi dienas nebuvo paminėta nei karto, o jei ir buvo paminėta, tai tik prabėgomis), nors toje Serbijos ekonomikoje problemų visgi netrūksta. Visi Serbijos bankai kartojo, jog centrinio banko restrikcinė politika neleidžia jiems augti tiek sparčiai kaip jie norėtų, kadangi reikia daryti labai didelius atidėjimus (kapitalo pakankamumo santykiai Serbijos bankuose kartais siekia ir apie 30%), o plėtrai finansuoti reikia leisti naujas akcijų emisijas. Berods nei vienas serbų bankas nėra išleidęs obligacijų emisijos, ar skolinęsis lėšas iš užsienio bankų — iš dalies tai gal ir gerai esant pasaulinei kredito krizei, bet kartu ir parodo, kiek išsivysčiusi yra Serbijos bankų sistema (net ir Gruzijoje bankinė sistema atrodo žymiai sudėtingesnė). Serbijos ekonomikoje didelę reikšmę vaidina euras — kai kuriuose bankuose iki 85% indėlių laikoma užsienio valiutomis, o ne vietiniu dinaru; paskolos taipogi dažniausiai išduodamos eurais.

Tiesa, susitikome ne vien su bankais. Tik susidarė įspūdis, jog dauguma likvidžių bendrovių pakankamai brangios ir jų spartaus augimo perspektyvos ateityje ganėtinai įvertintos. Nors, kita vertus, Belgrado biržoje kotiruojama apie 1600 bendrovių, tad jeigu nebaisu pirkti ne itin likvidžias pozicijas, tam tikrų perliukų tikriausiai įmanoma atrasti. Juolab jog tokiose rinkose neretai atsitinka taip, jog investuotojų pastebėtos nelikvidžios, bet įdomios akcijos greitai tampa gana likvidžiomis.

Universitetas kartais skiriasi nuo realaus verslo

Perskaičiau šitą Guy Kawasaki dienoraščio įrašą, ir net šiek tiek lengviau pasidarė:

I remember struggling to meet the minimum page requirements of reports in college. Double spacing and 14 point Selectric typewriter balls saved me. Then I went out into the real world, and encountered bosses who wanted a one-page report. What the heck??? The best reports in the real world are one page or less.

Universitete man buvo sunkiausia rašyti kursinius ir magistro darbą. Ne dėl to, jog nežinočiau apie ką rašyti, ar nesuvokčiau temos ir pasimetęs klaidžiočiau tarp statistinių formulių — dėl to, jog tie darbai turėjo tam tikrus apimties reikalavimus, kuriuos man kažkaip labai sunkiai sekėsi vykdyti. Reikia kokiam nors kursiniam darbui 20 puslapių, tad, būdavo, sėdžiu ir krapštau galvą, kur čia dar kokius 5 puslapius pridūrus, apie ką čia dar priskiedus, nes, juk lyg viską, ką reikėjo papasakoti, jau papasakojau. Gal ir keista, bet su šia problema nė karto nesu susidūręs realiame verslo pasaulyje — ir tikrai ne dėl to, jog staiga atradau ką daugiau pasakyti! Kuo trumpiau ir aiškiau — tuo geriau, pilstymui iš tuščio į kiaurą realiame versle nėra laiko ir vietos. Net jeigu ir iš tiesų turi tiek daug pasakyti, kad vargiai tilpsi į 20 puslapių, vargu, ar kas į tavo idėjas kreips daug dėmesio, jeigu nebus vieno puslapio tų idėjų santraukos.

Universitetas neretai skiriasi nuo realaus gyvenimo (ir dėkui dievui, nes jau buvau begalvojęs, jog mano chroniškas nesugebėjimas tinkamai rašyti ilgus akademinius darbus geruoju man nesibaigs).

Kelionė Ukrainon

Šiomis dienomis pirmą kartą gyvenime lankausi Ukrainoje. Pirmieji įspūdžiai Kieve: daug prabangių visureigių (ypač populiarūs Lexus), daug Žiguliukų (kai kurie dar su sovietinio tiuningavimo elementais, kaip kad lipdukais „Racing“ stiklo viršuje — į vidų nežvelgiau, bet tikėtina, jog pavarų perjungimo svirtys papuoštos inkrustuotomis rožėmis), daug lietuvio akį rėžiančios betvarkės gatvėse (normalu statyti mašinas ant šaligatvio, o va pirmoje gatvės juostoje ne taip įprasta), daug labai didelių namų naujuose rajonuose (nekilnojamo turto kainos lenkia vilnietiškąsias) bei daug smulkių prekeivių gatvėse.

Po pastarųjų rinkimų Ukrainoje buvo sunku prognozuoti, kuria kryptimi pasuks jos ekonomika, be to, gana skaudžiai jai turėjo suduoti smūgį dujų kainų padidinimas. Šiandien, kalbantis su brokeriais, galima išgirsti daug optimizmo: reformos visgi vyksta, dujų kainų pakėlimas buvo neblogai suvirškintas, paprasti piliečiai tikisi gyvenimo gerėjimo, atsirado šiek tiek normalesnės skolinimosi galimybės, tad sparčiai didėja vartojimas. Tačiau Ukrainos ekonomika vis dar gana stipriai priklauso nuo plieno kainų: net jeigu ir pats plieno lydymas ekonomikoje nesudaro didelės dalies, nemažai kitų verslų gyvena iš teikiamų šiam sektoriui paslaugų. Šiuo metu tikimasi, jog reformos bus vykdomos toliau, laukiama, kada Ukraina bus priimta į Pasaulio Prekybos Organizaciją (kas turėtų būti ne vien naudinga ekonomiškai, bet kartu šiek tiek ir sukelia jausmą, jog kažko pasiekei; o jeigu Ukraina bus priimta anksčiau nei Rusija, ir galės derėtis dėl Rusijos priėmimo į PPO sąlygų…). Nemažai vilčių dedama į privatizaciją bei energetikos sektoriaus reformą.

Tiesa, problemų Ukrainos rinkoje lieka labai daug. Turbūt viena didžiausių yra kompanijų skaidrumo stoka ir menkas mažumos akcininkų teisių gerbimas. Ne toks jau retas reiškinys yra kokių nors stipriai atskiedžiančių tikslinių akcijų emisijų leidimas pagrindiniams akcininkams, transferinė kainodara, pelno slėpimas ir t.t. Nors kai kurios didelės kompanijos visgi po truputį suvokia, jog reikia skaidrėti, jeigu norėsi pritraukti kapitalo vakaruose — tik „praskaidrėjimas“ negali įvykti per vieną naktį, tam kartais prireikia ne vienus ir ne dvejus metus trunkančio įmonių reorganizavimo.

Dar viena Ukrainos problema yra korupcija. Daug pinigų cirkuliuoja šešėlinėje ekonomikoje, nes nedaug kas bijo ir gerbia mokesčių inspekciją — kiekvienas save gerbiantis, turi ten pažįstamų, tad jos veikla nėra labai efektyvi. Nors mokesčiai nėra dideli: pajamų mokestis siekia berods 15%. Itin mažos ir baudos keliuose: už greičio viršijimą daugiausiai gali sumokėti 34 grivnas (mažiau nei 20 litų), bet dažniausiai atsiperkama 10-20 grivnų kyšiu pareigūnams.

Darbas namie

Kaip jau esu minėjęs, prieš mėnesį su kolega palikome Finastą, ir jau dvi savaitės kaip intensyviai dirbu naujame darbe. Kadangi šiuo metu neturime ofiso (tiksliau jį turime, bet laukiame kol jame atsiras baldai ir kitokia ofisui reikalinga atributika), dirbame iš namų. Kas nėra labai blogas variantas, kadangi dirbant iš namų yra nemažai pliusų, nors viskas galbūt nėra visiškai taip, kaip įsivaizdavau iš pat pradžių.

Vienas didžiausių privalumų dirbant namie man yra galimybė geriau sutelkti savo dėmesį. Sunku susikoncentruoti ties vienu darbu, kurį turėtum daryti dirbant ofise, kuriame šurmuliuoja dar kelios dešimtys kolegų, kurie dar ir paskambina ar ateina pasitarti kokiu klausimu. Net jeigu nusprendi, jog artimiausią pusvalandį paskirsi vienos ar kitos kompanijos analizei, neišvengiamai po kokių dešimties minučių kam nors prisireiks tavo nuomonės, arba tavo mintis nutrauks maklerių šūkčiojimai apie tai, jog išėjo kokia nors esminė informacija. Savaime suprantama, į įvykius aplinkoje reikia reaguoti, ir po kokio pusvalandžio vėl gali grįžti prie savo analizės, tik jau esi pamiršęs, kurioje vietoje esi ją pabaigęs. Atrodo, jog dirbant dideliame (ir triukšmingame) ofise, neišvengiamai tenka žongliruoti užduotimis (kaip programeriai išsireikštų, dažnai daryti „context switching“), o kai nelabai gali ilgesniam laikui susikoncentruoti ties kuria nors viena iš jų, tai atrodo, jog per dieną taip ir nenuveikei nieko naudingo.

Namie viskas kitaip. Mėgstu dirbti tyloje, tad išjungiu muziką, ir darbas prasideda. Kartais atrodo, jog dabar per pusę valandos padarau daugiau nei per visą dieną ofise (tiesa, tik labai retkarčiais), kadangi niekam netrukdant galima užduočiai paskirti ištisas nepertraukiamas keletą valandų. Bet tai atsitinka tik tuomet, kai jau nusiteikiu dirbti. Motyvuoti save ir nuspręsti, jog ateinančias kelias valandas dirbsiu, visgi ne ką lengviau, nei dirbant su kolegomis. Galbūt netgi sunkiau, nes juk niekas nemato, iš tikrųjų tu dirbi ar ne, juolab kad ir darbo rezultatas nevisai apčiuopiamas ir tiesiogiai nėra koreliuotas su darbo valandomis. Motyvacijos problemą labiausiai man padeda spręsti mintis, jog visgi dirbu sau, tad bimbinėjimas po weblogus ir naujausio Dilberto skaitymas nebūtinai maksimizuoja mano iš laiko išspaudžiamą naudą.

Dirbant namuose gali pasirinkti, kada dirbsi, ir ką dirbsi. Dabar galiu atsikelti kada noriu (nors dažniausiai tai atsitinka apie aštuonias) ir jau po penkių minučių sėdėti skaitydamas dienraščius ir elektroninio pašto žinutes bei gerti kavą. Jokių kamščių, jokių stresų, kad pavėluosi. Nes juk jeigu pramiegosi, tai galėsi prie biržos apžvalgų ar kompanijos balansų pasėdėti ilgėliau. Ach taip, ir nėra jokių posėdžių, nes viską galima aptarti per Google talk (dirbame tik dviese) arba per pietus.

Dar vienas privalumas: kai galų gale pavargsti nuo darbo, namie galima nuveikti ką nors naudingo – išplauti indus ar padžiauti skalbinius. Pastebėjau, kad atliekant tokius namų ruošos darbus mintys vis tiek sukasi apie ką tik nagrinėtą įmonę, bet kažkokiam pasąmoningam lygmenyje, kuriame gimsta nemažai idėjų. Šiaip nelabai mėgstu bendrauti su žmonėmis, tad gali būti, jog tik man tai atrodo kaip privalumas, o kiti eitų iš proto, negalėdami bet kurią minutę eiti pasišnekėti su bendradarbiais. Kartais to trūksta, bet visada yra telefonas.

Kaip jau minėjau, vien dėl to, kad esi ramesnėje namų aplinkoje, darbo efektyvumas nepadidėja, nes ir namuose pilna įvairiausių dalykų, atitraukiančių dėmesį. Nors skaityti apžvalgas man geriausia patogiai įsitaisius ant sofos, bet darbingiausia nuotaika mane aplanko ant virtuvinio stalo pasidėjus kompiuterį – tada kažkaip pasąmoningai jaučiasi, jog esi darbe, tad nereiktų klajoti be tikslo po interneto platybes, o geriau vertėtų išsitraukti skaičiavimo mašinėlę ir užrašų sąsiuvinį. Kiek esu skaitęs apie kitų žmonių patirtį dirbant namie, jiems irgi yra labai svarbu turėti specialią vietą namuose, kuri yra skirta darbui.

Bendrai žiūrint, dirbti namuose neblogai. Nuveikiu lyg ir daugiau nei anksčiau, nors atrodo, jog dar daugiau dalykų lieka nepadarytų, bet čia tikriausiai dėl to, jog anksčiau domėdavausi žymiai siauresniu investavimo regionu nei dabar. Nors kartais galima pasiilgti ir ofiso šurmulio.

Pokyčiai

Paskutines savaites buvau apleidęs savo dienoraštį, tačiau tam buvo šiokia tokia priežastis. Per tą laiką reikėjo padaryti keletą man labai svarbių sprendimų, ko pasėkoje nuo penktadienio nedirbu Finastoje. Tai nereiškia, jog vėl tapau programuotoju – ir toliau dirbsiu finansų srityje, ir toliau mano užduotis bus pinigų bei investicijų valdymas.

Anonsas

Šiandien dalyvausiu LRT radijo laidoje apie tai, kodėl krenta akcijos, ir ką tai reiškia paprastiems žmonėms bei investuotojams:

Lietuvos ir pasaulio akcijų rinkose vyksta investuotojams nepalankūs procesai – akcijų kainos krinta, o prekyba jomis merdi. Imama teigti, jog investuotojai pradeda panikuoti dėl galimų nuostolių. Kokios šio nuosmukio priežastys, ar prasidėję procesai nevirs ilgalaike tendencija ir kaip tokie poslinkiai atsilieps investuotojams? Ar šis nuosmukis nepaskatins gyventojų įtarumo renkantis šiuolaikinius taupymo būdus, – laidoje „Litas prie lito“ ketvirtadienį, birželio 22 d. 16.03 val. (kart. 20.20 val.)

Kas ir kodėl vyksta akcijų rinkose ir kaip elgtis investuotojams laidoje aiškins Finansų maklerio įmonės „Suprema“ patarėjas investicijų klausimais Eimantas Viršila ir bendrovės „Finastos investicijų valdymas“ Fondų valdytojas Petras Kudaras.

Laidą veda Rima Jakutytė

UPDATE: Radijo įrašas LRT (nuo 667 minutės)

Tėvo dienos pamokos

Teko praleisti šiandien kelias valandas su tėčiu, o ta proga jis man papasakojo apie dvi didžiausias susijusias su darbu pamokas, kurios jam labiausiai įstrigo gyvenime.

Pirma jų prasidėjo pasakojimu apie tai, kaip jis gavęs kažkokią užduotį, ją greitai padarė, o paskui laukė vis naujos užduoties nieko neveikdamas. Galų gale, jis pasiskundė viršininkui, jog negauna darbo, o tas jam paaiškino, kad geras inžinierius niekada neturi sėdėti be darbo – jis pats turi susigalvoti ką nuveikti ir pats mąstyti, kas gali būti naudinga. Kitaip tariant, niekada nereikia sėdėti rankas susidėjus, o jeigu nori kažko pasiekti, reikia kurti naujas idėjas ir jas įgyvendinti, nelaukiant kol kas nors pirštu parodys ką daryti.

Antra pamoka, kurią man papasakojo tėtis – problemos neišsisprendžia kaltų paieškomis. Tėtis pasakojo apie tai, kad kažkada būdamas atsakingas už kažkokio gaminio surinkimą, neįvykdė savo darbo, nes kitas cechas nebuvo paruošęs detalių. Jo viršininkas nepriėmė pasiaiškinimų, kad kaltas kitas cechas, nes tėčio pareiga buvo užtikrinti gaminio surinkimą, tad reikėjo ne ieškoti kaltų, o eiti į kitą cechą ir jeigu neįmanoma gauti detalių, pačiam jų su savo darbininkais prigaminti. Jeigu ramiai sėdėsi, nes žinai, jog dėl problemos kaltas kitas, tai problema neišsispręs. Dažniausiai pirma reikia išspręsti problemą, o tik paskui jau aiškintis kas ko neatliko.

Vat tą antrą pamoką man vis dar kartais reikia geriau išmokti.