Category: Ekonomika

„Psychology of Money“ – pati geriausia knyga apie asmeninius finansus

Asmeniniai finansai, Ekonomika, Filosofija, Investicijos, Knygos, Pastebėjimai, ,

Šiais laikais ilgų knygų beveik niekas neskaito, tad autorius Morgan Housel iš pat pradžių veda prie reikalo: knyga bus trumpa ir prie reikalo. Trumpai, drūtai, aiškiai ir be užuolankų paaiškinama kaip asmeninius su finansais susijusius sprendimus veikia psichologija ir kodėl dažniausiai tie finansų sprendimai nebūna optimalūs, jeigu juos vertinsime tik pagal finansų teoriją. Ir tame nieko blogo, nes reikia suvokti, jog visas gyvenimas nėra vien tik finansai ir turto ar pajamų maksimizavimas: mes ne kokie robotai, kurių tikslas numirti su kuo didesniais skaičiais banko sąskaitoje.

Tiesą pasakius, iki šios knygos visada jaučiausi kiek keistai ir nejaukiai, jei kam tekdavo pasakoti ką nors apie finansų arba investavimo teoriją: juk nors ir baigiau tuos mokslus, nors ir dešimtmetį dirbau finansų sektoriuje, mano asmeniniai finansai iš pažiūros atrodo labai neefektyvūs. Niekada neturėjau paskolų, dabar didžioji dalis aktyvų – nekilnojamame turte, ir beveik visai nesidomiu akcijomis. Labai neefektyvus portfelis. Bet ši knyga man leido suprasti, jog aš visgi darau teisingai: svarbiausia ramiai miegoti naktį ir per daug nesukti galvos dėl investicijų, jeigu tik nuolat daugiau sutaupai nei išleidi.

One of the most powerful ways to increase your savings isn’t to raise your income. It’s to raise your humility.

Morgan Housel „The Psychology of Money“

Šioje plonoje knygoje labai daug gyvenimiškos tiesos. Apie tai, kad sėkmė yra prastas mokytojas: ji leidžia net protingiems žmonėms įsivaizduoti, kad jie visagaliai ir nepralošiantys (nežinau kiek protingas, bet kaltas tai tikrai). Apie tai, kad išorinė prabanga tik parodo tavo išlaidas, o ne tavo turtą (dažnai tie, kas puikuojasi itin prabangiais automobiliais, turi ir didelę paskolų naštą). Apie tai, kad yra dalykų, kurių nenusipirksi už pinigus: reputacija, laisvė elgtis pagal savo vertybes, šeima, tikrieji draugai, artimųjų meilė, tavo paties laimė. Ir apie tai, kaip kvaila rizikuoti statant šiuos dalykus ant kortos siekiant uždirbti daugiau pinigų. Patys turtingiausi žmonės yra tie, kurie žino, kad jiems visko gana ir nebereikia plėšytis dėl kelių procentų grąžos. Net jei jie ir gyvena tik senos statybos daugiabutyje.

You might think you want an expensive car, a fancy watch, and a huge house. But I’m telling you, you don’t. What you want is respect and admiration from other people, and you think having expensive stuff will bring it. It almost never does—especially from the people you want to respect and admire you.

Morgan Housel „The Psychology of Money“

Privalomas skaitinys.

John Steinbeck: „Rūstybės kekės“

Ekonomika, Istorija, Knygos, Knygų klubas, , ,

Seniai neskaičiau tokios emociškai sunkios knygos. Ne, meluoju. Nesu gyvenime skaitęs tokios emociškai sunkios knygos. Tokios, kur paskaitęs kokį dešimtį puslapių turi padėti ją į šalį, atsidusti ir imti skaityti ką nors paprastesnio ir ne tokio skaudaus. Tarkim, ką nors apie karą.

„Rūstybės kekės“ lietuviškai išleistos tik vieną kartą, 1947-aisiais. Dėl man neaiškių priežasčių naujesnio jos leidimo nėra, nors pastaruoju metu išverstos ir šviežiai išleistos beveik visos kitos Steinbeko knygos. Knygos tema – didžiosios depresijos skurdas ir sunkus migrantų gyvenimas keliaujant į svajonių valstiją Kaliforniją, kur tikrai turėtų būti darbo. Kaip galima suprasti, darbo ten irgi nebuvo, tad visa knyga – skausmingas beviltiškas kabinimasis į gyvenimą, stengiantis neprarasti žmogiškumo. Aprašymai tokie įtaigūs, kad tą knygų herojų alkį ir neteisybę atrodo išgyveni ir pats. O kai švysteli koks vilties spindulėlis negali atsikratyti jausmo, kad vis tiek čia geruoju nesibaigs. Na, ir nesibaigia. Kai jau manai kad herojai kentėti daugiau nebegali, juos užgriūna naujos bėdos.

Nenuostabu, kad knyga į lietuvių kalbą išversta 1947-aisias: joje nemažai svarstoma apie kapitalizmo blogį, „paprasto žmogaus“ sąžinės tyrumą, išnaudojamus darbininkus, vis mažinamus atlyginimus ir panašiai. Tai labai tiko sovietinėms idėjoms: va, pažiūrėkit, kaip viskas toje Amerikoje neteisinga ir kaip ten kenčia žmonės! Bet „Rūstybės kekėse“ kenčia visi: darbininkai dėl mažų atlyginimų, žemės savininkai dėl prasto derliaus ir bankų paskolų, bankai dėl nemokių savininkų. Depresijos spiralė tempia žemyn visus, o kai gyvos galybės bedarbių migrantų neturi ko valgyti, jie pasiruošę dirbti beveik už dyką. Ar tai jų išnaudojimas? Gal tai tiesiog darbo jėgos perteklius rinkoje? Ypač kai tą darbo jėgą žymiai lengviau tapo pakeisti traktoriais ir mašinomis. Aišku, žmogiška tokių permainų kaina yra sunkiai suvokiama: galima tik įsivaizduoti, ką jaučia tėvai, negalintys išmaitinti savo vaikų, neturintys santaupų ir pagrindo po kojomis, priversti bėgti nuo juos vaikančių policininkų ir bergždžiai klausinėtis darbo. Ypač kai žinai, kad tokių kaip tu yra šimtai tūkstančių, o darbo medvilnės plantacijose ar persikų soduose bus tik kelioms savaitėms už pusmečio.

„Rūstybės kekėse“ nuolat pabrėžiama, kad šie paprasti žmonės stengiasi nenusikalsti (nors ir ne visada tai pavyksta), neprarasti savo žmogiškumo: priešingai, kuo mažiau turi, tuo labiau esi linkęs atjausti kitus ir su jais viskuo dalintis. Ir net tokios negandos iki galo neužmuša Amerikos svajonės: vis tikimasi, kad darbu bus galima viską pasiekti. Gal nepraturtėti, bet bent jau visada turėti maisto (gal net mėsos!) ir kokį nedidelį namuką. Tai kiek stebina: skaitant labai greitai palaidoji viltį, kad herojams pasiseks, o jie vis dar optimistai. Nuvažiuosim ten keletą kilometrų ir bus darbo, galėsim pavalgyt. Nėra ten darbo, nėra! Nevarkit! O jie vis tiek važiuoja…

Ar visada reikia maksimizuoti pelną?

Ekonomika, Filosofija, Pastebėjimai, Vadyba, ,

Prieš keletą metų esu rašęs apie tai, jog versle galima greitai nuvažiuoti į šoną, jei per daug rimtai pradedi žiūrėti į visokias verslo metrikas:

Nereikia pamiršti, jog visas metrikas galima apgauti: vien jau rodiklio pasirinkimas gali lemti keistus organizacijos kultūros pokyčius. Ekonomisto Goodhart’o dėsnis teigia, jog metrikos nustoja būti efektyvios vos tik jos tampa tikslu, kurį reikia pasiekti. Kai tik kažkas siekdamas suvaldyti bankų riziką apriboja kapitalo pakankamumo rodiklį, randama būdų paskolas paversti obligacijomis (o šios kapitalo pakankamumo formulėje traktuojamos atlaidžiau). Kai interneto rinkodaros efektyvumą matuoji reklamų paspaudimais, atsiranda automatinių botų, kurie nuolat spaudalioja ant banerių. Kai prieš reklamdavius reikia girtis atverstų puslapių skaičiumi, portalų antraštės optimizuojamos taip, kad skaitytoją užkabintų, bet neperteiktų straipsnio minties: veiksmo daug, o portalo vartotojai turiniu nusivilia. Jei tik pradedi rimtai optimizuoti kokią nors metriką, net nepastebi, kaip jau toli nuvažiavai į lankas.

Apie perdėtą metrikų svarbą

Panašia tema vakar užsimezgė diskusija Twitteryje: kuo toliau, tuo labiau manau, kad net įmonės pelnas patenka į šių „metrikų“, ties kuriomis galima perspausti sąrašą.

Pirmiausia, pelnas yra lygiai tokia pati manipuliuojama metrika, kaip ir visos kitos: iš dalies tai kažkiek subjektyvus apskaitos dalykas (tarkim, kokiu greičiu nudėvėsi turtą, paveiks tavo pelningumą), o iš kitos pusės, ne kartą teko matyti, kaip pelną nesunku pakreipti į vieną ar kitą pusę, jei tik labai to reikia. Jei viešuosiuose pirkimuose leisi dalyvauti tik pelningoms organizacijoms, nelabai realaus pelno turinčios ras būdų, kaip ištraukti „ant minimalaus nulio“. Jei pelno mokestis bus labai didelis, atsiras būdų, kaip dirbti „nuostolingai“ optimizuojant mokesčius, ir panašiai.

Antra, net jei ir pelnas būtų labai tiksli matematinė sąvoka, dėl kurio apibrėžimo nekiltų diskusijų, perdėta koncentracija į jo didinimą vadovus padaro aklus ilgalaikėms galimybėms: pelnas šiandien tampa svarbesniu už pelną rytoj. Tai nutinka ne taip jau retai, ir tik pavienės stiprią (dažnai ir monopolinę) galią turinčios kompanijos, uždirbančios labai gerą pelną nepražiopso naujai kylančių konkurentų. Atsisakyti gero dabartinio pinigų srauto investuojant į nelabai aiškią ir nebūtinai pelningą ateitį sunku. Todėl Kodak netapo didžiausiu skaitmeninių fotoaparatų gamintoju, o IBM prarado savo pozicijas kompiuterių rinkoje.

Trečia, verslas neturėtų pelno (ar bet ko kito) siekti bet kokiomis priemonėmis: moralė ir „doing what is right“ visada svarbiau nei pelnas trumpuoju (ir ilguoju) laikotarpiu. Perdėtas pelno vaikymasis veda link korupcijos (telieka prisiminti TeliaSonera nuotykius Uzbekistane), vaikščiojimo ties įstatymo ašmenimis (Danske, Swedbank) ar kitų nelegalių sprendimų (kaip kad Grigeo skandalo atveju). Net jei reputacinė rizika siekiant pelno ir yra teisingai įvertinama, nesu tikras, ar tai gera strategija.

Aišku, daugelį šių argumentų galima suvesti į tai, kad pelnas nebūtinai turėtų būti maksimizuojamas trumpuoju laikotarpiu: aukšti moralės standartai turėtų ilgainiui atsipirkti, lygiai taip, kaip ir investicijos į ilgalaikius projektus, kurios, nors ir mažina pelną artimiausiais metais, bet prisideda prie pelno augimo ilguoju laikotarpiu.

Savaime suprantama, verslo tikslas – uždirbti pinigų – nedingsta. Kaip kad ir noras laimingai nugyventi gyvenimą. Bet jei kas dieną (ar kas ketvirtį, ar kas metus) stengsiesi viską matuoti tik pelno matu, tikriausiai baigsis ne itin gerai. Lygiai taip, kaip baigtųsi, jei kas dieną norėtum maksimizuoti savo laimę.

Tai kaip gi ten su tuo VILIBOR’u buvo?

Ekonomika, Lietuva, Pastebėjimai, , ,

Daug diskusijų sukeliančius Stasio Jakeliūno teiginius, jog bankai finansų krizės metu galimai manipuliavo VILIBOR, jau esu nagrinėjęs sename sename mano įraše apie VILIBOR fiktyvumą. Čia koncentruota mano nuomonė apie VILIBOR klausimus ir kas kaltas dėl krizės.

Ar VILIBOR fiktyvus? Juk nevyko jokie VILIBOR sandoriai!

Taip, tai tiesa, kad tarpbankinis skolinimasis 6 mėnesių trukmei galima sakyti nevyko. Bet tai nereiškia, kad šios palūkanos laužtos iš piršto, nes sandoriai kitose rinkose, kurios turėtų atkartoti tas pačias palūkanų normas iš tiesų realiai vyko – ir jų palūkanos nesiskiria nuo VILIBOR. Jeigu tik norėjote, galėjote sudaryti euro ir lito ateities sandorį: sutikę prisiimti lito riziką, būtumėte gavę VILIBOR ir EURIBOR skirtumą. Galėjote metams ar pusmečiui dėti indėlius litais arba pirkti tiek bankų, tiek valstybės obligacijas už 9-10 procentų palūkanas. Darėme taip ir mes, siūlėme ir klientams, žinau ir fizinių asmenų, kurie gavo tokias palūkanas. Jos ne iš piršto laužtos, tokia buvo realybė.

Ar Lietuvos bankai specialiai laikė dideles VILIBOR palūkanas, net kai EURIBOR nukrito?

Niekas šioje diskusijoje nemini svarbaus žodžio „devalvacija“. VILIBOR buvo žymiai didesnis nei EURIBOR dėl lito devalvacijos rizikos. Ir tie, kurie sako, jog labai blogai, jog Lietuva nesikreipė į Tarptautinį Valiutos fondą pamiršta, jog viena iš pagalbos sąlygų galėjo būti valiutos devalvavimas – ir tai buvo labai reali rizika. Krizės metu buvo labai neaišku, ar Lietuvai pavyks išsisukti nedevalvuojant valiutos, tad lito ir euro palūkanų skirtumas tai realiai atspindėjo. EURIBOR nukritus dėl Europos Centrinio banko veiksmų, devalvacijos rizika vis dar buvo aukšta. Litas visgi ne euras, ypač kai politikai ir ekonomistai reliai svarsto šansus valiutos devalvacijai.

Kodėl tada nebuvo skirtumo didelio skirtumo tarp EURIBOR ir VILIBOR prieš krizę?

Nes manau, kad bankai per daug optimistiškai vertino Lietuvos ekonomiką. Visi gi tada galvojome, jog būsto kainos gali tik kilti, ėmėme didžiules paskolas pirkdami butus, kurie egzistavo dar tik brėžiniuose, apsukresni prekiavo butų rezervacijomis. Apie tai, jog gali kilti krizė niekas negalvojo (o šalies vadovai tikino, jog ji neįmanoma), mes juk jau taip arti Europos, gyvenimas taip sparčiai gerėja, atlyginimai ir būsto kainos auga dešimtimis procentų ir taip bus kasmet. Gali būti, jog krizei visgi atsitikus, buvo per daug jautriai reaguojama į priešingą pusę, bet taip jau būna: kai stipriai viršijant greitį mašinos uodega pradeda lakstyti į šalis, nori nenori drebančiomis rankomis ateinančius kilometrus prakaituodamas važiuoji lėčiau nei galėtum. Kad tik vėl nesumėtytų.

Kuris VILIBOR buvo neteisingesnis: ar tas kur per daug mažas prieš krizę ar tas kur gal per daug didelis per krizę ir po jos? Jei jau kaltinti bankus sukėlus krizę, reiktų sakyti, jog krizę sukėlė per laisvas pinigų skolinimas ir per daug optimistinių lūkesčių skatinimas – kaltas per mažas VILIBOR, kuris pūtė nekilnojamo turto burbulą. Kaltieji bankai nubausti patirtais nuostoliais. Jei jau kalbama apie kompensacijas dėl neteisingų palūkanų, matyt teisybei atstatyti reiktų papildomai apmokestinti tuos, kurie per daug optimistiškai vertindami savo galimybes ėmė paskolas itin mažomis palūkanomis litais ir prisidėjo prie burbulo. Juokauju, žinoma. Bet susidarytų turbūt ne 500 milijonų eurų.

Roberto Calasso: „The Ruin of Kasch“

Ekonomika, Istorija, Knygos, Religija, Visuomenė,

Net nežinau, kaip apibūdinti šią knygą. Net nežinau, ar ji man patiko, nes stūmiausi per ją sunkokai. Daug filosofijos, daug faktų, daug istorijos, kurią neretai sunku suprasti: žiūrėk, kažkur mintis pabėgo ir nebesupranti, apie ką čia skaitai. Ir kai jau galvoji, kad nebeverta kankintis, užčiuopi kažką fundamentalaus: apie garbę, apie pasiaukojimą, apie Prancūzijos revoliuciją, apie tai, kuo skiriasi teisė nuo tvarkos, apie post-modernizmą,  marksizmą ir liberalizmą, kurie lipdyti iš to paties molio, nes abu tikisi išlaisvinti žmogų, apie Upanišadas, apie Antikos filosofus. Nors knygai perskaityti reikėjo kelių mėnesių ir kone keliasdešimt kartų norėjau ją mesti į šoną, pergalėjo mano bjaurus įprotis sukandus dantis pabaigti tai, kas pradėta. O kai jau ši knyga užversta, knygyne vėl pagaunu save besidairant Roberto Calasso pavardės – gal ne tuojau pat, bet esu tikras, kad ir toliau norėsiu jį skaityti.

Po „Kušo griūties“ mano skaitytinų knygų sąrašas pasipildė ne viena knyga: nesu skaitęs nei Markso „Kapitalo“, nei Tomo Akviniečio, labai paviršutiniškai suprantu filosofijos minties istoriją, apie Maksą Stirnerį net nebuvau girdėjęs. Rytų filosofijos žinios pasibaigia ties kažkada mokykloje skaitytu „Gilgamešu“. Tiek mažai laiko, o tiek daug įdomių, dar neatrastų dalykų.

Pietauji be telefono – vaikai valgo nemokamai

Ekonomika, Pastebėjimai, Vadyba, ,

Fatherly rašo:

Parents who give up their phones during dinner will be rewarded with free meals for their kids at one U.K.-based restaurant chain. For the first week of December, Frankie & Benny’s is running its “no-phone zone” campaign in an attempt to improve family interactions at the dinner table.

Fatherly.com

Lankantis restorane, tėvai galės palikti telefonus specialiose dėžutėse; po apsilankymo telefonai bus grąžinti, o vaikų suvalgyti patiekalai bus neįtraukti į sąskaitą. Idėja tikrai nebloga – dažnai nelengva atsiplėšti nuo ekrano, o juk laikas su šeima yra labai svarbus.

Tiesa, tikriausiai tokios iniciatyvos nebūtų gimę, jeigu Didžiosios Britanijos ekonomika išgyventų puikius laikus: restoranų verslui šiuo metu ypač nelengva. Mažėjant vartojimui, ne pirmo būtinumo prekių pardavimai kenčia labiausiai. Tokia akcija realiai yra kainos nuolaida klientų grupei su vaikais – o su gera marketingo idėja ji gali puikiai pasiteisinti.

O namie irgi norėtųsi turėti taisyklę, jog prie stalo telefonų nebūna. Tik tai ne visada lengva įgyvendinti.

Sovietų kapitalas vis dar subsidijuoja Rytų Europą

Ekonomika, Lietuva, Pastebėjimai, ,

Šiandien perskaičiau įdomią mintį:

In Moscow, renting an one bedroom is ~$400/mo. There are a lot of jobs in public sector or small business which pay around $400/mo. How do people manage on that kind of salary? You guessed it right, they’re homeowners, so they pay $50 in utilities and they’re all set. So you can say that a lot of jobs are still subsidized by late USSR’s construction boom.

Komentaras Hacker News

Kadangi masinės privatizacijos metu visi nemokamai įgijo savo butus, vyresniajai kartai nereikia mokėti nuomos arba būsto kredito įmokų. Dėl to ir atlyginimai gali būti mažesni – taip Sovietų statybos bumas vis dar subsidijuoja dabartinius verslus. Kita vertus, naujesnės kartos dažniausiai jau nebeturi tokios prabangos – jiems reikia būstą nuomotis arba pirkti su paskola. Kažkur esu skaitęs, jog kuo daugiau yra savo būsto savininkų (t.y. kuo daugiau paplitęs nuosavo būsto turėjimas lyginant su būsto nuoma), tuo didesnis nedarbas, nes turint nuosavą būstą mažėja darbo jėgos mobilumas. Praradai darbą Tauragėje? Jei nuomojiesi, gana lengva keltis į Kelmę. Jei turi namą – gal labiau norisi palaukti geresnių laikų niekur nesikeliant, ypač jei nespaudžia būsto kreditas.

Walter Scheidel: The Great Leveler

Ekonomika, Istorija, Knygos, Visuomenė, ,

Tai viena iš tų knygų, kuri taip įtikina savo idėjomis, kad ją perskaitęs į pasaulį žiūri jau kitomis akimis: tie, kas trokšta kuo mažesnės pajamų (ar turto) nelygybės pradeda atrodyti nieko nesuprantančiais naivuoliais.

Pagrindinė knygos tezė – jeigu tik gyvename gerais laikais, nelygybė visada didėja. Augant ekonomikai ir nesant milžiniškų sukrėtimų, pajamų bei turto nelygybė istoriškai augdavo beveik be išimčių. O ir tos išimtys buvo gana trumpalaikės ir išskirtinės: gal tik tam tikri istorijos etapai Senovės Graikijoje pažeidžia šią taisyklę. Kuo turtingesnė ekonomika, tuo vis daugiau galimybių ir taip patiems turtingiausiems visuomenės nariams toliau didinti savo turtą. Tai nebūtinai reiškia, jog skurdžiausieji toliau skursta: tiesiog jų pajamų ir turto augimas yra lėtesnis nei grietinėlės.

Tiesa, istoriškai nelygybė ne visada tik didėjo, periodiškai viską į savo vietas sustatydavo daug gyvybių nusinešančios nelaimės: karai, revoliucijos, epidemijos ar totalus valstybės kolapsas. Pasaulis antrojoje XX amžiaus pusėje buvo žymiai lygesnis, nei XIX amžiaus pabaigoje, bet už tai reikia padėkoti pasauliniams karams: šie ne vien tik nušlavė daugelį aristokratijos privilegijų, bet ir per masines mobilizacijas sulygino visus žmones nebekreipiant dėmesio į jų luomą ar prigimtį. Net tos šalys, kurios pasaulinius karus išgyveno santykinai ramiai (kaip kad Švedija ar Šveicarija), buvo priverstos stipriai padidinti mokesčius: karas pasibaigė, mokesčiai liko, ir juos buvo galima panaudoti visuomenės pajamų perskirstymui. Bet tai buvo vienkartinis efektas: nelygybė Švedijoje ir toliau auga. Skaičiuojama, jog norint tokį nelygybės mažinimo receptą pritaikyti JAV, turtingiausiems pajamų mokesčių tarifą reiktų pakelti iki 80%, ir tai nelygybę sumažintume tik iki 1990-ųjų pabaigos lygio. Nepraktiška ir vargiai pasiekiama.

Nelygybė gana efektyviai buvo sumažinta per XX amžiaus revoliucijas: Sovietų Sąjungoje, Kinijoje ir kitose komunistinėse šalyse turtas buvo tiesiog atimtas ir padalintas (tuo pačiu išžudant visus, kurie priešinosi). Tai iš tiesų sumažino nelygybę – manoma, jog Sovietų Sąjunga buvo ganėtinai lygi valstybė, bent jau tuo, kad visi buvo beveik vienodi skurdžiai. Bėda tame, kad net toks drastiškas nelygybės mažinimas buvo trumpalaikis ir gyvavo tik tol, kol jį palaikė režimas. Per kelis metus nuo Sovietų Sąjungos žlugimo pajamų nelygybė vėl staigiai grįžo į priešrevoliucinį lygį. Panašiai nutiko ir Kinijoje, vos tik buvo po truputį pradėta gręžtis į rinkos ekonomiką. Gyvenimui gerėjant, Kinijos gyventojų nelygybė nebeprimena komunistinės šalies rodiklių.

Viduramžiais pasaulinių karų bei komunistinių revoliucijų nebuvo, bet gyventojus gana greitai aplygindavo nuolat pasikartojančios maro epidemijos, kurios neretai į kapus nusinešdavo trečdalį ar net daugiau gyventojų. Toks staigus gyventojų sumažėjimas turėdavo dideles pasekmes ekonomikai: kokiai 15-20 metų, kol užaugdavo nauja karta, trūkdavo darbo jėgos, tad darbininkų atlyginimai šokteldavo keletą kartų. Tuo pačiu atpigdavo žemė, nes jos nebuvo kam dirbti ir bet koks nekilnojamas turtas: jis tiesiog tapdavo perteklinis. Tai lemdavo stiprų turtingųjų dvarininkų nuskurdimą ir pagerindavo gyvenimą tiems, kas duoną uždirbdavo savo rankomis, o ne savo kapitalu. Jei tik marą pragyvenai gyvas, tikėtina, jog ir skurdžium buvęs gyvensi visai neblogai.

Knygos išvada – nelygybės sumažinti normaliomis priemonėmis beveik neįmanoma, žmonės tampa lygesni tik per nelaimes. Jeigu norite lygesnės visuomenės, vienintelis būdas tai pasiekti yra per smurtą, bet ar tikrai tai verta?

David Graeber: „Bullshit Jobs. A Theory“

Darbas, Ekonomika, Knygos, Pastebėjimai, ,

2013-ais metais antropologas David Graeber parašė ese apie tai, kad kuo toliau, tuo labiau žmonija dirba beprasmius darbus. Jie ne vien tik nekuria vertės, bet ir kartu varo žmoniją į depresiją: jei visą dieną turi generuoti kvailas ataskaitas Sodrai, sunku jaustis, kad sukūrei ką nors prasmingo. O kuo toliau, tuo tokių darbų daugėja.

„Bullshit Jobs. A Theory“ yra platesnė šios ese versija. Nemažai vietos skiriama ekonominiam aspektui, mat dažniausias prieštaravimas iš ekonomistų visgi būna, kad rinka yra efektyvi ir jei darbas nesukurtų vertės, niekas žmogaus nesamdytų, tačiau centrinė knygos tema visgi yra žmogus ir jo santykis su darbu. Kodėl mes dirbame, ar darbas būtinas savęs realizavimui, kodėl mums tapus turtingesniems mes nepradėjome dirbti trumpiau ir kodėl mes vis blogai jaučiamės ir nesidžiaugiame, nors mūsų gerovė didėja. Labai geri antropologiniai klausimai, apie kuriuos ne dažnai susimąstau.

Mūsų ekonominė politika turi pagrindinę tezę: turtas bei lamė sukuriama per darbą. Tam, kad visi būtų laimingi, reikia kad augtų ekonomika, o ekonomikos augimas koreliuoja su sukurtomis darbo vietomis. Ne vienas politikas žarstydamas pažadus teigia, jog sukurs tūkstančius naujų darbo vietų, ir visi tai priima kaip absoliutų gėrį. Tačiau lengviausia yra sukurti darbo vietas prikuriant kokių nors taisyklių ir apribojimų – tarkim jei padvigubintum mokesčių inspekcijos ataskaitų apimtį, reiktų dvigubai daugiau buhalterių ir dvigubai daugiau mokesčių inspekcijos valdininkų: darbo vietos sukurtos, visi dirba, visi kažkuo užsiėmę, bet reali nauda abejotina. O kuo toliau, tokių darbų vis daugėja.

Blogiausia yra tai, kad dirbdami tokį darbą žmonės nesijaučia laimingi, nes jie vargiai mato tokio darbo prasmę. Sunku didžiuotis tuo, kad sukūrei eilinę ataskaitą. Seniau tai, ką žmogus pagamina, buvo jo svarbiausia identiteto dalis („aš – stalius, nes gaminu baldus“, „aš – kalvis“, „aš – ūkininkas“), o per pastarąjį šimtmetį mes bandome savo identitietą kurti ne per tai, ką sukuriame, o per tai, ką vartojame („aš – Žalgirio fanas“, „aš vartoju tik Apple produkciją“). Bet to neužtenka, nes kad ir kiek ko vartojame, tai neužpildo identiteto tuštumos.

David Graeber stipriai palaiko visuotinių bazinių pajamų idėją – visi turėtų gauti standartinę išmoką, kuri užtikrintų bazinį pragyvenimą, ir taip būtų galima atsikratyti labai daug biurokratijos. Be to, žmonės būtų laisvi užsiimti tuo, ką nori, ir jiems nebūtina būtų sėdėti nekenčiamuose darbuose. Ši idėja verčia pergalvoti ir kitas problemas: tarkim, tokiu atveju visai nereikia pensinio amžiaus (išmokos juk mokamos iki pat mirties) – gal ir pačios SoDros problemas galima spręsti žymiai radikaliau nei perstumdant kėdes Titanike. Tiesa, vis dar išlieka klausimas, ar nedirbantys nekenčiamų darbų žmonės irgi jausis laimingi. Sakoma, kad pasididžiavimo savo pasiekimais jausmas aplanko tik tada, kai tai atėjo per sunkų darbą ar kančią.

Kai grynieji nebepopuliarūs, vagims tenka grobti pelėdas

Ekonomika, Pastebėjimai, Trupiniai, ,

The Atlantic rašo apie Švedijos vagis:

As Sweden’s supply of banknotes continues to dwindle, criminals have shown new enthusiasm for the endangered-species black market, previously cornered by reptile wranglers and orchid thieves. Crimes involving protected species recently reached their highest level in a decade. A single great gray owl—known as the “phantom of the north”—now goes for 1 million kronor (about $120,000) on the dark web.

Švedija buvo pirmoji valstybė Europoje, kuri 1661-aisiais pradėjo spausdinti popierinius banknotus, o dabar joje popieriniai pinigai beveik nebenaudojami: manoma, kad grynaisiais atsiskaitoma tik 2 procentų sandorių. Tai reiškia, jog vogti grynuosius nebėra kaip – pusė bankų net neatlieka operacijų grynaisiais. O ir žmonės grynųjų pinigų nebesinešioja: net bažnyčioje galima aukoti kortele. Tad nusikaltėliams tenka ieškotis kito grobio.

Nusikaltimai vis dažniau persikelia į virtualią erdvę, daugėja sukčiavimo atvejų bei finansinių nusikaltimų. Įdomu ir tai, kad bendras nusikalstamumas didėja:

Though it’s no small irony that going cashless might inspire more crime rather than less, it is, from one perspective, predictable. Research indicates that as we gain “psychological distance” from money, our willingness to steal increases. Which helps explain why so many people cheat on taxes, inflate insurance claims, and steal Post-it Notes from the office.