Walter Scheidel: The Great Leveler

Tai viena iš tų knygų, kuri taip įtikina savo idėjomis, kad ją perskaitęs į pasaulį žiūri jau kitomis akimis: tie, kas trokšta kuo mažesnės pajamų (ar turto) nelygybės pradeda atrodyti nieko nesuprantančiais naivuoliais.

Pagrindinė knygos tezė – jeigu tik gyvename gerais laikais, nelygybė visada didėja. Augant ekonomikai ir nesant milžiniškų sukrėtimų, pajamų bei turto nelygybė istoriškai augdavo beveik be išimčių. O ir tos išimtys buvo gana trumpalaikės ir išskirtinės: gal tik tam tikri istorijos etapai Senovės Graikijoje pažeidžia šią taisyklę. Kuo turtingesnė ekonomika, tuo vis daugiau galimybių ir taip patiems turtingiausiems visuomenės nariams toliau didinti savo turtą. Tai nebūtinai reiškia, jog skurdžiausieji toliau skursta: tiesiog jų pajamų ir turto augimas yra lėtesnis nei grietinėlės.

Tiesa, istoriškai nelygybė ne visada tik didėjo, periodiškai viską į savo vietas sustatydavo daug gyvybių nusinešančios nelaimės: karai, revoliucijos, epidemijos ar totalus valstybės kolapsas. Pasaulis antrojoje XX amžiaus pusėje buvo žymiai lygesnis, nei XIX amžiaus pabaigoje, bet už tai reikia padėkoti pasauliniams karams: šie ne vien tik nušlavė daugelį aristokratijos privilegijų, bet ir per masines mobilizacijas sulygino visus žmones nebekreipiant dėmesio į jų luomą ar prigimtį. Net tos šalys, kurios pasaulinius karus išgyveno santykinai ramiai (kaip kad Švedija ar Šveicarija), buvo priverstos stipriai padidinti mokesčius: karas pasibaigė, mokesčiai liko, ir juos buvo galima panaudoti visuomenės pajamų perskirstymui. Bet tai buvo vienkartinis efektas: nelygybė Švedijoje ir toliau auga. Skaičiuojama, jog norint tokį nelygybės mažinimo receptą pritaikyti JAV, turtingiausiems pajamų mokesčių tarifą reiktų pakelti iki 80%, ir tai nelygybę sumažintume tik iki 1990-ųjų pabaigos lygio. Nepraktiška ir vargiai pasiekiama.

Nelygybė gana efektyviai buvo sumažinta per XX amžiaus revoliucijas: Sovietų Sąjungoje, Kinijoje ir kitose komunistinėse šalyse turtas buvo tiesiog atimtas ir padalintas (tuo pačiu išžudant visus, kurie priešinosi). Tai iš tiesų sumažino nelygybę – manoma, jog Sovietų Sąjunga buvo ganėtinai lygi valstybė, bent jau tuo, kad visi buvo beveik vienodi skurdžiai. Bėda tame, kad net toks drastiškas nelygybės mažinimas buvo trumpalaikis ir gyvavo tik tol, kol jį palaikė režimas. Per kelis metus nuo Sovietų Sąjungos žlugimo pajamų nelygybė vėl staigiai grįžo į priešrevoliucinį lygį. Panašiai nutiko ir Kinijoje, vos tik buvo po truputį pradėta gręžtis į rinkos ekonomiką. Gyvenimui gerėjant, Kinijos gyventojų nelygybė nebeprimena komunistinės šalies rodiklių.

Viduramžiais pasaulinių karų bei komunistinių revoliucijų nebuvo, bet gyventojus gana greitai aplygindavo nuolat pasikartojančios maro epidemijos, kurios neretai į kapus nusinešdavo trečdalį ar net daugiau gyventojų. Toks staigus gyventojų sumažėjimas turėdavo dideles pasekmes ekonomikai: kokiai 15-20 metų, kol užaugdavo nauja karta, trūkdavo darbo jėgos, tad darbininkų atlyginimai šokteldavo keletą kartų. Tuo pačiu atpigdavo žemė, nes jos nebuvo kam dirbti ir bet koks nekilnojamas turtas: jis tiesiog tapdavo perteklinis. Tai lemdavo stiprų turtingųjų dvarininkų nuskurdimą ir pagerindavo gyvenimą tiems, kas duoną uždirbdavo savo rankomis, o ne savo kapitalu. Jei tik marą pragyvenai gyvas, tikėtina, jog ir skurdžium buvęs gyvensi visai neblogai.

Knygos išvada – nelygybės sumažinti normaliomis priemonėmis beveik neįmanoma, žmonės tampa lygesni tik per nelaimes. Jeigu norite lygesnės visuomenės, vienintelis būdas tai pasiekti yra per smurtą, bet ar tikrai tai verta?

David Graeber: „Bullshit Jobs. A Theory“

2013-ais metais antropologas David Graeber parašė ese apie tai, kad kuo toliau, tuo labiau žmonija dirba beprasmius darbus. Jie ne vien tik nekuria vertės, bet ir kartu varo žmoniją į depresiją: jei visą dieną turi generuoti kvailas ataskaitas Sodrai, sunku jaustis, kad sukūrei ką nors prasmingo. O kuo toliau, tuo tokių darbų daugėja.

„Bullshit Jobs. A Theory“ yra platesnė šios ese versija. Nemažai vietos skiriama ekonominiam aspektui, mat dažniausias prieštaravimas iš ekonomistų visgi būna, kad rinka yra efektyvi ir jei darbas nesukurtų vertės, niekas žmogaus nesamdytų, tačiau centrinė knygos tema visgi yra žmogus ir jo santykis su darbu. Kodėl mes dirbame, ar darbas būtinas savęs realizavimui, kodėl mums tapus turtingesniems mes nepradėjome dirbti trumpiau ir kodėl mes vis blogai jaučiamės ir nesidžiaugiame, nors mūsų gerovė didėja. Labai geri antropologiniai klausimai, apie kuriuos ne dažnai susimąstau.

Mūsų ekonominė politika turi pagrindinę tezę: turtas bei lamė sukuriama per darbą. Tam, kad visi būtų laimingi, reikia kad augtų ekonomika, o ekonomikos augimas koreliuoja su sukurtomis darbo vietomis. Ne vienas politikas žarstydamas pažadus teigia, jog sukurs tūkstančius naujų darbo vietų, ir visi tai priima kaip absoliutų gėrį. Tačiau lengviausia yra sukurti darbo vietas prikuriant kokių nors taisyklių ir apribojimų – tarkim jei padvigubintum mokesčių inspekcijos ataskaitų apimtį, reiktų dvigubai daugiau buhalterių ir dvigubai daugiau mokesčių inspekcijos valdininkų: darbo vietos sukurtos, visi dirba, visi kažkuo užsiėmę, bet reali nauda abejotina. O kuo toliau, tokių darbų vis daugėja.

Blogiausia yra tai, kad dirbdami tokį darbą žmonės nesijaučia laimingi, nes jie vargiai mato tokio darbo prasmę. Sunku didžiuotis tuo, kad sukūrei eilinę ataskaitą. Seniau tai, ką žmogus pagamina, buvo jo svarbiausia identiteto dalis („aš – stalius, nes gaminu baldus“, „aš – kalvis“, „aš – ūkininkas“), o per pastarąjį šimtmetį mes bandome savo identitietą kurti ne per tai, ką sukuriame, o per tai, ką vartojame („aš – Žalgirio fanas“, „aš vartoju tik Apple produkciją“). Bet to neužtenka, nes kad ir kiek ko vartojame, tai neužpildo identiteto tuštumos.

David Graeber stipriai palaiko visuotinių bazinių pajamų idėją – visi turėtų gauti standartinę išmoką, kuri užtikrintų bazinį pragyvenimą, ir taip būtų galima atsikratyti labai daug biurokratijos. Be to, žmonės būtų laisvi užsiimti tuo, ką nori, ir jiems nebūtina būtų sėdėti nekenčiamuose darbuose. Ši idėja verčia pergalvoti ir kitas problemas: tarkim, tokiu atveju visai nereikia pensinio amžiaus (išmokos juk mokamos iki pat mirties) – gal ir pačios SoDros problemas galima spręsti žymiai radikaliau nei perstumdant kėdes Titanike. Tiesa, vis dar išlieka klausimas, ar nedirbantys nekenčiamų darbų žmonės irgi jausis laimingi. Sakoma, kad pasididžiavimo savo pasiekimais jausmas aplanko tik tada, kai tai atėjo per sunkų darbą ar kančią.

Kai grynieji nebepopuliarūs, vagims tenka grobti pelėdas

The Atlantic rašo apie Švedijos vagis:

As Sweden’s supply of banknotes continues to dwindle, criminals have shown new enthusiasm for the endangered-species black market, previously cornered by reptile wranglers and orchid thieves. Crimes involving protected species recently reached their highest level in a decade. A single great gray owl—known as the “phantom of the north”—now goes for 1 million kronor (about $120,000) on the dark web.

Švedija buvo pirmoji valstybė Europoje, kuri 1661-aisiais pradėjo spausdinti popierinius banknotus, o dabar joje popieriniai pinigai beveik nebenaudojami: manoma, kad grynaisiais atsiskaitoma tik 2 procentų sandorių. Tai reiškia, jog vogti grynuosius nebėra kaip – pusė bankų net neatlieka operacijų grynaisiais. O ir žmonės grynųjų pinigų nebesinešioja: net bažnyčioje galima aukoti kortele. Tad nusikaltėliams tenka ieškotis kito grobio.

Nusikaltimai vis dažniau persikelia į virtualią erdvę, daugėja sukčiavimo atvejų bei finansinių nusikaltimų. Įdomu ir tai, kad bendras nusikalstamumas didėja:

Though it’s no small irony that going cashless might inspire more crime rather than less, it is, from one perspective, predictable. Research indicates that as we gain “psychological distance” from money, our willingness to steal increases. Which helps explain why so many people cheat on taxes, inflate insurance claims, and steal Post-it Notes from the office.

Ką rodo Mankiw taisyklė Lietuvai? Palūkanos jau per žemos

Penktadienį keletas bendrų draugų susėdo prie stalo padiskutuoti markoekonomikos ir investicijų temomis. Ir nors karščiausios diskusijos virė apie kriptovaliutas, buvo labai įdomu paklausyti Vaido Urbos pasakojimo apie makroekonomines teorijas. Niekad jose gerai nesigaudžiau, tad buvo labia naudinga suprasti, kokie vėjai vyrauja tarp makroekonomistų, ir ką jie prognozuoja artimiausiems metams.

Vienas įdomiausių Vaido paminėtų dalykų buvo Mankiw taisyklė. Kai kurie makroekonomistai mano, jog egzistuoja labai paprasta formulė, pagal kurią reiktų valdyti palūkanas: jos gali būti nusakomos formule

I = 8.5 + 1.4 * (CI - U)

kur I yra palūkanų norma, CI yra bazinė infliacija (neįskaitant maisto bei energijos kainų), o U – nedarbo lygis. Kadangi Lietuvoje pastaruoju metu kainos pradėjo gana stipriai kilti, ši formulė lyg ir rodo, jog Europos Centrinio banko palūkanos mums yra per mažos. Tai reiškia, jog pinigai mums dalinami per lengva ranka ir tikėtina, jog būsto kainos gali toliau didėti.

Pabandžiau nupiešti esamų (VILIBOR 3M dar esant litui bei EURIBOR 3M po euro įvedimo) bei šios taisyklės „rekomenduojamų“ palūkanų istoriją. Tiesa, naudojau ne bazinę infliaciją, o tiesiog metinį vartotojų kainų indeksą, tad svyravimai yra kiek perdėti (greitai neradau bazinės infliacijos duomenų šaltinio). Atrodo, kad panašioje situacijoje jau buvome 2006-aisiais, kai pradėjus didėti infliacijai palūkanos nespėjo kilti. Toks skirtumas tarp „rekomenduojamų“ palūkanų ir VILIBOR, koks yra dabar, buvo pasiektas dar už metų – 2007-aisiais. Kas buvo po to, turbūt pamename.

Mankiw rekomenduoja didesnes palūkanos, nei jos šiuo metu yra.

Penktadienio susitikimo metu nuskambėjo išvada, kad tokia mums per daug laisva pinigų politika toliau turėtų pūsti nekilnojamo turto kainas. Iš tiesų, kai skirtumas tarp „rekomenduojamų“ palūkanų ir esamų yra didelis, būsto kainos linkę didėti. Bet, vėlgi, žvelgiant į 2007-2008-ųjų patirtį, gyvenant skolintos gerovės salygomis makroekonominiai pokyčiia būna itin staigūs ir dideli. Tad kol kas nekilnojamo turto kainoms dar yra vietos paaugti, nors tai stipriai gali pasikeisti kad ir per artimiausius metus.

Šiame grafike gali pasirodyti, jog būsto kainų augimas jau pasiekė piką

Steven Pinker apie nelygybę

Steven Pinker viename nesename interviu išsako įdomių minčių apie ekonominę nelygybę:

What subject have you found it most challenging to write about?

Economic inequality. It is both highly moralized (right-thinking people agree it’s the root of all evil) and intellectually devilishly complex, far more than people acknowledge. For example, if “the bottom fifth” earns the same proportion of income in 1980 and 2010, it doesn’t mean anyone’s income stagnated:  these “fifths” are different people, and they earn a fifth of different totals. Also, it’s not clear that inequality (as opposed to poverty) is a moral abomination, or that reducing it is progress. As Walter Scheidel argues in The Great Leveler (another superb book of 2017), the most effective ways of reducing inequality are epidemics, massive wars, violent revolutions and state collapse.

Šaltinis: The TLS interview: Twenty Questions with Steven Pinker. Lengviausia panaikinti nelygybę iš visų viską atimant, ką jau matėme komunizmo ekspermentų dėka.

Latvijos bankų krizė Lietuvos portaluose

Jau kelios dienos Latvijos bankiniame sektoriuje vis išlenda svarbios naujienos: tai sulaikytas korupcija įtariamas centrinio banko vadovas (berods tai susiję su Norvik Banka skundu dėl kyšio reikalavimo bei 4Finance SMS kreditų bendrovės, kuri veikė SMS Credit bei Vivus prekių ženklais, reikalais), tai teko gelbėti trečią didžiausią Latvijos banką AB.LV, mat šį JAV apkaltino bendradarbiavimu su Šiaurės Korėja ir įvedė jam sankcijas. Tokios finansų sektoriaus naujienos būna ne kasmet (ir netgi ne kas dešimtmetį). Tiesa, lietuviškuose portaluose apie šias Latvijos naujienas nedaug ką sužinosi: pirmuose straipsniuose vyrauja visai kitos lietuviškų žvaigždučių istorijos (keli straipsniai visgi Delfyje dabar jau yra). Net „Verslo žinių“ pagrindinės temos visai ne apie Latviją, nors straipsniai apie šią temą yra patys skaitomiausi. Pasigedau protingų žmonių analizės apie tai, kas ten nutiko ir kaip tai gali mus paliesti (ar iš vis palies? gal per daug sureikšminu?) Išsamiausią santrauką pateikė 15min, nors irgi be lietuviško konteksto ir paaiškinimo, ką tai gali mums reikšti.

Savaime suprantama, tai, kad reikia gelbėti trečią didžiausią banką, finansų sistemai stabilumo nesuteikia. Tiesa, AB.LV verslas buvo nukreiptas į nerezidentų aptarnavimą, tad pasekmės vietinei (o tuo pačiu ir Lietuvos) ekonomikai gali būti nedidelės. Įdomiau tai, kad toks ryžtingas žingsnis prieš SMS kreditų verslą, kuris turėjo stiprų korupcinį palaikymą aukštuose politiniuose sluoksniuose, galų gale gali su visam nužudyti šį neetišką verslą, nukreiptą į skurdžiausią ir pažeidžiamiausią menkai finansiškai išprususią visuomenės dalį. Tie patys Vivus ir SMS Credit teikė aukštų palūkanų kreditus ir Lietuvoje. Be to, toks apsivalymas, kuris siekia net pačius aukščiausius pareigūnus gali iš esmės į gerą pakeisti ir visą Latvijos finansų sektorių: Latvija gal nebebus keistai kvepiančių pinigų plovykla. Mes jau tuo keliu toli nužengėme, apsivalydami nuo savų bankų molinėmis kojomis.

Atnaujinimas: geras ir išsamus straipsnis apie situaciją iš AP News (HT Vaidas Urba)

Kriptovaliutų žlugimas – galimybė pigiam dirbtiniam intelektui

Dar viena diena, kai kriptovaliutos leidžiasi iš savo aukštumų. Manijos būna žavios, kai nesi į jas investavęs ir ramiai sau iš šono gali šypsotis į ūsą ir laukti tolimesnių įvykių. Kažkur kažkas turėtų stipriai nudegti, kažkas bangai atsitraukus bus pastebėtas besimaudantis be kelnių, kažkur turėtų užsidaryti stambi kriptovaliutų birža (ir jos niekas neturėtų gelbėti, nes tai nebuvo reguliuojamas verslas ir ji nesukelia sisteminės rizikos visai ekonomikai). Šiandienos Bitcoinų kainos jau pasiekė tą ribą, kai tapo nuostolinga jas “kasti“.

„Kasimo“ ekonomika dar prieš kokį mėnesį buvo gana pelninga: jeigu Bitcoinas būtų laikęsis ties $13200 kaina, už $2320 nusipirkus grafinę skaičiavimo plokštę per savaitę būtų galima tikėtis $80 uždarbio. Tai per metus sudaro apie 31% grąžos nuo investicijos – kaip ir neblogai, bet žinant Bitcoin kainos svyravimus ši grąža toli grąžu ne be rizikos. O štai ties dabartine $6000-$7000 Bitcoino kaina elektros sąnaudos nebeatperka galimo uždarbio.

Interneto kompanijų (dotcom) burbulo metu nemažai telekomų labai daug lėšų investavo į optinius kabelius, mat buvo tikimasi, kad interneto duomenų paklausa amžinai augs eksponentiškai. Panašiai ir dabar, kriptovaliutų kasėjai, tikėdamiesi beribio kriptovaliutų kainos augimo, į „kasimo“ technologijas investavo nemenkas sumas. Manoma, kad šiuo metu jie kasmet suvartoja 47 TWh elektros energijos (to užtektų maždaug 4.4 milijonų namų ūkių poreikiams, arba būtų galima patenkinti visą Singapūro elektros poreikį). Žlugus interneto kompanijų burbului bei atsiradus naujoms technologijoms, šviesolaidžių kabelių poreikis stipriai krito, ir telekomas teko laižytis žaizdas (arba bankrutuoti). Kiekviena manija turi savo fazes: atsiranda nauja technologija, tada visiems atrodo, jog jos poreikis augs amžinai, į ją investuojamos nepamatuotos lėšos, o tada liekama su nuostoliais. Taip buvo ir geležinkelių manijos, ir interneto manijos metu. Tikėtina, kad panašiai gali nutikti ir su kriptovaliutų manija.

Bet yra ir gerų dalykų: geležinkelių manijos metu atsiradusi nauja infrastruktūra buvo pigiai panaudota vėliau (tiesa, nedaug pradinių investuotojų ką uždirbo – dažniausiai laimėjo tie, kurie pirko geležinkelius iš bankrutavusių įmonių). Taip pat ir interneto kompanijų burbulo metu milžininkos investicijos į infrastruktūrą buvo panaudotos kitų kompanijų: tai leido atsirasti ir tokiems duomenims ėdriams verslams kaip YouTube, kurie anksčiau buvo neįmanomi vien dėl naudojamo duomenų kiekio. Tikėtina, kad po kriptovaliutų burbulo sprogimo bus pigiai galima nusipirkti daug grafinių skaičiavimo plokščių, tereikia sugalvoti, kam jas būtų galima panaudoti. Dirbtinio intelekto kūrimui ir sudėtingesniems neuroniniams tinklams skaičiuoti?

Kol visi stebi JAV rinkimus – netikėta pinigų reforma Indijoje

Tokios dienos, kai žinai, kad žiniasklaida bus užsiėmusi JAV prezidento rinkimais yra ypač puikios atskleisti kokią nors ne itin skanią žinią ar netikėtai padaryti kokią drastišką reformą. Tarkim, energetikos bendrovė E.ON tuo pasinaudodama šiandien per nurašymus pripažino 6.1 milijardo eurų nuostolių. Bet tai smulkmė, palyginus su staigia valiutos reforma Indijoje: vakar vėlai vakare paskelbta, jog nuo šiandien nebebus galima atsiskaityti dviem stambiausiais 500 ir 1000 Indijos rupijų banknotais (jų vertė maždaug atitinkamai 6.5 ir 13 eurų). Tai populiariausi banknotai Indijoje ir jais denominuota apie 85% visos pinigų masės.

Nuo šiandien nebegaliojantis 1000 rupijų banknotas (šaltinis: Wikipedia)
Nuo šiandien nebegaliojantis 1000 rupijų banknotas (šaltinis: Wikipedia)

Nuo šiandienos vidurnakčio šiais banknotais dar 72 valandasbus galima atsiskaityti keletoje išskirtinių vietų: ligoninėse, krematoriumuose bei kapinėse. Tas pačias 72 valandas banknotais bus galima atsiskaityti ir už maistą ar kurą, bet pardavėjai turės užsirašyti asmeninius pirkėjo duomenis. Jei banknotus bus bandoma keisti bankuose, ar ten padėti indėlį, mokesčių inspekcija turės patikrinti pinigų kilmę. Bankomatai šiandien ir rytoj neveiks, o vėliau išduos tik mažesnio nominalo pinigus: nauji 500 bei 2000 banknotai pasirodys apyvartoje tik po 3-4 savaičių.

Visa ši drastiška reforma daroma kovojant su šešėline ekonomika ir „juodais pinigais“, ir, anot Indijos vadovų, skurdžiai gyvenantiems nereikia dėl to pergyventi, nes tai palies tik turtinguosius: turintys daugiau nei 7 eurus grynais matyt jau turėtų būti priskirti šiai turtingųjų kategorijai. Tokia reforma atrodo ypač drąsiai šalyje, kur dauguma atsiskaitymų vyksta grynais, o bankų sąskaitų apskritai nedaug kas turi. Tikėtina, jog labiausiai tai palies smulkiuosius prekybininkus, ūkininkus ir vidutinę klasę, mat tikrai turtingi pinigus laiko bankinėje sistemoje (joje esančių pinigų ši naktinė reforma nepalies).

Toks eksperimentas bus įdomus ir kitu kampu: kas būna, kai staiga drastiškai (kad ir laikinai) sumažėja pinigų pasiūla? Prie viso to, kad iš apyvartos bus išimta didžioji dalis grynųjų, bus įvesti ir apribojimai išimti grynuosius iš bankomatų. Galvojant apie tai, kokio dydžio yra Indija ir kaip prastai ten veikia infrastruktūra, vien užtikrinimas, kad bankomatai neišdžiūtų ir banknotų logistika veiktų be trikdžių atrodo svaiginamai sudėtingas uždavinys. Kas būna su valstybės valiuta, kai vieną dieną gali atsibusti (visiškai tiesiogine prasme) ir suprasti, jog tavo grynųjų santaupoms iškilo pavojus? Tikriausiai nuo šiol santaupas laikysi doleriais, eurais, ar, kas labiausiai tikėtina Indijos atveju, auksu.

Kas gali įvykti su neformaliuoju sektoriumi, kuriame mokesčiai nemokami ir dauguma gauna atlyginimus „vokeliuose“? Jei tai būtų nedidelė ekonomikos dalis, gal poveikis ir nebūtų didelis, bet, Indijos atveju, staigus šešėlinio verslo perėjimas į šviesą būtų tolygus staigiam ir dideliam mokesčių pakėlimui – tikėtina, jog turėtų sumažėti atlyginimai ir dirbančiųjų skaičius. Sakoma, kad nemažai nekilnojamo turto, statybų ir žymiojo Indijos Bollywood’o sukasi šešėlyje. Dažniausiai šešėlyje sukasi vietiniai verslininkai, tuo tarpu užsienio kompanijoms tai gali išeiti į naudą – jos visada mokėdavo mokesčius ir viską darydavo skaidriai.

Toks sprendimas atrodo labai drąsus dar ir dėl to, kad jis palies ir daug valdininkų, kurie korupcijos būdu yra prikaupę dideles sumas grynųjų: atsisukti prieš savo komandą reikia tikrai daug ryžto. Ir tikriausiai tokia reforma galima tik tokioje valstybėje, kur didžioji dalis rinkėjų neturi santaupų. Jei tai kas bandytų siūlyti Lietuvoje, kone labiausiai nukentėję būtų pensininkai, kurie iki šiol nemažas sumas nepasitikėdami bankais grynais laiko namie. O ir visuomenės palaikymo priverstiniu būdu visus suginti į bankinę sistemą vargu ar rasi. Įdomu bus stebėti, kuo tai baigsis.

Ar verta priversti pensijų fondus investuoti Lietuvoje?

Opoziciniai konservatoriai (Kęstutis Masiulis ir Jurgis Razma) pateikė įstatymo projektą, kuriuo pensijų fondai būtų įpareigojami bent 5% savo aktyvų investuoti Lietuvoje. Įstatymu siekiama vystyti Lietuvos kapitalo rinką ir padidinti bendrovių norą joje listinguotis, nes joje atsiradus daugiau pensijų fondų pinigų natūraliai padidės ir jos likvidumas. Kalbama apie akcijų ir įmonių obligacijų rinkas, o taip pat ir Lietuvoje registruotus investicinius fondus, nes su Lietuvos vyriausybės obligacijomis lyg ir bėdos nėra: jau dabar ten investuota kiek daugiau nei 20% pensijų fondų aktyvų. Tuo tarpu seklioje Vilniaus biržoje investuota tik 9 milijonai litų, arba 0.2% pensijų fondų aktyvų.

Priešingai nei Tomas Krakauskas iš „Finastos“, manau, kad tai nevykusi mintis – ir ne vien dėl to, kad nuo bet kokių apribojimų mane, kaip seną libertarą, kaip mat nusėja spuogais. Iš pensijų fondo valdytojo pusės toks apribojimas yra vienareikšmiškai neigiamas, kadangi jis verčia portfelį sudaryti neefektyviai ir investuoti ten, kur valdytojas nemato daug pelningų galimybių. Šiuo metu niekas nedraudžia investuoti į Lietuvoje listinguojamus vertybinius popierius, tačiau, kaip matome, fondų valdytojai nemano, jog verta 5 ar daugiau procentų savo aktyvų palikti lietuviškose akcijose.

Bet kartu neskubėkime kaltinti ir pensijų fondų valdytojų nepatriotiškumu ar Lietuvos ignoravimu. Priešingai, iš tiesų Lietuvos pensijų valdytojai serga visiškai ta pačia daugelio investuotojų sergama liga, vadinama home bias: jie mano žymiai geriau suprantantys vietines kompanijas ir į jas dėl to investuoja PER DAUG iki galo nepasinaudodami diversifikacijos privalumais. Netikite? „Verslo žinios“ citavo Lietuvos banko duomenis, kuriuose teigiama, kad pensijų fondai laikė 0.2% aktyvų Lietuvos akcijose (iš tiesų reikėtų paskaičiuoti, kiek procentų aktyvų iš tiesų jie laikė vien tik nuo akcijų, o ne nuo visų aktyvų vertės – šis skaičius dar paaugtų bent dvigubai), tuo tarpu labai greitai ant pirštų galiu suskaičiuoti, jog Lietuvos akcijų rinkos kapitalizacija sudaro 0.01% pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos (NASDAQ OMX Vilnius kapitalizacija yra 2.8 milijardai eurų, o MSCI World indekso kapitalizacija siekia 33 370 milijardų JAV dolerių). Taigi, lyginant su visiškai pasyvia indeksine investavimo į akcijas strategija, Lietuvos pensijų fondai lietuviškoms akcijoms patiki bent dvidešimt kartų daugiau kapitalo nei vertėtų (0.2% vs 0.01%).

Suprantama, naujasis įstatymo siūlymas yra visai ne tam, kad didintų pensijų fondų grąžą – jis skirtas vietinei kapitalo rinkai vystyti, kad ir pensininkų sąskaita. Bet kokie apribojimai kapitalo investicijoms užsienyje, kurie neleidžia pasiekti efektyvios portfelio diversifikacijos yra papildomi kaštai pensijų fondų dalyviams, kadangi jie neleidžia investuoti su didesne grąža ten, kur rizika yra tokia pati arba nesumažina rizikos tai pačiai grąžai. Tačiau ir vietinei kapitalo rinkai toks priverstinis vystymas nebūtinai yra naudingas, nes dažnai tai iššaukia akcijų kainų burbulus, ar bent jau iškreipimus bei veda prie neproporcingo rizikų koncentravimo. Pažvelgus į Lenkijos patirtį, kuri yra dažniausiai rodoma kaip puikus pavyzdys, kaip buvo galima išvystyti nuosavą kapitalo rinką, galima pastebėti, jog pensijų fondų pinigai iš tiesų turėjo poveikį rinkai, tačiau tas poveikis buvo gana trumpas, ir po trejeto metų rinka grįžo į savas vėžes. Turint tik kelis labai stambius rinkos žaidėjus, kuriais, neabejotina, taptų pensijų fondai, akcijų rinka tampa ne tokia efektyvi, o individualių akcininkų sumažėja.

Žymiai geresnis būdas skatinti Lietuvos akcijų rinką būtų daug paprastesnis: valstybinių įmonių privatizavimas per biržą. Manoma, jog tai pats efektyviausias būdas vystyti savo akcijų rinkai. Juo, beje, savu laiku nuėjo ir lenkai, o kai kurie ekonomistai mano, jog tai buvo žymiai didesnė ir ilgalaikiškesnė paskata Varšuvos biržai nei 1999-aisiais priimtas sprendimas pensijų fondams apriboti savo investavimo geografiją.