George Soros: New Paradigm for Financial Markets

Ši George Soros knyga – tai „Alchemy of Finance“ tęsinys, rašytas 2008 metų kovo mėnesį. Jos tikslas: parodyti, jog Soroso refleksyvumo teorija iš tiesų sugebėjo numatyti, jog nekilnojamo turto burbulas JAV baigsis didžiuliu sisteminiu nuosmukiu. Negana to, Sorosas įžvelgia du burbulus: vienas yra jau minėtas refleksyvusis nekilnojamo turto kainų burbulas (augant NT kainoms, galima daugiau skolintis, o daugiau skolinantis, auga NT kainos), o antrasis yra žymiai didesnis „superburbulas“, kuris pagrįstas nuomone, jog ekonomikai susidūrus su problemomis, ją galima grąžinti į augimo kelią daugiau pasiskolinant ir didinant pinigų bazę.

Soroso nuomone, finansų sistemos krizė (kuri knygos rašymo metu dar buvo tik ankstyvoje fazėje ir buvo apsiribojusi tik nekilnojamo turto ir išvestinių NT sandorių rinkoje) rodo, jog rinką reikia reguliuoti, mat idėja, jog ji natūraliai visada grįžta prie pusiausvyros yra neteisinga. Kaip tik priešingai, finansų rinkos dažniausiai linkusios į manijas ir krizes. Anot Soroso, pilnai objektyviai suvokti finansų rinkų neįmanoma dėl refleksyvumo: rinka yra pilna savaime išsipildančių pranašysčių, tad rinkos „pusiausvyra“ nėra objektyvi, jis kinta, besikeičiant žmonių nuomonėms, kurios įtakoja ir fundamentalius ekonominius rodiklius. Kitaip tariant, jeigu visi tikisi, jog ekonomika atsigaus, tai ji ir atsigaus, nors to pagrįsti fundamentaliai vargu ar įmanoma.

Sorosas mano, jog rinką reikia stipriau reguliuoti – bet ne vien per paprastą palūkanų normų keitimą, bet per lūkesčių formavimą. Tik nelabai suprantu, kiek tai realiai gali išspręsti rinkos problemas, nes reguliuotojai dažniausiai būna lygiai tokie patys trumparegiai kaip ir kiti rinkos dalyviai. Refleksyvumo dėsniai galioja ir reguliatoriams, ir Soroso teorija lyg turėtų sakyti, jog reguliatoriai bus linkę „užmigti prie vairo“.

Gaila, jog ši knyga rašyta 2008 metų kovo mėnesį: pasaulis per tuos metus pasikeitė neatpažįstamai. Sorosas tuo metu manė, jog krizė bus išspręsta per metus, nors tokių kredito augimo tempų kaip 2005-2006 metais dar ilgai nematysime. O iš gelbėti mus turėtų Kinija, suverenūs turto fondai (sovereign welfare funds), naftos pinigai. Žaliavos brangs iki begalybės, JAV patirs giliausią recesiją iš visų valstybių. Šiemet daug kas jau atrodo kitaip: Kinija irgi turi kovoti su ekonomikos lėtėjimu, mat jos eksportas sustojęs, suverenūs turto fondai pridarė daug nesėkmingų investicijų, apie juos jau koks pusmetis nedaug kas girdėti, žaliavos nukritę trigubai, recesija Europoje ar kitose šalyse dar didesnė nei JAV. Atnaujintas knygos leidimas turėtų išeiti už dviejų savaičių – Soroso mintys krizės tema turėtų būti įdomios.

Kainų įstatymo pakeitimai

Seimas moka nustebinti. Šiandien priimtas tokio turinio įstatymo pataisos projektas:

Įmonės, prekiaujančios maisto produktais, negali imti jokio kito mokesčio už vidaus rinkoje realizuojamus maisto produktus, išskyrus prekybinį antkainį, kuris didmeninėje prekyboje negali būti didesnis nei 15 procentų  produkto įsigijimo kainos,  mažmeninėje prekyboje  negali būti didesnis nei 20 procentų  produkto įsigijimo kainos. Už maisto produktus atsiskaitoma įstatymų nustatyta tvarka. Šios nuostatos netaikomos tabako ir alkoholio gaminiams.

Už šio straipsnio pažeidimą ruošiamasi bausti nemenkai:

Už 81 straipsnio pažeidimą taikoma 5 procentų nuo įmonės mėnesinės apyvartos dydžio bauda.

Sunkiai galiu suvokti tokio įstatymo racionalumą – ekonomikos teorija teigia, jog kainų ribojimas neveikia. Prisiminkime Sovietinius laikus: kainos buvo nustatomos valstybės, tad viskas buvo pigu, tik, deja, tų prekių niekur nebuvo galima įsigyti – žodis „deficitas“ dažniausiai buvo minimas ne einamajai sąskaitai ar valstybės biudžetui apibūdinti.

Įstatymo rengėjai lyg ir prisidengia tuo, jog prekybos tinklai yra sudarę monopolį ir piktnaudžiauja užimama padėtimi rinkoje. Bet tuo labai abejoju: jeigu brangu „Rimi“ ar „Maximoje“, visada galima eiti į „Norfą“ ar į turgų. O be to, net jeigu ir egzistuotų monopolinės padėties naudojimasis, tuo turėtų užsiimti Konkurencijos taryba. Sutinku, jog gal būt didieji prekybos centrai naudojasi savo svoriu sudarant kontraktus su tiekėjais (blogos atsiskaitymo sąlygos ir pan.), bet šitokios priemonės šios problemos tikrai nesprendžia.

Galų gale ir didelėms prekybos organizacijoms tokius apribojimus apeiti labai lengva: tiesiog tiekimo grandyje tereikia įsteigti naujas bendroves, kurios užsiims tik prekių perpardavinėjimu ir antkainio kėlimu. Tiesiog prekybos centras pirks ne tiesiai iš gamintojo ar didmenininko, o iš UAB „Prekybos centro sandėlys“, kuri užsidės papildomą maržą, prieš tai prekes nupirkęs iš to pačio gamintojo ar didmenininko. Jeigu reikia kainą pakelti daugiau, grandinę dar galima ilginti. Tikriausiai vėl daugiausiai nukentės sąlyginai smuklūs prekybininkai, kurie nesugalvos išsamių schemų, kaip apeiti šią įstatymo kliūtį. Nors lyg ir teigiama, jog šios taisyklės bus taikomos tik didelėms prekybos kompanijoms.

Net jeigu ir šiame įstatyme būtų kruopelė logikos (deja, jog nematau), manau, kad jis niekaip nepraslystų pro Europos Sąjungos akis – tokie verslo suvaržymai ir konkurencijos iškreipimai, nesiderinantys su laisva rinka galimi nebent tik Baltarusijoje.

Greitesnis valstybės bankrotas – trumpesnis kelias į sėkmę?

Šiandien užtikau gana įdomią Bedlam Asset Management ruoštą apžvalgą apie valstybių bankrotus. Viena iš ne tokių intuityvių įžvalgų, kuri privertė pamąstyti, teigia, jog kuo greičiau su finansiniais sunkumais susidurianti valstybė bankrutuoja, tuo jai geriau ateityje (t.y. priešingai, nei kad iki šiol galvojau – valstybės bankrotas pasirodo neužtraukia didelės stigmos).

Apžvalgoje rašoma, jog tos valstybės, kurios iš paskutiniųjų stengiasi grąžinti skolas užsienio kreditoriams ilguoju laikotarpiu nuo krizių nukenčia daugiau nei tos, kurios greičiau pasiduoda ir paskelbia bankrotą ar skolų restruktūrizavimą. Tos valstybės, kurios bando susiderėti dėl paskolų restruktūrizacijos ir taip grąžinti tik kelis centus iš pasiskolinto dolerio, dažniausiai vis tiek nebūna paliekamos likimo valioje: jos vis tiek greitai pradeda gauti finansinę užsienio pagalbą. Laimėtojai būna tie, kurie kuo skubiausiai paskelbia bankrotą, o tie, kas grąžina visas skolas – tiesiog bailiai! Istoriškai bankrotą paskelbusios valstybės išsisukdavo gana lengvai. Tarkim po 2001-02 metų bankroto Argentinai (o tai jau buvo penktas bankrotas per jos nepriklausomybės laikotarpį) lyg ir nebuvo šansų pasiskolinti lėšų tarptautinėse kapitalo rinkose, bet jau po 36 mėnesių jos obligacijų spread‘as (skirtumas tarp Argentinos ir JAV palūkanų normų) buvo beveik toks pats kaip ir visų besivystančių valstybių.

Logikos tame yra: jeigu valstybė kažkokiu būdu atsikrato įsipareigojimų užsieniui, ji gali nukreipti savo ribotus resursus vietinės ekonomikos stimuliavimui. Tarkime, jog turime dvi vienodas valstybes, A ir B, turinčias didelius deficitus. Valstybė A nusprendžia skelbti bankrotą. Natūralu, jog investuotojai pradės baimintis, jog tas pats atsitiks ir su valstybe B, tad palūkanų normos jai stipriai pakils. Taigi, šalis B turi didinti mokesčius ir mažinti išlaidas, kad sugebėtų aptarnauti savo skolą. Tuo tarpu šalis A pradeda išgyventi ekonomikos atsigavimą, nes mokesčiais surinkti pinigai nukreipiami vietinėms investicijoms. Spartus valstybės A augimas pamažu vėl pradeda vilioti užsienio investuotojus ir kreditorius. Jeigu tikėsime istorija, per penkerius metus nuo bankroto valstybė A jau galės rinkose pasiskolinti mažesnėmis palūkanomis nei valstybė B, kuri vis dar vargsta po skolų našta.

Savaime suprantama, jeigu visos valstybės vadovautųsi tokia logika, finansų rinkose vyrautų chaosas, tad Pasaulio bankas, Tarptautinis Valiutos Fondas ir kitokios tarptautinės institucijos visada būna pasiryžę valstybėms skolinti lėšas, kad tokio scenarijaus būtų išvengta.

Tiesa, visa ši teorija remiasi viena esmine prielaida: rinkos dalyvių atmintis trumpa, jie greitai pamiršta nuostolius, o investuotojų pinigai gana greitai grįžta į tuos regionus, kur tie patys investuotojai gana neseniai buvo nusvilę. Galbūt tai veikė ilgai trukusios buliaus rinkos sąlygomis, bet neaišku, ar ši prielaida vis dar galioja dabar.

Žodžio laisvė finansiniuose tinklaraščiuose

Krizės metu būti finansiniu tinklaraštininku gali būti pavojinga. Ypač, jeigu skleidi niūrias prognozes ir priekaištauji valdžiai. Šį savaitgalį Pietų Korėjoje buvo suimtas tinklaraštininkas slapyvardžiu Minerva, kuris pritraukė daug gerbėjų ir skaitytojų po to, kai teisingai išpranašavo vietinės valiutos (Pietų Korėjos vono) nuvertėjimą bei JAV investicinio banko Lehman Brothers žlugimą. Per savo, kaip tinklaraštininko, karjerą Minerva parašė apie 100 įvairiausių straipsnių apie Pietų Korėjos finansus bei ekonomiką. Tos kelios teisingos pranašystės tinklaraščio autoriui uždirbo neregėtą populiarumą: jo įrašus perskaitydavo apie 100000 lankytojų, perspausdindavo laikraščiai, jo pastabas nagrinėdavo bankų analitikai, valdžia vis būdavo priversta teisintis ir paneiginėti Minervos siūlomus scenarijus. Guru įvaizdį visai nesunku palaikyti, kai jau jis uždirbtas, ir nesvarbu, jog daugelis tolimesnių Minervos analizių nebūtinai pataikydavo į dešimtuką.

Įdomu ir tai, jog Minerva yra ne koks bankininkas ar analitikas. Jam 31 metai, jis dvejus metus lankė kolegiją, kur mokėsi informatiko specialybės, o šiuo metu nedirba, dienas leisdamas naršant internetą ir skaitant knygas apie finansus. Šiais laikais tapti įtakingu tinklaraštininku iš tiesų gal būti bet kas, jeigu tik jo mintys pasirodo įdomios ir naudingos. O tinklaraštininkai gali visuomenėje turėti labai daug įtakos: šios istorijos herojus galėjo daryti net labai apčiuopiamą įtaką šalies vyriausybei ir valiutų rinkai.

Gruodžio 29 dieną Minerva tinklaraštyje paskelbė, jog vyriausybė paprašė finansinių institucijų ir didelių kompanijų nepirkti JAV dolerių, taip bandydama išsaugoti krentantį Korėjos vono kursą. Vyriausybei teko šią informaciją paneigti, ir tai buvo paskutinis lašas, perpildęs jų kantrybės taurę – būtent dėl šio įrašo Minervai buvo išrašytas arešto orderis, o dabar jam gresia iki 5 metų kalėjimo už teisybės neatitinkančios informacijos skleidimą siekiant piktų kėslų. Ekonominės krizės metu žodžio laisvė kartais gana greitai paaukojama.

Klausimas, į kurį neturiu atsakymo: ar žodžio laisvė ekonominėmis ir finansinėmis temomis visgi turėtų būti absoliuti? (klausiu tik apie finansines temas, nes rasizmo ir kitokios neapykantos kurstymas su žodžio laisve nesiderina) Neteisingų gandų skleidimas iš tiesų gali išjudinti ne itin stabilią sistemą (kiekvienas bankas bankrutuos, jei visi klientai vienu metu puls atsiiminėti indėlių), bet juk nuomonę apie nestabilią situaciją turėtų būti įmanoma reikšti. Latviai lyg ir linksta į didesnį žodžio laisvės ribojimą, o kur ta riba būtų Lietuvoje?

Nulinės JAV palūkanos

Sveiki atvykę į nulinių palūkanų pasaulį! Tiek JAV, tiek Japonijos bazinės palūkanų normos šiuo metu yra nulinės, ar artimos tam (oficialiai, JAV palūkanų normos yra tarp 0% ir 0,25%). Ko galima tikėtis iš tokio ZIRPiško (ZIRP – zero interest rate policy) pasaulio?

Pirmiausia, aišku, galima tikėtis to, ko reiktų laukti iš bet kokios mažų palūkanų politikos: didėja galimybės skolintis (nes skolintis beveik nieko nekainuoja) ir mažėja paskatos taupyti – taigi, mažos palūkanos turėtų veikti kaip stimulas vartojimui. Deja, atrodo, jog šiuo metu ši teorija nebeveikia, kadangi rinkos ir vartotojai nebesitiki greito atsigavimo. Papildoma vartojimo galia (o ji atsiranda iš to, jog reikia mokėti mažiau palūkanų) šiuo metu nepanaudojama taip, kaip norėtų centrinių bankų vadovai: ji neišleidžiama, o taupoma. Įsivaizduokite, jog dabar jums kas nors duotų 100 tūkstančių litų: ką su jais darytumėte? Jeigu turite 100 tūkstančių litų paskolą, tikėtina, jog pirmiausiai šiuos naujai gautus pinigus išleisite jai grąžinti, mat neaišku ar dar po pusmečio turėsite darbą ir visiškai nenorite gyventi su tokia finansine atsakomybe po kaklu. Net jeigu neatlygintinai gautumėte 200 tūkstančių litų, tikėtina, jog pirma atiduotumėte paskolą, o likusių 100 tūkstančių neprašvaistytumėte, o bandytumėte bent dalį sutaupyti „juodai dienai“. Vartotojų (ir bankų) pasitikėjimas ekonomika ir geresniu ateities gyvenimu yra žymiai suprastėjęs, juos valdo nebe godumas, o baimė. Tad ekonomikos stimuliavimas mažinant palūkanas ir didinant pinigų pasiūlą pirmiausia toliau skatina užsiskolinimo ekonomikoje mažėjimą (deleveraging), ir tik po to gali pavirsti į vartojimo augimą.

Kita nulinių palūkanų pasekmė yra valiutos kurso smukimas. Per šią savaitę JAV dolerio svyravimai euro atžvilgiu sudarė daugiau nei 10%. Tačiau to gal ir galima tikėtis: Euro zonos palūkanos išlieka žymiai didesnės, o JAV pinigų politikai formuoti teks imtis dar nestandartiškesnių priemonių nei palūkanų mažinimas ar Federalinio rezervo lėšų naudojimas vertybiniams popieriams supirkti.

Nulinės palūkanos duoda pagrindo dar vieno burbulo formavimuisi – šį kartą JAV vyriausybės skolos vertybinių popierių rinkoje, kadangi jos kelia vyriausybinių obligacijų kainas į neregėtas aukštumas. Dar blogiau: JAV Federalinis rezervas ruošiasi mažinti ilgesnio laikotarpio palūkanas tiesiogiai pirkdamas ilgo laikotarpio skolos vertybinius popierius, mat taip bandoma rinką įtikinti, jog mažos palūkanų normos išliks ultra mažos itin ilgą laiką. Tačiau, Reuters apžvalgininko John Kemp nuomone, jeigu tokia politika pasiteisins ir JAV ekonomika atsigaus, palūkanas tikrai reikės kelti, tad tie, kas pirko ilgalaikes obligacijas už 2,2% pajamingumą liks nusvilę rankas.

Bet nulinės palūkanos nėra šiaip sau mažos palūkanos – tai neegzistuojančios palūkanos! O tai gali turėti keistų neplanuotų pasekmių. Viena iš tokių: nulinės palūkanos reiškia, jog rinkos dalyviams nebeapsimoka daryti atpirkimo (repo) sandorių vyriausybės skolos vertybiniais popieriais, o tai kartu reiškia, jog smarkiai sumažėja tokių obligacijų likvidumas. O likvidumas ypač reikalingas baigiantis kalendoriniams metams, o juo labiau jis bus reikalingas netolimoje ateityje, kai JAV vyriausybei reikės išleisti naujų skolos popierių už 1,8 trilijono JAV dolerių visoms gelbėjimo programoms finansuoti.

FT apžvalgininkas Martin Wolf mano, jog dabartinis JAV centrinio banko tikslas yra kovoti su defliacija, ir, sumažinus palūkanas iki nulio, beliko tik spausdinti pinigus. Tiesa, kol kas apie artėjančią defliaciją įspėja tik su infliacija susietų obligacijų kainos (TIPS) – jų pajamingumas tik 14 bazinių punktų didesnis už paprastų obligacijų; tuo tarpu vartotojų kainų indeksas gana stabiliai laikosi ties 2% riba. Bet defliacija yra daug didesnis baubas centrinių bankų vadovams, mat naudojantis standartinėmis pinigų politikos priemonėmis, esant defliacijai, neįmanoma palaikyti neigiamų realių palūkanų normų, o tai reiškia, jog stimuliuoti ekonomikos pinigų politikos priemonėmis neįmanoma (mažiausios nominalios palūkanų normos yra nulinės, bet jeigu kainų lygis krenta, net nulinės palūkanos yra „stabdančios ekonomiką“, nes jos didesnės už kainų pokytį). Be to, kainoms krentant, didėja reali paskolos našta, tad didėja bankrotų skaičius, o tai mažina paklausą ir vėl didina defliaciją – gauname blogąją defliacijos spiralę.

Dar vienas nulinių palūkanų efektas: esant nulinėms palūkanų normoms monetarinė ir fiskalinė politika tampa vienu ir tuo pačiu dalyku. Kaip rašo Martin Wolf:

Alternatively, the fiscal authorities can run a deficit of any size they wish and then finance it by issuing short-term paper that the central bank would have to buy, to keep interest rates down. At the zero-rate boundary, fiscal and monetary policies become one. The central bank’s sole right to make monetary policy is gone. But the reverse is also true: the central bank can send money to every citizen.

Taigi, tikėtina, jog artimiausiu metu rinkoje bus naujai išleistų JAV dolerių potvynis, tačiau jis truks tik tiek, kol bus aišku, jog defliacijos pavojaus išvengta ir galima tikėtis tam tikros infliacijos. Rizika tame, kad dolerinė infliacija (arba tiesiog dolerio kurso mažėjimas) staiga taps nesuvaldomai didelė ir pinigų politiką atstatyti į normalias ribas bus itin sunku. Jeigu tokios politikos imtųsi bet kokia kita valstybė, tai tikriausiai sukeltų valiutos krizę, iš kurios išlipti savomis jėgomis būtų beveik neįmanoma (visa tai įmanoma Didžiosios Britanijos atveju), bet tikėtina, jog JAV kreditoriai supranta, kad vienintelė išeitis iš JAV krizės yra defliacijos išvengimas.

Ar vis dar galioja žaliavų super ciklo teorija?

Šiandien OPEC sumažino naftos gavybos kvotas 2,2 milijonų barelių per dieną (Wall Street Journal sako, jog tai „beprecedentinis“ dydis), tačiau tai nesugebėjo kilstelėti naftos kainos: šiuo metu ji, lyginant su vakar diena, yra nugarmėjusi 5 procentais iki 41,40 JAV dolerio už barelį.

OPEC atstovai teigia, jog kažko imtis reikėjo, nes pasaulio ekonomikos augimui lėtėjant, mažėja naftos paklausa (šiandien JAV energetikos informacijos administracija paskelbė JAV naftos paklausos prognozes: 2009-ais metais JAV naftos paklausa iš viso neaugs), o to pasekmė – mažėjančios naftos kainos. Dauguma naftą eksportuojančių valstybių pastaraisiais metais spėjo priprasti prie aukštų naftos kainų, tad jų biudžeto išlaidos smarkiai padidėję, o stipriai sumažėję naftos kainos verčia jas nerimauti. 2,2 milijonų barelių per dieną pasiūlos sumažinimas nuo kitų metų sausio mėnesio atitinka apie 2,5% pasaulio paklausos. OPEC nariai vis dar mano, jog „teisinga“ naftos kaina turėtų būti apie 70-80 dolerių už barelį.

Iki šiol rinkoje vis dar vyravo nuomonė, jog žaliavų kainų kritimas daugiausiai susijęs su buvusiu žaliavų burbulu: kai tik burbulas galutinai subliūkš, žaliavų paklausa iš Kinijos ir kitų besivystančių pasaulio ekonomikų turėti vėl sustatyti į savo vietas. Kitaip tariant, ilgasis žaliavų super ciklas (daugiau nei dešimtmečio ilgumo žaliavų kainų didėjimas) tikrai nesibaigė, jam tik reikia truputį laiko atsikvėpti, o vėliau vėl šturmuosime naujus kainų rekordus. Net jeigu ir esame situacijoje, panašioje į Didžiąją Depresiją, viskas nėra taip blogai: 1930-aisiais žaliavų kainos atsigavo greičiau nei akcijų rinka.

Bet prieš gerą savaitę išleista Pasaulio Banko ataskaita taipogi pradeda klibinti šią tarp rinkos analitikų ir žaliavų kompanijų vadovų vyraujančią nuomonę. Pasaulio Bankas teigia, jog žaliavų bumas, trukęs kone dešimtmetį, baigėsi. Nafta artimiausius metus turėtų svyruoti apie 75 dolerius už barelį (kas nėra taip mažai – dabar ji kainuoja apie 45), o grūdinės kultūros, nors ir brangesnės nei 2003-ais metais, bet bus perpus pigesnės nei šių metų rekordinės kainos. Pasaulio Bankas netgi atmeta teoriją, jog žaliavų gavybos kompanijos, negaunančios finansavimo dėl sudėtingesnių kreditavimo galimybių, mažiau investuos į išteklių gavybą, o tai didins žaliavų kainas ateityje: bankas mano, jog svarbiausią rolę kainoms žais paklausos sumažėjimas, o ne pasiūlos problemos.

Financial Times straipsnyje Javier Blas pastebi, jog dažniausiai žaliavų cikluose kainų kilimas trunka apie dešimtmetį – o tai ir yra beveik tiek laiko, kiek truko pastarasis kainų didėjimas. Tad visgi gal ir šį kartą negalioja tezė „šį kartą bus kitaip“? Kad ir kaip ten bebūtų, net ir žaliavų optimistai nemano, jog artimiausiais metais galima tikėtis itin didelių žaliavų kainų šuolių, taigi 2009-ieji bus lengvesni žaliavų vartotojams, o jų eksportuotojams teks susiveržti diržus. Žaliavų kainų atsigavimas priklausys nuo besivystančių valstybių žaliavų paklausos: didžiausias paklausos augimas pastaruoju metu buvo būtent jose. Tačiau, jeigu tikėsime, jog Kinijos ekonomikos augimas lėtės, žaliavų kainų kilimą reikia atidėti tolimesnei ateičiai. Tiesa, 1998-aisias, kai nafta kainavo mažiau nei 10 JAV dolerių už barelį, dauguma analitikų manė, jog ji vis dar pigs, nors per dešimtmetį ji pabrango 15 kartų (iki šių metų piko). Prognozės yra nedėkingas dalykas, ypač kai reikia prognozuoti ateitį.

N.Roubini: Rusijos rublio laukia devalvacija

Nuo finansinės krizės pradžios Rusija pirmadienį tapo pirma G8 šalimi, kurios kredito reitingas buvo sumažintas. Kredito reitingų agentūra Standard & Poor‘s sumažino Rusijos reitingą nuo BBB+ iki BBB, nes mato padidėjusias grėsmes dėl žemų naftos kainų ir investuotojų traukimosi iš rublinių investicijų, kurios stipriai apkarpė Rusijos užsienio valiutos atsargas: pastarosios sumažėjo nuo 583 mlrd. dolerių rugpjūtį iki 455 mlrd. dolerių šiuo metu. Taipogi, Rusijos bankinė sistema priklausoma nuo užsienio finansavimo, tad valstybei teks išleisti apie 200 milijardų dolerių jai gelbėti. Kredito reitingo perspektyva palikta neigiama, tad kredito reitingai tikriausiai bus ir toliau mažinami ateityje.

O dar prieš šešis mėnesius naftos kainos buvo virš 140 dolerių už barelį, Rusijos ekonomika augo 8%, užsienio valiutos rezervai vis didėjo, ir buvo galima tikėtis, jog rublio stabilumas, bent jau artimiausiu laiku, garantuotas. Rusija irgi, atrodo, jautė savo galią ir nebijojo jos parodyti – konfliktas su Gruzija tik vienas iš pavyzdžių. Bet dabar viskas apsivertė aukštyn kojom. Kitais metais Rusijos ekonomika, Pasaulio Banko prognozėmis, augs tik 3% (nors kai kurie vietiniai analitikai tikisi net 2% ekonomikos susitraukimo).

Iki lapkričio mėnesio Rusijos centrinis bankas palaikė stabilų rublio kursą: jis buvo beveik surištas su dolerio (55%) ir euro (45%) krepšeliu. Bet naftos kainoms stipriai nukritus, ir einamosios sąskaitos problemoms didėjant, aišku, jog rublis tapo per daug stiprus ir turėtų būti nuvertintas. Pastaruoju metu centrinis bankas kas savaitę rublio kursą sumažina apie vienu procentu, bet Roubini teigia, jog tokia politika prie gero neveda – reikalingi žymiai ryžtingesni žingsniai (tokios pačios nuomonės laikosi ir Lars Rasmussen iš Danske)

Centrinio banko neryžtingumas gali būti paaiškintas keliais būdais: Rusijos kompanijos ir bankai turi daug skolų užsienio valiuta, tad stiprus rublio nuvertėjimas išeitų ne į naudą; bankų indėlininkai skubėtų atsiimti pinigus, jeigu suuostų, jog kilo grėsmė rublio devalvacijai (Rusijos indėlininkams tai labai pažįstama: jie prarado pinigus 1990-aisiais, griuvus Sovietų Sąjungai, ir 1998-aisiais, per Rusijos krizę); o be to, Putinas stiprų rublį siejo su Rusijos atsigavimu ir tvirtybe. Tačiau dėl padidėjusios politinės rizikos (dėl Gruzijos konflikto) bei vėliau sekusio bendro kapitalo pasitraukimo iš besivystančių rinkų, centrinis bankas turi imtis veiksmų, nes jo rezervai jau sumažėjo ketvirtadaliu. Kol kas valiutai nebuvo leista itin nuvertėti, o kapitalo srautai nebuvo apriboti – jie buvo finansuojami rezervais. Vietinės palūkanų normos irgi nebuvo pakilusios į stratosferą – rinkoje buvo palaikomas likvidumas, mat didelės palūkanų normos įvestų valstybę į recesiją. Bet jei niekas nebus daroma, valiutos rezervai pasibaigs (arba bus pradėta tikėti, jog jų nebeužteks), kapitalo srautai iš Rusijos dar padidės, vietos gyventojai skubės keisti rublius į dolerius, padidės palūkanos (kad kompensuoti devalvacijos riziką) ir padėtis taps nekontroliuojama. Palaipsniui mažinti rublio kursą irgi nėra geras sprendimas, kadangi ekonomikoje sukuriami tolimesni devalvacijos lūkesčiai. Vienintelis šansas – netikėtai sumažinti rublio kursą kokiais 25%, ir šį naująjį kursą ginti valiutos rezervais. Tikėtina, jog tai turėtų sustabdyti tolimesnės devalvacijos lūkesčius, mat prie tokio kurso rublis nebebūtų pervertintas, o valiutos rezervų jam ginti būti pakankamai daug. Jeigu tik šiai devalvacijai užteks ryžto.

Naftos rinkos subtilybės

Nobelio premijos laureatas ir New York Times apžvalgininkas Paul Krugman įdomiai pastebi:

Nafta yra neatsinaujinantis resursas (taigi, jos kiekis yra ribotas), o tai reiškia, jog jos neišgavimas yra tam tikra investavimo forma. O tokia investavimo forma gali būti patraukli naftą išgaunančioms valstybėms tuo metu, kai naftos kainos yra didelės. Jei valstybė nenori vienu metu išleisti viso pinigų srauto, kuris generuojamas pardavinėjant naftą padidėjus jos paklausai (ir kainoms), ji gali rinktis iš trijų alternatyvų: investuoti gautas lėšas vidaus rinkoje, kur, tikėtina, jog ribinė grąža mažėjanti; investuoti lėšas užsienyje; arba „investuoti“ mažinant naftos gavybą ir taip mažinant pasiūlą…

Taigi, yra tikimybė, jog ties kažkuriuo momentu didėjančios naftos kainos mažins naftos gavybą.

Tokie pasvarstymai iš pradžių gal ir atrodo keisti, bet jei iš tiesų šalis susiduria su problema, jog į šalį priplaukia tiek daug lėšų, jog neįmanoma jų pakankamai greitai ir pelningai investuoti, tai logiška išvada būtų mažinti naftos gavybą, taip mažinant pinigų srautą – o kartu ir dėl sumažėjusios pasiūlos didinant naftos kainas bei jos gavybos pelningumą ateityje. Tad gal naftos gavybos apimčių lėtėjimas iš tikrųjų signalizavo ne tai, jog naftos resursai artėja prie pabaigos (peak oil), o rodė, jog Artimųjų Rytų valstybės investuoja neišgaudamos naftos?

Beje, tokia teorija veda prie dar įdomesnės išvados: krentant kainoms naftos gavyba turėtų didėti, o tai dar labiau turėtų numušti naftos kainas. Krentančios naftos kainos sumažina naftos eksportuotojų gaunamą pinigų srautą, tad jie, norėdami subalansuoti savo biudžetus, yra priversti eksportuoti daugiau naftos – bent jau kol naftos gavyba jiems yra pelninga. Tokiu atveju, galima tikėtis ir to, kad naftos kaina išsilaikys ties 40 dolerių už barelį ilgesnį laiką (tai vis dar pelninga naftos gavybos kaina Saudo Arabijai), ir tik stiprūs OPEC kartelio veiksmai gali pakeisti šią situaciją (bet tam reikia laiko – bent jau keleto mėnesių, o gal ir pusmečio).

Panašiomis nuotaikomis gyvena ir ateities sandorių nafta rinka: jeigu penktadienį naftos barelį galėjai nusipirkti už 40,81 dolerį, tai sudaryti naftos barelio pirkimo kontraktą kitam gruodžiui buvo galima tik už 54,65 dolerio. Taigi, gali nusipirkti barelį naftos, laikyti jį sandėlyje, o po metų parduoti jį su 11% pelnu (anot Andy Lipow, iš 33,9% skirtumo reikia atimti finansavimo ir sandėliavimo kaštus) — nieko nerizikuodamas. Tokio dydžio skirtumo, vadinamo contango, nebuvo nuo 1998-ųjų. Besipelnydama iš šios investavimo strategijos Royal Dutch Shell netgi nuomojasi naftos tankerius, kuriuos naudoja kaip plaukiojančius sandėlius.

[via Economist Free Exchange]

William Bernstein: A Splendid Exchange

Žmonės prekiavo nuo seniausių laikų, o apie tarptautinę prekybą žinoma jau nuo Šumerų valstybės sukūrimo. A Splendid Exchange yra puikiai parašyta pasaulio prekybos istorija, apimanti labai platų laikotarpį: nuo tų pačių šumerų iki dabartinės Pasaulio Prekybos Organizacijos. Knyga puikiai atskleidžia prekybos vaidmenį pasaulio vystymuisi, joje galima rasti daug įvairiausių įdomių faktų ir istorijų.

Nors pirmosios valstybės (Senovės Egiptas, Mesopotamijos tautos) iškilo ne prekybos dėka, prekybos vaidmuo tautų klestėjimui vis augo. Štai Senovės Graikų imperija vargu ar galėjo išsilaikyti be grūdų importo: Sparta grūdus importuodavo iš Aleksandrijos ir Sicilijos, o Atėnai juos plukdydavo iš Juodosios jūros regiono, tad jiems buvo labai svarbu valdyti Bosforo sąsiaurį. Atėnams praradus šio prekybos kelio kontrolę teko susitaikyti su nuosmukiu. 

Prekybos plėtrai reikia taikos, nes prekyba nevyksta, jeigu pirkliams nesaugu. Romėnai su savo pax Romana pirmieji sukūrė ilgai išsilaikiusią taiką plačiame Viduržemio jūros baseine, tad jos metu prekyba klestėjo. Atsirado šilko kelias, kuriuo iš Kinijos buvo importuojama ši medžiaga. Nors nei vienas romėnas Kinijoje nesilankė, ir net nežinojo kur ji yra, prekės per daugelį tarpininkų (kurių kiekvienas uždirbdavo nemažas sumas) pasiekdavo galutinius jų pirkėjus. 

Atsiradęs Islamas Indijos vandenyną pavertė arabų prekybine jūra. Nuo pat Afrikos iki Indonezijos vyravo musulmonų pirkliai, kurie į Europą per Raudonąją jūrą tiekė įvairiausias rytų brangenybes: smilkalus, prieskonius, tą patį šilką. Pats Mahometas buvo pirklys, tad prekyba musulmonams buvo “įgimta”. Arabų pirkliai Indijos vandenyne vyravo iki pat XVI amžiaus, kol portugalai nerado kelio aplink Afriką — kelių strateginių sąsiaurių kontrolė istoriškai lėmė didžiulius turtus ir galią.

Portugalai, apiplaukę Afriką, greitai tapo kone turtingiausia valstybe, nors turėjo tik apie milijoną gyventojų. Šį turtą jiems sukrovė kelių strateginių uostų kontrolė Azijoje bei navigacijos žinios. Nors kelionė aplink Afriką buvo sudėtinga ir jos metu žūdavo apie 40% jūreivių, bet krovinys iš Azijos atpirkdavo išlaidas keliasdešimteriopai. Vėliau jūrose pradėjo dominuoti ispanai, dar po kiek laiko — anglai. Bet tada jau tarptautine prekyba užsiėmė nebe šiaip pirkliai, o korporacijos: East India Trading Company ir pan. 

Korporacijos pradėjo nebe vien šiaip prekiauti prabangos prekėmis, bet ėmė kurti ir paklausą tarp vidutinės klasės: taip atsirado masinis britų arbatos vartojimas, o Europoje išpopuliarėjo kava. Britų piliečiai XVIII amžiaus pradžioje jau kasdieną vartojo saldintą arbatą: nors arbata buvo gabenama iš Indijos bei Kinijos, o cukrus iš naujųjų kolonijų Karibuose. 

Pagrindinis kompanijų tikslas buvo gauti kuo didesnį pelną, o tam tikslui reikėjo kontroliuoti strategiškai svarbiausius pasaulio taškus — Malakos sąsiaurį (dabartinis Singapūras), Hong Kongą (Kinija leido užsieniečiams prekiauti tik su šalimais esama Kantono provincija). Iki šiol svarbiausi taškai pasaulio prekyboje išlieka Malakos sąsiauris, įėjimas į Persijos įlanką, įėjimas į Raudonąją jūrą, Sueco kanalas ir Panamos kanalas. Visi šie taškai šiuo metu kontroliuojami galingiausių pasaulio valstybių (ar bent su jomis gerai sutariančių).

XIX amžius sukėlė revoliuciją pasaulio prekyboje, nes žymiai sumažėjo transportavimo kaštai: atsirado geležinkelis, garlaiviai. Nors XIX amžiuje pasaulio prekybai didėjo barjerai (buvo keliami muitai, kiekvienai šaliai tapo svarbu ginti savą pramonę), muitų didėjimą atsverdavo transporto kaštų mažėjimas, tad prekybos apimtys augo. Tik XX amžiuje vėl grįžta prie laisvesnės prekybos, o tai paspartino pasaulio BVP augimą. Autorius laikosi nuomonės, jog laisva prekyba lemia šalies turtėjimą, o protekcionizmas toli neveda.

Bendrovių pirmojo pusmečio rezultatai

Šiandieną jau beveik visos Lietuvos listinguojamos kompanijos yra paskelbę savo pirmojo pusmečio rezultatus (kol kas savo uždirbto pelno nėra pranešusios tik City Service ir Linas). Žvelgiant į rezultatus ir lyginant juos su praėjusių metų pirmuoju pusmečiu labiausiai krenta į akis du dalykai: kiek daug įmonių šįmet pradėjo dirbti nuostolingai, ir koks iš tiesų didelis Lifosos uždirbtas pelnas.

Pernai metų pirmąjį pusmetį nuostolingai baigė tik dvi bendrovės: Snaigė ir amžinai sunkiai gyvenanti Gubernija. Šįmet nuostolingų bendrovių yra jau 13, be to, tikėtina, jog nuostolį skelbs ir Linas. Tarp nuostolingų kompanijų pateko visas pieno sektorius, sunkius laikus išgyvena ir alkoholio kompanijos (tik vienintelis Stumbras išvengė pelno mažėjimo, tuo tarpu Vilniaus Degtinė uždirbo tik simbolinį pelną). Tradiciniams gamintojams šie metai irgi ne itin sėkmingi: į nuostolį įbrido Grigiškės, Vilniaus Baldai, o Snaigės nuostoliai vis didėja. Pieno sektoriaus ateitis labiausiai priklauso nuo pasaulinių tendencijų, ir nors žaliavinio pieno supirkimo kainos stabilizavosi, vargu ar galima greitu metu tikėtis tokių didelių pelnų, kuriuos šios kompanijos skaičiavo praėjusiais metais. Alkoholio gamintojus neigiamai veikia tiek lėtėjantys ekonomikos augimo tempai, tiek pabrangę grūdai, nuo kurių priklauso spirito kaina. Šių metų rekordiniai derliai turėtų numušti grūdų kainas, tad tikriausiai alkoholio gamintojai gali tikėtis šiek tiek lengvesnių laikų.

Tarp savo pelnus padidinusių: laivininkystė, transportas, energetika ir bankai. Listinguojami bankai šiemet savo pelną didino nebe tokiais dideliais tempais, kaip anksčiau: bendras keturių bankų pelnas padidėjo apie 15 procentų, tačiau tai neblogas rodiklis, mat kaimyninėse Baltijos valstybėse bankų pelnai pradėjo mažėti.

Listinguojamų bendrovių pirmojo pusmečio rezultatų palyginimas
Listinguojamų bendrovių pirmojo pusmečio rezultatų palyginimas. Lifosos pelnas – ryškiai raudona spalva.

Sparčiausiai iš visų listinguojamų bendrovių savo pelną didino Lifosa: jis padidėjo daugiau nei penketą kartų. Lifosos pelnas tarp listinguojamų bendrovių Lietuvoje yra toks didelis, jog sudaro bene ketvirtadalį viso biržos bendrovių uždirbto pelno per pirmąjį pusmetį. Jei ne Lifosos rezultatas, bendras Vilniaus Vertybinių Popierių biržoje listinguojamų bendrovių pelnas būtų sumenkęs apie 16 procentų. Tai labai aiškiai rodo, jog nors ekonomikos augimas Lietuvoje išlieka teigiamas, kompanijos išgyvena nebe tokius lengvus laikus, kaip pernai metais.