Nassim Nicholas Taleb: Fooled by Randomness

Žmogaus smegenys sutvertos taip, jog jam labai sudėtinga suvokti tokią abstrakčias sąvokas kaip „atsitiktinumas“ ir „tikimybė“. Kai tik mums pasiseka, mes esame linkę manyti, jog tai dėl mūsų pačių nuopelnų; tuo tarpu, kai atsitinka ne visai taip, kaip planavome, skubame suversti kaltę atsitiktinumui. Taipogi mes mėgstame nesusijusiuose, bet tuo pačiu metu vykstančiuose, įvykiuose įžvelgti (neegzistuojantį) priežastingumą, o visiškai atsitiktiniame duomenų sraute galime nesunkiai rasti dėsningumų. Ir taip atsitinka ne vien prietaringoms bobutėms, bet visiems, netgi mokslininkams, kurie rašo mokslinius darbus: jeigu turi labai daug duomenų, tai vis tiek surasi kokį nors dėsningumą; jeigu tyrinėsi visas 50000 listinguojamų kompanijų akcijų, tai nieko stebėtino, jog atrasi, kad kurios nors iš jų kaina beveik tobulai koreliuoja su temperatūros pokyčiais Mongolijoje.

Atsitiktinumas dažnai būna labai klastingas, jis gali smogti tuo momentu, kai mažiausiai to tikiesi, o ir žvelgiant į praeities stebėjimus, mažai ką galima pasakyti apie ateitį, nes tikimybės, kurios galiojo praeityje, nebūtinai galios ir ateityje. Kitaip tariant, realus gyvenimas (ir finansų rinkos) nėra stalo žaidimas „Monopolis“, kuriame viskas vyksta pagal aiškiai nubrėžtas taisykles, surašytas ant dėžutės nugarėlės — realiame gyvenime nežinai ne vien ką išmesi kitu kauliuko metimu, bet net nežinai, kokios tos žaidimo taisyklės bei kiek tų kauliukų reikės mesti, taigi negali matematiškai paskaičiuoti tikimybių. Finansų rinkose naudojami statistiniai įrankiai (ir didžioji dalis ekonometrijos) yra niekam tikusi, nes per daug supaprastina pasaulio vaizdą, padaro jį panašų į kazino, kuriame tikimybės yra aiškios, bet iš tiesų, viskas daug sudėtingiau: finansų rinkų aprašyti keliomis formulėmis neįmanoma, o paprasti modeliai tik sujaukia žmonėms galvas ir leidžia jiems galvoti, jog jie labai daug išmano. Bent jau iki kitos rinkos krizės, kai prarandama daug pinigų, ir teisinamasi, jog atsitiko “10-ies sigmų” įvykis, kuris teoriškai galėjo atsitikti tik kartą per dešimtis milijonų metų — tikriausiai visgi būtų logiškiau kaltinti modelio sudarytoją ir abejoti jo kompetencija, o ne kaltę versti rinkai, kuri elgiasi ne taip kaip prognozuota.

Nassim Taleb knygoje kliūva ir žurnalistams bei analitikams, kurie iš visiškai atsitiktinių rinkos svyravimų gali surasti kokius nors dėsningumus bei paaiškinimus. Net jeigu vieną dieną akcijų rinkos indeksas pakilo tik 0,2%, tai analitikai bei žurnalistai būtinai ras tam paaiškinimą (rinkos sureagavo į geresnį vienos kompanijos pelno rezultatą arba puse procento nukritusią naftos kainą ir pan.), nors iš tikrųjų toks rinkos indekso pasikeitimas tėra paprasčiausias atsitiktinis triukšmas, o naftos kainos ar vienos kompanijos pelno duomenys tikriausiai turėjo labai mažai įtakos (ar bent kas darė statistinius priežastingumo tyrimus?). Bet visi juk trokšta aiškaus ir paprasto paaiškinimo, nesakysi juk, kad rinkos pakilo be jokios realios priežasties — pasirodysi, jog iš tikrųjų tu nieko apie tas rinkas nežinai.

Nassim Taleb teigia, jog visi mes nelabai ką žinome ir suprantame apie rinkas, ir tik nedaugelis iš mūsų iš tiesų suvokia mūsų žinojimo ribas. Bet tie, kurie tai supranta, turi daugiau šansų išlikti, nes jie neatmeta galimybės, jog rinkos gali pasisukti ir ta linkme, kurios niekas neprognozavo (nekilnojamo turto rinka gali kristi, nors JAV to nebuvo jau kokius 50 metų; akcijos ilguoju laikotarpiu gali uždirbti ir žymiai mažiau nei 9-10% kasmet, kaip tai buvo praeitą šimtmetį; JAV kredito rinkos krizė gali nusitempti ir Lietuvos ekonomiką, nors visi ir teigia, jog fundamentaliai visiškai nėra ko baimintis).

Kas tas „Minskio momentas“?

Prieš kokį mėnesį turbūt nelabai kas žinojo, ką reiškia frazė „Minskio momentas“ (Minsky moment), o ir pačio ekonomisto Hyman Minsky vardas vargu ar buvo kam girdėtas už siauro akademikų rato. Bet dabar tai viena populiariausių frazių rinkos apžvalgose, kiekvieną dieną linksniuojama rinkos analitikų ir su panikos išraiška rinkas stebinčių investuotojų.

Hyman Minsky (kuris mirė prieš kokį dešimtmetį) nesutiko su efektyvios rinkos teorija ir teigė, jog rinkos yra linkusios pasiduoti spekuliacijoms, kurios, jeigu ilgiau užsitęsia, pereina į burbulus, o šie vėliau sprogsta, sukeldami krizes. Minsky savo laiku nebuvo labai populiarus tarp akademikų — tuo metu vyravo darni efektyvios rinkos teorija, o į jos priešininkus rimtai nebuvo žiūrima.

Minskio momentas yra ta situacija rinkoje, kai sprogstantis finansinis burbulas priverčia per daug užsiskolinusius investuotojus skubiai parduoti net ir apdairias investicijas (kurios nebuvo spekuliacinės) tam, kad padengti savo skolas: toks paniškas turto išpardavimas stipriai sukrečia visas finansų rinkas, bei staiga žymiai padidina grynųjų pinigų poreikį. Dėl pastarosios priežasties dažniausiai tenka įsikišti ir centriniam bankui — tam kad palaikytų bankinės sistemos stabilumą.

Minsky idėjos gana paprastos: kai ekonomika auga, ir visi gerai gyvena, kyla noras daugiau skolintis ir prisiimti daugiau rizikos investuojant; kuo ilgiau užsitęsia tokio gero gyvenimo laikotarpis, tuo daugiau imama rizikuoti, imti daugiau paskolų (iš dalies ir dėl to, jog pradedama galvoti „šį kartą bus kitaip, ekonomika amžinai nepaliaujamai augs“). Iki to momento, kai paskolų našta tampa tokia didelė, jog turto generuojamos pajamos nebeatsveria paskolų, už kurias buvo pirktas tas turtas, palūkanų — tada tokio turto staiga norima atsikratyti, kad būtų galima padengti paskolas, o tai stipriai numuša (pradžioje spekuliatyvaus, bet krizei plintant, ir viso kito) turto kainas. Tada, kai paskoloms padengti staigiai parduodamas ne vien spekuliatyvusis turtas, ir kai rinkoje jaučiamas didelis grynųjų pinigų trūkumas (niekas nenori pirkti, visiems reikia grynųjų), galima teigti, jog atėjo Minskio momentas (bent jau taip akademiškai vadinama ši situacija).

Minsky tikriausiai pritartų Minskio momento gydymo vaistams, kuriuos ruošia Federalinių Rezervų sistema — labai svarbu sustabdyti krizės plėtimąsi, o tai galima padaryti didinant likvidumą ir grynųjų pinigų pasiūlą (tiek per mažinamas palūkanas, tiek per pinigų kiekio finansų sistemoje valdymą). Nors tai tikriausiai nepadės ilguoju laikotarpiu: investuotojai, pamatę, jog nuo didelių nuostolių juos vis tiek apsaugos centrinis bankas, vėl ims drąsiau skolintis, ir po keleto metų vėl grįšime į tą patį Minskio momentą.

Kredito rinkos krizė

Atrodo, jog per pastarąsias savaites ėmė ir pasibaigė JAV kredito bumas, kuris per keletą metų sugebėjo stipriai išauginti nekilnojamo turto kainas ir padėjo finansuoti vėl tapusį itin populiarų kompanijų perėmimą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad po rugsėjo 11-osios atakų 2001-aisiais metais JAV ekonomika patyrė nuosmukį (recesiją) — pats terorizmo įvykis tikriausiai nebuvo pati svarbiausia to priežastis (ekonomika buvo stipriai sulėtėjusi jau iki šio įvykio), bet, savaime suprantama, jis neprisidėjo prie JAV ekonomikos sveikimo. Prie visų neigiamų faktorių, veikusių tuo metu JAV ekonomiką dar galima pridėti ir interneto burbulo sprogimą, ko pasėkoje, bandydama padėti JAV ekonomikai atsigauti bei išvengti defliacijos 2003-aisiais metais Federalinė Rezervų sistema nustatė itin mažas bazines palūkanų normas — jos siekė tik 1% ir tokios išsilaikė ištisus metus. Tik 2004-ųjų birželį jos pamažu buvo pradėtos kelti iki dabartinių 5.25%.

Kas atsitinka, kai gana ilgą laiko tarpą palūkanos būna tokios žemos? Visiems norisi kuo daugiau skolintis. Mažos palūkanos padarė paskolas prieinamas žymiai didesniam ratui žmonių, kurie už jas pirko savo būstus. Padidėjusi būsto paklausa pradėjo kelti jų kainas, o kai nekilnojamo turto kainos pradeda sparčiai kilti, atsiranda norinčių iš to uždirbti: dar prieš kelis metus nesunkiai buvo galima surasti istorijų apie tai, kaip koks nors tūlas amerikietis pirkdavo namą, o jau po kelių savaičių parduodavo jį uždirbdamas šešiaženkles sumas. Staiga visi pradėjo norėti dalyvauti šiame žaidime, kai kurie ėmė paskolas, nors realiai, normaliomis sąlygomis, nebūtų išgalėję jas grąžinti. O bankai ir kitos kredito institucijos mielai skolindavo, kadangi labai retai pasitaikydavo, jog paskolos būtų negrąžinamos — nieko keisto, nes ekonomika pradėjo sparčiai augti, o be to, keliasdešimt procentų per metus didėjančios nekilnojamo turto kainos reiškė, jog, jeigu skolininkas susiduria su mokumo problemomis, tai pardavus jo turtą, kurį jis pirko prieš metus ar du mažomis kainomis, be vargo bus galima padengti jo skolą. (Beje, panašiai šiuo metu yra Lietuvoje: labai mažai bankų išduotų būsto paskolų yra probleminės, kadangi jeigu susiduriama su mokumo problemomis, visada gali parduoti butą žymiai brangiau nei pirkai jį prieš metus kitus ir padengti paskolą)

Bankai pradėjo lengviau dalinti ne vien būsto paskolas, bet ir kitus kreditus. Esant mažoms palūkanoms privataus kapitalo fondams tapo labai patrauklu pasiskolinus daug pinigų pirkti ištisas įmones — per pastaruosius metus tokių perėmimo sandorių (LBO) žymiai padaugėjo. Pinigai perėmimo sandorių bei būsto paskolų finansavimui ateidavo ne vien iš bankų — jie išmoko paskolas „supakuoti“ ir parduoti įvairiems investuotojams, kurie, esant žemoms palūkanų normoms, labai norėjo rasti kokių nors ganėtinai saugių investavimo galimybių su didesne grąža. Priminsiu, jog tokios investicijos atrodė gana saugios, kadangi probleminių paskolų buvo labai nedaug (bet būtent dėl to, jog ekonomika, kaip ir nekilnojamo turto kainos sparčiai augo). Be to, finansinės inžinerijos dėka tapo populiaru net ir iš nelabai saugių investicijoms instrumentų sukurti tokias išvestines priemones, kurios atrodo tinkančios net konservatyviausiam pensijų fondui — joms buvo galima gauti net patį aukščiausią kredito reitingą (tiesa, tokios inžinerijos dėka rizika nedingsta, ji tiesiog yra sukaupiama atskiroje išvestinėje priemonėje, kuri gana tiksliai vadinama „toxic waste“ — bet jeigu yra norinčių ją pirkti, tai kodėl gi ne). Iš čia kilo visas tuntas įvairiausių finansinių priemonių: CDO, CLO, dar įvairiausio plauko ABS, cov-lite obligacijos ir t.t. Bėda tame, kad ne visi gerai žinojo, kiek šios išvestinės priemonės gali būti vertos, jeigu rinkoje bus krizė.

O va dabar ėmė taip ir atsitiko, jog būsto kainos sustojo augusios (o kai kuriuose JAV regionuose ir krenta) — tai iššaukė staigų probleminių paskolų skaičiaus didėjimą. Kai paskolos negrąžinamos, kenčia ne vien bankai — kenčia visi, kas yra prisipirkę įvairiausių su kredito rinka susijusių naujųjų išvestinių finansinių priemonių (o dar labiau kenčia tie, kurie jas pirko „į skolą“, kaip kad įprasta daryti hedge fondų pasaulyje). Kai supranti, jog turi išvestinę priemonę, kuri staiga tapo rizikingesnė, nei iš pradžių galėjo pasirodyti, nori jos atsikratyti, tik bėda tame, jog per pastarąsias dvi savaites taip jautėsi dauguma rinkos dalyvių — o kai rinkoje yra daug tik tokių, kurie nori atsikratyti turimais finansiniais instrumentais, bet nėra pirkėjų, kyla panika. Dėl to kai kurie fondai nebeskelbia savo verčių (kiek vertas tavo turtas, jeigu niekas jo neperka?), o kiti yra priversti uždrausti savo investuotojams atgauti savo pinigus — savaime suprantama, tokių panikuojančių investuotojų netrūksta. Sklinda gandai, jog net galingojo Goldman Sachs valdomi fondai per šiuos metus sugebėjo nudribti 28% — o Goldman Sachs juk laikomi pačiais protingiausiais Wall Street‘e. Panika kredito rinkose šiek tiek persimetė ir į akcijų rinkas, nors 7-10% indeksų kritimas akcijų biržose nėra labai jau didelis įvykis, kuriuo vertėtų stebėtis. Tuo tarpu tikrąjį kredito rinkos krizės mastą galėsime suvokti gal tik po keleto mėnesių, kai jau visi fondai ir bankai bus paskelbę apie savo bėdas — dabar galime tenkintis tik kiekvieną dieną girdimomis naujienomis apie tai, jog su problemomis susidūrė vienas ar kitas investuotojas.

Ar esi saugus, jeigu kredito rinkose investicijų neturi? Akcijų rinkos į šią krizę šiek tiek sureagavo, nors nuostoliai akcijų rinkose, atrodo, neprilygsta problemoms kredito rinkoje. Akcijų kainos krenta, nes tiems, kas investavo į įvairiausias kredito rinkos priemones, dabar labai reikia grynųjų pinigų (atsiskaityti su investuotojais ir padengti savo skolas), tad jeigu jie kartu yra investavę ir į akcijas, tai natūralu, jog jie stengsis parduoti ir jas. Blogiau bus, jeigu pasirodys vis daugiau ženklų, jog krentančios JAV nekilnojamo turto kainos ir sudėtingesnės skolinimosi galimybės nutemps JAV ekonomiką žemyn — vakar apie sulėtėjusius pardavimus pranešė didžiausias JAV mažmenininkas Wal-Mart niekuo neįkvepiančius rezultatus paskelbė ir Home Depot (kurie yra panašūs į Lietuvos „Senukus“). Taigi, gali būti, jog nekilnojamo turto kainų kritimą skaudžiai pradeda jausti JAV vartotojai, o tai reiškia jų ekonomikos sulėtėjimą, bei mažesnes besivystančio pasaulio eksporto į JAV apimtis. Kai JAV nusičiaudi, suserga visas pasaulis — bent jau iki šiol jie buvo stipriausias pasaulio augimo variklis, taigi JAV sulėtėjimas tikriausiai lėtintų ir kitų valstybių augimo tempus, o tai nėra teigiamas ženklas akcijų rinkoms. O kaip Lietuva? Lietuva turi savų problemų, kaip kad gresiantis ekonomikos perkaitimas, bet, iš kitos pusės, jos augimą turėtų skatinti Europos Sąjungos narystės privalumai — JAV bėdos tikriausiai neturėtų turėti mums didelės įtakos (juolab, jog JAV nėra labai svarbus mūsų prekybos partneris, jeigu lygintume pagal prekybos apimtis). Bet visgi verta prisiminti, jog nekilnojamo turto kainos gali tiek kilti, tiek kristi, o spartaus augimo laikotarpiai kartais perauga ir į recesiją.

Devalvavimas ir lengvi pinigai

Skaičiau Ryčio dienoraščio įrašą apie tai, kaip galima pasipelnyti iš devalvacijos, ir susidarė įspūdis, jog Rytis mano, kad toks pasipelnymas lengvai gaunamas. Negaliu su tuo sutikti: tai jokiu būdu nėra lengvi pinigai, gaunami be rizikos.

Galima pagalvoti, jog labai lengva uždirbti pinigus esant devalvavimo grėsmei, pasinaudojant aprašyta schema. Ir iš tiesų taip būtų, jeigu tikrai žinotum, kad litas bus devalvuotas euro atžvilgiu daugiau nei lito ir euro palūkanų skirtumas. Pasiskolinti litais ir gauti palūkanas eurais Ryčio pavyzdyje kainuoja 15% per metus (skirtumas tarp 20% lito ir 5% euro palūkanų). Jeigu po metų litas devalvuojamas tik 10%, tai toks biznis vis tiek bus nepelningas, kadangi tavo pelną iš devalvavimo suvalgys paskolos palūkanos. O kas bus, jeigu litas iš viso bus nedevalvuotas? Teks patirti 15% kaštus per metus — juk tokia yra šiame pavyzdyje apsaugos nuo devalvacijos kaina. Be to, laisvoje rinkoje esant lūkesčiams, jog litas bus tikrai devalvuotas, lito palūkanos turėtų būti žymiai didesnės nei 20% (tiksliau jos turėtų būti artimos devalvacijos santykiui) — jeigu rinka veikia efektyviai, (bent jau akivaizdžių) arbitražo galimybių neturėtų būti. Tad dar sunku pasakyti, ar iškilus devalvacijos grėsmei aprašoma spekuliacija pasiteisintų. Na, bent jau sunku būtų pavadinti ją „lengvais pinigais“.

Dar vienas pastebėjimas: Rytis užsimena, jog tokios spekuliacijos yra žalingos ir uždirbti pinigai neturėtų būti malonūs. Nematau čia jokių moralinių problemų — devalvavimo grėsmė kyla dažniausiai ne be pagrindo, ji dažniausiai rodo, jog (fiksuotas) valiutos kursas nebeatitinka realybės. Ar yra moralu pardavinėti pervertintą daiktą (šiame pavyzdyje litus), nes tikiesi, kad jo kaina kris? Manau, kad taip: jei manyčiau kitaip, tai tikriausiai ir investavimu negalėčiau užsiimti.

Pinigų vertė laike

pukomuko savo dienoraštyje pasiskundė, jog Lietuvoje nėra nei vieno dienoraščio, kuriame būtų rašoma apie asmeninius finansus. Bandžiau pagalvoti, kaip čia viską sutalpinti į vieną įrašą, bet supratau, jog tai tikriausiai neįmanoma. Taigi, tikiuosi, seks serija įrašų apie asmeninius finansus, kuriuose išdėstysiu savo požiūrį šia tema. Nesu asmeninių finansų specialistas, bet visgi mano mintys gal kam nors bent šiek tiek bus naudingos.

Pradėsiu nuo vieno, mano nuomone svarbiausio dalyko, kurį reikia suvokti planuojant savo finansus: pinigų vertės laike (time value of money). Pinigai šiandien yra verti daugiau nei pinigai bus verti rytoj. Viena to priežasčių yra infliacija: kainos visada turi tendenciją didėti, ir net jeigu 1992-ieji metai į Lietuvą nesiruošia grįžti (tuo metu metinė infliacija buvo didesnė nei 1000 procentų, taigi viskas per metus pabrangdavo 10 kartų), bet laikoma normalu, jeigu kainos kasmet padidėja dviem procentais. Tačiau net jeigu infliacija ir bus lygi 2 procentams, litas šiandien yra vertas daugiau nei 1.02 lito po metų, kadangi šiuo metu palūkanos bankuose yra virš 4 procentų (palūkanos iš dalies priklauso nuo tos pačios infliacijos). Indėliai iki tam tikros sumos yra apdrausti, tad netgi bankų griūties atveju juos turėtų grąžinti valstybė, taigi juos galima laikyti beveik nerizikinga investicija. Iš to galima suprasti, jog litas šiandien yra vertas kokių 1.04 lito po metų, kadangi jau šiandien turėdami litą, be jokių didelių pastangų ir rizikos per metus galime iš jo padaryti 1.04 lito. Verta prisiminti, jog kalbame apie procentus, tad norint nustatyti, kiek litas šiandien bus vertas po dviejų metų galima vadovautis ta pačia logika: po metų litas bus vertas 1.00+4%=1.04 lito, o po dviejų 1.04+4%=1.0816 lito. Antraisiais metais palūkanas uždirbinėja ir tie 4 centai, kurie buvo uždirbti pirmaisiais metais, todėl antrųjų metų uždarbis (1.0816-1.04=0.0416 Lt) didesnis nei pirmaisiais metais (1.04-1.00=0.04 Lt).

Ką visa tai reiškia praktiškai? Kad kuo anksčiau reikia reikalauti, kad tau sumokėtų skolas, ir kuo vėliau apmokėti sąskaitas pačiam :) Kartu tai reiškia, jog jau šiandien išleidi 100 litų, vietoj to, kad juos investuotum ir kad tau jie uždirbtų palūkanas, prarandi galimybę po kokių 40 metų, kai senatvėje tavo pajamos tikriausiai nebebus tokios didelės, naudotis 480 litų  turtu (jeigu per 40 metų palūkanos visą laiką bus 4% didesnės nei infliacija, kas yra gana reali grąža ilgu laikotarpiu: 100*1.04^40=480.10 Lt).

Diskusija apie būsto paskolas

Vakar Finansų analitikų asociacijoje vyko uždara diskusija nekilnojamo turto paskolų klausimais: buvo įdomu sužinoti ar didėjančios palūkanos bei aukštos nekilnojamo turto kainos, kurios gali pasirodyti sunkiai įkandamos norintiems pirkti būstą, nedidina pradelstų paskolų rodiklių ir nekelia grėsmės nekilnojamo turto rinkai (teoriškai galbūt įmanomas juodasis scenarijus: kyla palūkanos, žmonės negali išsimokėti būsto paskolų ir yra priversti parduoti butus, atsiradusi pasiūla numuša butų kainas).

Pradelstų paskolų rodiklis Lietuvos bankuose yra labai mažas, bet tuo nereikėtų labai stebėtis, kadangi gyvename ekonomikos bumo periodu, pinigų žmonės nestokoja, nedarbas mažas. Be to, skolininkams susidūrus su nemokumo problemomis (tarkime darbo netekimas, arba sunki liga), jie labai lengvai gali grąžinti pasiimtas būsto paskolas parduodami būstą — pastaraisiais metais nekilnojamo turto kainos labai sparčiai kilo, tad būsto paskola dažniausiai sudaro ne tokią didelę dalį būsto vertės. Žinoma, sustojęs (ar bent jau sulėtėjęs) būsto kainų augimas padidins bankų prisiimamą riziką, tačiau šiuo metu realių grėsmių neįžvelgiama. Didžiausias pavojus nekilnojamo turto rinkai kiltų tuo atveju, jeigu Lietuvos ekonomika pereitų į nuosmukio periodą ir stipriai padidėtų nedarbas: būtent pastovių pajamų praradimas yra priežastis, dėl kurios skolininkai gali ryžtis parduoti savo butus, tuo tarpu palūkanų didėjimas keliais procentiniais punktais didelės naštos skolininkams nesukelia. Šiuo metu Lietuvos bankai būsto paskolas išduoda griežtesnėmis sąlygomis nei bankai Latvijoje ar Estijoje (pavyzdžiui, atsižvelgiama tik į legalias ir pastovias pajamas), o būsto paskolų grąžinimui bei palūkanų mokėjimui skolininkai sumoka apie 40% savo pajamų (vidutinės pajamos apie 3 kLTL), tad situacija nėra įtempta. Tiesa, Lietuvoje nemaža paskolų dalis išduota litais, tad paskolų palūkanos priklauso nuo VILIBOR, kuris šiuo metu yra apie 70 bazinių punktų didesnis nei EURIBOR (Latvijos lato devalvavimo atgarsiai?), o tai kartu reiškia, jog palūkanos gali didėti daugiau nei Europoje.

Lietuvos bankas, stebėdamas situaciją visgi nelabai ką gali padaryti, net jeigu ir matytų tam tikras grėsmes — šiuo metu labiau probleminės atrodo vartojimo, o ne būsto paskolos. Lietuva yra maža atvira ekonomika, kuri priklauso nuo užsienio kapitalo srautų, o tikrąsias centrinio banko funkcijas atlieka Švedijoje esantys Lietuvos bankų motininiai bankai — tai jie sprendžia, kiek lėšų galima skirti paskoloms Baltijos valstybėse. Vieninteliai realūs instrumentai, kuriuos galima naudoti Lietuvoje yra fiskalinė politika: nekilnojamo turto mokesčio įvedimas, būsto paskolų lengvatų panaikinimas ir pan., tačiau abejotina, ar tai labai lengva įgyvendinti politiškai. Bet šiuo metu to daryti ir nereikia.

Trumpai tariant, artimiausius metus ar kitus, nieko blogo neturėtų įvykti ir didelių pokyčių nenusimato, o nekilnojamo turto kainas Vilniuje turėtų daugiau veikti tokie veiksniai kaip rajono bendrojo plano tvirtinimas (kuris padidintų sklypų individualiai statybai pasiūlą, taigi dalis žmonių keltųsi iš butų į namus, o tai galbūt mažintų butų kainas), o ne palūkanų didėjimas ir paskolų neprieinamumas.

Zimbabvės akcijų rinka

Gali atrodyti keistai, bet šalis, kurios akcijų indeksas šiemet auga sparčiausiai, yra Zimbabvė (rašo FT Alphaville). Taip, ta pati Zimbabvė, kurios diktatoriškojo prezidento Mugabės ekonominė politika privedė prie neregėtos krizės ir keturženklės infliacijos. Bet infliacija nevisiškai paaiškina tokį spartų akcijų brangimą: nuo metų pradžios Zimbabvės indeksas pakilo aštuonis šimtus procentų, o tai yra tris kartus daugiau nei Zimbabvės dolerio infliacijos rodiklis (nuo pernai metų sausio akcijų indeksas padidėjo kuklius keturis tūkstančius kartų).

Zimbabvės vyriausybė, stengdamasi laikyti galvą virš vandens, spausdina vis daugiau ir daugiau pinigų (juk reikia grąžinti vis didėjančias skolas), o šie pinigai dažniausiai nusėda turbūt lengviausiai prieinamuose instrumentuose, kurie saugo nuo infliacijos — akcijose. Indėlių palūkanos bankuose yra žymiai mažesnės nei infliacija, į valstybines obligacijas investuoti gali tik savižudžiai, užsienio valiutos nusipirkti beveik neįmanoma. Nors FT nieko nemini apie nekilnojamą turtą, bet vertėtų prisiminti, jog krizę Zimbabvėje prieš kelis metus sukėlė būtent Mugabės idėja iš baltųjų atimti žemę ir padalinti ją juodiesiems, tad tikriausiai šalyje nekilnojamo turto investicijos laikomos gana rizikingomis dėl nuosavybės teisių neapibrėžtumo. To pasėkmė yra neregėtas akcijų kainų augimas. Kartais akcijų kainų svyravimus gali sukelti ne vien fundamentalūs faktoriai, susiję su įmonių pelnais ar ekonomikos augimu, bet ir monetarinės politikos sprendimai. Nors šis pavyzdys gana ekstremalus, bet visgi verčia susimąstyti, kokia dalimi pastaruosius kelis dešimtmečius vakaruose vyravusi akcijų kainų didėjimo tendencija buvo nulemta bendro pinigų kiekio didėjimo (likvidumo).

Bankroto nauda

Šiandien nuskaičiau įdomią mintį apie kompanijų diversifikacijos žalą, kuri privertė pamąstyti apie tai, kokią naudą gali atnešti bankrotas:

Jei viename padalinyje susidariusius nuostolius kompensuoja kituose padaliniuose sukurti ištekliai, tai bankroto ir darbo netekimo grėsmė tampa mažiau motyvuojanti.

Bankrotas tarp ekonomistų ir plačiosios visuomenės vertinamas labai skirtingai: dažniausiai ne ekonomistai į bankrotą žiūri kaip į didelę nesėkmę ir vienareikšmiškai blogą dalyką, tuo tarpu ekonomikos mokslų ragavusiems bankrotas tėra tik efektyviai veikiančios ekonomikos ir išteklių paskirstymo pavyzdys — kompanija nesukūrė pakankamai pridėtinės vertės visuomenei, todėl jos veikla turi būti nutraukta, kad jos ištekliais (darbuotojais, kapitalu, turtu) galėtų pradėti naudotis kitos kompanijos, kurios sugebės būti naudingesnės visuomenei. Dėl šios priežasties mažai kuris laisvosios rinkos ekonomistas gali pritarti neefektyvios ūkio šakos subsidijavimui arba beviltiškos įmonės palaikymui. Ūkininkams turėtų būti mokamos ne subsidijos už nereikalingos ir neefektyvios produkcijos gamybą, o skiriamos lėšos jų perkvalifikavimui ir įdarbinimui našesnėse ūkio šakose, kad ir kaimo turizme ar grynakraujų žirgų auginime; „Alytaus tekstilei“ seniai turėjo būti paskelbtas bankrotas, o jos darbuotojai jau būtų perėję dirbti kitur. Įmonės bankrotas gali atrodyti kaip labai bloga žinia įmonės darbuotojams, bet, žiūrint ilguoju laikotarpiu, jiems visgi būtų geriau persikvalifikuoti ir dirbti darbą, kuris turi perspektyvą, nei tempti laiką besigaluojančioje įmonėje. Šiuo atveju laisvosios rinkos ekonomistai teigia, jog valstybė neturėtų būti nuošalyje: ji turėtų padėti darbuotojams persikvalifikuoti ir pakeisti darbą; tačiau ekonomistai mano, jog valstybės parama turėtų apsiriboti tik šia pagalba. Tiesa, čia slypi viena problema: žmonės nėra linkę keisti darbo ar gyvenimo būdo, todėl jie palankiau žiūrės į politikus, kurie padės jiems išlaikyti darbo vietas bankruotuojančioje įmonėje (vietoje to, kad skatintų pereiti kitur), nors ekonomiškai tai neefektyvu ir primena baldų perstumdymą Titanike.

Kontraversiškiausia idėja

New York Times Dealbook neseniai rašė apie įdomius klausimus, kurie dažnai užduodami per darbo interviu, siekiant prasimušti į investicinį banką. Vienas jų tikrai suintrigavo: kokia yra pati kontraversiškiausia idėja, kuria tikite?

Tikriausiai labiausiai nestandartinė idėja, kuria tikiu, yra valdžios privatizavimas. Mano nuomone, valdžia būtų žymiai efektyvesnė, jeigu vietoj partijų ir asmenų būtų galima rinkti kompanijas, kurios nustatytą kadenciją būtų valdžioje ir valdydamos siektų savo pelno maksimizavimo. Kompanijai turėtų būti mokamas valdymo mokestis, tiesiogiai susietas su kokiu nors išmatuojamu rodikliu: pavyzdžiui, kuo sparčiau auga žmonių pragyvenimo lygis, tuo labiau didėja valdymo kompanijos pelnas. Tokiu būdu, kompanija būtų suinteresuota valdomų žmonių gerovės didinimu, o jeigu žmonės ja visgi būtų nepatenkinti, kitais rinkimais jie galėtų ją pakeisti — tai niekuo nesiskiria nuo partinės demokratijos, išskyrus tai, jog pelno siekimas būtų viešas ir visiems suprantamas, priešingai negu partijų atveju, kurios lyg ir nesiekia jokių finansinių tikslų (nors korupcijos jose nemažai). Aišku, net jeigu valdo ir kompanija, korupcija visiškai neišnyks, bet procesai turėtų būti skaidresni, turėtų sumažėti biurokratizmo, liktų mažiau ideologijos ir atsirastų daugiau su laisva rinka suderinamų sprendimų. Be to, jeigu kokį nedidelį miestelį valdytų didelė, tarptautinę patirtį turinti kompanija (tarkim kas nors iš keturių didžiųjų pasaulio auditorių), už miestelio valdymą atsakingas skyrius be vargo galėtų naudotis kitose skyriuose sukaupta patirtimi, ar esant kokiai nors specifinei problemai, greitai valdymą galėtų perimti koks nors specialistas iš kitos šalies, kur su ta problema jau buvo susidurta — kitaip tariant, atsiranda masto ekonomija.

O kokia jūsų pati kontraversiškiausia idėja, kuria tikite?

SEB VB apžvalga: ekonomikos perkaitimas?

Ką tik lankiausi SEB VB makroekonomikos apžvalgos pristatyme, čia pateikiu savo užrašų santrauką:

Nors prieš keletą mėnesių dar niekas nekalbėjo apie perkaitimą, dabar tai jau labai populiari tema. Kas tai yra ir su kuo tai valgoma? Kas geriau: perkaitimas ar recesija? Perkaitimas dažniausiai sukelia recesiją ateityje.

Tarp labiausiai kilusių pernai metais akcijų rinkų buvo Peru, Venezuela, Kinija, Vietnamas, Rusija — visos jos ganėtinai rizikingos, jos yra sparčiai besivystančios rinkos. Rusijoje naftos pinigai pasiskirsto po visą ekonomiką, taigi nepaisant to, jog naftos kainos pradeda kristi, akcijos kyla. Patys rusai prognozuoja, jog jeigu naftos kaina išliktų apie 55 $ už barelį, akcijų rinka patirtų nuosmukį. Tarp kritusių akcijų rinkų buvo daugiausiai naftos gavyba užsiimančios valstybės. (išskyrus Rusiją)
Kodėl akcijos krito Kinijoje vasarį? Akcijos stipriai augo 2006-aisiais (burbulas), investuotojų baimė dėl Kinijos vyriausybės veiksmų, JAV recesijos baimė ir lūkesčiai, kad Kinijos centrinis bankas padidins palūkanų normas. Po to pasaulyje kilusi akcijų rinkų kritimo banga dar buvo sustiprinta ir šiaip bendros nuomonės, jog akcijos yra pervertintos, bei carry trade, kuris yra viena svarbiausių rizikos apetito priežasčių.

Lietuvoje rinka “atsiriaugėjo” ir kilimas tęsis. Nes fundamentalios priežastys yra geresnės nei prieš tai buvusių krizių laikotarpiais — 1987, 2000 dot.komedija ir t.t. Aukštos metalų kainos rodo, jog su ekonomika viskas gerai (huh?)

Arčiausiai perkaitimo yra Kinija. jos galimybės reguliuoti ekonomiką yra žymiai geresnės nei Baltijos šalyse — ne vien dėl to, kad ji planinė ekonomika. Kinijoje plaukiojantis valiutos rėžimas, centrinis bankas gali nustatyti palūkanų normas ir t.t. Atrodo, jog šiuo metu Kinijos vyriausybė jau imasi tam tikrų realių priemonių: padidintas pelno mokestis (suvienodinant pelno mokestį užsienio ir vietos bendrovėms), tad ta stadija, kai Kinija bandė privilioti užsienio kapitalą baigiasi.

Kodėl prasidėjo kalbos apie perkaitimą Baltijos valstybėse? Inertiška ir nepasiduodanti sumažinimui infliacija, kuri silpnina konkurencingumą (Balasa-Samuelsono efektas); žemos ar net neigiamos realios palūkanų normos, smukdančios taupymą ir skatinančios kreditavimą bei vartojimą; nekilnojamo turto rinkos bumas (išskyrus Lietuvos rinką). Infliacija Lietuvoje daugiausiai atsiranda ne dėl didelės paklausos, o dėl sąnaudų kainų didėjimo, o tai yra labai blogai, nes tai mažina mūsų konkurencingumą. Be to Baltijos valstybėse yra didžiulis einamosios sąskaitos deficitas, tik menka dalimi padengtas tiesioginėmis užsienio investicijomis. Deficitas Lietuvoje, atmetus Mažeikių pardavimą, buvo padengtas tik 17%. Baltijos valstybėse didėja užsienio skola, o šią riziką Latvijoje komplikuoja didelė trumpalaikės skolos dalis ir didelė nerezidentų indėlių apimtis. Baltijos valstybėse yra kartu ir didelė paskolų dalis užsienio valiutomis — tai didelė rizika vietinės valiutos devalvavimo atveju, nes verčia gyventojus labai nerimauti.

Švelninantys veiksniai Baltijos valstybėse: žemas valstybės skolos lygis (taigi sunku daryti spekuliacines atakas), bankų sistemos priklausymas užsienio kapitalui (SEB, Swedbank ir DNB Nord veikia kaip centrinis bankas ir yra pasiryžę suteikti dideles likvidumo paskolas), padedantis lengviau atsispirti valiutos krizėms, tradiciškai didelis kainų ir darbo užmokesčio lankstumo lygis, tiesa, pastaruoju metu pažeistas struktūrinio darbo jėgos stygiaus, mažas jautrumas “užkratui” iš Centrinės ir Rytų Europos (Čekijos, Lenkijos, Vengrijos).

CRE ir Baltijos valstybėse stengiamasi skolintis eurais, kadangi palūkanos yra žymiai mažesnės (ypač Vengrijoje), tad jeigu nėra apribojimų skolintis užsienio valiuta, tai visi taip ir daro. Palūkanos išlieka mažesnės už infliaciją. SEB VB analitikų sudarytas sintetinis “perkaitimo indeksas” rodo, jog ekonomikos yra įkaitusios panašiai kaip 1998 metais. Paralelės su 1997 metų ekonominiais rodikliais labai aiškios: skiriasi tik fiskalinė politika: prieš dešimt metų biudžeto deficitas buvo milžiniškas, tuo tarpu dabar situacija yra normalesnė. Sintetinis valiutos krizės indeksas turi tendenciją didėti, bet prieš kokius metus-kitus situacija buvo rimtesnė.

Tikėtina, jog atakų prieš latą ateityje daugės, kadangi kai užuodžiama krizė, spekuliantai bando “pralaužti ribas” — plius/minus 1 proc. intervencinis lygis. RIGIBOR palūkanų normos išlieka aukštos. SEB visiškai įsitikinęs, jog nei latas, nei litas nebus devalvuotas iki stojimo į euro zoną.

Bėda yra ta, kad Baltijos valstybės neturi priemonių kovoti su tokiomis problemomis: valiutos kursas surištas, beveik išnaudoti fiskalinės politikos rezervai (biudžeto deficito beveik nėra, o Lietuvoje ir Estijoje yra perteklius), o taipogi nėra kapitalo kontrolės svertų (nebent netiesiogiai — reguliuojant bankų kapitalo pakankamumą ir pan.) Siūlomos perkaitimo gydymo priemonės silpnokos: Latvijoje siūloma tik nemažinti pajamų mokesčio, apmokestinti kapitalo prieaugį iš trumpai išlaikyto NT, būsto pradinis įnašas turės būti 10-15%, bankai turės atsižvelgti tik į legalias pajamas, subalansuoti biudžetą ir padaryti, jog jis būtų perteklinis. Lietuvoje siūloma neleisti indeksuoti pajamas, atsisakyti kas pusmetį peržiūrėti biudžetus, jeigu jie būna pertekliniai, cikliškai subalansuoti biudžetą ar padaryti jį perteklinį, toliau taikyti gerokai griežtesnius bankų kapitalo pakankamumo rodiklius bei neleisti indeksavimo būdu kelti kainas energetikos sektoriuje.

Paskutiniai Lietuvos makroekonomikos rodikliai rodo, jog pradeda silpnėti Lietuvos pramonė — didele dalimi čia veikia Mažeikių naftos problemos. SEB nesitiki, jog naftos tiekimas per naftotiekį bus atnaujintas šiemet — galbūt jis niekada nebus atnaujintas.