Category: Filosofija

Ciceronas apie gedulą ir paguodą

Filosofija, Gyvenimas, Knygos, Lifehacks, Pastebėjimai, ,

Gruodžio pirmosiomis dienomis mirė mano tėtis, tad mintys apie gedulą man – vis dar aktuali tema. Knygyne pamatęs nedidelę Cicerono knygelę „How to Grieve“, nesusilaikiau jos nepaėmęs.

Iš tiesų, tai ne Cicerono rašyta knyga, jos istorija kiek painesnė. Mirus Cicerono dukrai, jis jos labai gedėjo, bet, per kelias savaites, viską gerai apsvarstęs, sugebėjo filosofijos pagalba save įtikinti, kad liūdėti nėra ko. Sakoma, kad vien logikos ir racionalių argumentų dėka jam pavyko save ištraukti iš gilaus liūdesio (o kai kas gal ir sakytų – depresijos). Savo argumentus jis sudėjo į knygą „Paguoda“ („Consolatio“), tačiau ji pilnai iki šių dienų neišliko: liko tik kelios nuotrupos ir citatos, kitų autorių atpasakojimai. Nepaisant to, knygos turinys yra ganėtinai aiškus, pagrindines tezes nesunku atkurti. XVI amžiuje vienas leidėjas būtent taip ir padarė – 1583 metais italas Carlo Sigonio paskelbė sensaciją, jog atrastas originalus Cicerono knygos lotyniškas tekstas ir jį išleido kaip atskirą knygą. Šiais laikais beveik neabejojama, kad tai klastotė (lingvistiniai požymiai rodo, kad knygoje naudota kalba ir frazės labiau atitinka XVI amžių, o ne originalius Cicerono laikus), bet tai labai gera klastotė – panašų tekstą su tokiais pačiais argumentais Ciceronas tikrai galėjo parašyti.

Tad kokie Cicerono argumentai, kur jis ieško paguodos? Jo manymu, gyvenimas yra sunkus ir kupinas kančios bei nusivylimo, tad mirtis yra poilsis. Po mirties arba žmogaus nebelieka (tad nebelieka ir jo kančios), arba jo laukia amžinas gyvenimas. Jeigu žmogaus kančios nebėra, tai reikėtų džiaugtis, o ne liūdėti; jei žmogus gyvens amžinai, tai irgi nėra ko liūdėti, nes jis niekur nedingo, tik perėjo kitur, anapus. Taip, kad mes neliūdime ir nepergyvename dėl sielų, kurios dar nėra gimusios (niekas per daug negalvoja kaip ten jos jaučiasi prieš gimimą ar netgi prieš apvaisinimą), taip ir nereiktų per daug sukti galvos dėl to, kaip jos gyvena po mirties. Tad iš viso to išplaukia, jog mirusio gedima ne tiek dėl mirusio, o dėl pačio savęs – o tai iš principo yra labai savanaudiškas veiksmas (Antikos idealams, kai siekiama gėrio ar garbės tai vienas iš didžiausių įžeidimų). Mirusieji, Cicerono nuomone, tikrai nenorėtų, kad likę gyvieji dėl jų mirties sustabdytų savo gyvenimus ir daugiau nebepatirtų laimingų akimirkų: juk patys mums artimiausi mums linki gero, jiems mūsų begalinio liūdesio tikrai nereikia. Geriausia, ką reiktų daryti gedinčiąjam: prisiminti mirusiojo geriausias savybes ir naudoti jas kaip sektiną pavyzdį. Vietoje užsidarymo savyje eiti į pasaulį ir toliau gyventi savo gyvenimą pagal mirusiojo idealus. Įtikinama.

Ar šiuolaikinis dirbtinis intelektas jau padarė proveržį?

Filosofija, Pastebėjimai, Programavimas, Visuomenė, ,

1726 metais Džonatanas Swiftas išleido savo populiariausią knygą „Guliverio kelionės“, kurioje buvo aprašoma ir kelionė į skraidančią salą Laputą. Salos gyventojai – labai protingi, bet nelabai tikrame gyvenime besigaudantys mokslininkai, kurie vis prigalvoja visokiausių keistenybių, turinčių visiems palengvinti gyvenimą. Vienas toks išradimas yra milžiniška mašina su daugybe ratų ant kurių pritvirtintos lentelės su įvairiausiais žodžiais, paimtais iš išradėjo jaunystės užrašų: patempus virvelę tie ratai sukasi ir žodžiai susidėlioja daug maž atsitiktine tvarka į sakinius. Dažniausiai ne itin prasmingus, bet kartais juose yra reikšmingų frazių, kurias kaip mat į knygas surašo penkios dešimtys prie mašinos dirbančių studentų. Mašinos išradėjas tiki, kad žmonijai nuo šiol galvoti nebereikės, nes visas pasaulio knygas rašys ši jo mašina. Mašina nuo šiol atras visus pasaulio dėsnius ir tik beliks juos užrašyti į knygas. Tiesa, tam reiktų papildomo finansavimo, nes darbas su viena mašina lėtokas…

Neseniai pasirodęs GPT-3 (generative pre-trained transformer) dirbtinio intelekto modelis iš OpenAI veikia panašiu principu: apmokius modelį milžinišku kiekiu teksto jis randa sąsajas tarp visokiausių terminų ir, uždavus kokį klausimą, gali sugeneruoti visai protingą atsakymą. Paprašius, atsakymą jis gali pateikti ir eilėraščio, ar mokslinio straipsnio stiliumi, gali imituoti žiniasklaidos antraštes, programavimo kalbos kodą, formalaus dokumento tekstą ar tiesiog kaip anekdotą. Norint išbandyti GPT modelį, programavimo žinių nereikia – OpenAI padarė galimybę tiesiog pasikalbėti su šiuo dirbtinio intelekto modeliu. Rezultatai tikrai pranokstantys lūkesčius, generuojamas tekstas kokybiškas. Lyg kalbėtumeisi su lingvistikos profesoriumi, mokančiu kalbėti begale kalbų ir stilių, o kartu ir tobulai žinančiu visus faktus, kuriuos galima rasti Wikipedijoje. Vienintelis minusas: to profesoriaus logika yra kaip maždaug ketverių metų vaiko ir sudėtingų uždavinių jis išspręsti (kol kas?) nesugebės. Jei paklausi, koks Jono mamos trečio sūnaus vardas, jeigu jis turi brolius Petrą ir Paulių, GPT-3 tokio klausimo neatsakys. Bet, kita vertus, beveik tobulai sugeneruos tau skundą oficialioms institucijoms sklandžia biurokratine kalba, jeigu nori jiems pasiskųsti apie nebarstomas gatves. Sutaupo laiko paprastoms užduotims.

Daug kam toks geras teksto generavimas gali pasirodyti kone stebuklingas, tad ir noriu surašyti čia savo mintis ką apie tai šiuo metu manau. Tikėtina, kad mano spėjimai gali ir stipriai prašauti, bet norisi turėti juos užfiksuotus raštu, mat žmogaus atmintis mėgsta jam pačiam pataikauti: prisimeni tik tuos dalykus, kuriuos tiksliai atspėjai ir netyčia pamiršti savo spėjimų klaidas. Visada pamenu, kad 2015-2016 metais buvau įsitikinęs, jog Teslos ambicija 2020-aisiais turėti self-driving mašiną yra visiškai nereali. Esu linkęs pamiršti, jog 2008-aisiais tikėjau, kad Ukraina (lygiai kaip ir Rusija!), nenumaldomais septynmyliais žingsniais juda link vakarų ir ten po kelių metų nebeliks korupcijos.

Dažnai su naujomis, daug žadančiomis technologijomis, atsitinka taip, kad trumpuoju laikotarpiu jos nepateisina į jas sudėtų (per daug didelių) lūkesčių. Pradinei euforijai praėjus, pastebima, kad visgi technologija turi kažkokių ribojimų, ne visada veikia idealiai. Paaiškėja, kad bet kuris vaistas nuo visų ligų turi tam tikrus šalutinius poveikius, ar negydo tam tikrų simptomų – tada minia greitai persimeta ant naujos panacėjos. GPT modelio problema – logikos trūkumas. Generuojamas tekstas gražus, iš pažiūros protingas ir netgi logiškas, bet atidžiau pažiūrėjus, ta logika pasirodo esanti kreivoka ir pradeda nebekelti pasitikėjimo. GPT generuojamas tekstas man labai panašus į sapnus: kol sapnuoji, viskas atrodo aišku ir tvarkinga, bet pabudęs loginio ryšio ne visada atseki. Pasirodo, jog plaukiojai ant nendrinio plausto baseine, o jis tapo krokodilu ir kaip tik tau pabundant bandė tave sugriebti už kojos. Kol sapnavai, plaustas iš nendrių ir krokodilas uždarame baseine atrodė logiškiausias dalykas pasaulyje, bet geriau pagalvojus belieka stebėtis, kodėl sapno logika taip skiriasi nuo realios. Taip ir su GPT generuojamu tekstu: skamba gerai, bet kas kartą turi tikrinti, ar jo logika ne iš sapnų pasaulio. Pasitikėti tokiu tekstu (kol kas) taip pat sunku, kaip patikėti svarbų darbą keturmečiui: gal rezultatas ir bus pasiektas, bet jis nebūtinai bus toks, kokio tikėjaisi.

Sunkiausia, kad kuo sudėtingesnis uždavinys, tuo atidžiau reikia tikrinti rezultatą. GPT gali generuoti programavimo kodą ir stebėtinai gerai išspręsti paprastas programavimo užduotis. Užtenka pažiūrėti į šios bibliotekos demonstracinį filmuką. Manau, kad didžiausia problema tame, kad davus sudėtingą užduotį ir gavus klaidingą rezultatą (t.y. jeigu modelis sugeneruoja klaidingą kodą), reikia be galo daug žinių atsekti, kur modelis suklydo ir sugeneruotą kodą pataisyti. Kitaip sakant, dirbtinis intelektas lengvus dalykus išsprendžia lengvai, o sudėtingų dalykų išspręsti nemoka (makes easy things easy and hard things impossible, tuo tarpu žmonėms gana lengvus uždavinius spręsti sunku, bet jie bent jau sugeba su daug pastangų išspręsti sudėtingus, humans make easy things hard, but hard things possible). Dar blogiau: jis ne visada (niekada?) nesugeba atskirti, kurios problemos yra lengvos, o kurios sudėtingos. Neaišku kur yra riba, kur modeliu dar vis galima pasitikėti, o kur jau reikia kuo ankstyvesnio žmogaus įsikišimo.

Tiesa, juk čia dar pati technologijos aušra, viskas tobulės. Juk ir naujas darbuotojas negalės iš karto tobulai atlikti užduoties. Skirtumas tas, kad žmogus kol kas gali turėti pajautimą, kad kažkas čia ne taip, gali, gavęs instrukciją „na, dar pagalvok, kažkaip tau gavosi nelogiškas atsakymas“, iš tiesų išmokti savo klaidas ir jas ištaisyti. Kol kas to GPT negali, o jei galėtų – būtume radę bendrinio dirbtinio intelekto (general artificial intelligence) Gralio taurę.

Kita vertus, ilguoju laikotarpiu tokios technologijos turi žymiai didesnį efektą nei buvo tikimasi, tik tas efektas pasireiškia visai kitokiais, netikėtais būdais. Tarkim interneto pradžioje buvo tikimasi, kad žmonės taps labai protingi, nes galės lengvai bet kada prieiti prie visų pasaulio bibliotekų resursų: realybėje visi laiką leidžia socialiniuose tinkluose ir internetą vartoja daugiausiai visai ne tekstinės informacijos vartojimui. Kur mus nuves dirbtinai generuojamo teksto perteklius? Tikėtina, kad tekstą skaitys dar mažiau žmonių. Kažkas, rašydamas elektroninį kvietimą į renginį užduos dirbtiniam intelektui užduotį sukurti tris išsamius Šekspyro plunksnos vertus paragrafus apie renginio išskirtinumą, kažkas, gavęs šį laišką, dirbtiniam intelektui duos užduotį tai išversti į tris žodžius „Petras kviečia alaus“, kad tik nereiktų tų trijų paragrafų skaityti. Jau dabar didžioji teksto dalis internete yra generuojama visai ne žmonėms, daugiausiai tekstų yra rašomi Google botams, kad jie aukščiai paieškose įvertintų vieną ar kitą puslapį.

Taigi, mano trumpos prognozės:

  • Dirbtinis intelektas išgyvens susižavėjimo fazę: juo bus galima daryti nuostabių dalykų, bet kartu pradės ryškėti ir jo trūkumai ir apribojimai
  • Po kelių metų dirbtinis intelektas ras savo pritaikymo nišų, bet jos nebeatrodys stebuklingos (kaip kad dabar nebeatrodo stebuklinga numerių nuskaitymo technologija įvažiuojant į parkingą)
  • Žemiausio lygio teksto rašytojams ateis labai sunkios dienos. Jau dabar automatiniai vertėjai ir teksto generatoriai gerai atlieka savo darbą, konkuruoti su jais beprasmiška.
  • Kita vertus, specializacija vis dar bus vertinga: versti grožinę literatūrą sunkiau nei techninę dokumentaciją. Kūrybiški žmonės, darantys kokybišką darbą, išliks vertingi. Dar vertingesni nei dabar: kaip kad tie, kurie rankomis mezga vienetinius megztinius Fareruose vis dar gali konkuruoti su Indijos ar Kinijos fabrikais.
  • Didžiausias žmogaus privalumas: jis gali suprasti, ko tiksliai reikia. Net jei programuotojų darbas pasikeis tiek, kad vietoje kodo rašymo jam reikės teikti užklausas dirbtiniam intelektui, išgyvens tie, kas geriausiai supranta kliento poreikius. Dirbtinis intelektas bus tik dar vienas įrankis darbui palengvinti.
  • Deja, kuo toliau, tuo mažiau bus vertinamas tekstas: jį lengva generuoti, o skaitančių jaunoje kartoje yra mažai: jau dabar atsakymų jie ieško video formatu ir geriau žiūrės problemą paaiškinantį filmuką Youtube ar TikTok nei perskaitys techninę dokumentaciją ar ilgą knygą. Tekstas reikalauja susikaupimo, o dėmesio trukmė stipriai sumažėjusi. Tekstas internete tampa svarbus tik automatinėms sistemoms. Botų generuojamas botams.
  • Vis dar didžioji žmonijos išmintis bus kaupiama knygose, ir, tikiuosi, jog jos vis dar bus daugiausiai rašomos ne dirbtinio intelekto. Pažiūrėsim, kiek būsiu atspėjęs po kokio dešimtmečio.

Džonatano Svifto pasižadėjimai sau senatvėje

Filosofija, Knygų klubas, Pastebėjimai, ,

Vasario mėnesį knygų klube skaitysime Džonatano Svifto „Guliverio keliones“, tad ta proga skaitau jo laiškus ir užrašus. 1699 metais, būdamas 32 metų amžiaus, jis sudarė pasižadėjimų sau sąrašą. Beveik po kiekvienu punktu ir aš pasirašyčiau (išskyrus tą, kur kalbama apie vaikus).

Kai aš būsiu senas:

  • Nesituoksiu su jauna moterimi
  • Neieškosiu jaunuomenės kompanijos, nebent jiems patiems to tikrai norėtųsi
  • Nebūsiu irzlus, surūgęs ar įtarus
  • Neniekinsiu tuometinių manierų, juokų, madų, žmonių, karų ir t.t.
  • Nemėgsiu vaikų ir jų lengvai neprisileisiu
  • Nepasakosiu tų pačių istorijų jau jas ne kartą girdėjusiems
  • Nebūsiu kitiems pavydus, netrokšiu jų daiktų
  • Neapleisiu tvarkos ir švaros, kad netapčiau šlykščiu
  • Nebūsiu per daug griežtas jaunimui, atlaidžiai žiūrėsiu į jų jaunystės kvailystes, klaidas ir silpnybes
  • Neklausysiu ir nekreipsiu dėmesio į piktų tarnų paskalas ir ilgus liežuvius
  • Nenumosiu ranka į kitų žmonių patarimus, tačiau neteiksiu jų pats tiems, kas jų neprašo
  • Turėsiu gerų draugų, kurie man praneš, kada aš nebesilaikau šių nuostatų, kad galėčiau pasitaisyti
  • Daug nekalbėsiu, ypač apie save
  • Nesigirsiu savo jaunystės grožiu, galia, moterų meile ir t.t.
  • Neklausysiu pagyrų ir neįsivaizduosiu, kad mane gali įsimylėti jauna moteris. Vengsiu ir saugosiuos tų, kurioms rūpi tik palikimas.
  • Nebūsiu užsispyręs ir neabejojantis
  • Nesistengsiu laikytis absoliučiai visų šių taisyklių, bijodamas, kad tada nesilaikysiu nei vienos.

Amia Srinavasan: „The Right to Sex“

Filosofija, Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, , ,

Šeši straipsniai apie šiuolaikinį feminizmą ir požiūrį į problemas, susijusias su seksu / lytiškumu: apie incelus (involuntary celibates – tie, kurie norėtų sekso, bet jo negauna, ir dėl to būna pikti ant visuomenės), apie pornografiją, apie prostituciją, apie tai, ar profesorius gali įsimylėti studentę ir pan. Nepasakyčiau, kad šiomis temomis turėjau stiprią nuomonę, o perskaičius knygoje išdėstytus argumentus už ir prieš, tuo labiau stiprios nuomonės neturiu. tiesiog, tai labai sudėtingos problemos, neišsprendžiamos paprastais būdais. Nėra juodo ir balto, viskas „it’s complicated“.

Tarkim problema su pornografija: feminizmas kaip ir nemato jokios problemos, kad tam pritariantys suaugę žmonės pornografiją tiek gamintų, tiek vartotų. Jei tik kas nori rodyti nuogą kūną, o kas nors nori į jį žiūrėti, ši laisvė turėtų būti užtikrinta tol, kol ji nekenkia kitiems, kuriuos tai piktina – jei tik visi suaugę žmonės. Bet, problema tame, kad pornografija formuoja paauglių sampratą apie seksą ir koks jis turėtų būti: dažniausiai agresyvesnis nei realybėje, dažniausiai labiau teikiantis dėmesio vyro pasitenkinimui, nei moters malonumui ir pan. Dažniausiai pornografijoje scena pasibaigia tikru vyro orgazmu, o moteris orgazmą simuliuoja – tai nesąmoningai programuoja ir realaus sekso scenarijus.

Įdomi buvo ir argumentų dėl prostitucijos legalizavimo apžvalga: duomenys rodo, kad ją draudžiant moterys vis tiek pardavinėjamos, jų padėtis tampa sunkesnė. Net jeigu atsakomybę neša perkantysis kaip kad Skandinavijos šalyse, prostitucija vyksta nebe tokiose saugiose moteriai vietose (tarkim kliento namuose), nes klientas nori saugumo – kai kurie feministai teigia, kad iš principo tai nesprendžia esminės problemos, kodėl moterys patenka į prostitucijos ratą: jų nuomone, problema turėtų būti sprendžiama per jų socialinės gerovės gerinimą. Prostitucija, kaip seniausia profesija, sunkiai išnaikinama vien bausmėmis ir ar įstatymais.

Knygoje daug kur teigiama, kad didelė bėda santykiuose yra skirtingas galios santykis: jeigu moteris neturi pajamų ir yra priklausoma nuo vyro, ji bus likusi niekam nesiskųsti, net jei vyras ją skriaudžia. Jeigu vyras savo autoritetu turi galią ją priversti mylėtis (pirmieji vakaro „ne“ nebūtinai reiškia „ne“, jeigu pasitikintis savimi vyras atkakliai stengiasi – o jau vakarėliui įsibėgėjus sunku tampa atsisakyti), moteris net nebūtinai tai vadins prievarta, kad ir kaip nejaukiai jausis ryte. Komplikuoti ir santykiai, kur žmonės turi papildomų galios svertų: viršininkas ir sekretorė, dėstytojas ir studentė – bet visuomenė ne taip smerkiamai vertina, jeigu galios santykis atvirkštinis (t.y. jeigu poroje viršininkė ir pavaldinys arba dėstytoja ir studentas). Ar tai turėtų būti draudžiama? Gal ir ne, juk nepradėsi iki galo visko reguliuoti. Bet net ir feministės neturi aiškaus atsakymo, kur turėtų būti ribos.

Trumpai tariant, įdomi ir įžvalgi knyga apie tokias temas, kuriomis nelabai galvojau ir nelabai turėjau nuomonę. Sudėtinga problematika.

Ayn Rand – „Šaltinis“

Filosofija, Knygos, , ,

Prieš keliolika metų esu skaitęs Ayn Rand labiausiai vertinamą kūrinį „Atlantas atsitiesė“ („Atlas Shrugged“). Knyga padarė gana gilų įspūdį: tuo metu buvau 25-erių metų jaunuolis, gyvenome ekonominio pakilimo metais (skaičiau berods 2007-aisiais), jaučiausi be galo svarbiu, talentingu ir neklystančiu, tad buvo lengva susitapatinti su pagrindiniais jos veikėjais. Tiesą pasakius, iki galo knygos ir nepabaigiau – įveikiau gal du trečdalius iš beveik 1200 puslapių, bet svarbiausiais vietas pakartotinai skaičiau bent po kelis kartus. Dar ir dabar manau, kad „Atlas Shrugged“ yra daug tiesos – kuriantiems žmonėms reikia leisti dirbti ir jiems šiukštu netrukdyti, su lengva panieka žvelgiu į verslininkus, kurių konkurencinis pranašumas tėra mokėjimas laimėti viešuosius pirkimus, tikiu, kad geriausiai save gali realizuoti tik tada, kai viską pasieki savo pastangomis, o nepriklausai nuo kitų malonės. Na, galima sakyti, kad Ayn Rand prisidėjo prie mano standartinių dešiniųjų pažiūrų formavimo.

Šiemet į rankas paėmiau ir ankstesnį Ayn Rand romaną „Šaltinis“ („The Fountainhead“). Kadangi nebesu idealizmu degantis ir niekada neklystantis jaunuolis, tad ir knygą vertinu žymiai griežčiau: Ayn Rand knygoje norėjo pavaizduoti „idealų“ žmogų, bet, atrodo, kad iš to gavosi kažkokia mažai ką bendro su realybe turinti karikatūra. Situacijos knygoje dirbtinės, veikėjai ne žmogiški, visiškai vienpusiški – tiesiog sunku patikėti, kad taip gali elgtis ir galvoti tikri žmonės: juose beveik nėra jausmų ir vidinės dramos, jie niekada nenukrypsta nuo savo kurso ir idealo.

Negaliu sutikti ir su knygoje vyraujančia Nyčės antžmogio filosofija: per daug ji man primena sovietines ar tas pačias fašistines pažiūras – mums nesvarbi jokia kita nuomonė, mes per vargą ir kančią sukursim naują pasaulį, o į visą kitą – nusispjaut. Ir ši filosofija man nepatinka ne dėl to, kad skatintų viską pasiekti nuoširdžiu savo darbu – šia idėja tvirtai tikiu ir vadovaujuosi. Tokia filosofija netikiu, nes nežinau gerų istorijos pavyzdžių, kai iš niekur atsiradęs antžmogis sukuria idealų pasaulį. Tokį naują pasaulį kurė ir komunistai, ir fašistai. Pasekmės liūdnos.

Kadangi neseniai perskaičiau knygą apie modernizmo architektūrą, tai galvoje nuolat lyginau pagrindinį „Šaltinio“ veikėją su modernizmo architektūros žvaigždėmis. „Šaltinio“ Hovardas Rorkas irgi siekia kurti pastatus savaip, neatsižvelgdamas į architektūros patirtį. Besimokydamas jis specialiai studijuoja tik techninius dalykus ir stengėsi galvos neužteršti architektūros meno idėjomis – jis viską nori sukurti pats, taip, kad namas būtų patogus. Tai labai artima modernizmo ir funkcionalizmo krypčiai: pastatai turi būti funkcionalūs, o ne gražūs, tikrai nereikia jokių pagražinimų, baltos lygios sienos ir plokšti stogai yra užtenkamai gražu ir švaru. Hovardas Rorkas projektuoja pastatus taip, kaip jis nori, klientas čia neturi teisės kištis. Beje, taip darė ir žymiausios modernios architektūros žvaigždės, tik galų gale pasirodė, kad praėjus keliasdešimt metų po pastato statybų, jis tampa bjaurus ir atgrasus, funkcionalumas seniai nebefunkcionalus, o pastatai praradę vertę – paaiškėja, kad architektai visgi nebuvo protingesni už užsakovus. Taip ir Hovardo Rorko pastatai nebūtinai turėtų išlaikyti laiko išbandymą. Savo moralinių principų pažeisti nevalia, bet kai į tavo principų sąrašą įeina ir užsispyrimas niekada neklausyti kliento ar nesimokyti iš architektūros istorijos, gal visgi esi ne architektūros genijus, o tik susireikšminęs šiknius. Gal ir pateisinama kokio nors Steve Jobs atveju, bet tai itin reta išimtis, kuria neturėtum vadovautis gyvenime.

Ayn Rand „Šaltinis“ turi ir dar vieną trūkumą – jis baisiai ištęstas. Knyga turėjo būti bent dvigubai trumpesnė. Dar būtų galima parašyti keletą pastabų apie tai, kad knygos kalba skurdoka, kad kaip meno kūrinys į literatūrines aukštumas ji irgi nepretenduoja, bet galų gale tai nelabai svarbu. „Šaltinis“ turi gerą savybę – ši knyga turėtų patikti savimi pasitikintiems jaunuoliams, kurie dar mano, jog sugebės vien tik savo valios ir darbo pastangomis pakeisti visą pasaulį. Prieš kokius penkiolika metų ši knyga man irgi būtų patikusi. Dabar aš suvokiu, kad ir pats gali klysti, kad galima daug ko išmokti iš kitų, kad reikia atsižvelgti ir į kitas nuomones. Dabar aš klausau ir to, ką man sako klientas.

Mūrininkų vertybės duomenų sistemoms

Darbas, Filosofija, Programavimas, , ,

Skaitant Diana Darke knygos skyrių apie viduramžių mūrininkų gildijas man įstrigo jų deklaruojamos vertybės, kuriomis turėtų būti vadovaujamasi statyboje. Geras statinys turi būti gražus, tvirtas ir patogus. Kaip suprantu, šias vertybes perėmė ir vėlesnieji laisvieji mūrininkai, kurie fizinių akmenų jau nebetašė. Šių raštuose teisingas gyvenimas irgi stovi ant trijų kolonų: grožio, stiprybės ir išminties.

Dirbu su įvairiausiomis duomenų sistemomis, duomenų bazėmis ir jų analize. Tai ganėtinai toli iki viduramžių katedrų statybos, bet kažkiek panašumo stipriai prisimerkus įžiūrėti galima: tai sudėtingos sistemos, kurias ne vienerius metus kuria ištisos komandos žmonių, ir nebūtinai pagal vieną aiškų nekintamai patvirtintą detalųjį planą. Tikiu, kad ir kuriant duomenų sistemas galima vadovautis tomis pačiomis trimis vertybėmis.

Grožis. Duomenų ataskaitos turi būti ne vien funkcionalios, bet ir estetiškai gražios. Svarbu ne vien duomenų teisingumas, bet ir jų pateikimas: teisingai parinkti šriftai, spalvos, grafikų dizainas leidžia duomenis žymiai lengviau suprasti. Galutinis duomenų vartotojas dažniausiai yra ne programuotojas ar analitikas, o vadovas arba išorinis klientas, kuris tikriausiai neturi daug laiko ir noro gilintis į duomenų subtilybes, todėl viskas jam turi būti aišku iš pirmo žvilgsnio. Nereikia pamiršti teisingų grafikų ir ašių pavadinimų, legendų, santrumpų išaiškinimo, reikia visose ataskaitose naudoti tokias pačias spalvas ir datos formatus. Net jeigu ruoši tik paprastą Excelio ataskaitą, verta įdėti papildomai pastangų tam, kad ji būtų aiški ir graži, o ne atrodytų kaip plikas atsitiktinių skaičių kratinys.

Stiprybė. Duomenų sistemos turi būti „tvirtai suręstos“: jos neturi sugriūti papūtus stipresniam vėjui ar nežymiai pasikeitus aplinkai. Sistemas reikia stengtis kurti taip, kad pasikeitęs duomenų formatas paduodamas iš išorinio tiekėjo ilgam „neužlenktų“ viso duomenų ūkio. Faktas, kad duomenų struktūros nuolat keičiasi, vieni laukai atsiranda, kiti išnyksta. Faktas, kad keičiasi ir duomenų kiekiai. Faktas, kad kartais duomenys vėluoja. Faktas, kad kartais vienu metu ataskaitas nori pažiūrėti šimtus kartų daugiau vartotojų nei įprastai. Faktas, kad kartais duomenys dingsta ir fiziškai, tad reikia juos atstatyti iš atsarginės kopijos. Realybėje nutinka labai daug neplanuotų dalykų, tačiau duomenų sistema turi būti pakankamai stipri juos atlaikyti, ar bent jau suprasti, kada reikia neprikūrus dar didesnių problemų tvarkingai nuleisti rankas.

Patogumas. Visos kuriamos sistemos turi būti patogios klientui. Niekada nereikia pamiršti, jog dirbama klientui, o ne savo pačių patogumui: žali duomenys csv formatu yra patogūs analitikui, bet nesuprantami vadovui. Analitikui gal būt patogu duomenis pasiimti per SQL užklausą, bet gal būt klientui reikia tik nuolat po akimis matyti kelis pagrindinius skaičius. Nereikia pamiršti, kad klientas ne visada gali iki galo teisingai išreikšti savo poreikius: reikia stengtis suprasti, ką tais poreikiais klientas nori pasiekti. Gali būti, jog jis nori vienokios specifinės ataskaitos Excel formatu, bet iš tiesų jis tuos duomenis įkels į kitą sistemą ar ataskaitą – gali paaiškėti, jog lengviau duomenis ten patiekti tiesiogiai, o ne per Excel bylas. Duomenų sistemos sėkmę užtikrina patogus problemos sprendimas klientui, o ne vien tik aklas techninės specifikacijos išpildymas.

„Psychology of Money“ – pati geriausia knyga apie asmeninius finansus

Asmeniniai finansai, Ekonomika, Filosofija, Investicijos, Knygos, Pastebėjimai, ,

Šiais laikais ilgų knygų beveik niekas neskaito, tad autorius Morgan Housel iš pat pradžių veda prie reikalo: knyga bus trumpa ir prie reikalo. Trumpai, drūtai, aiškiai ir be užuolankų paaiškinama kaip asmeninius su finansais susijusius sprendimus veikia psichologija ir kodėl dažniausiai tie finansų sprendimai nebūna optimalūs, jeigu juos vertinsime tik pagal finansų teoriją. Ir tame nieko blogo, nes reikia suvokti, jog visas gyvenimas nėra vien tik finansai ir turto ar pajamų maksimizavimas: mes ne kokie robotai, kurių tikslas numirti su kuo didesniais skaičiais banko sąskaitoje.

Tiesą pasakius, iki šios knygos visada jaučiausi kiek keistai ir nejaukiai, jei kam tekdavo pasakoti ką nors apie finansų arba investavimo teoriją: juk nors ir baigiau tuos mokslus, nors ir dešimtmetį dirbau finansų sektoriuje, mano asmeniniai finansai iš pažiūros atrodo labai neefektyvūs. Niekada neturėjau paskolų, dabar didžioji dalis aktyvų – nekilnojamame turte, ir beveik visai nesidomiu akcijomis. Labai neefektyvus portfelis. Bet ši knyga man leido suprasti, jog aš visgi darau teisingai: svarbiausia ramiai miegoti naktį ir per daug nesukti galvos dėl investicijų, jeigu tik nuolat daugiau sutaupai nei išleidi.

One of the most powerful ways to increase your savings isn’t to raise your income. It’s to raise your humility.

Morgan Housel „The Psychology of Money“

Šioje plonoje knygoje labai daug gyvenimiškos tiesos. Apie tai, kad sėkmė yra prastas mokytojas: ji leidžia net protingiems žmonėms įsivaizduoti, kad jie visagaliai ir nepralošiantys (nežinau kiek protingas, bet kaltas tai tikrai). Apie tai, kad išorinė prabanga tik parodo tavo išlaidas, o ne tavo turtą (dažnai tie, kas puikuojasi itin prabangiais automobiliais, turi ir didelę paskolų naštą). Apie tai, kad yra dalykų, kurių nenusipirksi už pinigus: reputacija, laisvė elgtis pagal savo vertybes, šeima, tikrieji draugai, artimųjų meilė, tavo paties laimė. Ir apie tai, kaip kvaila rizikuoti statant šiuos dalykus ant kortos siekiant uždirbti daugiau pinigų. Patys turtingiausi žmonės yra tie, kurie žino, kad jiems visko gana ir nebereikia plėšytis dėl kelių procentų grąžos. Net jei jie ir gyvena tik senos statybos daugiabutyje.

You might think you want an expensive car, a fancy watch, and a huge house. But I’m telling you, you don’t. What you want is respect and admiration from other people, and you think having expensive stuff will bring it. It almost never does—especially from the people you want to respect and admire you.

Morgan Housel „The Psychology of Money“

Privalomas skaitinys.

Jenny Odell: „How To Do Nothing“

Filosofija, Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, ,

Prisipažįstu, kad mane suviliojo pavadinimas ir labai geras reitingas Goodreads svetainėje: tikėjausi lengvos kone self-help stiliaus knygos apie skaitmeninę detoksikaciją, kažko panašaus į Cal Newport rašinius. Gavau kiek daugiau, bet labiau klausimais nei atsakymais.

„How to Do Nothing“ galima rasti daug filosofijos apie individualizmą, išsiskyrimą nuo minios, nepasidavimą laiko tėkmei. daug vietos apmąstymams, kodėl reikia daryti taip kaip visi, ar nevertėtų sustoti ir giliau apmąstyti prasmę vietoje automatinio skrolinimo per socialinių tinklų naujienas, ar gal tiesiog atsijungti nuo minios gamtoje. Pastebėti mažus dalykus, įsiklausyti į paukščių giesmę ar tiesiog nieko neveikti – kuo toliau, tą vis labiau pamirštame. Ir ne vien dėl to, kad socialiniai tinklai taip sutverti, kad kaskart juos atsidarius vis vėl ir vėl norėtųsi skrolinti ieškant naujo stimulo: visa visuomenė tapo labai priklausoma nuo „laikų“, „peržiūrų“ ar „followerių“ skaičiaus. Beveik viskas, ką veiki, yra matuojama potencialiais „laikais“: eini į kopą kad padarytum gerą nuotrauką instagramui, o ne tam, kad užlipus paklausytum vėjo genamų smėlių smilčių šiurenimo. Važiuoji šimtus kilometrų dviračiu, kad galėtum papostinti kelionės žemėlapį. Kepi keksiukus, nes jais bus galima pasidalinti Facebook. Ir jei kad nelabai pavyko, tai tuo tinkle nesidalinsi ir tikrai nesidžiaugsi vien dėl to, kad pabandei – juk tai nesurinko labai daug „laikų“.

But the villain here is not necessarily the Internet, or even the idea of social media; it is the invasive logic of commercial social media and its financial incentive to keep us in a profitable state of anxiety, envy, and distraction.

Jenny Odell: „How To Do Nothing“

Ši knyga neskatina bėgimo nuo visuomenės į dykrą, neskatina griežtai mesti socialinių tinklų juos iškeičiant į paukščių stebėjimą. Lygiai taip, kaip metęs visuomenės normas Diogenas, apsigyveno statinėje, bet vis dar tarp žmonių, taip ir čia siekiama parodyti, kad galima kitas kelias: nebūtina bėgti, bet galima rinktis savo kelią. Nebūtina ištrinti socialinių tinklų iš savo telefono, bet galima pasirinkti, kaip juos naudoji ir sąmoningai sau vis užduoti klausimą, ar nereiktų daugiau dėmesio skirti fiziniam pasauliui už socialinių tinklų ribų. Ir ar neverta nueiti į pievą vien todėl, kad pailsėtum, o ne todėl, kad joje auga gėlės, kurios gali gerai atrodyti Instagramo paskyroje.

Ne su viskuo šioje knygoje galiu sutikti, ji kai kuriose vietose tikrai per radikali. Nemažai ir hipių bei socializmo filosofijos („čia korporacijos ir kapitalizmas verčia jus taip daug dirbti, geriau eikite atsipalaiduoti“), kuri man neimponuoja. Ir tai nėra lengvas skaitalas, kaip gali pasirodyti iš pavadinimo. Bet visai patikęs.

Ar visada reikia maksimizuoti pelną?

Ekonomika, Filosofija, Pastebėjimai, Vadyba, ,

Prieš keletą metų esu rašęs apie tai, jog versle galima greitai nuvažiuoti į šoną, jei per daug rimtai pradedi žiūrėti į visokias verslo metrikas:

Nereikia pamiršti, jog visas metrikas galima apgauti: vien jau rodiklio pasirinkimas gali lemti keistus organizacijos kultūros pokyčius. Ekonomisto Goodhart’o dėsnis teigia, jog metrikos nustoja būti efektyvios vos tik jos tampa tikslu, kurį reikia pasiekti. Kai tik kažkas siekdamas suvaldyti bankų riziką apriboja kapitalo pakankamumo rodiklį, randama būdų paskolas paversti obligacijomis (o šios kapitalo pakankamumo formulėje traktuojamos atlaidžiau). Kai interneto rinkodaros efektyvumą matuoji reklamų paspaudimais, atsiranda automatinių botų, kurie nuolat spaudalioja ant banerių. Kai prieš reklamdavius reikia girtis atverstų puslapių skaičiumi, portalų antraštės optimizuojamos taip, kad skaitytoją užkabintų, bet neperteiktų straipsnio minties: veiksmo daug, o portalo vartotojai turiniu nusivilia. Jei tik pradedi rimtai optimizuoti kokią nors metriką, net nepastebi, kaip jau toli nuvažiavai į lankas.

Apie perdėtą metrikų svarbą

Panašia tema vakar užsimezgė diskusija Twitteryje: kuo toliau, tuo labiau manau, kad net įmonės pelnas patenka į šių „metrikų“, ties kuriomis galima perspausti sąrašą.

Pirmiausia, pelnas yra lygiai tokia pati manipuliuojama metrika, kaip ir visos kitos: iš dalies tai kažkiek subjektyvus apskaitos dalykas (tarkim, kokiu greičiu nudėvėsi turtą, paveiks tavo pelningumą), o iš kitos pusės, ne kartą teko matyti, kaip pelną nesunku pakreipti į vieną ar kitą pusę, jei tik labai to reikia. Jei viešuosiuose pirkimuose leisi dalyvauti tik pelningoms organizacijoms, nelabai realaus pelno turinčios ras būdų, kaip ištraukti „ant minimalaus nulio“. Jei pelno mokestis bus labai didelis, atsiras būdų, kaip dirbti „nuostolingai“ optimizuojant mokesčius, ir panašiai.

Antra, net jei ir pelnas būtų labai tiksli matematinė sąvoka, dėl kurio apibrėžimo nekiltų diskusijų, perdėta koncentracija į jo didinimą vadovus padaro aklus ilgalaikėms galimybėms: pelnas šiandien tampa svarbesniu už pelną rytoj. Tai nutinka ne taip jau retai, ir tik pavienės stiprią (dažnai ir monopolinę) galią turinčios kompanijos, uždirbančios labai gerą pelną nepražiopso naujai kylančių konkurentų. Atsisakyti gero dabartinio pinigų srauto investuojant į nelabai aiškią ir nebūtinai pelningą ateitį sunku. Todėl Kodak netapo didžiausiu skaitmeninių fotoaparatų gamintoju, o IBM prarado savo pozicijas kompiuterių rinkoje.

Trečia, verslas neturėtų pelno (ar bet ko kito) siekti bet kokiomis priemonėmis: moralė ir „doing what is right“ visada svarbiau nei pelnas trumpuoju (ir ilguoju) laikotarpiu. Perdėtas pelno vaikymasis veda link korupcijos (telieka prisiminti TeliaSonera nuotykius Uzbekistane), vaikščiojimo ties įstatymo ašmenimis (Danske, Swedbank) ar kitų nelegalių sprendimų (kaip kad Grigeo skandalo atveju). Net jei reputacinė rizika siekiant pelno ir yra teisingai įvertinama, nesu tikras, ar tai gera strategija.

Aišku, daugelį šių argumentų galima suvesti į tai, kad pelnas nebūtinai turėtų būti maksimizuojamas trumpuoju laikotarpiu: aukšti moralės standartai turėtų ilgainiui atsipirkti, lygiai taip, kaip ir investicijos į ilgalaikius projektus, kurios, nors ir mažina pelną artimiausiais metais, bet prisideda prie pelno augimo ilguoju laikotarpiu.

Savaime suprantama, verslo tikslas – uždirbti pinigų – nedingsta. Kaip kad ir noras laimingai nugyventi gyvenimą. Bet jei kas dieną (ar kas ketvirtį, ar kas metus) stengsiesi viską matuoti tik pelno matu, tikriausiai baigsis ne itin gerai. Lygiai taip, kaip baigtųsi, jei kas dieną norėtum maksimizuoti savo laimę.

Kaip galvoja prancūzai

Filosofija, Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, ,

Galvojau, kad ši knyga bus lengvesnė, nes tikėjausi kažko panašaus į Kate Fox knygą „Watching the English“. Sudhir Haareesingh „How the French Think: An Affectionate Portrait of an Intellectual People“ pasirodo gana sunkiai kramtomas tomas apie prancūzų filosofinę mintį bei jų mąstymo šablonus.

Prasibrovus pro gana sudėtingą, kone akademinę kalbą, įdomių įžvalgų knygoje tikrai galima rasti. Prancūzai piešiami kaip gilūs intelektualai, bet kartu ir kontrastingai priešinami su anglo-saksiškaja minties mokykla: britai ar amerikonai žymiai praktiškesni, jiems labiau svarbios ne patrauklios filosofinės utopinės konstrukcijos, o tai, kas veikia realybėje. Britai, prancūzų akimis, yra per daug pragmatiški, per daug užsiėmę pinigų darymu, kai patys prancūzai save laiko protingesniais, gebančiais galvoti apie tokiu dalykus, kaip tautų draugystė, brolybė, pinigus laiko vulgariais, ir geriau imasi revoliucijos siekiant įgyvendinti utopiją nei nuosekliai dirba link savo tikslų.

Vienas įdomiausių skyrių yra paskutinis, kuriame rašoma apie dabartinę prancūzų filosofinės minties situaciją. Jei dar ano amžiaus viduryje prancūzai buvo visiem įdomūs (daug kas skaitė Camus, Baudrillardą ir pan.), tai paskutinius kelis dešimtmečius jokių ryškių asmenybių prancūzų rašytojų bei filosofų tarpe nebeliko. Taip, knygos vis dar rašomos, leidžiamos prancūzų kalba, bet jos retai pasiekia bestselerių sąrašus už Prancūzijos ribų, jos lieka lokalios. Panašiai ir su prancūzišku mokslu: jei prieš šimtmetį ar kiek seniau prancūzai garsėjo savo mokslininkais (Pasteras, Kiuri, etc), tai dabar net Prancūzijos universitetai vargiai gali konkuruoti su kitų Europos šalių mokslo įstaigomis. Ir kas gali paminėti kokį labai sėkmingą pastarųjų metų prancūzų išradimą? Nebelabai kas.

Visas šis nuosmukis Prancūzijoje kelia tam tikrą tautos depresiją. Jeigu prieš šimtmetį ar kelis prancūzai buvo pati stipriausia intelektuali jėga pasaulyje, formavusi tautų vertybes (tereikia prisiminti, kokia svarbi pasaulio minties raidai buvo Prancūzijos revoliucija), tai dabar jie jaučiasi likę niekam neįdomiame užribyje. Dar prieš šimtą metų carinėje Rusijoje aukštuomenėje buvo gero tono ir išsilavinimo ženklas šnekėti prancūziškai, o dabar tai visiškai pakeitė anglų kalba. Kultūriškai prancūzai pralaimėjo, ir, deja, kol kas nelabai turi ką pasiūlyti naujo.