Colin Thubron: „The Amur River: Between Russia and China“

Man labai patinka tokios kelionių knygos, kuriose aprašomi turistams beveik neįdomūs pasaulio užkampiai. Ypač jeigu kelionės įspūdžiai pasakojami daugiausiai dėmesio kreipiant ne tiek į gamtos vaizdus ar buitines sąlygas, o į pokalbius su žmonėmis, regiono istoriją ir nuotaikas. Tokiose knygose visiškai netrūksta turistinių nuotraukų (visoje knygoje rasime tik vieną kelionės žemėlapį ir jokių paveiksliukų) ar kvapą gniaužiančių gamtos aprašymų: užtenka meistriškai detalaus pasakojimo ir jautiesi jau pažįstantis tą aprašomą pasaulio kampelį. Kelionės juk ne apie vaizdus, jos – apie emocijas.

Aišku, keliauti Tolimųjų rytų upe Amūru nuo pat jo ištakų Mongolijoje, iki žiočių Ochotsko jūroje sugalvotų ne bet kas. Žurnalistas ir keliautojas Colin Thuborn po Rusiją keliavo dar Sovietų Sąjungai gyvuojant, tad gana neblogai pažįsta Rusijos gyventojus, moka rusų kalbą. Tolimieji Rytai jį irgi nuolat traukia, jis labai daug žino apie šio regiono istoriją. Tai matosi ir knygoje: ją skaitant sužinojau daugybę įdomių faktų apie Rusijos ir Kinijos santykius, apie Nerčinsko sutartį 1689-aisiais, kuria Kinija su Rusija pasidalino pietų Sibirą (ir Kinija gavo didelius plotus į šiaurę už Amūro upės), apie vėlesnes sutartis, kuriomis Rusija perėmė Kinijos teritorijas prie Chabarovsko ir Vladivostoko, apie trumpai gyvavusią Želtugos respubliką, apie mongolų ordas ir rusų užkariautojus, mandžiūrų tautelės likučius ir dar daug daug visokiausių faktų faktelių. Palei Amūro upę turistų nesutiksi, tad bet koks užsienietis kelia įtarimų tiek Kinijoje, tiek Rusijoje. O jis ypač įtartinas dėl to, kad tiek visko daug žino apie regioną – tikriausiai šnipas. Tokiems nuotykiams reikia drąsos, net kai jau esi daug visko gyvenime matęs.

Amūro upė ilgai teka Rusijos – Kinijos siena. Abi šios imperijos viena su kita elgėsi atsargiai ir įtariai. Ir dabar Rusijos pakraščiuose į kiniečius visi žiūri su neapykanta, lyg jie tik ir telauktų, kaip atsiimti savo pietų Sibirą. Tame kažkiek racijos gal ir yra: Rusijos pusėje palei Amūrą gyvena gal tik keli milijonai gyventojų, o Kinijoje – dešimtys milijonų. Jeigu anksčiau Rusijos krantas buvo žymiai labiau išvystytas ir spinduliavo progresu, dabar ten viskas apleista, o pažanga matosi tik Kinijos krantuose. Nelengva matyti byrančią savo galybę, kai labai aiškiai matosi ir naujasis regiono lyderis: Kinija vystosi labai greitai. Įdomu ir tai, kad Kinijos žmonės labai neigiamų jausmų rusų atžvilgiu neturi: jei ir yra koks neteisybės ar skriaudos jausmas, tai čia jau kelių šimtmečių reikalas, rusai kiniečių akimis – vakarų civilizacijos atstovai, tad verti pagarbos. Mums tai gali atrodyti komiškai ir keistai, bet kinams kitoje Amūro pusėje stovintys stalinistinio stiliaus pastatai su kolonomis – geriausias įrodymas, kad Rusija yra labai arti senovės graikų kultūros. Trūksta gal tik antikinių skulptūrų. Iš Heihe 黑河市 miesto viskas matosi kitaip. To nereiktų pamiršti.

Egill Bjarnason: „How Iceland Changed the World: The Big History of a Small Island“

Kartais reikia skaityti ilgas ir išnašomis apkarstytas rimtų istorikų knygas, o kartais pakanka paprastos ir nuotaikingos žurnalisto knygelės apie šalies istoriją. Sunkios knygos apie Islandijos viduramžių politines intrigas bei būtovės verpetus matyt neįveikčiau, o štai keli šimtai puslapių lengvo skaitalo – pats tas keliems rudens vakarams.

Islandija – labai maža šalis. Ypač – gyventojų kiekiu, nes joje gyvena tiek, kiek pusėje Vilniaus. Tačiau pasaulio istorijoje Islandija pasižymėjo ne kartą: islandai pirmieji iš europiečių atrado Ameriką, jie pirmieji iš Šiaurės šalių užrašė legendas ir sagas, nuo 930-ųjų metų turi savo parlamentą, suorganizavo garsiausiais Šaltojo karo šachmatų varžybas tarp Fišerio ir Spaskio, pirmieji išsirinko moterį į prezidentes, pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę (deja, šis faktas knygoje nepaminėtas). Tiesa, jie pasižymėjo ir ne tokiais gerais dalykais: Islandijos ugnikalniai viduramžiais yra sukėlę kelis metus trukusį globalų klimato atšalimą, Eyjafjallajökull‘io išsiveržimas kelioms savaitėms buvo paralyžiavęs oro eismą virš Europos, o 2008-ųjų finansų krizė nuskandino ne vieną milijardą britų indėlininkų pinigų, mat jie buvo paskolinti Islandijos bankams, kurie ėmė ir užsilenkė. Būdama itin maža, Islandija vis sugeba atsirasti įvykių sūkuryje, net jei geografiškai ji yra visiškoje periferijoje.

Geografinė padėtis, aišku, lėmė ir Islandijos politiką. Per Antrąjį Pasaulinį karą Islandiją buvo užėmę Britų bei Amerikonų pajėgos, tad jiems nori nenori teko rinktis puses. JAV pajėgos pasiliko dar penkiasdešimčiai metų – strategiškai Islandija svarbi užsitikrinant nevaržomą susisiekimą Atlanto vandenynu. Nors pati Islandija neturi savo kariuomenės, ji yra NATO narė. Tai duoda labai rimtą balsą diplomatijoje: Islandijos diplomatai pasistengė, kad atsirastų Izraelio valstybė, jie pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Kai esi toli nuo bet ko, galima elgtis drąsiai. Sako, kad kol Islandija priklausė Danijos karūnai, į tolimą provinciją buvo žiūrima labiau per humanitarinės pagalbos, o ne naudingos žemės pusę: gyvenimas Islandijoje skurdus, šaltas ir sunkus. Tik po JAV bazės įkūrimo pasipylė pinigai, o vėliau ir turistai. Išskyrus tuos kelis metus, kai islandai žvejai sugalvojo tapti bankininkais, ir dabar gyvenama tik iš turizmo ir žvejybos.

Beje, įdomus faktas: Islandijoje nuo 1915 metų iki 1989-ųjų buvo uždraustas alus. Pradžioje buvo draudžiamas bet koks alkoholis, bet ispanai greitai išsiderėjo galimybę eksportuoti vyną, o vėliau buvo panaikintas draudimas stipriesiems gėrimams (mat juos vis tiek vietiniai distiliavo savoms reikmėms). Tad ilgą laiką buvo leidžiama gerti sviską, kas stipriau nei alus. Take that, Veryga.

Ilgas skaitinys apie Sakartvelo

Sekmadienis – puiki diena ilgiems skaitiniams. Šį kart labai džiaugiuosi, kad man po ranka pateko Misha Saul tinklalaidės apie Sakartvelo tekstas. Nors Sakartvelo (Gruzijoje) esu lankęsis ne vieną kartą ir ten man labai patiko, sužinojau daug naujų dalykų:

  • Sakartvelo pavadinimas kilęs nuo kartvelų, kurie yra gentis, gyvenusi aplink Tbilisį
  • Sakartvelo yra kalbama keliasdešimt kalbų, ir jos visos visai tarpusavyje nesusijusios. Čia ne šiaip sau skirtumas tarp žemaičių ir aukštaičių, tai panašiau į skirtumus tarp portugalų ir rumunų.
  • Kartvelų kalboje nėra lyties. Ne vien tik daiktavardžiai neturi lyties, nėra net įvardžių „jis“ ir „ji“.
  • Užtat čėčėnų kalboje yra šešios lytis: be įprastų vyriškos ir moteriškos yra atskira lytis naminiams gyvūnams, laukiniams žvėrims, gamtos reiškiniams ir pan.
  • Svanetų kalba kalba apie 35000 žmonių, bet jie save laiko gruzinais. Megrelai irgi.
  • Abchazai turi atskirą identitetą, kalba sava kalba. Net jei jais ir naudojasi Rusija savo politikai, nebūtinai jie artimi kartvelų tautai. Pietų Osetinų mažiau, tad ten gal toks klausimas mažiau aštrus.
  • Didis kartvelų poetas Rustavelis rašė kartvelišką poeziją, kurią labai sunku išversti į kitą kalbą – tiesiog labai sudėtingas rimas, ritmas, kurio beveik neįmanoma atkartoti kitomis kalbomis. Išverstas eilėraštis praranda didžiąją dalį savo žavesio, praranda savo formą ir skambesį. Bet Rustavelį visi labai gerbia ir gali mintinai deklamuoti šimtus eilučių.
  • Armėnai visada turėjo plačią diasporą (štai net Jeruzalėje yra armėnų ketvirtis), gyveno miestuose, vertėsi prekyba. Po Turkijoje vykusio etninio valymo, Tbilisis liko kone didžiausias armėniškas miestas, kuriame virė intelektualinis armėnų gyvenimas. Dabartinės Armėnijos literatūrinė kalba daugiausiai remiasi Tbilisio armėnų tarme.

Jei tik domina šis pasaulio kampas – verta paskaityti.

Matas Šalčius: „Svečiuose pas 40 tautų“

Šį sutrumpintą knygos leidimą, pasirodžiusį paskutiniais sovietiniais metais, prisimenu iš vaikystės. Pamenu, jog varčiau šią storoką knygą ir žavėjausi jos pasakojimais – tiesa, taip jos niekada ir nepabaigiau, mat dešimties nesulaukusiam jaunuoliui nuotykių ten buvo per mažai. Nukonkuravo ją indėnų istorijos. Ir štai šiemet ją pagaliau įveikiau visą.

Matas Šalčius buvo garsus tarpukario Lietuvos keliautojas, kartu su Antanu Poška motociklu išsiruošęs į rainių (tigrų) tėvynę – Indiją. Pakeliui su Poška susipyko tiek, kad jo net savo knygoje nemini – jų keliai išsiskyrė Irane. Poška kelionėje užtruko aštuonerius metus, Šalčius – trumpiau. Spėjo grįžti Lietuvon, išleisti šešis knygos apie kelionę tomus ir užsidirbti neblėstančią šlovę. Antanas Poška irgi išleido du tomus apie savo kelionę pavadinimu „Nuo Baltijos iki Bengalijos“.

„Svečiuose pas 40 tautų“ įdomi savo senovine kalba: vienas žodis, kurį tikrai norėčiau kada panaudoti – „vėpsykla“ – apibūdina turistinius objektus, bet šiais laikais puikiai gali būti pritaikomas tokioms pasyvioms pramogoms kaip televizorius ar begalinis socialinių tinklų „skrolinimas“). Įdomu ir tai, ką autorius galvoja esant įdomiausia to meto skaitytojui: dažniausiai šalies aprašyme minima kas toje šalyje auginama, kokie gyvuliai laikomi, iš ko žmonės pragyvena. Daug politinės analizės ten nėra. Nors gal iš tiesų ir yra, tik jos neliko sutrumpintame leidime – visgi šis leistas 1989 metais ir iš jo išimta „daug nesvarbių svarstymų apie šalių istoriją“. Knygoje stipriai jaučiasi ir Indijos romantizavimas, bendrų šaknų su sanskritu paieška. Matyt, tuo metu lietuvių kalbos, kaip itin senos kalbos, išskirtinai išlaikiusios archajines sanskrito formas, idėja buvo labai stipri. Ir jau tais laikais visiems reikėjo aiškinti, kad mes tikrai ne rusai ir su jais nieko bendro neturime.

Knygos pradžia man buvo žymiai įdomesnė – joje aprašoma kasdieninė kelionė motociklu, įdomūs kelio nuotykiai, žavi net ir nuobodesni kelio etapai – taip žymiai geriau gali įsijausti į kelionę ir „keliauti kartu“. Pasiekus Iraną pasakojimas tampa nebe toks detalus ir praranda didžiąją dalį žavesio: keliaujama jau traukiniais, laivais ar pakeleivingomis mašinomis, bet kartais iš kelių mėnesių apsistojimo tėra tik vienas ar du puslapiai. Taip prarandi tą magišką jausmą, jog esi kelionės bendrakeleivis, telieka atskiri reportažai, tinkantys laikraščių straipsniams. Įdomu, bet nebe asmeniška.

Kaip ten bebūtų, tai lietuviškoji kelionių aprašymų klasika.

John Kampfner – „Why Germans Do It Better“

Į šios visiškai šviežios knygos pavadinimą nereikėtų kreipti labai daug dėmesio: ji rašyta Jungtinės Karalystės skaitytojui ir retkarčiais nuklysta į vokiečių lyginimą su britais – o šiems vis dar svarbu atrodyti pranašesniems už germanus („ne tam mes du pasaulinius karus prieš vokiečius laimėjom, kad jie čia mums Europos Sąjungos taisykles primetinėtų!“). John Kampfner knyga yra labai geras ir išsamus vadovas po šiuolaikines Vokietijos vertybes, politiką ir vietą pasaulyje, tai tiesiog būtina knyga tiems, kas nori suprasti šią šalį ir kuo ji gyvena.

Everyone’s worst fear is a Rechtsfreier Raum. A space with no rules is where the powerful exploit the weak.

John Kampfner – „Why Germans Do It Better“

Knygoje gerai paaiškinamos vokiečių tautos kaltės jausmo ištakos: pasirodo, kokį dvidešimtmetį nuo karo pabaigos jis nebuvo labai stiprus – kare kaip kare, jūs irgi bombardavot mūsų civilius ir lyginot su žeme mūsų miestus. Tačiau nuolatinis kalimas į galvą, jog dėl pasaulio karo kalta visa tauta paliko daug pėdsakų kolektyvinėje sąmonėje: dabar tai leidžia jiems jaustis moraliniu pasaulio lyderiu. Juk jie vieninteliai priėmė tiek pabėgėlių iš Sirijos, juk jie tiek daug lėšų skiria Europos sąjungos nelygybei naikinti, remdami Pietų Europos šalis ir panašiai. Dar iki šiol vokiečiai moka 5.5 procentų pajamų solidarumo mokestį, kuriuo finansuojama Rytų Vokietijos integracija. Nes reikia visiems padėti. Kai kas net baiminasi, kad taip Vokietija gali tapti „moraline pasaulio supergalia“, o viename sakinyje einantys žodžiai „Vokietija“ ir „supergalia“ daug ką verčia jaustis nejaukiai.

Langsam aber sicher. Lėtai, bet saugiai. Toks galėtų būti Vokietijos devizas. Tai jaučiama ir vokiškame versle: visokie startupai tėra keisti amerikonų ir britų išsigalvojimai, verslas negali dirbti tik dėl plėtros ir besaikio pelno siekimo. Vokiečiams nesuprantama, kaip galima steigti bendrovę, su tikslu kuo greičiau ją užauginus ją brangiai parduoti: Vokietijos milijardieriai verslų neparduoda, o išlaiko savo privačiose rankose, verslo pardavimas skamba lyg išdavystė, savo identiteto atsisakymas. Pelno siekimas irgi ne pagrindinė motyvacija – verslas kuriamas tam, kad save realizuoti, kad ką nors sukurti naujo, tapti gerbiamu visuomenėje. Dėl to vokiečiai nesukūrė amazon.com, Google ar Facebook, bet vis dar laikosi ant kokybiškų daiktų gamybos. Ir, bent jau kol kas, milijardierių skaičiumi ne tiek jau daug atsilieka nuo anglosaksų.

‘When I think of selling my company, I get stomach cramps,’ Tim says. ‘You wouldn’t be respected by your neighbours,’ Tom adds. ‘You’d be running away from your responsibilities. You’d be called a coward.’ Nor should company bosses lord it over others. Seek to be part of the best organization; don’t try to be the best individual. Don’t boast. The term they use is demütig, humble.

John Kampfner – „Why Germans Do It Better“

Įdomu buvo skaityti ir apie rytų bei vakarų Vokietijos skirtumus: keturiasdešimt metų socializmo paliko stiprų antspaudą visuomenėje ir jį ne taip jau lengva ištrinti. Berlynas yra vienintelė sostinė Europoje, kurios BVP gyventojui yra mažesnis nei visos šalies vidurkis. Be technologijų startuolių Berlyne nelabai kas gaminama, tad tarp turtingų bavarų Berlynas turi pašalpų prašytojų miesto reputaciją: ten tik politikai, žurnalistai, lobistai, menininkai, studentai ir hipiai. Rytų Vokietija iki šiol balsuoja kitaip nei Vakarų vokiečiai, ir, atrodo, kad skirtumai tarp Wessi ir Ossi pastaruoju metu tik didėja. Kaip ir bet koks susiskaldymas kitose šalyse.

Bet kaip ten bebūtų, JAV ir Britanijai kreipiant mažiau dėmesio į tarptautinius reikalus, Europos Sąjungos reikšmė didėja, o šios pagrindinis balsas ir nuomonės formuotoja yra Vokietija. Taip jau gaunasi, kad ji dabar turi šansą (o gal ir moralinę prievolę) atstovauti Europos vertybes, kovoti prieš autoritarizmą, nacionalizmą, kiršinimą, anti-moksliškumą ir kvailybę. Bent jau vokiečiai turėtų žinoti, kas gaunasi, kai į tai numojama ranka.

Hooman Majd – „The Ayatollah Begs to Differ“

Labiausiai gaila, kad ši knyga rašyta prieš daugiau nei dešimtmetį, 2008-aisias. Nors tikriausiai iraniečių mąstymas nuo to laiko nepasikeitė, bet politiniai vėjai kažkiek kinta net ir pačiame Irane: kaip tik buvo aprašomas laikas, kai prezidentą Khatamį pakeitė Ahmedinedžadas, o šis jau septyneri metai kaip nebe prezidentas. Bet galų gale tai ne taip svarbu, nes pagrindinė galia ne prezidento, o religinio lyderio Ali Khomenei rankose.

Autorius Hooman Majd yra JAV gyvenantis iranietis (persas), kurio tėvas dar šacho laikais buvo ambasadorius. Šioje knygoje pasakojama apie jo keliones po Iraną ir įvairius politinius bei kultūrinius Persijos ypatumus. Knyga įdomi tuo, kad rašytojas gerai supranta persišką sąmonę, paaiškina, kodėl nebūtinai vakariečiai gali persus perprasti.

Kone svarbiausia idėja, ant kurios laikosi Iranas – „jokios kitos tautos neturi teisės mums aiškinti kaip gyventi“. Iš čia ir atominio ginklo siekis („kas jūs tokie kad aiškintumėt, jog mums negalima?“), savita elgsena bei manieros. Nei vienas Irano diplomatas nenešioja kaklaraiščio – tai prilygtų Vakarų normų perėmimą. Kad ir nežmoniškai, svarbu kitoniškai. Juo labiau niekas negali jiems nurodinėti apie religinius dalykus: moterų teisės gerbiamos labiau nei pas arabus, tačiau tokius klausimus tvarko tik didysis ajatola ir niekas daugiau: net prezidentas Ahmedinedžadas buvo patekęs į nemalonę, kai buvo sugalvojęs moteris įleisti į futbolo varžybas. Religiniai klausimas labai jautrūs.

Nors šiaip nepasakysi, kad persai labai religingi: už uždarų durų yra leidžiama ir rūkyti opijų, žolę, ir gerti alkoholį. Vakariečiams, kurie lankosi Irane dažnai atrodo, kad persai giliai širdyje pasiruošę kovoti su ajatolomis ir sukilti prieš jų diktatą, bet autorius mano visai kitaip: privatus gyvenimas yra gana gerbiamas, ir toks dvilypis pasaulis (viešumoje – atrodyti religingam, privačiai – kaip tik nori) daug kam labai priimtinas. Rašoma, kad kaip tik JAV statytinio šacho laikais buvo prievarta visi tempiami į vakarų kultūrą: galvos apdangalai moterims buvo draudžiami, barzdas reikėjo skustis, ir net privačiame gyvenime negalėjai būti toks, koks esi. Kadangi tai buvo primesta tvarka, dabartinė ajatolų santvarka ne tokia ir bloga. Ypač jei galvoji, jog per tuos metus nuo Islamo revoliucijos su Iranu pasaulis pradėjo skaitytis – yra kuo didžiuotis.

Tikriausiai nelabai padės santvarką pakeisti ir sankcijos – šiitai yra kančios religija, kuri save mato kaip kankinius neteisingame pasaulyje. Sankcijos, nurodinėjimai, bandymas palaužti valią ją tik stiprina. Nepadės ir persų diaspora, kuri matė geresnį pasaulį už Irano sienų: jie automatiškai tampa autsaideriais ir praranda teisę aiškinti kaip reikia gyventi.

Tiesa, vakariečiai asmeniškai priešiškumo nepajaus. Persai be galo taktiški, jie į akis nieko neįžeidinės, neatskleis tikrųjų savo jausmų. Ir tik vakariečiui išėjus bus galima apie jį kalbėti blogai. Persų kultūroje labai daug ceremonijos ir mandagybių: norint susimokėti už taksi, reikia atsiprašyti, kad trukdai, tada vairuotojas sakys, kad paveš nemokamai, kokius tris kartus reikės siūlyti pinigus, kol galų gale jis nusileis ir juos paims. Tik neduok dieve iš tiesų paimsi tai už gryną pinigą ir išlipsi nesusimokėjęs: prakeiksmai garantuoti. Persų žodžius reikia atsargiai interpretuoti, ne visada juos reikia suprasti tiesiogiai. O tuos, kurie ima juos už gryną pinigą persai laiko neišsilavinusiais stuobriais.

Buvo knygoje rašoma ir apie persų nacizmą – prieš Antrąjį Pasaulinį karą jie tikėjo vokiečių arijų mitu apie tai, kad arijai yra tobulesnė rasė. Iš čia ir žydų neapykanta, rasizmas prieš Irane gyvenančius arabus ir kurdus. Bendrai tariant, atrodo, jog nemažai čia esama kažkokio nepilnavertiškumo komplekso, bet kaip ten bebūtų, knyga pateikė įdomų požiūrį apie persus. Net jei ne viskas ir visiška tiesa, suprasti juos dabar lengviau.

Kelionės dervišo apsiaustu

Nepasakyčiau, kad Isambard Wilkinson knyga „Travels in a Dervish Cloak“ būtų kažkuo ypatingai sužavėjusi, bet kažkiek Pakistano gyvenimą visgi nušvietė. Autorius buvo Daily Telegraph karo žurnalistas ir Pakistane gyveno kelis metus, nors jo ryšys su šia šalimi žymiai senesnis: jo močiutė gyveno ten dar Britų valdymo laikais, ir kasmet vykdavo pas įtakingą draugę atostogų.

Pakistanas – labai nevienalytė šalis, susidedanti iš keletos regionų, kuriuose galioja savi įstatymai ir papročiai, karaliauja vietiniai karaliukai, ir nebūtinai klauso centrinės valdžios (ir dažnai priešingai, net su ja kovoja). Žmonės pirmiausia yra ištikimi savo genčiai, tada religijai (sunitai, šiitai, sufijai, beveik pagonys, keletas nelabai kieno gerbiamų krikščionių ir ypač nekenčiami induistai), ir tada galbūt šaliai. Kiekviena gentis turi savo požiūrį, savo žemes, savo įpročius, ir sunku kam juos priversti klausyti centrinės valdžios: geriausiu atveju tai darom tik iš išskaičiavimo. Investicijos į atokius regionus laikomos centrinės valdžios noru užvaldyti žemes, todėl infrastruktūra sprogdinama, vagiama ir panašiai – tai kova dėl savo gyvenimo būdo.

Islamo religijos formos Pakistane labai įvairios, o Talibanas ir ISIS – gana naujas reiškinys. Pakistane tradiciškai buvo labiau populiarios ne tokios radikalios, ir žymiai arčiau pagonybės esančios islamo formos, kaip kad sufizmas. Naujieji radikalai juos laiko eretikais, jų gyvenimo būdas ir tikėjimas keičiamas jėga. Nežinojau, kad sufijų lyderiai yra kaip gyvi „šventieji“, kurie turi didelę įtaką bendruomenėms ir nenuostabu, jog tai kelia „tikratikių“ pasipiktinimą.

Apskritai Pakistano vaizdas po šios knygos tapo žymiai spalvingesnis, nors ir matomas per hašišo rūką: netrūksta ir skurdo, ir turtuolių, gyvenančių lyg Britų Radžų laikais, ir spalvingų ceremonijų, ekstatiškų minių, ginklų, sprogimų, apsirūkusių prostitučių, visagalių genčių vadukų, fakyrų ir ekstremalių fanatiškų islamistų. O labiausiai netrūksta anarchijos ir chaoso. Kartais net kyla klausimas ne tai kad ar Pakistaną galima vadinti „failed state“ – ar jį galima vadinti valstybe?

Osmaniškas 1803 metų Lietuvos-Lenkijos žemėlapis

Kai paskutinį kartą buvau Stambule, kažkuriame antikvariate užtikau keletą Osmanų imperijos laikais leistų žemėlapių. Išmarginti arabiškais rašmenimis, bet su pažįstamomis krantų linijomis – savotiškai užburianti egzotika. Pasidomėjau, gal buvo kada išleistas ir Lietuvos žemėlapis: ir iš tiesų, internete radau, jog tokio būta. Lietuvos-Lenkijos žemėlapis pasirodė jau pačiame pirmame musulmoniškame pasaulyje vakarų maniera išleistame atlase Cedid Atlas Tercümesi.

Lietuva-Lenkija (Lechistanas) 1803 metų Osmanų žemėlapyje

Naivu būtų ieškoti kur įsigyti šio žemėlapio originalą, mat, pasirodo, buvo išleista tik 50 šio atlaso kopijų. Iki šių dienų išlikę tik septyni egzemplioriai Turkijoje bei dar keletas JAV, tad šis atlasas dvigubai retesnis nei Gutenbergo biblija.

Dabartinė Lietuva (žemėlapio detalė)

Gali pasirodyti keista, kad Lietuva-Lenkija žymima kaip atskira valstybė, nors ji po visų padalinimų nuo 1795-ųjų metų nebeegzistavo. Iš tiesų, Osmanų imperija Abiejų Tautų Respublikos padalinimų niekada nepripažino. Lenkai net turi gražų pasakojimą (deja, nepatvirtintą rašytiniais šaltiniais), jog Osmanų sultono rūmuose priimant užsienio šalių pasiuntinius visada būdavo paliekama tuščia kėdė Lenkijos atstovui ir garsiai paklausiama, ar Lenkijos ambasadoriui šiemet jau pavyko atkeliauti. Nuskambėdavo atsakymas, jog, deja, šiemet Lenkijos atstovas dėl žinomų priežasčių vėl negalėjo atvykti. Subtilus diplomatinis užmynimas ant nuospaudos Rusijos, Austrijos ir Prūsijos atstovams, su kuriais Osmanai ne itin sutarė.