Category: Geografija

Christine Marie Petto: „When France was King of Cartography“

Geografija, Knygos, ,

Šiek tiek domiuosi senais žemėlapiais, šiek tiek mėgėjiškai juos kolekcionuoju, tad natūralu, kad mane traukia ir knygos apie juos. Nebepamenu, kur radau nuorodą į Christine Marie Petto monografiją apie 17-18 amžiaus Prancūzijos žemėlapių sudarytojus, bet ši jos knyga gana ilgai buvo mano norimų perskaityti knygų sąraše. Vien dėl to, kad niekur neradau jos įsigyti pigiau nei už kokį €100. Bet, praėjus kokiems penkeriems metams, radau kur šią knygą įsigyti už padoresnę kainą.

Nors „When France was King of Cartography“ nedidukė, bet joje gausybė nuorodų ir daug informacijos apie tai, kaip 17-18 amžiuje buvo kuriami žemėlapiai. Pradžioje žemėlapiais garsėjo olandai (Hondius, Mercator, Bleau), tačiau su Karaliaus Saulės epocha lyderystę perėmė prancūzai. Žemėlapiai buvo Prancūzijos galybės įrodymas – jie atliko labai aiškią viešųjų ryšių funkciją, nebebuvo skirti tik kariniams tikslams. Kuo prašmatnesnis žemėlapis su kuo daugiau pažymėtų miestelių – tuo galingesnė tavo valstybė (nes kiekvienas miestelis tikriausiai tau vienokiu ar kitokiu pavidalu moka mokesčius). Kuo įmantresni žemėlapio papuošimai, tuo tavo didesnis turtas, tam tikrai nereikia taupyti. Vien dėl to, Prancūzija tapo pagrindiniu žemėlapių rengimo ir spausdinimo centru Europoje – jie puikiai atliko šalies garsinimo funkciją. Tuo tarpu ispaniškų ar portugališkų žemėlapių iš tos eros rasti labai sunku – žemėlapiai buvo traktuojami kaip itin slaptos, strategiškai svarbios žinios, kurios bus naudojamos tik kariniams tikslams, o ne viešam naudojimui.

17 amžiaus pabaigoje prancūzai pas save pasikvietė astronomą Cassini, kuris atrado būdą naudojantis Jupiterio palydovų judėjimu nustatyti stebėtojo Žemės ilgumą. Tai buvo revoliucija žemėlapių pasaulyje, nes pagaliau buvo galima tiksliai žinoti kurioje Žemės vietoje yra vienas ar kitas taškas. Žemėlapiai tapo žymiai tikslesni, juos buvo pradėta žymiai daugiau naudoti valstybės valdyme. Pasikeitė, pagal ką vertinami žemėlapiai – ne pagal jų grožį ar detalumą, o pagal tikslumą, moksliniai metodai tapo svarbesni nei estetika. Pradėta nebesigėdyti tuščių plotų ten, kur žemės dar neištirtos – nežinom, kas ten – tai nežinom, nebūtina pripaišyti pabaisų ir mitinių būtybių.

Buvo labai įdomu sužinoti ir apie žemėlapių plagijavimą bei kopijavimą: paruošti žemėlapį reikia daug pastangų, o jį nukopijuoti – lengva. Autorinėms teisėms apsaugoti buvo siekiama, kad žemėlapių gamyba būtų apribota tik tiems asmenims, kurie turi geografo vardą, geriausiai su karališkuoju palaiminimu. Didžiausi konkurentai – knygų leidėjai ir pardavėjai, tad jiems buvo draudžiama pardavinėti žemėlapių graviūras, nebent nedidelis žemėlapis būtų knygos įklija. Lygiai taip pat ir žemėlapių gamintojams, siekiant išvengti konkurencijos su spaustuvininkais, buvo draudžiama spausdinti ilgesnius nei šešių eilučių tekstus žemėlapyje bei spausdinti antroje žemėlapio lapo pusėje. Žemėlapių plagijatų vis tiek buvo daug, neretai kildavo konfliktai tarp žemėlapių sudarytojų ir graverių, kartografų paveldėtojų ir verslo partnerių.

Henry Norman – „All the Russias“

Geografija, Istorija, Knygos, ,

Kai Romos antikvariate man pasiūlė įsigyti 1914-aisiais leistą kelionių po Rusiją įspūdžių knygą, pirmiausia, aišku, žiūrėjau į turinį – ar rašoma čia kas apie Lietuvą? Yra vos keli sakiniai, minimi tik Kybartai (tuo metu – Virbalis, rusiškai Veržbolovo), kurie buvo pagrindiniai vartai traukiniu atvykstantiems į Rusiją iš Vakarų Europos. Autorius labai nesidairydamas po Lietuvą iš karto judėjo į Sankt Peterburgą, tad ilgai galvojau ar visgi verta šią knygą paimti. Bet visgi paėmiau. Ir ji man labai daug ką papasakojo apie tuometinę Rusiją.

Nors maniškė kopija leista 1914-aisiais Niujorke, autorius keliavo po Rusijos imperiją 1902-aisiais metais (neilgai laukus pirmasis knygos leidimas išleistas Londone). Pati amžiaus pradžia – Rusijos galybės pikas, knygoje labai jaučiasi žurnalisto pagarbus žavėjimasis šia nauja pasaulio galybe. Ir iš tiesų, galima rasti labai daug paralelių su dabartine Kinija, kuriai irgi neseniai buvo prognozuojama naujosios pasaulio hegemonijos ateitis. Rusijos finansų ministro de Vitės rūpesčiu Rusija pritraukė labai daug investicijų, jos pramonė staigiai ėmė stipriai augti: prie to prisidėjo ir naujai statyti Donbaso plieno lydymo kombinatai (anglų investuotojų lėšomis), naujai rasti Baku naftos telkiniai, naujai statyti medvilnės verpimo fabrikai aplink Maskvą ir pan. Buvo tikėtasi, kad per kelis dešimtmečius rusams medvilnės nebereikės importuoti iš JAV, nes visą ją jie užsiaugins savo Uzbekistano provincijose – knygos rašymo metu Rusija visgi dar buvo vien tik pigios darbo jėgos šaltinis. Kaip suprantu, valstybė suteikė labai geras sąlygas užsienio investuotojams, ir Rusijos valdžia buvo laikoma labai patikima, „nes dar niekada nėra apgavusi“. Tiesa, privatūs investuotojai jau buvo ne kartą nudegę – Rusija, būdama itin populiari investavimo kryptis, sutraukė ir nemažai aferistų, kurie visko prižadėję greitai dingdavo su visais pinigais.

Geopolitinėje situacijoje Rusija irgi visiems kėlė pagarbią baimę. Nors Rusijai ir nelabai gerai susiklostė Krymo karas, bet buvo manoma, kad jie vis tiek galvoja kaip apžaisti vis silpstančią Osmanų imperiją ir paimti Konstantinopolį (tai sena stačiatikių žemių suvienijimo svajonė). Be to, Rusija ką tik buvo pasistačiusi Sibiro geležinkelį, o šis modernus ir daug pinigų kainavęs projektas vienareikšmiškai kėlė ekonominę ir politinę grėsmę pasaulio tvarkai: prekės keliaus nebe jūromis, o geležinkeliu, o tuo pačiu metu iki Kinijos sienos greitai bus atsigabenti moderniai vakarietiškai ginkluotų karių, kurie, aišku, be vargo užims ir pavergs Kiniją. Tas pats laukia ir Indijos, nes kaip tik baigtas tiesti geležinkelis iki Afganistano – susidūrimas su britais neišvengiamas, tik britai neturi tiek pajėgumų, kiek rusai. Aišku, viskas greitai ir netikėtai subliuško Rusijos-Japonijos karo metu, praėjus vos trims metams.

Knygoje yra daug daugiau visokių įdomių pastebėjimų apie Sankt Peterburgą (nuobodus miestas, kuris, deja, tik Vakarų Europos kopija, nieko naujo), Suomiją, kurioje gyvena labai apsišvietę žmonės ir visi turtuoliai iš Piterio perka „dačias“, apie Vidurinę Aziją ir jos gyventojus. Labai geras žvilgsnis visai netikėtu istoriniu kampu, tais laikais, kai Rusijos imperija buvo platesnė nei Sovietų Sąjunga (jai priklausė ir Suomija, ir Lenkija).

Neal Ascherson: „Black Sea. Coasts and Conquests. From Pericles to Putin“

Geografija, Istorija, Knygos, ,

Radau šią knygą kažkuriame Londono knygyne, berods kelionių skyriuje, tad tikėjausi kažko lengvesnio, bet tai pralenkė mano lūkesčius. Jau pradėjus skaityti šią knygą, pamačiau, kad ji yra ir Timothy Snyder Ukrainos istorijos paskaitų ciklo privalomų skaitinių sąraše. Ši knyga duoda labai gerą pagrindą besidomintiems Juodosios jūros regionu, joje labai daug vietos skiriama senovės Graikijai, persams, Bizantijai, skitams, sarmatams, slavams ir osmanams, totoriams, abchazams, mingrelams ir laziams, pasakojama apie civilizacijų skirtumus ir susidūrimus. Juodosios jūros pakrantės buvo apgyvendintos tūkstančius metų, jų istorijoje labai daug įvykių bei tautų. Todėl šiame kontekste visai keistai atrodo Putino teiginiai, jog Krymas ir Ukrainos Juodosios jūros pakrantės visada priklausė Rusijai: Kyjivo Rusia iki Krymo netempė, ten gyveno skitai ir Ponto graikai, o vėliau – totoriai.

Knygoje sužinojau daug naujų dalykų apie tokias valstybės kurias žinau tik iš Europa Universalis žaidimo: apie graikišką Trabzoną, apie vergų prekybą Azove ir Kaffoje, apie Theodoro valstybę. Daug informacijos ir apie Sakartvelo pakrantę, Abchaziją, į ten įkeldintus, o vėliau išvarytus mingrelus. Buvo įdomu paskaityti ir apie Lazų tautą, gyvenančią Turkijoje, nors kultūriškai artimą Sakartvelo mingrelams. Beveik iki šių dienų jie neturėjo savo rašto, o kol nėra rašytinės kultūros, tol ir beveik nėra nacionalinio indentiteto. Šį kurti sunku, kai net tautos šviesuoliai mano, jog geriausia visiems tiesiog mokytis turkiškai ir kuo greičiau išnaikinti savo kalbą, mat ji naudinga tik namie kalbant su vaikais nereikšmingomis temomis. Vienas vokiečių profesorius yra pasišovęs šiai tautai suteikti identitetą, bet jį turkai kaltina separatizmo ir neapykantos kurstymu. Ar etiška žadinti tautą, jeigu ji pati nenori keltis?

Gaila, kad ši knyga rašyta gana senokai, paskutinės jos dalys iš maždaug 2014-ųjų, bet Rusija joje beveik neminima. Juodosios jūros regionui pastarasis dešimtmetis buvo lemtingas.

Kajsa Norman: „Sweden’s Dark Soul: The Unraveling of an Utopia“

Geografija, Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, ,

Dar viena knyga, kurią pirkau kelionei į Švediją. Tamsoka ir baisoka: švedė žurnalistė piešia nelabai patrauklų Švedijos paveikslą, kuriame tolerancija tik deklaruojama, o imigrantų problemos sušluojamos po kilimėliu. Daug rašoma apie švedų visuomenę ir jos vertybes, apie tai, kad istoriškai švedai nemėgdavo išsišokėlių, buvo itin vertinama lygybė, visi buvo „kirpti pagal vieną matą“. Švediškas būdas kovoti su kitokiais – juos išmesti iš bendruomenės, išsišokėliai ignoruojami. Iš pažiūros švedai save laiko labai tolerantiškais, tad kitaip besielgiantys nebus viešai drausminami, jiems nebus priekaištaujama, tiesiog jie visur susidurs su diskriminacija. Toks kaip ir paradoksas: išorėje deklaruoji, jog esi labai tolerantiškas, bet realiai kitokius išstumi į visuomenės pakraščius. Per pastaruosius dešimtmečius padaugėjus imigrantų, jie nebebuvo iki galo integruojami, susiformavo getai, į kuriuos net policininkams baugu įeiti. Nusikalstamumas stipriai išaugo ir Švedija pradėjo Europoje pirmauti pagal susišaudymų skaičių tūkstančiui gyventojų. Švediška idilė baigėsi.

Ši knyga pirmą kartą išleista 2018 metais. Sakoma, kad tuo metu liesti imigrantų temas „tolerantiškoje“ Švedijos visuomenėje buvo labai blogo tono ženklas. Žiniasklaida apie tai tylėjo, integracijos problemos buvo nutylimos, buvo stengiamasi išlaikyti idilišką Švedijos įvaizdį. Bet Švedijoje populiarėja nacionalistinė dešiniųjų Demokratų partija – dar 2010-aisiais nepatekusi į parlamentą, 2018-aisiais ji surinko 17.5% balsų. Vienareikšmiškai, Švedijoje įtampos auga ir idiliškas vaizdas nebeatitinka realybės.

Tiesa, autorė yra stipriai kritikuojama, kad jis viską stipriai perspaudė ir apšmeižė Švediją – viskas Švedijoje vis dar gerai ir Švedija išlieka pačia patraukliausia vieta gyvenimui. Gali būti, kad tai nepilnas ir nevisai objektyvus vaizdas, tačiau atrodo, kad problema iš tiesų egzistuoja. Ir švedams dėl jos skauda, net jei jie viešai apie tai nepripažįsta.

Knygos kelionėms

Geografija, Kelionės, Knygos, , ,

Londono Marylebone rajone yra toks knygynas Daunt books – senas, gražiu interjeru, su istorija. Tokie man labai patinka: kas kartą lankantis Londone ilgoms valandoms pradingstu tarp lentynų ir kelionės pabaigoje neretai tenka pirktis papildomą bagažą įsigytoms knygoms parsigabenti. Daunt books ypatingas tuo, kad jis skirtas keliautojams. Knygos čia sudėliotos pagal šalis, tad tereikia susirasti krašto, į kurį keliausi, lentyną ir galėsi sužinoti begales dalykų apie savo kelionės tikslą. Tarkim Baltijos šalių skyriuje rasi ne vien tik Lonely Planet gidus, bet ir Žečpospolitos istoriją, Jurgio Kunčino „Tūlos“ anglišką vertimą, Adomo Mickevičiaus dramas, estišką Kalevalą, Livonijos ordino istoriją ar knygų apie tremtį.

Kadangi planavome atostogauti Graikijos Korfu saloje, knygyne išsirinkau Gerald Durrell Korfu trilogiją, kurios pagrindu yra pastatytas serialas „The Durrells“. Tingioms atostogoms prie jūros ir baseino – tobulas skaitinys. Knygoje pasakojama apie tarpukaryje Korfu saloje gyvenusią britų šeimą ir jos juokingus nuotykius bendraujant su vietiniais. Per kone šimtą metų šias salas stipriai pakeitė turizmas, bet įsivaizduoti mažakalbius valstiečius, genančius per alyvmedžių giraitę savo asilus vis dar nesunku. Juolab, kad kultūra ir žmonių mąstymas taip greitai nesikeičia. Bent jau turistų stipriai nepergrūstuose kaimeliuose mažesnėse Jonijos jūros salose.

Dar šios vasaros planuose buvo žvejyba Švedijos šiaurėje, tad šiai kelionei pasirinkau Andrew Brown knygą „Fishing in Utopia: Sweden and the Future that Disappeared“. Ši knyga gal ir ne pati geriausia, bet joje radau daug įvairių detalių apie Švedijos kultūrą, į kurias keliaudamas ir nebūčiau atkreipęs dėmesio. Tarkim tai, kad Švedijoje itin mėgstami seni amerikietiški automobiliai (rašoma, kad anksčiau jie buvo ypač populiarūs tarp darbininkų), bet nesvarbu kokią galingą ar prašmatnią mašiną turėsi, niekas nevažiuos greičiau nei greičio limitas. Švedai – ne suomiai, įgimto ralisto kraujas jiems svetimas. Kultūriškai jie lyg arčiau vokiečių, kur taisyklių laikymasis yra aukščiau visko. Panašias istorijas pasakojo ir kelionės bendrakeleiviai: paklausus, kas nutiktų jeigu žvejotum upėje, kur draudžiama, švedas tiesiog pasakė, jog žvejybą draudžiantis ženklas ten gana aiškiai matomas, tad nereikia dėl to pergyventi. Dar kartą perklausus, kas gresia už pažeidimą, atsakymas buvo tas pats „taigi matysit, kad negalima“ – tiesiog jam nebuvo įmanoma suprasti, kad kas nors svarstytų pažeisti draudimą dėl ne itin didelės baudos. Deja, knygoje rašoma, kad Švedijos visuomenė per 30-40 metų labai pasikeitė į ją įsiliejus nemažai migrantų. Nėra Švedijoje miestelio, kad ir kokioje glūdžioje šiaurėje, kur kurdai neturėtų atsidarę picerijos ir kebabinės. Su naujomis kultūromis keičiasi ir Švedijos kultūra.

Būdas per knygas susipažinti su savo kelionės tikslu man labai patiko. Jau žinau, kad planuojant kitas keliones būtinai užsuksiu į Daunt books.

Colin Thubron: „The Amur River: Between Russia and China“

Geografija, Kelionės, Knygos, Pastebėjimai, , ,

Man labai patinka tokios kelionių knygos, kuriose aprašomi turistams beveik neįdomūs pasaulio užkampiai. Ypač jeigu kelionės įspūdžiai pasakojami daugiausiai dėmesio kreipiant ne tiek į gamtos vaizdus ar buitines sąlygas, o į pokalbius su žmonėmis, regiono istoriją ir nuotaikas. Tokiose knygose visiškai netrūksta turistinių nuotraukų (visoje knygoje rasime tik vieną kelionės žemėlapį ir jokių paveiksliukų) ar kvapą gniaužiančių gamtos aprašymų: užtenka meistriškai detalaus pasakojimo ir jautiesi jau pažįstantis tą aprašomą pasaulio kampelį. Kelionės juk ne apie vaizdus, jos – apie emocijas.

Aišku, keliauti Tolimųjų rytų upe Amūru nuo pat jo ištakų Mongolijoje, iki žiočių Ochotsko jūroje sugalvotų ne bet kas. Žurnalistas ir keliautojas Colin Thuborn po Rusiją keliavo dar Sovietų Sąjungai gyvuojant, tad gana neblogai pažįsta Rusijos gyventojus, moka rusų kalbą. Tolimieji Rytai jį irgi nuolat traukia, jis labai daug žino apie šio regiono istoriją. Tai matosi ir knygoje: ją skaitant sužinojau daugybę įdomių faktų apie Rusijos ir Kinijos santykius, apie Nerčinsko sutartį 1689-aisiais, kuria Kinija su Rusija pasidalino pietų Sibirą (ir Kinija gavo didelius plotus į šiaurę už Amūro upės), apie vėlesnes sutartis, kuriomis Rusija perėmė Kinijos teritorijas prie Chabarovsko ir Vladivostoko, apie trumpai gyvavusią Želtugos respubliką, apie mongolų ordas ir rusų užkariautojus, mandžiūrų tautelės likučius ir dar daug daug visokiausių faktų faktelių. Palei Amūro upę turistų nesutiksi, tad bet koks užsienietis kelia įtarimų tiek Kinijoje, tiek Rusijoje. O jis ypač įtartinas dėl to, kad tiek visko daug žino apie regioną – tikriausiai šnipas. Tokiems nuotykiams reikia drąsos, net kai jau esi daug visko gyvenime matęs.

Amūro upė ilgai teka Rusijos – Kinijos siena. Abi šios imperijos viena su kita elgėsi atsargiai ir įtariai. Ir dabar Rusijos pakraščiuose į kiniečius visi žiūri su neapykanta, lyg jie tik ir telauktų, kaip atsiimti savo pietų Sibirą. Tame kažkiek racijos gal ir yra: Rusijos pusėje palei Amūrą gyvena gal tik keli milijonai gyventojų, o Kinijoje – dešimtys milijonų. Jeigu anksčiau Rusijos krantas buvo žymiai labiau išvystytas ir spinduliavo progresu, dabar ten viskas apleista, o pažanga matosi tik Kinijos krantuose. Nelengva matyti byrančią savo galybę, kai labai aiškiai matosi ir naujasis regiono lyderis: Kinija vystosi labai greitai. Įdomu ir tai, kad Kinijos žmonės labai neigiamų jausmų rusų atžvilgiu neturi: jei ir yra koks neteisybės ar skriaudos jausmas, tai čia jau kelių šimtmečių reikalas, rusai kiniečių akimis – vakarų civilizacijos atstovai, tad verti pagarbos. Mums tai gali atrodyti komiškai ir keistai, bet kinams kitoje Amūro pusėje stovintys stalinistinio stiliaus pastatai su kolonomis – geriausias įrodymas, kad Rusija yra labai arti senovės graikų kultūros. Trūksta gal tik antikinių skulptūrų. Iš Heihe 黑河市 miesto viskas matosi kitaip. To nereiktų pamiršti.

Egill Bjarnason: „How Iceland Changed the World: The Big History of a Small Island“

Geografija, Istorija, Knygos, ,

Kartais reikia skaityti ilgas ir išnašomis apkarstytas rimtų istorikų knygas, o kartais pakanka paprastos ir nuotaikingos žurnalisto knygelės apie šalies istoriją. Sunkios knygos apie Islandijos viduramžių politines intrigas bei būtovės verpetus matyt neįveikčiau, o štai keli šimtai puslapių lengvo skaitalo – pats tas keliems rudens vakarams.

Islandija – labai maža šalis. Ypač – gyventojų kiekiu, nes joje gyvena tiek, kiek pusėje Vilniaus. Tačiau pasaulio istorijoje Islandija pasižymėjo ne kartą: islandai pirmieji iš europiečių atrado Ameriką, jie pirmieji iš Šiaurės šalių užrašė legendas ir sagas, nuo 930-ųjų metų turi savo parlamentą, suorganizavo garsiausiais Šaltojo karo šachmatų varžybas tarp Fišerio ir Spaskio, pirmieji išsirinko moterį į prezidentes, pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę (deja, šis faktas knygoje nepaminėtas). Tiesa, jie pasižymėjo ir ne tokiais gerais dalykais: Islandijos ugnikalniai viduramžiais yra sukėlę kelis metus trukusį globalų klimato atšalimą, Eyjafjallajökull‘io išsiveržimas kelioms savaitėms buvo paralyžiavęs oro eismą virš Europos, o 2008-ųjų finansų krizė nuskandino ne vieną milijardą britų indėlininkų pinigų, mat jie buvo paskolinti Islandijos bankams, kurie ėmė ir užsilenkė. Būdama itin maža, Islandija vis sugeba atsirasti įvykių sūkuryje, net jei geografiškai ji yra visiškoje periferijoje.

Geografinė padėtis, aišku, lėmė ir Islandijos politiką. Per Antrąjį Pasaulinį karą Islandiją buvo užėmę Britų bei Amerikonų pajėgos, tad jiems nori nenori teko rinktis puses. JAV pajėgos pasiliko dar penkiasdešimčiai metų – strategiškai Islandija svarbi užsitikrinant nevaržomą susisiekimą Atlanto vandenynu. Nors pati Islandija neturi savo kariuomenės, ji yra NATO narė. Tai duoda labai rimtą balsą diplomatijoje: Islandijos diplomatai pasistengė, kad atsirastų Izraelio valstybė, jie pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Kai esi toli nuo bet ko, galima elgtis drąsiai. Sako, kad kol Islandija priklausė Danijos karūnai, į tolimą provinciją buvo žiūrima labiau per humanitarinės pagalbos, o ne naudingos žemės pusę: gyvenimas Islandijoje skurdus, šaltas ir sunkus. Tik po JAV bazės įkūrimo pasipylė pinigai, o vėliau ir turistai. Išskyrus tuos kelis metus, kai islandai žvejai sugalvojo tapti bankininkais, ir dabar gyvenama tik iš turizmo ir žvejybos.

Beje, įdomus faktas: Islandijoje nuo 1915 metų iki 1989-ųjų buvo uždraustas alus. Pradžioje buvo draudžiamas bet koks alkoholis, bet ispanai greitai išsiderėjo galimybę eksportuoti vyną, o vėliau buvo panaikintas draudimas stipriesiems gėrimams (mat juos vis tiek vietiniai distiliavo savoms reikmėms). Tad ilgą laiką buvo leidžiama gerti sviską, kas stipriau nei alus. Take that, Veryga.

Ilgas skaitinys apie Sakartvelo

Geografija, Trupiniai, , ,

Sekmadienis – puiki diena ilgiems skaitiniams. Šį kart labai džiaugiuosi, kad man po ranka pateko Misha Saul tinklalaidės apie Sakartvelo tekstas. Nors Sakartvelo (Gruzijoje) esu lankęsis ne vieną kartą ir ten man labai patiko, sužinojau daug naujų dalykų:

  • Sakartvelo pavadinimas kilęs nuo kartvelų, kurie yra gentis, gyvenusi aplink Tbilisį
  • Sakartvelo yra kalbama keliasdešimt kalbų, ir jos visos visai tarpusavyje nesusijusios. Čia ne šiaip sau skirtumas tarp žemaičių ir aukštaičių, tai panašiau į skirtumus tarp portugalų ir rumunų.
  • Kartvelų kalboje nėra lyties. Ne vien tik daiktavardžiai neturi lyties, nėra net įvardžių „jis“ ir „ji“.
  • Užtat čėčėnų kalboje yra šešios lytis: be įprastų vyriškos ir moteriškos yra atskira lytis naminiams gyvūnams, laukiniams žvėrims, gamtos reiškiniams ir pan.
  • Svanetų kalba kalba apie 35000 žmonių, bet jie save laiko gruzinais. Megrelai irgi.
  • Abchazai turi atskirą identitetą, kalba sava kalba. Net jei jais ir naudojasi Rusija savo politikai, nebūtinai jie artimi kartvelų tautai. Pietų Osetinų mažiau, tad ten gal toks klausimas mažiau aštrus.
  • Didis kartvelų poetas Rustavelis rašė kartvelišką poeziją, kurią labai sunku išversti į kitą kalbą – tiesiog labai sudėtingas rimas, ritmas, kurio beveik neįmanoma atkartoti kitomis kalbomis. Išverstas eilėraštis praranda didžiąją dalį savo žavesio, praranda savo formą ir skambesį. Bet Rustavelį visi labai gerbia ir gali mintinai deklamuoti šimtus eilučių.
  • Armėnai visada turėjo plačią diasporą (štai net Jeruzalėje yra armėnų ketvirtis), gyveno miestuose, vertėsi prekyba. Po Turkijoje vykusio etninio valymo, Tbilisis liko kone didžiausias armėniškas miestas, kuriame virė intelektualinis armėnų gyvenimas. Dabartinės Armėnijos literatūrinė kalba daugiausiai remiasi Tbilisio armėnų tarme.

Jei tik domina šis pasaulio kampas – verta paskaityti.

Matas Šalčius: „Svečiuose pas 40 tautų“

Geografija, Kelionės, Knygos, Lietuva, , ,

Šį sutrumpintą knygos leidimą, pasirodžiusį paskutiniais sovietiniais metais, prisimenu iš vaikystės. Pamenu, jog varčiau šią storoką knygą ir žavėjausi jos pasakojimais – tiesa, taip jos niekada ir nepabaigiau, mat dešimties nesulaukusiam jaunuoliui nuotykių ten buvo per mažai. Nukonkuravo ją indėnų istorijos. Ir štai šiemet ją pagaliau įveikiau visą.

Matas Šalčius buvo garsus tarpukario Lietuvos keliautojas, kartu su Antanu Poška motociklu išsiruošęs į rainių (tigrų) tėvynę – Indiją. Pakeliui su Poška susipyko tiek, kad jo net savo knygoje nemini – jų keliai išsiskyrė Irane. Poška kelionėje užtruko aštuonerius metus, Šalčius – trumpiau. Spėjo grįžti Lietuvon, išleisti šešis knygos apie kelionę tomus ir užsidirbti neblėstančią šlovę. Antanas Poška irgi išleido du tomus apie savo kelionę pavadinimu „Nuo Baltijos iki Bengalijos“.

„Svečiuose pas 40 tautų“ įdomi savo senovine kalba: vienas žodis, kurį tikrai norėčiau kada panaudoti – „vėpsykla“ – apibūdina turistinius objektus, bet šiais laikais puikiai gali būti pritaikomas tokioms pasyvioms pramogoms kaip televizorius ar begalinis socialinių tinklų „skrolinimas“). Įdomu ir tai, ką autorius galvoja esant įdomiausia to meto skaitytojui: dažniausiai šalies aprašyme minima kas toje šalyje auginama, kokie gyvuliai laikomi, iš ko žmonės pragyvena. Daug politinės analizės ten nėra. Nors gal iš tiesų ir yra, tik jos neliko sutrumpintame leidime – visgi šis leistas 1989 metais ir iš jo išimta „daug nesvarbių svarstymų apie šalių istoriją“. Knygoje stipriai jaučiasi ir Indijos romantizavimas, bendrų šaknų su sanskritu paieška. Matyt, tuo metu lietuvių kalbos, kaip itin senos kalbos, išskirtinai išlaikiusios archajines sanskrito formas, idėja buvo labai stipri. Ir jau tais laikais visiems reikėjo aiškinti, kad mes tikrai ne rusai ir su jais nieko bendro neturime.

Knygos pradžia man buvo žymiai įdomesnė – joje aprašoma kasdieninė kelionė motociklu, įdomūs kelio nuotykiai, žavi net ir nuobodesni kelio etapai – taip žymiai geriau gali įsijausti į kelionę ir „keliauti kartu“. Pasiekus Iraną pasakojimas tampa nebe toks detalus ir praranda didžiąją dalį žavesio: keliaujama jau traukiniais, laivais ar pakeleivingomis mašinomis, bet kartais iš kelių mėnesių apsistojimo tėra tik vienas ar du puslapiai. Taip prarandi tą magišką jausmą, jog esi kelionės bendrakeleivis, telieka atskiri reportažai, tinkantys laikraščių straipsniams. Įdomu, bet nebe asmeniška.

Kaip ten bebūtų, tai lietuviškoji kelionių aprašymų klasika.

John Kampfner – „Why Germans Do It Better“

Geografija, Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, , ,

Į šios visiškai šviežios knygos pavadinimą nereikėtų kreipti labai daug dėmesio: ji rašyta Jungtinės Karalystės skaitytojui ir retkarčiais nuklysta į vokiečių lyginimą su britais – o šiems vis dar svarbu atrodyti pranašesniems už germanus („ne tam mes du pasaulinius karus prieš vokiečius laimėjom, kad jie čia mums Europos Sąjungos taisykles primetinėtų!“). John Kampfner knyga yra labai geras ir išsamus vadovas po šiuolaikines Vokietijos vertybes, politiką ir vietą pasaulyje, tai tiesiog būtina knyga tiems, kas nori suprasti šią šalį ir kuo ji gyvena.

Everyone’s worst fear is a Rechtsfreier Raum. A space with no rules is where the powerful exploit the weak.

John Kampfner – „Why Germans Do It Better“

Knygoje gerai paaiškinamos vokiečių tautos kaltės jausmo ištakos: pasirodo, kokį dvidešimtmetį nuo karo pabaigos jis nebuvo labai stiprus – kare kaip kare, jūs irgi bombardavot mūsų civilius ir lyginot su žeme mūsų miestus. Tačiau nuolatinis kalimas į galvą, jog dėl pasaulio karo kalta visa tauta paliko daug pėdsakų kolektyvinėje sąmonėje: dabar tai leidžia jiems jaustis moraliniu pasaulio lyderiu. Juk jie vieninteliai priėmė tiek pabėgėlių iš Sirijos, juk jie tiek daug lėšų skiria Europos sąjungos nelygybei naikinti, remdami Pietų Europos šalis ir panašiai. Dar iki šiol vokiečiai moka 5.5 procentų pajamų solidarumo mokestį, kuriuo finansuojama Rytų Vokietijos integracija. Nes reikia visiems padėti. Kai kas net baiminasi, kad taip Vokietija gali tapti „moraline pasaulio supergalia“, o viename sakinyje einantys žodžiai „Vokietija“ ir „supergalia“ daug ką verčia jaustis nejaukiai.

Langsam aber sicher. Lėtai, bet saugiai. Toks galėtų būti Vokietijos devizas. Tai jaučiama ir vokiškame versle: visokie startupai tėra keisti amerikonų ir britų išsigalvojimai, verslas negali dirbti tik dėl plėtros ir besaikio pelno siekimo. Vokiečiams nesuprantama, kaip galima steigti bendrovę, su tikslu kuo greičiau ją užauginus ją brangiai parduoti: Vokietijos milijardieriai verslų neparduoda, o išlaiko savo privačiose rankose, verslo pardavimas skamba lyg išdavystė, savo identiteto atsisakymas. Pelno siekimas irgi ne pagrindinė motyvacija – verslas kuriamas tam, kad save realizuoti, kad ką nors sukurti naujo, tapti gerbiamu visuomenėje. Dėl to vokiečiai nesukūrė amazon.com, Google ar Facebook, bet vis dar laikosi ant kokybiškų daiktų gamybos. Ir, bent jau kol kas, milijardierių skaičiumi ne tiek jau daug atsilieka nuo anglosaksų.

‘When I think of selling my company, I get stomach cramps,’ Tim says. ‘You wouldn’t be respected by your neighbours,’ Tom adds. ‘You’d be running away from your responsibilities. You’d be called a coward.’ Nor should company bosses lord it over others. Seek to be part of the best organization; don’t try to be the best individual. Don’t boast. The term they use is demütig, humble.

John Kampfner – „Why Germans Do It Better“

Įdomu buvo skaityti ir apie rytų bei vakarų Vokietijos skirtumus: keturiasdešimt metų socializmo paliko stiprų antspaudą visuomenėje ir jį ne taip jau lengva ištrinti. Berlynas yra vienintelė sostinė Europoje, kurios BVP gyventojui yra mažesnis nei visos šalies vidurkis. Be technologijų startuolių Berlyne nelabai kas gaminama, tad tarp turtingų bavarų Berlynas turi pašalpų prašytojų miesto reputaciją: ten tik politikai, žurnalistai, lobistai, menininkai, studentai ir hipiai. Rytų Vokietija iki šiol balsuoja kitaip nei Vakarų vokiečiai, ir, atrodo, kad skirtumai tarp Wessi ir Ossi pastaruoju metu tik didėja. Kaip ir bet koks susiskaldymas kitose šalyse.

Bet kaip ten bebūtų, JAV ir Britanijai kreipiant mažiau dėmesio į tarptautinius reikalus, Europos Sąjungos reikšmė didėja, o šios pagrindinis balsas ir nuomonės formuotoja yra Vokietija. Taip jau gaunasi, kad ji dabar turi šansą (o gal ir moralinę prievolę) atstovauti Europos vertybes, kovoti prieš autoritarizmą, nacionalizmą, kiršinimą, anti-moksliškumą ir kvailybę. Bent jau vokiečiai turėtų žinoti, kas gaunasi, kai į tai numojama ranka.