Kaip surikiuota jūsų namų biblioteka?

Šiandieną Twitteryje pamačiau gerą Simon Kuestenmacher klausimą: kaip surikiuota jūsų namų biblioteka?

Kaip surikiuota jūsų biblioteka?

Dažniausiai knygas laikiau maždaug sudėliotas pagal žanrą, nors laikui bėgant įsiveldavo vis daugiau chaoso. Na, ir šiaip, knygos vis turėjo polinkį nenumaldomai daugintis, kol neatsirado tradicija maždaug apie Kalėdas išdalinti knygas, kurių turbūt antrą kartą neskaitysi. Suskirstymas pagal žanrus atrodė gana patogus, bet kartais sunku nuspręsti, kuriam žanrui konkrečią knygą priskirti (ar knyga apie pinigų istoriją turėtų būti prie finansų ar prie istorijos?), tad ilgainiui visa tvarka susiprastindavo iki dviejų žanrų: grožinės ir negrožinės literatūros. O jau tada rasti beveik nieko neįmanoma.

Prieš kelis metus žmona knygas surikiavo pagal spalvas – sakė, bus gražiau. Iš tiesų – gražiau, tik toks knygų surikiavimas atrodė kažkoks nenatūralus: lyg knygos būtų namų papuošimas, o ne daiktai naudojami pagal paskirtį. Lyg būtum neintelektualus dizaino snobas, perkantis knygas metrais pagal spalvą, vien tik dėl to, kad jos tinka prie tapetų. Kažkokia subtili nepagarba ir idėjų išniekinimas.

Mūsų knygos rikiuotos pagal spalvą

Su taip surikiuotomis knygomis gyvename jau keli metai, ir, prisipažinsiu, mano pradinis nusistatymas buvo nepagrįstas. Bent jau man, tai tapo labai efektyvia knygų sudėliojimo sistema: niekada nekyla dilema, į kurią lentyną reikia padėti naują knygą, o ir surasti reikiamą knygą yra labai lengva, nes visada maždaug pameni, kaip ta knyga atrodo. Taip, tai neveiktų knygyne ar bibliotekoje, kur dauguma knygų tau nematytos ir nepažįstamos, bet kai didžiumą esi laikęs rankose (ir ne po vieną valandą!), tai prisiminti, kaip ji maždaug atrodo, nesunku.

Reikėtų pridurti, kad dar neperskaitytas knygas laikau atskiroje spintoje: tai knygos, kurių vaizdas dar nebūtinai iki skausmo pažįstamas. Be to, tai labai patogu, kai nori išsirinkti kitą knygą skaitymui: visas meniu vienoje vietoje.

O kaip pas jus surikiuotos knygos?

Philippa Perry: „The Book You Wish Your Parents Have Read“

Pirkau šią knygą dėl labai gerų vertinimų, bet, švelniai tariant, nusivyliau. O gal ne tiek nusivyliau, bet kažkaip nesutapo mano ir autorės požiūris ir filosofija. Knygoje galima rasti gerų patarimų apie vaikų auklėjimą ir jų emocinio intelekto ugdymą, bet jie kažkaip man buvo užgožti pirmojo skyriaus pagrindinės minties: jei su vaiku neturi kantrybės tai tikriausiai čia tavo vaikystės trauma, nes tėvai tavimi tinkamai nesirūpino. O jei manai, kad vaikystės traumos neturi, tai tik bėgi nuo savo psichologinių problemų ir nedrįsti sau to pripažinti – žodžiu, tau reiktų psichologinės pagalbos. Hrrr.

Knygoje yra ir kitų keistesnių vietų: patariama niekada šalia vaikų nesinaudoti telefonu, nes vaikai tai paims kaip blogą pavyzdį ir jiems išsivystys priklausomybės (ir ne vien nuo telefono, bet ateityje galimai ir nuo alkoholio bei narkotikų!). Jei jautiesi pavargęs, reiktų paprašyti kitų žmonių pagalbos: gal sesuo gali sutvarkyti namus, išvirti pietus ar apmokėti sąskaitas, kol leidi laiką su vaiku? Savaime suprantama, niekada negali būti jokių svarbesnių dalykų nei nuolatinis bendravimas su vaiku.

Vis dar laikausi nuomonės, kad pavargti nuo nuolatinės vaiko priežiūros yra normalu ir dėl to savo tėvų elgesio vaikystėje kaltinti nereikia. Ir juo labiau nereikia knaisiotis po pasąmonę ir save spardyti dėl tokio savo netobulumo.

Portugalija sausio mėnesį

Turbūt visgi ne pats geriausias pasirinkimas į Portugaliją važiuoti sausio mėnesį: nors ir šilčiau nei Lietuvoje, bet šlapoka ir vėjuota. Net ir gatvėse tuštoka, nedaug kas rymo lauko kavinėse, tam tikras žiemos sąstingis. Bet labai norėjosi atostogų, o Portugalija – viena iš nedaugelio Europos šalių, kur dar nesu įkėlęs kojos.

View this post on Instagram

Lisbon

A post shared by Petras Kudaras (@noplat1) on

Tiek Lisabona, tiek Porto, tiek Sintra kalvotos. Lipi aukštyn, lipi žemyn, ir vėl aukštyn žemyn. Nusilesi bevaikščiodamas, tada pro turistų srautus įlipi į senovišką tramvajų ir vėl važiuoji aukštyn žemyn. Lisabona pasirodė kuklesnė nei Porto, nors gal tiesiog ne po tuos rajonus slankiojom? Porto ir namai prašmatnesni, ir parduotuvės įmantresnės, net ir upės pakrantė žymiai gyvesnė.

View this post on Instagram

Porto

A post shared by Petras Kudaras (@noplat1) on

Aišku, Porto labiausiai visiems kelia asociacijas su spirituotu portugališku vynu portveinu. Nepasakyčiau, kad labai mėgčiau tokius gėrimus, bet, suprantama, be degustacijų neapsieita. Paprastas sausas vynas iš tos pačios Portugalijos visgi man mieliau.

View this post on Instagram

Porto

A post shared by Petras Kudaras (@noplat1) on

Gražiausia, ką teko matyti kelionėje – rūkuose paskendusios Sintros pilys. Rūko tikrai netrūko, jis buvo toks tirštas, kad vargiai už keliasdešimt metrų įžiūrėdavai per jį besiiriančias žmogystas. Ir nors nuo pilių bokštų ničnieko nesimatė, bet rūko sukurta atmosfera buvo ypatinga. Turbūt žiemą neretai tai galima pamatyti.

View this post on Instagram

Sintra

A post shared by Petras Kudaras (@noplat1) on

Keliauti buvo smagu, bet tikriausiai Portugalija visgi netaps mano svajonių šalimi – gal visgi ten keliauti reikia vasarą?

„O ką aš šiandien išmokau?“ ir kitos tobulėjimo taisyklės

Pastaruosius kelis mėnesius surijo darbai. Daug bėgimo, vertimosi per galvą, kartais ir be rezultato. Ar bent jau be tokio, kuriuo norėtum didžiuotis. Knygoms nebelikę laiko, viską pasiglemžę kiti reikalai. Tad tikriausiai pats laikas kiek sustoti.

Vakar skaitant įvairius internetinius dienoraščius, užstrigo Tyler Cowen mintis: norint tobulėti, reikia kasdien savęs paklausti, ko šiandien išmokai naujo. Kai užsisuki rutinoje, kartais vien užtenka sau užduotį šį klausimą ir jis neblogai sustato viską į vietas: jei diena iš dienos nieko naujo neišmoksti gal jau laikas kažką keisti ar bent jau tuos pačius dalykus daryti kažkiek kitaip. Gal pakeisti aplinką, gal požiūrio kampą, o gal įpročius: gal pastebėsi, jog daužai galvą bandydamas pramušti sieną, nors tau visai nebūtina perlipti į kitą jos pusę.

Kiti geri Tyler Cowen patarimai, į kuriuos man labiau reikėtų kreipti dėmesį: kasdien skaityti (juk tai man labiausiai teikia malonumą), dažnai rašyti (ypač rašyti tiesiog sau, nebijant jokios kritikos ir nesukant sau galvos „o ką gi skaitytojai pagalvos“), daugiau sportuoti (vaikščioti ir bėgioti – ne dėl jokio siekiamo rezultato, o dėl savo paties malonumo), daugiau bendrauti su gyvais žmonėmis (o tai tikriausiai sudėtingiausia – turint nedaug laisvo laiko žymiai lengviau nuspręsti nieko neveikti namie, nei proaktyviai ieškoti bendravimo realioje, ne virtualioje erdvėje).

Šiandien kažkiek išmokau introspekcijos. Pažinti pats save.

2019-ųjų tikslas: daugiau asmeninio bendravimo

Žvelgiant į 2018-ųjų tikslus, visus juos įvykdžiau su kaupu. Perskaičiau rekordiškai daug knygų (64!), uždirbau kiek daugiau pajamų nei tikėjausi, nustojau skelbti savo dienoraščio įrašus Facebooke ir tai vėl atgaivino mano internetinį dienoraštį. Tiek žodžių, kiek prirašiau pernai, nebuvau sumaigęs nuo pat 2009-ųjų. Ir svarbiausia, kad vėl pradėjau rašyti sau, o ne nematomai auditorijai – tai leidžia man geriau susidėlioti savo paties mintis, nesukant galvos ar kam nors jos įdomios ar ne. Dienoraščio rašymo tikslas yra pats rašymo procesas, nes jis leidžia geriau suvokti, ką aš manau apie perskaitytą knygą, kas mane užkabino viename ar kitame straipsnyje, ar ką įdomaus pastebėjau ir ką aš noriu užfiksuoti.

2019-iesiems turiu vieną svarbų tikslą: didžiąja dalimi pakeisti socialinių tinklų vartojimą realiu bendravimu su žmonėmis. Per dieną Facebooke, Instagrame bei kituose socialiniuose tinkluose vidutiniškai „praskrolinu“ virš valandos, bet kuo toliau, tuo tai man mažiau teikia malonumo. Tuo tarpu gyvas bendravimas, ar netgi asmeninis susirašinėjimas su žmonėmis džiugina žymiai daugiau – būtų gerai, kad šiemet to būtų žymiai daugiau. Daugiau svečių, daugiau pokalbių, daugiau asmeninio bendravimo, mažiau komentarų skaitymo, mažiau trolių sekimo, mažiau „influencerių“. Socialiniai tinklai suteikia per daug paviršutinio triukšmo ir per mažai gylio.

Palikai kelioms minutėms keturmetį? Gali gauti kalėjimo

Neišeina iš galvos šiandien perskaitytas New York Times straipsnis. Skamba kiek utopiškai, bet, pasirodo, tokia realybė: kelioms minutėms palikus vieną keturmetį vaiką mašinoje JAV galima susilaukti realios kalėjimo bausmės. Keturmetis dar keturmečiu, bet teoriškai tokios bausmės kai kuriose valstijose galima susilaukti net jei vaikui devyni. Berods Lietuvoje vaiko palikti vieno negalima iki jam sueis šešeri, tik tikėtina, jog tokio įstatymo priežiūra ne tokia uoli: nubėgti iki parduotuvės gal dar pavyktų be „baudžiako“. Amžių norima palaipsniui didinti iki dvylikos.

Kaip dvimetės dukros tėvui man šita tema tampa po truputį aktuali: ne tai kad labai reikėtų ir norėtųsi vaiką trumpam palikti vieną, bet galiu įsivaizduoti įvairias situacijas, kur tikrai tokį elgesį galima pateisinti. Įdomu ir tai, jog lyginant su savo vaikyste, visuomenė labai stipriai pasikeitė ir vaikų savarankiškumo liko mažiau: pats būdamas septynerių važiuodavau vienas 7 stoteles autobusu, pereidavau gatves ir savarakiškai keliaudavau į mokyklą. Ir taip darė visi. O ir kieme eidavome patys vieni kur norėdavome (be telefonų!), nebūtinai tūpčiodami po langais, kur mus visada mato.

Nežinau, koks amžius jau teisingas savarankiškumui ugdyti, man tai naujos temos ir dilemos. Bent jau anksčiau apie tai nesusimąstydavau.

Kaip teisingai paprašyti paslaugos

Žurnale Valet yra geras straipsnis (atradau per kottke.org) apie tai, kaip teisingai reikia paprašyti paslaugos: tam irgi reikia tam tikro subtilumo, manierų ir žinių, kad tas, kurio prašai, neįsižeistų ir nesijaustų blogai.

O prašyti paslaugų, anot žurnalo Valet, nėra gėdinga. Mažos paslaugos stiprina draugystę: darydami vienas kitam smulkias paslaugas susipažįsta kaimynai ir per jas stiprėja ryšiai tarp bendradarbių. Žmonėms patinka būti naudingiems, jie mėgsta didžiuotis savo įgūdžiais ar net kažkiek pasirodyti.

Tad štai trys patarimai:

  1. Venk užuolankų ir eik tiesiai prie reikalo. Geriausiai tiesiai ir pasakyti: „noriu paprašti tavęs paslaugos“.
  2. Paaiškink kodėl. Roberto Cialdini knygoje „Influence“ sakoma, kad žymiai lengviau gauti teigiamą atsakymą, jeigu bus paaiškinta prašymo priežastis. Net jei paaiškinimas ne iš stipriųjų.
  3. Svarbiausia, niekada neversk žmogų jaustis nepatogiai ir suteik jam galimybę lengvai atsisakyti. Užtenka pasakyti „nesijausk įsipareigojęs man padėti, jeigu šį kartą nesigaus“ ir taip nepastatysi žmogaus į nepatogią padėtį. Tai tiesiog geros manieros. Prašymas, nuo kurio negalima išsisukti nebėra prašymas: tai įsakymas, o juk draugams neįsakinėjama.

Svarbu ir kita pusė: jei jau darai kam nors paslaugą, neversk žmogų jaustis, jog jis tau tampa įsipareigojęs. Juk darai paslaugą, nes tau tai patinka, o ne dėl to, kad norėtum pasigirti ar tikėtumeisi, kad kažkada tau tai apsimokės. Išlaikyk savo lygį.

Kelionė po Sussex grafystę

Vieną birželio pradžios sekmadienį pavyko ištrūkti iš Londono ir, išsinuomojus mašiną, apvažiuoti pietinės Anglijos pakrantės uolas. Pradžioje planavau keliauti truakiniu iki Brighton ir mašiną nuomotis tenai, tačiau kainos Brightone buvo žymiai didesnės (kone tris kartus!), tad važiavome iš Londono. Neįprastoje pusėje esantis vairas ir mechaninė greičių dėžė kėlė gana nemažai streso, bet susitvarkėm. Google žadėjo, kad apie 100 kilometrų važiuosime dvi su puse valandos – ir iš tiesų, užtrukome panašiai, mat keliai siauri, daug miestelių, o ir daugiau nei valandos reikia išvažiuoti iš pačio Londono. Grįžtant dar gal valandą vakare Londone ieškojome, kur pasipildyti kuro – kai kurios degalinės nedirbo, o pražiopsojus kokį posūkį reikdavo kone 15-20 minučių grįžinėti į teisingą kelią.

Brighton nesužavėjo – važiuočiau tiesiai į Alfriston, ir tada į Seabourne, nuo kur matosi Seven Sisters uolos bei Birling Gap. Tada dar visai gražus senovinis miestelis Rye, iš kurio, turint laiko, būtų galima ir į Canterbury pavažiuoti, tik, deja, nebebuvo tam laiko.

Esther Perel: The State of Affairs

Kartais atrandu tokių knygų, kurios sugeba man visiškai nepažįstamą jausmų temą logiškai sudėlioti į lentynėles: porų psichologės Esther Perel knyga apie neištikimybę būtent tokia. Ne tai kad būčiau ieškojęs žinių tokiomis temomis – knygos apie psichologiją ir santykius dažniausiai mane purto savo abstraktumu ir perdėm sudėtingu pseudomoksliniu pasakojimu, tačiau šita, netikėtai užmatyta pernai metų geriausių knygų sąrašuose, užkabino.

Daugeliui puritoniškų amerikiečių Esther Perel knyga kelia pasipiktinimą, nes joje vyrauja gana liberalus „europietiškas“ požiūris į neištikimybę (autorė yra kilusi iš Belgijos, bet konsultuoja JAV): neištikimybės pagundų išvengti beveik neįmanoma, o itin griežtas požiūris į klystelėjimus tik griauna šeimą. JAV (bet juk ne vien ten) vyrauja kultūrinė nuostata, jog paaiškėjus, kad sutuoktinis tapo neištikimas, būtina skirtis – kitaip juk negerbi savęs. Bet ištikimybės ir neištikimybės laipsniai labai skirtingi (vieni neištikimybe laiko vien apsilankymus tam tikrose internetinėse svetainėse, o kitų „raudona linija“ nubrėžta tik tiek mylėjimusi be prezervatyvų) ir daug kas galėtų priklausyti nuo sutuoktinių sutarimo. Dažniausiai neištikimybė turi du svarbius požymius – intymumą su kitu žmogumi, kuris paverčia santuokos ryšį nebe tokiu ypatingu ir išskirtiniu bei paslapties faktorių: jei tai neslepiama nuo sutuoktinio, tai nėra neištikimybė.

Nežinau, koks turėtų būti sutuoktinių požiūris į vienas kito neištikimybę: tikriausiai tai kiekvieno susitarimo reikalas, nors mintis, jog visuomenė primeta per griežtas normas, kurių galbūt net neįmanoma palaikyti, yra įdomi. Labiausiai visgi knygoje man patiko logiški aiškinimai apie neištikimybės priežastis. Tai būna ir noras pabėgti nuo rutinos, pasijausti tuo, kuo galbūt galėjai tapti, bet jau nebebūsi, nuotykių troškimas, bėgimas nuo nuobodulio ir panašiai. Standartiškai yra kaltinama tik ta pusė, kuri „nuklydo į šoną“, bet to priežasčių galima atrasti abiejų pusių elgesyje. Galbūt žmona jaučiasi užguita, užsisėdėjusi namie, o vyras grįžta iš darbo pavargęs ir jam visiškai nereikia romantikos, galbūt žmona, auginanti vaiką, užsikasusi buityje, ir jai visai nesinori tenkinti vyro seksualinius poreikius – ji nori tik pailsėti žiūrint serialą. Kita vertus, rašoma, jog tokios žmonos labai greitai gali atgauti savo lytinį potencialą horizonte pasirodžius kokiam žaviam santechnikui – su juo jos jaučiasi vėl patiriančios nuotykį ir gali trumpam pamiršti savo motiniškas ar žmonos pareigas. Būtent dėl to sakoma, jog seksas „iš reikalo“ (kai žmona savo pareigas atlieka tik tam, kad patenkintų vyrą, o ne pati patirtų malonumą) irgi nepriveda prie gero: seksas su savo vyru, kaip kokia namų ruoša, tampa darbu.

Dar vienas netikėtas skyrius knygoje kalba apie meilužių jausmus. Tradicinėje porų terapijoje konsultuojami tik sutuoktiniai, o meilužes ar meilužius stengiamasi ištrinti. Jų jausmai irgi būna svarbūs: neretai įsimylėjusi meilužė metų metais taikstosi su tokia savo padėtimi, nes vis viliasi, kad vyras dėl jos paliks savo žmoną. Deja, dažniausiai viskam paaiškėjus meilužė tampa nereikalinga: arba vyras stengiasi grįžti į doros kelią, arba šeimai iširus, meilužė nebėra „nuotykių“ šaltinis ir jos patrauklumas sumenksta.

Nežinau, ar su viskuo knygoje galima sutikti, bet susimąstyti ji tikrai privertė. O tokios knygos man labai patinka.

Pagalbos! Kaip pasirinkti kam padėti?

Ar kada esate rimtai galvoję, kam paskirtumėte lėšas, jei labdaros tikslais turėtumėte išleisti kažkokią sumą eurų? Nors kiekvienais metais kam nors vis skiriu savo 2 procentus pajamų mokesčio, dažniausiai mano sprendimas būna gana paprastas: remiu tuos, kuriuos remiu iš įpratimo, arba tuos, kuriuos pažįstu – bent jau iš jų tikiuosi, jog lėšos nebus tiesiog „įsisavintos“. Šiemet norėtųsi kiek labiau apgalvoto sprendimo – net jei per metus labdarai skiri ir menkas sumas, verta susimąstyti apie jų atnešamą naudą.

Vienas žymiausių investuotojų Warren’as Buffett’as turi man patinkantį principą: į labdarai išleistus pinigus reikia žiūrėti kaip į investicijas – jie turi duoti kuo daugiau naudos. Juk tuos pačius šimtą eurų galima išleisti begale būdų: liejant paminklines lentas ar gelbstint gyvybes Afrikoje, tiesiog išdalinant vargšams gatvėje ar dirbant link to, kad jie galėtų patys save išsimaitinti. Nuo pačio aukotojo priklauso, kokių tikslų jis nori pasiekti, bet jeigu jau turi tikslą išgelbėti kuo daugiau pamestų gyvūnų gyvybių, verta pagalvoti, kaip tai padaryti efektyviausiai. Dėl šios priežasties labai svarbūs labdaros fondo efektyvumo rodikliai – kiek iš paaukotų lėšų galų gale pasiekia galutinius naudos gavėjus, o kiek jų išleidžiama administravimui ir reklamai apie gerus darbus. Efektyviai organizuoti fondo veiklą, kaip ir sukurti gerai veikiančią pelningą kompaniją nėra labai paprasta, todėl pats investuotojas pasitiki tais, kuriems jau tai pavyko: jis savo lėšas yra paskyręs Bill’o Gates’o labdaros fondui.

Bet pagrindinis klausimas išlieka: pasaulyje yra daug neišspręstų problemų, tad kurią iš jų turėtų padėti spręsti paaukotos lėšos? Kaip pamatuoti naudą visuomenei: ar sumažintos kančios kiekiu, ar pagerinta gyvenimo kokybe, ar praturtinta siela? Ar didesnę naudą neša vaikui nupirkta knyga ir uždegtas noras siekti mokslo ar iš bedugnės ištrauktas alkoholikas ir jam sugrąžinta gyvenimo viltis? Atsakymų tam neturiu, nors linkstu manyti, jog norėtųsi prisidėti prie problemų sprendimo iš esmės: duoti ne žuvį, o meškerę, investuoti į tai, kad bėdon patekęs tvirtai atsistotų ant kojų ir vėliau jau galėtų padėti kitiems.

Todėl prašau pagalbos: ieškau efektyviai pasaulį gerinančių idėjų, kurioms gal trūksta ne tiek jau daug pinigų. Kokiems tikslams jūs aukojate savo lėšas? Gal tai mane užves ant kelio mano paieškose, o gal bus naudinga ir kitiems, kuriems kyla panašios mintys apie aukojimą.