Ciceronas apie gedulą ir paguodą

Gruodžio pirmosiomis dienomis mirė mano tėtis, tad mintys apie gedulą man – vis dar aktuali tema. Knygyne pamatęs nedidelę Cicerono knygelę „How to Grieve, nesusilaikiau jos nepaėmęs.

Iš tiesų, tai ne Cicerono rašyta knyga, jos istorija kiek painesnė. Mirus Cicerono dukrai, jis jos labai gedėjo, bet, per kelias savaites, viską gerai apsvarstęs, sugebėjo filosofijos pagalba save įtikinti, kad liūdėti nėra ko. Sakoma, kad vien logikos ir racionalių argumentų dėka jam pavyko save ištraukti iš gilaus liūdesio (o kai kas gal ir sakytų – depresijos). Savo argumentus jis sudėjo į knygą „Paguoda“ („Consolatio“), tačiau ji pilnai iki šių dienų neišliko: liko tik kelios nuotrupos ir citatos, kitų autorių atpasakojimai. Nepaisant to, knygos turinys yra ganėtinai aiškus, pagrindines tezes nesunku atkurti. XVI amžiuje vienas leidėjas būtent taip ir padarė – 1583 metais italas Carlo Sigonio paskelbė sensaciją, jog atrastas originalus Cicerono knygos lotyniškas tekstas ir jį išleido kaip atskirą knygą. Šiais laikais beveik neabejojama, kad tai klastotė (lingvistiniai požymiai rodo, kad knygoje naudota kalba ir frazės labiau atitinka XVI amžių, o ne originalius Cicerono laikus), bet tai labai gera klastotė – panašų tekstą su tokiais pačiais argumentais Ciceronas tikrai galėjo parašyti.

Tad kokie Cicerono argumentai, kur jis ieško paguodos? Jo manymu, gyvenimas yra sunkus ir kupinas kančios bei nusivylimo, tad mirtis yra poilsis. Po mirties arba žmogaus nebelieka (tad nebelieka ir jo kančios), arba jo laukia amžinas gyvenimas. Jeigu žmogaus kančios nebėra, tai reikėtų džiaugtis, o ne liūdėti; jei žmogus gyvens amžinai, tai irgi nėra ko liūdėti, nes jis niekur nedingo, tik perėjo kitur, anapus. Taip, kad mes neliūdime ir nepergyvename dėl sielų, kurios dar nėra gimusios (niekas per daug negalvoja kaip ten jos jaučiasi prieš gimimą ar netgi prieš apvaisinimą), taip ir nereiktų per daug sukti galvos dėl to, kaip jos gyvena po mirties. Tad iš viso to išplaukia, jog mirusio gedima ne tiek dėl mirusio, o dėl pačio savęs – o tai iš principo yra labai savanaudiškas veiksmas (Antikos idealams, kai siekiama gėrio ar garbės tai vienas iš didžiausių įžeidimų). Mirusieji, Cicerono nuomone, tikrai nenorėtų, kad likę gyvieji dėl jų mirties sustabdytų savo gyvenimus ir daugiau nebepatirtų laimingų akimirkų: juk patys mums artimiausi mums linki gero, jiems mūsų begalinio liūdesio tikrai nereikia. Geriausia, ką reiktų daryti gedinčiąjam: prisiminti mirusiojo geriausias savybes ir naudoti jas kaip sektiną pavyzdį. Vietoje užsidarymo savyje eiti į pasaulį ir toliau gyventi savo gyvenimą pagal mirusiojo idealus. Įtikinama.

Kelionė po Škotiją

Prieš kelias dienas grįžome iš kelionės po Škotiją. Buvo šaltoka (+13C prastomis dienomis, +17C geromis), lietinga, bet visai neblogai. Rugpjūčio vidurys Škotijos šiaurėje pasitiko žydinčiais viržiais ir tvido spalvos kalnais; pievos nebuvo taip įmirkę, kaip aną kartą balandžio mėnesį, kai vos žengus žingsnį nuo asfalto susmigdavai iki kulniukų pelkėtame vandenyje. O ir elnių bandos jau pradėję leistis nuo viršukalnių, tad jų daug galima sutikti palei siaurus keliukus vakaro prieblandoje. Gerai, kad keliukai tokie siauri, kad įsibėgėti nėra kur – nėra ir šanso, kad bėgdamas per kelią elnias įšoks pro mašinos langą.

Aišku, rugpjūčio mėnesį Škotijoje pats turizmo sezonas: kamščių gal ir nesijaučia, bet rasti vietą nakvynei ar stalą restorane nelengva. Keltus irgi reikia rezervuotis bent prieš dieną. Bet šalis erdvi, niekada nesijauti esąs turistų minioje. Na, gal tik kai kuriais retais momentais pačiuose populiariausiuose turistiniuose objektuose Skye saloje.

Nuoširdų škotų šiltumą teko patirti jau prieš kelis metus, ir šį kart jis irgi neapvylė. Lietuvos kaimuose nesulauksi, kad parduotuvėj pardavėjas paklausinėtų kaip tau patinka jo kaimas, o škotams tai pats natūraliausias dalykas. Kaip ir kelio priežiūros darbininkui kaime sustabdyti tavo mašiną, kad paklaustų ar šiandien duše nebuvo vandens slėgis sumažėjęs: sako šįryt radęs prakiurusį vamzdį apžiūrinėdamas pakelės stulpus.

Labai smagu gyventi nedideliuose viešbučiuose su kurių savininkais galima paplepėti apie aktualijas ir pasidalinti įspūdžiais: visi palaiko Ukrainą ir dauguma tikisi greitai pasiekti Škotijos nepriklausomybę. Atrodo, prie tokių nuotaikų ryškiai prisidėjo Brexitas ir prekybos sutartis su Australija, atvėrusi mėsos rinką ir nukonkuravusi škotų avis. Dantį ant Westminsterio škotai graužia senokai.

Per savaitę aplankėm Glencoe, Isle of Mull, Isle of Skye ir apsukom North Coast 500 ratą. Važiavimo nemažai, ir tai ne viską spėjom. Matyt, reikės grįžti.

Mėnuo be socialinių tinklų

Praėjo mėnuo nuo paskutinio apsilankymo Facebooke. Tą laiką nesilankiau ir Instagrame, per šį mėnesį perskaičiau tik kelis Twitterio threadus, į kuriuos mane gana netikėtai nuvedė nuorodos internete. Pirmas kelias dienas buvo šiek tiek sunku – bent jau iki tol, kol šių programėlių neišsitryniau iš pagrindinio telefono ekrano. Buvo susiformavę tokie nevaldomi įpročiai, kad bet kurią nuobodulio akimirką instinktyviai griebdavau telefoną ir atsidarydavau Facebook naujienų srautą: užteko, kad Facebook neliktų pagrindiniame ekrane, kad šis įprotis apmalštų. Tiesa, jis vis dar visiškai neišnyko: nuobodžiaudamas vis dar griebiu telefoną, perskaitau naujienų portalus, ir, susigėdęs, vėl jį paslepiu kišenėje. Ką mes veikdavom laukdami lifto prieš dvidešimt metų?

Įdomu, kad po kelių dienų abstinencijos socialinių tinklų visai nepasigedau. Nepasigendu jų ir dabar, mėnesiui praėjus. Tikriausiai nepasigesiu ir toliau, nes planuoju ir toliau stengtis juose lankytis retai. Supratau, jog didžioji socialinių tinklų turinio dalis yra tapusi visiškai man neaktuali: asmeninės draugų naujienos jau seniai dingo iš Facebook, jame dominuoja „influencerių“, nuomonės formuotojų ir aršiausių politinių nuomonių srautas. Apie tai, kuo gyvena draugai, labai smagiai sužinojau vakarėliuose ar asmeniniuose susitikimuose – buvo gera pabendrauti gyvai. Kiekvienos dienos naujienos apie tai, ką pasakė Šimonytė ar kuo pasipiktino Nausėda – ne itin svarbios. Net jei tą dieną naujienų sraute tai atrodo svarbu, bet ar dabar, po mėnesio, verta būtų jas skaityti? Atsitolinęs supranti jų menką vertę.

Svarbiausia, šį mėnesį gyvenau gana ramiame burbule, kuriame vakserių/anti-vakserių, Kinijos-Taivano, Galimybių paso / gėjų / šeimų maršo diskusijos beveik neegzistavo. Ši ramybė – neįkainojama, jaučiu, kad pats tapau geresnis ir mažiau teisiantis. Net kai kurie aršūs pažįstami, kurių aštrias mintis prieš skiepus tekdavo kasdien skaityti, tapo visai normaliais žmonėmis: pasirodo, kad jie ne vien tik visą gyvenimą dedikavę kovai prieš sistemą, jie ir knygas skaito, ir dovanas perka ir šiaip yra mieli, šilti, žmogiški žmonės. Gal ir su ydomis, bet ne tokie jau radikalūs. Susipriešinimo už Facebook ribų yra žymiai mažiau. Ir tai man labai patinka.

Vienintelis dalykas, kurio šiek tiek gaila prarasti – Facebook eventai. Pažįstami mėgsta naudotis Facebook draugams kviesti į svečius, gimtadienius ar pasibuvimus, tad jei nesinaudoji Facebook – gali kvietimo ir nepamatyti. Na, artimiausi draugai pakviečia asmeniškai, bet šiokio tokio nepatogumo yra. Visa kita – vien pliusai.

Nesakau, kad liksiu visiškas socialinių tinklų abstinentas, bet tikėtina, jog mano juose praleistas laikas išliks dešimteriopai mažesnis nei būdavo prieš šį eksperimentą.

Mėnesio atostogos nuo socialinių tinklų

Vienoje iš savo esė dar prieš antrąjį pasaulinį karą George Orwell rašė, jog jam neduoda ramybės viena mintis: kuo daugiau pasaulyje technologinio progreso ir masinės medijos, tuo mažiau vidutinis žmogus ką nors kuria. Dar prieš šimtą metų, kai kiekviename bute nebuvo radijo, žmonės atėję į svečius vienas kitą linksmindavo: grodavo pianinu, dainuodavo, deklamuodavo eilėraščius, gal būt net patys ką nors sueiliuodavo. Dažniausiai tai nebūdavo labai geros kokybės eilės, dainuodami irgi nusidainuodavo, nebūtinai pataikydavo į natas, bet kone kiekvienas stengdavosi ir bent kažkiek tobulėdavo. Atsiradus radijui ir muzikos įrašams daug kas pasikeitė: jeigu nori pasiklausyti muzikos, gali įsijungti garsaus dainininko įrašą ir pasaulinės kokybės muzika skambės tavo namuose: kaimyno žmona dainavimo kokybe čia niekaip negalės konkuruoti. Ilgainiui, šios technologijos dėka tapome pasyviais klausytojais, o nebe kūrėjais: mažai kam norisi kaimynų baliuje skambinti pianiną ar dainuoti arijas, paprasčiau įjungti radiją. Pacituočiau tiksliau, bet dabar nors užmušk niekaip neatrandu tikslios citatos, nors dar prieš kelias dienas buvau atradęs ją kažkuriame komentare interneto platybėse. Neužsisaugojai – nebeatknisi (tas man, beje, irgi neduoda ramybės).

Internetas, o ypač socialiniai tinklai, irgi juda ta pačia linkme: bent jau aš pastebiu, kad esu tapęs pasyviu skaitytoju, tik retkarčiais kam nors paspaudžiu „Like“ ir jau visiškai išskirtiniais atvejais parašau kokį komentarą. Bet dažniausiai tiesiog skaitau srautą, „skrolinu“, „skrolinu“, stabteliu, nes akis užkliūna už kažkieno naujos profilio nuotraukos, vėl „skrolinu“ tolyn, iki kol išblėsta vakaro jėgos ar jau būna laikas persijungti į kitą socialinį tinklą, kuriame viskas vyksta lygiai taip pat. Pačiam ką nors sukurti nekyla rankos, nes nesąmoningai lygini save su ką tik perskaitytais „influencerių“, žymių politikų ar ekonomistų tekstais ir po jais esančiais šimtais komentarų. Iš vienos pusės, mano nuomonė tikrai ne tokia svarbi, kad ji sulauktų tiek dėmesio; iš kitos pusės, pasiskaitęs tuos komentarus jų nelabai ir norėtum: ten vyksta atvira kova be taisyklių, įžeidinėjimų olimpiada ir aukštojo meistriškumo trolinimo varžybos. Gal tai ne man, geriau „paskrolinsiu“. Dar truputį. Ir dar.

Turiu tokią hipotezę, kad internetą sugadino statistika. Tol, kol kiekvienas nematė, kiek kas turi sekėjų, komentarų ar „patiktukų“, ir tol kol šie mažareikšmiai skaičiai nebuvo tapę interneto valiuta, internetas buvo žymiai įdomesnis. Niekas nieko nebandė parduoti, niekas neturėjo tikslo rašyti kuo aštriau „nes bus didesnė diskusija“, niekas „nekūrė contento“ – rašė kas patinka. Turbūt ir dabar rašo, tik automatiniai algoritmai tokių įrašų man beveik nerodo – viską nulemia statistika: populiarūs autoriai ir įrašai viską sraute nukonkuruoja. Tik, priešingai nei Orwello pavyzdyje, dabartiniai populiarūs autoriai nebūtinai dainuoja geriau už kaimyno žmoną, tiesiog kaimyno žmonos sraute nesigirdi, nes jos dainos „neoptimizuotos“.

Noriu pabandyti bent mėnesį nesinaudoti socialiniais tinklais ir atsiradusį laiką skirti kam nors kurti: ar įrašams čia, ar kokiai duomenų analizei, ar knygų recenzijoms (jų perskaitau kaip niekad daug, bet vis neprieinu prie jų aprašymų – vis „skrolinu“, „skrolinu“, „skrolinu“). Nebus lengva, mano priklausomybė telefonui yra panaši į užkietėjusio rūkaliaus įpročius. Lauki lifto? Patikrink Facebook. Turi laisvą minutę? Pažiūrėk, kas naujo Twitter. Važiuoji taksi? Būtinai peržiūrėk Instagram. Kažkurią dieną sąmoningai stengiausi neatidaryti Facebook programėlės – pagavau save tris kartus nesąmoningai ją atsidaręs. Aišku, kaip mat uždariau, bet buvo apie ką pagalvoti.

Atostogos nuo socialinių tinklų prasidės nuo savaitgalio.

Kaip surikiuota jūsų namų biblioteka?

Šiandieną Twitteryje pamačiau gerą Simon Kuestenmacher klausimą: kaip surikiuota jūsų namų biblioteka?

Kaip surikiuota jūsų biblioteka?

Dažniausiai knygas laikiau maždaug sudėliotas pagal žanrą, nors laikui bėgant įsiveldavo vis daugiau chaoso. Na, ir šiaip, knygos vis turėjo polinkį nenumaldomai daugintis, kol neatsirado tradicija maždaug apie Kalėdas išdalinti knygas, kurių turbūt antrą kartą neskaitysi. Suskirstymas pagal žanrus atrodė gana patogus, bet kartais sunku nuspręsti, kuriam žanrui konkrečią knygą priskirti (ar knyga apie pinigų istoriją turėtų būti prie finansų ar prie istorijos?), tad ilgainiui visa tvarka susiprastindavo iki dviejų žanrų: grožinės ir negrožinės literatūros. O jau tada rasti beveik nieko neįmanoma.

Prieš kelis metus žmona knygas surikiavo pagal spalvas – sakė, bus gražiau. Iš tiesų – gražiau, tik toks knygų surikiavimas atrodė kažkoks nenatūralus: lyg knygos būtų namų papuošimas, o ne daiktai naudojami pagal paskirtį. Lyg būtum neintelektualus dizaino snobas, perkantis knygas metrais pagal spalvą, vien tik dėl to, kad jos tinka prie tapetų. Kažkokia subtili nepagarba ir idėjų išniekinimas.

Mūsų knygos rikiuotos pagal spalvą

Su taip surikiuotomis knygomis gyvename jau keli metai, ir, prisipažinsiu, mano pradinis nusistatymas buvo nepagrįstas. Bent jau man, tai tapo labai efektyvia knygų sudėliojimo sistema: niekada nekyla dilema, į kurią lentyną reikia padėti naują knygą, o ir surasti reikiamą knygą yra labai lengva, nes visada maždaug pameni, kaip ta knyga atrodo. Taip, tai neveiktų knygyne ar bibliotekoje, kur dauguma knygų tau nematytos ir nepažįstamos, bet kai didžiumą esi laikęs rankose (ir ne po vieną valandą!), tai prisiminti, kaip ji maždaug atrodo, nesunku.

Reikėtų pridurti, kad dar neperskaitytas knygas laikau atskiroje spintoje: tai knygos, kurių vaizdas dar nebūtinai iki skausmo pažįstamas. Be to, tai labai patogu, kai nori išsirinkti kitą knygą skaitymui: visas meniu vienoje vietoje.

O kaip pas jus surikiuotos knygos?

Philippa Perry: „The Book You Wish Your Parents Have Read“

Pirkau šią knygą dėl labai gerų vertinimų, bet, švelniai tariant, nusivyliau. O gal ne tiek nusivyliau, bet kažkaip nesutapo mano ir autorės požiūris ir filosofija. Knygoje galima rasti gerų patarimų apie vaikų auklėjimą ir jų emocinio intelekto ugdymą, bet jie kažkaip man buvo užgožti pirmojo skyriaus pagrindinės minties: jei su vaiku neturi kantrybės tai tikriausiai čia tavo vaikystės trauma, nes tėvai tavimi tinkamai nesirūpino. O jei manai, kad vaikystės traumos neturi, tai tik bėgi nuo savo psichologinių problemų ir nedrįsti sau to pripažinti – žodžiu, tau reiktų psichologinės pagalbos. Hrrr.

Knygoje yra ir kitų keistesnių vietų: patariama niekada šalia vaikų nesinaudoti telefonu, nes vaikai tai paims kaip blogą pavyzdį ir jiems išsivystys priklausomybės (ir ne vien nuo telefono, bet ateityje galimai ir nuo alkoholio bei narkotikų!). Jei jautiesi pavargęs, reiktų paprašyti kitų žmonių pagalbos: gal sesuo gali sutvarkyti namus, išvirti pietus ar apmokėti sąskaitas, kol leidi laiką su vaiku? Savaime suprantama, niekada negali būti jokių svarbesnių dalykų nei nuolatinis bendravimas su vaiku.

Vis dar laikausi nuomonės, kad pavargti nuo nuolatinės vaiko priežiūros yra normalu ir dėl to savo tėvų elgesio vaikystėje kaltinti nereikia. Ir juo labiau nereikia knaisiotis po pasąmonę ir save spardyti dėl tokio savo netobulumo.

Portugalija sausio mėnesį

Turbūt visgi ne pats geriausias pasirinkimas į Portugaliją važiuoti sausio mėnesį: nors ir šilčiau nei Lietuvoje, bet šlapoka ir vėjuota. Net ir gatvėse tuštoka, nedaug kas rymo lauko kavinėse, tam tikras žiemos sąstingis. Bet labai norėjosi atostogų, o Portugalija – viena iš nedaugelio Europos šalių, kur dar nesu įkėlęs kojos.

Tiek Lisabona, tiek Porto, tiek Sintra kalvotos. Lipi aukštyn, lipi žemyn, ir vėl aukštyn žemyn. Nusilesi bevaikščiodamas, tada pro turistų srautus įlipi į senovišką tramvajų ir vėl važiuoji aukštyn žemyn. Lisabona pasirodė kuklesnė nei Porto, nors gal tiesiog ne po tuos rajonus slankiojom? Porto ir namai prašmatnesni, ir parduotuvės įmantresnės, net ir upės pakrantė žymiai gyvesnė.

Aišku, Porto labiausiai visiems kelia asociacijas su spirituotu portugališku vynu portveinu. Nepasakyčiau, kad labai mėgčiau tokius gėrimus, bet, suprantama, be degustacijų neapsieita. Paprastas sausas vynas iš tos pačios Portugalijos visgi man mieliau.

Gražiausia, ką teko matyti kelionėje – rūkuose paskendusios Sintros pilys. Rūko tikrai netrūko, jis buvo toks tirštas, kad vargiai už keliasdešimt metrų įžiūrėdavai per jį besiiriančias žmogystas. Ir nors nuo pilių bokštų ničnieko nesimatė, bet rūko sukurta atmosfera buvo ypatinga. Turbūt žiemą neretai tai galima pamatyti.

Keliauti buvo smagu, bet tikriausiai Portugalija visgi netaps mano svajonių šalimi – gal visgi ten keliauti reikia vasarą?

„O ką aš šiandien išmokau?“ ir kitos tobulėjimo taisyklės

Pastaruosius kelis mėnesius surijo darbai. Daug bėgimo, vertimosi per galvą, kartais ir be rezultato. Ar bent jau be tokio, kuriuo norėtum didžiuotis. Knygoms nebelikę laiko, viską pasiglemžę kiti reikalai. Tad tikriausiai pats laikas kiek sustoti.

Vakar skaitant įvairius internetinius dienoraščius, užstrigo Tyler Cowen mintis: norint tobulėti, reikia kasdien savęs paklausti, ko šiandien išmokai naujo. Kai užsisuki rutinoje, kartais vien užtenka sau užduotį šį klausimą ir jis neblogai sustato viską į vietas: jei diena iš dienos nieko naujo neišmoksti gal jau laikas kažką keisti ar bent jau tuos pačius dalykus daryti kažkiek kitaip. Gal pakeisti aplinką, gal požiūrio kampą, o gal įpročius: gal pastebėsi, jog daužai galvą bandydamas pramušti sieną, nors tau visai nebūtina perlipti į kitą jos pusę.

Kiti geri Tyler Cowen patarimai, į kuriuos man labiau reikėtų kreipti dėmesį: kasdien skaityti (juk tai man labiausiai teikia malonumą), dažnai rašyti (ypač rašyti tiesiog sau, nebijant jokios kritikos ir nesukant sau galvos „o ką gi skaitytojai pagalvos“), daugiau sportuoti (vaikščioti ir bėgioti – ne dėl jokio siekiamo rezultato, o dėl savo paties malonumo), daugiau bendrauti su gyvais žmonėmis (o tai tikriausiai sudėtingiausia – turint nedaug laisvo laiko žymiai lengviau nuspręsti nieko neveikti namie, nei proaktyviai ieškoti bendravimo realioje, ne virtualioje erdvėje).

Šiandien kažkiek išmokau introspekcijos. Pažinti pats save.

2019-ųjų tikslas: daugiau asmeninio bendravimo

Žvelgiant į 2018-ųjų tikslus, visus juos įvykdžiau su kaupu. Perskaičiau rekordiškai daug knygų (64!), uždirbau kiek daugiau pajamų nei tikėjausi, nustojau skelbti savo dienoraščio įrašus Facebooke ir tai vėl atgaivino mano internetinį dienoraštį. Tiek žodžių, kiek prirašiau pernai, nebuvau sumaigęs nuo pat 2009-ųjų. Ir svarbiausia, kad vėl pradėjau rašyti sau, o ne nematomai auditorijai – tai leidžia man geriau susidėlioti savo paties mintis, nesukant galvos ar kam nors jos įdomios ar ne. Dienoraščio rašymo tikslas yra pats rašymo procesas, nes jis leidžia geriau suvokti, ką aš manau apie perskaitytą knygą, kas mane užkabino viename ar kitame straipsnyje, ar ką įdomaus pastebėjau ir ką aš noriu užfiksuoti.

2019-iesiems turiu vieną svarbų tikslą: didžiąja dalimi pakeisti socialinių tinklų vartojimą realiu bendravimu su žmonėmis. Per dieną Facebooke, Instagrame bei kituose socialiniuose tinkluose vidutiniškai „praskrolinu“ virš valandos, bet kuo toliau, tuo tai man mažiau teikia malonumo. Tuo tarpu gyvas bendravimas, ar netgi asmeninis susirašinėjimas su žmonėmis džiugina žymiai daugiau – būtų gerai, kad šiemet to būtų žymiai daugiau. Daugiau svečių, daugiau pokalbių, daugiau asmeninio bendravimo, mažiau komentarų skaitymo, mažiau trolių sekimo, mažiau „influencerių“. Socialiniai tinklai suteikia per daug paviršutinio triukšmo ir per mažai gylio.

Palikai kelioms minutėms keturmetį? Gali gauti kalėjimo

Neišeina iš galvos šiandien perskaitytas New York Times straipsnis. Skamba kiek utopiškai, bet, pasirodo, tokia realybė: kelioms minutėms palikus vieną keturmetį vaiką mašinoje JAV galima susilaukti realios kalėjimo bausmės. Keturmetis dar keturmečiu, bet teoriškai tokios bausmės kai kuriose valstijose galima susilaukti net jei vaikui devyni. Berods Lietuvoje vaiko palikti vieno negalima iki jam sueis šešeri, tik tikėtina, jog tokio įstatymo priežiūra ne tokia uoli: nubėgti iki parduotuvės gal dar pavyktų be „baudžiako“. Amžių norima palaipsniui didinti iki dvylikos.

Kaip dvimetės dukros tėvui man šita tema tampa po truputį aktuali: ne tai kad labai reikėtų ir norėtųsi vaiką trumpam palikti vieną, bet galiu įsivaizduoti įvairias situacijas, kur tikrai tokį elgesį galima pateisinti. Įdomu ir tai, jog lyginant su savo vaikyste, visuomenė labai stipriai pasikeitė ir vaikų savarankiškumo liko mažiau: pats būdamas septynerių važiuodavau vienas 7 stoteles autobusu, pereidavau gatves ir savarakiškai keliaudavau į mokyklą. Ir taip darė visi. O ir kieme eidavome patys vieni kur norėdavome (be telefonų!), nebūtinai tūpčiodami po langais, kur mus visada mato.

Nežinau, koks amžius jau teisingas savarankiškumui ugdyti, man tai naujos temos ir dilemos. Bent jau anksčiau apie tai nesusimąstydavau.