Ką išmokau, būdamas duomenų analitiku

Praėję metai buvo įdomūs tuo, kad beveik visus juos praleidau dirbdamas kiek kitokį, nei man įprastą darbą – ne knaisiojausi po finansinius įmonių modelius, bandydamas suprasti, kas galėtų būti geros bendrovės investicijoms, o analizavau nemažus duomenų kiekius daugiausiai investicijų pritraukusiame lietuviškame startuolyje (ar tai iš vis yra teisingas žodis?) Vinted. Patirtis buvo labai įdomi, juolab, kad visada norėjau padirbėti ne vien su finansiniais modeliais, bet ir pamatyti kaip viskas atrodo iš realaus verslo pusės. O ir duomenų kiekiai Vinted įspūdingi: analizuoti keleto milijonų vartojojų duomenis labai įdomu. Ypač dar ir dėl to, jog Vinted kultūra yra labai stipriai paremta duomenų analize: verslo sprendimams duomenys yra pats svarbiausiais argumentas.

Analizuojant duomenis geriausiai išmokau dvi pamokas: 1) duomenys dažniausiai yra netobuli ir 2) duomenys nebūtinai reiškia tai, ką tu galvoji, kad jie reiškia. Tikriausiai dažnai dirbantys su duomenimis atlaidžiai palinguos galvą ir palaikys mane nepatyrusiu naivuoliu, bet iki realaus darbo su duomenimis niekada nebuvau pagalvojęs, jog didžioji duomenų analitiko darbo dalis yra duomenų paruošimas. Dažniausiai jie būna ne tokiame formate, kaip tau jų reikia, dalies duomenų trūksta, dalį duomenų reikia išsitraukti iš kitų duomenų bazių, dalį duomenų reikia atmesti dėl nepatikimumo, dalis duomenų būna svarais vietoje eurų, o dalis romėniškais skaitmenimis arabiška abėcėle. Tam, kad duomenis būtų galima sušerti kokiams nors modeliui arba patogiai jais naudotis, paskiriama iki 90 (taip, devyniasdešimt!) procentų duomenų analitiko darbo laiko. O aš iki tol galvojau, jog sunkiausia dalis – sugalvoti kaip ką su kuo kaip palyginti ar modeliuoti.

Antra pamoka: duomenys dažnai reiškia visai ne tai, ką tu galvoji, kad jie reiškia. Kažkurią savaitę krito vartotojų aktyvumas? Gal kaltos moksleivių atostogos, gal itin geras oras, o gal Vokietijoje prastėja ekonominė situacija. Gali būti, jog kažkas pakito svetainėje ir žmonės nebenori taip dažnai joje lankytis. Prielaidų gali būti labai įvairių, ir vien žiūrėdamas į plikus duomenis ne visada ką nors protingo išpeši. Visai gali būti, jog tiesiog tą savaitę buvo įvelta kokia nors klaida programiniame kode ir dalis duomenų buvo tiesiog prarasta – o to negalėtum atspėti, jeigu nepasiklaustum draugiškų programuotojų. Trumpai tariant: vien duomenų analizė kartais irgi būna bejėgė, reikia labai gerai žinoti visą kontekstą, kad galėtum suprasti, ką tie duomenys tau gali papasakoti.

Kita vertus, jeigu analitikai įdeda daug kruopštaus darbo į duomenų valymą, jų rinkimą ir gali būti tikri jų patikimumu, jeigu tikrai gerai išmano, ką tie duomenys gali reikšti, analizė gali papasakoti daug labai įdomių dalykų: nuo to, kuo skiriasi skirtingų vartotojų segmentų elgsena iki to, kaip vartotojus veikia vienas ar kitas tavo produkto pakeitimas. Kas smagiausia, jog turint daug vartotojų, visa tai galima stebėti ir daryti išvadas kone realiu laiku, o tai reiškia, jog galima operatyviai reaguoti ir daryti savo produkto korekcijas. Lyginant su ketvirtinėmis finansinėmis ataskaitomybėmis ar mėnesinėmis/savaitinėmis pardavimų ataskaitomis tai kosminis šviesos greitis. Tik visgi galioja tie esminiai „jeigu“: be kruopštaus darbo ir gero suvokimo pliki dideli duomenys savaime stogą nunešančių įžvalgų neatneš. Big data is hard, ok?.

Keli įspūdžiai iš Maroko

Praėjus savaitei nuo kelionės į Maroką įspūdžiai jau susigulėjo, susicukravo ir tapo tinkami vartojimui. Teksto daug rašyti nesinori, nes Karolio vis tiek nepraspjausi, bet keletu nuotrupų vis tiek norisi pasidalinti.

Marokas yra didelis. Nors ir su gana gerais keliais, nutįsusiais per dykumą ir išvingiuotais per kalnus, bet visgi pakankamai didelis, kad ištisas dienas sėdint mašinoje retkarčiais imi ilgėtis Lenkijos kelių, kuriuose bent jau fūros važiuoja didesniu nei varganų 20 kilometrų per valandą lėtumu. Maroko vairuotojai nepikti, nelabai kur skubantys (bet kur ten ir nuskubėsi, kai sename Mercedese sutalpinti 8 žmonės – trys priekyje, keturi gale ir vienas bagažinėje, nors ir tai tikriausiai dar ne riba), turintys savitą požiūrį į tai, kaip reikia kirsti žiedines sankryžas, bet atlaidūs labiau pablyškusios odos keistuoliams iš Europos: juk pykčiu ir pypsėjimais šiems košės į galvą neįkrėsi, tegu važiuoja kaip supranta. Per savaitę taip ir nesupratau kai kurių vietinių vairavimo subtibylių, bet nei karto nepatyriau vairuotojų burbėjimų, kad kažką padariau ne taip, nors išgąstingą nuostabą pėsčiųjų veiduose teko matyti vos ne kaskart juos sustojus netikėtai praleisti – matyt taip elgtis nepridera.

View this post on Instagram

#sheep #Morocco #rain

A post shared by Rūta Kudarienė (@peledike) on

Teigiamai nustebino ne vien vairuotojai: važiuojant į Maroką tikėjomės susidurti su baisiais įkyruoliais, kokius dažnai galima sutikti turistų numindžiotose Egipto vietose vos tik išėjus už „viskas įskaičiuota“ šėryklų vartų. Nieko panašaus: nors kai kurie „gidai“ ir buvo ganėtinai įkyrūs, bet pardavėjai savo prekių negrūsdavo ir už rankų negraibydavo. Na, nenori, tai nepirk. Labai tai patiko. Ir šiaip žmonės draugiški bei mieli: paklausia iš kur, užklausia, ar viskas gerai, ir jei moki prancūziškai c’est bien iš karto palinki geros kelionės ir savo pusbrolio taksisto paslaugų nebesiūlo. Be to, net naktį siauriausiose senamiesčių gatvelėse, iš kurių išėjimą gali rasti tik GPS pagalba, pamatęs tarpuvartėje dienos reikalus aptarinėjant tris jaunuolius nesaugiai nesijauti: blogiausiu atveju jie tik paklaus, ar nepasiklydai.

View this post on Instagram

#Gamers #Chefchaouen #Morocco #travel

A post shared by Rūta Kudarienė (@peledike) on

Maroko kaimuose ir senamiesčiuose laikas kažkur įstrigęs – matyt per tas siauras gatveles naujovėms sunku rasti kelią. Čia pamatysi daug gatvės prekeivių, keistų žmogystų su chalatais ir geltonomis šlepetėmis, tik pro čadros plyšį žvelgiančių moterų, pakabintą avies skerdienos gabalą, kamurkėje sėdintį kirpėją, daug daug katinų, prasilenksi su kuokštus mėtų tempiančiu asilu ar vežime miegančiu duonos kepėju. Bet kartu rasi ir Europos klubų futbolo marškinėlių, Playstation taisyklų bei pigių iPhone pardavėjų: tam tikra Gariūnų ir viduramžių sankirta, apvelta Rytų kvapų, turistų šurmulio ir kartas nuo karto per visą miestą nuvilnijančio „Allahu Akbar“. Kai kuriuose kaimuose – tikra stereotipinė Afrika, su dulkėtomis miesto gatvėmis, tavo mašiną apspintančiais ir ant jos užsikabinančiais vaikais, upelyje kojomis mindančiomis skalbinius moterimis, šiukšlių krūvomis ir kitais skurdo elementais, galbūt dar paryškintais aplink plytinčios dykynės.

View this post on Instagram

#Chefchaouen #Morocco #local #people #travel

A post shared by Rūta Kudarienė (@peledike) on

View this post on Instagram

#Morocco #Essaouira #fruits #market #travel

A post shared by Rūta Kudarienė (@peledike) on

Didžiausią įspūdį visgi padarė dykumos kopos: iki jų vertėjo belstis itin tolimą kelią. Nepatikėtum, jog oranžinis smėlis savo spalvą įgavo ne photoshop‘o pagalba: jis ryškus, besitęsiantis iki horizonto. Atlaso kalnai irgi spalvingai gražūs: ne vien pilki kaip Alpės, o žalsvi, rausvi, geltoni ir kitaip raibi. Savaitės Marokui neužtenka – ten tikrai yra ką pažiūrėti.

PS. Nuotraukos ne mano, o Rūtos, mat mano fotografijos sugebėjimai pasibaigia ties kreivų selfių darymu. Dar galima nuotraukų paveizėti automagiškai sudėliotame Google+ albume.

Dėl kokios svarbios tiesos su jumis sutinka tik nedaugelis žmonių?

Nelabai seniai perskaičiau Peter Thiel (tai toks ganėtinai garsus žmogus, įkūręs Paypal, bei užsiimantis investavimu į startup’us) knygą „Zero to One“ – labai patiko, rekomenduoju visiems, kam bent kiek įdomu naujų verslų kūrimas bei technologiniai (ir ne tik) startuoliai. Gal ne su viskuo iki galo toje knygoje galima sutikti, juolab, kad atrodo kai kur pats autorius kiek prieštarauja pats sau, bet šiaip knyga labai blaiviai ir teisingai nušviečia startuolius: gerų idėjų, į kurias verta investuoti nėra labai daug ir daugelis per optimistiškai vertina savo galimybes, ypač jei jie tik nedaug kuo skiriasi nuo konkurentų. Tam, kad idėja būtų sėkminga, nepakanka, jog ji būtų tik kiek geresnė nei konkurentų – tau reikia turėti bent dešimtį kartų geresnį produktą, jog tavo konkurento klientai patys norėtų pas tave pereiti. Su kuo nors konkuruoti, kai esi tik šiek tiek geresnis, yra labai sunku: tai reikš išlaidas reklamai, o ir konkurentai tikriausiai nesnaus, dieną naktį tobulindami savo produktą. Geriausia imtis tokios naujos srities (kad ir kokios iš pradžių mažos), kad joje iš viso nebūtų konkurencijos – kiekvieno startuolio tikslas turėtų būti nedidelė monopolija. Lygiai dėl tos pačios priežasties naujasis Zuckerbergas netaps milijardieriumi įkūręs naują socialinį tinklą, o naujieji Peidžai ir Brinai pasakiškai nepraturtės įkūrę interneto paieškos kompaniją – naujieji milijardieriai atsiras visiškai naujose srityse, apie kurias gal būt dabar net nepagalvojame. Startuolių siekis imituoti jau veikiančius verslo modelius dažniausiai priblėsta dar tolokai iki pasaulio šlovės spindulių.

Visgi labiausiai knygoje įstrigo klausimas, kurį Peter Thiel mėgsta užduoti per darbo pokalbius kandidatams: „Dėl kokios svarbios tiesos su jumis sutinka tik nedaugelis žmonių?“ (What important truth do very few people agree with you on?) Tai labai svarbus klausimas, kuris ne vien parodo, ar kandidatas turi savą nuomonę bei požiūrį į pasaulį, bet kartu ir atskleidžia, ką jis mano esant svarbiu. Iš tiesų, atsakyti į šį klausimą nelengva ypač jei jį gauni visiškai netikėtai ir turi tik labai nedaug laiko pamąstymui. Ilgai negalvojus, tikriausiai mano atsakymas būtų „manau, kad atsitiktinumas finansuose lemia žymiai daugiau nei dauguma drįsta pripažinti, todėl nebūtinai nesėkmingas finansininkas ar fondų valdytojas yra negabus ar neprotingas, ir ne kiekvienas staiga praturtėjęs tai gali priskirti vien tik savo nuopelnams“. Kokia nestandartine tiesa jūs tikite?

ATNAUJINIMAS: Nesena Peter Thiel paskaita knygos temomis.

Kodėl aš stoju į Šaulių sąjungą

Nebebūsiu originalus, nes įrašą lygiai tokiu pačiu pavadinimu jau prieš gerus kelis mėnesius savo dienoraštyje padarė Remigijus Šimašius. Šiandien yra ta diena, kai su būriu bendraminčių padėjau parašą ant prašymo, kuris bus įteiktas Vilniaus rinktinei: norime būti Šauliais. Svarbiausias mūsų tikslas – išmokti bent kiek valdyti ginklą, žinoti kaip apsiginti, įgyti karinių žinių, ir, nors visi mes daug maž esame sofos kariai be patirties bei su ribotomis galimybėmis skirti karybai begales laiko, esame šalies patriotai. Šaulių sąjunga gal šiuo metu yra labiau visuomeninė organizacija, kuri užsiima patriotizmo ugdymu nei karybos mokymu, bet ji leidžia lanksčiai imtis įvairios veiklos, ir kiekvienas būrys gali turėti savus tikslus.

Beveik nei vienas iš mūsų nėra ragavęs šauktinio ar kareivio duonos, visi mes – finansininkai, viešųjų ryšių žmonės, teisininkai, verslininkai ir pan – nuo karybos esame toli, bet suprantame, kad laisvės, kurias turime, neduodamos už dyką – už jas gali tekti ir pasiaukoti. Tikiu, kad to niekada neprireiks, bet norisi žinoti, ką daryti agresijos atveju, norisi, kad kilus grėsmei viską metę visi neišvažiuotų pirmu reisu į užsienį, o bent kažkas liktų ginti šios žemės. Pradėti reikia nuo savęs, ir gal kada po gero dešimtmečio Šaulių sąjungos nariai galėtų tapti visai rimta atgrasančia jėga – keli tūkstančiai motyvuotų vyrų, mokančių elgtis su ginklu, gali būti stiprus pasipriešinimas.

Mano siekis paprastas: noriu tarp protingų bendraminčių gerai praleisti laiką, daug ko išmokti, turėti ginklo draugų, kuriais galėčiau pasitikėti, įgyti tų žinių, kurių negavau nebūdamas šauktiniu, ir visą tą patirtį įgyti laisvu laiku, neaukojant dabartinių veiklų. Gal kam irgi tai būtų įdomu? Susisiekit :)

Seth Godin: Tribes

Kartais imi ir nepastebi, kaip viskas per gerus penkerius metus gali apsiversti. O juk 2008-aisiais, kai buvo rašyta ši Seth Godin knyga, gyvenome labai panašiame pasaulyje: buvo ir Twitter‘is, ir Facebook‘as; buvo ir Rusijos agresija kaimynės Gruzijos atžvilgiu; net ir sąlyginai greitas internetas – ir tas buvo. Bet, skaitai knygą ir jauti, kad ji iš kito pasaulio: iš ten, kur nebūna nusivylimų bei nuosmukių; kur technologijos (Web 2.0!) viską keičia iš esmės ir kur bet kuris apspuogijęs paauglys, susikūręs savo nuosavą tinklaraštį bei bent tris minutes per dieną investavęs į savo Twitter paskyrą gali nelabai sunkiai tapti pasaulinio lygio išvestinių finansinių priemonių vertinimo ekspertu. Svarbu turėti savo nuomonę ir ją tinkamai marketinti.

Gal būt niekas iš tiesų ir nepasikeitė, tik per tuos metus įgavom patirties, finansų krizė atsijojo grūdus nuo pelų ir suvokėm, jog gal ne taip ir svarbu teikti pirmenybę marketingui, kai tavo produktas to nevertas: vis tiek galų gale laimi tie, kurie geriausi, o ne tie, kurie garsiausiai rėkia. Na, bent jau dabar taip tikimės. Technologijos, aišku, yra svarbu, bet esmė ne jose: jei prieš dešimtmetį auditoriją internete galėjai rasti jau vien dėl to, kad buvai vienas pirmųjų interneto pionierių ir tiesiog nebuvo daugiau ką skaityti, tai dabar turiniu tenka konkuruoti su pačiais protingiausiais – ir tame nieko blogo. Tik nebėra iliuzijos, jog teisingai sudėliojus savo asmeninio marketingo strategiją, gali greitai nuo nulio tapti ekspertu: tam teks sunkiai dirbti įgyjant tikrąsias kompetencijas.

Tiesa, pagrindinė knygos mintis nėra pasenusi – proaktyvumas ir iniciatyva tikrai neprarado savo vertės. Sėdėti sudėjus rankas negalima, ko nors siekti – būtina. Gal nebus taip lengva, kaip atrodė 2008-aisiais, kai nekilnojamo turto kainos kilo nematytais tempais ir būdavo nesunku spartų atlyginimų (ar rinkų) kilimą supainioti su dar greitesniu savo įsivaizduojamos sukuriamos vertės augimu, bet stengtis būtinai reikia. Ypač, jei tos pastangos sukuria ne vien tik didesnį Facebook „Like“ ar Twitter sekėjų skaičių.

Žvilgčiojimo į telefoną manija

Turiu bjaurią savybę, su kuria tikriausiai reikėtų pasiryžti rimtai pakovoti. Turiu tų bjaurių savybių net ne vieną, bet būtent apie šitą pastaruoju metu vis susimąstau ir užsinoriu jos atsikratyti: mėgstu be jokio svarbaus reikalo dirsčioti į telefoną (o gal atėjo naujas emailas? o gal gavau žinutę? o gal kas naujo Facebooke? o gal pakilo akcijos? o gal…?). Mėgstu tai daryti bet kada: posėdyje, ko nors laukiant, restorane, kartais net sustojus prie šviesoforo vairuojant, o už vis nemandagiausia – su kuo nors bendraujant. Kai tik pasidaro kiek nuobodu, kažkaip nejučia imu siekti telefono, kad jis, kaip koks narkotikas, suteiktų dar vieną trumputę naujų (dažniausiai visai bereikšmių) žinių dozę.

Su šia problema susiduriu ne vien aš: šia liga „serga“ tikrai ne vienas mano pažįstamas. Užtat šios bėdos gydymui iš vieno draugo šį savaitgalį išgirdau puikų receptą: susitikus draugams restorane, visi jie turėtų savo telefonus sudėti į vieną krūvą (o dar geriau – bokštą, kad ne taip lengva būtų juos paimti), o tas, kuris pirmas palies savo telefoną (nesvarbu, ar jam suskambėjus, ar jam tiesiog panorus pasitikrinti savo Google+ paskyrą), apmoka viso vakarėlio sąskaitą. Kai staiga tampa labai brangu užsiimti niekingais žvilgčiojimais į telefoną, dingsta visos pagundos blaškyti savo dėmesį ir jį visą gali paskirti savo draugams – bendravimo kokybė tikrai pagerėja. Juk susirinkote ne kartu per telefoną skaityti internetų, o bendrauti, tiesa?

Į tą pačią temą šiandien perskaičiau dar vieną patikusį straipsnį, kuriame teigiama, jog tie, kurie sugeba sukoncentruoti savo dėmesį ir įsiklausyti, dažniausiai daugiau visko pasiekia. Sunku su tuo ginčytis, tereikia prisiminti dažniau nežiūrėti į savo telefoną.

Informacijos dieta: rezultatai

Prieš daugiau nei mėnesį paskelbiau, kad imsiuosi menkavertės informacijos dietos. Negaliu pasigirti, jog jos laikiausi labai religingai: valios tam neužteko. Bet jau vien tai, kad kiekvieną kartą atsiversdamas Delfi ar Facebook, prisimindavau, jog juose neturėčiau praleisti amžinybės, padėjo suformuoti tam tikrus naujus įpročius. Straipsnių peržiūra dabar ryte vietoj geros valandos trunka gal tik dešimtį minučių, nes daug griežčiau atsirenku, ką skaityti, ir prieš atsidarydamas straipsnį nesąmoningai savęs klausiu, ar tai tikrai man įdomu. Kai taip pradedi save kontroliuoti, atkrenta labai daug skaitinių: nebeskaitau ištisų portalų, nebeseku kasdienių biržos naujienų (ir ypač tų straipsnių, kuriuose bandoma paaiškinti, kodėl vieną ar kitą dieną kilo ar krito akcijos), tik išskirtiniais atvejais peržvelgiu komentarus.

Apsivaliau ir savo RSS skaityklę, išmetęs iš jos tas svetaines, kurių įrašus ir šiaip tik permesdavau akimis. Dėl to kiekvieną dieną nebesikaupia po pusę tūkstančio neperskaitytų naujų tekstų ir nebereikia jaustis kaltam, kad nespėji jų visų sukramtyti. Stipriai koregavau ir savo Facebook‘o nustatymus: naujienų srautas tapo žymiai labiau valdomas. Jame liko tik svarbios ir įdomios naujienos, o tie, kas mėgsta pasidalinti gražiais paveiksliukais ar demotyvacijomis retai šmėžuoja man prieš akis.

Perskaitytų knygų sąrašas lyg ir rodo, jog iš tiesų atsirado daugiau laisvo laiko, kurio nebesusiurbia juodoji interneto skylė: per nepilną rugpjūtį suskaičiau septynias knygas. Kita vertus, neatrodo, kad tiems dalykams, kuriems ir anksčiau buvo sunkiau prisiversti – parašyti į šią svetainę, pabėgioti ar nudirbti kokius nors jau seniai atidėliojamus darbus – laiko paskyriau daugiau. Tiesiog viena maloni veikla (laiko švaistymas internete) buvo pakeista kita malonia veikla (knygų skaitymu).

Visgi dėl savo informacijos dietos labai džiaugiuosi: tikiu, jog ji pradėjo formuoti naują įprotį kaskart užduoti sau klausimą, ar verta viską skaityti, ir tai leis sutaupyti marias švaistomo laiko. Naujienų portalai didžiąja dalimi tampa neįdomūs, jei tik įpranti ties kiekvienu straipsniu klausinėti „na ir kodėl tai svarbu?“. Bet savęs neapgaudinėju: nuo menkavertės informacijos priklausomybės vargu ar įmanoma visiškai pabėgti, toks potraukis tikriausiai yra žmogiškas. Kaip kad važiuodamas pro autoavariją negali susilaikyti į ją nežvilgtelėjęs, taip reikia ir sąmoningų pastangų neskaityti bet kokio šlamšto. Mano vardas vis dar Petras ir aš vis dar turiu priklausomybę.

Menkavertės informacijos dieta

Mano vardas Petras ir aš turiu priklausomybę. Esu priklausomas nuo begalinio mažareikšmių naujienų srauto: jei tik atsiranda laisva minutė, būtinai einu panaršyti po naujienų portalus, pasitikrinu Facebook srautą ir peržvelgiu, ar neatsirado neperskaitytų įrašų mano RSS skaityklėje. Jei kiti žmonės kenčia nuo perdėto potraukio menkaverčiam maistui, ir užsikąsdami hamburgeriais bei užsigerdami kola dienų dienas galėtų leisti čiaumodami bulvių traškučius (mėgstu ir tai, nors mano svoris to neišduoda), tai aš galiu dienų dienas valkiotis po internetą, skaitydamas vis naujus dienoraščių įrašus, ekonomistų pastebėjimus, dienraščių straipsnius ir draugų komentarus po praėjusio vakarėlio nuotraukomis.

Šiuolaikinė media ir socialiniai interneto tinklai puikiai pritaikyti tenkinti sutrumpėjusio dėmesio kamuojamų skaitytojų poreikius. Vieno sakinio atnaujinimas Facebook, 140 simbolių žinutė Twitteryje, kelių pastraipų pranešimas Delfyje, ar, blogiausiu atveju, kelių puslapių ilgio dienoraščio įrašas – ilgiau dėmesį prikaustyti vargu ar įmanoma. Juk kai gyveni internete, ištisa informacijos ir naujienų gausybė pasiekiama vienu pelės spragtelėjimu, ir skaitydamas vieną straipsnį jau galvoji, ką perskaitysi po jo. Bent jau man taip būna.

Bet, gerai pagalvojus, ta kasdien internete į save susiurbiama informacija yra labai menkavertė.  Štai kad ir dabar, Delfi pagrindinės antraštės skelbia: „K.Kemzūros žvilgsnis jau krypsta į pirmuosius varžovus Londone“, „Kedžiams pateikti įtarimai dėl trukdymo antstolio veiklai“, „Teismas: atsijungus nuo šildymo neteisėtai, privaloma mokėti už energiją“, „Sunkvežimiui susidūrus su „Subaru“, sužeistos 14-metės dvynės, išbyrėjo dujų balionai “. Turint laisvo laiko, perskaityčiau viską, gal nebent praleisčiau straipsnį apie avariją, nes jau tuo metu būtų pasirodęs kitas, įdomesnis straipsnis kitame portale, nors krepšinis ir Kedžių istorija manęs giliai nedomina, o šilumos ūkio problemos irgi manęs neliečia. Net nekalbu apie interneto dienoraščių pelų ir grūdų santykį ar atsitiktinio finansų analitiko nuomonę apie tai, kur rytoj kryps naftos kainos.

Yra dar tokia teorija, kad kuo daugiau skaitai kasdienes naujienas, tuo mažiau suvoki pasaulį, mat pastebi tik tas naujienas, kurios atitinka tavo pasaulėžiūrą, koncentruojiesi į smulkmenas ir nematai didžiojo paveikslo kurlink ritasi pasaulis. Sveika sustoti ir apie tai pagalvoti, be tai nelengva, kai žinai, jog tau ekrano kampe viliojančiai žybsi pranešimas, jog laukia trys nauji neperskaityti straipsniai apie Kedžius, Astravo elektrinę bei Rusijos svarstymus dėl prasto derliaus šiemet uždrausti kviečių eksportą.

Tad bent jau dešimčiai dienų nutariau stengtis laikytis žinių srauto dietos. Facebook’ą peržiūrėsiu ne dažniau nei kartą per dieną. Stengsiuosi nuolat netikrinti RSS skaityklės. Nevaikščioti po naujienų portalus (na, gal tik kartą per dieną). Juk per tą laiką galima perskaityti tiek knygų, nuveikti tiek darbų! Visai tikėtina, jog bus nelengva: porai valandų susikoncentruoti ties knyga yra žymiai sunkiau, nei porą valandų bimbinėti interneto platybėse, bet pabandyti verta.

Aišku, kad ne pats ėmiau taip ir sugalvojau. Taip mane paskatino susimąstyti James Altucher dienoraščio įrašas bei Jack Cheng pastebėjimai apie The Slow Web. Kuriuos, savaime suprantama, užtikau eilinę dieną klejodamas internete. Mano vardas Petras ir aš turiu priklausomybę.

Vasaros sezono atidarymas

Vakar supratau, kad gyvenu išskirtiniame name: kaimynai ėmė ir kieme suorganizavo vasaros sezono atidarymą, kuriame grojo pučiamųjų orkestras „Senjorai“, buvo vaišinamasi ir bendraujama. Labai dėkui muzikantams bei organizatoriams už puikią šventę.

Vaikų žaidimų aikštelėje susėdęs visas pučiamųjų orkestras sukuria tikrai ypatingą įspūdį.

Daugiabučių kaimynų bendravimas per pastaruosius kelis dešimtmečius labai pasikeitė: pamenu, nueiti pas kaimynus pasiskolinti druskos ar aliejaus buvo įprastas reiškinys, visus kaimynus pažinodavai, žinodavai visų bėdas ir rūpesčius (o bobutės prie laiptinių būdavo pagrindinės iformacijos skleidėjos). Aišku, tuomet visi buvo sėslesni, tad per ilgą laiką gyvenant šalia vis tiek susibendrauji. Nors, esu penkerius metus nuomavęsis tą patį butą Vilniuje, bet vis tiek labai mažai kaimynų pažinojau, o bendravimas su jais apsiribodavo pasisveikinimais laiptinėje. Seniau nebuvo interneto bei socialinių tinklų, tad gal ir pasirinkimas, su kuo bendrauti buvo mažesnis: dabar kai gali internetuose rasti panašių interesų bendraminčių bet kuriame pasaulio krašte ir palaikyti su jais glaudų ryšį, kaimynai nebeatrodo patraukli alternatyva.

Užtat tokie renginiai labai žavūs ir svarbūs, nes jie sukuria galimybę pabendrauti su šalia gyvenančiais, kurti stipresnę bendruomenę. Pasirodo, kad tame pačiame name gyvena ir keletas mano pažįstamų, su kuriais, tikiu, dar ne kartą kartu praleisime vakarus: be šio renginio tikriausiai nebūtume susibendravę. Reikia tiek nedaug – geros iniciatyvos, progos susiburti – ir labai greitai atsiranda bendruomenės jausmas. Tokių renginių reikia visiems Lietuvos daugiabučių kiemams :)