Žurnale Valet yra geras straipsnis (atradau per kottke.org) apie tai, kaip teisingai reikia paprašyti paslaugos: tam irgi reikia tam tikro subtilumo, manierų ir žinių, kad tas, kurio prašai, neįsižeistų ir nesijaustų blogai.
O prašyti paslaugų, anot žurnalo Valet, nėra gėdinga. Mažos paslaugos stiprina draugystę: darydami vienas kitam smulkias paslaugas susipažįsta kaimynai ir per jas stiprėja ryšiai tarp bendradarbių. Žmonėms patinka būti naudingiems, jie mėgsta didžiuotis savo įgūdžiais ar net kažkiek pasirodyti.
Tad štai trys patarimai:
Venk užuolankų ir eik tiesiai prie reikalo. Geriausiai tiesiai ir pasakyti: „noriu paprašti tavęs paslaugos“.
Paaiškink kodėl. Roberto Cialdini knygoje „Influence“ sakoma, kad žymiai lengviau gauti teigiamą atsakymą, jeigu bus paaiškinta prašymo priežastis. Net jei paaiškinimas ne iš stipriųjų.
Svarbiausia, niekada neversk žmogų jaustis nepatogiai ir suteik jam galimybę lengvai atsisakyti. Užtenka pasakyti „nesijausk įsipareigojęs man padėti, jeigu šį kartą nesigaus“ ir taip nepastatysi žmogaus į nepatogią padėtį. Tai tiesiog geros manieros. Prašymas, nuo kurio negalima išsisukti nebėra prašymas: tai įsakymas, o juk draugams neįsakinėjama.
Svarbu ir kita pusė: jei jau darai kam nors paslaugą, neversk žmogų jaustis, jog jis tau tampa įsipareigojęs. Juk darai paslaugą, nes tau tai patinka, o ne dėl to, kad norėtum pasigirti ar tikėtumeisi, kad kažkada tau tai apsimokės. Išlaikyk savo lygį.
Vieną birželio pradžios sekmadienį pavyko ištrūkti iš Londono ir, išsinuomojus mašiną, apvažiuoti pietinės Anglijos pakrantės uolas. Pradžioje planavau keliauti truakiniu iki Brighton ir mašiną nuomotis tenai, tačiau kainos Brightone buvo žymiai didesnės (kone tris kartus!), tad važiavome iš Londono. Neįprastoje pusėje esantis vairas ir mechaninė greičių dėžė kėlė gana nemažai streso, bet susitvarkėm. Google žadėjo, kad apie 100 kilometrų važiuosime dvi su puse valandos – ir iš tiesų, užtrukome panašiai, mat keliai siauri, daug miestelių, o ir daugiau nei valandos reikia išvažiuoti iš pačio Londono. Grįžtant dar gal valandą vakare Londone ieškojome, kur pasipildyti kuro – kai kurios degalinės nedirbo, o pražiopsojus kokį posūkį reikdavo kone 15-20 minučių grįžinėti į teisingą kelią.
Brighton nesužavėjo – važiuočiau tiesiai į Alfriston, ir tada į Seabourne, nuo kur matosi Seven Sisters uolos bei Birling Gap. Tada dar visai gražus senovinis miestelis Rye, iš kurio, turint laiko, būtų galima ir į Canterbury pavažiuoti, tik, deja, nebebuvo tam laiko.
Kartais atrandu tokių knygų, kurios sugeba man visiškai nepažįstamą jausmų temą logiškai sudėlioti į lentynėles: porų psichologės Esther Perel knyga apie neištikimybę būtent tokia. Ne tai kad būčiau ieškojęs žinių tokiomis temomis – knygos apie psichologiją ir santykius dažniausiai mane purto savo abstraktumu ir perdėm sudėtingu pseudomoksliniu pasakojimu, tačiau šita, netikėtai užmatyta pernai metų geriausių knygų sąrašuose, užkabino.
Daugeliui puritoniškų amerikiečių Esther Perel knyga kelia pasipiktinimą, nes joje vyrauja gana liberalus „europietiškas“ požiūris į neištikimybę (autorė yra kilusi iš Belgijos, bet konsultuoja JAV): neištikimybės pagundų išvengti beveik neįmanoma, o itin griežtas požiūris į klystelėjimus tik griauna šeimą. JAV (bet juk ne vien ten) vyrauja kultūrinė nuostata, jog paaiškėjus, kad sutuoktinis tapo neištikimas, būtina skirtis – kitaip juk negerbi savęs. Bet ištikimybės ir neištikimybės laipsniai labai skirtingi (vieni neištikimybe laiko vien apsilankymus tam tikrose internetinėse svetainėse, o kitų „raudona linija“ nubrėžta tik tiek mylėjimusi be prezervatyvų) ir daug kas galėtų priklausyti nuo sutuoktinių sutarimo. Dažniausiai neištikimybė turi du svarbius požymius – intymumą su kitu žmogumi, kuris paverčia santuokos ryšį nebe tokiu ypatingu ir išskirtiniu bei paslapties faktorių: jei tai neslepiama nuo sutuoktinio, tai nėra neištikimybė.
Nežinau, koks turėtų būti sutuoktinių požiūris į vienas kito neištikimybę: tikriausiai tai kiekvieno susitarimo reikalas, nors mintis, jog visuomenė primeta per griežtas normas, kurių galbūt net neįmanoma palaikyti, yra įdomi. Labiausiai visgi knygoje man patiko logiški aiškinimai apie neištikimybės priežastis. Tai būna ir noras pabėgti nuo rutinos, pasijausti tuo, kuo galbūt galėjai tapti, bet jau nebebūsi, nuotykių troškimas, bėgimas nuo nuobodulio ir panašiai. Standartiškai yra kaltinama tik ta pusė, kuri „nuklydo į šoną“, bet to priežasčių galima atrasti abiejų pusių elgesyje. Galbūt žmona jaučiasi užguita, užsisėdėjusi namie, o vyras grįžta iš darbo pavargęs ir jam visiškai nereikia romantikos, galbūt žmona, auginanti vaiką, užsikasusi buityje, ir jai visai nesinori tenkinti vyro seksualinius poreikius – ji nori tik pailsėti žiūrint serialą. Kita vertus, rašoma, jog tokios žmonos labai greitai gali atgauti savo lytinį potencialą horizonte pasirodžius kokiam žaviam santechnikui – su juo jos jaučiasi vėl patiriančios nuotykį ir gali trumpam pamiršti savo motiniškas ar žmonos pareigas. Būtent dėl to sakoma, jog seksas „iš reikalo“ (kai žmona savo pareigas atlieka tik tam, kad patenkintų vyrą, o ne pati patirtų malonumą) irgi nepriveda prie gero: seksas su savo vyru, kaip kokia namų ruoša, tampa darbu.
Dar vienas netikėtas skyrius knygoje kalba apie meilužių jausmus. Tradicinėje porų terapijoje konsultuojami tik sutuoktiniai, o meilužes ar meilužius stengiamasi ištrinti. Jų jausmai irgi būna svarbūs: neretai įsimylėjusi meilužė metų metais taikstosi su tokia savo padėtimi, nes vis viliasi, kad vyras dėl jos paliks savo žmoną. Deja, dažniausiai viskam paaiškėjus meilužė tampa nereikalinga: arba vyras stengiasi grįžti į doros kelią, arba šeimai iširus, meilužė nebėra „nuotykių“ šaltinis ir jos patrauklumas sumenksta.
Nežinau, ar su viskuo knygoje galima sutikti, bet susimąstyti ji tikrai privertė. O tokios knygos man labai patinka.
Ar kada esate rimtai galvoję, kam paskirtumėte lėšas, jei labdaros tikslais turėtumėte išleisti kažkokią sumą eurų? Nors kiekvienais metais kam nors vis skiriu savo 2 procentus pajamų mokesčio, dažniausiai mano sprendimas būna gana paprastas: remiu tuos, kuriuos remiu iš įpratimo, arba tuos, kuriuos pažįstu – bent jau iš jų tikiuosi, jog lėšos nebus tiesiog „įsisavintos“. Šiemet norėtųsi kiek labiau apgalvoto sprendimo – net jei per metus labdarai skiri ir menkas sumas, verta susimąstyti apie jų atnešamą naudą.
Vienas žymiausių investuotojų Warren’as Buffett’as turi man patinkantį principą: į labdarai išleistus pinigus reikia žiūrėti kaip į investicijas – jie turi duoti kuo daugiau naudos. Juk tuos pačius šimtą eurų galima išleisti begale būdų: liejant paminklines lentas ar gelbstint gyvybes Afrikoje, tiesiog išdalinant vargšams gatvėje ar dirbant link to, kad jie galėtų patys save išsimaitinti. Nuo pačio aukotojo priklauso, kokių tikslų jis nori pasiekti, bet jeigu jau turi tikslą išgelbėti kuo daugiau pamestų gyvūnų gyvybių, verta pagalvoti, kaip tai padaryti efektyviausiai. Dėl šios priežasties labai svarbūs labdaros fondo efektyvumo rodikliai – kiek iš paaukotų lėšų galų gale pasiekia galutinius naudos gavėjus, o kiek jų išleidžiama administravimui ir reklamai apie gerus darbus. Efektyviai organizuoti fondo veiklą, kaip ir sukurti gerai veikiančią pelningą kompaniją nėra labai paprasta, todėl pats investuotojas pasitiki tais, kuriems jau tai pavyko: jis savo lėšas yra paskyręs Bill’o Gates’o labdaros fondui.
Bet pagrindinis klausimas išlieka: pasaulyje yra daug neišspręstų problemų, tad kurią iš jų turėtų padėti spręsti paaukotos lėšos? Kaip pamatuoti naudą visuomenei: ar sumažintos kančios kiekiu, ar pagerinta gyvenimo kokybe, ar praturtinta siela? Ar didesnę naudą neša vaikui nupirkta knyga ir uždegtas noras siekti mokslo ar iš bedugnės ištrauktas alkoholikas ir jam sugrąžinta gyvenimo viltis? Atsakymų tam neturiu, nors linkstu manyti, jog norėtųsi prisidėti prie problemų sprendimo iš esmės: duoti ne žuvį, o meškerę, investuoti į tai, kad bėdon patekęs tvirtai atsistotų ant kojų ir vėliau jau galėtų padėti kitiems.
Todėl prašau pagalbos: ieškau efektyviai pasaulį gerinančių idėjų, kurioms gal trūksta ne tiek jau daug pinigų. Kokiems tikslams jūs aukojate savo lėšas? Gal tai mane užves ant kelio mano paieškose, o gal bus naudinga ir kitiems, kuriems kyla panašios mintys apie aukojimą.
Julijai tik sukakus trims mėnesiams išsiruošėme į savaitės kelionę po Italiją: kelios dienos draugų vestuvėms Venecijoje ir penkios kiek ramesnės dienos prie Gardos ežero, pasivaikščiojimams po nedidelius miestelius ir grožėjimuisi kalnų panorama. Iki tol trise niekur toliau Kauno nebuvom keliavę, o ir kelionės tuos šimtą kilometrų greitkeliu buvo nelengvos: Julija labai nuoširdžiai nekenčia važiuoti automobiliu ir visai nesikuklina to parodyti visais savo mažais plaučiais klykdama tėvams į ausis vos įsėdus į mašiną. Taip, esam girdėję, kad dažniausiai vaikai mėgsta važiuoti mašinomis ir jose greitai užmiega ramiu kūdikišku miegu. Ne mūsiškė. Mūsiškė verčiau sutiktų šliaužti iki Kauno savomis mažomis kojytėmis ir dar atiduotų visus savo žaislus, kad tik nereiktų sėdėti mašinoje. Tad negalėčiau pasakyti, jog savaitės kelionės po Italiją laukėme užtikrintai ir su džiaugsmu.
Skrydis su kūdikiu pasirodė ne pati sudėtingiausia dalis. Taip, kažkiek verksmo buvo kylant ar leidžiantis, bet daugiausiai dėl to, kad reikėjo sėdėti vienoje vietoje. Lėktuve buvo ir daugiau panašaus amžiaus keleivių (tikrai galima pareikšti užuojautas tiems, kad skrido be kūdikių: taip jau būna, kad kartais gali stovėti ant blakstienų, verstis per galvą ar dainuoti arijas iš operų, bet ne visada galima nuraminti kūdikius), tad vienam pravirkus, prie jo prisijungdavo ir kiti balsai, kurie ką tik titaniškomis tėvelių pastangomis buvo nuraminti. Kūdikiai yra linkę klausyti vienas kito. Nepaisant to, mūsiškė laikėsi didvyriškai ir, lėktuvui pakilus panešiojus po saloną, užmigo. Grįžtant atgal didžiąją skrydžio dalį irgi miegojo ir rūpesčių nekėlė. Bent kažkokia transporto priemonė jai yra priimtina. Kai pavargsti nuo įspūdžių (o pavargsti dažnai), galima pamiegoti
Beje, skrendant su Wizzair, keleiviai su kūdikiais laipinami prioritetine tvarka, nors, turėčiau pasakyti, tai nebūtinai yra privalumas. Tikėtina, jog pirmas parodęs pasą ir laipinimo kortelę dar pusę valandos su minia stovėsi ant laiptų laukdamas autobuso, kuris pavėžės link lėktuvo. Maža laiptinės erdvė su minia žmonių ir nesikeičiantys vaizdai labai greitai sugadina net geriausiai nusiteikusio kūdikio nuotaiką, kurią pataisyti nebe taip lengva. Sunkiai padeda net ir asmeninis pieno tiekimo aparatas mamos asmenyje.
Julijos selfis užsiropščius į kalną prie Gardos
Ar jau minėjau, kad Julija nekenčia važiuoti mašina? Tai dar kartą pasikartosiu: labai nekenčia. Nuo Milano iki Venecijos yra maždaug trys valandos kelio mašina ir beveik trylika priverktų ašarų kibirų, keturi tūkstančiai mylių ištampytų nervų bei viena mažytė, bet labai garsi ir nuolat klykianti gerklė. Šiaip ne taip atvažiavom, nors noro išlipti degalinėje ir toliau eiti pėsčiomis buvo nemažai.
Kadangi mūsiškė vežimą laiko mažuoju mašinos broliu ir žvelgia į jį su panašiu įtarumu, tai jos dažniausiai naudojama transporto priemonė būna nešynė, kas yra labai patogu Venecijoje, mat visi kanalai ir kas keliasdešimt metrų išdygstantys tilteliai su keliolika laiptų pakopų sukelia tam tikrų logistinių sunkumų tiems, kas visgi naudojasi vežimais. Siauros gatvelės su miniomis žmonių irgi apsunkina vežimėtųjų eismo sąlygas, bet, kaip minėjau, mums tai problemų nekėlė. Julija džiaugsmingai tabaluodavo kojomis nešynėje, stebėdavo žmonės ir architektūros stebuklus, fotografuodavosi su aikčiojančiais turistais, šypsojosi, skleidė miestui džiaugsmą, pavargusi ramiai padėdavo žandą ir be irzulio užmigdavo, o po to pabudusi toliau linksmai tabaluodavo kojomis ir čiulpdavo savo seilinuką. Italijoje žmonės visai kitaip reaguoja į kūdikius: visi nori su jais pašnekėti, juos palabinti, šypsosi jiems ir aikčioja. Lietuvoje geriausiu atveju už nugaros sulauksi paburbėjimo „koks mažas vaikas, o visur tampo čia jį!“. Kažkaip Italijoje šiuo klausimu smagiau.
Filosofinis žvilgsnis į tolį
Išėjus pasivaikščioti į miestą kildavo tik kelios nesunkiai išsprendžiamos problemos: kur pamaitinti vaiką, kaip jį pervystyti ir kaip pavalgyti patiems. Dėl maitinimo krūtimi buvo bėdų tik viename restorane: dažniausiai pasirinkus atokesnį staliuką niekam nekildavo jokių problemų dėl to, kad kūdikis valgo ne iš meniu, o tiesiai iš prisidengusios mamos. Ir tik vienoje visiškai tuščioje vietoje buvo pasiūlyta eiti į tualetą, nes „juk čia valgo žmonės!“. Lyg kūdikis būtų ne žmogus ir valgymas būtų kažkokia atgrasi veikla. Kūdikio pervystymas tualetuose kartais pareikalaudavo tam tikrų akrobatinių sugebėjimų, bet bendrai tai daug nepatogumo nekėlė. O valgyti patiems restoranuose tekdavo pasikeičiant: Julija primygtinai nenorėdavo vienoje vietoje sėdėti ilgiau nei dešimties minučių kai už restorano durų verda toks nuostabus gyvenimas – tad imi ją ir, kol mama valgo, nešioji aplink, rodai italus, vokiečius ir kitokius turistus, gatvės pardavėjus, rotušės bokštą, jachtų stiebus, pardavinėjamus magnetukus, keisto dizaino sijonus, mašinas ir fontanus. Pažiūrėti kaip mama valgo bus galima ir namie.
Bendrai kalbant, kelionė labai patiko tiek mums, kiek trijų mėnesių Julijai. Gal tik tų kelionių mašina nesinori prisiminti. Keliaučiau dar.
Iš anksto įspėju: tai techniškas įrašas, kuris bus įdomus tik stiprokai užkietėjusiems duomenų analitikams, kurių negąsdina R ar Ruby. Jei šie dalykai jus nelabai domina, štai trumpa įrašo santrauka: jūsų telefonas gali kaupti daug įdomios informacijos apie jūsų judėjimą, mat jis moka būti ir žingsniamačiu. Tuos duomenis galima išsitraukti ir pribraižyti visokių gudrių grafikų, kurie parodo, kad kažkodėl antradieniais ir ketvirtadieniais jūs keliatės valandą anksčiau nei įprastai, 2015 metų gegužę kelias savaites praleidote kitoje Atlanto pusėje ar bent jau panašioje laiko zonoje, o tų pačių metų rugsėjo pradžioje buvote vakarėlyje, iš kurio grįžote apie 2 valandą ryto.
Išsitraukti duomenis iš iPhone telefono nesudėtinga: keli mygtukų paspaudimai, keletas minučių laukimo, ir sugeneruojamas nemažas XML archyvas. Jame yra ne vien tik nueiti žingsniai ir kilometrai, bet ir visi kiti Health programėlės duomenys: gal ten kada vedėtės savo svorį, gal dar koks Runkeeper ten saugojo bėgimo rezultatus ar panašiai – viskas bus viename archyve. Duomenų nemažokai: per pusantrų metų vien žingsniamačio duomenų buvo virš 130 tūkstančių įrašų. Iki 2015 kovo pabaigos, kai Apple išleido Apple Watch ir atnaujino žingsniamačio programinę įrangą, telefonas per dieną jų sugeneruodavo po kelis tūkstančius eilučių. Vos tik stabteli ir atsiranda naujas įrašas: per paskutinės keturias sekundes nuėjai 3,5 metro. Vėliau jau duomenys užrašinėjami ne tokiu jautrumu, tad duomenų mažiau, ir jie nebe tokie smulkūs (nors suminis nueitų žingsnių/kilometrų kiekis nepakito).
XML su Ruby konvertavau į CSV:
require 'nokogiri'
puts "start,end,source,dist"
doc = File.open('export.xml') { |f| Nokogiri.XML(f) }
doc.xpath("//Record[@type='HKQuantityTypeIdentifierDistanceWalkingRunning']").each do |record|
puts "#{record['startDate']},#{record['endDate']},#{record['sourceName']},#{record['value']}"
end
Tada su R po nedidelių duomenų pakeitimų (tais atvejais, kai judėjimas tęsiasi per vidurnaktį, reikėjo įrašą išskaidyti į du segmentus: iki vidurnakčio ir po jo) sudėjau visus duomenis ant vieno grafiko. Aišku, kai duomenų eilučių šimtas tūkstančių, tai jis labiau primena baltąjį triukšmą, nors kai kurie dalykai visgi matosi: tarkim, galima matyti, jog 2015 gegužę judėjimo ir ramybės laikas ryškiai pasistūmęs, nes tuo metu buvau už Atlanto.
Kai sudedi visus duomenis į vieną grafiką gauni beveik tik triukšmą
Akivaizdu, kad norint pamatyti ką nors gudresnio, reikia duomenis kaip nors pjaustyti ar grupuoti. Parą galima suskaidyti į intervalus po 10 minučių, ir kiekviename šių intervalų pažymėti ar buvo judama ar ne: duomenų kiekis sumažėja ir juos galima žymiai lengviau analizuoti. Grupuojant pagal savaitės dienas grafikas žymiai iškalbingesnis.
Mano aktyvumas pagal savaitės dienas: žalia – neaktyvu, kuo raudoniau/balčiau tuo daugiau judėjimo
Čia aiškiai matosi, kad antradieniais ir ketvirtadieniais keliuosi anksčiau, mat nuo 8 ryto einu į baseiną. Darbo dienomis apie 10 valandą būna mažokai judėjimo – tuo metu skaitau elektroninį paštą bei geriu kavą, kaip ir mažiau judėjimo apie 14-15 valandą, kai dirbu produktyviausiai. Savaitgaliais miegu dar ilgiau, o sekmadieniais iš lovos išlipu 9.30. Šeštadienis – aktyviausia diena, o sekmadienio vakaras tingus jau nuo pat 18-19 valandos.
Nuolatinis bei nepailstamas žinių ir naujienų sekimas protui yra kaip cukrus nutukusiam žmogui: jomis lengva nuolat užkandžiauti, jas vartojant nereikia per daug galvoti, bet jų vertė abejotina.
Praėję metai buvo įdomūs tuo, kad beveik visus juos praleidau dirbdamas kiek kitokį, nei man įprastą darbą – ne knaisiojausi po finansinius įmonių modelius, bandydamas suprasti, kas galėtų būti geros bendrovės investicijoms, o analizavau nemažus duomenų kiekius daugiausiai investicijų pritraukusiame lietuviškame startuolyje (ar tai iš vis yra teisingas žodis?) Vinted. Patirtis buvo labai įdomi, juolab, kad visada norėjau padirbėti ne vien su finansiniais modeliais, bet ir pamatyti kaip viskas atrodo iš realaus verslo pusės. O ir duomenų kiekiai Vinted įspūdingi: analizuoti keleto milijonų vartojojų duomenis labai įdomu. Ypač dar ir dėl to, jog Vinted kultūra yra labai stipriai paremta duomenų analize: verslo sprendimams duomenys yra pats svarbiausiais argumentas.
Analizuojant duomenis geriausiai išmokau dvi pamokas: 1) duomenys dažniausiai yra netobuli ir 2) duomenys nebūtinai reiškia tai, ką tu galvoji, kad jie reiškia. Tikriausiai dažnai dirbantys su duomenimis atlaidžiai palinguos galvą ir palaikys mane nepatyrusiu naivuoliu, bet iki realaus darbo su duomenimis niekada nebuvau pagalvojęs, jog didžioji duomenų analitiko darbo dalis yra duomenų paruošimas. Dažniausiai jie būna ne tokiame formate, kaip tau jų reikia, dalies duomenų trūksta, dalį duomenų reikia išsitraukti iš kitų duomenų bazių, dalį duomenų reikia atmesti dėl nepatikimumo, dalis duomenų būna svarais vietoje eurų, o dalis romėniškais skaitmenimis arabiška abėcėle. Tam, kad duomenis būtų galima sušerti kokiams nors modeliui arba patogiai jais naudotis, paskiriama iki 90 (taip, devyniasdešimt!) procentų duomenų analitiko darbo laiko. O aš iki tol galvojau, jog sunkiausia dalis – sugalvoti kaip ką su kuo kaip palyginti ar modeliuoti.
Antra pamoka: duomenys dažnai reiškia visai ne tai, ką tu galvoji, kad jie reiškia. Kažkurią savaitę krito vartotojų aktyvumas? Gal kaltos moksleivių atostogos, gal itin geras oras, o gal Vokietijoje prastėja ekonominė situacija. Gali būti, jog kažkas pakito svetainėje ir žmonės nebenori taip dažnai joje lankytis. Prielaidų gali būti labai įvairių, ir vien žiūrėdamas į plikus duomenis ne visada ką nors protingo išpeši. Visai gali būti, jog tiesiog tą savaitę buvo įvelta kokia nors klaida programiniame kode ir dalis duomenų buvo tiesiog prarasta – o to negalėtum atspėti, jeigu nepasiklaustum draugiškų programuotojų. Trumpai tariant: vien duomenų analizė kartais irgi būna bejėgė, reikia labai gerai žinoti visą kontekstą, kad galėtum suprasti, ką tie duomenys tau gali papasakoti.
Kita vertus, jeigu analitikai įdeda daug kruopštaus darbo į duomenų valymą, jų rinkimą ir gali būti tikri jų patikimumu, jeigu tikrai gerai išmano, ką tie duomenys gali reikšti, analizė gali papasakoti daug labai įdomių dalykų: nuo to, kuo skiriasi skirtingų vartotojų segmentų elgsena iki to, kaip vartotojus veikia vienas ar kitas tavo produkto pakeitimas. Kas smagiausia, jog turint daug vartotojų, visa tai galima stebėti ir daryti išvadas kone realiu laiku, o tai reiškia, jog galima operatyviai reaguoti ir daryti savo produkto korekcijas. Lyginant su ketvirtinėmis finansinėmis ataskaitomybėmis ar mėnesinėmis/savaitinėmis pardavimų ataskaitomis tai kosminis šviesos greitis. Tik visgi galioja tie esminiai „jeigu“: be kruopštaus darbo ir gero suvokimo pliki dideli duomenys savaime stogą nunešančių įžvalgų neatneš. Big data is hard, ok?.
Praėjus savaitei nuo kelionės į Maroką įspūdžiai jau susigulėjo, susicukravo ir tapo tinkami vartojimui. Teksto daug rašyti nesinori, nes Karolio vis tiek nepraspjausi, bet keletu nuotrupų vis tiek norisi pasidalinti.
Marokas yra didelis. Nors ir su gana gerais keliais, nutįsusiais per dykumą ir išvingiuotais per kalnus, bet visgi pakankamai didelis, kad ištisas dienas sėdint mašinoje retkarčiais imi ilgėtis Lenkijos kelių, kuriuose bent jau fūros važiuoja didesniu nei varganų 20 kilometrų per valandą lėtumu. Maroko vairuotojai nepikti, nelabai kur skubantys (bet kur ten ir nuskubėsi, kai sename Mercedese sutalpinti 8 žmonės – trys priekyje, keturi gale ir vienas bagažinėje, nors ir tai tikriausiai dar ne riba), turintys savitą požiūrį į tai, kaip reikia kirsti žiedines sankryžas, bet atlaidūs labiau pablyškusios odos keistuoliams iš Europos: juk pykčiu ir pypsėjimais šiems košės į galvą neįkrėsi, tegu važiuoja kaip supranta. Per savaitę taip ir nesupratau kai kurių vietinių vairavimo subtibylių, bet nei karto nepatyriau vairuotojų burbėjimų, kad kažką padariau ne taip, nors išgąstingą nuostabą pėsčiųjų veiduose teko matyti vos ne kaskart juos sustojus netikėtai praleisti – matyt taip elgtis nepridera.
Teigiamai nustebino ne vien vairuotojai: važiuojant į Maroką tikėjomės susidurti su baisiais įkyruoliais, kokius dažnai galima sutikti turistų numindžiotose Egipto vietose vos tik išėjus už „viskas įskaičiuota“ šėryklų vartų. Nieko panašaus: nors kai kurie „gidai“ ir buvo ganėtinai įkyrūs, bet pardavėjai savo prekių negrūsdavo ir už rankų negraibydavo. Na, nenori, tai nepirk. Labai tai patiko. Ir šiaip žmonės draugiški bei mieli: paklausia iš kur, užklausia, ar viskas gerai, ir jei moki prancūziškai c’est bien iš karto palinki geros kelionės ir savo pusbrolio taksisto paslaugų nebesiūlo. Be to, net naktį siauriausiose senamiesčių gatvelėse, iš kurių išėjimą gali rasti tik GPS pagalba, pamatęs tarpuvartėje dienos reikalus aptarinėjant tris jaunuolius nesaugiai nesijauti: blogiausiu atveju jie tik paklaus, ar nepasiklydai.
Maroko kaimuose ir senamiesčiuose laikas kažkur įstrigęs – matyt per tas siauras gatveles naujovėms sunku rasti kelią. Čia pamatysi daug gatvės prekeivių, keistų žmogystų su chalatais ir geltonomis šlepetėmis, tik pro čadros plyšį žvelgiančių moterų, pakabintą avies skerdienos gabalą, kamurkėje sėdintį kirpėją, daug daug katinų, prasilenksi su kuokštus mėtų tempiančiu asilu ar vežime miegančiu duonos kepėju. Bet kartu rasi ir Europos klubų futbolo marškinėlių, Playstation taisyklų bei pigių iPhone pardavėjų: tam tikra Gariūnų ir viduramžių sankirta, apvelta Rytų kvapų, turistų šurmulio ir kartas nuo karto per visą miestą nuvilnijančio „Allahu Akbar“. Kai kuriuose kaimuose – tikra stereotipinė Afrika, su dulkėtomis miesto gatvėmis, tavo mašiną apspintančiais ir ant jos užsikabinančiais vaikais, upelyje kojomis mindančiomis skalbinius moterimis, šiukšlių krūvomis ir kitais skurdo elementais, galbūt dar paryškintais aplink plytinčios dykynės.
Didžiausią įspūdį visgi padarė dykumos kopos: iki jų vertėjo belstis itin tolimą kelią. Nepatikėtum, jog oranžinis smėlis savo spalvą įgavo ne photoshop‘o pagalba: jis ryškus, besitęsiantis iki horizonto. Atlaso kalnai irgi spalvingai gražūs: ne vien pilki kaip Alpės, o žalsvi, rausvi, geltoni ir kitaip raibi. Savaitės Marokui neužtenka – ten tikrai yra ką pažiūrėti.
PS. Nuotraukos ne mano, o Rūtos, mat mano fotografijos sugebėjimai pasibaigia ties kreivų selfių darymu. Dar galima nuotraukų paveizėti automagiškai sudėliotame Google+ albume.
