Tvarkymasis

Kad jau šįmet baigiu magistro studijas, tai gerą valandą šiandien praleidau tvarkydamasis dalį savo užrašų ir kitų gėrybių, kurios seniai nebetelpa į stalčius ir spinteles. Seniau gailėdavau ką nors išmesti, nes juk gi „gal pravers“, bet šį kartą pažvelgiau realybei į akis ir nusprendžiau, jog niekada man tų užrašų neprisireiks, o jei ir prisireiks, vis tiek informacijos ieškosiu knygose ir vadovėliuose, o ne šleiva kreiva sava ranka (o dažniausiai grupiokų) rašytuose užrašuose. Tarp visų tų lobių radau dar ir pirmame bakalauro kurse spręstų matematikos bei ekonometrijos uždavinių, o tai mane dar labiau įtikino jais atsikratyti, nes per likusius bakalauro ir magistro metus nei karto nebuvau į juos žvilgtelėjęs. Išmetimui skirtoje krūvoje atsidūrė ir įvairiausių senų įstatymų komentarai, keletas (neperskaitytų) akademinių straipsnių apie Europos Sąjungos bendrąją rinką, kažkokios savo darytos svetainės duomenų bazės schema, Nord/LB (kuris tuo metu dar vadinosi Lietuvos Žemės Ūkio Bankas) rinkos apžvalgos, kažkokio žaidimo spausdintas manualas (berods Diablo ar kažkas panašaus) ir ant popieriaus priprogramuoti BrainF*ck pavyzdžiai. Gaila tik, jog per šią valandą sugebėjau ištuštinti tik vieną (nors ir nemažą) stalčių. Tvarkymosi dar liko turbūt geram mėnesiui.

Ledas, pačiūžos, ekonomika

Užvakar su savo senais draugais iš kanalo #beprotiska_arbatele buvau čiuožykloje. Čiuožėjas, aišku, iš manęs yra menkas, bet buvo gera vėl kartu pabūti su senais pažįstamais – atrodo paskutinį kartą su daugeliu iš jų buvau susitikęs lygiai prieš dvejus metus toje pačioje čiuožykloje (tas susitikimas buvo ganėtinai reikšmingas mano gyvenime, bet čia jau kita istorija ;)

Bečiuožinėjant, vaškas man prasitarė, jog jam kartais įdomu paskaitinėti mano dienoraštį apie ekonomiką (nors atrodytų mus seniau labiau siejo kompiuterastiški dalykai), ir paklausė, kokios makroekonominės mintys, vertos dienoraščio įrašo, gali man kilti bečiuožiant ledu. Kadangi, kaip jau minėjau, nesu geras čiuožėjas, tai mintys daugiausiai sukosi apie tai, kaip reikia išlaikyti lygsvarą, o ne apie tai, kaip veikia ekonomikos principai, bet visgi viena ekonominė mintis atėjo į galvą.

Argi ne nuostabu, kad tam, kad galėčiau šiek tiek pačiuožinėti ledu, prisidėjo tiek daug žmonių – bilietų pardavėja, apsaugininkai, elektrikai, statybininkai, architektai, valytojai, pačiūžų gamintojai, kalnakasiai, iškasę geležies rūdą, plieno lydytojai, ir t.t. – ir kas svarbiausia, niekas jiems nieko neliepė daryti ir nenurodinėjo, visi šie žmonės vienas su kitu nesusitarę padarė taip, jog štai aš galėčiau, įsispyręs į nuomuotas pačiūžas, pusantros valandos padrebinti kinkas ant ledo, stengdamasis nenukristi. O šiam mano malonumui reikėjo pagaminti ir pačias pačiūžas (o tam, kad jas reikėjo pagaminti, reikėjo lydyti plieną, kasti rūdą, pagaminti raištelius ir t.t.), ir pastatyti ledo areną, ir pagaminti elektrą, kurios pagalba būtų šaldomas ledas, bei apšviečiama aikštelė, ir sukurti keliasdešimt dainų, kurios bus grojamos man besisukant ledu, ir pagaminti garso aparatūrą… Ir visi žmonės, prisidėję prie šių dalykų pagaminimo, kažkaip spontaniškai žinojo, jog reikia pasistengti, nes 2005 metų gruodžio pabaigoje Petras norės pačiuožinėti ant ledo.

Visa tai įmanoma tik dėl to, jog visus šiuos žmones koordinuoja jėga, kurią Adamas Smitas vadina „nematoma ranka“ – o jeigu tiksliau, tai visus šiuos žmones veda tiesiog paprastas godumas ir savo interesų paisymas. Laisvoje rinkoje, kurioje kiekvienas žmogus gali pats nuspręsti ką ir už kiek pardavinėti bei pirkti, tik savo intereso paisymas lemia tai, jog pasiekiama didžiausia gerovė. Juk pačiūžų gamintojas gamino pačiūžas ne todėl, jog jam aš labai patinku, ir jis žino, jog kažkada norėsiu pačiuožinėti, bet todėl, jog pačiūžų pirkėjai moka už jas nemažus pinigus – taigi pačiūžų gamintojas jas gamina todėl, jog jam tai naudinga. Lygiai taip pat ir plieno lydytojas, kuris galbūt gamina pačiūžų peilius, juos gamina ne dėl to, jog jam mielas pačiūžų gamintojas, o dėl to, jog pačiūžų gamintojas jam nemažai sumokės už paslaugą. Kiekvienas, būdamas godus ir žiūrėdamas tik savęs, pasiekia tai, jog aš galiu suktis ant ledo.

Pagrindinis ekonomikos principas ir yra tai, jog godumas yra geras dalykas, nes jis sukuria efektyvų resursų pasiskirstymą. Juk niekas negamins tokio produkto, kurio niekam nereikia, nes niekas iš gamintojo nieko nepirks, o tai atsilieps bloguoju tik pačiam gamintojui – negaudamas pajamų, jis greit bankrutuos. Ir priešingai, gamintojas, gaminantis labai reikalingą prekę, bus rinkos didžiai apdovanotas. Ir visa tai vyksta be jokio plano. Argi ne magiška?

Rašymo sudėtingumas

Kažkaip pastaruoju metu pastebėjau, jog visiškai nemoku rašyti (ne ta, „rašyti parkeriu“ prasme, nors šioje srityje irgi jaučiuosi kaip koks penktokėlis, nes kai ką nors reikia per paskaitas greitai užsirašyti, ranka visai nebeklauso, o pirštai negrabiai laikydami parkerį visiems išduoda, jog jie labiau pratę prie klavišų, o ne rašalinio rašymo prietaiso). Nebemoku rašyti jokių rašinių, referatų, kursinių, ataskaitų, memorandumų, esė, apsakymų… Tiesa, pastarųjų niekada ir nerašiau, bet viskas, kas bent iš tolo kvepia formalumu arba mokslo darbais, mane priverčia ilgai beprasmėmis akimis spoksoti į tuščią Word‘o langą tol, kol suvokiu, jog mąstau apie tai ką valgysiu pietums arba kokius ryt reikės nuveikti darbus, bet tik jokiu būdu ne apie tai, apie ką reikia parašyti. Tiesiog nežinau, ką rašyti. Minčių sausra.

Atrodo, jog seniau lyg taip ir nebuvo. Galėdavau grįžęs vakare, be jokių įžangų imti ir parašyti išsamiausią kokio nors keisto ir beveik reikšmingo įvykio aprašymą į savo internetinį dienoraštį: mintys liedavosi, pirštai nespėdavo skraidyti klaviatūros klavišais, o kartais net spėdavau pagalvoti, jog reiktų išmokti spausdinti akluoju būdu, kad pirštai vėl retkarčiais galėtų prisivyti minčių tėkmę. Bet kai dabar gerai pagalvoju, visgi tie dienoraščio įrašai nebūdavo formalūs, juose nereikėdavo itin kruopščiai laikytis skyrybos taisyklių, o juose naudojama sakinių sandara turbūt būtų taip pašiurpinusi mano lietuvių kalbos mokytoją, kad ji vėliau lenktųsi manęs iš tolo.

Kalbant apie mokyklą, tai joje lietuvių kalba man buvo pats prasčiausias dalykas po kūno kultūros. Nors gal čia nieko ir neįprasto – apklausęs kelis aplinkinius žmones netrunki įsitikinti, jog lietuvių kalba daugeliui buvo vienas iš prasčiausių dalykų. Ir tik keletas, kuriems lietuvių kalba mokykloje nebuvo prasčiausias dalykas, tapo žurnalistais ir rašytojais.

Visgi kokioje ketvirtoje klasėje, mokykloje buvo tokia pamoka, labai keistu pavadinimu, kurio iki šiol iki galo nesu suvokęs – „rišlioji kalba“. Šios pamokos metu mus mokė, jog prieš rašant rašinėlį visada reikia pasirašyti jo planą. Aišku, mes tuo metu buvome labai kūrybingi, ir mums atrodė keista, kamgi reikalingas tas planas. Bent jau aš visada planą rašydavau po to, kai parašydavau kuo puikiausią rašinėlį („Žiema. Snaigės sninga. Vėjas pūtė. Aš lauke.“).

Bet visai neseniai, kai vis dar spoksojau į tuščią Word‘o lapą, o mano mintys klaidžiojo po mokyklos laikų prisiminimus, nusprendžiau pasinaudoti tuo, ko manęs bergždžiai mokė ketvirtoje klasėje: pasirašiau planą. Keista, bet mano pradinių klasių mokytojai nemelavo – planas padeda. Susidaręs planą, galėjau greitai ir be didelių kančių jį transformuoti į kažką panašaus į pradinį pranešimo variantą, kurį, dar kelis kartus gerai patobulinęs ir palopęs, džiugiai padėjau į stalčių. Kada nors gal ir atsiskaitysiu už jį seminare.

Nežinau, kodėl rašant formalius darbus, man žymiai lengviau, jeigu susidarau to darbo planą. Įtariu, kad tai gali būti susiję su tuo, jog vienu metu negaliu atlikti kelių darbų. Kai imuosi darbo be nuoseklaus permąstymo apie visą tai, ką noriu parašyti, mintis gena mintį, ir užstrigęs ties kokia nors fraze, kuri užsispyrusiai nenori išlįsti iš sąmonės klodų, pamirštu iš viso apie ką rašiau. O, neduok dieve, pradėsiu svarstyti, ar reikalingas kablelis vienoje ar kitoje vietoje. O gal jo reikia abiejose? Neturint plano, netrukus vėl tektų visas mintis, kurias norėjau parašyti, permąstyti iš naujo. Iki kito užstrigimo ties nepaklusnia fraze, ar abejotinu kableliu. Ir vėl iš naujo. Bet planas padeda išvengti šio pasimetimo.

Kada nors išmoksiu gerai rašyti.

Grįžtant prie tikslų…

Grįžtant prie mano 2005 metų tikslų, supratau, kad jie itin abstraktūs ir netgi sunku pasakyti, ar jie yra pasiekti, ar ne. Ypač sunku pasakyti, ar pildau dienoraštį „nuoširdžiai, dažnai ir įdomiai“, nes tai labai subjektyvios kategorijos. Kažkur skaičiau, jog jeigu užsibrėži tokius sunkiai apibrėžiamus tikslus, tai kad ir kiek būsi nuveikęs, gali save nuramindamas teigti, jog tikslus pasiekei, nors pastangų ir darbo į jų siekimą visai neįdėjai.

Taigi reikia būdo, kaip išmatuoti tą dienoraščio pildymo dažnumą ir įdomumą. Su dažnumu tai nesunku: vat nutariau, jog iki metų pabaigos sieksiu parašyti 150 įrašų – beveik po vieną į likusią dieną. Su įdomumu yra žymiai sunkiau, jau vien dėl to, jog dažnai padidindamas įrašų skaičių labai sumažini jų įdomumą. Gal tą įdomumą būtų galima matuoti lankytojų skaičiumi? Komentarų skaičiumi?

Tėvo dienos pamokos

Teko praleisti šiandien kelias valandas su tėčiu, o ta proga jis man papasakojo apie dvi didžiausias susijusias su darbu pamokas, kurios jam labiausiai įstrigo gyvenime.

Pirma jų prasidėjo pasakojimu apie tai, kaip jis gavęs kažkokią užduotį, ją greitai padarė, o paskui laukė vis naujos užduoties nieko neveikdamas. Galų gale, jis pasiskundė viršininkui, jog negauna darbo, o tas jam paaiškino, kad geras inžinierius niekada neturi sėdėti be darbo – jis pats turi susigalvoti ką nuveikti ir pats mąstyti, kas gali būti naudinga. Kitaip tariant, niekada nereikia sėdėti rankas susidėjus, o jeigu nori kažko pasiekti, reikia kurti naujas idėjas ir jas įgyvendinti, nelaukiant kol kas nors pirštu parodys ką daryti.

Antra pamoka, kurią man papasakojo tėtis – problemos neišsisprendžia kaltų paieškomis. Tėtis pasakojo apie tai, kad kažkada būdamas atsakingas už kažkokio gaminio surinkimą, neįvykdė savo darbo, nes kitas cechas nebuvo paruošęs detalių. Jo viršininkas nepriėmė pasiaiškinimų, kad kaltas kitas cechas, nes tėčio pareiga buvo užtikrinti gaminio surinkimą, tad reikėjo ne ieškoti kaltų, o eiti į kitą cechą ir jeigu neįmanoma gauti detalių, pačiam jų su savo darbininkais prigaminti. Jeigu ramiai sėdėsi, nes žinai, jog dėl problemos kaltas kitas, tai problema neišsispręs. Dažniausiai pirma reikia išspręsti problemą, o tik paskui jau aiškintis kas ko neatliko.

Vat tą antrą pamoką man vis dar kartais reikia geriau išmokti.

Savaitgalio pramogos

Sekmadienį pirmą kartą gyvenime sėdėjau ant arklio. Na, esu vieną kartą kažkada vaikystėje kažkuriam kolūkyje ant darbinio arklio nugaros atsisėdęs, bet šį kartą su Indraja nuvykome į Riešės žirgyną.

Aišku, kaip pirmą kartą atsisėdus ant tokio gyvūno nugaros, tai iš manęs jojikas nelabai koks. Žirgas Hermis, ant kurio sėdėjau, šitai greitai perprato ir nusprendė, jog manęs klausyti nelabai yra reikalo, tad dažnai sukdavo ne ten kur reikia, o už vis dažniausiai sustodavo kaip įbestas ir atsukęs kaklą į mane klausiamai žvelgė rudomis akimis „Ko gi iš manęs nori? Tingiu tave čia nešiot, gal tiesiog pasišildom prieš saulytę?“. Sunkiausia man buvo priversti žirgą judėti, nes kad ir kiek spardai jam per šonus, jis apsimeta, jog nejaučia. Aišku, ir spardau aš labai švelniai, nes negi galima taip žiauriai su gyvūnu elgtis, nors tie žirgų prižiūrėtojai man prikaišiojo mano švelnų baksnojimą kulnais į arklio šonus ir skatino darbuotis įnirtingiau. Aš stengiausi, bet Hermis irgi buvo užsispyrusiai tingus, bet jo kaltinti negalima, nes aš jo vietoje būčiau elgęsis lygiai taip pat. Na, galbūt jeigu būčiau supratęs, koks nepatyręs raitelis sėdi ant mano nugaros, tai dar kokį kartą būčiau pasiledęs bėgti iš visų jėgų, kad jį šiek tiek pagąsdinti. Tiesa, vieną kartą panašiai pasielgė ir Hermis, tik bėgo ne iš visų jėgų, o lengva ristele, o aš pasielgiau kaip būtų pasielgęs kiekvienas patyręs raitelis, kuriam nepatinka tokie žirgų karštakošiški išsišokimai: įnirtingai traukiau vadžias, kas žirgų kalba reiškia „dieve-mano-sustok-ką-DARAI-KUR-LEKI?!!“.

Bet apskritai, tai pasijodinėjimas buvo labai puikus. Kaip ir kol kas pats nuostabiausias oras šiais metais.

Analitiškas gyvenimas

Pastaruoju metu viskas taip pagreitėjo, jog tik spėk dairytis. Dienoraščio pildymas jau seniai tapo atpratimo reikalas, o aplinkui vyksta tiek dalykų, kad senais gerais laikais būtų reikėję kasdien apie porą valandų paskirti jiems aprašyti webloge. Per keletą savaičių pabuvojau ir svečiose šalyse, ir išsilaikiau maklerio licenciją, ir perskaičiau keletą knygų, kurių taip ir neprisiruošiau aprašyti šiame dienoraštyje, ir sužinojau tiek naujų dalykų, kad vargiai juos galiu sutalpinti galvoje, ir atšvenčiau Velykas, ir dar daug daug visko, ko kaip sakydavo senoliai, net į jaučio odą nesurašysi.

Būnant svečioje šalyje labiausiai visgi į mano atmintį įsirėžė žmonės. Ir ne svečios šalies žmonės, o tie, su kuriais toje kelionėje ir buvau. Keturias ar penkias dienas iš eilės bendraudamas su žmonėmis, kurių anksčiau nepažinojai, gali iš jų išmokti daugybę nuostabių dalykų, ir dar kartą sau pasitvirtinti seniai kažkur girdėtą teiginį, jog viskas pasiekiama tik per darbą. Per darbą, kuris dažniausiai būna nuobodus, kurio niekas nenori dirbti, bet kuris galų gale atsiperka su kaupu: atkaklus sėdėjimas bibliotekose ir visko knisimas iki pagrindų dažnai priveda prie lobių, kurių niekas kitas nėra užtikęs.

Dar vienas pastebėjimas iš svečios šalies: man pačiam pasidarė keista, bet dairydamasis po gatves ir supermarketus nejučiomis skaitau reklamas ir prekių etiketes, ieškodamas kompanijų pavadinimų. Radęs kažką pažįstamo, iš karto bandau tai susieti su savo turimomis žiniomis apie tą kompaniją (aha, jie girdėjau stato naują gamyklą kažkur prie jūros, o jų 25 procentus akcijų nusipirko ta ana kompanija iš kitos šalies, kuri labai tikisi, jog šios šalies vyriausybė leis ją privatizuoti – kiti analitikai mano, jog jai nieko neišeis, bet kodėl gi ne). Kartais jausmas būna panašus, lyg atradus didelio voratinklio gijas. Heh, savotiška matrica. ;)

Maklerio licencija

Paskutiniu metu visiškai neturėjau laiko pildyti dienoraštį, mat visą savaitę buvau darbo reikalais išvykęs iš Lietuvos, o štai vakar laikiau finansų maklerio licencijos egzaminą. Užtat dabar jau esu generališkai licencijuotas :)

Savaitgalis Palangoje

Savaitgalį praleidau Palangoje, prie jūros. Priešingai nei Vilniuje, ten švietė saulė, jūra buvo rami kaip dubuo. Palangoje paskutinį kartą buvau gana seniai (hmm, prieš pusantrų metų turbūt?), tad pamačiau gana nemažai pasikeitimų: suremontuota dalis Basanavičiaus gatvės ir stipriai nuplautos kopos. Kopos paplautos taip stipriai, jog nusileisti prie paplūdimio labai sunku, nes jį nuo kopų skiria vertikali 4-5 metrų aukščio smėlio siena. Kambarių kainos žiemos metu Palangoje maždaug 2-3 kartus mažesnės nei vasarą, tad paaukojus 25 litus galima gauti lovą kambaryje su televizoriumi, šaldytuvu, ir jūra, kuri yra tik už 100 metrų. Ir dar nemokamai gauni tylą, kurios nedrumsčia kitų poilsiautojų šurmulys.

Kaunas Open 2005

Šį savaitgalį teko prisiminti tai, ką veikdavau seniai seniai, kai dar buvau jaunas gimnazistas – dalyvavau Tarptautiniame Britų Parlamentinių debatų turnyre kaip teisėjas. Diskutuojama buvo ekonominėmis temomis (vieninga pelno mokesčio sistema Europos Sąjungoje, aukštojo mokslo finansavimas, ekonominė imigracija, patentų klausimas ŽIV vaistams ir panašiai). Turnyre dalyvavo komandos iš 13 valstybių, ir teko išgirsti tikrai labai puikių kalbų, kurių pasiklausius galvoje kyla mintis „velnias, aš irgi taip gi noriu mokėti aiškiai reikšti mintis“. Per savo tvarkymosi maniją atradau ir retorikos vadovėlį, kurį kažkada norėjau perskaityt (kaip ir dar kokias 30 knygų, kurios laukia savo eilės), tad reikės matyt griebti jautį už ragų, kol tas noras neišblėso. Hmm, gal dar reikėtų ir Vilniuje kur nors debatų klubuose padalyvaut…