Category: Investicijos

„Psychology of Money“ – pati geriausia knyga apie asmeninius finansus

Asmeniniai finansai, Ekonomika, Filosofija, Investicijos, Knygos, Pastebėjimai, ,

Šiais laikais ilgų knygų beveik niekas neskaito, tad autorius Morgan Housel iš pat pradžių veda prie reikalo: knyga bus trumpa ir prie reikalo. Trumpai, drūtai, aiškiai ir be užuolankų paaiškinama kaip asmeninius su finansais susijusius sprendimus veikia psichologija ir kodėl dažniausiai tie finansų sprendimai nebūna optimalūs, jeigu juos vertinsime tik pagal finansų teoriją. Ir tame nieko blogo, nes reikia suvokti, jog visas gyvenimas nėra vien tik finansai ir turto ar pajamų maksimizavimas: mes ne kokie robotai, kurių tikslas numirti su kuo didesniais skaičiais banko sąskaitoje.

Tiesą pasakius, iki šios knygos visada jaučiausi kiek keistai ir nejaukiai, jei kam tekdavo pasakoti ką nors apie finansų arba investavimo teoriją: juk nors ir baigiau tuos mokslus, nors ir dešimtmetį dirbau finansų sektoriuje, mano asmeniniai finansai iš pažiūros atrodo labai neefektyvūs. Niekada neturėjau paskolų, dabar didžioji dalis aktyvų – nekilnojamame turte, ir beveik visai nesidomiu akcijomis. Labai neefektyvus portfelis. Bet ši knyga man leido suprasti, jog aš visgi darau teisingai: svarbiausia ramiai miegoti naktį ir per daug nesukti galvos dėl investicijų, jeigu tik nuolat daugiau sutaupai nei išleidi.

One of the most powerful ways to increase your savings isn’t to raise your income. It’s to raise your humility.

Morgan Housel „The Psychology of Money“

Šioje plonoje knygoje labai daug gyvenimiškos tiesos. Apie tai, kad sėkmė yra prastas mokytojas: ji leidžia net protingiems žmonėms įsivaizduoti, kad jie visagaliai ir nepralošiantys (nežinau kiek protingas, bet kaltas tai tikrai). Apie tai, kad išorinė prabanga tik parodo tavo išlaidas, o ne tavo turtą (dažnai tie, kas puikuojasi itin prabangiais automobiliais, turi ir didelę paskolų naštą). Apie tai, kad yra dalykų, kurių nenusipirksi už pinigus: reputacija, laisvė elgtis pagal savo vertybes, šeima, tikrieji draugai, artimųjų meilė, tavo paties laimė. Ir apie tai, kaip kvaila rizikuoti statant šiuos dalykus ant kortos siekiant uždirbti daugiau pinigų. Patys turtingiausi žmonės yra tie, kurie žino, kad jiems visko gana ir nebereikia plėšytis dėl kelių procentų grąžos. Net jei jie ir gyvena tik senos statybos daugiabutyje.

You might think you want an expensive car, a fancy watch, and a huge house. But I’m telling you, you don’t. What you want is respect and admiration from other people, and you think having expensive stuff will bring it. It almost never does—especially from the people you want to respect and admire you.

Morgan Housel „The Psychology of Money“

Privalomas skaitinys.

Philip Augar: „The Bank That Lived a Little“

Investicijos, Istorija, Knygos, , ,

Kažkaip vasara – ne knygų skaitymo metas, bet ši knyga apie vilniečiams žinomą britų banką Barclays grąžino mane į kasdienio skaitymo ritmą. Perskaičiau stebėtinai greitai, nors kitos, dar anksčiau pradėtos knygos vis dar dūla ant spintelės.

Kad ir kaip mums Barclays vardas primena pirmąsias itin stambias investicijas į Lietuvos paslaugų sektorių, apie tai knygoje nieko nerasime: operacijų skyriaus perkėlimai tiesiog neįdomu ir ne tiek jau svarbu. Barclays turėjo žymiai daugiau problemų. Seniai seniai, daugiau nei prieš šimtą metų, tai buvo tylus ir ramus keleto kaimietiškų kredito unijų junginys, kuris tikrai nepasižymėjo verslo agresyvumu, tačiau pamažu pasikeitė vadovų komanda, o Britanijoje įvykęs Thatcher laikų finansų rinkų liberalizavimas sukėlė ir bankininkų ambicijas: nuo pat 1986-ųjų Barclays vadovai turėjo svajonę Barclays paversti vienu iš didžiausių bankų pasaulyje. Tos ambicijos baigėsi ne itin gerai, nors, tiesą pasakius, galėjo būti tikrai blogiau: prieš pat 2008-ųjų krizę buvo sutarta susijungti su olandiškuoju ABN Amro, bet brangaus sandorio pavyko išvengti. Tada pavyko pigiai nupirkti Lehman Brothers likučius, brangiai parduoti kai kurias investicijas bei išvengti nacionalizavimo. Viskas kaip ir gerai, bet po krizės laikai pasikeitė, o pats Barclays – nelabai, ir banko plėtros vizija atgyveno. Kaip ir bankininkai, kuriems premijomis būdavo išmokami dvigubai daugiau pinigų nei akcininkams: jei tai buvo normali praktika iki krizės, po krizės reguliatoriai ir akcininkai to jau nebegalėjo toleruoti. Dar galima pridėti LIBOR palūkanų fiksavimo skandalą, akcininkams nepatikusius sandorius su Kataro investuotojais ir kitas nuodėmes, tad akivaizdu, jog bankas privalėjo keistis.

Nuo to laiko Barclays stipriai susitraukė: buvo parduoti kai kurie verslai, išeita iš Afrikos rinkos, vyravo bendra traukimosi tendencija. Tad Barclays išėjimas iš Lietuvos šiame kontekste visai neypatingas. Ar tai vis dar bankas su globaliomis ambicijomis? Matyt po krizės bankų pasaulis per daug pasikeitė, kad greitu laiku apie tai būtų galima nevaržomai svajoti ir dar iš to uždirbti: reguliavimas tapo stipresnis ir tai apkarpė sparnus.

Ką rodo Mankiw taisyklė Lietuvai? Palūkanos jau per žemos

Analizė, Ekonomika, Investicijos, Lietuva, Pastebėjimai, , , ,

Penktadienį keletas bendrų draugų susėdo prie stalo padiskutuoti markoekonomikos ir investicijų temomis. Ir nors karščiausios diskusijos virė apie kriptovaliutas, buvo labai įdomu paklausyti Vaido Urbos pasakojimo apie makroekonomines teorijas. Niekad jose gerai nesigaudžiau, tad buvo labia naudinga suprasti, kokie vėjai vyrauja tarp makroekonomistų, ir ką jie prognozuoja artimiausiems metams.

Vienas įdomiausių Vaido paminėtų dalykų buvo Mankiw taisyklė. Kai kurie makroekonomistai mano, jog egzistuoja labai paprasta formulė, pagal kurią reiktų valdyti palūkanas: jos gali būti nusakomos formule

I = 8.5 + 1.4 * (CI - U)

kur I yra palūkanų norma, CI yra bazinė infliacija (neįskaitant maisto bei energijos kainų), o U – nedarbo lygis. Kadangi Lietuvoje pastaruoju metu kainos pradėjo gana stipriai kilti, ši formulė lyg ir rodo, jog Europos Centrinio banko palūkanos mums yra per mažos. Tai reiškia, jog pinigai mums dalinami per lengva ranka ir tikėtina, jog būsto kainos gali toliau didėti.

Pabandžiau nupiešti esamų (VILIBOR 3M dar esant litui bei EURIBOR 3M po euro įvedimo) bei šios taisyklės „rekomenduojamų“ palūkanų istoriją. Tiesa, naudojau ne bazinę infliaciją, o tiesiog metinį vartotojų kainų indeksą, tad svyravimai yra kiek perdėti (greitai neradau bazinės infliacijos duomenų šaltinio). Atrodo, kad panašioje situacijoje jau buvome 2006-aisiais, kai pradėjus didėti infliacijai palūkanos nespėjo kilti. Toks skirtumas tarp „rekomenduojamų“ palūkanų ir VILIBOR, koks yra dabar, buvo pasiektas dar už metų – 2007-aisiais. Kas buvo po to, turbūt pamename.

Mankiw rekomenduoja didesnes palūkanos, nei jos šiuo metu yra.

Penktadienio susitikimo metu nuskambėjo išvada, kad tokia mums per daug laisva pinigų politika toliau turėtų pūsti nekilnojamo turto kainas. Iš tiesų, kai skirtumas tarp „rekomenduojamų“ palūkanų ir esamų yra didelis, būsto kainos linkę didėti. Bet, vėlgi, žvelgiant į 2007-2008-ųjų patirtį, gyvenant skolintos gerovės salygomis makroekonominiai pokyčiia būna itin staigūs ir dideli. Tad kol kas nekilnojamo turto kainoms dar yra vietos paaugti, nors tai stipriai gali pasikeisti kad ir per artimiausius metus.

Šiame grafike gali pasirodyti, jog būsto kainų augimas jau pasiekė piką

Kriptovaliutų žlugimas – galimybė pigiam dirbtiniam intelektui

Ekonomika, Investicijos, Pastebėjimai, ,

Dar viena diena, kai kriptovaliutos leidžiasi iš savo aukštumų. Manijos būna žavios, kai nesi į jas investavęs ir ramiai sau iš šono gali šypsotis į ūsą ir laukti tolimesnių įvykių. Kažkur kažkas turėtų stipriai nudegti, kažkas bangai atsitraukus bus pastebėtas besimaudantis be kelnių, kažkur turėtų užsidaryti stambi kriptovaliutų birža (ir jos niekas neturėtų gelbėti, nes tai nebuvo reguliuojamas verslas ir ji nesukelia sisteminės rizikos visai ekonomikai). Šiandienos Bitcoinų kainos jau pasiekė tą ribą, kai tapo nuostolinga jas “kasti“.

„Kasimo“ ekonomika dar prieš kokį mėnesį buvo gana pelninga: jeigu Bitcoinas būtų laikęsis ties $13200 kaina, už $2320 nusipirkus grafinę skaičiavimo plokštę per savaitę būtų galima tikėtis $80 uždarbio. Tai per metus sudaro apie 31% grąžos nuo investicijos – kaip ir neblogai, bet žinant Bitcoin kainos svyravimus ši grąža toli grąžu ne be rizikos. O štai ties dabartine $6000-$7000 Bitcoino kaina elektros sąnaudos nebeatperka galimo uždarbio.

Interneto kompanijų (dotcom) burbulo metu nemažai telekomų labai daug lėšų investavo į optinius kabelius, mat buvo tikimasi, kad interneto duomenų paklausa amžinai augs eksponentiškai. Panašiai ir dabar, kriptovaliutų kasėjai, tikėdamiesi beribio kriptovaliutų kainos augimo, į „kasimo“ technologijas investavo nemenkas sumas. Manoma, kad šiuo metu jie kasmet suvartoja 47 TWh elektros energijos (to užtektų maždaug 4.4 milijonų namų ūkių poreikiams, arba būtų galima patenkinti visą Singapūro elektros poreikį). Žlugus interneto kompanijų burbului bei atsiradus naujoms technologijoms, šviesolaidžių kabelių poreikis stipriai krito, ir telekomas teko laižytis žaizdas (arba bankrutuoti). Kiekviena manija turi savo fazes: atsiranda nauja technologija, tada visiems atrodo, jog jos poreikis augs amžinai, į ją investuojamos nepamatuotos lėšos, o tada liekama su nuostoliais. Taip buvo ir geležinkelių manijos, ir interneto manijos metu. Tikėtina, kad panašiai gali nutikti ir su kriptovaliutų manija.

Bet yra ir gerų dalykų: geležinkelių manijos metu atsiradusi nauja infrastruktūra buvo pigiai panaudota vėliau (tiesa, nedaug pradinių investuotojų ką uždirbo – dažniausiai laimėjo tie, kurie pirko geležinkelius iš bankrutavusių įmonių). Taip pat ir interneto kompanijų burbulo metu milžininkos investicijos į infrastruktūrą buvo panaudotos kitų kompanijų: tai leido atsirasti ir tokiems duomenims ėdriams verslams kaip YouTube, kurie anksčiau buvo neįmanomi vien dėl naudojamo duomenų kiekio. Tikėtina, kad po kriptovaliutų burbulo sprogimo bus pigiai galima nusipirkti daug grafinių skaičiavimo plokščių, tereikia sugalvoti, kam jas būtų galima panaudoti. Dirbtinio intelekto kūrimui ir sudėtingesniems neuroniniams tinklams skaičiuoti?

Kaip dažniausiai miršta startuoliai?

Investicijos, ,

Here’s a common way startups die. They make something moderately appealing and have decent initial growth. They raise their first round fairly easily because the founders seem smart and the idea sounds plausible. But because the product is only moderately appealing, growth is ok but not great. The founders convince themselves that hiring a bunch of people is the way to boost growth. Their investors agree. But (because the product is only moderately appealing) the growth never comes. Now they’re rapidly running out of runway. They hope further investment will save them. But because they have high expenses and slow growth, they’re now unappealing to investors. They’re unable to raise more, and the company dies.

Šaltinis: Default Alive or Default Dead?

Siekiant išsaugoti verslą drąsių inovacijų nenusimato

Investicijos, Lietuva, Pastebėjimai, Vadyba, , ,

Nežinau, kas yra iki galo teisus VP grupės konflikte, juolab, kad labai retai viskas būna tik juoda ar balta (todėl manau, kad Mindaugo požiūris yra pernelyg paprastas). Neturiu pakankamai žinių nuspręsti, kas teisinga, ir kas – ne, ar mokesčių buvo vengiama, ar jie buvo tik optimizuojami. Bus dar daug svarstymų, tyrimų, aiškinimų, paaiškinimų ir išaiškinimų, įvairiaspalvių knygų, teismų procesų, prašymų, atsiprašymų, dienraščių vedamųjų, interneto komentarų, sugižusio pykčio, beribės gausybės sakinių, paragrafų, dokumentų, kalbų ir apkalbų. Džiaugsis teisininkai, mokesčių patarėjai ir viešųjų ryšių specialistai.

Visas tas erzelis man priminė kažkada seniai seniai, prieš gerus ketvertą metų, užtiktą klausimą: ar mūsų visuomenėje ne per daug apskaitininkų ir auditorių? Kokia jų sukuriama vertė? Juk ekonomine prasme jie patys vargu ar ką sukuria – auditoriai tik priverčia kitus būti sąžiningesniais, o apskaitininkai turėtų padėti teisingai susimokėti mokesčius (na taip, ataskaitos reikalingos ir vadovams, kad jie galėtų priimti teisingus verslo sprendimus). O kaip su mokesčių patarėjais? Gaila, bet verslui užaugus iki tam tikro dydžio, mokesčių planavimas bei struktūros optimizavimas neretai pradeda tapti svarbiausiu vadovų bei akcininkų rūpesčiu. Verslo išsaugojimas ir reorganizavimas suvalgo didelę dalį laiko ir resursų, nebelieka kada galvoti apie naujų drąsių idėjų įgyvendinimą bei dar vieno milijardo uždirbimą: košės, petvarkų bei maišaties ir taip gana. Net akademiniai tyrimai rodo, kad kompanijos, kurios daro daug struktūros pakeitimų, jungimų, atskyrimų ir pertvarkymų grupės viduje inovacijomis nepasižymi – struktūros optimizavimo reikalai užgožia kūrybiškumą, tad rinką aplenkti galima nebent šviežias idėjas susipirkus išorėje. Naujo Uber ar Teslos sunku tikėtis ten, kur visiems ir taip pakanka kitų galvos skausmų.

Nors gal problema dar gilesnė ir kaltas konservatyvus lietuviškas požiūris į verslą: tik nedaugelis turi noro pakeisti pasaulį, svarbesniu išlieka siekis išsaugoti savo susikurtą gerovę. Tiesiog visa verslo aplinka ganėtinai dinamiška, gilias krizes keičia staigūs pakilimai, (ne)tikėti embargai, mokesčių reformos bei burbulai – rizikos ir taip per akis, tad stabilumas turi būti vertybė. Visa tai logiška ir pateisinama, gal tik norėtųsi, kad vertę kurtų drąsūs inovatoriai, o ne mokesčių patarėjai (ir aš pats labiau, deja, prie pastarųjų).

Dėl kokios svarbios tiesos su jumis sutinka tik nedaugelis žmonių?

Gyvenimas, Investicijos, Knygos, Pastebėjimai

Nelabai seniai perskaičiau Peter Thiel (tai toks ganėtinai garsus žmogus, įkūręs Paypal, bei užsiimantis investavimu į startup’us) knygą „Zero to One“ – labai patiko, rekomenduoju visiems, kam bent kiek įdomu naujų verslų kūrimas bei technologiniai (ir ne tik) startuoliai. Gal ne su viskuo iki galo toje knygoje galima sutikti, juolab, kad atrodo kai kur pats autorius kiek prieštarauja pats sau, bet šiaip knyga labai blaiviai ir teisingai nušviečia startuolius: gerų idėjų, į kurias verta investuoti nėra labai daug ir daugelis per optimistiškai vertina savo galimybes, ypač jei jie tik nedaug kuo skiriasi nuo konkurentų. Tam, kad idėja būtų sėkminga, nepakanka, jog ji būtų tik kiek geresnė nei konkurentų – tau reikia turėti bent dešimtį kartų geresnį produktą, jog tavo konkurento klientai patys norėtų pas tave pereiti. Su kuo nors konkuruoti, kai esi tik šiek tiek geresnis, yra labai sunku: tai reikš išlaidas reklamai, o ir konkurentai tikriausiai nesnaus, dieną naktį tobulindami savo produktą. Geriausia imtis tokios naujos srities (kad ir kokios iš pradžių mažos), kad joje iš viso nebūtų konkurencijos – kiekvieno startuolio tikslas turėtų būti nedidelė monopolija. Lygiai dėl tos pačios priežasties naujasis Zuckerbergas netaps milijardieriumi įkūręs naują socialinį tinklą, o naujieji Peidžai ir Brinai pasakiškai nepraturtės įkūrę interneto paieškos kompaniją – naujieji milijardieriai atsiras visiškai naujose srityse, apie kurias gal būt dabar net nepagalvojame. Startuolių siekis imituoti jau veikiančius verslo modelius dažniausiai priblėsta dar tolokai iki pasaulio šlovės spindulių.

Visgi labiausiai knygoje įstrigo klausimas, kurį Peter Thiel mėgsta užduoti per darbo pokalbius kandidatams: „Dėl kokios svarbios tiesos su jumis sutinka tik nedaugelis žmonių?“ (What important truth do very few people agree with you on?) Tai labai svarbus klausimas, kuris ne vien parodo, ar kandidatas turi savą nuomonę bei požiūrį į pasaulį, bet kartu ir atskleidžia, ką jis mano esant svarbiu. Iš tiesų, atsakyti į šį klausimą nelengva ypač jei jį gauni visiškai netikėtai ir turi tik labai nedaug laiko pamąstymui. Ilgai negalvojus, tikriausiai mano atsakymas būtų „manau, kad atsitiktinumas finansuose lemia žymiai daugiau nei dauguma drįsta pripažinti, todėl nebūtinai nesėkmingas finansininkas ar fondų valdytojas yra negabus ar neprotingas, ir ne kiekvienas staiga praturtėjęs tai gali priskirti vien tik savo nuopelnams“. Kokia nestandartine tiesa jūs tikite?

ATNAUJINIMAS: Nesena Peter Thiel paskaita knygos temomis.

Ar verta priversti pensijų fondus investuoti Lietuvoje?

Ekonomika, Investicijos, Lietuva, Pastebėjimai

Opoziciniai konservatoriai (Kęstutis Masiulis ir Jurgis Razma) pateikė įstatymo projektą, kuriuo pensijų fondai būtų įpareigojami bent 5% savo aktyvų investuoti Lietuvoje. Įstatymu siekiama vystyti Lietuvos kapitalo rinką ir padidinti bendrovių norą joje listinguotis, nes joje atsiradus daugiau pensijų fondų pinigų natūraliai padidės ir jos likvidumas. Kalbama apie akcijų ir įmonių obligacijų rinkas, o taip pat ir Lietuvoje registruotus investicinius fondus, nes su Lietuvos vyriausybės obligacijomis lyg ir bėdos nėra: jau dabar ten investuota kiek daugiau nei 20% pensijų fondų aktyvų. Tuo tarpu seklioje Vilniaus biržoje investuota tik 9 milijonai litų, arba 0.2% pensijų fondų aktyvų.

Priešingai nei Tomas Krakauskas iš „Finastos“, manau, kad tai nevykusi mintis – ir ne vien dėl to, kad nuo bet kokių apribojimų mane, kaip seną libertarą, kaip mat nusėja spuogais. Iš pensijų fondo valdytojo pusės toks apribojimas yra vienareikšmiškai neigiamas, kadangi jis verčia portfelį sudaryti neefektyviai ir investuoti ten, kur valdytojas nemato daug pelningų galimybių. Šiuo metu niekas nedraudžia investuoti į Lietuvoje listinguojamus vertybinius popierius, tačiau, kaip matome, fondų valdytojai nemano, jog verta 5 ar daugiau procentų savo aktyvų palikti lietuviškose akcijose.

Bet kartu neskubėkime kaltinti ir pensijų fondų valdytojų nepatriotiškumu ar Lietuvos ignoravimu. Priešingai, iš tiesų Lietuvos pensijų valdytojai serga visiškai ta pačia daugelio investuotojų sergama liga, vadinama home bias: jie mano žymiai geriau suprantantys vietines kompanijas ir į jas dėl to investuoja PER DAUG iki galo nepasinaudodami diversifikacijos privalumais. Netikite? „Verslo žinios“ citavo Lietuvos banko duomenis, kuriuose teigiama, kad pensijų fondai laikė 0.2% aktyvų Lietuvos akcijose (iš tiesų reikėtų paskaičiuoti, kiek procentų aktyvų iš tiesų jie laikė vien tik nuo akcijų, o ne nuo visų aktyvų vertės – šis skaičius dar paaugtų bent dvigubai), tuo tarpu labai greitai ant pirštų galiu suskaičiuoti, jog Lietuvos akcijų rinkos kapitalizacija sudaro 0.01% pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos (NASDAQ OMX Vilnius kapitalizacija yra 2.8 milijardai eurų, o MSCI World indekso kapitalizacija siekia 33 370 milijardų JAV dolerių). Taigi, lyginant su visiškai pasyvia indeksine investavimo į akcijas strategija, Lietuvos pensijų fondai lietuviškoms akcijoms patiki bent dvidešimt kartų daugiau kapitalo nei vertėtų (0.2% vs 0.01%).

Suprantama, naujasis įstatymo siūlymas yra visai ne tam, kad didintų pensijų fondų grąžą – jis skirtas vietinei kapitalo rinkai vystyti, kad ir pensininkų sąskaita. Bet kokie apribojimai kapitalo investicijoms užsienyje, kurie neleidžia pasiekti efektyvios portfelio diversifikacijos yra papildomi kaštai pensijų fondų dalyviams, kadangi jie neleidžia investuoti su didesne grąža ten, kur rizika yra tokia pati arba nesumažina rizikos tai pačiai grąžai. Tačiau ir vietinei kapitalo rinkai toks priverstinis vystymas nebūtinai yra naudingas, nes dažnai tai iššaukia akcijų kainų burbulus, ar bent jau iškreipimus bei veda prie neproporcingo rizikų koncentravimo. Pažvelgus į Lenkijos patirtį, kuri yra dažniausiai rodoma kaip puikus pavyzdys, kaip buvo galima išvystyti nuosavą kapitalo rinką, galima pastebėti, jog pensijų fondų pinigai iš tiesų turėjo poveikį rinkai, tačiau tas poveikis buvo gana trumpas, ir po trejeto metų rinka grįžo į savas vėžes. Turint tik kelis labai stambius rinkos žaidėjus, kuriais, neabejotina, taptų pensijų fondai, akcijų rinka tampa ne tokia efektyvi, o individualių akcininkų sumažėja.

Žymiai geresnis būdas skatinti Lietuvos akcijų rinką būtų daug paprastesnis: valstybinių įmonių privatizavimas per biržą. Manoma, jog tai pats efektyviausias būdas vystyti savo akcijų rinkai. Juo, beje, savu laiku nuėjo ir lenkai, o kai kurie ekonomistai mano, jog tai buvo žymiai didesnė ir ilgalaikiškesnė paskata Varšuvos biržai nei 1999-aisiais priimtas sprendimas pensijų fondams apriboti savo investavimo geografiją.

Du dalykai, kurių mane išmokė nelistinguojamų investicijų valdymas

Darbas, Investicijos, Pastebėjimai

Su listinguojamais vertybiniais popieriais retai susiduriu jau gerus pusantrų metų, nuo tada, kai pradėjau dirbti „Invaldoje“. Iki tol visa mano karjera sukosi apie likvidžius (ar nelabai) vertybinius popierius, kuriais buvo prekiaujama biržose: nemažai laiko praleidau investuodamas į įvairaus plauko akcijas, dar metus-kitus mano duona buvo obligacijos. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog pirkti akcijas biržoje ir už biržos ribų neturėtų būti labai skirtinga, privataus kapitalo fondo ir investicinio fondo, perkančio likvidžias investicijas, valdymas labai skiriasi. Įgijus šiek tiek privataus kapitalo valdymo patirties, pasikeitė ir mano investavimo įpročiai.

Pirmiausia, nustojau skaityti „Bloomberg“ bei kitokias finansines naujienas. Dažniausiai jos yra visiškai nesvarbios, nors tą akimirką gal būt jos ir sukelia reikšmingus rinkos judėjimus. Anksčiau religingai sekdavau visus Federalinio Rezervų Banko pranešimus, perskaitydavau begales makroekonomikos apžvalgų, domėdavausi ketvirtiniais įmonių rezultatais ir karštligiškai stebėdavau brokerių pranešimus. Taip, investiciniai fondai turi žymiai trumpesnį investavimo horizontą (kad ir kas būtų parašyta jo prospekte) – kai fondo grynoji aktyvų vertė yra perskaičiuojama kas dieną, negali sau leisti prabangos atsilikti nuo indekso ar konkurentų, tad esi priverstas domėtis ne tuo, kas nulems tavo investicijos sėkmę ilguoju laikotarpiu, o trumpalaikiais veiksniais. Privataus kapitalo investicijos iš tiesų ilgalaikės, todėl maniakiškas kasdienis naujienų stebėjimas neprideda jokios vertės – didžiąja dalimi tai tik baltas triukšmas, kuriam skiriamas per didelis dėmesys. Visiškai nuo naujienų srauto, aišku, atsiriboti nereikia, bet tam, kad suvokti, kur eina ekonomika, pakanka tik retsykiais tuo pasidomėti: gal ir tiksliai negalėsi mintinai pasakyti, koks dabar nedarbo lygis JAV, ar kiek pelno paskutinį ketvirtį uždirbo „Goldman Sachs“, bet tikrai žinosi, ar esame recesijoje ar pakilime. O darant ilgalaikes investicijas to gal visai pakanka.

Kitas ryškus skirtumas, valdant privataus kapitalo investicijas – analizės gylis. Investiciniame fonde diversifikacijos reikalavimai verčia portfelyje turėti bent 20 kompanijų, o ir tos dažnai keičiamos, kai viena pabrangsta ar kita atpinga. Pridėjus tai, jog daug laiko sugaištama naujienų sekimui, labai giliai analizei laiko nelabai lieka. Privataus kapitalo fondai per metus padaro gal tik keletą investicijų ir tikrai žino, jog su jomis teks gyventi ne vienerius metus, todėl ir dėmesys fundamentaliajai analizei yra visiškai kito lygio: modeliai neapsiriboja brokerių atliktu srautų vertinimu bei paskaičiuotais santykiniais rodikliais, bet apima ir detalią konkurentų, rinkos, produktų, vadovų ir kitokią analizę. Jei valdydamas investicinius fondus maniau, jog tikrai giliai pažinojau kai kurias kompanijas, dabar to tikrai nesakyčiau. Ne, netgi valandos susitikimas su kompanijų vadovais konferencijose nieko nereiškia: dabar suprantu, kokie naivūs ir paprasti būdavo mano užduodami klausimai, nes tikrai nebuvau padaręs gilios analizės namų darbų.

Tad jei kada teks vėl valdyti investicinius fondus, pažadu sau mažiau domėtis vienadienėmis naujienomis, o tą laiką skirti gilesnei kompanijų analizei. Bent jau šiuo metu manau, kad tai teisingas kelias.

Matt McCleery: The Shipping Man

Investicijos, Knygos

Ne taip jau dažnai pasitaiko po ranka knygos, kurias suvalgau kone vienu prisėdimu, ir kurios man palieka tikrai gerą įspūdį. Kai kolega rekomendavo paskaityti „The Shipping Man“, pirmieji jos puslapiai daug nežadėjo: galvojau, jog tai bus dar vienas verslo romanas, kokių visokie Goldrattai ir panašūs autoriai prikepę devynias galybes. Klydau nemenkai. Taip, tai iš tiesų verslo romanas, bet tikrai nusisekęs (kiek tik verslo romanai gali būti nusisekę). Tikriausiai rimtiems laivybos vilkams jis gali atrodyti lėkštas ir primityvus, bet, manyčiau, finansininkams jis duoda puikų įvadą į keistą laivybos verslo pasaulį.

Pagrindinis knygos herojus – ne itin nusisekęs fondų valdytojas, kuris, alkoholiško silpnumo akimirką nusiperka seną seną sausakrūvį (atrodo, jog pigiai, nes pagal skaičiavimus, turėtų atsipirkti iš srauto per vienerius metus). Bet gaunasi taip, kaip tikriausiai gaunasi vos ne kiekvienam laivybos diletantui: pinigus uždirba visi, tik ne laivo savininkas. Galų gale per netikėtą sėkmę, herojus tampa didelės naftos tankerių kompanijos (aišku, esančios ant bankroto ribos) vadovu ir sėkmei toliau vis šypsantis „išsivynioja“ iš netikėčiausių situacijų. Knyga nuotaikinga, veiksmas greitas, o perskaitęs ją apie laivybą sužinai tikrai daug. Ir kiek teko bendrauti su laivybos įmonėmis, ten dirbantys žmonės iš tiesų labai panašūs į šioje knygoje piešiamus.

„The Shipping Man“ kartu suteikia ir daug įžvalgų į laivybos (o gal ir ne tik jos) verslą: kadangi tai gana paprastas globalus verslas, visi konkurentai patiria tuos pačius kaštus ir gauna tas pačias maržas (nebent esi graikas, kuris labai prastu maistu maitina savo įgulas ir neremontuoja savo sukiužusių laivų), didelių pinigų taip neuždirbsi. Didieji pinigai laivyboje uždirbami iš laivų pirkimo, kai jų baisiai pigūs, nes jų niekam nereikia, ir pardavimo tada, kai jų visiem trūksta. Tad jei sugebi pirkti laivus, kai čarterių kainos itin mažos, o visi vos kvėpuoja dėl apyvartinių lėšų trūkumo, po penkmečio ar dešimtmečio tikriausiai skaičiuosi milžiniškus pelnus, ypač jei nepamirši parduoti savo laivų kokiems nors laivybos verslo naujokams, kurie dažniausiai susidomi šiuo verslu tik tada, kai pervežimo kainos užaugę.

Trumpai tariant, viena įdomesnių ir naudingesnių knygų. Rekomenduoju perskaityti, ypač jei domitės finansais ar laivyba.