Category: Investicijos

Geopolitiniai Kipro finansai

Investicijos, Konspiracijos, Pastebėjimai

Kipro parlamentas vakar atmetė keistokai drakonišką Kipro gelbėjimo planą, kuriuo ES ir TVF būtų paskolinusi taip reikiamų Kiprui pinigų su sąlyga, kad Kipras apmokestins stambius (t.y. virš €100k turinčius) indėlininkus vienkartiniu 9.9% mokesčiu, o smulkius – kiek mažesniu 6.75% tarifu. Paskutinę dieną buvo kilusių ir kitokių siūlymų: bent jau neliesti pačių smulkiausių indėlininkų, vietoj to didesnį tarifą taikant turtingiesiems, ar bent jau už nusavintas lėšas duoti indėlininkams bankų akcijų, bet po viso mėtymosi ir vėtymosi nieko gero neišėjo. Planas nepriimtas, Kipras liko be pinigų.

Planas vienkartiniu mokesčiu apmokestinti indėlininkus iš pradžių atrodo keistokas, bet jis gal net visai logiškas, turint galvoje, jog Kipras yra įvairių NVS šalių verslininkų mėgiama ofšorinė zona, leidžiančių jiems išvengti mokesčių ir atokiau nuo Rusijos (ar Ukrainos, ar Baltarusijos, ar kitos NVS narės) pareigūnų laikyti savo pinigus. Kipro bankinės sistemos turtas siekia 800 procentus Kipro bendrojo vidaus produkto. Teoriškai, toks vienkartinis mokestis imtų ir nurėžtų didelę dalį Kipro skolos, o skaudėtų ne paprastiems žmonėms, o stambiems užsienio indėlininkams. Bet siūlomame plane apmokestinti buvo norima ne vien tuos, kurie turi stambius indėlius, bet absoliučiai visus indėlininkus, tad nukentėjusi būtų net paprasta bobutė, kuri lyg ir turėtų pasitikėti indėlių draudimu. Po tokio plano gali būti sunku žmonės aiškinti, jog jų pinigai bankuose yra saugūs, nes yra indėlių draudimas: jis neužtikrina, jog vieną dieną valstybė ims ir nenusavins kažkokį procentą tavo banke laikomų lėšų. Dar keisčiau: investavę į Kipro obligacijas išliptų iš balos sausi, tad peršasi išvada, jog pinigus laikyti bebankruotuojančių valstybių obligacijose gali būti saugiau nei banko indėlyje.

Kipro gelbėjimo planuose labai svarbų vaidmenį vaidina Rusija; ir ne vien dėl to, kad Kipre sukasi daug rusų pinigų.  Visai ne keista, jog jie buvo pasipiktinę tokiu Europos Sąjungos Kipro gelbėjimo planu: juk iš tiesų, tikėtina, jog jį priėmus rusams tektų paploninti pinigines. Daug kompanijų šioje Viduržemio jūros saloje priklauso rusams, nemažai jų laiko ten pinigus, dauguma Rusijos maklerinių kompanijų prekiauja per savo dukterines kompanijas Kipre, nemažai rusiškos tarptautinės prekybos irgi eina per šią salą. Gal būt nuostoliai nuo Kipro indėlių mokesčio net nebūtų tokie dideli, gal būt daugiau būtų problemų vien dėl to, kad Kipro bankų sistema šiuo metu uždaryta ir neįmanoma vykdyti atsiskaitymus: juk verslas vis tiek turi suktis. Tiesa, jeigu iš tikrųjų yra taip, jog Kipre sukasi tik Rusijos šešėliniai ir korupciniai pinigai, Rusija tik turėtų trinti rankas dėl Kipro nelaimių: juk užsidarys viena didelė skylė ir Rusijos turtuoliai turės pinigus laikyti arčiau savęs, kur jie bus geriau pasiekiami valstybei.

Bet gali būti, jog čia didesnis žaidimas. Rusijos interesų šiame regione daug. Gazpromas paneigė, jog jis siūlo gelbėti Kiprą mainais už galimybes įsisavinti dujų telkinius Kipro vandenyse, bet vienareikšmiškai, natūralūs ištekliai rusus domina. Dar Rusiją galėtų dominti karinės jūrų bazės Kipre turėjimas, mat dabartinė jų bazė Viduržemio jūroje yra Sirijos teritorijoje, o tenykštis lyderis, besitęsiant pilietiniam karui, vis tampa tarp visų nepopuliaresnis. Taigi, finansiniame Kipro gelbėjime geopolitikos gali būti daugiau nei finansų.

O kol kas Kipro bankai lieka uždaryti. Nenuostabu, jog jiems vėl pradėjus veikti, pinigai didžiulėmis sumomis turi bėgti iš šalies. O net ir tik 10% staigus indėlių išėjimas parklupdytų bet kokią bankų sistemą, todėl kipriečiams būtinai reikia kuo greičiau rasti sprendimą. Nesvarbu, kad jų artimiausių obligacijų išpirkimas tik birželio pradžioje.

Kokia ilgalaikė tikėtina pensijų fondų grąža?

Asmeniniai finansai, Ekonomika, Investicijos, Lietuva

Kad jau kilo diskusijos apie naujos pensijų skaičiuoklės naudojamas prielaidas apie pensijų fondų grąžą, tai įkišiu ir savo trigrašį. Šiuo metu skaičiuoklėje galima rinktis tarp 0.5%, 1.5% ir 2.5% vidutinės metinės pensijų fondo investicinės grąžos. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog tai reali grąža – t.y. grąža jau atskaičiavus infliaciją ir pensijų fondų mokesčius. Pensijų fondų valdytojai kaip valdymo mokestį dažniausiai ima 1% nuo valdomo turto, o dar kokius 0.5% gali suvalgyti kitos gerai ir taupiai valdomo pensijų fondo išlaidos (prekybos kaštai, auditas ir panašiai). Europos Centrinio Banko ilgalaikės infliacijos tikslas yra 2.0%, bet, būnant šiek tiek nuolaidesniam, galima taikyti 2.5% tikėtiną ilgalaikę infliaciją (tiesa, JAV šis skaičius istoriškai buvo arčiau 3.0%, bet JAV Federalinė Rezervų sistema kainų lygio stabilumo nemato kaip vienintelio savo tikslo). Tokiu būdu gaunu tikėtinos nominalios pensijų grąžos rėžį nuo 4.5% iki 6.5%. Teigiama, jog joje iš tiesų naudojama 5.5%-7.5% nominali grąža, bet tikriausiai skirtumas tame, kad dar yra priskaičiuojamas realus atlyginimų augimas.

Bet visgi kokios ilgalaikės nominalios grąžos iš pensijų fondo galima tikėtis ir ar tie 5 ir daugiau procentų siekiantys skaičiai yra tikėtini? Iš tiesų, Nerijus Mačiulis teisus, kad per paskutinį šimtmetį obligacijos JAV užtikrindavo maždaug 5.0% vidutinę metinę grąžą, o jeigu pažvelgtume į labai ilgo laikotarpio akcijų grąžas, jos būdavo kokiais 5-6 procentiniais punktais didesnės už obligacijų grąžą (tai taip vadinamoji akcijų rizikos premija). Bet teisus ir Raimondas Kuodis, teigdamas, jog gyvename ne visai vidutiniais laikais, o šiuo metu obligacijų grąža yra labai maža – jei norite JAV vyriausybei paskolinti dolerius dešimčiai metų, tai už tai gausite maždaug 2.0% palūkanų. Lietuvos obligacijų pajamingumas irgi mažesnis už tą cituojamą ilgalaikį vidurkį: dešimtmečių obligacijų pajamingumas yra apie 3.5%. Taigi, jeigu savo lėšas kaupsite konservatyviame pensijų fonde, investuojančiame tik į obligacijas, ir jums iki pensijos liko tik 10 metų, tikėtina, jog nominali tokio fondo grąža gali siekti apie 3%, o ne “ilgalaikius” 5%. Jeigu jūsų investicinis horizontas trumpesnis, tikėtina, jog grąža bus dar mažesnė. Tiesa, jeigu iki pensijos liko dar daug laiko, obligacijų grąža galėtų padidėti iki kokių 4 ar net šiek tiek daugiau procentų – JAV 30 metų obligacijų pajamingumas šiuo metu yra apie 3.25%, bet juk ne vien JAV investuosime.

Aišku, pensijų fondai neinvestuoja vien į obligacijas: finansų teorija teigia, jog akcijos ilguoju laikotarpiu užtikrina geresnę grąžą. Anksčiau buvo manoma, jog ne šiaip sau geresnę, o daug geresnę (akcijų rizikos premija siekė 5-6 procentinius punktus), bet pastarųjų dvidešimties metų akcijų rinkų istorija šia versija verčia abejoti. Kai kurie net pradeda manyti, jog akcijų rizikos premijos iš viso nėra ir ji lygi nuliui. Laikyčiausi Damodaran požiūrio, kad akcijų rizikos premija šiuo metu visgi egzistuoja ir ji, išskaičiuojant iš dividendų modelio, yra apie 2.5%. Tokiu atveju, prie numanomos obligacijų grąžos pridėjus šią akcijų rizikos premiją, ilgalaike akcijų grąža laikyčiau 5.5-7.0 procentus.

Kadangi manyčiau, jog pensijų fonde būtų sveika laikyti maždaug vienodai akcijų ir obligacijų (pagal finansų teoriją, akcijų turėtų būti daugiau, jei pensijų kaupimo laikotarpis ilgesnis), tai trumpai kaupiant pensiją (tarkim, 10 metų), nominalia tikėtina grąža laikyčiau apie 4.0-4.5%, o ilgai kaupiant (tarkim, 30 metų) – 5.0-6.0%. Kaip ir keliais procentiniais punktais mažiau, nei siūloma skaičiuoklėje, bet ji gal ne tokia ir absurdiška. Tiesa, su tokiomis prielaidomis reali pensijų fondų tikėtina grąža gaunasi apie nulį arba netgi šiek tiek neigiama.

Michael Lewis – Bumerangas

Ekonomika, Investicijos, Knygos, Pastebėjimai

Pirmiausia noriu atskleisti visus interesų konfliktus: Michael Lewis knygą gavau nemokamai iš Eugrimo leidyklos, jiems tikintis, kad gal ją perskaitęs imsiu ir parašysiu apie ją savo svetainėje. Bet neturiu jokių įsipareigojimų nei ką rašyti, nei kaip, nei kada. Net neturiu įsipareigojimo iš vis ką nors parašyti, jeigu taip man susišvies.

Pradėsiu nuo pačių nemaloniausių dalykų: vertimas vietomis toks prastas, jog norisi prisiekti daugiau niekada į rankas neimti lietuviškų knygų apie finansus vertimų. Prie vertimo kokybės galima kibti net ne tose teksto vietose, kurios iš tiesų gali parklupdyti bet kurį su finansais nedirbantį vertėją, bet ir žymiai paprastesniuose sakiniuose. Itin įstrigo groteskiškas fragmentas „čia buvo sunešta daugybė gyvulėlių iškamšų negimusiam kūdikiui atminti“ – tikiuosi, autorius čia kalbėjo apie „stuffed animals“ – pliušinius žvėrelius/žaisliukus, nes, priešingu atveju, vertėtų rimtai susirūpinti tokiais keistais graikų papročiais gedint kūdikio gyvybės atsinešti gyvūnų iškamšas. Su finansiniais terminais irgi nemažai problemų, nors čia koją kiša ir pati lietuvių kalba: na, neturime mes aiškios terminologijos. Bet bent jau nevartokime „fondų biržos“.

Lewis‘o knyga yra penkių ilgų straipsnių apie finansų krizę, pasirodžiusių žurnale Vanity Fair, rinkinys. Tai autoriaus kelionių po Graikiją, Islandiją, Vokietiją, Airiją ir JAV įspūdžiai, padailinti ryškiomis istorijomis apie žmones, kurie staigiai iškilo bumo metu ir buvo skaudžiai nublokšti į žemę, nors dar tuo metu neatrodė, kad tai padėjo jiems pradėti blaiviau mąstyti. Viena ryškiausių įstrigusių atmintyje istorijų yra apie vieną geriausių Islandijos žvejų, kuris vieną dieną sugalvojo, jog reikia dirbti valiutų dileriu. Jam sekėsi neblogai, uždirbdavo daug, manė esąs vienas geriausių valiutos spekuliantų pasaulyje, nors valiutomis užsiėmė tik keletą metų. Bet netikėtai visi Islandijos bankai bankrutavo ir kortų namelis sugriuvo. Bet paklaustas, ką jis norėtų veikti dabar, į žvejybą nesižvalgo, o vis dar gyvena mintimi dirbti banke. Nors yra vienas geriausių Islandijos žvejų ir tą darbą tikrai puikiai išmano.

Kadangi visus Lewis‘o straipsnius buvau skaitęs anksčiau, visai įdomu buvo juos atrasti iš naujo ir pažvelgti į juos jau šiek tiek kitomis akimis. Straipsniai (taigi, ir knyga) rašyti 2009-2011 metais, tad jau praėjo šiek tiek laiko. Ankstyvesnieji tekstai persmelkti tam tikra panika ir pasaulio pabaigos nuotaika. Reikia pirkti fizinį auksą! JAV irgi ant bankroto ribos! Tuoj viskas nuvertės! Nebėra nieko tikro! Iš tiesų, gerai pamenu tą jausmą: sumaištis finansų rinkose tikrai buvo neeilinė. Praėjus keliems metams jau blaiviau galima vertinti, kad tuo metu atrodėme kaip ant kelio naktį išbėgę elniukai sustingusiomis akimis žvelgiantys į dideliu greičiu artėjančius automobilio žibintus. Pasaulis nesibaigė, auksas pabrango, bet ne tūkstanteriopai, o infliacijos kol kas nedaug matyti. Ir Graikijos bankrotas nebeatrodo pats baisiausias įmanomas įvykis, o gal ir euras išgyvens. Nors gal tiesiog jau pavargome baimintis: akcijos kilo, su grėsmėmis susigyvenome.

Jei neskaitėte Lewis‘o originalių straipsnių, „Bumerangas“ galėtų visai patikti. Lewis‘as moka raiškiai rašyti ir vaizdžiai perteikti nuotaikas, o to nepaslėpsi net po prastu vertimu. Skolomis grįstam ekonomikos bumui ir po to vykusiam nuosmukiui spalvų tikrai netrūko.

Nekilnojamas turtas – ar ne per daug į jį investuojame?

Ekonomika, Investicijos, Lietuva, Pastebėjimai

Neseniai baigiau dėstyti kasmetinį savo „Portfelio valdymo“ kursą ISM magistrantams. Finansų teorija nuo praktikos kartais skiriasi visai nemažai, ypač investuojant į keistesnes Rytų Europos šalis: efektyvia rinka kokio nors Uzbekistano tikriausiai negalima vadinti.

Bet pats didžiausias skirtumas tarp to, kaip teorija pataria investuoti, ir kaip tai daro realūs žmonės, yra požiūris į nekilnojamą turtą. Viena iš svarbiausių taisyklių investicijų valdyme: investicijas reikia diversifikuoti, nes taip galima sumažinti investavimo riziką. Jeigu sudedi visus pinigus į vieną akciją ar vienos kompanijos obligacijas, esi labai priklausomas nuo specifinės tos bendrovės rizikos, tuo tarpu išskaidydamas savo investicijas gali jaustis saugiau: mažesnė tikimybė, kad visos bendrovės vienu metu ims ir bankrutuos, tad ir mažesnė tikimybė jog liksi basas. Bet jei pažiūrėtume į standartinės lietuvių šeimos balansą, didžiausias dominuojantis turtas jame bus jų butas ar namas, ir, tikėtina, jog jis sudarys arti 80 ar dar daugiau procentų viso šeimos turto. Lietuviai vos ne labiausiai Europoje linkę turėti nuosavą būstą: jį turi 89 procentai gyventojų, o nuomojasi tik 3 procentai. Finansinės teorijos požiūriu, ypač didelę savo portfelio (t.y. turto) dalį sudėti į vieną aktyvą neracionalu. Bet, kaip minėjau, teorija nuo praktikos dažnai skiriasi. Aišku, nuosavo būsto turėtojais mes visi tapome per čekinę privatizaciją, bet neracionali meilė nekilnojamam turtui, iškeliant šią turto klasę virš visų kitų, labai gaji mūsų galvose.

Beje, Europos Sąjungoje tendencija gana aiški: kuo turtingesnė šalis, tuo daugiau besinuomojančių būstą. O tie kraštai, kuriuose savo būsto turėjimas yra norma, dažniausiai turi didesnį nedarbą: jei nuomojiesi būstą, tai visai nesunku imti ir persikelti į kitą miestą, kur darbo yra, tuo tarpu jei turi nuosavą, tai psichologiškai sudėtingiau. Pagalvoti verta.

Indėlių augimas – neblogas akcijų brangimo pranašas

Ekonomika, Investicijos, Lietuva, Pastebėjimai

Neseniai suskaičiau Maneet Ahuja knygą „The Alpha Masters“ apie įvairių garsių investicinių fondų valdytojus ir jų investavimo strategijas. Knyga įdomi ir naudinga, nes visai neblogai paaiškina, ko tie investuotojai rinkose ieško bei pagal kokius kriterijus atsirenka savo investicijas. Gal tik daugiau objektyvios kritikos knygoje nepakenktų, nes fondų nesėkmės piešiamos tik kaip laikini sunkumai, nors iš tiesų koks Paulsonas, uždirbęs daug pinigų iš finansų krizės, jau gal ir šiek tiek išsikvėpęs.

Bet labiausiai man akis užkliuvo už gana įdomaus rodiklio, kurį stebi vieni iš makro investuotojų: jie seka indėlių pokyčius bankinėje sistemoje ir pagal tai nusprendžia, kada jau laikas investuoti į šalį, patyrusią nuosmukį. Ekonomika tvariai pradeda atsigauti tada, kai į bankus pradeda grįžti pinigai, o šie vėliau atsiduria ir finansų rinkose. Knygoje teigiama, jog šis rodiklis puikiai veikė Rusijos ir Argentinos krizių atveju, ir tai padėjo fondų valdytojams uždirbti nemažą grąžą.

Patikrinti, ar ši strategija Leituvos biržoje galėjo padėti išvengti nuostolių nesunku: tiek indėlių statistika, tiek Vilniaus akcijų rinkos indeksas laisvai prieinamas. Paėmus duomenis nuo 2004 metų pradžios, teigiama koreliacija tarp indėlių pokyčio ir kito mėnesio akcijų rinkos grąžos egzistuoja, nors ji ir statistiškai vos vos patikima (su 95% patikimumu). Grafike galima palyginti dvi strategijas: tiesiog „pirk ir laikyk indeksą“ bei „būk nusipirkęs akcijų tik jei indėlių augimas praeitą mėnesį buvo teigiamas“. Atsitikus finansų krizei irgi būtume praradę pinigų, bet bendras rezultatas visai neblogas.

Va, kaip nesunkiai buvo galima išvengti didelių nuostolių, jei tik realiu laiku būtų galima sekti indėlių statistiką

Tiesa, visa tai tik teorinis modelis, realybė šiek tiek kitokia. Didžiausia problema ta, jog Lietuvos Bankas indėlių statistiką pateikinėja maždaug paskutinę mėnesio savaitę: nors jau ant nosies rugsėjis, rugpjūčio indėlių pokyčius bus galima sužinoti tik iki spalio likus keletui dienų. Su tokiu duomenų vėlavimu nelabai ką uždirbsi, mat su dar vieno mėnesio lagu statistiškai patikimos koreliacijos tarp indėlių ir akcijų grąžos nebelieka.

Kita vertus, gal būt naudinga stebėti šį rodiklį Graikijoje, Ispanijoje, ar bet kurioje kitoje krizės tampomoje šalyje: jei Ispanijoje viskas dar tik blogėja ir nosies kišti į akcijas ankstoka, Graikija kažkada turės pasiekti ekonomikos dugną ir stabilizuotis.

Egipte uždrausta pirkti užsienio akcijas

Investicijos, Pastebėjimai

Po to, kai egiptiečių spekuliantai prarado nemažai pinigų, sumerkę juos į ne itin sėkmingas investuotojams Facebook akcijas, Egipto priežiūros tarnybos pasiraitojo rankoves ir ėmėsi aktyvių veiksmų: Egipto brokerinėms kompanijoms uždrausta teikti tarpininkavimo paslaugas perkant ir parduodant užsienio akcijas. Oficialus paaiškinimas skamba šiek tiek juokingai: draudimas įsigalioja todėl, kad Egipto akcijų rinkos prievaizdas neprižiūri užsienio bendrovių, todėl tai yra investuotojams labai rizikingos investicijos. Lyg JAV akcijų rinkos priežiūra nebūtų pakankama, neatitinkanti normalių, visame pasaulyje, kuriame akcijos tik kyla, priimtų standartų.

Aišku, stebėtis čia gal ir nelabai yra kuo, mat kiekviena šalis gali nuspręsti ar ji nori leisti piliečiams būti spekuliantais ar ne. Ta pati JAV irgi turi labai griežtas taisykles, į ką galima jos piliečiams siūlyti investuoti ir į ką ne. Tikriausiai tokio draudimo priežastys daug giliau siekiančios: dėl revoliucijos yra sumažėjęs turistų srautas, užsienio valiutos atsargos senka ir reikia kažkaip stabdyti kapitalo išplaukimą į užsienį. Spekuliantai šiaip dažniausiai bet kur nėra labai mėgiami, todėl jų teisių suvaržymas ir privertimas grąžinti savo lėšas į Egiptą vyriausybei gali pridėti populiarumo. Gal tokio priverstinio kapitalo grąžinimo poveikis bus ir labai laikinas, bet paprastų žmonių akyse bent jau valstybė atrodys, kad kažką daro (nesvarbu, kad kartu griaudama akcijų rinką).

Kad ir kaip ten bebūtų, tikriausiai reikia užsimerkus pirkti Egipto akcijų ETF, nes Egipto investuotojų pinigai, gauti pardavus užsienio akcijas, turės kažkur nusėsti. Ir reikia siūlyti egiptiečiams atsidarinėti brokerines sąskaitas Lietuvoje : )

Ar veikia slankieji vidurkiai? Bandymas pasiknaisioti su programavimo kalba R

Investicijos, Programavimas

Įspėjimas: tai labai techniškas ir programiškas dienoraščio įrašas, toks, kokio jau nebuvo gerus septynetą metų. Bet net ir programuotojams jo vertė ribota, nes dar tik mokausi susigyventi su programavimo kalba R, bet jau jaučiu, kad mano programavimo įgūdžiai ganėtinai atšipę ir užrūdiję. Jeigu ir toliau esate pasiryžę imti ir gaišti laiką skaitant ką prirašiau, nesiskųskite, jog nebuvote įspėti.

Skaitykite toliau

Serhy Jekelčyk: Ukraina. Modernios nacijos gimimas.

Investicijos, Knygos, Pastebėjimai

Pirmą kartą ką nors gyvenime paėmiau paskaityti apie Ukrainos istoriją, neskaičiuojant tų knygų apie moderniuosius laikus, kuriuose rašoma apie Timošenko iškilimą arba Oranžinę revoliuciją. Gailiuosi, jog neperskaičiau kažko panašaus anksčiau, tuomet, kai Ukrainoje investuodavau ir dažnai lankydavausi: galbūt tai būtų padėjęs išvengti klaidų ir geriau suvokti vietinį mentalitetą (bet bumo laikais mes visi buvome protingi ir investavome lengva ranka :) Tikriausiai vertėtų sau dabar pasižadėti prieš investuojant į užsienio valstybę perskaityti kelias rimtesnes knygas apie tos šalies istoriją, nes tai gali suteikti vertingų įžvalgų.

Pati Ukraina kaip tautinė valstybė susiformavo visai neseniai, galima sakyti dar tik sovietmečiu, kai po labai ilgo laiko ukrainietiškai kalbančios žemės buvo Stalino suvienytos vienoje valstybėje. Iki tol Rytinė Ukrainos dalis priklausė Rusijai, o vakarai — Lenkijai bei Austro-Vengrų imperijai. Ukrainiečiai buvo valstiečiai, miestuose jų buvo nedaug: ten vyravo rusai (rytuose) bei lenkai su žydais. Dėl to dar ir dabar išlikęs labai stiprus Ukrainos pasidalinimas į rytinę bei vakarinę dalis. Ir tai ne vien tautinis pasidalijimas, mat šiose dalyse buvo vykdoma ir skirtinga imperinė politika: vienur buvo diegiamas stačiatikių tikėjimas, kitur vyravo unitai. Net ir sovietinėje Ukrainoje, kai abi šios dalys buvo suvienytos, politika buvo skirtinga: rusiškoje rytinėje dalyje buvo vystoma pramonė, kai vakaruose industrializavimas buvo žymiai mažesnis, nes bijota, jog kilus karui su vakarais, vakarinės Ukrainos dalis gali būti greitai užimta svetimos kariuomenės.

Didžiausia Ukrainos bėda tikriausiai visada buvo ta, jog ji labai derlinga. Tai savaime turėtų būti didelis pliusas savos valstybės kūrimui, bet ukrainiečiai to nesuskubo padaryti: žemės buvo valdomos Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, Rusios, vėliau kitų imperijų. Kadangi kaimynai į Ukrainą žiūrėdavo kaip į strateginį aruodą, kuris turėtų išmaitinti jų imperijas, Ukraina ilgą laiką buvo plėšiama, ir, paradoksalu, bet derlingiausių plotų kraštas Stalino valdymo metais patyrė siaubingą badą. Periferinės kolonijos, maitinančios Reichą, vaidmenį Ukrainai buvo numatęs ir Hitleris.

Ukrainiečiai, būdami valstiečiai, visada labiausiai vertino galimybę dirbti savo žemę: daugiausiai vietinių neramumų kilo būtent iš šio poreikio. Valstiečių sukilimai prieš bajorus, kazokų judėjimas, o vėliau ir gana entuziastingas Ukrainos noras prisijungti prie Sovietų Sąjungos (nes valstiečiai tikėjosi, jog žemės priklausys jiems, kad ir kolektyviniu būdu) turi panašias ištakas. Kiekvienas naujas Ukrainos valdovas lengviausiu būdu galėjo užsitikrinti tautos paramą pažadėjęs įvykdyti žemės reformą, tik, deja, nelabai kas ją įgyvendindavo. Dar prieš pat krizę pamenu, jog visi tikėjosi, kad nuo 2007-ųjų bus leidžiama visiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, bet terminas vis buvo atidėliojamas. Dar dabar, kaip suprantu, žemių niekas negali įsigyti.

Didžioji Ukrainos pramonė, tad ir didžiausias kapitalas Ukrainoje yra sukauptas rytinėje dalyje, tad nenuostabu, jog verslas ir politika savyje tikriausiai turi daugiau rusiško, rytietiško atspalvio: vyrauja oligarchai, politiniai žaidimai žaidžiami be taisyklių, klesti korupcija ir kitokie nei mums įprasti standartai. Net kaip retas vakarietiško mastymo pavyzdys knygoje piešiamas Juščenka vėliau rodomas kaip turintis panašias rytietiškas vertybes: korumpuotas, autoritariškas ir besilaikantis taisyklių tik tada, kai jam tai naudinga. Ukraina niekada neturėjo labai aiškios vakarietiškos krypties (gal nebent tik buvusiose Lenkijos bei Austro-Vengrijos žemėse požiūris buvo kiek kitoks). Sovietų Sąjungos griuvimo metu Ukraina užėmė visiškai neutralią poziciją: jeigu ne Baltijos valstybių ryžtas išeiti iš Sąjungos, tai gal dar ir Ukraina būtų joje likusi. Ukraina nerodė visiškai jokios iniciatyvos iki tol, kol jau po rugpjūčio pučo Rusijoje tapo aišku, kad Sovietų Sąjungai atėjo galas. Kas gal ir atrodo keistai, žinant, kad Ukraina buvo turbūt svarbiausia respublika Sąjungoje po Rusijos, tad tam tikro lyderiavimo tikrai galėjo pademonstruoti. Bet bent jau iš šios knygos taip atrodo, jog Ukraina nelabai dar yra susivokusi, ko ji siekia ir kur nori eiti, ji labiau pasyviai pasiduoda istorijos srovėms.

Kambodžos akcijų rinka

Investicijos, Pastebėjimai

Kartas nuo karto mano akys užkliūva už labai egzotiškų akcijų rinkų, tad ir šiandien ištempiau ausis, kai važiuojant iš darbo per BBC išgirdau reportažą apie prasidėjusią prekybą Kambodžos biržoje.

Kambodžos birža oficialiai veikia jau apie metus, bet investuoti buvo sunkoka, nes nei viena akcija iki šiol joje nebuvo prekiaujama: pirmasis viešas akcijų siūlymas (IPO) įvyko tik šiandien. Pnom Peno vandens tiekimo kompanija pirmąją prekybos dieną pabrango 48 procentais: investuotojai teigia, jog tai viena skaidriausių bendrovių Kambodžoje (ji priklauso valstybei), nors kainuoja ji ne taip jau ir pigiai, mat P/E santykis siekia 27. Už skaidrumą tokioje šalyje kaip Kambodža matyt verta mokėti, nes pagal korupcijos indeksus ji Azijoje lenkia tik Šiaurės Korėją, Mianmarą bei Afganistaną, tad vietos pasitempti dar yra. Tiesa, Kambodža gana teigiamai žiūri į užsienio investuotojus, ir bent jau teoriškai, užsieniečiai gali turėti net ir 100% kompanijų kontrolę. Kambodža – skurdi valstybė, jos BVP siekia tik 11 milijardų JAV dolerių, bet šalies gyventojai jauni ir ji turi daug potencialo. Pernai metų sausį akcijų biržą atidarė ir Laosas: šiuo metu ten prekiaujama dviejų kompanijų akcijomis, kurios per tris savaites po prekybos pradžios pabrango 86 procentais (o po to, euforijai nuslūgus, atpigo keturiasdešimčia). Sektinų pavyzdžių regione yra: lygiai taip kelią į finansų rinkų pasaulį 2000-aisiais su dviem listinguojamomis kompanijomis pradėjo ir Vietnamas, o dabar jo akcijų biržoje prekiaujama 300 kompanijų akcijomis.

Artimiausiu metu pasirinkti, kur investuoti Kambodžoje vis dar bus nesunku, nes sąrašuose tėra tik ta viena vandens tiekimo bendrovė, bet dar šiemet planuojamas telekomo bei uosto operatoriaus akcijų listingavimas, o kitais metais gal būt rinką pasieks ir bankų akcijos.

BVP obligacijos – būdas valstybėms išleisti savo akcijas

Investicijos, Pastebėjimai

Su paskutiniu Graikijos skolų restruktūrizavimo planu, investuotojams bus siūloma ir labai įdomus naujas skolos instrumentas – BVP varantai – kuris savo esme gana panašus į valstybės išleidžiamas akcijas: investuotojai gaus kupono mokėjimus („dividendus“), jeigu šalies BVP augimas viršys tam tikrą ribą. Graikijos atveju pačio kupono dydis nepriklausys nuo BVP augimo spartos, nors prieš keletą metų leistuose panašiuose Argentinos BVP varantuose buvo numatyta, jog jei šalis augs sparčiai, tai ir kupono mokėjimas bus solidus, o jei šalis toliau sunkiai kapanosis recesijoje, investuotojai nieko negaus. Varantai, kaip kad kokios kompanijos akcijos, berods neturėtų būti išperkami, jų galiojimo laikas neribotas. Aišku, jeigu valstybė manytų, jog verta tokią skolą grąžinti, ji šiuos varantus galėtų supirkti per rinką.

Idėja įdomi ir iš pirmo žvilgsnio labai naudinga: augant ekonomikai, kai valstybė dažniausiai nesunkiai surenka mokestines pajamas, investuotojams reikia mokėti dideles palūkanas; tuo tarpu esant nuosmukiui, kai ir taip valstybės biudžetas sunkiai surenkamas ir vyrauja deficitas, investuotojams mokėti nieko nereikia. Gal visą valstybės skolą tokiu būdu finansuotis gal ir nevertėtų, bet bent jei dalis jos būtų išleista tokia forma, tai veiktų valstybę anticikliškai ir stabilizuotų jos ekonomiką.

Tiesa, yra nemažai praktinių problemų. BVP skaičiavimas nėra visiškai tikslusis mokslas, ir paklaidos BVP įvertyje būna nemažos. Turint omenyje, jog turime reikalų su Graikija ir Argentina (tik šios valstybės šiuo metu turi ar turės išleidusios panašius skolinimosi instrumentus), kurių statistikos departamentais ir taip nelabai yra daug noro pasitikėti, ši problema dar opesnė. Manoma, jog visai normalu, jog BVP įvertis gali turėti procento ar dviejų procentų paklaidą, juo labiau jeigu kalbame apie realaus BVP įvertį, nes tokiu atveju dar reikia skaičiuoti ir BVP defliatorių, kuris irgi turi savo paklaidas: jeigu valstybės turėtų daug BVP varantų, tai net kelių dešimtųjų procentų skirtumas gali turėti nemažai įtakos tam, ar reikės mokėti kuponą ar ne. Tikriausiai, tam, kad išvengti interesų konfliktų BVP statistiką turėtų skaičiuoti ne tos pačios valstybės institucijos, o kažkokia nepriklausoma agentūra. Tik nežinau, ar tai iš viso įmanoma: juk neįvesi prievolės visoms šalies bendrovėms kartu su mokestinėmis ataskaitomis Mokesčių inspekcijai siūsti ir statistines ataskaitas kokiai nors Standard&Poor’s, McKinsey, Fitch ar Moody’s (o geriausia visoms keturioms).

Šiaip tikriausiai Graikijos BVP varantų vertė bus labai nedidelė. Bet išmesti jų gal ir nevertėtų. Iš Argentinos BVP varantų investuotojai uždirbo ne tiek jau mažai (nors, kaip minėjau, jie buvo struktūruoti šiek tiek kitaip).