Kristina Sabaliauskaitė. Petro imperatorė, 2 knyga.

Pirmoji „Petro imperatorės“ dalis man nelabai patiko. Antroji pasirodė kiek geresnė, nors „Silva Rerum“ ir neperspjovė. Galbūt mano vertinimas nelabai teisingas: lyginant su lietuvių literatūra, Sabaliauskaitės kūrinys apie Rusiją tikrai geras, bet pasauliniame kontekste link Nobelio netrauktų tolokai. Apie Rusiją geriausiai rašo patys rusai, tuo tarpu Sabaliauskaitės kūryba panaši į vaikščiojimą po muziejų: daug daiktų ir papročių aprašymų, bet visgi nepalieka jausmas, kad tų daiktų savininkų siela taip ir liko neatskleista, paviršutinė. Vargu, ar rasi šioje knygoje tikrąją Rusijos dvasią – gal labiau tik šiuolaikinės lietuvės požiūrį į ano meto rusiškus „barbarus“.

Antroje Petro imperatorės knygoje yra nemažai gerų dalių ir epizodų, tai kokybiškas skaitinys, kuris tikriausiai įtiks daugelio skoniui: tą rodo ir daugelio skaitytojų dūsavimai apie rašytojos talentą. Tačiau kai kurios knygos dalys atrodo neišbaigtos, pabaiga paskubėta. Kelionė į Persiją paviršutiniška, stereotipiška, lyg nuskaityta nuo senų pasakų knygų – na, neatrodo, jog potyriai perteikti autentiškai. Nors tai turbūt galioja ir visai knygai: gerai įsivaizduoti dvaro intrigas ir gyvenimą jame galima tik gyvenus panašioje aplinkoje, neužtenka vien tiek medžiagos iš archyvo. Nepaisant to, „Petro imperatorėje“ galima rasti daug buities nuotrupų, patiekalų pavadinimų, suknelių, paveikslų ir daiktų. Vienareikšmiškai, Sabaliauskaitės, kaip meno istorikės, kompetencija čia ryškiai matosi, galėtų tik veikėjų portretai būti gilesni. Tada ir aš prisijungčiau prie besąlygiškai sužavėtų rašytojos talentu.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. III tomas. 1984-1990.

Prieš keletą dienų pabaigiau ir paskutinįjį, trečiąjį, Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Laukiau šio trečiojo tomo, nes jis liečia itin svarbius Lietuvai įvykius, kuriuose Baltušis užėmė atsargią poziciją ir nepalaikė nepriklausomos Lietuvos idėjos. Na, gal ne tiek kad nepalaikė, o tiesiog ja netikėjo. Jo įsitikinimu, nepriklausoma Lietuva nėra įmanoma, kadangi gyvename stiprių ir galingų valstybių interesų zonoje, tad neišvengiamai mums reikia glaustis prie vienos ar prie kitos. Rusai ne tokie protingi kaip mes, tad geriau su jais – bent jau pergudrauti juos galima ir papirkti visokiausiais skilandžiais. O štai, jei būsime Vokietijos ir Vakarų įtakos zonoje, tai greitai prapulsime, būsime asimiliuoti – juk mes ne tiek išsivystę ir kultūriškai stiprūs. Atsitiks kaip su Prūsija. Ironiška, kad Baltušis, nors ir nepritaria Lietuvos nepriklausomybei, visomis keturiomis būtų už Lietuvos narystę Europos Sąjungoje: kažkuriame įraše kaip tik ir svarsto, kad vienintelis šansas Lietuvai išlikti ne Tarybų Sąjungoje būtų stipri Europos šalių federacija, į kurią būtinai mums reiktų įstoti. Neklydo.

Beje, toks Baltušio požiūris pilnai atitinka ir jo gyvenimą: visada jis veikia ne savo paties iniciatyva, o kitų parėdymais, visada viską jaučia užsitarnavęs ne pats, o per valdžios malonę. Tad ir kitų žmonių iniciatyvos jam atrodo įtariai ar net juokingai – kurgi čia prieš valdžią pašokinėsi, tik nemalonę užsitrauksi. Geriau jau gudriai prisitaikyti. Įraše apie „Caritas“ organizacijos steigiamąjį susirinkimą tai labai aiškiai matosi: Baltušis juokiasi, kad štai susirinko pulkas dievobaimingų moterėlių su keliais kunigėliais ir išsikėlė tikslą šelpti vargšus. Ką gi jos prišelps ir padės, jeigu ištisa Komunistų Partija su valdžios aparatu dešimtmečiais stengiasi skurdą panaikinti plačiojoje tėvynėje, bet vis tiek jiems niekas nesigauna. Juokingi tie moterėlių tikslai ir tiek. Tiesiog negali sovietinis žmogus įsivaizduoti, kad nuo jo asmeninio indėlio kas nors priklauso, kad pats žmogus gali tikėti savimi ir jam valdžios leidimo ar patepimo nebūtinai reikia. Žiūrint į dabartinę visuomenę tokių žmonių irgi netrūksta: tie, kurie netiki savimi, kurie nemano, kad savo pastangomis ką nors gali įtakoti ar pakeisti, yra linkę tikėti keisčiausiomis sąmokslų teorijomis ir galvoti, jog vis tiek viskas pasaulyje surežisuota. Nebe komunistų partijos, bet farmacijos kompanijų, Bilo Geitso, Sorošo, žydų (aišku, kaipgi be jų!), gėjų ar masonų. Ar tik nėra svarbiausias vaistas nuo šios ligos ne tiesiog švietimas ir aiškinimas (dažniausiai tai duoda tik neigiamų emocijų, ką galima pastebėti per piktus komentarus interneto erdvėse), o pasitikėjimo savomis jėgomis ugdymas? Žmogus, tikintis savimi – stiprus žmogus.

Grįžtant prie Baltušio dienoraščių, mane labai nustebino pokyčių greitis. 1987 rugpjūčio 23-ą dieną – pirmas mitingas prie Mickevičiaus paminklo, iki tol Baltušio dienoraštyje – jokių užuominų apie tai, kad kažkas bręsta. Kelis metus vyko Gorbačiovo vykdoma blaivinimo kampanija, kažkiek leista lengviau ir aštriau kalbėti, bet tas mitingas atrodo toks kaip lietus iš giedro dangaus. Bet vėlgi… nulijo ir tiek, pusę metų visiškai ramu, iki 1988 vasario 16-osios, kai tautos budimas jau akivaizdus. 1988-ųjų vasario 15-ąją Baltušis, vienintelis iš rašytojų, pasako kalbą pasmerkdamas tautos sąjūdį, ir nuo to laiko viskas jau rodos nulemta: pozicija tvirta ir jos keisti nebebus galima. Per dvejus metus (1988 vasaris – 1990 kovas) viskas keičiasi visiškai kosminiu greičiu: trispalvė Gedimino bokšte, grąžinta Arkikatedra, griuvusi Berlyno siena, sušaudytas Čiaušesku, naujai išrinkta Aukščiausioji Taryba, Nepriklausomybė. Kadangi esu gimęs 1982-aisiais, tai kažkiek tuos metus atsimenu, bet vaikui tai atrodė labai natūraliai. Kai perskaitai tris tūkstančius puslapių apie tarybinę buitį ir netikėtai nelauktai užplūsta atgimimo banga – įspūdis labai stiprus.

Andrei Miroshnichenko: „Man as Media. The Emancipation of Authorship“

Geriausias būdas pajausti, kokiu kosminiu greičiu viskas keičiasi internete – paskaityti prieš kokius aštuonerius metus išleistą knygą apie socialinius tinklus, internetinius dienoraščius ir „pilietinę žiniasklaidą“. Per nepilną dešimtmetį viskas taip apsisuko 180 laipsnių kampu, kad net nesitiki, jog galėjome būti tokie naivūs. Bet buvome: pamenu, jog mano paties požiūris į internetinius dienoraščius ir žiniasklaidą buvo labai panašus į autoriaus. Galvojome, kad žiniasklaidos beveik nebereikės, visas žinias gausime iš weblogų, ateis galas korupcijai, nes pasišventę piliečiai apie viską aprašys savo internetinėse svetainėse. Na, ir aišku, internete nebeliks vietos melui ir manipuliacijoms („melagienų“ / „fake news“ terminas dar nebuvo išrastas) – juk viskas internete skaidriai peršviečiama ir matosi plika akimi: užtenka kam sumeluoti ir tai bus kaip mat išnešta į dienos šviesą. Och, kaip mes klydome…

Nuo 2013-ųjų metų, kada rašyta ši knyga, įvyko du svarbūs pokyčiai: viską nukonkuravo algoritminis naujienų srautas, kuris lėmė, kad mes matome tik tai, kas mums patinka (ir tuo pačiu automatiškai užsimerkiame prieš dalykus kurie neatitinka mūsų pasaulėžiūros) ir vartotojai nebeteko noro kurti turinį, palikdami šią pareigą „influenceriams“. Labai keista knygoje skaityti apie tai, kad socialiniai tinklai skatina bendravimą: įsivaizduokite, galima į Facebook besibaigiant darbui parašyti „gal kas norit alaus Vilniaus centre?“ ir jau už pusvalandžio gurkšnoti jį su pažįstamais, kuriuos šiaip jau nedažnai sutinki. Nebepamenu, kada Facebook nustojo būti naudojamas tokiu būdu. Net nebepamenu, kada Instagrame visi nustojo keltis savo pusryčių nuotraukas. Geriausiu atveju socialiniuose tinkluose patenka atostogų akimirkos arba naujienos apie kieno nors vestuves, bet ir tai vis rečiau. Socialiniai tinklai nebeinformuoja apie pažįstamų gyvenimą, jie tėra „influencerių“ ir nuomonės formuotojų sekimo įrankis. Na, dar atstoja kai kuriuos internetinius forumus, kuriuose bendraujama pagal tam tikrus pomėgius. Mes nustojome kurti turinį, internetas tapo vėpsykla.

Sometimes you notice a status update on Facebook: “I finish work at seven. Who wants to get a coffee in downtown?” If this person has enough friends, he or she will certainly find a companion. Coincidences are taking shape before our very eyes. With sufficient friends viewing a newsfeed, someone is certain to be in the same place at the same time, someone who will jump at the suggestion to meet up.

Skamba kaip pasakojimai iš tolimų ir nebepažįstamų viduramžių. Na kas gi taip šiais laikais elgiasi?

Knygoje daromos ir ganėtinai toli siekiančios išvados apie pilietinę visuomenę. Jei tik visi kiniečiai žinotų anglų kalbą ir viską galėtų internete skaityti – tuojau pat Kinijoje būtų tikroji demokratija. Jei tik Rusijoje žmonės galėtų laisvai reikšti mintis internete – Putino režimui dienos būtų suskaičiuotos. O kadangi interneto neužtvenksi, tai Putinui liko labai nebedaug. Iš šių laikų taško – tai naivu. Laisvas nuomonės reiškimas nebūtinai veda prie demokratijos, jis gali vesti ir prie genocido (kaip kad Ruandoje 1992-aisias) ar konspiracijų teorijų tamsos. Bet tuo metu tikrai tuo tikėjome.

Su vienu dalyku tikrai galima sutikti: Silicio slėnyje per mažai dėmesio skiriama humanitariniams mokslams, per daug išaukštinamas vien technologinis progresas. Mūsų technologiniai pasiekimai turi žymiai platesnių pasekmių pasauliui nei galima pagalvoti. O pagalvoti reikėtų.

Keith Thomas: „Religion and the Decline of Magic“

Šį 2003-ųjų knygos leidimą netikėtai užtikau viename Londone naudotų knygų knygyne (pirmasis leidimas išleistas prieš pusę amžiaus, 1971-aisiais). Nors po kelių šimtų puslapių ją buvau užmetęs ir prireikė kone dviejų metų jai įveikti – labai ja džiaugiuosi. Sužinojau daug naujo apie XVI ir XVII amžiaus Anglijos prietarus, raganystes, astrologiją, būrimus ir panašius dalykus. Ši knyga – išsami to laikmečio studija, su begale faktų, nutikimų, teismų aprašymų, su nuodugnia analize, kodėl magija buvo populiari, kokį vaidmenį ji vaidino kasdieniniame gyvenime, koks buvo požiūris į ją ir kodėl ji vėliau nublanko.

Labai knygoje patiko tai, kad į visus prietarus nežiūrima kaip į kažkokią tamsuolišką nesąmonę, visur ieškoma mokslinio pagrindimo, kokią vertę „magija“ kūrė ja tikėjusiems. O racionalaus pagrindo galima rasti kone visur: tarkim būrėjai atlikdavo tam tikrą psichologo vaidmenį – atėjus pas juos pasikonsultuoti ateities klausimais, jie išklausinėdavo žmogų ir galėdavo arba jį padrąsinti imtis veiksmų, arba kaip tik atvirkščiai – jį sustabdyti nuo nepamatuoto veiksmo. Jeigu būrėjas gali įkvėpti ir suteikti pasitikėjimo savimi – jo vertė neabejotina, net jei jis tai „nuskaito“ iš krištolinio rutulio, delno gijų ar sukritusių kortų. Lygiai tokią prasmę turi ir amuletai ar kokie nors užkalbėjimai: po išsamaus ritualo sergantis žmogus gali įtikėti išgysiąs, o placebo galia nenuneigiama.

Nemažai prietarų buvo naudingi visuomenei. Tarkim, įsitikinimas, kad žmogžudžiui priėjus prie aukos kūno šis turėtų naujai paplūsti krauju, kaltininką vertė slėptis, vengti laidotuvių – o tada gana akivaizdžiai ir paaiškėja, kas jose nedalyvavo. Ypač kaimo vietovėse smurtas dažniausiai vyko artimoje aplinkoje, o visi visus gerai pažinojo. Jei pradedi visų vengti – kažkas su tavimi ne taip. Lygiai taip pat visuomenei naudingas prietaras buvo niekada neatstumti elgetos, jei tik ji ko nors prašo – bijota jos prakeikimo. Kartu tai užtikrina paramą sunkiausiai besiverčiantiems.

Buvo įdomu paskaityti ir apie raganystes. Anglijoje raganų teismų, lyginant su Vokietija, buvo gana nedaug. Raganystėmis buvo kaltinami (maždaug 90 procentų – kaltinamos) tik tie, kas savo prakeiksmu užtraukdavę fizinę nelaimę: tarkim kas nors stipriai supyksta, prakeikia, ir staiga sudega tavo namas arba staiga stipriai susergi arba miršti. Kitaip tariant, turėjo būti labai aiškus ryšys tarp piktų kėslų ir padarinių. Dažniausiai raganystėmis buvo kaltinamos žemiausio sluoksnio moterys, kurios gyvenime neturėjo jokios kitos galios: skurdas, neteisybė, bejėgiškumas lėmė, jog joms telikęs vienintelis ginklas prieš visuomenę – žodžiais ją prakeikti (nes imtis kitokio veiksmo jos tiesiog neturi galios). Beje raganystėmis Anglijoje nebuvo kaltinamos tos keistuolės, kurios atitinka dabartinį raganų stereotipą – verdančios šakneles, beriančios magiškus žodžius ir glostančios juodą katiną ar naktimis mėnesienoje nuogos šokančios keistus šokius. Kol jų intencijos geros, kol savo „galias“ naudoja gydymui ar kitokiems geriems tikslams, niekas jomis nesipiktins. Bausmė už raganavimą Anglijoje buvo bausmė už pagiežą pasauliui ir pikto linkėjimą (ir tai tik tada, kai tie linkėjimai išsipildo).

XVI amžiuje Anglija atsimetė nuo katalikybės ir perėmė protestantiškas nuotaikas. Toks atsimetimas nuo popiežiaus turėjo labai stiprią įtaką magijos ir būrimų populiarumui. Katalikų bažnyčia pilna magiškų ritualų, kurių niekas gerai nesupranta (reikia nepamiršti, jog tuo metu katalikiški poteriai ir mišios buvo laikomos vietiniams valstiečiams neįkandama lotynų kalba). Tarkim, angliška „abrakadabra“ – hocus pocus – yra kilusi iš lotyniško posakio pakylėjimo metu „Hoc est enim corpus meum“ („Tai yra mano kūnas“). Begalė katalikiškų šventųjų irgi atlieka magiškus vaidmenis: tarkim per šventosios Agotos šventę palaiminta duona turi apsaugoti namus nuo gaisro. Protestantai tokių ritualų neturėjo, jie atrodė tiesiog katalikų išsigalvojimai. Jeigu nėra apie tai parašyta Biblijoje, reiškia ir negalima tuo tikėti. Tačiau kaip paprastam valstiečiui apsisaugoti nuo gaisro, jeigu bažnyčia tokios paslaugos nebeteikia? Kreiptis į magus, astrologus ir užkalbėtojus.

Magijos galia susilpnėjo tik XVIII amžiuje, kai ją nukonkuravo mokslas. Apsiginti nuo gaisro išmokta buriant gaisrininkų komandas, kai kurias ligas išmokta gydyti vaistais, o po to ir kovoti prieš jas skiepais. Galų gale, keletas amžių protestantizmo irgi davė savo: pradėta galvoti, jog ieškoti lengvo sprendimo savo bėdoms spręsti magijos pagalba yra amoralu – viską žmogus gali išspręsti pats savo atkaklaus darbo pagalba. Jei nenuskriaudi jokios raganos, tai jų raganystės tau nebaisios. Jeigu pats stengiesi, gyveni dorai, tai ir Dievas padeda, nereikia tau magijos, tu pats viską gali.

Kim Leine: „Amžinybės fjordo pranašai“

Šią knygą perskaičiau prieš kokį mėnesį, ir tik dabar prisėdau ją aprašyti: aptarėme ją šiandien Knygų klube. Knyga lyg ir patiko, bet iki šedevro netraukė, nors gal tai per daug užkeltų lūkesčių įtaka. Kaip ir kiekviename šiuolaikiniame romane, mėšlo, įvairiausių kūno skysčių, vaizdingų prievartos scenų čia netrūksta. Tai išraiškingos dekoracijos, kurios tikrai traukia dėmesį, bet kartais atrodo, kad po jomis taip nieko giliau ir nėra. Visa tai šokiruoja, bet perskaitai – ir galvoji, o kokia buvo to prasmė?

Knygos pasakojimas šokinėjantis, stiliai suraizgyti, dalis veikėjų epizodiški, be aiškaus vaidmens: pasirodo, kažkas vyksta, bet kokia to įtaka visam pasakojimui sunku suprasti. Atrodo, kad ir pati knyga kažkokia ištęsta, kai kurios jos dalys lyg turėtų būti atskirtos į visai kitas knygas ir pasakojimus. Juolab, kad puslapių ir taip nemažai. Gal skambu kaip senas bambeklis, nebesuprantantis šiuolaikinės literatūros, bet kažkas šioje knygoje „nedadirbta“.

Bet nesupraskit neteisingai: „Amžinybės fjordo pranašuose“ lygiai tiek daug dalykų, kurie man labai patiko. Gyvenimas Grenlandijoje, bažnyčios, karaliaus valdžios įtaka, vietinių „laukinių“ bendruomenės, purvas, nuodėmė, skurdas, žmogiškumas ir jo trūkumas – yra ten visko. Daniškas civilizacijos nešimas Grenlandijon buvo toks pat purvinas reikalas kaip ir kitų šalių kolonizavimas. Ir visai neaišku, kas tos civilizacijos turėjo daugiau: bent jau Amžinybės fjordo bendruomenė atrodo sugebėjo gyventi gana civilizuotai ir be oficialių civilizacijos nešėjų pagalbos.

Sakoma, jog jei knyga sukėlė emocijas – tai gera knyga. Emocijas ji tikrai sukėlė, gal tik ne pačias geriausias. Mano mėgstamiausia knyga ji tikrai netaps, bet jos tema — labai įdomi.

Diana Darke. Stealing from the Saracens. How Islamic Architecture Shaped Europe.

Pirma šiemet užbaigta knyga – apie architektūros istoriją. Labai gražiai išleista, su daug iliustracijų, be kurių ši knyga prarastų didžiąją dalį savo žavesio. Knygoje teigiama, kad pagrindiniai Europos architektūros elementai, katedrų dizainas ir statybos technologijos yra nusižiūrėtos iš Islamo pasaulio. Tam pateikiama begalės pavyzdžių, atrodo, jog visa gotika yra nusižiūrėta nuo Islamo architektūros: aštrios arkos, „mauriškos“ arkos, špiliai – minaretų imitacija ir panašiai.

Iš tiesų, iki Kryžiaus žygių į Jeruzalę, arabų architektai buvo žymiai labiau pažengę (tarkim štai taip atrodo 715 metais Umajadų dinastijos statyta didžioji mečetė Damaske). Prisidėjo ir tai, kad Kryžiaus žygių dalyviai Jeruzalėje esančią Al-Aksos mečetę ir Uolos kupolo šventyklą palaikė Karaliaus Saliamono šventykla – tapo madinga visur bažnyčias Europoje statyti su kupolais. Architektūra pasikeitė: vietoj simetriško klasicizmo pradėta siekti vis aukštesnių stogų ir platesnių kupolų bei erdvių. Pastato išorė tapo ne tokia svarbi – tam, kad išlaikyti sunkius stogus, reikėjo ne itin gražių atramų, bet pati pastato konstrukcija darėsi vis sudėtingesnė. Pradėta eksperimentuoti su įvairiausiomis arkomis, kurias jau buvo išradę arabų architektai.

Iš Rytų atėjo ne vien įvairios arkos ir kupolai – nusižiūrėtos ir stiklo technologijos, atsirado vitražai. Pasikartojantys ornamentai, kolonų miškai irgi yra rytų idėjos. Šios idėjos toliau plito per prekybinius kelius (Venecijos architektūra labai „saracėniška“ – šv. Morkaus bazilika žymiai labiau primena mečetę nei katalikišką katedrą), per Ispanijos atkariavimą iš maurų. Arabų ir persų architektūros idėjos užkariavo Vakarų Europą.

Buvo įdomu sužinoti ir apie katedrų statytojų gildijas. Pastatyti katedrą reikdavo labai specifinių žinių, o specialistai nebūtinai buvo vien krikščionys. Jie keliaudavo nuo projekto prie projekto, veikė lyg tarptautinės statybų bendrovės, nekreipdamos dėmesio į darbuotojų tautybę ar netgi religiją. Gildijos laikydavosi trijų principų: statinys turi būti gražus, patvarus ir patogus naudoti. Įsidėmėtina, kad statinys neturi būti pigus, ir neturi būti pastatomas greitai. Manau, tai pritaikoma ne vien statybos darbui.

Sūduvos Suvalkijos istorija

Paėmus į rankas bet kurią tarpukariu leistą moksliškesnę knygą nuolat stebiuosi kalbos aiškumu ir paprastumu. Nėra ten sureikšmintų frazių ir tarptautinių mokslinių terminų, nepasakojama apie tai kaip „feodalinės struktūros vystymąsi įtakojo aristokratijos įsigalėjimas“, o rašoma žymiai arčiau žemės: „karalius norėjo didinti savo turtus, bet pats nebeįstengė visko sužiūrėt, tad davė patikimiems draugams mainais į mokesčius pavaldyt dalį savo žemių“. Tas kalbos aiškumas ir paprastumas nejučia verčia manyti, kad tarpukario tyrinėtojai visgi žymiai arčiau prisikasę prie daiktų esmės nei dabartiniai habilituoti daktarai, apsikaišę triaukščiais specifiniais terminais ir labai sumaniai iš visiškai neesminių smulkmenų galintys pripiešti keletą knygų, bet taip jomis nieko ir nepasakyti.

Jono Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorija“ – neabejotina lietuviškosios istorijos klasika. Jos pirmasis, daugiau nei septynis šimtus puslapių sveriantis, tomas išleistas 1938 metais, o antrasis dėl karo negandų taip ir nepasirodė. Knygoje begalės informacijos apie Suvalkiją, nuo pat pirmųjų rašytinių šaltinių iki maždaug XIX amžiaus pabaigos. Naudotasi nesuskaičiuojama daugybe šaltinių iš Lietuvos Metrikos, įvairiausių bažnytinių knygų, surašymų, vizitacijų, kariuomenės sąrašų ir panašiai. Kai kurių šių šaltinių jau nebėra – jie sudegė karo metu, ar dingo be žinios. Kruopštumas – neįtikėtinas.

Suvalkija mane domina dėl savo giminės šaknų, tačiau iš šios knygos labai daug sužinojau ir apie visos Lietuvos istoriją, kurios supratimas dažniausiai apsiribojo didžiųjų kunigaikščių tarptautine politika, karais ar bendru supratimu apie baudžiavą. Čia detaliai papasakota, kaip buvo įsisavinamos girios, kaip kuriami kaimai ir miestai, kokios buvo teikiamos lengvatos naujakuriams, kaip renkami mokesčiai, kaip veikė teisinė sistema ir panašiai. Labai aiški regiono ekonominė, politinė ir sociologinė istorija, papasakota aiškiais žodžiais. Knygos autorius – kunigas, tad daug informacijos yra ir apie parapijų kūrimąsi, daug dėmesio skiriama bažnyčių istorijai, kas jas statė, kas jas puošė, kas jose lietuvius lenkino, o kas – atvirkščiai – platino lietuvišką spaudą.

Jonas Totoraitis. Sūduvos Suvalkijos istorija.

Ko knygoje trūksta – tai lentelių ir žemėlapių. Išvardintos visos parapijų ribos įvairiausiais metais, išvardinti tuo metu buvę kaimai ir dvarai, kiek buvo ten gyventojų, kiek činšo (rašoma „čįžės“) mokama, bet ši informacija bent kiek grafiškesniu pavidalu būtų dar įdomesnė. Galbūt kada kas imsis šią knygą perleisti su papildymais – labai tokiu leidiniu džiaugčiausi. Berods 2003-aisiais ši knyga perleista „Piko valandos“ leidykloje, bet iki šiol tai gana reta knyga.

Rimvydas Petrauskas: „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“

Šioje knygoje glaustai (o kitaip ir negalėtų būti, nes kiekvienai giminei pilnai aprašyti prireiktų ne vienos knygos) aprašomos pagrindinių kilmingųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos. Rimvydas Petrauskas rašo ne sausai, tad skaitai ne kaip formalų mokslinį darbą, o labiau kaip grožinę knygą. Jei tik nepradedi painiotis tarp šimtų paminėtų vardų ir pavardžių.

Knygoje yra aprašytos ne vien tik gerai žinomos pavardės – Radvilos, Sapiegos, Pacai, bet ir senesnės, tačiau anksčiau išnykę giminės: Kęstutaičiai, Manvydai, Alšėniškiai… Buvo įdomu, kad giminės gana dažnai „išnykdavo“, nes giminės nariais buvo laikomi tik vienos šeimos asmenys. Užtenka vienam giminės atstovui neturėti sūnaus ir giminė nebepratęsiama.

Lietuviškų kilmingų giminių istorija siekia maždaug Vytauto laikus, o senesnė geneologija apipinta legendomis. Daug kilmingųjų stengėsi visaip pritempti savo giminę prie kokių nors romėnų ar dar kilmingesnių protėvių, tačiau tai – tik prasimanymai. Buvo kilusiam tiesiog iš Lietuvos didikų buvo „ne lygis“, šaknų ieškota Vakaruose (beje, įdomu, kad ne Rytuose – giminiavimasis su stačiatikiais nebuvo prestižo reikalais, ir net tie patys LDK rusėnai ilgainiui „sulietuvėdavo“ ir pereidavo į katalikybę). Vienas to pavyzdys – Pacų giminės bičiuliavimasis su Pazzi gimine iš Italijos, nors nieko bendro, išskyrus panašiai skambančią pavardę šios giminės neturėjo.

Negalėčiau sakyti, kad „Galia ir tradicija“ visomis prasmėmis puiki. Ji užima gana keistą vietą tarp literatūros žanrų: iš dalies tai istorijos mokslų populiarinimo knyga, tačiau joje faktų per daug, pasakojimas per daug suspaustas, kartais atrodo, kad tai tik jų rinkinys. Iš kitos pusės, kaip mokslinei knygai, ji per daug supopuliarinta, ir, vėlgi, tikriausiai trūksta gylio. Nors, va, Liutaurui ji patiko.

John Barry – „The Great Influenza“

John Barry knyga apie didžiąją 1918-1919 metų gripo epidemiją mano skaitomų knygų sąraše atsirado Bill Gates rekomendacijos dėka. Iš ties, tai labai išsamus darbas, kuriame aprašoma ne vien tik pandemijos eiga, bet ir visas kontekstas: tuo metu vis dar vyko pirmasis pasaulinis karas, tuo metu medicinos žinios buvo gana ribotos, tuo metu buvo daroma daug klaidų, kurių šiuo metu tikriausiai būtų galima išvengti. Bet skaičiau ją sunkiai, nes joje man buvo per daug dėmesio JAV medicinai, institutams, akademijoms ir šiaip, tai knyga apie JAV – nemažai teksto tiesiog buvo neaktualus ir neįdomus, nors vis vyliausi, kad bus palyginta ne vien skirtingų Amerikos miestų kova su pandemija, bet ir kitų šalių patirtis.

Kodėl 1918-1919 metų pandemija buvo tokia didžiulė? Karas padarė savo: virusas turėjo labai gerą terpę plisti, nes vienu metu, artimame kontakte ir susigrūdę gyveno labai daug kareivių. Pasitaikė ir šalta žiema, tad kontaktas buvo dar artimesnis – visi spietėsi prie pečių ir šilumos. Bacilai įsisukus į karinį dalinį, gripas šienaudavo visus, juolab kad šis „ispaniškas“ gripas lengvai plisdavo tarp jaunų žmonių. nebuvo praktikos sergančius kaip mat izoliuoti, tad greitai virusas peršokdavo į kitą dalinį. Tie patys daliniai judėjo tarp Europos ir JAV (vyko paskutiniai pirmojo pasaulinio karo mėnesiai), o tokio masto žmonių migracija ir maišymasis – ne kasdienis reikalas. Karas stipriai padėjo gripo epidemijos plitimui ir dėl cenzūros: siekiant „nežudyti kovinės dvasios“ karo metu buvo draudžiama spausdinti „nepatriotiškus“ straipsnius, tad bet kokia neigiama informacija nepasiekdavo visuomenės. Savaime suprantama, jei niekas apie gripą nekalba, tai niekas ir nesisaugo, o kuo daugiau slepiamos informacijos, tuo daugiau mirčių. JAV kariuomenėje pirmo pasaulinio karo metu nuo gripo mirė daugiau kareivių nei mūšio lauke.

It killed enough to depress the average life expectancy in the United States by more than ten years. […]

Investigators today believe that in the United States the 1918–19 epidemic caused an excess death toll of about 675,000 people. The nation then had a population between 105 and 110 million, while it was approaching 300 million in 2006. So a comparable figure today would be approximately 1,750,000 deaths.

John Barry – „The Great Influenza“

Knygoje nemažai dėmesio skiriama ir mokslinių tyrimų istorijai. Dar XIX amžiaus pabaigoje medicina gyveno lyg viduramžiais, kai kraujo nuleidimas buvo vos ne pagrindinis vaistas, tačiau mokslininkų pastangomis XX amžiaus pradžia tapo medicinos revoliucijų metas. Buvo atrastos pirmosios vakcinos, iki galo suprasta kaip plinta užkratas (rankas gydytojai pradėjo plauti tik XIX amžiaus viduryje – iki tol visi užkrėtimus nurašydavo „blogam orui“). Į mediciną pradėta žiūrėti ne kaip į meną, o kaip į mokslą: pradėta intensyviai naudotis termometrais, mikroskopais ir panašiomis priemonėmis. Medicina pasiekė neregėtų stebuklų, vakcinų pagalba tapo įmanoma išvengti begalės dabar jau gana egzotiškai skambančių ligų. Tad visi tikėjosi, kad ir gripo epidemiją bus galima gretai suvaldyti atradus nuo jo skiepus. Paieškos buvo bergždžios. Mokslas pasirodė ne toks jau visagalis.

Manoma, kad gripo epidemija nusinešė iki 5% pasaulio gyventojų gyvybių. Nors epidemija palietė visus, neturtingų mirė daugiau – vien dėl to, kad jie gyveno glaudžiau. Valdžia kaltino pačius sergančius, kad jie nesilaiko higienos, juos stigmatizavo, tad nenuostabu, jog niekas nenorėjo prisipažinti sergantis, jei tik nesi prie mirties – o tai vis toliau platino virusą. Valdžia slėpė tikrąją padėtį (skamba lyg būtų šiandieninė Lietuva?), ramino, kad viskas gerai, neverta kelti panikos. Trūko lovų, gydytojų, slaugių, savanorių – pastarieji suvokę tikrąją košmarišką padėtį dažniausiai kitą dieną į ligonines savanoriauti negrįždavo. Antrosios bangos metu valdžios tiesiog nebeliko, jų vietą perėmė vietiniai lyderiai, išaugę krizės akivaizdoje. Bet ir jiems buvo sunku suvaldyti situaciją, bendruomenė buvo pakrikusi. Bendruomenę galima išlaikyti susitelkusią kovoje prieš gripą tik tada, kai turi jos pasitikėjimą, o pasitikėjimas prarandamas, kai ne viską jiems sakai ir skiedi, kad „viskas kontroliuojama“. Pasekmės būna liūdnos.

Whoever held power, whether a city government or some private gathering of the locals, they generally failed to keep the community together. They failed because they lost trust. They lost trust because they lied.

John Barry – „The Great Influenza“

Pandemija baigėsi staigiai, bet tik tada, kai persirgo didelė visuomenės dalis: tiesiog nebeliko ką dar lengvai užkrėsti. Pasaulis nesustojo, praėjus keliems metams prasidėjo dešimtmetį trukęs ekonomikos pakilimas ir smagieji 1920-ieji. Tik neaišku, ar išmokome pandemijos pamokas.

John Steinbeck: „Rūstybės kekės“

Seniai neskaičiau tokios emociškai sunkios knygos. Ne, meluoju. Nesu gyvenime skaitęs tokios emociškai sunkios knygos. Tokios, kur paskaitęs kokį dešimtį puslapių turi padėti ją į šalį, atsidusti ir imti skaityti ką nors paprastesnio ir ne tokio skaudaus. Tarkim, ką nors apie karą.

Rūstybės kekės“ lietuviškai išleistos tik vieną kartą, 1947-aisiais. Dėl man neaiškių priežasčių naujesnio jos leidimo nėra, nors pastaruoju metu išverstos ir šviežiai išleistos beveik visos kitos Steinbeko knygos. Knygos tema – didžiosios depresijos skurdas ir sunkus migrantų gyvenimas keliaujant į svajonių valstiją Kaliforniją, kur tikrai turėtų būti darbo. Kaip galima suprasti, darbo ten irgi nebuvo, tad visa knyga – skausmingas beviltiškas kabinimasis į gyvenimą, stengiantis neprarasti žmogiškumo. Aprašymai tokie įtaigūs, kad tą knygų herojų alkį ir neteisybę atrodo išgyveni ir pats. O kai švysteli koks vilties spindulėlis negali atsikratyti jausmo, kad vis tiek čia geruoju nesibaigs. Na, ir nesibaigia. Kai jau manai kad herojai kentėti daugiau nebegali, juos užgriūna naujos bėdos.

Nenuostabu, kad knyga į lietuvių kalbą išversta 1947-aisias: joje nemažai svarstoma apie kapitalizmo blogį, „paprasto žmogaus“ sąžinės tyrumą, išnaudojamus darbininkus, vis mažinamus atlyginimus ir panašiai. Tai labai tiko sovietinėms idėjoms: va, pažiūrėkit, kaip viskas toje Amerikoje neteisinga ir kaip ten kenčia žmonės! Bet „Rūstybės kekėse“ kenčia visi: darbininkai dėl mažų atlyginimų, žemės savininkai dėl prasto derliaus ir bankų paskolų, bankai dėl nemokių savininkų. Depresijos spiralė tempia žemyn visus, o kai gyvos galybės bedarbių migrantų neturi ko valgyti, jie pasiruošę dirbti beveik už dyką. Ar tai jų išnaudojimas? Gal tai tiesiog darbo jėgos perteklius rinkoje? Ypač kai tą darbo jėgą žymiai lengviau tapo pakeisti traktoriais ir mašinomis. Aišku, žmogiška tokių permainų kaina yra sunkiai suvokiama: galima tik įsivaizduoti, ką jaučia tėvai, negalintys išmaitinti savo vaikų, neturintys santaupų ir pagrindo po kojomis, priversti bėgti nuo juos vaikančių policininkų ir bergždžiai klausinėtis darbo. Ypač kai žinai, kad tokių kaip tu yra šimtai tūkstančių, o darbo medvilnės plantacijose ar persikų soduose bus tik kelioms savaitėms už pusmečio.

Rūstybės kekėse“ nuolat pabrėžiama, kad šie paprasti žmonės stengiasi nenusikalsti (nors ir ne visada tai pavyksta), neprarasti savo žmogiškumo: priešingai, kuo mažiau turi, tuo labiau esi linkęs atjausti kitus ir su jais viskuo dalintis. Ir net tokios negandos iki galo neužmuša Amerikos svajonės: vis tikimasi, kad darbu bus galima viską pasiekti. Gal nepraturtėti, bet bent jau visada turėti maisto (gal net mėsos!) ir kokį nedidelį namuką. Tai kiek stebina: skaitant labai greitai palaidoji viltį, kad herojams pasiseks, o jie vis dar optimistai. Nuvažiuosim ten keletą kilometrų ir bus darbo, galėsim pavalgyt. Nėra ten darbo, nėra! Nevarkit! O jie vis tiek važiuoja…