John Barry – „The Great Influenza“

John Barry knyga apie didžiąją 1918-1919 metų gripo epidemiją mano skaitomų knygų sąraše atsirado Bill Gates rekomendacijos dėka. Iš ties, tai labai išsamus darbas, kuriame aprašoma ne vien tik pandemijos eiga, bet ir visas kontekstas: tuo metu vis dar vyko pirmasis pasaulinis karas, tuo metu medicinos žinios buvo gana ribotos, tuo metu buvo daroma daug klaidų, kurių šiuo metu tikriausiai būtų galima išvengti. Bet skaičiau ją sunkiai, nes joje man buvo per daug dėmesio JAV medicinai, institutams, akademijoms ir šiaip, tai knyga apie JAV – nemažai teksto tiesiog buvo neaktualus ir neįdomus, nors vis vyliausi, kad bus palyginta ne vien skirtingų Amerikos miestų kova su pandemija, bet ir kitų šalių patirtis.

Kodėl 1918-1919 metų pandemija buvo tokia didžiulė? Karas padarė savo: virusas turėjo labai gerą terpę plisti, nes vienu metu, artimame kontakte ir susigrūdę gyveno labai daug kareivių. Pasitaikė ir šalta žiema, tad kontaktas buvo dar artimesnis – visi spietėsi prie pečių ir šilumos. Bacilai įsisukus į karinį dalinį, gripas šienaudavo visus, juolab kad šis „ispaniškas“ gripas lengvai plisdavo tarp jaunų žmonių. nebuvo praktikos sergančius kaip mat izoliuoti, tad greitai virusas peršokdavo į kitą dalinį. Tie patys daliniai judėjo tarp Europos ir JAV (vyko paskutiniai pirmojo pasaulinio karo mėnesiai), o tokio masto žmonių migracija ir maišymasis – ne kasdienis reikalas. Karas stipriai padėjo gripo epidemijos plitimui ir dėl cenzūros: siekiant „nežudyti kovinės dvasios“ karo metu buvo draudžiama spausdinti „nepatriotiškus“ straipsnius, tad bet kokia neigiama informacija nepasiekdavo visuomenės. Savaime suprantama, jei niekas apie gripą nekalba, tai niekas ir nesisaugo, o kuo daugiau slepiamos informacijos, tuo daugiau mirčių. JAV kariuomenėje pirmo pasaulinio karo metu nuo gripo mirė daugiau kareivių nei mūšio lauke.

It killed enough to depress the average life expectancy in the United States by more than ten years. […]

Investigators today believe that in the United States the 1918–19 epidemic caused an excess death toll of about 675,000 people. The nation then had a population between 105 and 110 million, while it was approaching 300 million in 2006. So a comparable figure today would be approximately 1,750,000 deaths.

John Barry – „The Great Influenza“

Knygoje nemažai dėmesio skiriama ir mokslinių tyrimų istorijai. Dar XIX amžiaus pabaigoje medicina gyveno lyg viduramžiais, kai kraujo nuleidimas buvo vos ne pagrindinis vaistas, tačiau mokslininkų pastangomis XX amžiaus pradžia tapo medicinos revoliucijų metas. Buvo atrastos pirmosios vakcinos, iki galo suprasta kaip plinta užkratas (rankas gydytojai pradėjo plauti tik XIX amžiaus viduryje – iki tol visi užkrėtimus nurašydavo „blogam orui“). Į mediciną pradėta žiūrėti ne kaip į meną, o kaip į mokslą: pradėta intensyviai naudotis termometrais, mikroskopais ir panašiomis priemonėmis. Medicina pasiekė neregėtų stebuklų, vakcinų pagalba tapo įmanoma išvengti begalės dabar jau gana egzotiškai skambančių ligų. Tad visi tikėjosi, kad ir gripo epidemiją bus galima gretai suvaldyti atradus nuo jo skiepus. Paieškos buvo bergždžios. Mokslas pasirodė ne toks jau visagalis.

Manoma, kad gripo epidemija nusinešė iki 5% pasaulio gyventojų gyvybių. Nors epidemija palietė visus, neturtingų mirė daugiau – vien dėl to, kad jie gyveno glaudžiau. Valdžia kaltino pačius sergančius, kad jie nesilaiko higienos, juos stigmatizavo, tad nenuostabu, jog niekas nenorėjo prisipažinti sergantis, jei tik nesi prie mirties – o tai vis toliau platino virusą. Valdžia slėpė tikrąją padėtį (skamba lyg būtų šiandieninė Lietuva?), ramino, kad viskas gerai, neverta kelti panikos. Trūko lovų, gydytojų, slaugių, savanorių – pastarieji suvokę tikrąją košmarišką padėtį dažniausiai kitą dieną į ligonines savanoriauti negrįždavo. Antrosios bangos metu valdžios tiesiog nebeliko, jų vietą perėmė vietiniai lyderiai, išaugę krizės akivaizdoje. Bet ir jiems buvo sunku suvaldyti situaciją, bendruomenė buvo pakrikusi. Bendruomenę galima išlaikyti susitelkusią kovoje prieš gripą tik tada, kai turi jos pasitikėjimą, o pasitikėjimas prarandamas, kai ne viską jiems sakai ir skiedi, kad „viskas kontroliuojama“. Pasekmės būna liūdnos.

Whoever held power, whether a city government or some private gathering of the locals, they generally failed to keep the community together. They failed because they lost trust. They lost trust because they lied.

John Barry – „The Great Influenza“

Pandemija baigėsi staigiai, bet tik tada, kai persirgo didelė visuomenės dalis: tiesiog nebeliko ką dar lengvai užkrėsti. Pasaulis nesustojo, praėjus keliems metams prasidėjo dešimtmetį trukęs ekonomikos pakilimas ir smagieji 1920-ieji. Tik neaišku, ar išmokome pandemijos pamokas.

John Steinbeck: „Rūstybės kekės“

Seniai neskaičiau tokios emociškai sunkios knygos. Ne, meluoju. Nesu gyvenime skaitęs tokios emociškai sunkios knygos. Tokios, kur paskaitęs kokį dešimtį puslapių turi padėti ją į šalį, atsidusti ir imti skaityti ką nors paprastesnio ir ne tokio skaudaus. Tarkim, ką nors apie karą.

Rūstybės kekės“ lietuviškai išleistos tik vieną kartą, 1947-aisiais. Dėl man neaiškių priežasčių naujesnio jos leidimo nėra, nors pastaruoju metu išverstos ir šviežiai išleistos beveik visos kitos Steinbeko knygos. Knygos tema – didžiosios depresijos skurdas ir sunkus migrantų gyvenimas keliaujant į svajonių valstiją Kaliforniją, kur tikrai turėtų būti darbo. Kaip galima suprasti, darbo ten irgi nebuvo, tad visa knyga – skausmingas beviltiškas kabinimasis į gyvenimą, stengiantis neprarasti žmogiškumo. Aprašymai tokie įtaigūs, kad tą knygų herojų alkį ir neteisybę atrodo išgyveni ir pats. O kai švysteli koks vilties spindulėlis negali atsikratyti jausmo, kad vis tiek čia geruoju nesibaigs. Na, ir nesibaigia. Kai jau manai kad herojai kentėti daugiau nebegali, juos užgriūna naujos bėdos.

Nenuostabu, kad knyga į lietuvių kalbą išversta 1947-aisias: joje nemažai svarstoma apie kapitalizmo blogį, „paprasto žmogaus“ sąžinės tyrumą, išnaudojamus darbininkus, vis mažinamus atlyginimus ir panašiai. Tai labai tiko sovietinėms idėjoms: va, pažiūrėkit, kaip viskas toje Amerikoje neteisinga ir kaip ten kenčia žmonės! Bet „Rūstybės kekėse“ kenčia visi: darbininkai dėl mažų atlyginimų, žemės savininkai dėl prasto derliaus ir bankų paskolų, bankai dėl nemokių savininkų. Depresijos spiralė tempia žemyn visus, o kai gyvos galybės bedarbių migrantų neturi ko valgyti, jie pasiruošę dirbti beveik už dyką. Ar tai jų išnaudojimas? Gal tai tiesiog darbo jėgos perteklius rinkoje? Ypač kai tą darbo jėgą žymiai lengviau tapo pakeisti traktoriais ir mašinomis. Aišku, žmogiška tokių permainų kaina yra sunkiai suvokiama: galima tik įsivaizduoti, ką jaučia tėvai, negalintys išmaitinti savo vaikų, neturintys santaupų ir pagrindo po kojomis, priversti bėgti nuo juos vaikančių policininkų ir bergždžiai klausinėtis darbo. Ypač kai žinai, kad tokių kaip tu yra šimtai tūkstančių, o darbo medvilnės plantacijose ar persikų soduose bus tik kelioms savaitėms už pusmečio.

Rūstybės kekėse“ nuolat pabrėžiama, kad šie paprasti žmonės stengiasi nenusikalsti (nors ir ne visada tai pavyksta), neprarasti savo žmogiškumo: priešingai, kuo mažiau turi, tuo labiau esi linkęs atjausti kitus ir su jais viskuo dalintis. Ir net tokios negandos iki galo neužmuša Amerikos svajonės: vis tikimasi, kad darbu bus galima viską pasiekti. Gal nepraturtėti, bet bent jau visada turėti maisto (gal net mėsos!) ir kokį nedidelį namuką. Tai kiek stebina: skaitant labai greitai palaidoji viltį, kad herojams pasiseks, o jie vis dar optimistai. Nuvažiuosim ten keletą kilometrų ir bus darbo, galėsim pavalgyt. Nėra ten darbo, nėra! Nevarkit! O jie vis tiek važiuoja…

Min Jin Lee – „Pačinko“

Mano stiliaus knyga: ilgas korėjiečių šeimos epas, besitęsiantis nuo 1910-ųjų iki pat 1990-ųjų, besidriekiantis per kelias šalis ir kelias skirtingas santvarkas. O visas pasakojimas sudėliotas Japonijos ir Korėjos istoriniame kontekste, apie kurį, prisipažinsiu, ne daug žinojau. Kaip ir nežinojau, kad korėjiečiai Japonijoje laikomi antrarūšiais žmonėmis, tikriausiai užsiimančiais nelegalia veikla (iš dalies dažnai taip ir yra: ir tenka klausti, ar taip neatsitinka dėl to, kad tiesiog legali veikla jiems neprieinama).

Knygoje labai daug temų: ir Korėjos identitetas, ir korėjietiškas charakteris, ir susiskaldymas tarp Šiaurės ir Pietų, kuris dažnai turi tiek prasmės kiek jos turėtų susiskaldymas tarp Raseinių ir Tauragės rajonų, ir žmonių be tėvynės tema, ir noras būti gerbiamam, noras kažko siekti, bet kartu nesugebėjimas paleisti savo praeities. Ir dar tas gana egzotiškas garbės suvokimas, tvirti, nieko nepaisantys principai. Dar žiupsnelis tiems kraštams neįprastos krikščionybės. Labai labai daug šioje neplonoje knygoje. Bet tikiu, kad kai kuriuos skaitytojus tokia gausa gali „užknisti“.

Man tai viena geresnių „šviežių“ knygų.

James Cortada IBM istorija

James Cortada dirbo IBM berods 45-erius metus ir, išėjęs į pensiją, parašė virš septynių šimtų puslapių knygą apie šios kompanijos istoriją. Nemanau, kad „IBM: The Rise and Fall and Reinvention of a Global Icon“ pretenduoja būti labai objektyvi – tai žvilgsnis į IBM ilgamečio darbuotojo akimis, be didelės kritikos, daugiausia tik su nuomonėmis „iš vidaus“. Tad nereikia stebėtis, jog kompanija piešiama beveik vien tik teigiamomis spalvomis: inovacijų lyderė, technologijų etalonas ir panašiai. Net ir paskutinius tris dešimtmečius vykęs IBM nuosmukis nurašomas nekompetetingiems vadovams, kurie tik norėjo mažinti kaštus ir pasinaudodami finansų inžinerija išspausti kuo didesnę akcijos kainą. Bet IBM nuosmukis prasidėjo žymiai anksčiau, dar tada, kai jiems puikiai sekėsi ir kompaniją pradėjo valdyti pardavėjai bei „procesų vergai“, o ne technologijų žmonės. Su biurokratija ir per dideliais pažadais klientams toli nenuvažiuosi, net jeigu ir turi kone monopolinę rinką.

Nors tikrai ilgai tai buvo sėkminga strategija. Nuo pat 1940-ųjų IBM nesistengė būti inovacijų smaigalyje. IBM stiprybė buvo pardavėjai ir „customer service“:

Technology turned out to be less important than sales and distribution methods. Starting with UNIVAC, we consistently outsold people who had better technology because we knew how to put the story before the customers, how to install the machines successfully, and how to hang on to the customers once we had them.

James Cortada, „IBM: The Rise and Fall and Reinvention of a Global Icon“

Geras servisas ir puikūs pardavėjai leido IBM susikurti labai patogią rinkos poziciją: IBM buvo sinonimas žodžiui „patikima“. Padėjo ir tai, kad dėl didelės rinkos dalies visi imdavo laikyti IBM rinkos standartu, o tai padėdavo uždirbti krūvas pinigų iš visokiausių priedų, perfokortų (kurios, aišku, buvo patentuotos) ir panašių papildomų prekių ir paslaugų. Tik ši komfortabili pozicija neleido jiems greitai judėti naujose rinkose: stalinių kompiuterių era buvo beveik pražiopsota (o juk IBM turėjo tapti Microsoftu, tačiau negalėjo perlipti per save ir imti konkuruoti su savo didžiųjų serverių verslu, kuris ilgą laiką buvo aukso kasyklos), „debesis“ irgi visiškai pragrotas Amazonui, Google ir tam pačiam Microsoft. Prieš penkiolika metų kiek gyvybės įpūtė IBM noras tapti konsultacine programuotojų bendrove, bet pradėjus taupyti kaštus ir perkelti viską į Rytų Europą ir Indiją IBM prarado savo patikimumo veidą – ar bent jau taip mano autorius James Cortada: daugelis jo brangiai kainuojančių bendradarbių buvo atleisti taupant kaštus.

Knyga baigiasi ties 2018-ųjų pradžia ir ji vis dar kupina vilties, kad IBM renesansas jau čia pat už kampo – Watson ir dirbtinis intelektas viską išgelbės. Bet tai tik dar vienas pardavėjų, o ne inžinierių sukurtas produktas: IBM nuosmukis tęsiasi, o Watson neatrodo, jog pateisino viltis.

Stefan Zweig: Vakarykštis pasaulis

Jei kam nors iš tėvų kartos užsimeni, kad skaitai Stefano Zweigo knygą, jie kaip mat ima suprantamai linkčioti galvomis – „taip, taip, žinom tokį, daug esu skaitęs“. Pasirodo, tai tarpukariu buvo kone populiariausias Europos rašytojas, nors dabartinei kartai jis beveik negirdėtas. Aš pats jo nieko nesu skaitęs, net ir pavardė buvo mažai žinoma.

Zweigo „Vakarykštis pasaulis“ labai gerai atskleidžia intelektualų gyvenimą ir nuotaikas Europoje nuo 1900-ųjų iki pat Antrojo pasaulinio karo. Viskas klostėsi taip gerai, kad niekas negalėjo pagalvoti, kad gali kilti tokie baisūs karai. Amžiaus pradžioje globalizacija, humanizmas, tautų brolybė ir komercija atrodė tokia nežeidžiama, kad buvo galvojama apie amžinąją taiką, ir, kol visi buvo užsiėmę aukštomis svaičiojimais apie aukštas filosofijas, nutiko tiek daug baisių dalykų.

Įdomu ir Zweigo draugų ratas: visi žymūs rašytojai, menininkai ir teatro žmonės atrodo buvo viena draugų šutvė, nuolat bendraujantys tarpusavyje ir besikeičiantys idėjomis. Kur benuvyksi, visada rasi įdomių žmonių pašnekesiams, kur tik apsistosi, į svečius užeis dar viena įžymybė. Ir tai nebuvo nuskurdusios bohemos pasaulis – atrodo, meno žmonėmis buvo tampama tada, kai jau turi tvirtą pagrindą po kojomis (arba jį paveldi). Dirbi dėl malonumo, o ne dėl pinigų.

Ši knyga yra kartu ir rekviem Austrijos-Vengrijos imperijai – po pirmo pasaulinio karo nebeliko ne vien jos didybės, bet ir pačios valstybės. Vı̇́enos teatras tapo nebe tas. Auksinis amžius pasibaigė.

Skaitant knygą dažnai susimąstai, ar šie laikai irgi nėra kažkuo panašūs: gyvename nuolat gerėjančio gyvenimo sąlygomis, viskas kaip ir stabilu, didžiausias rūpestis – ramiai užsitikrinti sočią senatvę nusiperkant pensijų fondo draudimą. Ar ta ramybė neapgaulinga? Ar nelaukia už kampo revoliucijų metai ir radikalūs pokyčiai? Niekas to nežino.

Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika.

Na taip, ši 1326-aisiais metais rašyta knyga tikrai ne kiekvienam: joje begalė mūšių aprašymų ir beveik lietuviškai skambančių vietovių pavadinimų, bet jos nerekomenduočiau atsitiktiniam skaitytojui, nebent jis fanatiškai domisi šių kraštų viduramžių istorija.

Perskaitęs Prūsijos žemės kroniką sužinojau:

  • Prūsai gyveno nuo pat Vyslos iki Nemuno (beveik nuo Gdansko iki Gardino)
  • Sūduviai buvo laikomi prūsų gentimi
  • Dauguma kryžiuočių-prūsų karo mūšių buvo tiesiog kaimų bei pilių deginimas ir plėšimas – kariuomenės atvirame lauke susikaudavo ne taip jau ir dažnai
  • Neretai tie „mūšiai“ – tai saujelė vyrų, netikėtai puolančių baliavojantį kaimą
  • Prūsai ir baltų gentys stipriai gėrė jau prieš 700 metų, tad tiek Valančiaus, tiek Verygos kova tėra pūtimas prieš vėją:

Jiems rodosi, jog svečią būsią nepakankamai pamylėję, jeigu jis negersiąs iki apsvaigimo. Turi paprotį lažintis, kad vaišėse visi gers po lygiai ir be saiko, todėl <…> [šeimininkams] tokį saiką išgėrus, ir svečias privaląs tiek išgerti. Tokios gėrynės taip ilgai tęsiasi, iki nusigeria visi: svečias su namiškiais, žmona su vyru, sūnus su dukterimi

Petras Dusburgietis. Prūsų žemės kronika. 1326.
  • Prūsai linkę žudytis ne vien Pilėnų atveju: „Žmonės, netikėtai atsidūrę itin varganoje padėtyje, pratę patys nusižudyti
  • Vienas teutonų brolis man atrodo buvo sugalvojęs puikų pasiteisinimą, kodėl jam reikėjo daugiau nei metus nuogam miegoti su nuoga mergina: pasirodo nežinojęs, ar turės pakankamai valios išlaikyti skaistumo įžadus. Abu dievagojosi, kad pavyko ir mergina liko skaisti, o šis įvykis pateko į kroniką kaip didis stebuklas. Beveik patikėjau.
  • 1275-aisiais metais pirmą kartą paminėtas Kudaras iš Sūduvos: priėmęs tikėjimą su keliais bendrais vertėsi pagonių prūsų puldinėjimu ir apiplėšinėjimu.

Philip Augar: „The Bank That Lived a Little“

Kažkaip vasara – ne knygų skaitymo metas, bet ši knyga apie vilniečiams žinomą britų banką Barclays grąžino mane į kasdienio skaitymo ritmą. Perskaičiau stebėtinai greitai, nors kitos, dar anksčiau pradėtos knygos vis dar dūla ant spintelės.

Kad ir kaip mums Barclays vardas primena pirmąsias itin stambias investicijas į Lietuvos paslaugų sektorių, apie tai knygoje nieko nerasime: operacijų skyriaus perkėlimai tiesiog neįdomu ir ne tiek jau svarbu. Barclays turėjo žymiai daugiau problemų. Seniai seniai, daugiau nei prieš šimtą metų, tai buvo tylus ir ramus keleto kaimietiškų kredito unijų junginys, kuris tikrai nepasižymėjo verslo agresyvumu, tačiau pamažu pasikeitė vadovų komanda, o Britanijoje įvykęs Thatcher laikų finansų rinkų liberalizavimas sukėlė ir bankininkų ambicijas: nuo pat 1986-ųjų Barclays vadovai turėjo svajonę Barclays paversti vienu iš didžiausių bankų pasaulyje. Tos ambicijos baigėsi ne itin gerai, nors, tiesą pasakius, galėjo būti tikrai blogiau: prieš pat 2008-ųjų krizę buvo sutarta susijungti su olandiškuoju ABN Amro, bet brangaus sandorio pavyko išvengti. Tada pavyko pigiai nupirkti Lehman Brothers likučius, brangiai parduoti kai kurias investicijas bei išvengti nacionalizavimo. Viskas kaip ir gerai, bet po krizės laikai pasikeitė, o pats Barclays – nelabai, ir banko plėtros vizija atgyveno. Kaip ir bankininkai, kuriems premijomis būdavo išmokami dvigubai daugiau pinigų nei akcininkams: jei tai buvo normali praktika iki krizės, po krizės reguliatoriai ir akcininkai to jau nebegalėjo toleruoti. Dar galima pridėti LIBOR palūkanų fiksavimo skandalą, akcininkams nepatikusius sandorius su Kataro investuotojais ir kitas nuodėmes, tad akivaizdu, jog bankas privalėjo keistis.

Nuo to laiko Barclays stipriai susitraukė: buvo parduoti kai kurie verslai, išeita iš Afrikos rinkos, vyravo bendra traukimosi tendencija. Tad Barclays išėjimas iš Lietuvos šiame kontekste visai neypatingas. Ar tai vis dar bankas su globaliomis ambicijomis? Matyt po krizės bankų pasaulis per daug pasikeitė, kad greitu laiku apie tai būtų galima nevaržomai svajoti ir dar iš to uždirbti: reguliavimas tapo stipresnis ir tai apkarpė sparnus.

Suzy Hansen: „Notes on a Foreign Country: An American Abroad in a Post-American World“

Iš tiesų nusipirkau šią knygą manydamas, kad tai knyga apie Turkiją JAV piliečio akimis. Na, ji kažkiek apie Turkiją, bet labiausiai apie pačią JAV. Autorė nemažai laiko gyveno Stambule, keliavo po Egiptą, Afganistaną, Iraką, ir šioje knygoje aprašė, ką šių šalių gyventojai mano apie Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip galima nuspėti, galvoja jie ne per daug pozityviai, nors dar prieš kokį pusšimtį metų į amerikonus žiūrėjo su entuziazmu akyse.

Anti-Americanism is not some bitter mental disorder inflamed by conspiracy theories and misplaced furies and envy. It is a broken heart, a defensive crouch, a hundred-year-old relationship, bewilderment that an enormous force controls your life but does not know or love you.

Suzy Hansen

Ši knyga labai puikiai paaiškina anti-amerikonizmo šaknis. Nors amerikonai labai mėgsta pabrėžti, jog laisvė yra jų pagrindinė vertybė, priverstinis šalių tempimas į vakarų civilizaciją vietos gyventojams neatrodo pozityvus. Privalai būti laisvas nuo čadrų, nuo rytietiškų įpročių, negali rinktis ne kapitalizmo. Natūralu, kad bet kokios priverstinės reformos sukelia reakciją ir pasipriešinimą.

Atatiurko vertybės Turkijoje atrodė, jog idealiai sutapo su JAV vertybėmis: per prievartą modernizuoti šalį ir atvesti ją į vakarus, ir nesvarbu, kad tai daroma diktatoriškomis priemonėmis. Liberalizmas per autoritarizmą – pasikartojantis motyvas ir Lotynų Amerikoje, kur JAV stipriai rėmė valstybių perversmus ir vis kišdavosi į politinį gyvenimą. Nebūtų kišęsi, jas būtų užvaldę komunistai. Bet komunizmo šmėklos nebėra, tačiau ir toliau atrodo, jog šalims, kurios gyvena ne visai pagal JAV taisykles, yra nesaugu: ar bent jau taip jaučiasi vietiniai gyventojai.

Patiko mintis, kad daugeliui pasaulyje yra sunkiai suvokiama laisvės, kaip vertybės idėja: dauguma nori ne laisvės, o teisingumo (justice). Gal dėl to, kad neturi iliuzijų, jog absoliučią laisvę iš viso įmanoma pasiekti – visada būsi nuo kažko priklausomas: šeimos, įstatymų, tradicijų ir pan. Arabų pavasaris, nacionaliniai judėjimai, islamo radikalizmas – jiems nereikėjo laisvės kaipo tokios, jiems reikėjo teisingesnio pasaulio. Deja, dažnai su revoliucija ateina dar vieni tironai, dar viena, gal šįkart kitaip neteisinga tvarka. Afganų pasakojimais, juos labiausiai žeidžia ne tai, kad JAV daro tvarką jų šalyje, o dėl to, kad jie tai daro nebaudžiami ir be atsakomybės – nėra kur gauti teisingumo, jeigu primetamos vakarietiškos taisyklės vietiniams afganams netinka. Ir ypač dėl to, kad amerikonams galioja kitokios taisyklės: jie už visų jurisdikcijų ribų. Tai skaitydamas prisiminiau JAV ambasadoriaus žmonos istoriją Britanijoje: partrenkusi žmogų ji liko nenubausta. Tai siutina.

As Gilman writes, the difference between the Europeans and the Americans was that the Europeans never even imagined that colonized peoples were capable of being as modern as Europeans. The Americans wholeheartedly believed they could make anyone into an American.

Suzy Hansen

Šalies prievartinis modernizavimas dažnai vietinių galvose asocijuojasi su pinigų švaistymu (perkami brangūs JAV tiekėjų gaminti daiktai už JAV skolintus pinigus), didelės išlaidos ginklavimuisi (iš tos pačios JAV karinės pramonės), korumpuotais diktatoriais ir nuolatiniu kišimusi į vietinius reikalus, jei tik svarstoma nukrypti nuo kapitalizmo, „liberalizmo“ ir „demokratijos“ kelio. Gali jaustis negerbiamu bejėgiu, nes nelabai kam pasiskųsi.

Suprantama, ne viskas taip juoda ir ne viską reikia priimti už gryną pinigą, bet ši knyga gana gerai paaiškina anti-amerikonizmo šaknis. Ją perskaičius galima geriau suprasti kitokį požiūrį. Ir verta sau priminti, kad panašios nuotaikos vyrauja ne vien Islamo pasaulyje, bet ir pačioje JAV – nusivylę bei „runkeliai“ dažniausiai nori ne laisvės, o stiprios rankos, ir už vis labiausiai – teisingumo. Kad korumpuoti bankininkai ar valdininkai už milijonus nepirktų dar vienos jachtos, kai pats tuo tarpu vos suduri galą su galu gavęs sąskaitą už gydymą. Teisingumo jausmo ir pagarbos vienas kitam, deja, vis mažėja.

George Orwell: „1984“

1998-siais metais, būdamas vienuoliktoje klasėje, dvejiems metams išvykau mokytis į Angliją, ir pirma knyga, kurią mokytojai man primygtinai siūlė perskaityti buvo Orvelo „1984“. Pamenu, kad man ji padarė nemenką įspūdį: Tarybų Sąjunga dar buvo labai šviežias prisiminimas, tad jaučiausi gerai pažįstąs tikrąjį tos knygos pasaulį. Na, kai kurie dalykai gal kiek per daug fantastiški (tai, kad galima sekti tave per televizorių, kad nuolat galima perrašyti istorinius laikraščius, ir niekas to nepastebi ir pan.), bet tai buvo galima nurašyti kūrybinei išraiškos laisvei – juk kartais reikia perspaustų metaforų įspūdžiui paryškinti.

Šiemet „1984“ perskaičiau dar kartą. O. VAU. Aišku, aš irgi tikriausiai nemažai paaugau nuo to spuoguoto šešiolikinio skaitytojo amžiaus ir knygose galiu įžvelgti daugiau nei anuomet, bet atrodo, jog Orvelo „1984“ irgi tapo žymiai aktualesnė nei prieš dvidešimt metų. Propaganda, istorinio naratyvo konstravimas šiais laikais nepalyginamai svarbesni nei Jelcino laikais. Ir ne vien Rusijoje ar Sovietų Sąjungoje, šiuos žaidimus žaidžia kone visi. Ir svarbiausia, jog dabar mes tam turime visas technologijas, kurios atrodė tokios neįmanomai fantastiškos Orvelo knygoje. Jus seka gal ne televizorius, o telefonas, bet man atrodo, jog seka žymiai geriau nei teleekranas – GPS veikia net miške. Ir jei seniau pagrindinio herojaus darbas perrašinėti senus laikraščius taisant nepatogias tiesas atrodė labai beprasmis (nes juk ar gali būti įmanoma, jog neliktų pas ką nors spausdinto laikraščio kopijos?) dabar tai atrodo visiška realybe: ar kas pastebėtų, jei kas perrašytų kokių dešimties metų senumo delfi straipsnį? Nemanau.

Tie, kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ir ateitį. Mūšis dėl praeities mūsų galvose vyksta jau senokai ir jame susiremia nemažos trolių ir botų kariuomenės. „1984“ yra viena svarbiausių šių laikų privalomų perskaityti knygų.

Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda“

Kaip ir kitos literatūros Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygos, tai (atrodo) stipriai redaguotos, labai jautrios, skaudžios ir asmeniškos žmonių papasakotos istorijos. Šį kartą – tų, kurie išgyveno Černobylį, matė mirtį, baimę, priverstinį iškraustymą, aplinkinių skausmą, sisteminį fatalizmą ir gal ne iki galo sugebėjo suprasti, kas yra radiacija.

Jeigu serialas „Černobylis“ labiau atskleidė valdžios ir „sistemos“ problemas – norą slėpti, nepripažinti klaidų ir pan – tai šioje knygoje to maža. Paprasti žmonės dažniausiai kalba apie savo paprastus gyvenimus, apie tai, kad valdžia neleidžia jiems grįžti namo ir aiškina apie kažkokią sunkiai suvokiamą radiaciją. Priverstinis išvarymas iš namų čia didžiausia trauma, net ir mirties kontekste, nes ta mirtis ir „apšvitinimas“ labai sunkiai apčiuopiami. Čia ne kaip kare, kur labai aišku, nuo ko staiga miršta žmogus: čia kažką paguldė kulka, anas žuvo po tanko ratais ar artilerijos apšaudyme. Čia ateina kareiviai ir liepia viską palikus nešdintis, nes ateina radiacija: o jos plika nepamatysi. Tiesa, daug istorijose ir kažkokio fatalizmo: kad bus, tas bus, išgyvenom karą, išgyvensim ir tai. Net jei žinai, kad negalima valgyti užkrėstų daržovių ar mėsos, imi ir valgai. Gal tik prieš tai išgėręs degtinės. Ir nors nuo karo pabaigos buvo jau praėję keturiasdešimt metų, jis nuolat gyvas visų atmintyje: Černobylis yra niekis, palyginus su karu. Juk nieko nešaudo ir neprievartauja.

Nebuvau pagalvojęs ir apie tai, kad Černobylio rajone buvę žmonės visuomenėje tapo raupsuotaisiais: buvai prie elektrinės, reiškia spindulioji radiacija ir prie tavęs negalima būti šalia. Pirma tave kaip stovi išvaro iš namų, o paskui visi tavęs šalinasi ir bijo tau padėti. Labai panaši situacija, kaip su šiandienos kiniečiais: buvai Wuhane? Niekas su tavimi nebenori bendrauti, net jei tu niekuo neužsikrėtęs.

Vienaip ar kitaip, Aleksijevič knygos pasakoja asmenines istorijas, ir, tikriausiai natūralu, jog į knygą patenka tik ryškiausios ir emocingiausios. Žiūrint į statistiką, vėžio susirgimų padidėjo labai nedaug, tiesiogiai nuo Černobylio katastrofos mirusių irgi tik keli šimtai: baimės šioje knygoje daugiau. Bet, tai realios istorijos ir realios emocijos, realios traumos ir patirtos kančios. Papasakotos vaizdingai ir įtaigiai.