Walter Scheidel: The Great Leveler

Tai viena iš tų knygų, kuri taip įtikina savo idėjomis, kad ją perskaitęs į pasaulį žiūri jau kitomis akimis: tie, kas trokšta kuo mažesnės pajamų (ar turto) nelygybės pradeda atrodyti nieko nesuprantančiais naivuoliais.

Pagrindinė knygos tezė – jeigu tik gyvename gerais laikais, nelygybė visada didėja. Augant ekonomikai ir nesant milžiniškų sukrėtimų, pajamų bei turto nelygybė istoriškai augdavo beveik be išimčių. O ir tos išimtys buvo gana trumpalaikės ir išskirtinės: gal tik tam tikri istorijos etapai Senovės Graikijoje pažeidžia šią taisyklę. Kuo turtingesnė ekonomika, tuo vis daugiau galimybių ir taip patiems turtingiausiems visuomenės nariams toliau didinti savo turtą. Tai nebūtinai reiškia, jog skurdžiausieji toliau skursta: tiesiog jų pajamų ir turto augimas yra lėtesnis nei grietinėlės.

Tiesa, istoriškai nelygybė ne visada tik didėjo, periodiškai viską į savo vietas sustatydavo daug gyvybių nusinešančios nelaimės: karai, revoliucijos, epidemijos ar totalus valstybės kolapsas. Pasaulis antrojoje XX amžiaus pusėje buvo žymiai lygesnis, nei XIX amžiaus pabaigoje, bet už tai reikia padėkoti pasauliniams karams: šie ne vien tik nušlavė daugelį aristokratijos privilegijų, bet ir per masines mobilizacijas sulygino visus žmones nebekreipiant dėmesio į jų luomą ar prigimtį. Net tos šalys, kurios pasaulinius karus išgyveno santykinai ramiai (kaip kad Švedija ar Šveicarija), buvo priverstos stipriai padidinti mokesčius: karas pasibaigė, mokesčiai liko, ir juos buvo galima panaudoti visuomenės pajamų perskirstymui. Bet tai buvo vienkartinis efektas: nelygybė Švedijoje ir toliau auga. Skaičiuojama, jog norint tokį nelygybės mažinimo receptą pritaikyti JAV, turtingiausiems pajamų mokesčių tarifą reiktų pakelti iki 80%, ir tai nelygybę sumažintume tik iki 1990-ųjų pabaigos lygio. Nepraktiška ir vargiai pasiekiama.

Nelygybė gana efektyviai buvo sumažinta per XX amžiaus revoliucijas: Sovietų Sąjungoje, Kinijoje ir kitose komunistinėse šalyse turtas buvo tiesiog atimtas ir padalintas (tuo pačiu išžudant visus, kurie priešinosi). Tai iš tiesų sumažino nelygybę – manoma, jog Sovietų Sąjunga buvo ganėtinai lygi valstybė, bent jau tuo, kad visi buvo beveik vienodi skurdžiai. Bėda tame, kad net toks drastiškas nelygybės mažinimas buvo trumpalaikis ir gyvavo tik tol, kol jį palaikė režimas. Per kelis metus nuo Sovietų Sąjungos žlugimo pajamų nelygybė vėl staigiai grįžo į priešrevoliucinį lygį. Panašiai nutiko ir Kinijoje, vos tik buvo po truputį pradėta gręžtis į rinkos ekonomiką. Gyvenimui gerėjant, Kinijos gyventojų nelygybė nebeprimena komunistinės šalies rodiklių.

Viduramžiais pasaulinių karų bei komunistinių revoliucijų nebuvo, bet gyventojus gana greitai aplygindavo nuolat pasikartojančios maro epidemijos, kurios neretai į kapus nusinešdavo trečdalį ar net daugiau gyventojų. Toks staigus gyventojų sumažėjimas turėdavo dideles pasekmes ekonomikai: kokiai 15-20 metų, kol užaugdavo nauja karta, trūkdavo darbo jėgos, tad darbininkų atlyginimai šokteldavo keletą kartų. Tuo pačiu atpigdavo žemė, nes jos nebuvo kam dirbti ir bet koks nekilnojamas turtas: jis tiesiog tapdavo perteklinis. Tai lemdavo stiprų turtingųjų dvarininkų nuskurdimą ir pagerindavo gyvenimą tiems, kas duoną uždirbdavo savo rankomis, o ne savo kapitalu. Jei tik marą pragyvenai gyvas, tikėtina, jog ir skurdžium buvęs gyvensi visai neblogai.

Knygos išvada – nelygybės sumažinti normaliomis priemonėmis beveik neįmanoma, žmonės tampa lygesni tik per nelaimes. Jeigu norite lygesnės visuomenės, vienintelis būdas tai pasiekti yra per smurtą, bet ar tikrai tai verta?

Giovanni Boccaccio: Dekameronas

Keturiolikto amžiaus viduryje Florencijoje rašytas šimto suaugėliškų pasakų (arba pasakojimų) rinkinys mane kankino gana ilgai – įveikiau jį ne iš pirmo karto. Bet tos Dekamerono istorijos puikiai atskleidžia  tuometinį gyvenimą: ir jis anaiptol nebuvo davatkiškas, liūdnas ar perdėm tamsuoliškas. Kūno malonumai, neištikimybė, gošbumas, veidmainystė – tai to meto ydos, bet jomis nebūtinai bjaurimasi. Tiesiog, tokia žmogaus prigimtis, ir apie ją galima sudėti begalę juokingų (ar ne itin) istorijų.

Daugumą istorijų Giovanni Boccaccio sugalvojo ne pats, jos sutinkamos ir senesniuose šaltiniuose. Šios istorijos dabartiniais laikais mums atrodo vulgarios ir prasčiokiškos, bet tai tikriausiai ir viliojo šių istorijų skaitytojus (ir skaitytojas!). Vulgarios jos atrodė ir prieš šešis šimtus metų, mat pats Boccaccio turėjo kiek susigėdęs rašyti pasiteisinimą, jog „žodžių iš dainų neišmesi“: tarp visų tuo metų vyravusių filosofinių ir religinių tekstų tai turėjo būti drąsi ir revoliucinė knyga. Rašyti apie tai, kaip koks žmogelis savo piestą grūda į kilmingosios grūstuvę matyt reikėjo drąsos. O gal kaip tik mes tapome labiau davatkiški: maro ir karo akivaizdoje žymiai lengviau kalbėti apie paprastesnes aistras ir kūniškus malonumus.

Ne visos istorijos vienodos kokybės (apie tai užsimena ir pats Boccaccio – nesitikėkit, kad viskas bus tik aukščiausios prabos!), apie kai kurias menines išraiškas net nežinai ką galvoti. Vienos istorijos panašios į Valstybinio Tautos Fronto pasakojimus, o kitos tapo pagrindu Šekspyro pjesėms.

Ar buvo verta skaityti? Gal visų šimto istorijų ir nelabai. Bet susipažinimas su šiuo laikotarpiu buvo įdomus.

Tomas Manas: Budenbrokai

Nebuvau skaitęs jokio Tomo Mano romano, o jau kad pradėti, tai nuo žymiausio kūrinio, dėl kurio jis užsidirbo Nobelio literatūros premiją. „Budenbrokai“ – storas Šiaurės Vokietijos pirklių Budenbrokų šeimos žlugimo epas, apimantis keturias kartas ir ryškiai pateikiantis devyniolikto amžiaus vidurio nuotaikas. Nors tai laikas, kai mažėjo visos aristokratijos svarba, o visuomenės pokyčiai tapo labai greiti (tuo metu visur buvo naikinama baudžiava, o technologinis progresas ėmė vis stipriai įgauti pagreitį), Budenbrokų šeimoje tai vaidino gana antraeilę rolę. Jų įtakos praradimas ir žlugimas ne dramatiškas, visai ne gaivališkas, bet nesustabdomai nuolatinis: ir net nelabai gali pasakyti, ką reikėjo daryti kitaip, kad to būtų galima išvengti. Matyt tokie gamtos dėsniai: visada grįžtama prie vidurkio, o tas, kas buvo iškilęs, turi nukristi. Ir nebūtinai giliai į purvą: tiesiog su kiekviena karta mažėja pinigų, energijos kažką veikti, įkvėpimo ir pasiekimų. Daugėja pavydo sėkmingesniems, nostalgijos seniems laikams.

Daug kas romane paremta pačia Tomo Mano šeimos istorija: manoma, kad veiksmas vyksta Liubeke, nors miesto pavadinimas niekur neminimas. Nors sakoma, kad Tomas Manas norėjo parodyti priešpriešą šeimoje tarp menininkų ir verslininkų, kurie išlaiko šeimą, man visgi knygoje labiau jautėsi tiesiog gyvybinės kibirkšties gesimo nuotaikos: šeimos galva gyvena pareiga, o ne pašaukimu, o ir tie patys šeimos „menininkai“ nupiešti kaip mėgėjiški diletantai, labiau linkę skųstis sunkiu gyvenimu, nei kažką kurti ir išreikšti save. Šeima išlaiko aukštos (net per aukštos!) moralės principus, bet to nepakanka išlaikyti savo įtaką visuomenėje. Prieš vėją nepapūsi.

Šią knygą skaičiau knygų klubui – tikriausiai nebūčiau paėmęs jos į savo rankas, jei jos nebūtų sąraše. Patiko.

Dekamerono lovos apgaulės

Jau keletas mėnesių po truputį stumiuosi per BocaccioDekameroną“ – viduramžių pasak(ojim)ų rinkinį. Istorijos visai įdomios, o jose gerai atsispindi tuometinis miestelėnų gyvenimas: kad ir kokie sunkūs ar religingi laikai, vis tiek dauguma temų sukasi apie seksą ir viliojimą.

Net aštuoniose istorijose pasikartoja„lovos apgaulės“ (angl. „bed-trick“) motyvas, kuris man šiais laikais sunkiai suprantamas: kokiam nors veikėjui miegant, į jo lovą vietoj žmonos įsliūkina kita moteris ir su juo pasimyli, o vyriškis nieko keisto nepastebi. Tas pats įmanoma ir su moterimi: naktį besimylint ji nepastebi, kad vyriškis kitas. Panašių motyvų galima rasti ir Antikos sakmėse, kai taip elgiasi dievai (taip gimė Heraklis) arba senovės indų raštuose; vėliau šie motyvai kartojasi ir Šekspyro dramose. Net ir Senojo Testamento Pradžios knygoje aprašomas lygiai toks atvejis (29 skyrius).

Ar čia mūsų mylėjimosi ypatumai dabar tokie skirtingi nuo senovės žmonių, kad sunku net įsivaizduoti, jog galėtum nesuprasti su kuo miegi? Ar mylėjimasis vykdavo visiškoje tamsoje? Kaip taip įmanoma? Ar visgi tai yra tik kažkokia labai keista literatūrinė priemonė, kurios nereiktų priimti pažodžiui? Iš principo tai leidžia apsigavusiam asmeniui būti neištikimam neprarandant moralinio veido. Kita vertus, kai kurie Šekspyro tyrinėtojai mano, jog taip pašiepiami tie, kurie miega su tiek daug partnerių, kad jau jų nebesugeba atskirti.

O gal viduramžiais išpažinties metu galėtum pateisinti savo svetimoteriavimą tuo, kad „tiesiog nepastebėjau, jog su kita permiegojau“?

Dantė – „Dieviškoji komedija“

Uff… Prireikė kone ištisų metų kol per sukąstus dantis ir jau nebežinau kelinto pragaro rato kančias sugebėjau šitą legendinį kūrinį perskaityti. Lyginant su Dante, Homero „Iliada“ pasirodė lengvas paaugliškas kūrinys, kurį skaityti yra smagu. Tiesa, vietomis ir kokio nors Europos Sąjungos struktūrinio fondo lėšų panaudojimo ataskaita būtų buvusi smagesnė už Dantės „Dieviškąją komediją“ – ataskaitoje bent jau apytiksliai suprasčiau apie ką rašoma.

Aišku, tai akmuo ne į Dantės, o mano paties daržą. Dantės „Dieviškoje komedijoje“ atsispindi visas viduramžių kultūrinis kontekstas: ten surasime turbūt visus svarbiausias Antikos bei ankstyvosios krikščionybės asmenybes, supratus visas užuominas ir alegorijas galima susidaryti labai išsamų vaizdą apie moralines vertybes, gėrio ir blogio sampratą. Tai monumentalus darbas, viską aprėpiantis paveikslas, tačiau to paveikslo interpretavimui reikia labai daug žinių. Matyt prie šio kūrinio reikės sugrįžti dar po kelių dešimtmečių, kai jau būsiu jų daugiau įgijęs. Išganymo tikiuosi vėliau.

Ir net nežinai, kaip tokią knygą vertinti balų sistemoje: supranti, jog tai labai gera ir vertinga knyga, bet asmeniškai ji man priminė tikrą pragarą.

Homeras – „Iliada“

Pamenu, „Odisėją“ privalomai skaičiau kažkada mokykloje – nebuvo labai smagu. Verčiau puslapius sukandęs dantis, vien tik valios pastangomis yriausi hegzametro eilutėmis. Spinduliuotšalmiai achajai ir gražiaauliai danajai man reiškė tik begalinį nuobodulį ir nuolatinį dirsčiojimą į knygos galą – kiek dar liko šitos beprasmės kankynės?

Kai knygų klubas nusprendė, jog reiktų paskaityti „Iliadą“, ją atsiverčiau su ta pačia prieš dvidešimt metų patirta pagarbia baime: tikriausiai reikės nemažai pavargti, kol ją užversiu užsidėdamas sau pliusą ir įgijęs teisę girtis perskaitęs dar vieną klasikos tomą (juk visi žino kas juose parašyta, tik niekas neskaito, tiesa?). Visgi papildomi dvidešimt metų skaitymo patirties davė savo vaisių: ir hegzametras skaitėsi visai nesunkiai, ir veikėjai žymai artimesni, ir jų moralinės dilemos daug  suprantamesnės. Matyt tokią klasiką reikia skaityti ne šešiolikos.

Graikų karalius Agamemnonas su visa kariauna ir Achilu priešakyje jau devynerius metus bando užimti Troją. Mūšiai gana sėkmingi, pagrobiama nemažai moterų ir kitokio gėrio, tik kyla konfliktas dėl turto dalybų. Patyręs neteisybę, Achilas (o ji gi pusdievis, geriausias karys) pasitraukia iš mūšių ir užsiraukęs sėdi prie laivų. Tuo metu Trojėnai beveik sumuša graikus ir kone sudegina jų laivus. Kai jau atrodo, jog pralaimėjimas aiškus, trojėnai nužudo Patroklą, kuris buvo geras Achilo draugas. Kerštas yra stipresnis motyvatorius nei turtas, tad Achilas grįžta į mūšį bei nusmeigia pagrindinį Trojėnų herojų Hektorą.

Net stebėtina, kaip tokiame sename kūrinyje tinkamai išlaikoma įtampa. Ar Achilas grįš? Kas morališkai neteisus? Be žmonių į kovą įsitraukę ir dievai, o jų intrigos ne prastesnės nei „Sostų Karuose“. Karaliaus (ir netgi dievų) valdžia nėra absoliuti – Achilui neįsakysi eiti kovoti, jeigu jis jaučiasi nuskriaustas. Tik teisingai besielgiantis turi galią. Galų gale ir turtu ar moterimis žmogaus nepapirksi – už juos žymiai stipresnės yra moralinės dorybės bei draugystės ryšiai. Achilas ne vien teisingas, bet ir kilniaširdis, mat pagerbdamas savo priešininką Hektorą, jo tėvams atiduoda lavoną. Jis – moralinis idealas.

Netikėjau, bet tai viena labiausiai šiemet patikusių knygų.

Christopher I. Beckwith – „Empires of the Silk Road“

Plati knyga, siekianti užgriebti visą Eurazijos istoriją nuo pat civilizacijos ištakų iki dabartinių laikų. O siekiant sutupdyti tiek istorijos į keturis šimtus puslapių neišvengiamai knygoje tampa ankšta: per kai kuriuos skyrius, it per tirštą faktų košę, yriausi sunkokai. Viena niekada negirdėta karalystė A užpuolė kitą negirdėtą karalystę B, tada kažkas sudarė sąjungą su kažkuo ir kažkas kažką nukariavo. Kitame puslapyje viskas kartojasi, galbūt net tuo pačiu eiliškumu ir su tais pačiais veikėjais – nebeseki galų.

Nepaisant to, kai kurios knygos dalys buvo labai įdomios, ir jas perskaitęs sužinojau nemažai naujo. Autoriaus nuomone, Centrinės Eurazijos tautos nebuvo atsilikę, kaip kad juos piešia Senovės Romos ar Kinijos šaltiniai, o gyveno kiek kitokį, bet išvystytą gyvenimą, kurio pagrindinė ašis buvo prekyba, o ne karyba. Romėnai kitas tautas vadino barbarais, ir nuo to laiko jiems prilipusi neigiama agresyvaus neišsilavinusio užsieniečio reikšmė, nors, autoriaus nuomone, šios tautos retai kada agresyviai puldavo ir plėsdavo savo teritoriją (kaip kad darydavo patys romėnai), o tiesiog gindavosi nuo užpuolių. Istoriją rašo nugalėtojai, o dažniausiai laimėdavo romėnai.

Įdomu buvo sužinoti ir apie arklių bei karietų strateginę reikšmę ankstyvuosiuose mūšiuose. Kaip ir su kiekviena nauja karine technologija, užtruko nemažai laiko, kol arkliais buvo išmokta efektyviai naudotis. Kaip ir atradus šaunamuosius ginklus turėjo praeiti keli šimtai metų, kol jie tapo efektyvūs mūšyje ne vien tik baimei kelti bet ir savo tiesioginiam tikslui, taip ir karo karietas valdyti reikėjo kelių amžių patirties, meistriškumo, technologinių žinių ir tobulinimo. Ir nors Centrinės Europos stepės puikiai tiko arkliams veisti (o tai ilgainiui tapo labai svarbiu kariniu resursu), bet arkliai nelabai efektyvūs kalnuotose ar miškingose vietovėse: Romos legionams tai didelės grėsmės nekėlė.

Nuo pat mokyklos laikų man istorija neatsiejama nuo kontūrinių žemėlapių: atrodo, jog valstybės negali būti be aiškiai apibrėžtų ribų. Klydau, nes klajoklių gentys ir klajoklių valstybės nebūtinai tam tikru metu valdė konkrečią teritoriją: kur gentis tuo metu yra, ten ir jos teritorija. Žiūrėk, po kelių mėnesių jie jau visai kitur, o jų vietoje jau atsikėlusi kita gentis. Tai kartu reiškia, jog nėra ir galingų įtvirtinimų, pilių ir kitokių gynybinių struktūrų, viskas labai mobilu, o gentis nėra prisirišusi prie žemės (o ir ko jai rištis – juk grūdų neaugina, o kaskart ieško šviežių ganyklų). Tokioje šviesoje kiek kitaip atrodo ir Čingischano nukariavimai vakarų kryptimi – tai ne kažkokia suplanuota ekspansija, siekiant pavergti kitas tautas ar užsigrobti žemių, o ganėtinai natūralus judėjimas (na, tai vienas iš galimų požiūrių).

Knygoje daug kalbama apie indo-europietiškas ištakas, tautų kraustymąsi, kalbų formavimąsi. Esu matyt sugadintas mums vis teigtos teorijos, jog lietuvių kalba yra viena seniausių kalbų pasaulyje – nė velnio ji nepanaši į prokalbę, Indijos vedų ar Avestos kalbas. Visokios persų bei iranėnų kalbos atrodo tikrai artimesnė (na, jiems nereikėjo toli kraustytis).

Alev Lytl Croutier – „Harem: the World Behind the Veil“

Šachrazados pasakos bei nuo vyrų akių haremuose slepiamos paslaptingos moterys gal ir turi savo romantikos, bet mane tai ne itin domino. Man iki šiol buvo neaišku, kodėl haremus bei turkiškąją kultūrą, bent ja tarp mano pažįstamų, dažniau romantizuoja moterys. Kai kuriuos atsakymus visgi gavau, nors pati knyga nėra labai gili ir moksliška: ji gausiai iliustruota įvairiais paveikslais, o tekstų trumpumas leidžia ją perversti per vieną vakarą.

Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų haremas turėtų kaitinti aistringas mintis: uždarytos nuo vyriškių akių, apsuptos eunuchų, sultono moterys tik ir laukia, kada jomis pasitenkins namų šeimininkas. Pridėkime dar tai, jog Turkija prieš keletą šimtmečių europiečiams buvo didelė egzotika: šilkai, prabangi sultono rūmų aplinka, gausūs papuošalai, pilvo šokiai, keisti papročiai, ir visa tai po vos vos perregima paslapties skraiste, kuri leidžia daugiau išgalvoti svajingų fantazijų nei atskleisti kasdienybės realybę. Sultono rūmuose vos ne idilė: moterys nieko neveikia, tik rūpinasi savo grožiu, nuogos maudosi baseinuose, retkarčiais mylisi su sultonu ir leidžia savo dienas dykinėdamos. Viskam patarnauja gražios odaliskės, kurios, nors ir būdamos vergės, pilnai gali tapti legaliomis sultono žmonomis.

Realybė daug proziškesnė. Haremas – tai rūmų dalis, kurioje gyvena ne tik žmonos, bet visos rūmų moterys. Dažniausiai viskam diriguoja šeimininko mama, o neretai tai reikli ir žiauri moteris, žinanti savo vertę. Visos žmonos turi savo aiškias pareigas ir privilegijas, sultonas (ar šiaip namų šeimininkas) jas lanko pagal griežtą grafiką. Visas gyvenimas – apkalbos ir arši kova dėl geresnės vietos po saule bei palankumo: neteisingai sužaidus haremo vidaus politinį žaidimą lengvai gali viskas baigtis kokiu nors nunuodijimu ar neaiškia savižudybe. Poligamija neskatina moterų draugystės. Haremo moterys retai kada turi galimybę išeiti už haremo ribų ir apie jų teises nedaug ką galima pasakyti. Tiesa, jos gali išsiskirti su savo vyru, jei jis su jomis nesimyli daugiau nei 3 savaites, bet išsiskyrusios moters padėtis visuomenėje turbūt dar blogesnė.

Šiaip atrodo, kad haremo išlaikymas ne vienam sultonui irgi buvo galvos skausmas: tai intrigų lizdas, kuris dažnai turėjo įtakos ir valstybės gyvenimui. Kadangi sostas yra paveldimas, monarchijoje labai svarbu užtikrinti stabilų tęstinumą pratęsiant giminę, bet turint keletą žmonų, kurios tarpusavyje varžosi dėl „pirmosios“ žmonos titulo (o kartu ir dėl savo vaikų paveldimo statuso) stabilumo tikėtis sunku. Turkiška patarlė sako, jog keturios žmonos namuose prilygsta laivui audroje.

Michael Malice – „Dear Reader: The Unauthorized Autobiography of Kim Jong Il“

Šią knygą nutariau perskaityti, nes mane sudomino podcastas su jos autoriumi: visos iki tol skaitytos knygos apie šią šalį buvo rašytos arba keliautojų, arba pabėgėlių, tad ir jų piešiamas paveikslas gana aiškus. Ši knyga kitokia. Per tam tikrą satyrą ir sarkazmą autorius pasakoja Korėjos istoriją, lyg ji būtų pateikiama Kim Jong Il’o lūpomis: nors ją skaitant stebiesi tomis nesąmoningomis istorijomis, kuriomis yra maitinami Šiaurės Korėjos žmonės, bet nejučia pradedi kažkiek tą ideologiją suprasti.

Korėja yra geriausia šalis pasaulyje, o visi, kurie nesutinka su šia aksioma yra liaudies priešai. Kadangi Korėja yra pati geriausia šalis, tai ir jos rašytojai yra patys protingiausi – Šiaurės Korėjos žmonėms nereikia užsienio rašytojų knygų, jas reikia drausti. Korėjos menas yra pats geriausias menas pasaulyje, nes jis aiškus, be dviprasmybių: net paprastas valstietis be didelio išsilavinimo gali tokį meną suprasti. Tai žymiai geriau nei „Mona Liza“ – Da Vinči net nesugeba vienareikšmiškai besišypsančios moters paveikslo nupiešti!

Korėja viską gali pasiekti pati ir jokios pagalbos jai nereikia. Ji visada renkasi savo kelią (aišku, patį geriausią) – net visokie stalinai bei mao galų gale pradeda daryti klaidas, o Šiaurės Korėjos ideologija toliau veda žmones į laimę. Didžiavimasis savo tauta ir pasiaukojimas jai yra didžiausios vertybės – ir net jeigu reikės viską pasiekti per kraujo ir prakaito upes viską galima pasidaryti patiems, o ne išmokti ar nupirkti iš kitų. Juche kertinė idėja yra pasitikėjimas tik savo jėgomis. Not invented here politikos kraštutinė versija.

Gana įdomus ir santykis su Pietų Korėja – šiauriečių akimis, jie yra broliai (nors jie ir tolsta, tad gal jau tik pusbroliai), kurie kartu kenčia nuo amerikonų priespaudos. Jeigu tik amerikonai pasitrauktų, Korėjos iš karto galėtų susivienyti. Susivienyjimui trukdo tik Amerika, nes nori išlaikyti savo karines bazes.

Be JAV labiausiai nekenčiama Japonija, nors tie irgi dabar kenčia nuo amerikonų priespaudos. Jei tik atsiprašytų už buvusias klaidas ir paremtų materialiai gal būtų galima jiems ir atleisti. Rusai ir kinai – draugai, bet neramu, kad jie taip krypsta į vakarų pusę vis labiau artėdami į kapitalizmą.

Stipriausia knygos dalis yra paskutiniai jos puslapiai – užliūliuotas satyros, kartais šypteldamas verti tuos kelis šimtus puslapių ir beveik užsimiršti, jog tai ne šiaip kokia fikcinė komedija. Dvidešimt kažkeliems milijonams žmonių tai yra kraupi realybė ir į ją autorius labai įtaigiai skaitytoją sugrąžina. Labai rekomenduoju šią knygą visiems, kam bent kiek domisi Šiaurės Korėja. Padės ją geriau suprasti.

Gintaras Beresnevičius: „Imperijos darymas“

Kažkurioje diskusijoje apie idėjas Lietuvai radau nuorodą į Gintaro Beresnevičiaus knygą „Imperijos darymas“, rašytą prieš pat stojimą į Europos Sąjungą. Ne su viskuo gal joje galima sutikti, kai kurie teiginiai atrodo ganėtinai keistoki, kai kurie – kiek atgyvenę, bet bendras minčių gylis ir idėjų drąsa stulbinanti. Įkvėpimo galima semtis kibirais.

Svarbiausia knygos mintis visgi ta, jog nereikia mums galvoti, jog mes maži ir nieko negalime pasiekti. Reikia drąsiai mąstyti ir siekti didelių tikslų: mus gali vienyti idėja tapti regiono lyderiais. Senoji Europa užsisėdėjusi komforte, o mes galime siūlyti naują proveržį, galime praplėsti tos pačios Europos kultūrines ribas nuoselkiai dirbant ties tuo, jog Ukraina, Baltarusija, Gruzija ar dar tolimesnės post-sovietinės šalys atsigręžtų į Europos vertybes. Mes galima būti gana agresyvūs, nebijome sakyti tiesą į akis, o svarbiausia – mūsų klauso. Erdvė iki Kaukazo – mūsų įtakos zona ir joje mes turime dominuoti, užtenka verkšlenti apie mūsų mažumą.

Dar viena neužimta erdvė yra Europos sąjungos gynyba. Nors ES savo atskirų pajėgų neturi, bet mes galėtume proaktyviai imtis šios rolės: prancūzai turi svetimšalių legioną, o mes galime turėti saviškį, kuris pirmas drąsiai ir savanoriškai dalyvautų gynybos misijose. Nuo seno esame karių tauta, o tai galėtų puikia galimybė parodyti iniciatyvą ir užsitarnauti pagarbą ES šalių tarpe. Mums reikia savigarbos, mums reikia turėti kuo didžiuotis – priešingu atveju tapsime tik pasyvūs ES politikos vykdytojai, o ne jos formuotojai. O vien tik parodžius iniciatyvą galime įgauti labai daug svorio, nes kitos šalys yra labiau aptingę.

Apie mūsų tautos charakterio bruožus galima ginčytis, bet pati knyga užduoda labai svarbius ir įdomus klausimus. Ji verčia pamiršti, jog esame niekam neįdomūs, ji siūlo drąsias idėjas. Jau vien dėl to šią knygą galima vertinti aukščiausiais balais.