Ross King. „The Bookseller of Florence“.

Kadangi knygos man labai labai patinka, tai „The Bookseller of Florence“ pataikė į dešimtuką: Ross King parašė labai gerą ir įdomų darbą apie penkiolikto amžiaus Florencijos leidėjus. Knygoje begalės pasakojimų apie tai, kaip buvo gaminamos rankraštinės knygos, kas buvo jų pirkėjai, kas jas iliustruodavo, kokios buvo leidėjų maržos (nedidelės) ir kas buvo bestseleriai (be įprastinių religinių knygų išpopuliarėjo Platonas ir kiti Antikos filosofai).

Kiekvienas knygos skyrius skaitėsi kaip saldainis tokiam kaip man istorijos mėgėjui. Penkioliktame amžiuje, dar prieš atsirandant knygų spausdinimui, leidyboje atsirado daug naujovių. Pirmiausia, knygas pradėta dažniau rašyti ant popieriaus, o ne pergamento, o tai jas žymiai atpigino (pasirodo, popieriaus kaštai sudarė nemažą leidybos išlaidų dalį). Buvo sugalvoti labiau įskaitomi šriftai, pavadinti „senoviniais“, „romėniškais“ ir „antikiniais“: moderniais šriftais buvo laikomos sunkiai įskaitomos gotikinės raidės. Penkioliktame amžiuje atsirado knygos viršelis. Penkioliktame amžiuje valdovams pradėjo rūpėti ne vien religinės knygos, bet ir Antikos filosofija bei Homero poemos: didžioji dalis šių kūrinių iki tol buvo pamiršta ir Vakarų Europai sunkiai pasiekiama. Jei ir buvo išlikę keli kūrinių egzemplioriai, tai jie buvo kur nors nugrūsti šiaurės Europos vienuolynų bibliotekose arba Konstantinopolio archyvuose (kurie po Bizantijos žlugimo tapo visai nebepasiekiami). Problema ir tai, kad dauguma Antikos darbų buvo rašyti senovės Graikų kalba, o Vakarų Europos intelektualai skaitė tik lotyniškai: padidėjo vertėjų poreikis. Florencija kaip tik išgyveno aukso amžių, o jos rankraščių prekeiviai ir buvo tie, kas kurstė Renesanso židinį, tiekdami galingiems ir turtingiems klientams vis naujus veikalus. Paklausa buvo stipri, cenzūros mažai: leidyba tapo nebe vienuolynų raštininkų, o verslininkų reikalas.

Florencijos knygų verslas stipriai sumenko penkioliktojo amžiaus pabaigoje, kai išpopuliarėjo knygų spausdinimas: Florencija liko prie ištaigingų rankraščių ir konkuruoti su masine gamyba jau sunkiai galėjo. Bet knygų revoliucijos lopšys vis tiek ten.

Sandra Bernotaitė. „Akys chimeros“.

Sandros Bernotaitės knygos tema ganėtinai nišinė: vieną 1939 metų vasaros dieną Lietuvos rašytojus aplanko svečiai iš Lenkijos ir ta proga jie visi garlaiviu plaukia Nemunu. Nors eiliniam skaitytojui ne visi niuansai gal bus pagaunami (tikrai nežinojau apie kokias nors poetų intrigas ar jų buvusį gyvenimą ir nuotykius), bet tarpukario Lietuvos vaizdas nupieštas talentingai. Su visomis aktualijomis, kivirčais, politinėmis pažiūromis, požiūriu į lenkus, komunizmą. Knygoje labai patiko kasdienių detalių gausa, gyvenimo paveikslas kaip tik ir susideda iš tokių smulkmenų.

Sandra Bernotaitė knygą stengėsi rašyti tarpukario kalba, naudodama to laikotarpio frazes ir išsireiškimus. Vietomis tai džiugino ir suteikė papildomo žavesio, nors kai kur atrodė kažkaip dirbtinai. Bet čia tik mano nuomonė, tikriausiai yra labai sunku atkurti šnekamąją to laikotarpio kalbą: kad ir kaip stengtumeisi, ji gaunasi kažkiek „knyginė“, be keiksmažodžių ir kiek nenatūrali.

Bet apskritai kalbant – tokių knygų Lietuvoje reta ir jų labai laukiu. Smagu skaityti kokybiškus lietuviškus romanus, ypač kai matosi kiek darbo į juos įdėta.

Viltė Migonytė-Petrulienė. Weekendų miestai ir priemiesčiai. Kaip buvo kuriami modernūs kurortai tarpukario Lietuvoje.

Džiugu, kad mokslinės monografijos išleidžiamos patraukliai sumaketuotos, su daugybe brėžinių, iliustracijų ir nuotraukų. Gal kiek gaila, kad tekstas vis tiek gana moksliškas ir bus patrauklus tik siaurokam ratui: moksliniai darbai turi savo specifinę struktūrą ir kalbą. Tiesa, net ir moksliniu požiūriu galima rasti pastabų: informacijos ir faktų daug, bet vaizdas gana paviršutinis, išvadų mažoka, galima pasigesti kažkokios sistemiškumo. Na, gal tik man taip pasirodė, juk nesu nei architektūros, nei urbanistikos specialistas.

Tarpukario Lietuvoje buvo tik keli kurortai: Birštone bei Likėnuose prie Biržų buvo užsiimama gydomosiomis procedūromis, o Palangoje buvo vystomas modernus laisvalaikio kurortas su gausybe pramogų. Aplink Kauną irgi dygo „savaitgaliniai“ kurortai, kur buvo galima trumpam pailsėti: Aukštoji Panemunė, Kulautuva, Kačerginė, Lampėdžiai. Kuršių Nerija beveik išskirtinai buvo skirta užsieniečiams, Juodkrantėje bei Smiltynėje daugiausiai svečiavosi vokiečiai, lietuviams šie kurortai nebuvo patrauklūs. Įdomu tai, kad kurortų architektūra specifinė: juose reikia sanatorijų, gydyklų, vilų, kurhausų (kuriuose veikdavo restoranai, vykdavo šokiai ir panašios pramogos). Kadangi tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje atsirado noras atostogų metu keliauti ten, kur galima pailsėti, kurortų infrastruktūra buvo kuriama beveik nuo nulio. Tiesa, architektūriniu požiūriu buvo žiūrima į vakarus. Medinės vilos turi daug vokiškos, Alpių architektūros bruožų. Vėlesniais tarpukario metais „drožinėjimai“ tapo nebepopuliarūs, jie per daug priminė carinę medinę architektūrą, o ir lenkiškas Zakopanės stilius dėl politinių priežasčių buvo atgrasus: pradėta statyti modernius namus, kuriuose vyravo tiesios sienos ir plokšti stogai. Modernas atėjo ir į kurortus.

Kadangi Druskininkai tuo metu priklausė Lenkijai, pagrindinis gydomasis kurortas Lietuvoje buvo Birštonas. Daug organizacijų ten statė savo poilsio namus, buvo steigiamos valstybinės gydyklos. Tai turbūt pirmasis toks valstybinio masto projektas sukurti kurortą su sava infrastruktūra: Palanga prieš nepriklausomybę buvo kuriama Tiškevičių pastangomis, daugiausiai savoms bei giminės draugų reikmėms. Lietuvos vakarėjimas ir požiūrio pasikeitimas labai staigus ir stiprus: dar prieš nepriklausomybę atrodė, jog yra didžiulė gėda, jei jūroje vienu metu maudosi vyrai ir moterys, o prieš antrąjį pasaulinį karą veikė ir nudistų pliažas. Tiesa, lyg ir Kuršių nerijoje, tad ne lietuvaičių pamėgtas.

Knygoje norėjosi daugiau rasti kurortų gyvenimo detalių, papročių. Tačiau knyga daugiausiai apie architektūrą bei urbanistiką: kadangi tai visgi mokslinis darbas, tikriausiai nelabai gali pykti.

Neil Taylor: Estonia. A Modern History.

Moderniosios Estijos istorija nėra labai ilga, tad ir knygos apie ją nepasižymi storumu. Bet paskaityti buvo įdomu, juolab, kad knygų išskirtinai apie Estiją man suprantamomis kalbomis nėra daug. Berods, čia pirma angliškai leista knyga apie Estijos istoriją per kone penkiasdešimtmetį.

Mūsų kelias su Estija labai panašus, tad skaitant knygą gal labiau kreipi dėmesį į skirtumus, nes apie juos ne tiek daug žinai. Man buvo nauja tai, kad Estijoje (daugiausia salose) tarpukariu gyveno nemaža švedų bendruomenė, o tuo tarpu žydų buvo labai mažai. Tarpukariu Estijoje į valdžios institucijas buvo galima kreiptis keturiomis valstybinėmis kalbomis: estų, rusų, vokiečių ir švedų. Beveik visi etniniai švedai 1944-aisiais evakavosi į Švediją, o likę asimiliavosi. Be abejo, estai visada turėjo ir labai stiprius ryšiu su Suomija, tad gal ir nieko keisto, kad estai save laiko labiau skandinavais nei baltais: rašoma, kad tarpukariu santykiai su latviais buvo šaltoki, o lietuviai irgi labiausiai buvo užsiėmę santykių su Lenkija aiškinimusi – Baltijos sesės giminėmis anaiptol visa kitos nelaikė.

Sovietmečiu estams pasisekė, kad nuo 1960-ųjų vidurio kursavo keltas į Helsinkį, kuriuo kasmet atplaukdavo daug pigaus alkoholio ištroškusių suomių, kurie su savimi atveždavo ir vakarietiškų prekių, knygų bei laisvės pojūtį. Taline buvo galima matyti Suomijos televiziją, kuri rodė vakarietiškus serialus, girdėti radijo laidas. Estija Sovietų sąjungoje buvo artimasis užsienis. Net Talino senamiestis buvo daug maž išsaugotas originalus: jis nebuvo perstatytas pagal sovietinio gyvenimo principus.

Estams pavyko nepriklausomybę atgauti be kraujo praliejimo: nepavykus sausio 13 puolimui Vilniuje ir po savaitės panašiai žlugus susidorojimui Rygoje, Taline Sovietų kariuomenė žmonių nepuolė. Stiprus suomių ir švedų palaikymas ir ankstyva orientacija į technologijas lėmė, kad estai ir iš ekonominės duobės lipo sparčiai. Beje, tiek Lenartas Meris, tiek Tomas Ilvesas – Estijos prezidentai, ypač domėjęsi technologijomis. Jau pirmaisiais metais po nepriklausomybės atstatymo Estijoje veikė gamyklos, gaminęs detales Nokijai ir Eriksonui: Skype bei Transferwise irgi ne lygioje vietoje išdygo.

Robert J. Blackham. „The Soul of the City. London’s Livery Companies.“

Kažkada labai seniai, kai Londone lankiausi gal dar tik kokį antrą kartą gyvenime, užtikau jame prašmatnų senovinį pastatą. Nebepamenu tiksliai kurį, tik prisimenu, kad ant jo buvo lentelė su užrašu „London Livery Company“. Iš išvaizdos atrodė panašiau į kokią nuo nepamenamų laikų veikiančią įtakingą broliją nei į kompanijos ofisą, o ir pats pavadinimas pasirodė keistokas: negi tikrai jie siuva tarnams uniformas? Tik vėliau sužinojau, kad „Livery Company“ Londone vadinamos nuo viduramžių veikiančios amatininkų gildijos. Ir jos iki šiol gyvos. Vasarą keliaudamas Škotijoje viename sename knygyne radau 1932-aisias leistą knygą apie šias Londono gildijas, tad būtų buvę nuodėmė tokios knygos neįsigyti ir neperskaityti.

Londono gildijos nuo senų laikų vienija kurios nors srities amatininkus, kai kurių iš jų įstatai yra patvirtinti Anglijos karalių XIII amžiaus pradžioje. Londono miestas (City) visada buvo tarsi valstybė valstybėje, miestas turėjo išskirtines privilegijas, o miesto piliečiu (bei kandidatu į miesto merus) galėjai tapti, tik jei esi kurios nors gildijos nariu. Pilietis yra laisvas žmogus, nepriklausantis jokiam feodalui, ir, nors šiais laikais tai daug privilegijų nesuteikia, bet norėdamas būti išrinktas į Londono City savivaldybės narius, vis dar privalai būti laisvas Londono miesto pilietis.

Nuo gildijų klestėjimo laikų praėjo daug šimtmečių, bet tradicijos lieka gyvos. gildijos nariu galima tapti trimis būdais: a) jeigu kuris nors iš tavo tėvų yra gildijos narys, b) jeigu užsiimi gildijos amatu ir mokaisi pas gildijos narį atitinkamą metų skaičių bei išlaikai egzaminą arba c) galima išskirtiniais atvejais galima narystę nusipirkti. Įdomu tai, kad nuo senų laikų į daugumą gildijų buvo priimamos ir moterys, jos buvo vadinamos seserimis. Apskritai gildijos labiau primena brolijas: jų nariai rūpinasi vienas kitais bėdoje, padeda verslo srityje, kartu puotauja, leidžia laiką ir pan. Senovėje gildijos turėjo daug daugiau teisių: jos buvo savo amato monopolininkės Londone, galėjo išvyti visus už miesto ribų, kas nepriklausė gildijai ir bandė užsiimti amatininkyste. Tarkim, bet kas negalėjo Londone užsiimti prekyba, jeigu nebuvo The Worshipful Company of Grocers gildijos nariu. Už gautas privilegijas gildijos turėjo vykdyti ir savo pareigas: karo metu pristatyti nustatytą skaičių karių, užtikrinti tvarką bei saugumą Londono mieste, valyti gatves, užtikrinti, kad turguje niekas neapgaudinėtų ir panašiai. Gildijos vykdė savivaldos funkciją.

Kadangi gildijos nariu galima tapti per šeimą, daug gildijų neišlaikė ryšių su originaliu amatu, jos tapo tam tikrais klubais. Viena iš įdomesnių gildijų – mūrininkai. Šioje knygoje sakoma, kad laisvųjų mūrininkų (masonų) organizacija prasidėjo iš Worshipful Company of Masons narių XVI-XVII amžiuje, ir tik vėliau su tikrąja akmenskaldyste neturintys nieko bendro įsteigė savo atskiras ložes. Gal ir tai ir nebūtinai tiesa, tačiau akivaizdu, kad gildijos ir laisvieji mūrininkai savo organizacijose turi daug bendrų tradicijų. Laisvuoju mūrininku irgi gali tapti tik „laisvas, geros reputacijos vyras“, lygiai kaip ir gildijos nariu.

John Dickie: „The Craft. How the Freemasons Made the Modern World“

Sakyčiau, ši nelabai seniai pasirodžiusi John Dickie knyga apie laisvuosius mūrininkus yra viena išsamiausių ir objektyviausių, kurias skaičiau (o skaičiau bent keletą). Knygoje labai nuodugniai, remiantis istoriniais šaltiniais, pasakojama laisvųjų mūrininkų istorija įvairiose šalyse, daugiausiai dėmesio skiriant ne tiek jų ritualams, ar vertybėms, o labiau politinėms peripetijoms, kurių sūkuriuose ne visada laisviesiems mūrininkams pavykdavo laikytis savo principo į politiką nesivelti. Kaip tik atvirkščiai – tarkim Italijos atveju ložė P2 buvo tapusi korupcijos įrankiu: narystė ložėje užtikrindavo, kad reikalai judės. Ir nesvarbu, kad ši ložė neatitiko reguliarumo principų ir kiti jos nepripažino: mūrininkams mestas šešėlis dar ilgai duos peno konspiracijų teorijoms.

Istoriniu požiūriu mūrininkų statusas skirtingose šalyse labai skyrėsi. Tarkim Anglijoje masonų ložės kilo iš brolių noro kartu pagerti ir pabendrauti, o tai, kad į jas priimdavo tiek protestantus, tiek katalikus (o kolonijose net ir induistus bei kitų religijų atstovus) teikė papildomų privalumų: tai buvo būdas pirkliams, gydytojams, tiek aukštuomenei, tiek apsišvietusiai vidurinei klasei pabendrauti tarpusavyje. JAV laisvieji mūrininkai Vašingtono ir kitų JAV tėvų iniciatyva tapo kone valstybinė religija, kuriai priklausė beveik kiekvienas šviesus vyras. Bendri ritualai ir apeigos leido JAV kurti savitą bendruomenę, suvienijo skirtingus žmones. Tačiau kitose šalyse įtampų buvo žymiai daugiau: masonai buvo laikomi laisvamaniais, tad jie buvo piešiami katalikų priešais. Laisvės ir liberalumo idėjos, ypač po Prancūzų revoliucijos, irgi ne visiems buvo priimtinos, tad nenuostabu, kad ne visur į mūrininkus buvo žiūrima teigiamai.

Buvo įdomu skaityti ir apie nacizmo bei mūrininkų santykį. Vokietijoje ložės buvo uždarytos, bet persekiojami tik broliai žydai (ir tai, labiau dėl to, kad žydai, o ne dėl to, kad masonai). Patys mūrininkai bandė ieškoti kelių kaip išlaikyti savo organizaciją, bet politinės konkurencijos naciams nereikėjo. Įdomu tai, kad žiauriausiai su mūrininkais susidorojo Franko Ispanijoje: pagal ložių sąrašus žmonės buvo šaudomi. Dar ir dabar Ispanijoje ložės nėra stiprios.

Paskutiniai knygos skyriai skirti visai šviežiems laikams. Prieš keletą metų, Didieji Prancūzijos Rytai (Grand Orient, nereguliari ložė, kurios nepripažįsta didžioji dalis masonų, nes jie gana seniai atsisakė reikalavimo, kad brolis turi tikėti į Didįjį Visatos Architektą – iš esmės jie progresyvūs laisvamaniai) nusprendė, kad į savo gretas leis priimti ir moteris. Sprendimas priimtas dėl gana įdomios priežasties: pasirodo, vienas brolis, jau tapęs pilnateisiu meistru, pasikeitė lytį, tad tapo nebeaišku, ar jis gali būti ložėje. Sprendimas tolerantiškas: brolis išlieka broliu, net jeigu jis dabar sesė, o kartu tai atveria duris ir moterims ložėse.

Tiesa, knygoje ne kartą minima, kad mūrininkija išgyvena nemažai iššūkių šiuolaikiniame pasaulyje: vidutinis brolių amžius vis didėja, jaunimui mūrininkija nebe tokia įdomi. Sakoma, kad pasikeitė tradicijos: jaunimui nebeaktualu ilgą laiką iš vyresnių mokytis moralinių vertybių, jie nori viską atrasti ir nuveikti patys. Be to, gyvenimo tempas tapo žymiai greitesnis, ir ne visiems jau užtenka laiko kas savaitę ar kelias fiziškai susitikti ritualiniuose darbuose: prieš šimtą ar du šimtus metų tai gal buvo viena svarbiausių brolijos socialinių funkcijų – galimybė pabendrauti su panašaus mąstymo žmonėmis, padėti vienas kitam, rasti kas tave suprastų. Sakoma, kad mūrininkų ložių itin padaugėjo po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų – grįžusiems kariams reikėjo bendrystės ir bičiulystės, o kas juos geriausiai supras jei ne tokie patys broliai perėję per tą patį pragarą?

Serhii Plokhy – „Lost Kingdom: A History of Russian Nationalism from Ivan the Great to Vladimir Putin“

Turbūt ne mane vieną nustebino Vladimiro Putino vasario 24-osios dienos kalba, kurioje jis teigė, jog Ukraina niekada nebuvo normali valstybė, ji tik pasiklydusi Rusios (ne Rusijos!) dalis, todėl ukrainiečius, kaip šeimos narius, reikia išgelbėti nuo vakarų ir nacių įtakos. Serhii Plokhy knyga apie Rusijos nacionalizmo istoriją tvarkingai daug ką sudėlioja į lentynėles – nereikėjo Putino pareiškimais stebėtis, jie ilgos tradicijos tąsa.

Istoriškai Rusija save tapatinasi su Rusia – jau tūkstantį metų vienaip ar kitaip gyvuojančiu slavų genčių politiniu vienetu. Pradžioje tai buvo Kijevo Rusia, apsikrikštijusi rytų krikščionių tikėjimu. Vėliau vėliavnešiu tapo Maskvos kunigaikštystė, su Ivanu Rūsčiuoju gavusi naują misiją – suvienyti ortodoksų žemes ir atkurti Rytų Romos Imperiją. Nors Ivanas Rūstusis kilęs iš Rurikų dinastijos, bet jo Rusios identitetas tapo aiškiai nulemtas: tai nebe Novgorodo, nebe skandinavų, nebe vikingų identitetas. Ir vėlesniais laikais tapo nebemadinga priminti, kad rusų genčių ištakos yra skandinaviškos ar, neduok dieve, mongoliškos: rusai gavo misiją atkurti Rytų Romos Imperiją. O jei pasiseks, tai ir su Vakarų Roma bus galima susitvarkyti.

Rusia jau seniai dalinama į tris dalis: Didžioji Rusia (tikrieji rusai), Mažoji Rusia (ukrainiečiai) ir Baltoji Rusia (baltarusiai). Rusų manymu, visos šios dalys – ta pati tauta. Gal kalbanti tik šiek tiek skirtingais dialektais, bet jie visi to pačio lizdo: visi slavai, visi ortodoksai. Susitvarkę su mongolais, Maskvėnai didžiausią grėsmę matė Lietuvos-Lenkijos Respublikoje. Iš tiesų, ši grėsmė ne vien karinė, Abiejų Tautų Respublika yra kardinaliai priešinga Maskvėnų vertybėms, jos antipodas. Pagrindiniai poliai, ant kurių stovi Maskva – tikėjimas, stiprus caras ir tradicinis gyvenimo būdas. O lenkai – katalikai, Ržečpospolita – be stipraus karaliaus ir su plačiomis šlėktų teisėmis, kone demokratija. Gal tik su tradiciniu gyvenimo būdu kiek mažiau priešpriešos, bet šiuolaikinės „Geiropos“ vertybės čia irgi labai stipriai oponuoja. Ukraina ir Baltarusija ilgai buvo LDK ir Lenkijos dalis, tad dėl šių valstybių gyventojų vertybių ir vyksta karas. Ar jie bus „supuvusiuose vakaruose“ ar teisingame provoslaviškame kelyje? Ar pavyks šiuos lenkų suklaidintus brolius ir seseris sutaikinti su Rusios šeima, net jei jie to nenori? Kaip didysis brolis, turintis istorinę misiją, Rusija negailės tam nei jėgų nei žmonių.

Šios pagrindinės Rusijos vertybės labai gajos ir tarp Rusijos žmonių, čia ne vien tiek Putinas. Jeigu anksčiau dar man buvo keista, kaip karui pritaria stačiatikių patriarchai, dabar viskas aišku: tai yra kryžiaus žygis dėl ukrainiečių sielų, dėl jų grąžinimo į tiesos kelią. Jie kas tikėjosi, kad Rusijoje gali greitai įsigalėti demokratija – neverta to tikėtis. Caras turi būti stiprus ir galingas. Caras negali būti renkamas kaip kokioje Abiejų Tautų Respublikoje, nes jeigu renkamas, tai silpnas. Caras privalo nesitaikstyti su sutartimis ir jas laužyti kai tik jos jam nepalankios – caro galios negalima apriboti, nes jis atrodys silpnas. O tai, kas vakariečiui atrodo necivilizuota, rusas gali ploti atsistojęs – va, parodėm tiems vakarams, nežaidžiam pagal jų taisykles, esam stiprūs. O ir „tradicinės vertybės“ Rusijoje labai gerai sudygę: čia tik mums atrodo barbariška mušti žmonas ar vaikus, kankinti disidentus ar šaudyti civilius. Rusijoje „vakarietiškos“ vertybės niekinamos. Čia jūs silpni, jeigu jums baisu. Be to, vakarietiškos sankcijos prie perversmo irgi neprives – geriau gyvensiu skurdžiai bet niekas man neaiškins. Net jei reikės laukuose miegoti ir į griovį kakoti.

Įdomu ir tai, kad šiomis vertybėmis gyvena ir intelektualai, net ir tie, kurie kentėjo prie Sovietų režimo. Solženycinas, Brodskis… Sovietų režimas gal blogas, bet Rusijos imperija turi gyvuoti. Pati Sovietų Sąjunga iširo ne be rusų nacionalizmo pagalbos – Jelcinas iškilo kaip priešprieša Gorbačiovui, nes „rusai yra galingi tik nuskriausti, nes ekonominio nuosmukio metu turi subsidijuoti visokius ten pribaltus ir azijiečius“. Suprantama, kodėl Putinas laiko Sovietų Sąjungos žlugimą didžiausia katastrofa – tai vienintelis laikas per pastaruosius šimtmečius kai visa Rusia buvo suvienyta: po ATR padalinimų Ukrainos Galicija liko austrų įtakoje. Taip, Leninas norėjo pataikauti vietiniams nacionalistams, kurie nemėgo lenkų ir sukūrė Baltarusijos bei Ukrainos respublikas, bet Sovietų Sąjunga savo esme buvo Rusijos imperija savo aukščiausiame taške. Dabar šią Rusią reikia atstatyti.

Russia is a truncated empire driven into ever new conflicts by the phantom pains of lost territories and past glories.

Serhii Plokhy

Knyga „Lost Kingdom“ išleista 2018 metų viduryje, kai jau matėsi, jog 2014-ųjų Donbaso įvykiai nepasiekė reikiamo tikslo: Donecką ir Luhanską išlaikyti brangu, tiesiogiai prijungti prie Rusijos nesigauna, o ukrainiečiai tapo dar didesni nacionalistai, tad šansai, jog jie pasiprašys į Rusijos glėbį itin sumenkę. Knygos išvada iš šiandienos taško atrodo naivi: apsvilę Donbase, rusai turės susitaikyti su ilgalaikiu Ukrainos praradimu. Priešingu atveju, tektų įsivelti į „brolžudikišką“ karą, kurį sunku pateisinti ir prieš tarptautinę bendruomenę ir prieš pačius plačiosios Rusios (t.y. tiek rusus, baltarusius, tiek ukrainiečius) piliečius. Rusija be Ukrainos – nebe imperija, o imperijos karūnos atsisakyti labai skaudu. Deja, istorija susiklostė kitaip ir konflikto buvo nepabūgta. Tikėkimės, kad tai paskutinis imperijos atodūsis.

Alex Storozynsky: „The Peasant Prince. Thaddeus Kosciuszko and the Age of Revolution“

Kadangi neseniai lankiausi Valdovų rūmų parodoje, skirtai 1791 metų gegužės 3-iosios konstitucijai, vis daugiau turiu noro paskaityti ką nors apie to meto Lietuvos istoriją. XVIII amžiaus pabaiga Abiejų Tautų Respublikai trimis padalinimais pasibaigė tragiškai, tačiau įvykiai tuo metu klostėsi dramatiškai, ir, drąsiai galima teigti, jog net ir būdama politiškai silpna, Respublika buvo viena progresyviausių to meto valstybių pasaulyje. Mūsų Konstitucija užtikrino plačias laisves (nors ir nenuėjo taip toli, kaip norėjo Tadas Kosciuška — baudžiava vis dar nebuvo panaikinta) ir buvo priimta beveik be kraujo praliejimo: galima sakyti, kad Prancūzų revoliucijos idėjos pas mus atėjo taikiai, tik, deja, jos buvo nepalankios išorės priešams, kurie turėjo kitų planų.

Apie Tadą Kosciušką buvau girdėjęs ne tiek ir daug – buvo nesėkmingo 1794 metų sukilimo lyderis, lyg kovojo už JAV nepriklausomybę ir dėl to aukščiausias Australijos kalnas pavadintas jo vardu. Na, dar viena svarbiausių gatvių Vilniuje turi jo vardą ir maždaug tiek. Perskaitęs šią jo biografiją atradau savo kone idealų herojų: žmogų, kuris visada buvo kuklus ir atjaučiantis, kuris turėjo nepalenkiamas vertybes visada kovoti už laisvę ir apsisprendimo teisę, be galo mylėjo savo tėvynę, buvo sumanus karo inžinierius ir generolas, reikalui esant drąsiai prisiimdavęs atsakomybės naštą net jei kova atrodė beviltiška. Ir visa tai daręs vien savo įsitikinimų vedamas, nereikalaudamas atlygio, ne garbės, turto ar galių vaikydamasis.

Kosciuškai nelabai gerai susiklostė meilės reikalai: įsimylėjęs turtingos aukštuomenės šeimos dukterį, buvo sugalvojęs su ja pabėgti, mat vedyboms prieštaravo dukros tėvas. Tačiau jam pačiam teko išvažiuoti į Ameriką ieškoti garbės. Čia jis įsisuko į Nepriklausomybės karą, dvejus metus statė West Point tvirtovę (kurioje vėliau įsikūrė žymiausia JAV karo akademija), užsidirbo labai darbštaus, atsidavusio ir protingo žmogaus reputaciją. Daugelis užsieniečių kariškių per tą laiką JAV padarė nemažą karjerą, užsidirbo pinigų ir medalių, tačiau Tadui Kosciuškai labiau rūpėjo ne vietinės politinės intrigos, o gerai atliktas darbas. Amerikoje Kosciuška tapo geriausiu draugu su Benjaminu Franklinu, jį labai gerai vertino ir generolas Vašingtonas. JAV – antroji Kosciuškos tėvynė, kurios pagarbą jis nusipelnė sunkia kova už jos nepriklausomybę.

Laimėjus Nepriklausomybės karą Kosciuška grįžo į tėvynę, bet čia jis nebuvo labai vertinamas: nors karalius ir davė jam tarnybą kariuomenėje ir jis buvo antrasis generolas po karaliaus sūnaus. Abiejų Tautų Respublikoje brendo pokyčiai, sklandė lygybės ir brolybės idėjos, kurios buvo vainikuotos gegužės 3-iosios konstitucija. Kosciuška pritarė šioms idėjoms, nors norėjo, kad būtų eita dar toliau: jis manė, jog vienintelis būdas atsilaikyti prieš Rusijos bei Prūsijos kariuomenę yra panaikinti baudžiavą ir duoti pilnas teises visiems valstiečiams – tik jie, kovodami už savo teises gali atsilaikyti prieš stipresnę galią. 1794-aisias metais Tadui Kosciuškai teko vadovauti sukilimui prieš karalių, kuris jau buvo pasiryžęs viską atiduoti Rusijai, Prūsijai ir Austrijai. Deja, ši kova buvo nesėkminga, palaikymo iš bajorų ir bažnyčios buvo per mažai: gal būt Kosciuškos idėjos buvo per ankstyvos.

Po sukilimo Kosciuška buvo įkalintas Sankt Peterburge, paskui buvo sutarta, kad jis prisieks nekovoti prieš carą ir dėl to bus paleisti visi politiniai kaliniai iš Abiejų Tautų Respublikos. Tada Kosciuška vėliau grįžo į JAV, kur sutarė su Franklinu, kad savo testamentu išpirks Franklino vergus ir suteiks jiems laisvę bei išsilavinimą (Franklinas to irgi, deja, neįgyvendino), vėliau grįžo į Europą, nes tikėjosi, kad su Napoleono iškilimu bus galima atkurti Lenkijos valstybę. Beje, pamatęs, jog Napoleonas tampa autokratišku diktatoriumi, atsisakę su juo bendradarbiauti ir išliko ištikimas savo vertybėms. Kosciuška buvo Prancūzijos revoliucionierių paskelbtas Prancūzijos garbės piliečiu.

Ne viskas Kosciuškai sekėsi, ne visus mūšius jis laimėjo, ne visada galėjo išeiti iš derybų su aukštai pakelta galva. Bet niekada jis nesivaikė garbės ar galios, gyvenimo pabaigoje žaidė ne politinius žaidimus, o kartu su valstiečiais dirbo žemę. Buvo gerbiamas tiek pasaulio galingųjų, tiek valstiečių, vergų, žydų ar miestiečių, nes kovojo tiek už savo, tiek už jų laisves. Idealas, kuriuo verta sekti.

Egill Bjarnason: „How Iceland Changed the World: The Big History of a Small Island“

Kartais reikia skaityti ilgas ir išnašomis apkarstytas rimtų istorikų knygas, o kartais pakanka paprastos ir nuotaikingos žurnalisto knygelės apie šalies istoriją. Sunkios knygos apie Islandijos viduramžių politines intrigas bei būtovės verpetus matyt neįveikčiau, o štai keli šimtai puslapių lengvo skaitalo – pats tas keliems rudens vakarams.

Islandija – labai maža šalis. Ypač – gyventojų kiekiu, nes joje gyvena tiek, kiek pusėje Vilniaus. Tačiau pasaulio istorijoje Islandija pasižymėjo ne kartą: islandai pirmieji iš europiečių atrado Ameriką, jie pirmieji iš Šiaurės šalių užrašė legendas ir sagas, nuo 930-ųjų metų turi savo parlamentą, suorganizavo garsiausiais Šaltojo karo šachmatų varžybas tarp Fišerio ir Spaskio, pirmieji išsirinko moterį į prezidentes, pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę (deja, šis faktas knygoje nepaminėtas). Tiesa, jie pasižymėjo ir ne tokiais gerais dalykais: Islandijos ugnikalniai viduramžiais yra sukėlę kelis metus trukusį globalų klimato atšalimą, Eyjafjallajökull‘io išsiveržimas kelioms savaitėms buvo paralyžiavęs oro eismą virš Europos, o 2008-ųjų finansų krizė nuskandino ne vieną milijardą britų indėlininkų pinigų, mat jie buvo paskolinti Islandijos bankams, kurie ėmė ir užsilenkė. Būdama itin maža, Islandija vis sugeba atsirasti įvykių sūkuryje, net jei geografiškai ji yra visiškoje periferijoje.

Geografinė padėtis, aišku, lėmė ir Islandijos politiką. Per Antrąjį Pasaulinį karą Islandiją buvo užėmę Britų bei Amerikonų pajėgos, tad jiems nori nenori teko rinktis puses. JAV pajėgos pasiliko dar penkiasdešimčiai metų – strategiškai Islandija svarbi užsitikrinant nevaržomą susisiekimą Atlanto vandenynu. Nors pati Islandija neturi savo kariuomenės, ji yra NATO narė. Tai duoda labai rimtą balsą diplomatijoje: Islandijos diplomatai pasistengė, kad atsirastų Izraelio valstybė, jie pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Kai esi toli nuo bet ko, galima elgtis drąsiai. Sako, kad kol Islandija priklausė Danijos karūnai, į tolimą provinciją buvo žiūrima labiau per humanitarinės pagalbos, o ne naudingos žemės pusę: gyvenimas Islandijoje skurdus, šaltas ir sunkus. Tik po JAV bazės įkūrimo pasipylė pinigai, o vėliau ir turistai. Išskyrus tuos kelis metus, kai islandai žvejai sugalvojo tapti bankininkais, ir dabar gyvenama tik iš turizmo ir žvejybos.

Beje, įdomus faktas: Islandijoje nuo 1915 metų iki 1989-ųjų buvo uždraustas alus. Pradžioje buvo draudžiamas bet koks alkoholis, bet ispanai greitai išsiderėjo galimybę eksportuoti vyną, o vėliau buvo panaikintas draudimas stipriesiems gėrimams (mat juos vis tiek vietiniai distiliavo savoms reikmėms). Tad ilgą laiką buvo leidžiama gerti sviską, kas stipriau nei alus. Take that, Veryga.

Geriausia knyga apie Lietuvos-Lenkijos istoriją

Jau nepamenu, kur pamačiau šios knygos rekomendaciją, bet ji pasiteisino su kaupu. Roberto Frosto „The Oxford History of Poland-Lithuania Volume I: The Making of the Polish-Lithuanian Union, 1385-1569“ yra itin išsamus darbas apie Lietuvos ir Lenkijos istoriją iki pat Liublino Unijos. Šiame penkių šimtų puslapių tome surašyti ne vien tik istoriniai faktai ir datos, bet ir pateikiama informacija apie tai, kaip šiuos faktus interpretuoja vieni ar kiti istorikai. Tai, galima sakyti, atvėrė man visai kitą pasaulį: natūralu, kad Lietuvos istorija mokykloje dėstoma remiantis Lietuvos istorikų požiūriu, o apie kitus požiūrius Baltarusijoje ar Lenkijoje geriausiu atveju išgirsti tik tiek, kad „jie savinasi Lietuvos istoriją ir viską fabrikuoja“. Problema tame, kad rašytinių šaltinių iš Gedimino ar Jogailos laikų nėra itin daug, o ir sutartys surašytos gana aptakiai – vienas žodis gali pakeisti esmę ir jį galima interpretuoti visiškai priešingai. Ir šios interpretacijos atsirado ne vien dabartiniais laikais, jau tuoj po Krėvos Unijos 1385-aisias lenkai ją laikė Lietuvos valstybės pabaiga, nes jų manymu Lietuva visiškai buvo prijungta prie Lenkijos karūnos, o lietuvių didikai iki pat Liublino Unijos aiškino, kad Lietuva išliko savarankiška ir autonomiška, lygi su Lenkija, tik valdoma vieno valdovo. Nuo tokio niuanso vėliau priklauso ištisų šimtmečių istorija ir galios balansas: ar čia mes prisijungėm, ar susijungėm?

Kad istorija nėra tikslusis mokslas jau buvau supratęs senokai, bet ši knyga leido giliau suprasti, kodėl kai kuriais klausimais ginčytis turbūt net nėra prasmės, nes niekada tam nebus teisingo atsakymo. Tarkim, ar Vytautas valdė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip suverenus valdovas? Lyg ir ne, nes nuolat tarėsi su Jogaila ir visada pripažino, jo viršenybę. Bet kodėl jį laikome valdovu? Teisiškai juk valdė Jogaila. Panašaus lygio diskusija kaip su Vytauto Landsbergio prezidento statusu. Kaip ir valdė, kaip ir oficialiai – ne. Bet pajausti niuansus ir suprasti tikrąsias to matu valdovo galias (tiek Vytauto Didžiojo, tiek Vytauto Landsbergio atveju) reikia gero istorijos supratimo ir išsilavinimo, kurį turi ne kiekvienas. Mokykloje mus mokė viską sudėlioti į aiškias dėžutes: nuo šitų metų iki tų valdė tas, po to kelis metus anas, o dar vėliau trečias. Jei dar iškali kelių mūšių datas, tai istorijos pažymiai bus puikūs. Nors nė velnio nesupranti kaip tarp vieno ir kito valdovo keitėsi galios santykis su didikais, priešais, sąjungininkais ir aplinka: kartais valdovas būna nominalus, o jį tampo interesų grupės, kartais jis būna tas, kuris diktuoja sąlygas. Iškali datas, bet nežinai, kuo jos svarbios, nejauti konteksto.

Šioje knygoje sužinojau labai daug naujo apie Jogailos ir Vytauto santykį. Lietuviškame istorijos požiūryje Jogaila yra toks kaip ir išdavikas, išmainęs savo protėvių žemes į Lenkijos karūną, o vat Vytautas – puikiausias politikas, kuriam, tik per tuos pačius lenkus nepavyko gauti karūnos ir išlaisvinti Lietuvos iš Lenkijos jungo. Jogaila gavo Lenkijos karūną ir už tai gavo teisę valdyti tiek Lietuvos tiek Lenkijos žemes. Vytautas nebuvo patenkintas, kad savo tėvonijos žemių negavo (Trakai ir Vilnius), tad keletą kartų teko jam bėgti pas Ordiną ir ten ieškoti sąjungininkų. Objektyviai žiūrint, tai Vytautas yra tas neteisėtas valdovas, kuris bando susigrąžinti tai, ką teisėtas valdovas – Jogaila – iš jo šeimos atėmė. Net susidėdamas su priešais, net pažadėdamas jiems Žemaitiją, kuri jam nepriklauso. Neteisėtai ir įvairiomis priemonėmis. Bet galų gale susitaiko su Jogaila, gauna ko nori, nes teisingai susiklosčius aplinkybėms jis tampa labai naudingas Jogailaičiams. Karalius Lenkijoje – renkamas, tad nebuvo automatiškai aišku, kad Jogailos palikuonys paveldės Lenkijos sostą. Jeigu Jogailaičių neišrinktų, jiems beliktų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostas – tai kaip draudimo polisas, kad neliksi bežemis. Taigi, ilgainiui Jogaila turėjo interesų stiprinti Lietuvos autonomiją ir didinti jos galią – jei Jogailaičiai nesėdėtų ant Lenkijos sosto, bent jau turėtų stiprų balsą Lenkijos karalystėje, o kuo daugiau autonomijos – tuo laisvesnės rankos veikti ateityje. Net ir Lietuvos (t.y. Vytauto) karūnavimas – šio žaidimo dalis. Vytautas jau buvo senas ir be vyriškos lyties palikuonių, tad pagal lietuvišką teisė, jo karūna greitai būtų perėjusi Jogailai arba jo palikuonims. Neišrinksit Lenkijos karalium? Turim kitą karūna, kuri dar geresnė, nes tikrai pereina pagal paveldėjimą ir nereikia žaisti su rinkimais. To išgąsdinti lenkai sutiko, kad Lenkijos karūna pereis Jogailaičiams, ir Lietuvos karūnos nebereikėjo.

Sako, kad čia pirmas knygos tomas, tad turėtų kažkada pasirodyti ir tolimesni. Laukiu su nekantrumu.