Category: Istorija

Valdas Rakutis. „Prieš panyrant į sutemas. Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“

Istorija, Knygos, Lietuva, , , 2 Comments

Knyga išleista labai gražiai, jos kalba paprasta ir populiari, bet, deja, tekstui ir mintims kokybės trūksta. Ši knyga man panaši į istorijos pamokas mokykloje: faktai veja faktus, įvykiai pasakojami be didesnio konteksto, su toli vedančiomis (nebūtinai teisingomis) išvadomis, bet nesuteikia tikro istorijos suvokimo. Autoriui istorijos gylio dažnai pritrūksta, istorinės asmenybės visiškai netikėtai keičia savo pažiūras, veikėjai matuojami XX amžiaus anachronistiniu tautiškumo požiūriu. Su priežasčių trūkumu tekste sutinka net pats autorius:

Ar Abiejų Tautų Respublikos likimas galėjo pasisukti kitaip, jeigu būtų atsiradęs stiprus lyderis? Pasakysiu taip: lyderių, protingų žmonių gal ir buvo. Bet kažkas atsitiko ne tik jiems, kažkas nutiko ir kolektyvinei sąmonei: tai, kas nesvarbu, tapo svarbu, o tai, kas svarbu – niekam nerūpėjo.

Valdas Rakutis, psl. 132

Na, norint suprasti istoriją ir reikia gilintis į šias priežastis, nes priešingu atveju – tai tik beprasmis datų rinkinys. Ir, deja, paviršutinės išvados „reikėjo mums būti mažiau korumpuotiems“ irgi nelabai naudingos, nes nesiūlo jokio realaus recepto. „Tau reiktų daugiau uždirbti, kad geresnį namą nusipirktum“ nepadeda suvokti esmės, kodėl mes prasčiau gyvenam.

Kitas erzinantis dalykas – kiekviename žingsnyje kišamas lietuviškas tautiškumas, priešinant jį su lenkiškumu, kai XVIII amžiuje apie tokią tautinę savimonę labai sunku kalbėti. Siekiant iškelti lietuvius privedama iki absurdo: štai Varšuva buvo lietuviška. Man tai skamba panašiai keistai, lyg sakyti, jog dabartinis Vilnius ir Lietuva yra sukurti kilusių iš Kauno: tikrai rasime iškilių asmenybių iš Kauno, kūrusių Lietuvą, bet jų identitetas pirmiausia – lietuvis, o ne kaunietis. Tie, kas dirba ir gyvena šiuolaikiniame Vilniuje nelaiko save pirmiausiai kauniečiais, tauragiškiais ar uteniškiais, priklausomai iš kurio krašto jie kilę – kuria ir stato Vilnių bei Lietuvą ir tiek. Taip ir Abiejų Tautų Respublika buvo bendras visų šlėktų reikalas, jų identitetas labiausiai susijęs su luomu, o ne tautybe. Taip, gyvenantis Lietuvoje turėjo kitokias privilegijas, galiojo kitas statutas, bet XVIII tautinės savimonės nebuvo, buvo savo interesų gynimas. Tautinis identitetas yra XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios reikalai. Na, bent jau man taip atrodo, nesu istorikas.

Gali būti, kad kiek su pastabomis persūdžiau, nes knygą skaičiau kaip tik tuo metu, kai žiūrėjau Timothy Snyder paskaitas apie Ukrainos istoriją: šalia šių Yale universiteto paskaitų ši knyga, deja, pasirodė silpnokai. Ir ypač tose vietose, kur buvo ką palyginti tiesiogiai.

Neal Ascherson: „Black Sea. Coasts and Conquests. From Pericles to Putin“

Geografija, Istorija, Knygos, , Leave a comment

Radau šią knygą kažkuriame Londono knygyne, berods kelionių skyriuje, tad tikėjausi kažko lengvesnio, bet tai pralenkė mano lūkesčius. Jau pradėjus skaityti šią knygą, pamačiau, kad ji yra ir Timothy Snyder Ukrainos istorijos paskaitų ciklo privalomų skaitinių sąraše. Ši knyga duoda labai gerą pagrindą besidomintiems Juodosios jūros regionu, joje labai daug vietos skiriama senovės Graikijai, persams, Bizantijai, skitams, sarmatams, slavams ir osmanams, totoriams, abchazams, mingrelams ir laziams, pasakojama apie civilizacijų skirtumus ir susidūrimus. Juodosios jūros pakrantės buvo apgyvendintos tūkstančius metų, jų istorijoje labai daug įvykių bei tautų. Todėl šiame kontekste visai keistai atrodo Putino teiginiai, jog Krymas ir Ukrainos Juodosios jūros pakrantės visada priklausė Rusijai: Kyjivo Rusia iki Krymo netempė, ten gyveno skitai ir Ponto graikai, o vėliau – totoriai.

Knygoje sužinojau daug naujų dalykų apie tokias valstybės kurias žinau tik iš Europa Universalis žaidimo: apie graikišką Trabzoną, apie vergų prekybą Azove ir Kaffoje, apie Theodoro valstybę. Daug informacijos ir apie Sakartvelo pakrantę, Abchaziją, į ten įkeldintus, o vėliau išvarytus mingrelus. Buvo įdomu paskaityti ir apie Lazų tautą, gyvenančią Turkijoje, nors kultūriškai artimą Sakartvelo mingrelams. Beveik iki šių dienų jie neturėjo savo rašto, o kol nėra rašytinės kultūros, tol ir beveik nėra nacionalinio indentiteto. Šį kurti sunku, kai net tautos šviesuoliai mano, jog geriausia visiems tiesiog mokytis turkiškai ir kuo greičiau išnaikinti savo kalbą, mat ji naudinga tik namie kalbant su vaikais nereikšmingomis temomis. Vienas vokiečių profesorius yra pasišovęs šiai tautai suteikti identitetą, bet jį turkai kaltina separatizmo ir neapykantos kurstymu. Ar etiška žadinti tautą, jeigu ji pati nenori keltis?

Gaila, kad ši knyga rašyta gana senokai, paskutinės jos dalys iš maždaug 2014-ųjų, bet Rusija joje beveik neminima. Juodosios jūros regionui pastarasis dešimtmetis buvo lemtingas.

Darius Pocevičius: „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990. II dalis“

Istorija, Knygos, Lietuva, ,

Pradėsiu nuo to, kad pirmoji šios knygos dalis man patiko. Patiko ir „100 istorinių Vilniaus reliktų“. Tikėjausi, kad patiks ir antroji dalis, bet čia laukė nusivylimas. Knygai labai pritrūko redaktoriaus, nueita į per dideles smulkmenas vos ne apie tai, kas kuriam asmeninio namo kambaryje kada darė remontą ar pirko sofą – neįdomu. Per daug išsiplėsta, aprėptos man neimponuojančios asmenybės: tame gal ir nebūtų nieko blogo, bet tiesiog tikėjausi visiškai ne to. Dar pagalvojau, kad tokia knyga vertę įgaus tik po keleto šimtų metų, kai buitinių detalių apie tai, kas su kuo gėrė, kas kur gavo paskyrą ir su kuo bendravo bei ėjo į teatrą jau niekas nebeprisimins. Bet iki tol, tai tiesiog nuobodžios buities detalės. Geriau skaityti Baltušio dienoraštį.

Iš dalies su šia knyga nesusidraugavau ir dėl autoriaus pažiūrų, kurios knygoje vis šen bei ten prasiveržia. Šiuolaikinis Meno Centras visur vadinamas ne šiaip sau muziejumi, bet „oligarcho Sorošo ranka finansuojamu“ beverčio meno muziejumi. Gal ten menas ir bevertis (to meno aš irgi nelabai suprantu), bet knygoje apie Vilniaus vietas meno kritikos nesitikėčiau. Lygiai taip pat kėlė erzulį padūsavimai, kad sovietiniais metais cenzūra buvo žymiai mažesnė nei dabar, kai negalima rašyti prieš vakcinas ar gėjus. Et. Suprantu, kad mano ir autoriaus pažiūros labai daug kur skiriasi. Ir ne vien dėl to, kad jis mano, jog mano gimtasis Kaunas yra pervertintas. Mažai idealizuoju sovietų laikų rašytojus ar menininkus: nomenklatūrai jie buvo svarbūs, gyveno šiltai, sprendė savo buitines problemas, gilaus mąstymo buvo mažai. Tą knygoje gerai iliustruoja ir Sartro viešnagės Lietuvoje aprašymas: visi lietuviai buvo užsiėmę kažkokiomis buitinėmis smulkmenomis, o jį laikė pasipūtusiu snobu, mat jis vis klausinėjo apie tai, ką jie galvoja apie globalias problemas. Ne tai kad Sartru labai būtų kuo žavėtis, bet visgi sovietinis Vilnius buvo provincija. Su provincinėmis problemomis ir provinciniu gyvenimu. Nėra ką idealizuoti.

C.J.Chivers – „The Gun. The Story of the AK-47“

Istorija, Knygos,

Kalašnikovo automato istorija apipinta legendomis: tai sakoma, kad jis yra vogta vokiško automato kopija, tai kad jis nusižiūrėtas nuo kitų konstruktorių dizainų. Visur yra dalelytė tiesos: automatiniai ginklai Sovietų Sąjungoje nebuvo vieno žmogaus kūrybos vaisius, prie jo brėžinių prisidėjo daug inžinierių. O kadangi Sovietų Sąjungoje nebuvo tokio dalyko, kaip akylai saugomi patentai ir autorinės teisės, Kalašnikovo automatas buvo tobulinamas remiantis daugelio instruktorių idėjomis. Ir nebūtinai vien sovietinių.

Kad ir kaip ten būtų, Kalašnikovo automato dizaino principai labai skyrėsi nuo kitų automatinių ginklų: Kalašnikovas turėjo būti paprastai surenkamas, su didelėmis tolerancijos ribomis, nebūtinai taiklus, bet pakankamai galingas, kad būtų efektyvus keleto šimtų metrų atstumu. Iki tol kulkosvaidžiai ir automatiniai ginklai naudojo didesnio kalibro šovinius – buvo manoma, kad labai svarbu, jog ginklas būtų taiklus tolimu atstumu, tarkim kilometru. Pavyzdžiui amerikietiško M-14 filosofija buvo būtent tokia: ilgas ginklas, taikliai šaudantis didelėmis kulkomis. Antro pasaulinio karo metu buvo pastebėta, jog didžioji dalis susidūrimų su priešu vyksta žymiai artimesnėje aplinkoje, tad pagalvota, kad gal galima turėti lengvesnį automatinį ginklą, kurio ir amunicija svertų mažiau, bet jis galėtų per minutę iššauti daugiau šūvių. Ir nebūtinai tokių taiklių: dauguma kulkų ir taip nepasiekia tikslo, šaudymas naudojamas pridengimui ugnimi. Kol tu šaudai, priešas galvos iš apkaso nekelia, tad tavo ginklo draugai gali judėti į priekį.

Kitas Kalašnikovo automato bruožas: jo patikimumas. Iš tiesų, Kalašnikovo automatai mažai stringa, jie pagaminti paprastai, toleruoja gamybos paklaidas. Pasirodo, tai labai svarbu kovojant sunkiomis gamtinėmis sąlygomis: ne visada ginklas bus tinkamai prižiūrimas ir valomas, ne visada tepamas alyva ir saugomas nuo drėgmės. Vietnamo kare ši Kalašnikovų savybė labai pasiteisino – net ir technologiškai labiau pažengę amerikietiški M-16 dažnai strigdavo, o Kalašnikovais ginkluota Vietnamo armija ir toliau galėjo šaudyti. Tokios ginklo savybės leido jam išpopuliarėti ir įvairių pasaulio konfliktų metu: ginklu be didelės priežiūros bei atsarginių dalių galėjo naudotis tiek vaikai Afrikos džiunglėse, tiek Afganistano talibai. Aišku, Sovietų sąjungos žlugimas reiškė, jog begales šų ginklų buvo galima slapta parduoti kam tik panorėjus: Kalašnikovas išlieka vienu pigiausių efektyvių ginklų juodojoje rinkoje.

Knygoje buvo įdomi ir kulkosvaidžių istorija. Net ir atradus naujus ginklus turi praeiti nemažai laiko, kol randamas efektyvus jų panaudojimas. Neužtenka turėti daug kulkų šaudantį ginklą, reikia ir atidirbti jo panaudojimo taktiką, logistiką ir panašius dalykus. Pirmieji Gatling bei Maksim kulkosvaidžiai savo rinką rado ne iš karto: karininkams atrodė, kad per daug didelė našta tampytis dideles šovinių atsargas, geriau jau pasitikėti artilerija.

Knygos tema gal kiek ir nišinė, bet man labai patiko, nes sužinojau daug ko naujo apie ginklus ir jų dizainą bei gamybą.

Ross King. „The Bookseller of Florence“.

Istorija, Knygos, ,

Kadangi knygos man labai labai patinka, tai „The Bookseller of Florence“ pataikė į dešimtuką: Ross King parašė labai gerą ir įdomų darbą apie penkiolikto amžiaus Florencijos leidėjus. Knygoje begalės pasakojimų apie tai, kaip buvo gaminamos rankraštinės knygos, kas buvo jų pirkėjai, kas jas iliustruodavo, kokios buvo leidėjų maržos (nedidelės) ir kas buvo bestseleriai (be įprastinių religinių knygų išpopuliarėjo Platonas ir kiti Antikos filosofai).

Kiekvienas knygos skyrius skaitėsi kaip saldainis tokiam kaip man istorijos mėgėjui. Penkioliktame amžiuje, dar prieš atsirandant knygų spausdinimui, leidyboje atsirado daug naujovių. Pirmiausia, knygas pradėta dažniau rašyti ant popieriaus, o ne pergamento, o tai jas žymiai atpigino (pasirodo, popieriaus kaštai sudarė nemažą leidybos išlaidų dalį). Buvo sugalvoti labiau įskaitomi šriftai, pavadinti „senoviniais“, „romėniškais“ ir „antikiniais“: moderniais šriftais buvo laikomos sunkiai įskaitomos gotikinės raidės. Penkioliktame amžiuje atsirado knygos viršelis. Penkioliktame amžiuje valdovams pradėjo rūpėti ne vien religinės knygos, bet ir Antikos filosofija bei Homero poemos: didžioji dalis šių kūrinių iki tol buvo pamiršta ir Vakarų Europai sunkiai pasiekiama. Jei ir buvo išlikę keli kūrinių egzemplioriai, tai jie buvo kur nors nugrūsti šiaurės Europos vienuolynų bibliotekose arba Konstantinopolio archyvuose (kurie po Bizantijos žlugimo tapo visai nebepasiekiami). Problema ir tai, kad dauguma Antikos darbų buvo rašyti senovės Graikų kalba, o Vakarų Europos intelektualai skaitė tik lotyniškai: padidėjo vertėjų poreikis. Florencija kaip tik išgyveno aukso amžių, o jos rankraščių prekeiviai ir buvo tie, kas kurstė Renesanso židinį, tiekdami galingiems ir turtingiems klientams vis naujus veikalus. Paklausa buvo stipri, cenzūros mažai: leidyba tapo nebe vienuolynų raštininkų, o verslininkų reikalas.

Florencijos knygų verslas stipriai sumenko penkioliktojo amžiaus pabaigoje, kai išpopuliarėjo knygų spausdinimas: Florencija liko prie ištaigingų rankraščių ir konkuruoti su masine gamyba jau sunkiai galėjo. Bet knygų revoliucijos lopšys vis tiek ten.

Sandra Bernotaitė. „Akys chimeros“.

Istorija, Knygos, Lietuva, ,

Sandros Bernotaitės knygos tema ganėtinai nišinė: vieną 1939 metų vasaros dieną Lietuvos rašytojus aplanko svečiai iš Lenkijos ir ta proga jie visi garlaiviu plaukia Nemunu. Nors eiliniam skaitytojui ne visi niuansai gal bus pagaunami (tikrai nežinojau apie kokias nors poetų intrigas ar jų buvusį gyvenimą ir nuotykius), bet tarpukario Lietuvos vaizdas nupieštas talentingai. Su visomis aktualijomis, kivirčais, politinėmis pažiūromis, požiūriu į lenkus, komunizmą. Knygoje labai patiko kasdienių detalių gausa, gyvenimo paveikslas kaip tik ir susideda iš tokių smulkmenų.

Sandra Bernotaitė knygą stengėsi rašyti tarpukario kalba, naudodama to laikotarpio frazes ir išsireiškimus. Vietomis tai džiugino ir suteikė papildomo žavesio, nors kai kur atrodė kažkaip dirbtinai. Bet čia tik mano nuomonė, tikriausiai yra labai sunku atkurti šnekamąją to laikotarpio kalbą: kad ir kaip stengtumeisi, ji gaunasi kažkiek „knyginė“, be keiksmažodžių ir kiek nenatūrali.

Bet apskritai kalbant – tokių knygų Lietuvoje reta ir jų labai laukiu. Smagu skaityti kokybiškus lietuviškus romanus, ypač kai matosi kiek darbo į juos įdėta.

Viltė Migonytė-Petrulienė. Weekendų miestai ir priemiesčiai. Kaip buvo kuriami modernūs kurortai tarpukario Lietuvoje.

Istorija, Knygos, Lietuva, , ,

Džiugu, kad mokslinės monografijos išleidžiamos patraukliai sumaketuotos, su daugybe brėžinių, iliustracijų ir nuotraukų. Gal kiek gaila, kad tekstas vis tiek gana moksliškas ir bus patrauklus tik siaurokam ratui: moksliniai darbai turi savo specifinę struktūrą ir kalbą. Tiesa, net ir moksliniu požiūriu galima rasti pastabų: informacijos ir faktų daug, bet vaizdas gana paviršutinis, išvadų mažoka, galima pasigesti kažkokios sistemiškumo. Na, gal tik man taip pasirodė, juk nesu nei architektūros, nei urbanistikos specialistas.

Tarpukario Lietuvoje buvo tik keli kurortai: Birštone bei Likėnuose prie Biržų buvo užsiimama gydomosiomis procedūromis, o Palangoje buvo vystomas modernus laisvalaikio kurortas su gausybe pramogų. Aplink Kauną irgi dygo „savaitgaliniai“ kurortai, kur buvo galima trumpam pailsėti: Aukštoji Panemunė, Kulautuva, Kačerginė, Lampėdžiai. Kuršių Nerija beveik išskirtinai buvo skirta užsieniečiams, Juodkrantėje bei Smiltynėje daugiausiai svečiavosi vokiečiai, lietuviams šie kurortai nebuvo patrauklūs. Įdomu tai, kad kurortų architektūra specifinė: juose reikia sanatorijų, gydyklų, vilų, kurhausų (kuriuose veikdavo restoranai, vykdavo šokiai ir panašios pramogos). Kadangi tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje atsirado noras atostogų metu keliauti ten, kur galima pailsėti, kurortų infrastruktūra buvo kuriama beveik nuo nulio. Tiesa, architektūriniu požiūriu buvo žiūrima į vakarus. Medinės vilos turi daug vokiškos, Alpių architektūros bruožų. Vėlesniais tarpukario metais „drožinėjimai“ tapo nebepopuliarūs, jie per daug priminė carinę medinę architektūrą, o ir lenkiškas Zakopanės stilius dėl politinių priežasčių buvo atgrasus: pradėta statyti modernius namus, kuriuose vyravo tiesios sienos ir plokšti stogai. Modernas atėjo ir į kurortus.

Kadangi Druskininkai tuo metu priklausė Lenkijai, pagrindinis gydomasis kurortas Lietuvoje buvo Birštonas. Daug organizacijų ten statė savo poilsio namus, buvo steigiamos valstybinės gydyklos. Tai turbūt pirmasis toks valstybinio masto projektas sukurti kurortą su sava infrastruktūra: Palanga prieš nepriklausomybę buvo kuriama Tiškevičių pastangomis, daugiausiai savoms bei giminės draugų reikmėms. Lietuvos vakarėjimas ir požiūrio pasikeitimas labai staigus ir stiprus: dar prieš nepriklausomybę atrodė, jog yra didžiulė gėda, jei jūroje vienu metu maudosi vyrai ir moterys, o prieš antrąjį pasaulinį karą veikė ir nudistų pliažas. Tiesa, lyg ir Kuršių nerijoje, tad ne lietuvaičių pamėgtas.

Knygoje norėjosi daugiau rasti kurortų gyvenimo detalių, papročių. Tačiau knyga daugiausiai apie architektūrą bei urbanistiką: kadangi tai visgi mokslinis darbas, tikriausiai nelabai gali pykti.

Neil Taylor: Estonia. A Modern History.

Istorija, Knygos, ,

Moderniosios Estijos istorija nėra labai ilga, tad ir knygos apie ją nepasižymi storumu. Bet paskaityti buvo įdomu, juolab, kad knygų išskirtinai apie Estiją man suprantamomis kalbomis nėra daug. Berods, čia pirma angliškai leista knyga apie Estijos istoriją per kone penkiasdešimtmetį.

Mūsų kelias su Estija labai panašus, tad skaitant knygą gal labiau kreipi dėmesį į skirtumus, nes apie juos ne tiek daug žinai. Man buvo nauja tai, kad Estijoje (daugiausia salose) tarpukariu gyveno nemaža švedų bendruomenė, o tuo tarpu žydų buvo labai mažai. Tarpukariu Estijoje į valdžios institucijas buvo galima kreiptis keturiomis valstybinėmis kalbomis: estų, rusų, vokiečių ir švedų. Beveik visi etniniai švedai 1944-aisiais evakavosi į Švediją, o likę asimiliavosi. Be abejo, estai visada turėjo ir labai stiprius ryšiu su Suomija, tad gal ir nieko keisto, kad estai save laiko labiau skandinavais nei baltais: rašoma, kad tarpukariu santykiai su latviais buvo šaltoki, o lietuviai irgi labiausiai buvo užsiėmę santykių su Lenkija aiškinimusi – Baltijos sesės giminėmis anaiptol visa kitos nelaikė.

Sovietmečiu estams pasisekė, kad nuo 1960-ųjų vidurio kursavo keltas į Helsinkį, kuriuo kasmet atplaukdavo daug pigaus alkoholio ištroškusių suomių, kurie su savimi atveždavo ir vakarietiškų prekių, knygų bei laisvės pojūtį. Taline buvo galima matyti Suomijos televiziją, kuri rodė vakarietiškus serialus, girdėti radijo laidas. Estija Sovietų sąjungoje buvo artimasis užsienis. Net Talino senamiestis buvo daug maž išsaugotas originalus: jis nebuvo perstatytas pagal sovietinio gyvenimo principus.

Estams pavyko nepriklausomybę atgauti be kraujo praliejimo: nepavykus sausio 13 puolimui Vilniuje ir po savaitės panašiai žlugus susidorojimui Rygoje, Taline Sovietų kariuomenė žmonių nepuolė. Stiprus suomių ir švedų palaikymas ir ankstyva orientacija į technologijas lėmė, kad estai ir iš ekonominės duobės lipo sparčiai. Beje, tiek Lenartas Meris, tiek Tomas Ilvesas – Estijos prezidentai, ypač domėjęsi technologijomis. Jau pirmaisiais metais po nepriklausomybės atstatymo Estijoje veikė gamyklos, gaminęs detales Nokijai ir Eriksonui: Skype bei Transferwise irgi ne lygioje vietoje išdygo.

Robert J. Blackham. „The Soul of the City. London’s Livery Companies.“

Istorija, Knygos, Konspiracijos, , ,

Kažkada labai seniai, kai Londone lankiausi gal dar tik kokį antrą kartą gyvenime, užtikau jame prašmatnų senovinį pastatą. Nebepamenu tiksliai kurį, tik prisimenu, kad ant jo buvo lentelė su užrašu „London Livery Company“. Iš išvaizdos atrodė panašiau į kokią nuo nepamenamų laikų veikiančią įtakingą broliją nei į kompanijos ofisą, o ir pats pavadinimas pasirodė keistokas: negi tikrai jie siuva tarnams uniformas? Tik vėliau sužinojau, kad „Livery Company“ Londone vadinamos nuo viduramžių veikiančios amatininkų gildijos. Ir jos iki šiol gyvos. Vasarą keliaudamas Škotijoje viename sename knygyne radau 1932-aisias leistą knygą apie šias Londono gildijas, tad būtų buvę nuodėmė tokios knygos neįsigyti ir neperskaityti.

Londono gildijos nuo senų laikų vienija kurios nors srities amatininkus, kai kurių iš jų įstatai yra patvirtinti Anglijos karalių XIII amžiaus pradžioje. Londono miestas (City) visada buvo tarsi valstybė valstybėje, miestas turėjo išskirtines privilegijas, o miesto piliečiu (bei kandidatu į miesto merus) galėjai tapti, tik jei esi kurios nors gildijos nariu. Pilietis yra laisvas žmogus, nepriklausantis jokiam feodalui, ir, nors šiais laikais tai daug privilegijų nesuteikia, bet norėdamas būti išrinktas į Londono City savivaldybės narius, vis dar privalai būti laisvas Londono miesto pilietis.

Nuo gildijų klestėjimo laikų praėjo daug šimtmečių, bet tradicijos lieka gyvos. gildijos nariu galima tapti trimis būdais: a) jeigu kuris nors iš tavo tėvų yra gildijos narys, b) jeigu užsiimi gildijos amatu ir mokaisi pas gildijos narį atitinkamą metų skaičių bei išlaikai egzaminą arba c) galima išskirtiniais atvejais galima narystę nusipirkti. Įdomu tai, kad nuo senų laikų į daugumą gildijų buvo priimamos ir moterys, jos buvo vadinamos seserimis. Apskritai gildijos labiau primena brolijas: jų nariai rūpinasi vienas kitais bėdoje, padeda verslo srityje, kartu puotauja, leidžia laiką ir pan. Senovėje gildijos turėjo daug daugiau teisių: jos buvo savo amato monopolininkės Londone, galėjo išvyti visus už miesto ribų, kas nepriklausė gildijai ir bandė užsiimti amatininkyste. Tarkim, bet kas negalėjo Londone užsiimti prekyba, jeigu nebuvo The Worshipful Company of Grocers gildijos nariu. Už gautas privilegijas gildijos turėjo vykdyti ir savo pareigas: karo metu pristatyti nustatytą skaičių karių, užtikrinti tvarką bei saugumą Londono mieste, valyti gatves, užtikrinti, kad turguje niekas neapgaudinėtų ir panašiai. Gildijos vykdė savivaldos funkciją.

Kadangi gildijos nariu galima tapti per šeimą, daug gildijų neišlaikė ryšių su originaliu amatu, jos tapo tam tikrais klubais. Viena iš įdomesnių gildijų – mūrininkai. Šioje knygoje sakoma, kad laisvųjų mūrininkų (masonų) organizacija prasidėjo iš Worshipful Company of Masons narių XVI-XVII amžiuje, ir tik vėliau su tikrąja akmenskaldyste neturintys nieko bendro įsteigė savo atskiras ložes. Gal ir tai ir nebūtinai tiesa, tačiau akivaizdu, kad gildijos ir laisvieji mūrininkai savo organizacijose turi daug bendrų tradicijų. Laisvuoju mūrininku irgi gali tapti tik „laisvas, geros reputacijos vyras“, lygiai kaip ir gildijos nariu.

John Dickie: „The Craft. How the Freemasons Made the Modern World“

Istorija, Knygos, Konspiracijos, Visuomenė, ,

Sakyčiau, ši nelabai seniai pasirodžiusi John Dickie knyga apie laisvuosius mūrininkus yra viena išsamiausių ir objektyviausių, kurias skaičiau (o skaičiau bent keletą). Knygoje labai nuodugniai, remiantis istoriniais šaltiniais, pasakojama laisvųjų mūrininkų istorija įvairiose šalyse, daugiausiai dėmesio skiriant ne tiek jų ritualams, ar vertybėms, o labiau politinėms peripetijoms, kurių sūkuriuose ne visada laisviesiems mūrininkams pavykdavo laikytis savo principo į politiką nesivelti. Kaip tik atvirkščiai – tarkim Italijos atveju ložė P2 buvo tapusi korupcijos įrankiu: narystė ložėje užtikrindavo, kad reikalai judės. Ir nesvarbu, kad ši ložė neatitiko reguliarumo principų ir kiti jos nepripažino: mūrininkams mestas šešėlis dar ilgai duos peno konspiracijų teorijoms.

Istoriniu požiūriu mūrininkų statusas skirtingose šalyse labai skyrėsi. Tarkim Anglijoje masonų ložės kilo iš brolių noro kartu pagerti ir pabendrauti, o tai, kad į jas priimdavo tiek protestantus, tiek katalikus (o kolonijose net ir induistus bei kitų religijų atstovus) teikė papildomų privalumų: tai buvo būdas pirkliams, gydytojams, tiek aukštuomenei, tiek apsišvietusiai vidurinei klasei pabendrauti tarpusavyje. JAV laisvieji mūrininkai Vašingtono ir kitų JAV tėvų iniciatyva tapo kone valstybinė religija, kuriai priklausė beveik kiekvienas šviesus vyras. Bendri ritualai ir apeigos leido JAV kurti savitą bendruomenę, suvienijo skirtingus žmones. Tačiau kitose šalyse įtampų buvo žymiai daugiau: masonai buvo laikomi laisvamaniais, tad jie buvo piešiami katalikų priešais. Laisvės ir liberalumo idėjos, ypač po Prancūzų revoliucijos, irgi ne visiems buvo priimtinos, tad nenuostabu, kad ne visur į mūrininkus buvo žiūrima teigiamai.

Buvo įdomu skaityti ir apie nacizmo bei mūrininkų santykį. Vokietijoje ložės buvo uždarytos, bet persekiojami tik broliai žydai (ir tai, labiau dėl to, kad žydai, o ne dėl to, kad masonai). Patys mūrininkai bandė ieškoti kelių kaip išlaikyti savo organizaciją, bet politinės konkurencijos naciams nereikėjo. Įdomu tai, kad žiauriausiai su mūrininkais susidorojo Franko Ispanijoje: pagal ložių sąrašus žmonės buvo šaudomi. Dar ir dabar Ispanijoje ložės nėra stiprios.

Paskutiniai knygos skyriai skirti visai šviežiems laikams. Prieš keletą metų, Didieji Prancūzijos Rytai (Grand Orient, nereguliari ložė, kurios nepripažįsta didžioji dalis masonų, nes jie gana seniai atsisakė reikalavimo, kad brolis turi tikėti į Didįjį Visatos Architektą – iš esmės jie progresyvūs laisvamaniai) nusprendė, kad į savo gretas leis priimti ir moteris. Sprendimas priimtas dėl gana įdomios priežasties: pasirodo, vienas brolis, jau tapęs pilnateisiu meistru, pasikeitė lytį, tad tapo nebeaišku, ar jis gali būti ložėje. Sprendimas tolerantiškas: brolis išlieka broliu, net jeigu jis dabar sesė, o kartu tai atveria duris ir moterims ložėse.

Tiesa, knygoje ne kartą minima, kad mūrininkija išgyvena nemažai iššūkių šiuolaikiniame pasaulyje: vidutinis brolių amžius vis didėja, jaunimui mūrininkija nebe tokia įdomi. Sakoma, kad pasikeitė tradicijos: jaunimui nebeaktualu ilgą laiką iš vyresnių mokytis moralinių vertybių, jie nori viską atrasti ir nuveikti patys. Be to, gyvenimo tempas tapo žymiai greitesnis, ir ne visiems jau užtenka laiko kas savaitę ar kelias fiziškai susitikti ritualiniuose darbuose: prieš šimtą ar du šimtus metų tai gal buvo viena svarbiausių brolijos socialinių funkcijų – galimybė pabendrauti su panašaus mąstymo žmonėmis, padėti vienas kitam, rasti kas tave suprastų. Sakoma, kad mūrininkų ložių itin padaugėjo po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų – grįžusiems kariams reikėjo bendrystės ir bičiulystės, o kas juos geriausiai supras jei ne tokie patys broliai perėję per tą patį pragarą?