Adam Zamoyski. „Poland: A History“

Pasiskaityti apie Lenkijos istoriją mane privertė šis dienoraščio įrašas: penkiolikto amžiaus Lenkija buvo neregėtai liberali. Konkrečiai ši Zamoyskio knyga yra kiek atnaujinta versija, bet senosios istorijos puslapiai tikriausiai ne tiek daug pasikeitė.

Iš tiesų, dabartinėmis akimis žiūrint Lenkija (o kartu ir Lietuva) buvo labai liberalios: be religinės laisvės tikriausiai net negalėtų būti Lietuvos valstybės. Didieji kunigaikščiai privalėjo toleruoti stačiatikius, nes jie sudarė didžiausią LDK gyventojų dalį, tačiau religinė tolerancija tuo nesibaigė. Galima prisiminti ir tai, jog Lietuvoje buvo itin gerbiami musulmonai bei žydai: pakviesti čia apsigyventi totoriai ir karaimai galėjo tapti bajorais, dalyvauti valstybės valdyme. Katalikų kronikų autoriams tai atrodė itin keistas dalykas: valstybė, kurioje kaip lygus su lygiu gyvena ir stačiatikiai, ir katalikai, ir net musulmonai, kuriems patikėtos svarbios pareigos valstybės tarnyboje. Žydams buvo ne taip lengva, bet jie irgi turėjo savų laisvių, ir jeigu sutikdavo apsikrikštyti, automatiškai tapdavo kilmingais. Lyginant su kita Europa, žydams Abiejų Tautų Respublika buvo palanki: Zamoyskis teigia, jog XVIII amžiaus pabaigoje Lenkijos-Lietuvos valstybėje gyveno keturi penktadaliai visų pasaulio žydų, kurie čia keldavosi bėgdami nuo negandų kituose kraštuose.

Aišku, tokia liberali politika kilo ne iš lengvo ir gero karalių gyvenimo: esant silpnai centrinei valdžiai reikėdavo derinti interesus ir ieškoti sąjungininkų ne vien tarp tradicinių didikų. Tai lėmė ir stiprų šlėktų balsą – jų laisvės buvo pamatinė valstybės vertybė. Manoma, kad XVIII amžiuje Lenkijos-Lietuvos valstybėje balsavimo teisę turėjo net apie 7 procentus gyventojų. Tiesa, galų gale per didelis laisvių troškimas ir bendro reikalo ignoravimas neprivedė prie gero: visi žiūrėjo tik savo interesų, niekas nenorėjo didinti mokesčių kariuomenės išlaikymui, o bet kurio plikbajorio „veto“ neretai buvo įtakojamas ir užsienio šalių nešvarių žaidimų. Zamoyskis teigia, kad Lietuvoje visgi vyravo labiau centralizuota oligarchija: mat lietuviai tamsūs būrai, čia kaip norėjo taip ir tvarkėsi Radvilos ir kiti didikai.

Skaitant gana įdomu, koks šio Lenkijos istoriko santykis su Lietuva: dažniausiai ji piešiama kaip nesofistikuota, lyginant su Lenkija neišsilavinusi ir kaimietiška, bet visada su savo nuomone. Net jei ir Lenkija vėliau jautėsi stipresnysis partneris, lietuviai keldavo savo reikalavimus ir juos „sutramdyti“ nebuvo lengva. Gal kiek panašu į mūsų santykį su žemaičiais: tvirti, atkaklūs, nepalenkiami, aršūs, menkai išsilavinę, bet jų būtinai reikia, nes su jais stipriau ir ramiau. Nenuostabu, kad lenkai geriausiais savo laikais laiko tuos metus, kai jie buvo kartu su Lietuva (mes tikriausiai labiau romantizuojam Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę dar prieš uniją su Lenkija Jogailos asmenyje – nors jis lietuvis, bet jis pradėjo Lenkijos aukso amžių). Prasidėjus nacionaliniams judėjimams buvo daug nesusipratimų: lenkai gal tikėjosi atstatyti Abiejų Tautų Respubliką su visais ukrainiečiais, lietuviais ir baltarusiais jos sudėtyje, bet visos šios tautos turėjo savo planų. Kai kuriems pasisekė labiau, kai kuriems mažiau, bet lenkai tarpukariu susipyko ir kariavo kone su visais kaimynais. Tokių siekių galutinai atsisakyta po Berlyno sienos kritimo: Vilnius, nors lenkų akimis lenkiškas miestas, liko Lietuvai ir jokių pretenzijų tam nebėra. 

Kažkiek gaila, kad ta multikultūrinės laisvos valstybės idėja, kuri ryškiai gyvavo prieš kelis šimtus metų, buvo užgožta siauresnių nacionalinių interesų. Bent jau tikėkimės, kad žiūrėdami į lenkus matome stiprų sąjungininką, su kuriuo mus sieja labai daug istorijos.

Vytautas Plečkaitis: Masonai. Laisvieji mūrininkai, kūrę ir stiprinę Lietuvą

Ši nedidukė Vytauto Plečkaičio knygelė nupiešia gana išsamų laisvosios mūrininkijos paveikslą XX amžiaus pradžios Lietuvoje. Tuo metu ložių buvo gana nedaug, o ir laisvųjų mūrininkų priskaičiuojama tik keliasdešimt (pateikiama apie trisdešimt žinomų pavardžių), tačiau, atrodo, jog jų įtaka visgi buvo labai nemenka. Tarp 1918 metų vasario 16-osios aktą pasirašiusiųjų net ketvirtadalis buvo masonai: ši nedidelė, bet tikrai glaudi bendrija vienijo itin įtakingus to meto visuomenininkus (ir netgi porą visuomenininkių!) bei valstybininkus. Ložių nariai daugiausiai buvo teisininkai, verslininkai bei politikai.

Visgi ankstyvojo XX amžiaus Lietuvos mūrininkija buvo labai netipinė: ritualams dėmesio skiriama nedaug, į narius priimamos ir moterys, nors kai kurių principų atrodo, jog laikomasi kruopščiai: jei nėra septynių narių (beje, tiesiog brolių, nebūtinai meistrų), laikoma, jog kvorumo nėra ir susirinkimas neįvyksta. Susirinkimų metu svarstomi asmeninio tobulėjimo klausimai, o temos, kurios šių laikų mūrininkijoje būtų draudžiamos: labiausiai viskas sukasi apie politiką, ką daryti su Vilniaus kraštu, ar reiktų panaikinti mirties bausmę ir pan. Masoniškumo tuose susirinkimuose atrodo nedaug, nors visgi broliai atrenkami itin kruopščiai, jų gyvenimas ir elgsena ilgai stebima prieš pakviečiant juos prisijungti prie brolijos.

Užtat tolerancija ir tais laikais buvo pamatinė mūrininkų vertybė: ložėse dalyvavo visų tautų atstovai, broliais buvo lietuviai, lenkai, žydai, baltarusiai ir netgi Vilniaus rusas. Tais keliais kritiniais metais kai kūrėsi nacionalinės valstybės, garbingų, vienas kitais pasitikinčių bei įtakingų skirtingų tautybių vyrų susirinkimai, kuriuose galima nuoširdžiai be pykčio pasitarti įvairiais klausimais atliko didelę vienijančią rolę. O vienybė, ar bent jau galimybė laisvai ir be paniekos diskutuoti su oponentais, sudaro tvirtą visuomenę.

Walter Scheidel: The Great Leveler

Tai viena iš tų knygų, kuri taip įtikina savo idėjomis, kad ją perskaitęs į pasaulį žiūri jau kitomis akimis: tie, kas trokšta kuo mažesnės pajamų (ar turto) nelygybės pradeda atrodyti nieko nesuprantančiais naivuoliais.

Pagrindinė knygos tezė – jeigu tik gyvename gerais laikais, nelygybė visada didėja. Augant ekonomikai ir nesant milžiniškų sukrėtimų, pajamų bei turto nelygybė istoriškai augdavo beveik be išimčių. O ir tos išimtys buvo gana trumpalaikės ir išskirtinės: gal tik tam tikri istorijos etapai Senovės Graikijoje pažeidžia šią taisyklę. Kuo turtingesnė ekonomika, tuo vis daugiau galimybių ir taip patiems turtingiausiems visuomenės nariams toliau didinti savo turtą. Tai nebūtinai reiškia, jog skurdžiausieji toliau skursta: tiesiog jų pajamų ir turto augimas yra lėtesnis nei grietinėlės.

Tiesa, istoriškai nelygybė ne visada tik didėjo, periodiškai viską į savo vietas sustatydavo daug gyvybių nusinešančios nelaimės: karai, revoliucijos, epidemijos ar totalus valstybės kolapsas. Pasaulis antrojoje XX amžiaus pusėje buvo žymiai lygesnis, nei XIX amžiaus pabaigoje, bet už tai reikia padėkoti pasauliniams karams: šie ne vien tik nušlavė daugelį aristokratijos privilegijų, bet ir per masines mobilizacijas sulygino visus žmones nebekreipiant dėmesio į jų luomą ar prigimtį. Net tos šalys, kurios pasaulinius karus išgyveno santykinai ramiai (kaip kad Švedija ar Šveicarija), buvo priverstos stipriai padidinti mokesčius: karas pasibaigė, mokesčiai liko, ir juos buvo galima panaudoti visuomenės pajamų perskirstymui. Bet tai buvo vienkartinis efektas: nelygybė Švedijoje ir toliau auga. Skaičiuojama, jog norint tokį nelygybės mažinimo receptą pritaikyti JAV, turtingiausiems pajamų mokesčių tarifą reiktų pakelti iki 80%, ir tai nelygybę sumažintume tik iki 1990-ųjų pabaigos lygio. Nepraktiška ir vargiai pasiekiama.

Nelygybė gana efektyviai buvo sumažinta per XX amžiaus revoliucijas: Sovietų Sąjungoje, Kinijoje ir kitose komunistinėse šalyse turtas buvo tiesiog atimtas ir padalintas (tuo pačiu išžudant visus, kurie priešinosi). Tai iš tiesų sumažino nelygybę – manoma, jog Sovietų Sąjunga buvo ganėtinai lygi valstybė, bent jau tuo, kad visi buvo beveik vienodi skurdžiai. Bėda tame, kad net toks drastiškas nelygybės mažinimas buvo trumpalaikis ir gyvavo tik tol, kol jį palaikė režimas. Per kelis metus nuo Sovietų Sąjungos žlugimo pajamų nelygybė vėl staigiai grįžo į priešrevoliucinį lygį. Panašiai nutiko ir Kinijoje, vos tik buvo po truputį pradėta gręžtis į rinkos ekonomiką. Gyvenimui gerėjant, Kinijos gyventojų nelygybė nebeprimena komunistinės šalies rodiklių.

Viduramžiais pasaulinių karų bei komunistinių revoliucijų nebuvo, bet gyventojus gana greitai aplygindavo nuolat pasikartojančios maro epidemijos, kurios neretai į kapus nusinešdavo trečdalį ar net daugiau gyventojų. Toks staigus gyventojų sumažėjimas turėdavo dideles pasekmes ekonomikai: kokiai 15-20 metų, kol užaugdavo nauja karta, trūkdavo darbo jėgos, tad darbininkų atlyginimai šokteldavo keletą kartų. Tuo pačiu atpigdavo žemė, nes jos nebuvo kam dirbti ir bet koks nekilnojamas turtas: jis tiesiog tapdavo perteklinis. Tai lemdavo stiprų turtingųjų dvarininkų nuskurdimą ir pagerindavo gyvenimą tiems, kas duoną uždirbdavo savo rankomis, o ne savo kapitalu. Jei tik marą pragyvenai gyvas, tikėtina, jog ir skurdžium buvęs gyvensi visai neblogai.

Knygos išvada – nelygybės sumažinti normaliomis priemonėmis beveik neįmanoma, žmonės tampa lygesni tik per nelaimes. Jeigu norite lygesnės visuomenės, vienintelis būdas tai pasiekti yra per smurtą, bet ar tikrai tai verta?

Giovanni Boccaccio: Dekameronas

Keturiolikto amžiaus viduryje Florencijoje rašytas šimto suaugėliškų pasakų (arba pasakojimų) rinkinys mane kankino gana ilgai – įveikiau jį ne iš pirmo karto. Bet tos Dekamerono istorijos puikiai atskleidžia  tuometinį gyvenimą: ir jis anaiptol nebuvo davatkiškas, liūdnas ar perdėm tamsuoliškas. Kūno malonumai, neištikimybė, gošbumas, veidmainystė – tai to meto ydos, bet jomis nebūtinai bjaurimasi. Tiesiog, tokia žmogaus prigimtis, ir apie ją galima sudėti begalę juokingų (ar ne itin) istorijų.

Daugumą istorijų Giovanni Boccaccio sugalvojo ne pats, jos sutinkamos ir senesniuose šaltiniuose. Šios istorijos dabartiniais laikais mums atrodo vulgarios ir prasčiokiškos, bet tai tikriausiai ir viliojo šių istorijų skaitytojus (ir skaitytojas!). Vulgarios jos atrodė ir prieš šešis šimtus metų, mat pats Boccaccio turėjo kiek susigėdęs rašyti pasiteisinimą, jog „žodžių iš dainų neišmesi“: tarp visų tuo metų vyravusių filosofinių ir religinių tekstų tai turėjo būti drąsi ir revoliucinė knyga. Rašyti apie tai, kaip koks žmogelis savo piestą grūda į kilmingosios grūstuvę matyt reikėjo drąsos. O gal kaip tik mes tapome labiau davatkiški: maro ir karo akivaizdoje žymiai lengviau kalbėti apie paprastesnes aistras ir kūniškus malonumus.

Ne visos istorijos vienodos kokybės (apie tai užsimena ir pats Boccaccio – nesitikėkit, kad viskas bus tik aukščiausios prabos!), apie kai kurias menines išraiškas net nežinai ką galvoti. Vienos istorijos panašios į Valstybinio Tautos Fronto pasakojimus, o kitos tapo pagrindu Šekspyro pjesėms.

Ar buvo verta skaityti? Gal visų šimto istorijų ir nelabai. Bet susipažinimas su šiuo laikotarpiu buvo įdomus.

Tomas Manas: Budenbrokai

Nebuvau skaitęs jokio Tomo Mano romano, o jau kad pradėti, tai nuo žymiausio kūrinio, dėl kurio jis užsidirbo Nobelio literatūros premiją. „Budenbrokai“ – storas Šiaurės Vokietijos pirklių Budenbrokų šeimos žlugimo epas, apimantis keturias kartas ir ryškiai pateikiantis devyniolikto amžiaus vidurio nuotaikas. Nors tai laikas, kai mažėjo visos aristokratijos svarba, o visuomenės pokyčiai tapo labai greiti (tuo metu visur buvo naikinama baudžiava, o technologinis progresas ėmė vis stipriai įgauti pagreitį), Budenbrokų šeimoje tai vaidino gana antraeilę rolę. Jų įtakos praradimas ir žlugimas ne dramatiškas, visai ne gaivališkas, bet nesustabdomai nuolatinis: ir net nelabai gali pasakyti, ką reikėjo daryti kitaip, kad to būtų galima išvengti. Matyt tokie gamtos dėsniai: visada grįžtama prie vidurkio, o tas, kas buvo iškilęs, turi nukristi. Ir nebūtinai giliai į purvą: tiesiog su kiekviena karta mažėja pinigų, energijos kažką veikti, įkvėpimo ir pasiekimų. Daugėja pavydo sėkmingesniems, nostalgijos seniems laikams.

Daug kas romane paremta pačia Tomo Mano šeimos istorija: manoma, kad veiksmas vyksta Liubeke, nors miesto pavadinimas niekur neminimas. Nors sakoma, kad Tomas Manas norėjo parodyti priešpriešą šeimoje tarp menininkų ir verslininkų, kurie išlaiko šeimą, man visgi knygoje labiau jautėsi tiesiog gyvybinės kibirkšties gesimo nuotaikos: šeimos galva gyvena pareiga, o ne pašaukimu, o ir tie patys šeimos „menininkai“ nupiešti kaip mėgėjiški diletantai, labiau linkę skųstis sunkiu gyvenimu, nei kažką kurti ir išreikšti save. Šeima išlaiko aukštos (net per aukštos!) moralės principus, bet to nepakanka išlaikyti savo įtaką visuomenėje. Prieš vėją nepapūsi.

Šią knygą skaičiau knygų klubui – tikriausiai nebūčiau paėmęs jos į savo rankas, jei jos nebūtų sąraše. Patiko.

Dekamerono lovos apgaulės

Jau keletas mėnesių po truputį stumiuosi per BocaccioDekameroną“ – viduramžių pasak(ojim)ų rinkinį. Istorijos visai įdomios, o jose gerai atsispindi tuometinis miestelėnų gyvenimas: kad ir kokie sunkūs ar religingi laikai, vis tiek dauguma temų sukasi apie seksą ir viliojimą.

Net aštuoniose istorijose pasikartoja„lovos apgaulės“ (angl. „bed-trick“) motyvas, kuris man šiais laikais sunkiai suprantamas: kokiam nors veikėjui miegant, į jo lovą vietoj žmonos įsliūkina kita moteris ir su juo pasimyli, o vyriškis nieko keisto nepastebi. Tas pats įmanoma ir su moterimi: naktį besimylint ji nepastebi, kad vyriškis kitas. Panašių motyvų galima rasti ir Antikos sakmėse, kai taip elgiasi dievai (taip gimė Heraklis) arba senovės indų raštuose; vėliau šie motyvai kartojasi ir Šekspyro dramose. Net ir Senojo Testamento Pradžios knygoje aprašomas lygiai toks atvejis (29 skyrius).

Ar čia mūsų mylėjimosi ypatumai dabar tokie skirtingi nuo senovės žmonių, kad sunku net įsivaizduoti, jog galėtum nesuprasti su kuo miegi? Ar mylėjimasis vykdavo visiškoje tamsoje? Kaip taip įmanoma? Ar visgi tai yra tik kažkokia labai keista literatūrinė priemonė, kurios nereiktų priimti pažodžiui? Iš principo tai leidžia apsigavusiam asmeniui būti neištikimam neprarandant moralinio veido. Kita vertus, kai kurie Šekspyro tyrinėtojai mano, jog taip pašiepiami tie, kurie miega su tiek daug partnerių, kad jau jų nebesugeba atskirti.

O gal viduramžiais išpažinties metu galėtum pateisinti savo svetimoteriavimą tuo, kad „tiesiog nepastebėjau, jog su kita permiegojau“?

Dantė – „Dieviškoji komedija“

Uff… Prireikė kone ištisų metų kol per sukąstus dantis ir jau nebežinau kelinto pragaro rato kančias sugebėjau šitą legendinį kūrinį perskaityti. Lyginant su Dante, Homero „Iliada“ pasirodė lengvas paaugliškas kūrinys, kurį skaityti yra smagu. Tiesa, vietomis ir kokio nors Europos Sąjungos struktūrinio fondo lėšų panaudojimo ataskaita būtų buvusi smagesnė už Dantės „Dieviškąją komediją“ – ataskaitoje bent jau apytiksliai suprasčiau apie ką rašoma.

Aišku, tai akmuo ne į Dantės, o mano paties daržą. Dantės „Dieviškoje komedijoje“ atsispindi visas viduramžių kultūrinis kontekstas: ten surasime turbūt visus svarbiausias Antikos bei ankstyvosios krikščionybės asmenybes, supratus visas užuominas ir alegorijas galima susidaryti labai išsamų vaizdą apie moralines vertybes, gėrio ir blogio sampratą. Tai monumentalus darbas, viską aprėpiantis paveikslas, tačiau to paveikslo interpretavimui reikia labai daug žinių. Matyt prie šio kūrinio reikės sugrįžti dar po kelių dešimtmečių, kai jau būsiu jų daugiau įgijęs. Išganymo tikiuosi vėliau.

Ir net nežinai, kaip tokią knygą vertinti balų sistemoje: supranti, jog tai labai gera ir vertinga knyga, bet asmeniškai ji man priminė tikrą pragarą.

Homeras – „Iliada“

Pamenu, „Odisėją“ privalomai skaičiau kažkada mokykloje – nebuvo labai smagu. Verčiau puslapius sukandęs dantis, vien tik valios pastangomis yriausi hegzametro eilutėmis. Spinduliuotšalmiai achajai ir gražiaauliai danajai man reiškė tik begalinį nuobodulį ir nuolatinį dirsčiojimą į knygos galą – kiek dar liko šitos beprasmės kankynės?

Kai knygų klubas nusprendė, jog reiktų paskaityti „Iliadą“, ją atsiverčiau su ta pačia prieš dvidešimt metų patirta pagarbia baime: tikriausiai reikės nemažai pavargti, kol ją užversiu užsidėdamas sau pliusą ir įgijęs teisę girtis perskaitęs dar vieną klasikos tomą (juk visi žino kas juose parašyta, tik niekas neskaito, tiesa?). Visgi papildomi dvidešimt metų skaitymo patirties davė savo vaisių: ir hegzametras skaitėsi visai nesunkiai, ir veikėjai žymai artimesni, ir jų moralinės dilemos daug  suprantamesnės. Matyt tokią klasiką reikia skaityti ne šešiolikos.

Graikų karalius Agamemnonas su visa kariauna ir Achilu priešakyje jau devynerius metus bando užimti Troją. Mūšiai gana sėkmingi, pagrobiama nemažai moterų ir kitokio gėrio, tik kyla konfliktas dėl turto dalybų. Patyręs neteisybę, Achilas (o ji gi pusdievis, geriausias karys) pasitraukia iš mūšių ir užsiraukęs sėdi prie laivų. Tuo metu Trojėnai beveik sumuša graikus ir kone sudegina jų laivus. Kai jau atrodo, jog pralaimėjimas aiškus, trojėnai nužudo Patroklą, kuris buvo geras Achilo draugas. Kerštas yra stipresnis motyvatorius nei turtas, tad Achilas grįžta į mūšį bei nusmeigia pagrindinį Trojėnų herojų Hektorą.

Net stebėtina, kaip tokiame sename kūrinyje tinkamai išlaikoma įtampa. Ar Achilas grįš? Kas morališkai neteisus? Be žmonių į kovą įsitraukę ir dievai, o jų intrigos ne prastesnės nei „Sostų Karuose“. Karaliaus (ir netgi dievų) valdžia nėra absoliuti – Achilui neįsakysi eiti kovoti, jeigu jis jaučiasi nuskriaustas. Tik teisingai besielgiantis turi galią. Galų gale ir turtu ar moterimis žmogaus nepapirksi – už juos žymiai stipresnės yra moralinės dorybės bei draugystės ryšiai. Achilas ne vien teisingas, bet ir kilniaširdis, mat pagerbdamas savo priešininką Hektorą, jo tėvams atiduoda lavoną. Jis – moralinis idealas.

Netikėjau, bet tai viena labiausiai šiemet patikusių knygų.

Christopher I. Beckwith – „Empires of the Silk Road“

Plati knyga, siekianti užgriebti visą Eurazijos istoriją nuo pat civilizacijos ištakų iki dabartinių laikų. O siekiant sutupdyti tiek istorijos į keturis šimtus puslapių neišvengiamai knygoje tampa ankšta: per kai kuriuos skyrius, it per tirštą faktų košę, yriausi sunkokai. Viena niekada negirdėta karalystė A užpuolė kitą negirdėtą karalystę B, tada kažkas sudarė sąjungą su kažkuo ir kažkas kažką nukariavo. Kitame puslapyje viskas kartojasi, galbūt net tuo pačiu eiliškumu ir su tais pačiais veikėjais – nebeseki galų.

Nepaisant to, kai kurios knygos dalys buvo labai įdomios, ir jas perskaitęs sužinojau nemažai naujo. Autoriaus nuomone, Centrinės Eurazijos tautos nebuvo atsilikę, kaip kad juos piešia Senovės Romos ar Kinijos šaltiniai, o gyveno kiek kitokį, bet išvystytą gyvenimą, kurio pagrindinė ašis buvo prekyba, o ne karyba. Romėnai kitas tautas vadino barbarais, ir nuo to laiko jiems prilipusi neigiama agresyvaus neišsilavinusio užsieniečio reikšmė, nors, autoriaus nuomone, šios tautos retai kada agresyviai puldavo ir plėsdavo savo teritoriją (kaip kad darydavo patys romėnai), o tiesiog gindavosi nuo užpuolių. Istoriją rašo nugalėtojai, o dažniausiai laimėdavo romėnai.

Įdomu buvo sužinoti ir apie arklių bei karietų strateginę reikšmę ankstyvuosiuose mūšiuose. Kaip ir su kiekviena nauja karine technologija, užtruko nemažai laiko, kol arkliais buvo išmokta efektyviai naudotis. Kaip ir atradus šaunamuosius ginklus turėjo praeiti keli šimtai metų, kol jie tapo efektyvūs mūšyje ne vien tik baimei kelti bet ir savo tiesioginiam tikslui, taip ir karo karietas valdyti reikėjo kelių amžių patirties, meistriškumo, technologinių žinių ir tobulinimo. Ir nors Centrinės Europos stepės puikiai tiko arkliams veisti (o tai ilgainiui tapo labai svarbiu kariniu resursu), bet arkliai nelabai efektyvūs kalnuotose ar miškingose vietovėse: Romos legionams tai didelės grėsmės nekėlė.

Nuo pat mokyklos laikų man istorija neatsiejama nuo kontūrinių žemėlapių: atrodo, jog valstybės negali būti be aiškiai apibrėžtų ribų. Klydau, nes klajoklių gentys ir klajoklių valstybės nebūtinai tam tikru metu valdė konkrečią teritoriją: kur gentis tuo metu yra, ten ir jos teritorija. Žiūrėk, po kelių mėnesių jie jau visai kitur, o jų vietoje jau atsikėlusi kita gentis. Tai kartu reiškia, jog nėra ir galingų įtvirtinimų, pilių ir kitokių gynybinių struktūrų, viskas labai mobilu, o gentis nėra prisirišusi prie žemės (o ir ko jai rištis – juk grūdų neaugina, o kaskart ieško šviežių ganyklų). Tokioje šviesoje kiek kitaip atrodo ir Čingischano nukariavimai vakarų kryptimi – tai ne kažkokia suplanuota ekspansija, siekiant pavergti kitas tautas ar užsigrobti žemių, o ganėtinai natūralus judėjimas (na, tai vienas iš galimų požiūrių).

Knygoje daug kalbama apie indo-europietiškas ištakas, tautų kraustymąsi, kalbų formavimąsi. Esu matyt sugadintas mums vis teigtos teorijos, jog lietuvių kalba yra viena seniausių kalbų pasaulyje – nė velnio ji nepanaši į prokalbę, Indijos vedų ar Avestos kalbas. Visokios persų bei iranėnų kalbos atrodo tikrai artimesnė (na, jiems nereikėjo toli kraustytis).

Alev Lytl Croutier – „Harem: the World Behind the Veil“

Šachrazados pasakos bei nuo vyrų akių haremuose slepiamos paslaptingos moterys gal ir turi savo romantikos, bet mane tai ne itin domino. Man iki šiol buvo neaišku, kodėl haremus bei turkiškąją kultūrą, bent ja tarp mano pažįstamų, dažniau romantizuoja moterys. Kai kuriuos atsakymus visgi gavau, nors pati knyga nėra labai gili ir moksliška: ji gausiai iliustruota įvairiais paveikslais, o tekstų trumpumas leidžia ją perversti per vieną vakarą.

Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų haremas turėtų kaitinti aistringas mintis: uždarytos nuo vyriškių akių, apsuptos eunuchų, sultono moterys tik ir laukia, kada jomis pasitenkins namų šeimininkas. Pridėkime dar tai, jog Turkija prieš keletą šimtmečių europiečiams buvo didelė egzotika: šilkai, prabangi sultono rūmų aplinka, gausūs papuošalai, pilvo šokiai, keisti papročiai, ir visa tai po vos vos perregima paslapties skraiste, kuri leidžia daugiau išgalvoti svajingų fantazijų nei atskleisti kasdienybės realybę. Sultono rūmuose vos ne idilė: moterys nieko neveikia, tik rūpinasi savo grožiu, nuogos maudosi baseinuose, retkarčiais mylisi su sultonu ir leidžia savo dienas dykinėdamos. Viskam patarnauja gražios odaliskės, kurios, nors ir būdamos vergės, pilnai gali tapti legaliomis sultono žmonomis.

Realybė daug proziškesnė. Haremas – tai rūmų dalis, kurioje gyvena ne tik žmonos, bet visos rūmų moterys. Dažniausiai viskam diriguoja šeimininko mama, o neretai tai reikli ir žiauri moteris, žinanti savo vertę. Visos žmonos turi savo aiškias pareigas ir privilegijas, sultonas (ar šiaip namų šeimininkas) jas lanko pagal griežtą grafiką. Visas gyvenimas – apkalbos ir arši kova dėl geresnės vietos po saule bei palankumo: neteisingai sužaidus haremo vidaus politinį žaidimą lengvai gali viskas baigtis kokiu nors nunuodijimu ar neaiškia savižudybe. Poligamija neskatina moterų draugystės. Haremo moterys retai kada turi galimybę išeiti už haremo ribų ir apie jų teises nedaug ką galima pasakyti. Tiesa, jos gali išsiskirti su savo vyru, jei jis su jomis nesimyli daugiau nei 3 savaites, bet išsiskyrusios moters padėtis visuomenėje turbūt dar blogesnė.

Šiaip atrodo, kad haremo išlaikymas ne vienam sultonui irgi buvo galvos skausmas: tai intrigų lizdas, kuris dažnai turėjo įtakos ir valstybės gyvenimui. Kadangi sostas yra paveldimas, monarchijoje labai svarbu užtikrinti stabilų tęstinumą pratęsiant giminę, bet turint keletą žmonų, kurios tarpusavyje varžosi dėl „pirmosios“ žmonos titulo (o kartu ir dėl savo vaikų paveldimo statuso) stabilumo tikėtis sunku. Turkiška patarlė sako, jog keturios žmonos namuose prilygsta laivui audroje.