Category: Istorija

Antroji Kauno istorijos dalis

Istorija, Knygos, Lietuva, , Leave a comment

Prieš daugiau nei dešimtį metų skaičiau pirmąją Zigmanto Kiaupos Kauno istorijos dalį, kuri jau tapusi retenybe. Šiemet išleista ir antroji knygos dalis, kurioje aprašomas Kauno gyvenimas iki 1795-ųjų metų. Matyt per tą dešimtmetį pripratau prie mokslinių monografijų ir akademinis knygos stilius jau nebekliūna – gal net kaip tik, joje trūksta detalesnės įvykių chronologijos ir originalių dokumentų vertimų, kiek daugiau norėtųsi ir bendresnio konteksto, kas dedasi valstybėje. Na, bet man niekad neįtiksi : )

Kadangi ne per seniausiai skaičiau ir apie senuosius Vilniaus laikus, Kaunas atrodo gili provincija. Miestiečiai daugiausiai rūpinasi tik savo reikalais, valstybinės problemos mažokai rūpi. Reikalai daugiausiai liečia prekybą ir nuo Aleksandro laikų turėtą perkrovos teisę – visi pirkliai savo prekes atgabenę į Kauną jas privalėjo parduoti kauniečiams, o pirkti irgi galėjo tik iš kauniečių: taip Kauno pirkliai pasiimdavo savo maržą (ir tai buvo jau civilizuotesnis būdas uždirbti iš pirklių – anksčiau tiesiog jie būdavo apiplėšiami). Kaunas buvo ypatingas ir tuo, kad valdė didelius Užnemunės plotus Fredoje (tiesa, šie vis nuolat mažėjo). Paprastai užmiesčio valdas valdydavo ne miestiečiai, o bajorų luomas. Dažnai pasitaikanti tema Kauno istorijoje – korupcija: burmistrai dažnai Fredos valdas, keltą ar kokią smuklę sau palankia kaina ilgam išsinuomodavo. Net jei ir atlyginimas už burmistro darbą nemokamas, bet būdų pasipelnyti galima rasti. Korupcija minima ir kitokiame kontekste: rašoma, kad norint išsiderėti daugiau teisių ir laisvių, į Varšuvą buvo siunčiami magistrato nariai su liepų medaus statinėmis. Statinės įteiktos karaliui Jonui Sobieskiui ir senato nariams, sprendimai buvo Kaunui palankūs.

Kaunas savo geriausius klestėjimo laikus matyt pasiekė iki 1655 metų maskvėnų antpuolio, kurio metu buvo stipriai apgriautas. Dar vienas didelis gaisras Kauną sunaikino 1732 metais ir jis nebeatgavo savo galybės iki pat laikinosios sostinės laikų tarpukariu. Kaune veikė jėzuitų kolegija, bet universiteto centru jis nebuvo. Kaune veikė keletas bažnyčių, bet vyskupystės centras buvo Kražiuose. Kaunas buvo tik komercijos centras, trečias didžiausias miestas LDK po Vilniaus ir Gardino, bet vis tiek periferija.

Įdomu ir tai, kad Kauno mieste gyveno lietuviai, lenkai ir vokiečiai (daugiausiai pirkliai). Lyginant su Vilniumi, čia beveik nebuvo rusėnų. Taip pat mieste ilgą laiką buvo draudžiama gyventi žydams – jie galėjo kurtis Radviloms priklausiusioje Vilijampolėje, kuri miestui nepriklausė. Tam tikrų įtampų tarp katalikų ir protestantų Kaune kildavo, bet jos neperaugo į kažką labai rimto, iš tiesų atrodo, kad Kaune mažai multikultūriškumo, jis gana homogeniškas. Iš dalies gal tai ir lemia Kauno, kaip lietuviškiausio miesto, identitetą. Na, ir polinkį į verslumą.

James Barr – „A Line in the Sand“

Istorija, Knygos, , Leave a comment

Izraelio ir Palestinos tema vėl aktuali, tad knygyne nesusilaikiau nepaėmęs knygos apie šį regioną. „A Line in the Sand“ yra apie laikotarpį tarp dviejų pasaulinių karų, kai griuvusios Osmanų imperijos liekanas įtakos zonomis pasidalino dvi beveik visada priešiškos imperijos – Prancūzija ir Anglija. Britų politikas Mark Sykes ir prancūzų diplomatas Francois Georges-Picot slapta susitarė nuo Haifos dabartiniame Izraelyje iki Kirkuko dabartiniame Irake nubrėžti liniją – viskas į šiaurę (Sirija, Libanas ir dalis teritorijų, kurios dabar Turkijoje) bus Prancūzijos įtakoje, viskas į pietus (Irakas, Jordanija, Palestina ir Izraelis) – Anglijos. Aišku, kaip imperijoms įprasta, niekas vietinių nuomonės nelabai paisė, buvo svarbūs tik pačių imperijų interesai.

Anglija ir Prancūzija visada buvo globalios priešininkės (ar bent jau konkurentės), tik pirmasis pasaulinis karas jas pavertė sąjungininkėmis. Iki tol prancūzai su britais įnirtingai lenktyniavo, kas užims didesnę Afrikos dalį: 1898 metais Sudane dėl Fašodos mieste kilusio konflikto vos nekilo Anglijos ir Prancūzijos karas, tad pasitikėjimo vieni kitais buvo nedaug. Taigi, net ir pasidalinę įtakos zonomis Vidurio Rytuose, prancūzai ir britai vieni kitiems kišo pagalius į ratus ir finansavo bei ginklais aprūpino visus, kurie kovojo prieš europiečius.

Tiesa, tuo metu Viduriniųjų Rytų strateginė reikšmė nebuvo išskirtinai didelė, nafta pradėjo vaidinti svarbesnį vaidmenį vėliau, 1920-ųjų pabaigoje, kai dideli naftos klodai buvo atrasti Irake, o britų laivynas nusprendė pereiti nuo anglių prie naftos kuro. Iki tol britams buvo svarbiausia užsitikrinti saugumą bent kelių šimtų kilometrų ruože nuo Sueco kanalo – tai buvo pagrindinis kelias į Britų Indiją. Na, ir, su Thomas Edward Lawrence pagalba buvo susidraugauta su vietiniais arabais, kuriems, už paramą kovoje prie Osmanus buvo pažadėta nepriklausomybė. Savaime suprantama, su salyga, kad naujasis arabų karalius išlaikys gerus santykius su britais. Prancūzų siekiai Sirijoje ir Libane atrodo dar tiesmukesni – tiesiog reikia turėti daugiau žemių, daugiau kolonijų, ir, turėti atsvarą Anglijos įtakai regione.

Visas šis politinis žaidimas žaidžiamas keletą dešimtmečių: pažadus dėl nepriklausomybės lyg ir reiktų vykdyti, bet nebūtinai čia ir dabar. Arabai irgi ne vieningi: nebūtinai visos gentys sutinka pripažinti vieną ar kitą valdovą. O iš T.E.Lawrence išmoktais partizaninio karo metodais galima kariauti ne vien prieš Osmanus, bet ir prieš tuos pačius britus ar prancūzus. Europiečiams trūksta resursų palaikyti tvarką, bet britai pastebi, kad prieš arabus labai gerai kovoja žydai, tad pradeda skatinti jų imigraciją į Palestiną. Su žydų pagalba neramumai apmalšinami, tik po kiek laiko tai vėl atsisuka prieš pačius britus: žadėjote žydams valstybę, o vis tempiate gumą, tad kovosim prieš jus kaip okupantus. Svarbus faktorius ir antro pasaulinio karo metu žymiai sustiprėjusi JAV – žydų ten penki milijonai, ir jie labai aktyvūs rinkėjai, kurių nuomonės būtina klausyti (kaip sako tų laikų politikai, JAV privalo palaikyti žydus, nes jie lemia rinkimus JAV, tuo tarpu arabų rinkėjų JAV beveik nėra). Galų gale visos valstybės regione gauna nepriklausomybę, atsiranda ir Izraelis, britai ir prancūzai iš regiono (bent jau oficialiai) pasitraukė.

Įdomu tai, kad knygoje prancūzai piešiami kaip ne itin prityrę imperialistai, tuo tarpu britai numato bent kelis ėjimus į priekį. Gal tai ir ne keista, pažiūrėjus į Prancūzijos kolonijų padėtį Afrikoje, lyginant su tais pačiais britais. Britų didžiausias strateginis tikslas yra iš regiono išstumti prancūzus, tad jie finansuoja savo draugų arabų kovą prieš „imperializmą“. Prancūzų tikslas – kenkti britams, tad jie irgi finansuoja arabų ir žydų teroristų organizacijas, kovojančias prieš britus. Sakoma, kad net tuo metu, kai britai kovoja už Prancūzijos išlaisvinimą iš Nacių Vokietijos. Nelabai daug ką buvau žinojęs apie Šarlį de Golį – bent jau šioje knygoje jis narciziškas ir arogantiškas prancūzas, linkęs į diktatūrą. Gal dėl to, kad knygą rašė britas? Reiktų paskaityti apie jį plačiau.

Lietuvos ir Lenkijos miškai XIX amžiaus škoto akimis

Istorija, Knygos, Lietuva, , , 1 Comment

Prieš kelias savaites vėl lankiausi Londone, o tai puiki proga apsilankyti knygų antikvariatuose. Šį kartą užsukau į pačiame centre esantį Sotherans, apie kurį perskaičiau nuotaikingoje buvusio darbuotojo knygoje apie šį keistą verslą. Apsilankymas atsipirko – kokią ketvirtį valandos pabendravau su kelionių skyriaus pardavėju, kuris buvo kupinas įvairiausių faktų ir galėjo kalbėtis bet kuria, kad ir labiausiai nišine tema: nuo Belovežo girios, Lietuvos karaimų, prieš dešimtį metų pas Abraomą iškeliavusio Londone gyvenusio žydo, kuris specializavosi antikvarinių kortų kaladžių prekyba iki pirmosios spaustuvės Mauricijuje, žymaus anglų aktoriaus John Gielgud šeimos šaknų nuo Gelgaudiškio bei Rytų Europos masonų įtakos knygų leidybai Peterburge XVIII amžiaus viduryje. Ištisas stiklo karoliukų žaidimas, vedantis nuo sąsajos prie sąsajos, galų gale privedęs prie knygos, kuri atidūrė mano rankose: John Croumbie Brown „Forests and Forestry in Poland, Lithuania and the Ukraine and the Baltic Provinces of Russia“, išleista 1885 metais Edinburge, gerai išsilaikiusi, beveik neskaityta. Nes kam gi gali rūpėti XIX amžiaus Škotijoje skaityti (o tuo labiau – parašyti!) knygą apie Lietuvos miškus? Įsigijau, aišku.

Knyga pasirodė visai įdomi. Taip, joje nemažai techninių detalių ir statistikos apie miškinguosius plotus1, įvairiausių lentų kainas ir plukdymo sieliais kaštus. Kai kurias lenteles gal ir būtų įdomu pastudijuoti, jeigu viskas nebūtų matuojama pūdais, kvadratiniais verstais, šilingais ir kapeikomis, bet suprantu, kad tokia informacija gali būti įdomi tik tikrai miškais besidomintiems, o aš prie tokių savęs nepriskiriu. Tačiau autorius tikrai neturėjo gero redaktoriaus – ir čia didžiausias šios knygos lobis, nes tarp visų statistinių lentelių ir paaiškinimų, kaip skiriasi miškų tvarkyba valstybiniuose ir privačiuose plotuose autorių vis užneša papasakoti kokius nors įspūdžius iš kelionių po Lietuvą 1836-1870-aisiais metais. Tarkim, rašoma, kad prieš atsirandant geležinkeliui, kelionės po Lietuvą buvo labai nepatogios, net jeigu ir išsirūpindavai iš valdžios leidimą pašto stotyse (kas 10-12 mylių) keistis arklius. Arklių dažnai tenka palaukti, tad tose stotyse tenka ir nakvoti, bet dažniausiai ten tik mažas kambariukas su pora plikų suolų laukiantiems. Galima paprašyti šieno, bet jie bus su įvairiais gyviais, tad kartais geriau miegoti kiečiau, bet su mažesniu niežuliu. Jei iš vis užmigsi, nes tame pačiame kambariukyje garsiai keiksis ir gers kiti keleiviai, irgi laukiantys naujos arklių pamainos. Keliauti galima tik vasarą arba gilią žiemą – kitu laiku per purvą niekaip nepravažiuosi, o jei ir kažkiek judėsi, pačiam teks purve kapanotis gelbėjant užklimpusią mantą.

Bet yra ir gerų dalykų Lietuvoje: rašoma, kad kažkur prie Kauno2 auga mažalapių liepų3 miškas, kuriame daug kas laiko bites. Šios bitės neša ypatingą medų, kuris būna baltas kaip pienas – tai visiška prabangos prekė Anglijoje, už kibirėlį moka nežmoniškus pinigus. Yra pateikiami ir receptai, kaip virti midų, ir kuo lietuviškas midus skiriasi nuo lenkiško. Konstatuojama, kad medžioklė Lietuvoje be didelių tradicijų, po visų sukilimų šaunamieji ginklai uždrausti, tad belieka tik šunimis paukščius pjudyti arba gaudyti žvėris kilpomis bei botagais. Na ir šiaip, skurdus kraštas, lenkai valstiečiai tinginiai, miškai dar dažnai senoviškai pjaunami ne kvartalais, o tiesiog retinant – efektyvumas mažas, reikia reformų, kurios jau įgyvendintos Prūsijoje prieš pusę šimto amžiaus. Beje, į Britaniją eksportuojama iki 90% miško produkcijos, kuri atplukdoma į Baltijos jūrą – iš čia ir susidomėjimas Lietuvos ir Lenkijos miškininkyste.

1 Lietuvoje XIX amžiaus vidurio miškingumas – 32 procentai, tad beveik lygiai toks pats kaip ir dabartinis 33,5 procento.

2 Kaunas – mažas miestas, kuriame kokie 4-5 tūkstančiai gyventojų, matęs geresnių laikų, net jo turgaus aikštėje tarp grindinio akmenų auga žolė.

3 Nors dėl rūšies nesu tikras, rašoma, kad lenkai jas vadina kamienna lipa, ir kad jos auga tik Lietuvoje. Nėra tokių rūšių, kurios tik Lietuvoje augtų.

Henry Norman – „All the Russias“

Geografija, Istorija, Knygos, ,

Kai Romos antikvariate man pasiūlė įsigyti 1914-aisiais leistą kelionių po Rusiją įspūdžių knygą, pirmiausia, aišku, žiūrėjau į turinį – ar rašoma čia kas apie Lietuvą? Yra vos keli sakiniai, minimi tik Kybartai (tuo metu – Virbalis, rusiškai Veržbolovo), kurie buvo pagrindiniai vartai traukiniu atvykstantiems į Rusiją iš Vakarų Europos. Autorius labai nesidairydamas po Lietuvą iš karto judėjo į Sankt Peterburgą, tad ilgai galvojau ar visgi verta šią knygą paimti. Bet visgi paėmiau. Ir ji man labai daug ką papasakojo apie tuometinę Rusiją.

Nors maniškė kopija leista 1914-aisiais Niujorke, autorius keliavo po Rusijos imperiją 1902-aisiais metais (neilgai laukus pirmasis knygos leidimas išleistas Londone). Pati amžiaus pradžia – Rusijos galybės pikas, knygoje labai jaučiasi žurnalisto pagarbus žavėjimasis šia nauja pasaulio galybe. Ir iš tiesų, galima rasti labai daug paralelių su dabartine Kinija, kuriai irgi neseniai buvo prognozuojama naujosios pasaulio hegemonijos ateitis. Rusijos finansų ministro de Vitės rūpesčiu Rusija pritraukė labai daug investicijų, jos pramonė staigiai ėmė stipriai augti: prie to prisidėjo ir naujai statyti Donbaso plieno lydymo kombinatai (anglų investuotojų lėšomis), naujai rasti Baku naftos telkiniai, naujai statyti medvilnės verpimo fabrikai aplink Maskvą ir pan. Buvo tikėtasi, kad per kelis dešimtmečius rusams medvilnės nebereikės importuoti iš JAV, nes visą ją jie užsiaugins savo Uzbekistano provincijose – knygos rašymo metu Rusija visgi dar buvo vien tik pigios darbo jėgos šaltinis. Kaip suprantu, valstybė suteikė labai geras sąlygas užsienio investuotojams, ir Rusijos valdžia buvo laikoma labai patikima, „nes dar niekada nėra apgavusi“. Tiesa, privatūs investuotojai jau buvo ne kartą nudegę – Rusija, būdama itin populiari investavimo kryptis, sutraukė ir nemažai aferistų, kurie visko prižadėję greitai dingdavo su visais pinigais.

Geopolitinėje situacijoje Rusija irgi visiems kėlė pagarbią baimę. Nors Rusijai ir nelabai gerai susiklostė Krymo karas, bet buvo manoma, kad jie vis tiek galvoja kaip apžaisti vis silpstančią Osmanų imperiją ir paimti Konstantinopolį (tai sena stačiatikių žemių suvienijimo svajonė). Be to, Rusija ką tik buvo pasistačiusi Sibiro geležinkelį, o šis modernus ir daug pinigų kainavęs projektas vienareikšmiškai kėlė ekonominę ir politinę grėsmę pasaulio tvarkai: prekės keliaus nebe jūromis, o geležinkeliu, o tuo pačiu metu iki Kinijos sienos greitai bus atsigabenti moderniai vakarietiškai ginkluotų karių, kurie, aišku, be vargo užims ir pavergs Kiniją. Tas pats laukia ir Indijos, nes kaip tik baigtas tiesti geležinkelis iki Afganistano – susidūrimas su britais neišvengiamas, tik britai neturi tiek pajėgumų, kiek rusai. Aišku, viskas greitai ir netikėtai subliuško Rusijos-Japonijos karo metu, praėjus vos trims metams.

Knygoje yra daug daugiau visokių įdomių pastebėjimų apie Sankt Peterburgą (nuobodus miestas, kuris, deja, tik Vakarų Europos kopija, nieko naujo), Suomiją, kurioje gyvena labai apsišvietę žmonės ir visi turtuoliai iš Piterio perka „dačias“, apie Vidurinę Aziją ir jos gyventojus. Labai geras žvilgsnis visai netikėtu istoriniu kampu, tais laikais, kai Rusijos imperija buvo platesnė nei Sovietų Sąjunga (jai priklausė ir Suomija, ir Lenkija).

Valdas Rakutis. „Prieš panyrant į sutemas. Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“

Istorija, Knygos, Lietuva, , ,

Knyga išleista labai gražiai, jos kalba paprasta ir populiari, bet, deja, tekstui ir mintims kokybės trūksta. Ši knyga man panaši į istorijos pamokas mokykloje: faktai veja faktus, įvykiai pasakojami be didesnio konteksto, su toli vedančiomis (nebūtinai teisingomis) išvadomis, bet nesuteikia tikro istorijos suvokimo. Autoriui istorijos gylio dažnai pritrūksta, istorinės asmenybės visiškai netikėtai keičia savo pažiūras, veikėjai matuojami XX amžiaus anachronistiniu tautiškumo požiūriu. Su priežasčių trūkumu tekste sutinka net pats autorius:

Ar Abiejų Tautų Respublikos likimas galėjo pasisukti kitaip, jeigu būtų atsiradęs stiprus lyderis? Pasakysiu taip: lyderių, protingų žmonių gal ir buvo. Bet kažkas atsitiko ne tik jiems, kažkas nutiko ir kolektyvinei sąmonei: tai, kas nesvarbu, tapo svarbu, o tai, kas svarbu – niekam nerūpėjo.

Valdas Rakutis, psl. 132

Na, norint suprasti istoriją ir reikia gilintis į šias priežastis, nes priešingu atveju – tai tik beprasmis datų rinkinys. Ir, deja, paviršutinės išvados „reikėjo mums būti mažiau korumpuotiems“ irgi nelabai naudingos, nes nesiūlo jokio realaus recepto. „Tau reiktų daugiau uždirbti, kad geresnį namą nusipirktum“ nepadeda suvokti esmės, kodėl mes prasčiau gyvenam.

Kitas erzinantis dalykas – kiekviename žingsnyje kišamas lietuviškas tautiškumas, priešinant jį su lenkiškumu, kai XVIII amžiuje apie tokią tautinę savimonę labai sunku kalbėti. Siekiant iškelti lietuvius privedama iki absurdo: štai Varšuva buvo lietuviška. Man tai skamba panašiai keistai, lyg sakyti, jog dabartinis Vilnius ir Lietuva yra sukurti kilusių iš Kauno: tikrai rasime iškilių asmenybių iš Kauno, kūrusių Lietuvą, bet jų identitetas pirmiausia – lietuvis, o ne kaunietis. Tie, kas dirba ir gyvena šiuolaikiniame Vilniuje nelaiko save pirmiausiai kauniečiais, tauragiškiais ar uteniškiais, priklausomai iš kurio krašto jie kilę – kuria ir stato Vilnių bei Lietuvą ir tiek. Taip ir Abiejų Tautų Respublika buvo bendras visų šlėktų reikalas, jų identitetas labiausiai susijęs su luomu, o ne tautybe. Taip, gyvenantis Lietuvoje turėjo kitokias privilegijas, galiojo kitas statutas, bet XVIII tautinės savimonės nebuvo, buvo savo interesų gynimas. Tautinis identitetas yra XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios reikalai. Na, bent jau man taip atrodo, nesu istorikas.

Gali būti, kad kiek su pastabomis persūdžiau, nes knygą skaičiau kaip tik tuo metu, kai žiūrėjau Timothy Snyder paskaitas apie Ukrainos istoriją: šalia šių Yale universiteto paskaitų ši knyga, deja, pasirodė silpnokai. Ir ypač tose vietose, kur buvo ką palyginti tiesiogiai.

Neal Ascherson: „Black Sea. Coasts and Conquests. From Pericles to Putin“

Geografija, Istorija, Knygos, ,

Radau šią knygą kažkuriame Londono knygyne, berods kelionių skyriuje, tad tikėjausi kažko lengvesnio, bet tai pralenkė mano lūkesčius. Jau pradėjus skaityti šią knygą, pamačiau, kad ji yra ir Timothy Snyder Ukrainos istorijos paskaitų ciklo privalomų skaitinių sąraše. Ši knyga duoda labai gerą pagrindą besidomintiems Juodosios jūros regionu, joje labai daug vietos skiriama senovės Graikijai, persams, Bizantijai, skitams, sarmatams, slavams ir osmanams, totoriams, abchazams, mingrelams ir laziams, pasakojama apie civilizacijų skirtumus ir susidūrimus. Juodosios jūros pakrantės buvo apgyvendintos tūkstančius metų, jų istorijoje labai daug įvykių bei tautų. Todėl šiame kontekste visai keistai atrodo Putino teiginiai, jog Krymas ir Ukrainos Juodosios jūros pakrantės visada priklausė Rusijai: Kyjivo Rusia iki Krymo netempė, ten gyveno skitai ir Ponto graikai, o vėliau – totoriai.

Knygoje sužinojau daug naujų dalykų apie tokias valstybės kurias žinau tik iš Europa Universalis žaidimo: apie graikišką Trabzoną, apie vergų prekybą Azove ir Kaffoje, apie Theodoro valstybę. Daug informacijos ir apie Sakartvelo pakrantę, Abchaziją, į ten įkeldintus, o vėliau išvarytus mingrelus. Buvo įdomu paskaityti ir apie Lazų tautą, gyvenančią Turkijoje, nors kultūriškai artimą Sakartvelo mingrelams. Beveik iki šių dienų jie neturėjo savo rašto, o kol nėra rašytinės kultūros, tol ir beveik nėra nacionalinio indentiteto. Šį kurti sunku, kai net tautos šviesuoliai mano, jog geriausia visiems tiesiog mokytis turkiškai ir kuo greičiau išnaikinti savo kalbą, mat ji naudinga tik namie kalbant su vaikais nereikšmingomis temomis. Vienas vokiečių profesorius yra pasišovęs šiai tautai suteikti identitetą, bet jį turkai kaltina separatizmo ir neapykantos kurstymu. Ar etiška žadinti tautą, jeigu ji pati nenori keltis?

Gaila, kad ši knyga rašyta gana senokai, paskutinės jos dalys iš maždaug 2014-ųjų, bet Rusija joje beveik neminima. Juodosios jūros regionui pastarasis dešimtmetis buvo lemtingas.

Darius Pocevičius: „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990. II dalis“

Istorija, Knygos, Lietuva, ,

Pradėsiu nuo to, kad pirmoji šios knygos dalis man patiko. Patiko ir „100 istorinių Vilniaus reliktų“. Tikėjausi, kad patiks ir antroji dalis, bet čia laukė nusivylimas. Knygai labai pritrūko redaktoriaus, nueita į per dideles smulkmenas vos ne apie tai, kas kuriam asmeninio namo kambaryje kada darė remontą ar pirko sofą – neįdomu. Per daug išsiplėsta, aprėptos man neimponuojančios asmenybės: tame gal ir nebūtų nieko blogo, bet tiesiog tikėjausi visiškai ne to. Dar pagalvojau, kad tokia knyga vertę įgaus tik po keleto šimtų metų, kai buitinių detalių apie tai, kas su kuo gėrė, kas kur gavo paskyrą ir su kuo bendravo bei ėjo į teatrą jau niekas nebeprisimins. Bet iki tol, tai tiesiog nuobodžios buities detalės. Geriau skaityti Baltušio dienoraštį.

Iš dalies su šia knyga nesusidraugavau ir dėl autoriaus pažiūrų, kurios knygoje vis šen bei ten prasiveržia. Šiuolaikinis Meno Centras visur vadinamas ne šiaip sau muziejumi, bet „oligarcho Sorošo ranka finansuojamu“ beverčio meno muziejumi. Gal ten menas ir bevertis (to meno aš irgi nelabai suprantu), bet knygoje apie Vilniaus vietas meno kritikos nesitikėčiau. Lygiai taip pat kėlė erzulį padūsavimai, kad sovietiniais metais cenzūra buvo žymiai mažesnė nei dabar, kai negalima rašyti prieš vakcinas ar gėjus. Et. Suprantu, kad mano ir autoriaus pažiūros labai daug kur skiriasi. Ir ne vien dėl to, kad jis mano, jog mano gimtasis Kaunas yra pervertintas. Mažai idealizuoju sovietų laikų rašytojus ar menininkus: nomenklatūrai jie buvo svarbūs, gyveno šiltai, sprendė savo buitines problemas, gilaus mąstymo buvo mažai. Tą knygoje gerai iliustruoja ir Sartro viešnagės Lietuvoje aprašymas: visi lietuviai buvo užsiėmę kažkokiomis buitinėmis smulkmenomis, o jį laikė pasipūtusiu snobu, mat jis vis klausinėjo apie tai, ką jie galvoja apie globalias problemas. Ne tai kad Sartru labai būtų kuo žavėtis, bet visgi sovietinis Vilnius buvo provincija. Su provincinėmis problemomis ir provinciniu gyvenimu. Nėra ką idealizuoti.

C.J.Chivers – „The Gun. The Story of the AK-47“

Istorija, Knygos,

Kalašnikovo automato istorija apipinta legendomis: tai sakoma, kad jis yra vogta vokiško automato kopija, tai kad jis nusižiūrėtas nuo kitų konstruktorių dizainų. Visur yra dalelytė tiesos: automatiniai ginklai Sovietų Sąjungoje nebuvo vieno žmogaus kūrybos vaisius, prie jo brėžinių prisidėjo daug inžinierių. O kadangi Sovietų Sąjungoje nebuvo tokio dalyko, kaip akylai saugomi patentai ir autorinės teisės, Kalašnikovo automatas buvo tobulinamas remiantis daugelio instruktorių idėjomis. Ir nebūtinai vien sovietinių.

Kad ir kaip ten būtų, Kalašnikovo automato dizaino principai labai skyrėsi nuo kitų automatinių ginklų: Kalašnikovas turėjo būti paprastai surenkamas, su didelėmis tolerancijos ribomis, nebūtinai taiklus, bet pakankamai galingas, kad būtų efektyvus keleto šimtų metrų atstumu. Iki tol kulkosvaidžiai ir automatiniai ginklai naudojo didesnio kalibro šovinius – buvo manoma, kad labai svarbu, jog ginklas būtų taiklus tolimu atstumu, tarkim kilometru. Pavyzdžiui amerikietiško M-14 filosofija buvo būtent tokia: ilgas ginklas, taikliai šaudantis didelėmis kulkomis. Antro pasaulinio karo metu buvo pastebėta, jog didžioji dalis susidūrimų su priešu vyksta žymiai artimesnėje aplinkoje, tad pagalvota, kad gal galima turėti lengvesnį automatinį ginklą, kurio ir amunicija svertų mažiau, bet jis galėtų per minutę iššauti daugiau šūvių. Ir nebūtinai tokių taiklių: dauguma kulkų ir taip nepasiekia tikslo, šaudymas naudojamas pridengimui ugnimi. Kol tu šaudai, priešas galvos iš apkaso nekelia, tad tavo ginklo draugai gali judėti į priekį.

Kitas Kalašnikovo automato bruožas: jo patikimumas. Iš tiesų, Kalašnikovo automatai mažai stringa, jie pagaminti paprastai, toleruoja gamybos paklaidas. Pasirodo, tai labai svarbu kovojant sunkiomis gamtinėmis sąlygomis: ne visada ginklas bus tinkamai prižiūrimas ir valomas, ne visada tepamas alyva ir saugomas nuo drėgmės. Vietnamo kare ši Kalašnikovų savybė labai pasiteisino – net ir technologiškai labiau pažengę amerikietiški M-16 dažnai strigdavo, o Kalašnikovais ginkluota Vietnamo armija ir toliau galėjo šaudyti. Tokios ginklo savybės leido jam išpopuliarėti ir įvairių pasaulio konfliktų metu: ginklu be didelės priežiūros bei atsarginių dalių galėjo naudotis tiek vaikai Afrikos džiunglėse, tiek Afganistano talibai. Aišku, Sovietų sąjungos žlugimas reiškė, jog begales šų ginklų buvo galima slapta parduoti kam tik panorėjus: Kalašnikovas išlieka vienu pigiausių efektyvių ginklų juodojoje rinkoje.

Knygoje buvo įdomi ir kulkosvaidžių istorija. Net ir atradus naujus ginklus turi praeiti nemažai laiko, kol randamas efektyvus jų panaudojimas. Neužtenka turėti daug kulkų šaudantį ginklą, reikia ir atidirbti jo panaudojimo taktiką, logistiką ir panašius dalykus. Pirmieji Gatling bei Maksim kulkosvaidžiai savo rinką rado ne iš karto: karininkams atrodė, kad per daug didelė našta tampytis dideles šovinių atsargas, geriau jau pasitikėti artilerija.

Knygos tema gal kiek ir nišinė, bet man labai patiko, nes sužinojau daug ko naujo apie ginklus ir jų dizainą bei gamybą.

Ross King. „The Bookseller of Florence“.

Istorija, Knygos, ,

Kadangi knygos man labai labai patinka, tai „The Bookseller of Florence“ pataikė į dešimtuką: Ross King parašė labai gerą ir įdomų darbą apie penkiolikto amžiaus Florencijos leidėjus. Knygoje begalės pasakojimų apie tai, kaip buvo gaminamos rankraštinės knygos, kas buvo jų pirkėjai, kas jas iliustruodavo, kokios buvo leidėjų maržos (nedidelės) ir kas buvo bestseleriai (be įprastinių religinių knygų išpopuliarėjo Platonas ir kiti Antikos filosofai).

Kiekvienas knygos skyrius skaitėsi kaip saldainis tokiam kaip man istorijos mėgėjui. Penkioliktame amžiuje, dar prieš atsirandant knygų spausdinimui, leidyboje atsirado daug naujovių. Pirmiausia, knygas pradėta dažniau rašyti ant popieriaus, o ne pergamento, o tai jas žymiai atpigino (pasirodo, popieriaus kaštai sudarė nemažą leidybos išlaidų dalį). Buvo sugalvoti labiau įskaitomi šriftai, pavadinti „senoviniais“, „romėniškais“ ir „antikiniais“: moderniais šriftais buvo laikomos sunkiai įskaitomos gotikinės raidės. Penkioliktame amžiuje atsirado knygos viršelis. Penkioliktame amžiuje valdovams pradėjo rūpėti ne vien religinės knygos, bet ir Antikos filosofija bei Homero poemos: didžioji dalis šių kūrinių iki tol buvo pamiršta ir Vakarų Europai sunkiai pasiekiama. Jei ir buvo išlikę keli kūrinių egzemplioriai, tai jie buvo kur nors nugrūsti šiaurės Europos vienuolynų bibliotekose arba Konstantinopolio archyvuose (kurie po Bizantijos žlugimo tapo visai nebepasiekiami). Problema ir tai, kad dauguma Antikos darbų buvo rašyti senovės Graikų kalba, o Vakarų Europos intelektualai skaitė tik lotyniškai: padidėjo vertėjų poreikis. Florencija kaip tik išgyveno aukso amžių, o jos rankraščių prekeiviai ir buvo tie, kas kurstė Renesanso židinį, tiekdami galingiems ir turtingiems klientams vis naujus veikalus. Paklausa buvo stipri, cenzūros mažai: leidyba tapo nebe vienuolynų raštininkų, o verslininkų reikalas.

Florencijos knygų verslas stipriai sumenko penkioliktojo amžiaus pabaigoje, kai išpopuliarėjo knygų spausdinimas: Florencija liko prie ištaigingų rankraščių ir konkuruoti su masine gamyba jau sunkiai galėjo. Bet knygų revoliucijos lopšys vis tiek ten.

Sandra Bernotaitė. „Akys chimeros“.

Istorija, Knygos, Lietuva, ,

Sandros Bernotaitės knygos tema ganėtinai nišinė: vieną 1939 metų vasaros dieną Lietuvos rašytojus aplanko svečiai iš Lenkijos ir ta proga jie visi garlaiviu plaukia Nemunu. Nors eiliniam skaitytojui ne visi niuansai gal bus pagaunami (tikrai nežinojau apie kokias nors poetų intrigas ar jų buvusį gyvenimą ir nuotykius), bet tarpukario Lietuvos vaizdas nupieštas talentingai. Su visomis aktualijomis, kivirčais, politinėmis pažiūromis, požiūriu į lenkus, komunizmą. Knygoje labai patiko kasdienių detalių gausa, gyvenimo paveikslas kaip tik ir susideda iš tokių smulkmenų.

Sandra Bernotaitė knygą stengėsi rašyti tarpukario kalba, naudodama to laikotarpio frazes ir išsireiškimus. Vietomis tai džiugino ir suteikė papildomo žavesio, nors kai kur atrodė kažkaip dirbtinai. Bet čia tik mano nuomonė, tikriausiai yra labai sunku atkurti šnekamąją to laikotarpio kalbą: kad ir kaip stengtumeisi, ji gaunasi kažkiek „knyginė“, be keiksmažodžių ir kiek nenatūrali.

Bet apskritai kalbant – tokių knygų Lietuvoje reta ir jų labai laukiu. Smagu skaityti kokybiškus lietuviškus romanus, ypač kai matosi kiek darbo į juos įdėta.