Suzy Hansen: „Notes on a Foreign Country: An American Abroad in a Post-American World“

Iš tiesų nusipirkau šią knygą manydamas, kad tai knyga apie Turkiją JAV piliečio akimis. Na, ji kažkiek apie Turkiją, bet labiausiai apie pačią JAV. Autorė nemažai laiko gyveno Stambule, keliavo po Egiptą, Afganistaną, Iraką, ir šioje knygoje aprašė, ką šių šalių gyventojai mano apie Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip galima nuspėti, galvoja jie ne per daug pozityviai, nors dar prieš kokį pusšimtį metų į amerikonus žiūrėjo su entuziazmu akyse.

Anti-Americanism is not some bitter mental disorder inflamed by conspiracy theories and misplaced furies and envy. It is a broken heart, a defensive crouch, a hundred-year-old relationship, bewilderment that an enormous force controls your life but does not know or love you.

Suzy Hansen

Ši knyga labai puikiai paaiškina anti-amerikonizmo šaknis. Nors amerikonai labai mėgsta pabrėžti, jog laisvė yra jų pagrindinė vertybė, priverstinis šalių tempimas į vakarų civilizaciją vietos gyventojams neatrodo pozityvus. Privalai būti laisvas nuo čadrų, nuo rytietiškų įpročių, negali rinktis ne kapitalizmo. Natūralu, kad bet kokios priverstinės reformos sukelia reakciją ir pasipriešinimą.

Atatiurko vertybės Turkijoje atrodė, jog idealiai sutapo su JAV vertybėmis: per prievartą modernizuoti šalį ir atvesti ją į vakarus, ir nesvarbu, kad tai daroma diktatoriškomis priemonėmis. Liberalizmas per autoritarizmą – pasikartojantis motyvas ir Lotynų Amerikoje, kur JAV stipriai rėmė valstybių perversmus ir vis kišdavosi į politinį gyvenimą. Nebūtų kišęsi, jas būtų užvaldę komunistai. Bet komunizmo šmėklos nebėra, tačiau ir toliau atrodo, jog šalims, kurios gyvena ne visai pagal JAV taisykles, yra nesaugu: ar bent jau taip jaučiasi vietiniai gyventojai.

Patiko mintis, kad daugeliui pasaulyje yra sunkiai suvokiama laisvės, kaip vertybės idėja: dauguma nori ne laisvės, o teisingumo (justice). Gal dėl to, kad neturi iliuzijų, jog absoliučią laisvę iš viso įmanoma pasiekti – visada būsi nuo kažko priklausomas: šeimos, įstatymų, tradicijų ir pan. Arabų pavasaris, nacionaliniai judėjimai, islamo radikalizmas – jiems nereikėjo laisvės kaipo tokios, jiems reikėjo teisingesnio pasaulio. Deja, dažnai su revoliucija ateina dar vieni tironai, dar viena, gal šįkart kitaip neteisinga tvarka. Afganų pasakojimais, juos labiausiai žeidžia ne tai, kad JAV daro tvarką jų šalyje, o dėl to, kad jie tai daro nebaudžiami ir be atsakomybės – nėra kur gauti teisingumo, jeigu primetamos vakarietiškos taisyklės vietiniams afganams netinka. Ir ypač dėl to, kad amerikonams galioja kitokios taisyklės: jie už visų jurisdikcijų ribų. Tai skaitydamas prisiminiau JAV ambasadoriaus žmonos istoriją Britanijoje: partrenkusi žmogų ji liko nenubausta. Tai siutina.

As Gilman writes, the difference between the Europeans and the Americans was that the Europeans never even imagined that colonized peoples were capable of being as modern as Europeans. The Americans wholeheartedly believed they could make anyone into an American.

Suzy Hansen

Šalies prievartinis modernizavimas dažnai vietinių galvose asocijuojasi su pinigų švaistymu (perkami brangūs JAV tiekėjų gaminti daiktai už JAV skolintus pinigus), didelės išlaidos ginklavimuisi (iš tos pačios JAV karinės pramonės), korumpuotais diktatoriais ir nuolatiniu kišimusi į vietinius reikalus, jei tik svarstoma nukrypti nuo kapitalizmo, „liberalizmo“ ir „demokratijos“ kelio. Gali jaustis negerbiamu bejėgiu, nes nelabai kam pasiskųsi.

Suprantama, ne viskas taip juoda ir ne viską reikia priimti už gryną pinigą, bet ši knyga gana gerai paaiškina anti-amerikonizmo šaknis. Ją perskaičius galima geriau suprasti kitokį požiūrį. Ir verta sau priminti, kad panašios nuotaikos vyrauja ne vien Islamo pasaulyje, bet ir pačioje JAV – nusivylę bei „runkeliai“ dažniausiai nori ne laisvės, o stiprios rankos, ir už vis labiausiai – teisingumo. Kad korumpuoti bankininkai ar valdininkai už milijonus nepirktų dar vienos jachtos, kai pats tuo tarpu vos suduri galą su galu gavęs sąskaitą už gydymą. Teisingumo jausmo ir pagarbos vienas kitam, deja, vis mažėja.

George Orwell: „1984“

1998-siais metais, būdamas vienuoliktoje klasėje, dvejiems metams išvykau mokytis į Angliją, ir pirma knyga, kurią mokytojai man primygtinai siūlė perskaityti buvo Orvelo „1984“. Pamenu, kad man ji padarė nemenką įspūdį: Tarybų Sąjunga dar buvo labai šviežias prisiminimas, tad jaučiausi gerai pažįstąs tikrąjį tos knygos pasaulį. Na, kai kurie dalykai gal kiek per daug fantastiški (tai, kad galima sekti tave per televizorių, kad nuolat galima perrašyti istorinius laikraščius, ir niekas to nepastebi ir pan.), bet tai buvo galima nurašyti kūrybinei išraiškos laisvei – juk kartais reikia perspaustų metaforų įspūdžiui paryškinti.

Šiemet „1984“ perskaičiau dar kartą. O. VAU. Aišku, aš irgi tikriausiai nemažai paaugau nuo to spuoguoto šešiolikinio skaitytojo amžiaus ir knygose galiu įžvelgti daugiau nei anuomet, bet atrodo, jog Orvelo „1984“ irgi tapo žymiai aktualesnė nei prieš dvidešimt metų. Propaganda, istorinio naratyvo konstravimas šiais laikais nepalyginamai svarbesni nei Jelcino laikais. Ir ne vien Rusijoje ar Sovietų Sąjungoje, šiuos žaidimus žaidžia kone visi. Ir svarbiausia, jog dabar mes tam turime visas technologijas, kurios atrodė tokios neįmanomai fantastiškos Orvelo knygoje. Jus seka gal ne televizorius, o telefonas, bet man atrodo, jog seka žymiai geriau nei teleekranas – GPS veikia net miške. Ir jei seniau pagrindinio herojaus darbas perrašinėti senus laikraščius taisant nepatogias tiesas atrodė labai beprasmis (nes juk ar gali būti įmanoma, jog neliktų pas ką nors spausdinto laikraščio kopijos?) dabar tai atrodo visiška realybe: ar kas pastebėtų, jei kas perrašytų kokių dešimties metų senumo delfi straipsnį? Nemanau.

Tie, kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ir ateitį. Mūšis dėl praeities mūsų galvose vyksta jau senokai ir jame susiremia nemažos trolių ir botų kariuomenės. „1984“ yra viena svarbiausių šių laikų privalomų perskaityti knygų.

Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda“

Kaip ir kitos literatūros Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygos, tai (atrodo) stipriai redaguotos, labai jautrios, skaudžios ir asmeniškos žmonių papasakotos istorijos. Šį kartą – tų, kurie išgyveno Černobylį, matė mirtį, baimę, priverstinį iškraustymą, aplinkinių skausmą, sisteminį fatalizmą ir gal ne iki galo sugebėjo suprasti, kas yra radiacija.

Jeigu serialas „Černobylis“ labiau atskleidė valdžios ir „sistemos“ problemas – norą slėpti, nepripažinti klaidų ir pan – tai šioje knygoje to maža. Paprasti žmonės dažniausiai kalba apie savo paprastus gyvenimus, apie tai, kad valdžia neleidžia jiems grįžti namo ir aiškina apie kažkokią sunkiai suvokiamą radiaciją. Priverstinis išvarymas iš namų čia didžiausia trauma, net ir mirties kontekste, nes ta mirtis ir „apšvitinimas“ labai sunkiai apčiuopiami. Čia ne kaip kare, kur labai aišku, nuo ko staiga miršta žmogus: čia kažką paguldė kulka, anas žuvo po tanko ratais ar artilerijos apšaudyme. Čia ateina kareiviai ir liepia viską palikus nešdintis, nes ateina radiacija: o jos plika nepamatysi. Tiesa, daug istorijose ir kažkokio fatalizmo: kad bus, tas bus, išgyvenom karą, išgyvensim ir tai. Net jei žinai, kad negalima valgyti užkrėstų daržovių ar mėsos, imi ir valgai. Gal tik prieš tai išgėręs degtinės. Ir nors nuo karo pabaigos buvo jau praėję keturiasdešimt metų, jis nuolat gyvas visų atmintyje: Černobylis yra niekis, palyginus su karu. Juk nieko nešaudo ir neprievartauja.

Nebuvau pagalvojęs ir apie tai, kad Černobylio rajone buvę žmonės visuomenėje tapo raupsuotaisiais: buvai prie elektrinės, reiškia spindulioji radiacija ir prie tavęs negalima būti šalia. Pirma tave kaip stovi išvaro iš namų, o paskui visi tavęs šalinasi ir bijo tau padėti. Labai panaši situacija, kaip su šiandienos kiniečiais: buvai Wuhane? Niekas su tavimi nebenori bendrauti, net jei tu niekuo neužsikrėtęs.

Vienaip ar kitaip, Aleksijevič knygos pasakoja asmenines istorijas, ir, tikriausiai natūralu, jog į knygą patenka tik ryškiausios ir emocingiausios. Žiūrint į statistiką, vėžio susirgimų padidėjo labai nedaug, tiesiogiai nuo Černobylio katastrofos mirusių irgi tik keli šimtai: baimės šioje knygoje daugiau. Bet, tai realios istorijos ir realios emocijos, realios traumos ir patirtos kančios. Papasakotos vaizdingai ir įtaigiai.

Adomas Mickevičius: lenkų tautos knygos

Ėjo 1832-ieji metai, ir, tuoj po nepavykusio 1830-ųjų sukilimo, Paryžiuje buvo išleista Adomo Mickevičiaus brošiūra „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“. Pernai ji pirmą kartą išleista lietuvių kalba.

Visai nesvarbu, kad knygoje kalbama apie lenkų tautą – Adomo Mickevičiaus ir tų laikų suvokimu lenkai buvo visi Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, nesvarbu kokia kalba jie kalbėtų. Šiai lenkų tautai Mickevičius priskiria Mesijo vaidmenį – tai tyriausia tauta, kuri visada didžiausia vertybe laikė laisvę (tereikia prisiminti „liberum veto“ ir vyravusį požiūrį, jog niekas mums čia nenurodinės), tad per savo idėjas ji laisvę atneš ir kitoms pasaulio tautoms. Susižavėjimas Prancūzų revoliucija jau buvo priblėsęs, tad tikrosios laisvės nešėjos pasauliui kėdė tuo metu buvo kaip ir laisva. Ir negali sakyti, kad lenkai ta mintimi netikėjo – jau verta prisiminti vien Kosčiuškos keliones į JAV bei kovas „už mūsų ir jūsų laisvę“ – liberalizmas mūsų kraštuose turi tikrai senas tradicijas.

Buvo labai įdomu paskaityti ir apie Lenkijos (na, tuo pačiu ir Lietuvos) santykį su religija: laisvė yra visiems duota Dievo, todėl niekas neturi teisės jos varžyti. Visiems galioja ne šiaip kokia įstatymai ar teisės, o tik Dievo įsakymai – visokie nurodymai ir potvarkiai pareina iš žmonių, dažniausiai diktatorių, tad į juos nereikia kreipti dėmesio. Lenkai nereikalauja jokių teisių – jie net nepripažįsta, kad kažkas jas gali suteikti, nes iš prigimties visi žmonės yra laisvi ir nevaržomi.

Knygoje daug kalbama ir apie filaretiškas / humanistines / masoniškąsias vertybes: valdžios postas yra našta dėl tėvynės, o ne tai, ko turėtum siekti ir kuo pelnytis. Itin pabrėžiama tolerancija kitiems: visi mes turim nuodėmių, bet jei tik ieškosime kas pas ką yra blogo, niekada nieko gero nenuveiksime: pastebėti gerus dalykus žmoguje žymiai sunkiau, nei jo ydas. Lygiai taip, kaip žymiai lengviau pastebėti skylę paveiksle, nei suprasti jo meninę vertę. Ieškodami, kas sužlugdė Abiejų Tautų Respubliką irgi prie nieko neprieisime ir tai nepadės atstatyti tai, kas sugriauta: tai galima pasiekti tik per nesavanaudišką atsidavimą tėvynei ir ryžtą dėl jos aukotis. Taip pat žymiai svarbiau pirma atgauti valstybingumą, nei pešiotis dėl to, kaip ta atstatyta valstybė turėtų būti valdoma: ar tai respublika, ar monarchija ar dar kas nors. Dažnai tie žodžiai aktualūs ir dabar: per smulkias rietenas neretai galima pamiršti esmę.

Kone Evangelijos tonu parašyta brošiūra kai kur skamba naivokai (ypač lenkams priskirdama pagrindinio liberalumo šauklio pasaulyje rolę), ypač žinant, kad Abiejų Tautų Respublikos žemėms per porą šimtų metų po padalinimų dar teko iškęsti dar ne vieną kančią. Bet knyga duoda labai nemažai peno pamąstymui apie ATR bei Lenkijos identitetą, santykį su tikėjimu, idealizmą ir vertybes. Liberalizmas šiais laikais kone tapatinamas su merkantilistišku požiūriu: liberalai tiesiog garbina pinigus ir nori jų daugiau uždirbti, tačiau čia Adomas Mickevičius kaip tik lenkų laisvės troškimą priešina anglų norui viską skaičiuoti pinigais – vadovautis vien tik interesais yra žema, lenkas yra už laisvę pasiryžęs padėti savo galvą, net jei tai neracionalu. Kartais norėtųsi, kad tokio užsidegimo tarp mūsų būtų daugiau.

Pradingusios Europos karalystės

Šios knygos jau šiemet tikriausiai nebespėsiu perskaityti, nors liko gal tik keliasdešimt puslapių, tačiau ji patenka į šiemet geriausių skaitytų knygų dešimtuką. Ypač tuo, kiek ją skaitydamas sužinojau naujo.

Istoriko Norman Davies knygą „Vanished Kingdoms“ užtikau kažkuriame nenaujų knygų knygynėlyje Londone ir nusipirkau vien dėl to, kad joje yra vienas (bene išsamiausias) skyrius apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Knyga stora ir rimta: tai penkiolikos skirtingų, nebeegzistuojančių Europos valstybių istorijos (tiesa, „nebeegzistuojančių“ gal kiek naudojamas laisvokai – rašoma ir apie Airiją, ir apie LDK, kurios vis dar gyvuoja panašiais vardais, bet jau kaip respublikos. Ir, tikėkimės, dar ilgai gyvens). Buvo labai įdomu skaityti apie visiškai artimų šalių istoriją: supratau, kad mokykloje mus mokė labai siaurai ir tik tai, kas susiję su Lietuva – tarkim, nieko nežinojau apie tai, kaip čia gavosi, kad Kryžiuočių ordinas per kelis šimtus metų, net po sutriuškinimo Žalgirio mūšyje, sugebėjo transformuotis į vokišką Prūsiją, kuri tapo stipriausia Vokietijos dalimi (ir, teutoniško karingumo dėka privedė iki pasaulinių karų). Buvo labai įdomu skaityti ir apie Galiciją – Abiejų Tautų Respublikos dalį, kuri per padalinimus atiteko Austrijos-Vengrijos imperijai. Pasirodo, jie turėjo gana didelę autonomiją, nors ir buvo pats skurdžiausias imperijos kraštas. Vėliau kraštas pateko Lenkijos jurisdikcijai (po to kai šaunuolis kareivis Šveikas Pirmajame Pasauliniame Kare kovojo Austrijos pusėje), ir tik po Antrojo Pasaulinio karo didžioji dalis atsidūrė Sovietinėje Ukrainoje. Galicija pagal savo etninę sudėtį labai panaši į prieškario Lietuvą: daug žydų miestiečių (kalbančių jidiš, bet besimeldžiančių hebrajiškai), nemažai lenkų (kalbančių lenkiškai, bet besimeldžiančių lotyniškai), daug rusėnų, kurie lyg ir vėliau jau save identifikuoja kaip ukrainiečius (kalbančių vietiniu dialektu, nors bažnytinė kalba – senovės slavų). Po pasaulinių karų ir etninių valymų liko daugiausiai ukrainiečiai, kaip ir pas mus – lietuviai. Ir net jų vietiniame liaudies buities muziejuje galima rasti skirtingų regionų valstiečių namus, rakandus ir aprangą, perkeltas muziejun trobas, klėtis ir bažnyčias, bet nepamatysi jokios medinės sinagogos ar žydiško štetlo žymių, lyg jų ir nebūtų buvę. Kaip ir pas mus.

Buvo ypač įdomu skaityti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, išdėstytą ne lietuvio ranka. Vytautas čia ne toks jau romantiškas, o labiau intrigantas, vis nepaklūstantis susitarimams, kurie mus su Lenkija buvo surišę nuo pat Krėvos Unijos laikų. Pasirodo, visai nedaug buvo iki to, kad būtume tapę ne Abiejų Tautų Respublika, o Trijų Tautų Respublika: Ukraina galėjo turėti savą autonomiją. Tikiu, kad daugiau istorija besidomintiems tai nebus labai nauja, bet man, daugiausiai apie savą kraštą skaičiusiam tik iš vietinių šaltinių, buvo labai įdomu: visgi daug romantikos ir legendų bet kuriuose istorijos pasakojimuose.

Knygoje yra ir skyriai apie žymiai senesnes karalystes: Burgundiją, Savoją, Aragoną (pasirodo, Aragono karaliai – vikingiškų gotų šaknų, tad jų vardai skamba labai jau pažįstamai – Ramūnas / Raimundas, Petronėlė…), Bizantiją ar Tolosą. Visgi Norman Davies specializuojasi Rytų Europos istorijoje, ir tai matosi: mums geografiškai artimesni skyriai žymiai platesni ir kokybiškesni. Už ką tikrai nepykstu.

Arabiška laiko zona

Pasirodo, jog iki 1968-ųjų metų Saudo Arabijoje buvo naudojamas labai senas ir keistas laiko zonos nustatymo metodas: para buvo suskirstyta į 24 valandas, tačiau jų trukmė kiekvieną dieną keisdavosi. Tik saulei nusileidus laikrodžiai būdavo iš nustatomi ties nuliu ir prasidėdavo naktis, kuri tęsdavosi iki saulėtekio. Naktis, kaip ir diena, buvo padalinta į dvylika lygių dalių: žiemą nakties valandos gaudavosi kiek ilgesnės nei vasarą.

Ši sistema ne tokia jau ir nepraktiška: saulei leidžiantis visada muedzinas kviečia maldai, tad tai ir laikas, kai visi pasitikslina savo laikrodžius. Toks laiko skaičiavimas gerai tinka ir kultūriškai: kadangi laikas nėra labai tikslus, o kiekvieno laikrodžiai skiriasi keliomis ar keliasdešimt minučių, niekas punktualumo ir nesitiki. Nereikia stresuoti, kad vėluoji, nes niekas tikslaus laiko nežino. Laikas tampa lanksčia sąvoka, o laikrodis tik kažkiek padeda koordinuoti veiklą. Tai tik įrankis, o ne vergystės pančiai.

Kol visas bendravimas tarp žmonių vyksta viename kaime ar miestelyje, tokio laiko matavimo visiškai pakanka. Problemos ėmė kilti, kai reikdavo susitarti su kažkuo iš toliau – net ir už dešimties kilometrų laikas gali skirtis visa valanda, jei saulė viename kaime leidžiasi už kalno ir ten temsta anksčiau. O ką jau kalbėti apie laiko suderinimą su vakariečiais, kurie 1960-aisiais vis labiau plūdo į Arabiją siurbti naftos. Nuo 1968-ųjų Saudo Arabija perėjo prie įprastinio Saudo Arabijos Standartinio laiko.

Pagal Vilniaus saulėtekį ir saulėlydį, dabartinis „arabiško stiliaus“ laikas yra , kiekviena nakties valanda trunka minučių, o dienos valanda – minučių.

Lietuvos totoriai XIX amžiuje

2000-aisias metais pradėjau studijuoti Vilniaus Universitete ir pirmaisias metais turėjome išklausyti kursą, pavadinimu „Mokslinių tyrimų pagrindai“. Nebepamenu, kas jį dėstė, bet tai buvo griežta standžiai suveržtų į rėmus apipelijusių klišių mokykla: moksliniame darbe privaloma literatūros apžvalga su ne mažiau kaip keliasdešimt išnašų (viena išnaša – vienas sakinys apie ją, tad pakakdavo perskaityti literatūros šaltinio santrauką), būtina vartoti sukaulėjusią nevaizdžią formaliąją kalbą, ir, pageidautina, bent keletą kartų kiekviename puslapyje įvelti žodį „problematika“. Tai suteikia moksliniam darbui žymiai daugiau svorio, eliminuoja bet kokią abejonę mokslininko rimtumu ir, matyt, padvigubina šansus būti išspausdintam kokiame nors vietinės reikšmės mokslinių darbų žurnale. Niekada tokių aukštumų nepasiekiau.

Tamaros Bairašauskaitės monografija „Lietuvos totoriai XIX amžiuje“ – idealus tokio mokslinio darbo pavyzdys iš 1996-ųjų, atitinkantis visus tuos mokslinių tyrimų pagrindų standartus, kurių mus mokė. Sausas, pabrėžtinai formalus, besiremiant tik oficialiais šaltiniais, lyg ir apie totorius, bet visai be jų dvasios: medžiagos archyvuose perversta labai daug, tačiau ji taip išdžiovinta, jog telikęs tik sausas faktų rinkinys, pagal kurį suprasti tikrąjį totorių gyvenimą XIX amžiaus Lietuvoje ne ką lengviau nei iš PVM deklaracijų suvokti, ką galima nusipirkti Maksimos parduotuvėse. Kadangi pati autorė yra totorių kilmės, toks apsiribojimas vien tik oficialiais valstybinių archyvų dokumentais (surašymų duomenys, mokestiniai sąrašai, bajorystės įrodymų bei teismų bylos) glumina – negi tikrai nėra kokių nors bendruomenės laiškų, pasakojimų ar atsiminimų, kurie suteiktų tiems oficialiems dokumentams gyvybės ir spalvos?

Kad ir kaip ten bebūtų, kažkiek vis tiek apie totorių gyvenimą XIX amžiuje sužinojau. Buvo jų apie 4-7 tūkstančiai, gyveno ne vien aplink Vilnių bei Trakus, bet ir tolėliau, beveik visi buvo pripažinti bajorais. Nežinojau, kad keletas kilometrų nuo mano senelio tėviškės, Vinkšnupiuose, dar nuo Vytauto Didžiojo laikų buvo totorių dvaras ir netgi apie šimtą metų stovėjo medinė mečetė. Totoriai nuo seno tarnaudavo kariuomenėje, turėjo atskirus pulkus, o už tarnystę gaudavo žemių bei dvarus – toks jų bajoriškas statusas buvo pripažintas ir po Lietuvos-Lenkijos padalijimo. Lyg ir buvo ištikimi carui, atrodo, jog į sukilimus nesivėlė, tad buvo laikomi patikimais, mielai priimami į valstybės tarnybą. Tikybos laisvė ir toliau jiems buvo leidžiama, nors valdžios potvarkiais jie buvo priskirti prie Krymo dvasinių vadovų. Kas buvo labai nepatogu, nes sueuropėję lietuviški totoriai su jais nelabai ką turėjo bendro. Įdomu tai, kad užfiksuota keletas moterų „atsivertimų“ į katalikybę arba stačiatikybę: pagal Rusijos potvarkius buvo draudžiama tuoktis skirtingų tikybų žmonėms, tad atsivertėlės iš karto valdžios akyse buvo laikomos išsiskyrusios su savo vyrais musulmonais. Tai buvo geras pretekstas pabėgti nuo buitinio smurto.

Gaila, kad monografija menkai atskleidžia Lietuvos totorių vidaus gyvenimą: kaip jie priėmė valdžios pasikeitimą, ar bendruomenė sustiprėjo, ar atvirkščiai – įgavus daugiau galimybių siekti karjeros ne vien karyboje ėmė asimiliuotis? Ar iš karto atmetė griežtesnį islamą, kurį praktikavo Krymo totoriai? O gal visgi moterų „atsivertinėjimai“ į krikščionybę rodė, kad ir Lietuvos totoriai gyveno gana griežtais papročiais? Gal daugokai tikėjausi.

Osmaniškas 1803 metų Lietuvos-Lenkijos žemėlapis

Kai paskutinį kartą buvau Stambule, kažkuriame antikvariate užtikau keletą Osmanų imperijos laikais leistų žemėlapių. Išmarginti arabiškais rašmenimis, bet su pažįstamomis krantų linijomis – savotiškai užburianti egzotika. Pasidomėjau, gal buvo kada išleistas ir Lietuvos žemėlapis: ir iš tiesų, internete radau, jog tokio būta. Lietuvos-Lenkijos žemėlapis pasirodė jau pačiame pirmame musulmoniškame pasaulyje vakarų maniera išleistame atlase Cedid Atlas Tercümesi.

Lietuva-Lenkija (Lechistanas) 1803 metų Osmanų žemėlapyje

Naivu būtų ieškoti kur įsigyti šio žemėlapio originalą, mat, pasirodo, buvo išleista tik 50 šio atlaso kopijų. Iki šių dienų išlikę tik septyni egzemplioriai Turkijoje bei dar keletas JAV, tad šis atlasas dvigubai retesnis nei Gutenbergo biblija.

Dabartinė Lietuva (žemėlapio detalė)

Gali pasirodyti keista, kad Lietuva-Lenkija žymima kaip atskira valstybė, nors ji po visų padalinimų nuo 1795-ųjų metų nebeegzistavo. Iš tiesų, Osmanų imperija Abiejų Tautų Respublikos padalinimų niekada nepripažino. Lenkai net turi gražų pasakojimą (deja, nepatvirtintą rašytiniais šaltiniais), jog Osmanų sultono rūmuose priimant užsienio šalių pasiuntinius visada būdavo paliekama tuščia kėdė Lenkijos atstovui ir garsiai paklausiama, ar Lenkijos ambasadoriui šiemet jau pavyko atkeliauti. Nuskambėdavo atsakymas, jog, deja, šiemet Lenkijos atstovas dėl žinomų priežasčių vėl negalėjo atvykti. Subtilus diplomatinis užmynimas ant nuospaudos Rusijos, Austrijos ir Prūsijos atstovams, su kuriais Osmanai ne itin sutarė.

Lenkija: šalis kažkur mėnulyje

Vienas iš paskutinių nusisekusių laimikių, netikėtai surastas atsitiktiniame dėvėtų knygų knygyne Londone, buvo Michael Moran knyga „A Country in the Moon: Travels in Search of the Heart of Poland“. Iš skaitytojų atsiliepimų ji neatrodo puiki knyga, bet man ji kažkaip sugebėjo pataikyti į dešimtuką: pasirodė tobulas 90-ųjų postsovietinės erdvės paveikslas paprasto vakariečio akimis, dažnai persmelktas Žečpospolitos romantizavimu ir istoriniais pasakojimais apie Šopeną, lenkų (ir lietuvių) didikus, jų laisvės troškimą, ekscesus, keistenybes ir pan. Lenkų skaitytojams ši knyga nepatiko, nes Lenkija nupiešta realistiškai atsilupusi ir keista, bet juk 1992-ieji tokie ir buvo.

Iš tiesų, šios knygos lapai pilni kokne anekdotiškų pasakojimų apie lenkų gyvenimą tuoj po Berlyno sienos griuvimo. Praėjo nepilni trisdešimt metų, ir jau puikiai suprantame, kas tuose pasakojimuose keisto ir juokingo, nors dar prieš kokį dešimtmetį (knyga išleista, man rodos apie 2008-uosius) ne visur būtume „pagavę kampą“. Tie maži epizodai labai puikiai parodo, kaip toli mes nuėjome ir kaip greitai patys tapome vakariečiais. Apvogus autoriaus mašiną jis kreipiasi į policiją – visi labai paslaugūs, šokinėja ir tūpinėja: juk užsieniečio mašiną apvogė! Dešimtmečio įvykis! Policininkas pasiūlo pavėžėti autorių namo policijos mašina, šis sutinka, ir įsėdęs į automobilį, segasi saugos diržą. Policininkas geraširdiškai šypsosi per storus ūsus, moja ranka ir sako, jog važiuojant su juo saugos diržo segtis nebūtina. Tikrai dar prieš dešimtmetį nebūčiau supratęs, kas čia blogo ar juokingo. O prieš dvidešimtį metų nebūčiau supratęs, kas čia keisto, jei sugedus autoriaus mašinai visas kaimas puola padėti, ištekina trūkstamą detalę ar tai veržliaraktį, ir, nepaėmę už remontą pinigų, nepaleidžia tolimesnėn kelionėn tol, kol kaimo klebonas mašinos nepašventina su krapyla. Juk pamatyti, o tuo labiau padėti, užsieniečiui su prabangia užsienietiška mašina yra didžiulė garbė.

Ne viskas toje Lenkijoje blogai, net ir autoriaus akimis. Kaip tik, jis galėtų lengvai būti apkaltintas per daug dideliu Lenkijos romantizavimu. Taip, šią knygą skaitydamas sužinojau apie daug visokių Abiejų Tautų Respublikos didikų statytų pilių, gražių, nuo britų nusižiūrėtų parkų bei vienuolynų. Iki šiol man Lenkija vis dar buvo daug maž pravažiuojamoji šalis pakeliui į Europą, bet va, dabar jau noriu važiuoti į Krokuvą ir pakeliui aplankyti daug knygoje minėtų miestelių. Toks ir turėtų būti idealus kelionės gidas: per asmeninę patirtį, nuogirdas ir įspūdžius suguldytas pasakojimas, kurį skaitant googlini naujas vietas ir žymiesi jas žemėlapyje.

Kristina Sabaliauskaitė – „Petro imperatorė“

Antrosios Rusijos imperatoriaus Petro I-ojo žmonos Martos Skowronskos istorija tikrai įdomi: tėvai lyg nuo Minsko (nors iki galo to niekas negali įrodyti), augusi Latvijoje Baltijos vokiečių šeimoje, karo su švedais metu paimta į nelaisvę, sekso vergė, tampa caro meiluže ir galų gale – imperatoriene (tiesa, valdo tik porą metų). Neraštinga pelenė „iš Vakarų“, pakilusi iki carienės.

Išraitytų ilgųjų Sabaliauskaitės sakinių šioje knygoje nėra – visgi tai pačios Martos pasakojimas, o ji kalba neįmantriai, reikalui esant ir nusikeikdama. Gaila tik, kad pati istorija pasirodė gana nykoka – o potencialo ryškiai papasakoti visas Rusijos dvaro intrigas ir įtaigiai atskleisti Rusijos mentalitetą juk buvo. Na taip, ne kartą minima, kad jie prasigėrę barbarai, mušantys žmonas ir valdantys žiaurumu bei absoliučiu galios demonstravimu, bet veikėjai kažkokie simplistiniai, karikatūriški. Gal jie taip ir turėjo atrodyti iš neraštingos imperatorienės požiūrio kampo, bet atrodo, kad visgi tai gali būti ir rašytojos kaltė.

Kažkiek skaitant nervino ir nuolatinis imperatorienės aikčiojimas apie idealų Vilnių – lyg tai būtų Vakarų civilizacijos bamba. Lietuvių skaitytojui gal ir malonu, bet kai Petras I-asis kviečiasi italų architektus ir perka ispaniškus koklius Sankt Peterburgo statybai, nes nori, kad rūmai būtų panašūs į tokius, „kokie būna Vilniuje“ – emm… kažkas čia perspausta ir nebetikra.

Aišku, didžioji Sabaliauskaitės knygų vertė yra daugybė istorinių detalių (tiesa, nevisada lengva atrinkti, kurios yra tikros, o kurios pagražintos – visgi tai ne istorinis traktatas): visada malonu skaityti apie žinomas vietas ir įsivaizduoti, kaip ir kuo ten gyveno žmonės. Kiek sunkiau su veikėjų asmenybių gyliu ir laikmečio dvasios pajutimu: romantizuotos praeities detalės turi polinkį tapti tikru daiktų mišku, silva rerum, per kurio tankmę nebesimato gamtos grožio.