Category: Istorija

John Dickie: „The Craft. How the Freemasons Made the Modern World“

Istorija, Knygos, Konspiracijos, Visuomenė, ,

Sakyčiau, ši nelabai seniai pasirodžiusi John Dickie knyga apie laisvuosius mūrininkus yra viena išsamiausių ir objektyviausių, kurias skaičiau (o skaičiau bent keletą). Knygoje labai nuodugniai, remiantis istoriniais šaltiniais, pasakojama laisvųjų mūrininkų istorija įvairiose šalyse, daugiausiai dėmesio skiriant ne tiek jų ritualams, ar vertybėms, o labiau politinėms peripetijoms, kurių sūkuriuose ne visada laisviesiems mūrininkams pavykdavo laikytis savo principo į politiką nesivelti. Kaip tik atvirkščiai – tarkim Italijos atveju ložė P2 buvo tapusi korupcijos įrankiu: narystė ložėje užtikrindavo, kad reikalai judės. Ir nesvarbu, kad ši ložė neatitiko reguliarumo principų ir kiti jos nepripažino: mūrininkams mestas šešėlis dar ilgai duos peno konspiracijų teorijoms.

Istoriniu požiūriu mūrininkų statusas skirtingose šalyse labai skyrėsi. Tarkim Anglijoje masonų ložės kilo iš brolių noro kartu pagerti ir pabendrauti, o tai, kad į jas priimdavo tiek protestantus, tiek katalikus (o kolonijose net ir induistus bei kitų religijų atstovus) teikė papildomų privalumų: tai buvo būdas pirkliams, gydytojams, tiek aukštuomenei, tiek apsišvietusiai vidurinei klasei pabendrauti tarpusavyje. JAV laisvieji mūrininkai Vašingtono ir kitų JAV tėvų iniciatyva tapo kone valstybinė religija, kuriai priklausė beveik kiekvienas šviesus vyras. Bendri ritualai ir apeigos leido JAV kurti savitą bendruomenę, suvienijo skirtingus žmones. Tačiau kitose šalyse įtampų buvo žymiai daugiau: masonai buvo laikomi laisvamaniais, tad jie buvo piešiami katalikų priešais. Laisvės ir liberalumo idėjos, ypač po Prancūzų revoliucijos, irgi ne visiems buvo priimtinos, tad nenuostabu, kad ne visur į mūrininkus buvo žiūrima teigiamai.

Buvo įdomu skaityti ir apie nacizmo bei mūrininkų santykį. Vokietijoje ložės buvo uždarytos, bet persekiojami tik broliai žydai (ir tai, labiau dėl to, kad žydai, o ne dėl to, kad masonai). Patys mūrininkai bandė ieškoti kelių kaip išlaikyti savo organizaciją, bet politinės konkurencijos naciams nereikėjo. Įdomu tai, kad žiauriausiai su mūrininkais susidorojo Franko Ispanijoje: pagal ložių sąrašus žmonės buvo šaudomi. Dar ir dabar Ispanijoje ložės nėra stiprios.

Paskutiniai knygos skyriai skirti visai šviežiems laikams. Prieš keletą metų, Didieji Prancūzijos Rytai (Grand Orient, nereguliari ložė, kurios nepripažįsta didžioji dalis masonų, nes jie gana seniai atsisakė reikalavimo, kad brolis turi tikėti į Didįjį Visatos Architektą – iš esmės jie progresyvūs laisvamaniai) nusprendė, kad į savo gretas leis priimti ir moteris. Sprendimas priimtas dėl gana įdomios priežasties: pasirodo, vienas brolis, jau tapęs pilnateisiu meistru, pasikeitė lytį, tad tapo nebeaišku, ar jis gali būti ložėje. Sprendimas tolerantiškas: brolis išlieka broliu, net jeigu jis dabar sesė, o kartu tai atveria duris ir moterims ložėse.

Tiesa, knygoje ne kartą minima, kad mūrininkija išgyvena nemažai iššūkių šiuolaikiniame pasaulyje: vidutinis brolių amžius vis didėja, jaunimui mūrininkija nebe tokia įdomi. Sakoma, kad pasikeitė tradicijos: jaunimui nebeaktualu ilgą laiką iš vyresnių mokytis moralinių vertybių, jie nori viską atrasti ir nuveikti patys. Be to, gyvenimo tempas tapo žymiai greitesnis, ir ne visiems jau užtenka laiko kas savaitę ar kelias fiziškai susitikti ritualiniuose darbuose: prieš šimtą ar du šimtus metų tai gal buvo viena svarbiausių brolijos socialinių funkcijų – galimybė pabendrauti su panašaus mąstymo žmonėmis, padėti vienas kitam, rasti kas tave suprastų. Sakoma, kad mūrininkų ložių itin padaugėjo po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų – grįžusiems kariams reikėjo bendrystės ir bičiulystės, o kas juos geriausiai supras jei ne tokie patys broliai perėję per tą patį pragarą?

Serhii Plokhy – „Lost Kingdom: A History of Russian Nationalism from Ivan the Great to Vladimir Putin“

Istorija, Knygos, Visuomenė, , ,

Turbūt ne mane vieną nustebino Vladimiro Putino vasario 24-osios dienos kalba, kurioje jis teigė, jog Ukraina niekada nebuvo normali valstybė, ji tik pasiklydusi Rusios (ne Rusijos!) dalis, todėl ukrainiečius, kaip šeimos narius, reikia išgelbėti nuo vakarų ir nacių įtakos. Serhii Plokhy knyga apie Rusijos nacionalizmo istoriją tvarkingai daug ką sudėlioja į lentynėles – nereikėjo Putino pareiškimais stebėtis, jie ilgos tradicijos tąsa.

Istoriškai Rusija save tapatinasi su Rusia – jau tūkstantį metų vienaip ar kitaip gyvuojančiu slavų genčių politiniu vienetu. Pradžioje tai buvo Kijevo Rusia, apsikrikštijusi rytų krikščionių tikėjimu. Vėliau vėliavnešiu tapo Maskvos kunigaikštystė, su Ivanu Rūsčiuoju gavusi naują misiją – suvienyti ortodoksų žemes ir atkurti Rytų Romos Imperiją. Nors Ivanas Rūstusis kilęs iš Rurikų dinastijos, bet jo Rusios identitetas tapo aiškiai nulemtas: tai nebe Novgorodo, nebe skandinavų, nebe vikingų identitetas. Ir vėlesniais laikais tapo nebemadinga priminti, kad rusų genčių ištakos yra skandinaviškos ar, neduok dieve, mongoliškos: rusai gavo misiją atkurti Rytų Romos Imperiją. O jei pasiseks, tai ir su Vakarų Roma bus galima susitvarkyti.

Rusia jau seniai dalinama į tris dalis: Didžioji Rusia (tikrieji rusai), Mažoji Rusia (ukrainiečiai) ir Baltoji Rusia (baltarusiai). Rusų manymu, visos šios dalys – ta pati tauta. Gal kalbanti tik šiek tiek skirtingais dialektais, bet jie visi to pačio lizdo: visi slavai, visi ortodoksai. Susitvarkę su mongolais, Maskvėnai didžiausią grėsmę matė Lietuvos-Lenkijos Respublikoje. Iš tiesų, ši grėsmė ne vien karinė, Abiejų Tautų Respublika yra kardinaliai priešinga Maskvėnų vertybėms, jos antipodas. Pagrindiniai poliai, ant kurių stovi Maskva – tikėjimas, stiprus caras ir tradicinis gyvenimo būdas. O lenkai – katalikai, Ržečpospolita – be stipraus karaliaus ir su plačiomis šlėktų teisėmis, kone demokratija. Gal tik su tradiciniu gyvenimo būdu kiek mažiau priešpriešos, bet šiuolaikinės „Geiropos“ vertybės čia irgi labai stipriai oponuoja. Ukraina ir Baltarusija ilgai buvo LDK ir Lenkijos dalis, tad dėl šių valstybių gyventojų vertybių ir vyksta karas. Ar jie bus „supuvusiuose vakaruose“ ar teisingame provoslaviškame kelyje? Ar pavyks šiuos lenkų suklaidintus brolius ir seseris sutaikinti su Rusios šeima, net jei jie to nenori? Kaip didysis brolis, turintis istorinę misiją, Rusija negailės tam nei jėgų nei žmonių.

Šios pagrindinės Rusijos vertybės labai gajos ir tarp Rusijos žmonių, čia ne vien tiek Putinas. Jeigu anksčiau dar man buvo keista, kaip karui pritaria stačiatikių patriarchai, dabar viskas aišku: tai yra kryžiaus žygis dėl ukrainiečių sielų, dėl jų grąžinimo į tiesos kelią. Jie kas tikėjosi, kad Rusijoje gali greitai įsigalėti demokratija – neverta to tikėtis. Caras turi būti stiprus ir galingas. Caras negali būti renkamas kaip kokioje Abiejų Tautų Respublikoje, nes jeigu renkamas, tai silpnas. Caras privalo nesitaikstyti su sutartimis ir jas laužyti kai tik jos jam nepalankios – caro galios negalima apriboti, nes jis atrodys silpnas. O tai, kas vakariečiui atrodo necivilizuota, rusas gali ploti atsistojęs – va, parodėm tiems vakarams, nežaidžiam pagal jų taisykles, esam stiprūs. O ir „tradicinės vertybės“ Rusijoje labai gerai sudygę: čia tik mums atrodo barbariška mušti žmonas ar vaikus, kankinti disidentus ar šaudyti civilius. Rusijoje „vakarietiškos“ vertybės niekinamos. Čia jūs silpni, jeigu jums baisu. Be to, vakarietiškos sankcijos prie perversmo irgi neprives – geriau gyvensiu skurdžiai bet niekas man neaiškins. Net jei reikės laukuose miegoti ir į griovį kakoti.

Įdomu ir tai, kad šiomis vertybėmis gyvena ir intelektualai, net ir tie, kurie kentėjo prie Sovietų režimo. Solženycinas, Brodskis… Sovietų režimas gal blogas, bet Rusijos imperija turi gyvuoti. Pati Sovietų Sąjunga iširo ne be rusų nacionalizmo pagalbos – Jelcinas iškilo kaip priešprieša Gorbačiovui, nes „rusai yra galingi tik nuskriausti, nes ekonominio nuosmukio metu turi subsidijuoti visokius ten pribaltus ir azijiečius“. Suprantama, kodėl Putinas laiko Sovietų Sąjungos žlugimą didžiausia katastrofa – tai vienintelis laikas per pastaruosius šimtmečius kai visa Rusia buvo suvienyta: po ATR padalinimų Ukrainos Galicija liko austrų įtakoje. Taip, Leninas norėjo pataikauti vietiniams nacionalistams, kurie nemėgo lenkų ir sukūrė Baltarusijos bei Ukrainos respublikas, bet Sovietų Sąjunga savo esme buvo Rusijos imperija savo aukščiausiame taške. Dabar šią Rusią reikia atstatyti.

Russia is a truncated empire driven into ever new conflicts by the phantom pains of lost territories and past glories.

Serhii Plokhy

Knyga „Lost Kingdom“ išleista 2018 metų viduryje, kai jau matėsi, jog 2014-ųjų Donbaso įvykiai nepasiekė reikiamo tikslo: Donecką ir Luhanską išlaikyti brangu, tiesiogiai prijungti prie Rusijos nesigauna, o ukrainiečiai tapo dar didesni nacionalistai, tad šansai, jog jie pasiprašys į Rusijos glėbį itin sumenkę. Knygos išvada iš šiandienos taško atrodo naivi: apsvilę Donbase, rusai turės susitaikyti su ilgalaikiu Ukrainos praradimu. Priešingu atveju, tektų įsivelti į „brolžudikišką“ karą, kurį sunku pateisinti ir prieš tarptautinę bendruomenę ir prieš pačius plačiosios Rusios (t.y. tiek rusus, baltarusius, tiek ukrainiečius) piliečius. Rusija be Ukrainos – nebe imperija, o imperijos karūnos atsisakyti labai skaudu. Deja, istorija susiklostė kitaip ir konflikto buvo nepabūgta. Tikėkimės, kad tai paskutinis imperijos atodūsis.

Alex Storozynsky: „The Peasant Prince. Thaddeus Kosciuszko and the Age of Revolution“

Istorija, Knygos, Lietuva, , , ,

Kadangi neseniai lankiausi Valdovų rūmų parodoje, skirtai 1791 metų gegužės 3-iosios konstitucijai, vis daugiau turiu noro paskaityti ką nors apie to meto Lietuvos istoriją. XVIII amžiaus pabaiga Abiejų Tautų Respublikai trimis padalinimais pasibaigė tragiškai, tačiau įvykiai tuo metu klostėsi dramatiškai, ir, drąsiai galima teigti, jog net ir būdama politiškai silpna, Respublika buvo viena progresyviausių to meto valstybių pasaulyje. Mūsų Konstitucija užtikrino plačias laisves (nors ir nenuėjo taip toli, kaip norėjo Tadas Kosciuška — baudžiava vis dar nebuvo panaikinta) ir buvo priimta beveik be kraujo praliejimo: galima sakyti, kad Prancūzų revoliucijos idėjos pas mus atėjo taikiai, tik, deja, jos buvo nepalankios išorės priešams, kurie turėjo kitų planų.

Apie Tadą Kosciušką buvau girdėjęs ne tiek ir daug – buvo nesėkmingo 1794 metų sukilimo lyderis, lyg kovojo už JAV nepriklausomybę ir dėl to aukščiausias Australijos kalnas pavadintas jo vardu. Na, dar viena svarbiausių gatvių Vilniuje turi jo vardą ir maždaug tiek. Perskaitęs šią jo biografiją atradau savo kone idealų herojų: žmogų, kuris visada buvo kuklus ir atjaučiantis, kuris turėjo nepalenkiamas vertybes visada kovoti už laisvę ir apsisprendimo teisę, be galo mylėjo savo tėvynę, buvo sumanus karo inžinierius ir generolas, reikalui esant drąsiai prisiimdavęs atsakomybės naštą net jei kova atrodė beviltiška. Ir visa tai daręs vien savo įsitikinimų vedamas, nereikalaudamas atlygio, ne garbės, turto ar galių vaikydamasis.

Kosciuškai nelabai gerai susiklostė meilės reikalai: įsimylėjęs turtingos aukštuomenės šeimos dukterį, buvo sugalvojęs su ja pabėgti, mat vedyboms prieštaravo dukros tėvas. Tačiau jam pačiam teko išvažiuoti į Ameriką ieškoti garbės. Čia jis įsisuko į Nepriklausomybės karą, dvejus metus statė West Point tvirtovę (kurioje vėliau įsikūrė žymiausia JAV karo akademija), užsidirbo labai darbštaus, atsidavusio ir protingo žmogaus reputaciją. Daugelis užsieniečių kariškių per tą laiką JAV padarė nemažą karjerą, užsidirbo pinigų ir medalių, tačiau Tadui Kosciuškai labiau rūpėjo ne vietinės politinės intrigos, o gerai atliktas darbas. Amerikoje Kosciuška tapo geriausiu draugu su Benjaminu Franklinu, jį labai gerai vertino ir generolas Vašingtonas. JAV – antroji Kosciuškos tėvynė, kurios pagarbą jis nusipelnė sunkia kova už jos nepriklausomybę.

Laimėjus Nepriklausomybės karą Kosciuška grįžo į tėvynę, bet čia jis nebuvo labai vertinamas: nors karalius ir davė jam tarnybą kariuomenėje ir jis buvo antrasis generolas po karaliaus sūnaus. Abiejų Tautų Respublikoje brendo pokyčiai, sklandė lygybės ir brolybės idėjos, kurios buvo vainikuotos gegužės 3-iosios konstitucija. Kosciuška pritarė šioms idėjoms, nors norėjo, kad būtų eita dar toliau: jis manė, jog vienintelis būdas atsilaikyti prieš Rusijos bei Prūsijos kariuomenę yra panaikinti baudžiavą ir duoti pilnas teises visiems valstiečiams – tik jie, kovodami už savo teises gali atsilaikyti prieš stipresnę galią. 1794-aisias metais Tadui Kosciuškai teko vadovauti sukilimui prieš karalių, kuris jau buvo pasiryžęs viską atiduoti Rusijai, Prūsijai ir Austrijai. Deja, ši kova buvo nesėkminga, palaikymo iš bajorų ir bažnyčios buvo per mažai: gal būt Kosciuškos idėjos buvo per ankstyvos.

Po sukilimo Kosciuška buvo įkalintas Sankt Peterburge, paskui buvo sutarta, kad jis prisieks nekovoti prieš carą ir dėl to bus paleisti visi politiniai kaliniai iš Abiejų Tautų Respublikos. Tada Kosciuška vėliau grįžo į JAV, kur sutarė su Franklinu, kad savo testamentu išpirks Franklino vergus ir suteiks jiems laisvę bei išsilavinimą (Franklinas to irgi, deja, neįgyvendino), vėliau grįžo į Europą, nes tikėjosi, kad su Napoleono iškilimu bus galima atkurti Lenkijos valstybę. Beje, pamatęs, jog Napoleonas tampa autokratišku diktatoriumi, atsisakę su juo bendradarbiauti ir išliko ištikimas savo vertybėms. Kosciuška buvo Prancūzijos revoliucionierių paskelbtas Prancūzijos garbės piliečiu.

Ne viskas Kosciuškai sekėsi, ne visus mūšius jis laimėjo, ne visada galėjo išeiti iš derybų su aukštai pakelta galva. Bet niekada jis nesivaikė garbės ar galios, gyvenimo pabaigoje žaidė ne politinius žaidimus, o kartu su valstiečiais dirbo žemę. Buvo gerbiamas tiek pasaulio galingųjų, tiek valstiečių, vergų, žydų ar miestiečių, nes kovojo tiek už savo, tiek už jų laisves. Idealas, kuriuo verta sekti.

Egill Bjarnason: „How Iceland Changed the World: The Big History of a Small Island“

Geografija, Istorija, Knygos, ,

Kartais reikia skaityti ilgas ir išnašomis apkarstytas rimtų istorikų knygas, o kartais pakanka paprastos ir nuotaikingos žurnalisto knygelės apie šalies istoriją. Sunkios knygos apie Islandijos viduramžių politines intrigas bei būtovės verpetus matyt neįveikčiau, o štai keli šimtai puslapių lengvo skaitalo – pats tas keliems rudens vakarams.

Islandija – labai maža šalis. Ypač – gyventojų kiekiu, nes joje gyvena tiek, kiek pusėje Vilniaus. Tačiau pasaulio istorijoje Islandija pasižymėjo ne kartą: islandai pirmieji iš europiečių atrado Ameriką, jie pirmieji iš Šiaurės šalių užrašė legendas ir sagas, nuo 930-ųjų metų turi savo parlamentą, suorganizavo garsiausiais Šaltojo karo šachmatų varžybas tarp Fišerio ir Spaskio, pirmieji išsirinko moterį į prezidentes, pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę (deja, šis faktas knygoje nepaminėtas). Tiesa, jie pasižymėjo ir ne tokiais gerais dalykais: Islandijos ugnikalniai viduramžiais yra sukėlę kelis metus trukusį globalų klimato atšalimą, Eyjafjallajökull‘io išsiveržimas kelioms savaitėms buvo paralyžiavęs oro eismą virš Europos, o 2008-ųjų finansų krizė nuskandino ne vieną milijardą britų indėlininkų pinigų, mat jie buvo paskolinti Islandijos bankams, kurie ėmė ir užsilenkė. Būdama itin maža, Islandija vis sugeba atsirasti įvykių sūkuryje, net jei geografiškai ji yra visiškoje periferijoje.

Geografinė padėtis, aišku, lėmė ir Islandijos politiką. Per Antrąjį Pasaulinį karą Islandiją buvo užėmę Britų bei Amerikonų pajėgos, tad jiems nori nenori teko rinktis puses. JAV pajėgos pasiliko dar penkiasdešimčiai metų – strategiškai Islandija svarbi užsitikrinant nevaržomą susisiekimą Atlanto vandenynu. Nors pati Islandija neturi savo kariuomenės, ji yra NATO narė. Tai duoda labai rimtą balsą diplomatijoje: Islandijos diplomatai pasistengė, kad atsirastų Izraelio valstybė, jie pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Kai esi toli nuo bet ko, galima elgtis drąsiai. Sako, kad kol Islandija priklausė Danijos karūnai, į tolimą provinciją buvo žiūrima labiau per humanitarinės pagalbos, o ne naudingos žemės pusę: gyvenimas Islandijoje skurdus, šaltas ir sunkus. Tik po JAV bazės įkūrimo pasipylė pinigai, o vėliau ir turistai. Išskyrus tuos kelis metus, kai islandai žvejai sugalvojo tapti bankininkais, ir dabar gyvenama tik iš turizmo ir žvejybos.

Beje, įdomus faktas: Islandijoje nuo 1915 metų iki 1989-ųjų buvo uždraustas alus. Pradžioje buvo draudžiamas bet koks alkoholis, bet ispanai greitai išsiderėjo galimybę eksportuoti vyną, o vėliau buvo panaikintas draudimas stipriesiems gėrimams (mat juos vis tiek vietiniai distiliavo savoms reikmėms). Tad ilgą laiką buvo leidžiama gerti sviską, kas stipriau nei alus. Take that, Veryga.

Geriausia knyga apie Lietuvos-Lenkijos istoriją

Istorija, Knygos, Lietuva

Jau nepamenu, kur pamačiau šios knygos rekomendaciją, bet ji pasiteisino su kaupu. Roberto Frosto „The Oxford History of Poland-Lithuania Volume I: The Making of the Polish-Lithuanian Union, 1385-1569“ yra itin išsamus darbas apie Lietuvos ir Lenkijos istoriją iki pat Liublino Unijos. Šiame penkių šimtų puslapių tome surašyti ne vien tik istoriniai faktai ir datos, bet ir pateikiama informacija apie tai, kaip šiuos faktus interpretuoja vieni ar kiti istorikai. Tai, galima sakyti, atvėrė man visai kitą pasaulį: natūralu, kad Lietuvos istorija mokykloje dėstoma remiantis Lietuvos istorikų požiūriu, o apie kitus požiūrius Baltarusijoje ar Lenkijoje geriausiu atveju išgirsti tik tiek, kad „jie savinasi Lietuvos istoriją ir viską fabrikuoja“. Problema tame, kad rašytinių šaltinių iš Gedimino ar Jogailos laikų nėra itin daug, o ir sutartys surašytos gana aptakiai – vienas žodis gali pakeisti esmę ir jį galima interpretuoti visiškai priešingai. Ir šios interpretacijos atsirado ne vien dabartiniais laikais, jau tuoj po Krėvos Unijos 1385-aisias lenkai ją laikė Lietuvos valstybės pabaiga, nes jų manymu Lietuva visiškai buvo prijungta prie Lenkijos karūnos, o lietuvių didikai iki pat Liublino Unijos aiškino, kad Lietuva išliko savarankiška ir autonomiška, lygi su Lenkija, tik valdoma vieno valdovo. Nuo tokio niuanso vėliau priklauso ištisų šimtmečių istorija ir galios balansas: ar čia mes prisijungėm, ar susijungėm?

Kad istorija nėra tikslusis mokslas jau buvau supratęs senokai, bet ši knyga leido giliau suprasti, kodėl kai kuriais klausimais ginčytis turbūt net nėra prasmės, nes niekada tam nebus teisingo atsakymo. Tarkim, ar Vytautas valdė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip suverenus valdovas? Lyg ir ne, nes nuolat tarėsi su Jogaila ir visada pripažino, jo viršenybę. Bet kodėl jį laikome valdovu? Teisiškai juk valdė Jogaila. Panašaus lygio diskusija kaip su Vytauto Landsbergio prezidento statusu. Kaip ir valdė, kaip ir oficialiai – ne. Bet pajausti niuansus ir suprasti tikrąsias to matu valdovo galias (tiek Vytauto Didžiojo, tiek Vytauto Landsbergio atveju) reikia gero istorijos supratimo ir išsilavinimo, kurį turi ne kiekvienas. Mokykloje mus mokė viską sudėlioti į aiškias dėžutes: nuo šitų metų iki tų valdė tas, po to kelis metus anas, o dar vėliau trečias. Jei dar iškali kelių mūšių datas, tai istorijos pažymiai bus puikūs. Nors nė velnio nesupranti kaip tarp vieno ir kito valdovo keitėsi galios santykis su didikais, priešais, sąjungininkais ir aplinka: kartais valdovas būna nominalus, o jį tampo interesų grupės, kartais jis būna tas, kuris diktuoja sąlygas. Iškali datas, bet nežinai, kuo jos svarbios, nejauti konteksto.

Šioje knygoje sužinojau labai daug naujo apie Jogailos ir Vytauto santykį. Lietuviškame istorijos požiūryje Jogaila yra toks kaip ir išdavikas, išmainęs savo protėvių žemes į Lenkijos karūną, o vat Vytautas – puikiausias politikas, kuriam, tik per tuos pačius lenkus nepavyko gauti karūnos ir išlaisvinti Lietuvos iš Lenkijos jungo. Jogaila gavo Lenkijos karūną ir už tai gavo teisę valdyti tiek Lietuvos tiek Lenkijos žemes. Vytautas nebuvo patenkintas, kad savo tėvonijos žemių negavo (Trakai ir Vilnius), tad keletą kartų teko jam bėgti pas Ordiną ir ten ieškoti sąjungininkų. Objektyviai žiūrint, tai Vytautas yra tas neteisėtas valdovas, kuris bando susigrąžinti tai, ką teisėtas valdovas – Jogaila – iš jo šeimos atėmė. Net susidėdamas su priešais, net pažadėdamas jiems Žemaitiją, kuri jam nepriklauso. Neteisėtai ir įvairiomis priemonėmis. Bet galų gale susitaiko su Jogaila, gauna ko nori, nes teisingai susiklosčius aplinkybėms jis tampa labai naudingas Jogailaičiams. Karalius Lenkijoje – renkamas, tad nebuvo automatiškai aišku, kad Jogailos palikuonys paveldės Lenkijos sostą. Jeigu Jogailaičių neišrinktų, jiems beliktų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostas – tai kaip draudimo polisas, kad neliksi bežemis. Taigi, ilgainiui Jogaila turėjo interesų stiprinti Lietuvos autonomiją ir didinti jos galią – jei Jogailaičiai nesėdėtų ant Lenkijos sosto, bent jau turėtų stiprų balsą Lenkijos karalystėje, o kuo daugiau autonomijos – tuo laisvesnės rankos veikti ateityje. Net ir Lietuvos (t.y. Vytauto) karūnavimas – šio žaidimo dalis. Vytautas jau buvo senas ir be vyriškos lyties palikuonių, tad pagal lietuvišką teisė, jo karūna greitai būtų perėjusi Jogailai arba jo palikuonims. Neišrinksit Lenkijos karalium? Turim kitą karūna, kuri dar geresnė, nes tikrai pereina pagal paveldėjimą ir nereikia žaisti su rinkimais. To išgąsdinti lenkai sutiko, kad Lenkijos karūna pereis Jogailaičiams, ir Lietuvos karūnos nebereikėjo.

Sako, kad čia pirmas knygos tomas, tad turėtų kažkada pasirodyti ir tolimesni. Laukiu su nekantrumu.

Kristina Sabaliauskaitė. Petro imperatorė, 2 knyga.

Istorija, Knygos, Pastebėjimai, , , ,

Pirmoji „Petro imperatorės“ dalis man nelabai patiko. Antroji pasirodė kiek geresnė, nors „Silva Rerum“ ir neperspjovė. Galbūt mano vertinimas nelabai teisingas: lyginant su lietuvių literatūra, Sabaliauskaitės kūrinys apie Rusiją tikrai geras, bet pasauliniame kontekste link Nobelio netrauktų tolokai. Apie Rusiją geriausiai rašo patys rusai, tuo tarpu Sabaliauskaitės kūryba panaši į vaikščiojimą po muziejų: daug daiktų ir papročių aprašymų, bet visgi nepalieka jausmas, kad tų daiktų savininkų siela taip ir liko neatskleista, paviršutinė. Vargu, ar rasi šioje knygoje tikrąją Rusijos dvasią – gal labiau tik šiuolaikinės lietuvės požiūrį į ano meto rusiškus „barbarus“.

Antroje Petro imperatorės knygoje yra nemažai gerų dalių ir epizodų, tai kokybiškas skaitinys, kuris tikriausiai įtiks daugelio skoniui: tą rodo ir daugelio skaitytojų dūsavimai apie rašytojos talentą. Tačiau kai kurios knygos dalys atrodo neišbaigtos, pabaiga paskubėta. Kelionė į Persiją paviršutiniška, stereotipiška, lyg nuskaityta nuo senų pasakų knygų – na, neatrodo, jog potyriai perteikti autentiškai. Nors tai turbūt galioja ir visai knygai: gerai įsivaizduoti dvaro intrigas ir gyvenimą jame galima tik gyvenus panašioje aplinkoje, neužtenka vien tiek medžiagos iš archyvo. Nepaisant to, „Petro imperatorėje“ galima rasti daug buities nuotrupų, patiekalų pavadinimų, suknelių, paveikslų ir daiktų. Vienareikšmiškai, Sabaliauskaitės, kaip meno istorikės, kompetencija čia ryškiai matosi, galėtų tik veikėjų portretai būti gilesni. Tada ir aš prisijungčiau prie besąlygiškai sužavėtų rašytojos talentu.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. III tomas. 1984-1990.

Istorija, Knygos, Lietuva, , ,

Prieš keletą dienų pabaigiau ir paskutinįjį, trečiąjį, Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Laukiau šio trečiojo tomo, nes jis liečia itin svarbius Lietuvai įvykius, kuriuose Baltušis užėmė atsargią poziciją ir nepalaikė nepriklausomos Lietuvos idėjos. Na, gal ne tiek kad nepalaikė, o tiesiog ja netikėjo. Jo įsitikinimu, nepriklausoma Lietuva nėra įmanoma, kadangi gyvename stiprių ir galingų valstybių interesų zonoje, tad neišvengiamai mums reikia glaustis prie vienos ar prie kitos. Rusai ne tokie protingi kaip mes, tad geriau su jais – bent jau pergudrauti juos galima ir papirkti visokiausiais skilandžiais. O štai, jei būsime Vokietijos ir Vakarų įtakos zonoje, tai greitai prapulsime, būsime asimiliuoti – juk mes ne tiek išsivystę ir kultūriškai stiprūs. Atsitiks kaip su Prūsija. Ironiška, kad Baltušis, nors ir nepritaria Lietuvos nepriklausomybei, visomis keturiomis būtų už Lietuvos narystę Europos Sąjungoje: kažkuriame įraše kaip tik ir svarsto, kad vienintelis šansas Lietuvai išlikti ne Tarybų Sąjungoje būtų stipri Europos šalių federacija, į kurią būtinai mums reiktų įstoti. Neklydo.

Beje, toks Baltušio požiūris pilnai atitinka ir jo gyvenimą: visada jis veikia ne savo paties iniciatyva, o kitų parėdymais, visada viską jaučia užsitarnavęs ne pats, o per valdžios malonę. Tad ir kitų žmonių iniciatyvos jam atrodo įtariai ar net juokingai – kurgi čia prieš valdžią pašokinėsi, tik nemalonę užsitrauksi. Geriau jau gudriai prisitaikyti. Įraše apie „Caritas“ organizacijos steigiamąjį susirinkimą tai labai aiškiai matosi: Baltušis juokiasi, kad štai susirinko pulkas dievobaimingų moterėlių su keliais kunigėliais ir išsikėlė tikslą šelpti vargšus. Ką gi jos prišelps ir padės, jeigu ištisa Komunistų Partija su valdžios aparatu dešimtmečiais stengiasi skurdą panaikinti plačiojoje tėvynėje, bet vis tiek jiems niekas nesigauna. Juokingi tie moterėlių tikslai ir tiek. Tiesiog negali sovietinis žmogus įsivaizduoti, kad nuo jo asmeninio indėlio kas nors priklauso, kad pats žmogus gali tikėti savimi ir jam valdžios leidimo ar patepimo nebūtinai reikia. Žiūrint į dabartinę visuomenę tokių žmonių irgi netrūksta: tie, kurie netiki savimi, kurie nemano, kad savo pastangomis ką nors gali įtakoti ar pakeisti, yra linkę tikėti keisčiausiomis sąmokslų teorijomis ir galvoti, jog vis tiek viskas pasaulyje surežisuota. Nebe komunistų partijos, bet farmacijos kompanijų, Bilo Geitso, Sorošo, žydų (aišku, kaipgi be jų!), gėjų ar masonų. Ar tik nėra svarbiausias vaistas nuo šios ligos ne tiesiog švietimas ir aiškinimas (dažniausiai tai duoda tik neigiamų emocijų, ką galima pastebėti per piktus komentarus interneto erdvėse), o pasitikėjimo savomis jėgomis ugdymas? Žmogus, tikintis savimi – stiprus žmogus.

Grįžtant prie Baltušio dienoraščių, mane labai nustebino pokyčių greitis. 1987 rugpjūčio 23-ą dieną – pirmas mitingas prie Mickevičiaus paminklo, iki tol Baltušio dienoraštyje – jokių užuominų apie tai, kad kažkas bręsta. Kelis metus vyko Gorbačiovo vykdoma blaivinimo kampanija, kažkiek leista lengviau ir aštriau kalbėti, bet tas mitingas atrodo toks kaip lietus iš giedro dangaus. Bet vėlgi… nulijo ir tiek, pusę metų visiškai ramu, iki 1988 vasario 16-osios, kai tautos budimas jau akivaizdus. 1988-ųjų vasario 15-ąją Baltušis, vienintelis iš rašytojų, pasako kalbą pasmerkdamas tautos sąjūdį, ir nuo to laiko viskas jau rodos nulemta: pozicija tvirta ir jos keisti nebebus galima. Per dvejus metus (1988 vasaris – 1990 kovas) viskas keičiasi visiškai kosminiu greičiu: trispalvė Gedimino bokšte, grąžinta Arkikatedra, griuvusi Berlyno siena, sušaudytas Čiaušesku, naujai išrinkta Aukščiausioji Taryba, Nepriklausomybė. Kadangi esu gimęs 1982-aisiais, tai kažkiek tuos metus atsimenu, bet vaikui tai atrodė labai natūraliai. Kai perskaitai tris tūkstančius puslapių apie tarybinę buitį ir netikėtai nelauktai užplūsta atgimimo banga – įspūdis labai stiprus.

Andrei Miroshnichenko: „Man as Media. The Emancipation of Authorship“

Blogsfera, Istorija, Knygos, Visuomenė, , ,

Geriausias būdas pajausti, kokiu kosminiu greičiu viskas keičiasi internete – paskaityti prieš kokius aštuonerius metus išleistą knygą apie socialinius tinklus, internetinius dienoraščius ir „pilietinę žiniasklaidą“. Per nepilną dešimtmetį viskas taip apsisuko 180 laipsnių kampu, kad net nesitiki, jog galėjome būti tokie naivūs. Bet buvome: pamenu, jog mano paties požiūris į internetinius dienoraščius ir žiniasklaidą buvo labai panašus į autoriaus. Galvojome, kad žiniasklaidos beveik nebereikės, visas žinias gausime iš weblogų, ateis galas korupcijai, nes pasišventę piliečiai apie viską aprašys savo internetinėse svetainėse. Na, ir aišku, internete nebeliks vietos melui ir manipuliacijoms („melagienų“ / „fake news“ terminas dar nebuvo išrastas) – juk viskas internete skaidriai peršviečiama ir matosi plika akimi: užtenka kam sumeluoti ir tai bus kaip mat išnešta į dienos šviesą. Och, kaip mes klydome…

Nuo 2013-ųjų metų, kada rašyta ši knyga, įvyko du svarbūs pokyčiai: viską nukonkuravo algoritminis naujienų srautas, kuris lėmė, kad mes matome tik tai, kas mums patinka (ir tuo pačiu automatiškai užsimerkiame prieš dalykus kurie neatitinka mūsų pasaulėžiūros) ir vartotojai nebeteko noro kurti turinį, palikdami šią pareigą „influenceriams“. Labai keista knygoje skaityti apie tai, kad socialiniai tinklai skatina bendravimą: įsivaizduokite, galima į Facebook besibaigiant darbui parašyti „gal kas norit alaus Vilniaus centre?“ ir jau už pusvalandžio gurkšnoti jį su pažįstamais, kuriuos šiaip jau nedažnai sutinki. Nebepamenu, kada Facebook nustojo būti naudojamas tokiu būdu. Net nebepamenu, kada Instagrame visi nustojo keltis savo pusryčių nuotraukas. Geriausiu atveju socialiniuose tinkluose patenka atostogų akimirkos arba naujienos apie kieno nors vestuves, bet ir tai vis rečiau. Socialiniai tinklai nebeinformuoja apie pažįstamų gyvenimą, jie tėra „influencerių“ ir nuomonės formuotojų sekimo įrankis. Na, dar atstoja kai kuriuos internetinius forumus, kuriuose bendraujama pagal tam tikrus pomėgius. Mes nustojome kurti turinį, internetas tapo vėpsykla.

Sometimes you notice a status update on Facebook: “I finish work at seven. Who wants to get a coffee in downtown?” If this person has enough friends, he or she will certainly find a companion. Coincidences are taking shape before our very eyes. With sufficient friends viewing a newsfeed, someone is certain to be in the same place at the same time, someone who will jump at the suggestion to meet up.

Skamba kaip pasakojimai iš tolimų ir nebepažįstamų viduramžių. Na kas gi taip šiais laikais elgiasi?

Knygoje daromos ir ganėtinai toli siekiančios išvados apie pilietinę visuomenę. Jei tik visi kiniečiai žinotų anglų kalbą ir viską galėtų internete skaityti – tuojau pat Kinijoje būtų tikroji demokratija. Jei tik Rusijoje žmonės galėtų laisvai reikšti mintis internete – Putino režimui dienos būtų suskaičiuotos. O kadangi interneto neužtvenksi, tai Putinui liko labai nebedaug. Iš šių laikų taško – tai naivu. Laisvas nuomonės reiškimas nebūtinai veda prie demokratijos, jis gali vesti ir prie genocido (kaip kad Ruandoje 1992-aisias) ar konspiracijų teorijų tamsos. Bet tuo metu tikrai tuo tikėjome.

Su vienu dalyku tikrai galima sutikti: Silicio slėnyje per mažai dėmesio skiriama humanitariniams mokslams, per daug išaukštinamas vien technologinis progresas. Mūsų technologiniai pasiekimai turi žymiai platesnių pasekmių pasauliui nei galima pagalvoti. O pagalvoti reikėtų.

Keith Thomas: „Religion and the Decline of Magic“

Istorija, Knygos, Religija, Visuomenė, , ,

Šį 2003-ųjų knygos leidimą netikėtai užtikau viename Londone naudotų knygų knygyne (pirmasis leidimas išleistas prieš pusę amžiaus, 1971-aisiais). Nors po kelių šimtų puslapių ją buvau užmetęs ir prireikė kone dviejų metų jai įveikti – labai ja džiaugiuosi. Sužinojau daug naujo apie XVI ir XVII amžiaus Anglijos prietarus, raganystes, astrologiją, būrimus ir panašius dalykus. Ši knyga – išsami to laikmečio studija, su begale faktų, nutikimų, teismų aprašymų, su nuodugnia analize, kodėl magija buvo populiari, kokį vaidmenį ji vaidino kasdieniniame gyvenime, koks buvo požiūris į ją ir kodėl ji vėliau nublanko.

Labai knygoje patiko tai, kad į visus prietarus nežiūrima kaip į kažkokią tamsuolišką nesąmonę, visur ieškoma mokslinio pagrindimo, kokią vertę „magija“ kūrė ja tikėjusiems. O racionalaus pagrindo galima rasti kone visur: tarkim būrėjai atlikdavo tam tikrą psichologo vaidmenį – atėjus pas juos pasikonsultuoti ateities klausimais, jie išklausinėdavo žmogų ir galėdavo arba jį padrąsinti imtis veiksmų, arba kaip tik atvirkščiai – jį sustabdyti nuo nepamatuoto veiksmo. Jeigu būrėjas gali įkvėpti ir suteikti pasitikėjimo savimi – jo vertė neabejotina, net jei jis tai „nuskaito“ iš krištolinio rutulio, delno gijų ar sukritusių kortų. Lygiai tokią prasmę turi ir amuletai ar kokie nors užkalbėjimai: po išsamaus ritualo sergantis žmogus gali įtikėti išgysiąs, o placebo galia nenuneigiama.

Nemažai prietarų buvo naudingi visuomenei. Tarkim, įsitikinimas, kad žmogžudžiui priėjus prie aukos kūno šis turėtų naujai paplūsti krauju, kaltininką vertė slėptis, vengti laidotuvių – o tada gana akivaizdžiai ir paaiškėja, kas jose nedalyvavo. Ypač kaimo vietovėse smurtas dažniausiai vyko artimoje aplinkoje, o visi visus gerai pažinojo. Jei pradedi visų vengti – kažkas su tavimi ne taip. Lygiai taip pat visuomenei naudingas prietaras buvo niekada neatstumti elgetos, jei tik ji ko nors prašo – bijota jos prakeikimo. Kartu tai užtikrina paramą sunkiausiai besiverčiantiems.

Buvo įdomu paskaityti ir apie raganystes. Anglijoje raganų teismų, lyginant su Vokietija, buvo gana nedaug. Raganystėmis buvo kaltinami (maždaug 90 procentų – kaltinamos) tik tie, kas savo prakeiksmu užtraukdavę fizinę nelaimę: tarkim kas nors stipriai supyksta, prakeikia, ir staiga sudega tavo namas arba staiga stipriai susergi arba miršti. Kitaip tariant, turėjo būti labai aiškus ryšys tarp piktų kėslų ir padarinių. Dažniausiai raganystėmis buvo kaltinamos žemiausio sluoksnio moterys, kurios gyvenime neturėjo jokios kitos galios: skurdas, neteisybė, bejėgiškumas lėmė, jog joms telikęs vienintelis ginklas prieš visuomenę – žodžiais ją prakeikti (nes imtis kitokio veiksmo jos tiesiog neturi galios). Beje raganystėmis Anglijoje nebuvo kaltinamos tos keistuolės, kurios atitinka dabartinį raganų stereotipą – verdančios šakneles, beriančios magiškus žodžius ir glostančios juodą katiną ar naktimis mėnesienoje nuogos šokančios keistus šokius. Kol jų intencijos geros, kol savo „galias“ naudoja gydymui ar kitokiems geriems tikslams, niekas jomis nesipiktins. Bausmė už raganavimą Anglijoje buvo bausmė už pagiežą pasauliui ir pikto linkėjimą (ir tai tik tada, kai tie linkėjimai išsipildo).

XVI amžiuje Anglija atsimetė nuo katalikybės ir perėmė protestantiškas nuotaikas. Toks atsimetimas nuo popiežiaus turėjo labai stiprią įtaką magijos ir būrimų populiarumui. Katalikų bažnyčia pilna magiškų ritualų, kurių niekas gerai nesupranta (reikia nepamiršti, jog tuo metu katalikiški poteriai ir mišios buvo laikomos vietiniams valstiečiams neįkandama lotynų kalba). Tarkim, angliška „abrakadabra“ – hocus pocus – yra kilusi iš lotyniško posakio pakylėjimo metu „Hoc est enim corpus meum“ („Tai yra mano kūnas“). Begalė katalikiškų šventųjų irgi atlieka magiškus vaidmenis: tarkim per šventosios Agotos šventę palaiminta duona turi apsaugoti namus nuo gaisro. Protestantai tokių ritualų neturėjo, jie atrodė tiesiog katalikų išsigalvojimai. Jeigu nėra apie tai parašyta Biblijoje, reiškia ir negalima tuo tikėti. Tačiau kaip paprastam valstiečiui apsisaugoti nuo gaisro, jeigu bažnyčia tokios paslaugos nebeteikia? Kreiptis į magus, astrologus ir užkalbėtojus.

Magijos galia susilpnėjo tik XVIII amžiuje, kai ją nukonkuravo mokslas. Apsiginti nuo gaisro išmokta buriant gaisrininkų komandas, kai kurias ligas išmokta gydyti vaistais, o po to ir kovoti prieš jas skiepais. Galų gale, keletas amžių protestantizmo irgi davė savo: pradėta galvoti, jog ieškoti lengvo sprendimo savo bėdoms spręsti magijos pagalba yra amoralu – viską žmogus gali išspręsti pats savo atkaklaus darbo pagalba. Jei nenuskriaudi jokios raganos, tai jų raganystės tau nebaisios. Jeigu pats stengiesi, gyveni dorai, tai ir Dievas padeda, nereikia tau magijos, tu pats viską gali.

Kim Leine: „Amžinybės fjordo pranašai“

Istorija, Knygų klubas, ,

Šią knygą perskaičiau prieš kokį mėnesį, ir tik dabar prisėdau ją aprašyti: aptarėme ją šiandien Knygų klube. Knyga lyg ir patiko, bet iki šedevro netraukė, nors gal tai per daug užkeltų lūkesčių įtaka. Kaip ir kiekviename šiuolaikiniame romane, mėšlo, įvairiausių kūno skysčių, vaizdingų prievartos scenų čia netrūksta. Tai išraiškingos dekoracijos, kurios tikrai traukia dėmesį, bet kartais atrodo, kad po jomis taip nieko giliau ir nėra. Visa tai šokiruoja, bet perskaitai – ir galvoji, o kokia buvo to prasmė?

Knygos pasakojimas šokinėjantis, stiliai suraizgyti, dalis veikėjų epizodiški, be aiškaus vaidmens: pasirodo, kažkas vyksta, bet kokia to įtaka visam pasakojimui sunku suprasti. Atrodo, kad ir pati knyga kažkokia ištęsta, kai kurios jos dalys lyg turėtų būti atskirtos į visai kitas knygas ir pasakojimus. Juolab, kad puslapių ir taip nemažai. Gal skambu kaip senas bambeklis, nebesuprantantis šiuolaikinės literatūros, bet kažkas šioje knygoje „nedadirbta“.

Bet nesupraskit neteisingai: „Amžinybės fjordo pranašuose“ lygiai tiek daug dalykų, kurie man labai patiko. Gyvenimas Grenlandijoje, bažnyčios, karaliaus valdžios įtaka, vietinių „laukinių“ bendruomenės, purvas, nuodėmė, skurdas, žmogiškumas ir jo trūkumas – yra ten visko. Daniškas civilizacijos nešimas Grenlandijon buvo toks pat purvinas reikalas kaip ir kitų šalių kolonizavimas. Ir visai neaišku, kas tos civilizacijos turėjo daugiau: bent jau Amžinybės fjordo bendruomenė atrodo sugebėjo gyventi gana civilizuotai ir be oficialių civilizacijos nešėjų pagalbos.

Sakoma, jog jei knyga sukėlė emocijas – tai gera knyga. Emocijas ji tikrai sukėlė, gal tik ne pačias geriausias. Mano mėgstamiausia knyga ji tikrai netaps, bet jos tema — labai įdomi.