Category: Istorija

David Rohde: „Endgame“. Žurnalistinis pasakojimas apie Srebrenicos žudynes.

Istorija, Knygos, Pastebėjimai, , ,

Jei tai būtų išgalvota istorija apie karą, ši knyga savo ryškiu pasakojimu ir keliamomis emocijomis patektų tarp stipriausių mano skaitytų kūrinių. Pradėjus versti puslapius nebegali sustoti, nors ties kiekvienu skyriumi viskas darosi tik baisiau ir baisiau. Rydamas pastraipą po pastraipos žinai, jog geruoju čia anaiptol nesibaigs: desperacija auga ties kiekviena generolų klaida, kiekviena politikų neveiklumo valanda ir kiekvienu naiviu sprendimu nesipriešinti blogiui. O juk tai ne išgalvotas karinis romanas: tai tikras žurnalisto pasakojimas apie tai, kaip 1995-aisiais Bosnijoje per dešimt dienų Jungtinių Tautų taikdariai olandai nesugebėjo pasipriešinti serbams, kurie užėmė Srebrenicos anklavą ir išžudė 7-8 tūkstančius musulmonų vyrų. Tai didžiausias etninis valymas Europoje nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos, ir liūdniausia, jog tam buvo galima užkirsti kelią.

David Rohde įvykius atpasakoja su detaliomis smulkmenomis (už šią knygą jis gavo Pulitzerio premiją), kone valandų tikslumu: remiamasi daugiausiai olandų taikdarių bei skerdynes išgyvenusių žmonių pasakojimais, o taip pat ir kai kurių serbų kareivių liudijimais. Pagal Jungtinių tautų susitarimus, Srebrenicos anklave, kurį iš visų pusių supo serbų daliniai, taiką palaikė keli šimtai olandų taikdarių. Bosniai musulmonai, kurie sudarė didžiąją dalį Srebrenicos gyventojų, privalėjo nusiginkluoti: jų saugumu rūpinsis Jungtinės tautos, o serbų erzinti nereikia. Olandai buvo ginkluoti menkai – jų didžiausias ginklas buvo galimybė išsikviesti NATO aviaciją, kuri kaip mat būtų bombardavusi puolančiųjų pozicijas. Net ir turėdami teisę panaudoti ginklą, olandai to daryti vengė: puolami ugnimi neatsakinėjo, nes stengėsi išlaikyti neutralumo įvaizdį. Tad vieną dieną serbams pradėjus anklavo puolimą jis buvo užimtas beveik be pasipriešinimo: olandai ne tik kad nesudavė jokio smūgio, jie netgi lengva ranka atidavė savo ekipuotę serbų daliniams. O beginkliai olandai tapo beveik bejėgiai pasipriešinti žudynėms: jie patys faktiškai tapo serbų įkaitais.

Srebrenicos tragedija tikriausiai nebūtų įvykusi, jei vakarai būtų ėmęsi ryžtingų veiksmų nuo pat serbų puolimo pradžios. Kelias dienas laisva valia olandai atidavinėjo teritoriją serbams: „juk čia jie gal apšaudo bosnių pozicijas, o ne Jungtinių tautų stebėjimo postus, reiktų pasitraukti, nes nelabai saugu“ bei „gal jiems užteks tik kelių kilometrų teritorijos ir jie paskui atsitrauks gerbdami susitarimus“. Vėliau, kai serbai užėmė stebėjimo postus, pasiryžti bombarduoti serbų pozicijas tapo dar sudėtingiau, nes keliasdešimt olandų tapo serbų įkaitais: jei NATO bombarduoja serbus, olandams iškyla grėsmė. Kaip sakė vienas iš bosnių kareivių, trisdešimt įkaitais tapusių olandų vakarams buvo svarbiau nei trisdešimt tūkstančių anklave įstrigusių musulmonų. Veiksmų imtasi nebuvo, serbai žengė toliau. Galų gale, šeštą dieną, politikai visgi priėmė sprendimą, jog reikia suduoti smūgį serbams, tačiau bombarduoti nebelabai buvo ką – serbai jau šeimininkavo Srebrenicos centre. Tiesa, jau priėmus politinį sprendimą bombarduoti, smūgių teko dar palaukti, nes buvo užpildyta ne tokia prašymo forma, o pakilę į orą lėktuvai turėjo grįžti į bazę Italijoje pasipildyti kuro – kaip galima suprasti, Jungtinių tautų misija į vadovėlius nepateks kaip sklandžios karinės operacijos pavyzdys.

Skaitant apie tokią įvykių eigą negali negalvoti apie tai, kas būtų, jiegu mums prireiktų vakarų pagalbos. Ar tikrai politikai greitai ir ryžtingai imtųsi veiksmų? Ar nekiltų jiems minčių, jog čia gal būt dar nėra svetimos šalies agresija, ar nenorėtų jie dar palaukti keleto savaičių, kai jau tikrai aišku, kad situacija nebekontroliuojama? Kiekvienas generolas ar politikas nenori rizikuoti savo šalies karių gyvybėmis tam, kad gelbėtų kitos šalies piliečius, tad nenuostabu, jog sprendimai daroma atsargiai ir lėtai. Geriausiu atveju politikai pradeda vartoti aštresnius smerkiančius agresorių žodžius, o reali karinė pagalba gali užtrukti. Taip kartojosi ir Srebrenicoje, panašiai buvo ir Ukrainoje, gali būti, jog taip bus ir dar kur nors kitur ateityje. Panašiai ir Rytų Europiečiai po Antrojo Pasaulinio karo nesulaukė pagalbos miškuose besigindami nuo Raudonojo teroro. Bosniai irgi padarė klaidų per daug pasitikėdami Jungtinių tautų politikais – jie patys nesigynė, nes tikėjosi, jog juos apgins: o be to juk serbai nebus tokie įžūlūs, kad pultų olandų taikdarius. Lemiamomis akimirkomis kiekvienas lieka kovoti tik už save.

Praėjus daugiau nei dvidešimt metų nuo žudynių teisingumas visgi įvykdytas ir kaltieji jau nuteisti Hagos teisme. Bosnija dar vis laižosi karo žaizdas, o Srebrenicoje gyvena trigubai mažiau žmonių nei karo pradžioje. Kad blogis nugalėtų tereikia tik kad geri žmonės nieko nedarytų.

Dvidešimt Nobelio vertų Rusijos istorijų

Istorija, Knygos, Pastebėjimai, ,

Istorija po istorijos, puslapis po puslapio, paragrafas po paragrafo: kiekvienas Svetlanos Aleksievič užrašytas sakinys persmelktas skausmu, kančia ir neviltimi. Knygoje „Padėvėtas laikas“ („Second Hand-Time: the Last of the Soviets“) patiekiama dvidešimt pasakojimų apie gyvenimą per pirmąjį dvidešimtmetį po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Temos atsikartoja, nors mozaika spalvinga: vieni herojai buvo nuoširdūs komunistai, kurie dar dabar liūdi dėl to, kad buvo sugriauta didžioji idėja, kuriai jie paskyrė savo geriausius gyvenimo metus, kiti herojai – nuoširdūs demokratai, kurie buvo išsiilgę laisvės, tik laukinio kapitalizmo metais nesugebėję ja pasinaudoti. Dabar jie viskuo nusivylę, niekuo netikintys ir norintys grįžti atgal. Dar yra tie herojai, kurie tik nori kažkiek ramybės: vos tik griuvus Sovietus sąjungai armėnai ėmė dar aršiau nesugyventi su azerais, o Tadžikijoje kilo pilietinis karas. Tautų brolybė, pasirodo, irgi buvo sovietinis mitas. Dabar jie – žemesnės kastos „čiurkomis“ laikomi pabėgėliai ir neregistruoti juodabarbiai Maskvoje. Šviesos šiose istorijose nedaug.

Apie Rusiją galima prisiskaityti daug baisių knygų: nuo Politkovskajos iki Browderio. Niekam vakaruose ne paslaptis, kad verslo sąlygos ten ypač sunkios, kad žodžio laisvės nedaug, kad korumpuotesnių valstybių Europoje nerasi, kad visai nesunku disidentui prarasti gyvybę. Bet ši knyga mane sukrėtė žymiai giliau. Joje nėra vietos vilčiai, kad žmonės nori kažką keisti ir gyventi kitaip. Joje nėra vietos vilčiai, jog užtektų pakeisti valdžios viršūnes ir viskas pradėtų šviesėti. Valdžios pakeitimo neužtenka pakeisti tautos idealų ir gyvenimo būdo.

Rusijai gyvybiškai reikia didžios idėjos. Turint didžiąją idėją galima dėl jos aukotis, lieti kraują, prakaitą ir ašaras, nes tada bent jau jautiesi, jog auka yra ne veltui. Amerikoniškoji svajonė užsidirbti milijoną rusams svetima: tai kažkaip vulgaru, netgi menka, palyginus su tokiomis idėjomis kaip visų žmonių lygybė, socialistinė revoliucija, kova su nacizmu, komunistinio mokslo pasiekimai ar skrydžiai į kosmosą. Tad pirmieji dešimtmečiai po Sovietų sąjungos subyrėjimo rusams buvo ypač skaudūs: iki tol buvę didžia tauta su aiškia misija skleisti pasaulyje komunizmą jie liko be tikslo. Statyti kapitalizmą? Tai banditų, vagių ir kitokio plauko oligarchų reikalas, paprasti žmonės čia nebuvo laimėtojai, jie liko apvogtųjų vietoje.

Kaip sakė vienas knygos herojus: „Mūsų niekas nemokė būti laisvais, mes tik mokame už laisvę mirti“. Ir visas gyvenimas yra kova arba bent jau pasiruošimas jai: su buožėmis, buržuazija, su naciais, su liaudies priešais, su vakarais, su kapitalistais. Tereikia, kad kažkas nurodytų, kas yra dabartiniai priešai ir iš karto pasidaro lengviau. Bent jau aišku, su kuo kovojama, dėl ko aukojamasi, galima jaustis kažko didesnio dalimi. Turėti tikslą, matyti prasmę. Ir nors Putinas šioje knygoje yra beveik neminimas, bet skaitant visas tas istorijas negali galvoti apie nieką kitą: visiškai logiška, kad Putinas yra visų tų žmonių gelbėtojas, nes jis suteikia jiems prasmę. Kaip ir Rusų Ortodoksų Bažnyčia, kuri irgi išgyvena renesansą.

Tie, kuriems sunkiai sekasi kapitalizme, yra ne šiaip nusivylę, jie dar ir jaučiasi negerbiami. Iki tol jie buvo „paprasti žmonės“, o per naktį jie tapo „prastuomene“. Iki tol jie galėjo didžiuotis, jog jie – darbininkai, gauti pagyrimo raštus iš profsąjungos, ir, kaip visi, po penkerių metų eilėje gauti paskyrą Žiguliui. Dabar – jie skurdūs „runkeliai“ ir „vatnykai“, kurių net niekas neišklauso. Anksčiau jie tikėjo, jog jie kovoja su kapitalizmu, o štai šis kapitalimas buvusiam partijos sekretoriui atnešė pilį ir jachtą. Skurdą dar būtų galima pakęsti, jeigu niekas tavęs neįžeidinėtų.

Įdomus ir nusivylusios inteligentijos vaidmuo – tų, kurie virtuvėse slapta klausė Laisvosios Europos radiją ir skaitė Solženitsiną, kurie mintinai galėjo deklamuoti Rusijos klasikus ir kurių namuose nebetilpdavo knygos. Virtuvinė rezistencija liko bevaisė: nauja santvarka geriausiai pasinaudojo spekuliantai ir apsukruoliai, o pilietinė visuomenė taip ir nesubrendo naiviai svajodama apie demokratijos vertybes, taip ir nieko nepadariusi, kad tos vertybės būtų įdiegtos realybėje. Nebuvo, kas uždegtų tautą tokiai didžiai idėjai, o dabar vėl galima grįžti prie virtuvės stalo ir ramiai paburbėti, kad gyvenimas blogėja, niekaip neprieinant prie išvados, jog žmogaus likimas priklauso jam pačiam, o ne kažkam valdžioje.

Dalykas tas, kad demokratijos nenusipirksi už dujas ar naftą, jos neimportuosi kaip bananų ar šveicariško šokolado. Ir prezidentiniu įsaku jos neįvesi… Tam reikia laisvų žmonių, o tokių pas mus nebuvo. Ir dar dabar jų neturime.

Dailius Dargis: 13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių

Istorija, Knygos, Lietuva, Pastebėjimai

Labai ilgai laukiau, kad kas nors su visu rimtumu ir atsidėjimu imtųsi parašyti lietuviško verslo istoriją: apie pirmuosius šiuolaikinės Lietuvos verslininkus vyšniniais švarkais, apie metalų perpardavinėjimą, investicinius čekius, privatizacijos istorijas, apie nusisekusius ir ne tokius sėkmingus verslus, bankus, finansų piramides, apie tuose drumzlinuose istorijos vandenyse sėkmingai sugebėjusius žvejoti drąsuolius ir tik savo sąžinės bei apsukrumo dėka išplaukusius verslo didvyrius. Su daug analizės, skaičių, profesionaliais komentarais, šimtais dokumentinių šaltinių bei liudininkų pasakojimų. „13 tamsaus lietuviško verslo istorijų“ nėra ta knyga.

Nors Dailiaus Dargio knygos idėja gal ir buvo panaši, bet kompetencijos tam tikrai pritrūko. Gilesnės analizės čia vargu ar galima atrasti, tėra tik keletas žinomų faktų apie verslininkų sovietinių laikų teistumus: ir nors tai irgi yra svarbūs faktai, bet jie nebūtinai yra esminės verslininkų portretų dalys. Juk kur kas įdomesnis turėtų būti gilus verslininkų iškilimo bei pinigų uždirbimo istorijų tyrimas. Deja, pakrapštymas labai paviršutiniškas, apsiribojama vos vienu kitu šaltiniu, o apie tuos, kurie sutiko su autoriumi pakalbėti, tik žodis žodin skamba pačių herojų nuomonė. Tame nieko blogo, bet iki tiriamosios žurnalistikos tolokai. Gal neužteko tam laiko.

Net ir tie skyriai, kuriuose bandoma kastis giliau (dažniausiai todėl, kad verslininkai apie savo istoriją patys atsisakė kalbėtis) gavosi silpnoki ir menkai įtaigūs. Pavyzdžiui, minima apšepusi sodyba Molėtų rajone, kurioje, anot autoriaus, slaptiems pasitarimams rinkdavosi VP grupės nariai, o kaip to įrodymas pateikiamas kaimo gyventojų liudijimas, jog jie matė ten besilankančias mašinas su Maximos lipdukais. Kartais atrodo, jog autorius dega begaliniu noru atrasti sensacingų faktų, net jeigu tai ir ne itin sekasi: skyriuje apie Bronislovą Lubį kone penketui pašnekovų vis buvo užduodamas klausimas, ar jo mirtis jiems neatrodo keista. Jiems visiems neatrodė.

Manau, kad kompetetingai parašyti gilaus žurnalistinio tyrimo knygą apie ankstyvąjį lietuvišką verslą yra labai sunku – ir to darbo galėtų imtis gal tik keletas žmonių, kurie verslu domisi jau ne vieną dešimtmetį. Tam reikia labai daug kruopštaus darbo ir srities išmanymo, knaisiojimosi finansiniuose duomenyse, žiniasklaidos archyvuose, ataskaitose ir akcininkų sąrašuose. Tokios knygos, kuri ne vien papasakotų kelis faktus, bet ir nuodugniai skaičiais pagrįstų bei sudėliotų visą verslo istorijos paveikslą vis dar viltingai laukiu. Juk svajoti galima?

(Ne)kintantys rinkodaros dėsniai

Istorija, Knygos, Pastebėjimai, Vadyba, , ,

Kaip viskas gali pasikeisti per vos daugiau nei per dešimtmetį! Nuo man patekusios į rankas knygos „The 11 Immutable Laws of Internet Branding“ leidimo 2002-aisiais pasaulis spėjo tuos „nekintamus“ dėsnius apsiversti mažiausiai kokius tris kartus: autorių vizijos ir patarimai šiandien kvepia priplėkusiai lyg prastai vėdinamas viengungio butas. Nebūčiau jos skaitęs, bet ji buvo pridėta viename tomelyje su kita tų pačių autorių Al Ries ir Laura Ries knyga „The 22 Immutable Laws of Branding“, kuri laiko išbandymus atlaikė kiek geriau ir vis dar (tikriausiai) yra laikoma savo srities klasika. Nors po to ir ja pradedi abejoti. Ar tikrai yra nekintančių dėsnių apie prekių ženklus?

Ta dalis apie internetą vis tiek labai įdomi istoriniu požiūriu. 2002-ųjų interneto pasaulis toks tolimas, naivus, nors jau kiek pamokytas interneto burbulo sproginėjimo: nemokamų pinigų visgi nebus, o sėkmės sulauks ne visi, reikės pasistengti. Bet vis dar tvirtai manoma, jog tas, kas pirmas užims kokią nors rinkos nišą, amžinai ir liks jos lyderiu, tad strimagalviais reikia visur skubėti – va, tik pažvelkit kaip pasisekė Yahoo!, kad ji buvo pirma paieškos svetainė: nebeįmamoma jos išmušti iš lyderių. Padirbėsim su kokybe po to, kai būsim rinkos lyderiai: dabar svarbu laiku įkišti snapą į rinkos nišą. Į paieškos svetaines nelabai verta kreipti dėmesį, nes ateityje jų svarba itin sumažės: dominuos labai stiprūs internetiniai prekiniai ženklai (kaip kad AOL!) ir visi prekių eis ieškoti būtent ten. Išvada: reikia kuo greičiau stiprinti savo internetinį prekės ženklą, kad internetiniam pirkėjui prireikus kokio varžtuko, jis būtinai į naršyklę rinktų varžtų-visovė.lt. Na, ir nereiktų pernelyg susižavėti tuo internetu – vis tiek pagrindiniai reklamos pinigai ir toliau eis per televiziją bei kitokią offline reklamą, tad ten gal ir reiktų ieškoti klientų. Na, bent šiuo atveju autoriai buvo ganėtinai teisūs: praėjus trylikai metų offline reklamai vis dar išleidžiama bene trigubai daugiau nei internetinei, bet tikėtina, kad kažkada ir tai pasikeis. Laiko egzaminą pilnai išlaikė gal tik vienintelis patarimas nesivaikyti bendrinių domenų pavadinimų: koks nors cars.com iš tiesų netapo didžiausiu internetiniu automobilių pardavėju. Sėkmingam internetiniam verslui reikia daugiau nei gero domeno.

Jeigu antroji knygos dalis gali dominti tik interneto archeologus, tai pirmosios dalies mintys vis dar daugeliu atvejų skamba protingai. Autoriai teigia, jog norint sukurti stiprų prekinį ženklą, jį reikia kuo labiau siaurinti: Coca Cola turi reikšti tik saldų rudą putojantį gėrimą ir neverta šalia turėti Coca Colos prekinio ženklo mineralinio vandens. Prekinis ženklas turi aiškiai kažką reikšti, kaip kad Volvo reiškia saugumą, ar Mercedes – prabangą. Volvo pradėjus gaminti sportines mašinas būtų silpninamas pagrindinis ženklas, ir vargu ar kam toks modelis būtų įdomus. Be to, prekinio ženklo beveik neįmanoma sukurti vien tik reklamos pagalba – jis pirmiausia turi pats „atsistoti ant savų kojų“, turi surasti savo pirkėją, o tai įmanoma tik tada, kai prekės ženklas stipriai ką nors išreiškia, atstovauja kokią nors savybę. Kaip kad žinai, kad galėsi tapatintis su nutrūktgalviškumu, kai perki Red Bull ar prabanga, kai perki Rolex. Reklama yra geras įrankis prekės ženklui palaikyti, bet pirma turi atsirasti tie, kas tiki tavo ženklu – kritinė masė pasiekiama per lūpas.

Knygoje yra dar daug įdomių pastebėjimų apie prekių ženklų spalvas (dažniausiai pagrindiniai konkurentai turi radikaliai skirtingas spalvų gamas: raudona Coca Cola ir mėlynas Pepsi, rudai geltonas Hertz bei raudonas Avis), pozicionavimą, dominavimą ir panašiai. Kaip su marketingu neturinčiam nedaug ką bendro – visai naudinga. Jei vis dar šie dėsniai liko nepakitę.

Carl von Clausewitz: On War

Istorija, Knygos, Pastebėjimai

Uf. Šiandien, po pusės metų atkaklaus skaitymo, pabaigiau pačią sunkiausią kada nors mano skaitytą knygą – vokiečio Klauzevico klasikinį traktatą apie karą. Na, gal ir esu skaitęs sudėtingesnes finansines knygas, kuriose aukštosios matematikos formulių daugiau nei teksto, bet jos man tokio įspūdžio nepadarė kaip šioji, rašyta XIX amžiaus pirmoje pusėje. Tie 900 traktato puslapiai užpildyti ne šiaip smagiais pasakojimais, o kiekvienas jų perpildytas itin įžvalgiomis mintimis apie karo strategiją, pagrįstų labai išsamiais XVIII-XIX amžiaus mūšių bei karų pavyzdžiais. Knygos kalba yra tikrai ne pirmokams – kai kuriuos sakinius teko skaityti po keletą kartų, kad galėtum suprasti jų mintį: sakoma, jog neveikiamoji nuosaka, įvairūs teksto užraitymai ir perdėm akademinės frazės tikriausiai ir lemia, kad apie Sun Tzu karo meną žino daug maž visi, o fon Klauzevicą įveikia tik retas. Dar ir dabar jo idėjos apie karą nėra visuotinai pripažintos ir žinomos.

Dažniausiai kartojama fon Klauzevico mintis – karas tėra tik diplomatijos įrankis, ir to niekada nereiktų kariškiams pamiršti. Diplomatija yra visada aukščiau, ji diktuoja karo tikslus, ir kiekvienas generolas, eidamas į mūšį, turi suvokti, kokie jie yra. Svarbiausias karo tikslas yra ne užimti teritoriją ar kažką atimti iš priešo: karas nėra laimėtas tol, kol nėra sunaikinta priešo kariuomenė. Gali būti, jog net užėmus visą priešo teritoriją, jis nėra nugalėtas – gal būt kariuomenė pasitraukė į sąjungininkų šalį ir bet kada gali duoti smūgį atgal. Tai svarbi mintis, kurios generolai niekada neturi pamiršti: jeigu jie vaikysis kitų tikslų (užimti sostinę ar kokią nors provinciją), vengdami kuo greičiau neutralizuoti priešo pajėgas, jie tik švaistys savo jėgas ir realiai nieko nelaimės. Teritorijų ar įtvitinimų paėmimas gali būti tikslu tik tada, kai manoma, jog tai gali padėti taikos derybose išsiderėti geresnę poziciją, bet savalaikiu tikslu niekada neturėtų būti.

Knygoje labai daug vietos skiriama jau ir atgyvenusiai karo strategijai – iš tiesų karai XVIII ar XIX amžiuje buvo visai kitokie. Daug dėmesio skiriama kariuomenės judėjimui, aprūpinimui, komunikacijoms: šiuos dalykus teisingai sutvarkyti tais laikais buvo labai nelengva. Napoleono kariuomenė, traukdama į Maskvą, buvo išsitęsusi taip plačiai, jog praėjo dvi savaitės nuo pirmųjų padalinių pasiekusių Vilnių, kol čia atvyko paskutinieji. Valdyti tokią kariuomenę yra tikras logistikos galvos skausmas – vien įsakymas pirmiesiems padaliniams sustoti gali nuo ariergardo keliauti tris dienas. O ką jau kalbėti apie tai, jog reikia teisingai paskaičiuoti fronto plotį, kad kariai galėtų pakankamai plačiai išsibarstyti po kaimus (iš kur galėtų rekvizuoti maistą), bet kartu būti pakankamai arti vienas kito, kad greitai galėtų susiruošti mūšiui. Aišku, šiuolaikinis karas irgi turi begales logistikos problemų, bet jos visai kito lygio.

Daug vietos šiame traktate ir įvairiausiai puolimo bei gynybos strategijai. Nors kai kas ir pasenę, bet ten irgi galima rasti daug įdomių įžvalgų. Tarkim, miškas ar kalnai yra geras dalykas gynyboje, bet niekada juose neįmanoma pasiekti lemiamos pergalės: priešo puolamoji jėga tuo metu bus užėmusi derlingas žemes ir naudos tavo resursus, kai būsi įsikasęs apkasuose, o tiesiog atsišaudydamas puolančiosios kariuomenės nesunaikinsi. Fon Klauzevicas mini, jog tuo metu jau buvo ir pasirodžiusi nauja karo rūšis – partizaninis karas, bet į jį jis žiūri skeptiškai: toks karas tinka gal tik priešui panervuoti ir gali jį demoralizuoti bei priversti priešo politikus atitraukti kariuomenę, nes karas bus nepopuliarus, bet tai nepasieks galutinės pergalės, nes priešo kariuomenė ir galia nebus sunaikinta. Žiūrint iš XVIII-XIX amžiaus požiūrio, kai vyravo monarchai bei imperatoriai, tai logiška, tačiau dabar, kai kariauja demokratijos, toks „nervinimo“ ginklas gali būti ir labai galingas.

Vienareikšmiškai, knyga labai verta dėmesio, ir labai džiaugiuosi ją visgi perskaitęs. O tiems, kas domisi karo strategija ar istorija – tai būtinas skaitinys.

Alberto Angela: Romos imperija. Kelionė paskui monetą.

Istorija, Knygos, Pastebėjimai

Prieš pusmetį suskaityta Aurelijaus Katkevičiaus versta Alberto Angelos knyga „Viena diena Senovės Romoje“ man labai patiko, nors pačiais romėnais nesu linkęs labai domėtis. Tad nedvejodamas nusipirkau ir antrąją to paties autoriaus knygą apie Romą „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“, kuri irgi versta to paties Aurelijaus.

Rašymo stilius ir labai geras vertimas (o tai, gaila, gana retas dalykas Lietuvoje) neleidžia knygos ilgam padėti į šalį ir ją greitai surijau per kelis vakarus. Iš tiesų, malonu skaityti gerą lietuvišką kalbą. Pats turinys irgi įdomus, bet jau ne toks kabinantis kaip pirmojoje knygoje, pasakojimas šiek tiek labiau pritemptas. Nors čia gal tik man, finansininkui, ties knygos viduriu pradėjo nervinti fantazijos stoka monetai keičiant savininkus – beveik visuomet ji pereina kitam kaip grąža. Būtų buvę įdomu paskaityti apie paskolas, mokesčių sistemą, tiekimo grandines ir kitokius dalykus. Bet knygos tikslas šiek tiek kitoks: papasakoti, kaip gyvena plati Romos imperija, besidriekianti nuo Anglijos beveik iki Indijos ir Egipto, ir tai joje daroma neblogai. Pasakojimai apie imperijos kraštus gyvi ir įdomūs, juos skaitant supranti, kokia galinga kultūrinė (ir karinė) jėga buvo romėnai.

Kasdienis Romos imperijos gyvenimas iš tiesų stebėtinai panašus į dabartinį; viduramžiai kultūriškai atrodo daug toliau. Romoje gerai organizuotas valstybės gyvenimas, kariuomenė elgiasi labai moderniai, daug išradimų ir įpročių atpažintume ir dabar. Globalizacija irgi romėniškas išradimas: nors imperijoje daug tautų, bet jos perima vieną kultūrą, turi daug ekonominių tarpusavio ryšių. Bet kurios tautos atstovas, jei tik jis laisvas žmogus, gali Romoje siekti politinės karjeros; imperatoriai buvo kilę ne vien tik iš dabartinės Italijos. Susisiekimas su imperijos pakraščiais smarkiai pagerėjęs, nes romėnai moka tiesi puikius kelius, gerina infrastruktūrą, statydami uostus bei akvedukus. Roma, Aleksandrija – daugiataučiai miestai, juose galima sutikti netgi turistų: kuo tai nepanašu į dabartinį Londoną ar Niujorką? Skirtumas gal tik tas, jog kastos labai aiškios (vergai nuo piliečių stipriai skiriasi, jiems taikomi kitokie įstatymai) ir romėnai mėgsta, mūsų požiūriu, žiaurias pramogas: gladiatorių, laukinių žvėrių kautynes bei vadeliotojų varžybas, kuriose neretas lenktynininkas, iškritęs iš vežimo, būna sutrypiamas žirgų. Nors, gal romėnams keistai atrodytų ir dabartiniai mūsų filmai, kuriuose agresijos ir smurto netrūksta.

„Kelionė paskui monetą“ man padarė šiek tiek mažesnį įspūdį nei „Viena diena Senovės Romoje“, bet besidomintiems Senovės Roma abi jos turėtų patikti, o tokiems ja per daug nesižavintiems kaip aš siūlyčiau pradėti nuo „Vienos dienos“.

Užsienio naujienos lietuviškoje spaudoje: dabar ir prie Smetonos

Istorija, Lietuva, Pastebėjimai

Google+ tinkle Aistė Paulina dalinasi vieno studento 1937-ųjų metų dienoraščiu. Kas dieną po vieną įrašą. Dažnai apie oro sąlygas, kas užduota namų darbams, bet retkarčiais apie įvykius Lietuvoje ir tai, ką jis perskaitė (arba dar įdomiau – ko nerado paminėta) laikraščiuose. Kadangi svetainėje epaveldas.lt galima rasti beveik visą tarpukario Lietuvos periodiką, tai būna labai įdomu susirasti konkrečius minimus straipsnius ir juos paskaityti.

Jau ne pirmą kartą vartant tuos senų laikraščių atvaizdus į akis krenta vienas labai didelis skirtumas nuo dabartinės spaudos. Ne, ne reklamos trūkumas: ten galima rasti ir loterijų skelbimų, bei kvietimų įsigyti kosmetikos, ar Ūkio banke pasidėti indėlį. Netrūksta net ir nuotraukų, tik jos, aišku, nespalvotos, ir jų mažiau. Skiriasi turinys: ten beveik viskas apie užsienio naujienas! Štai 1937-ųjų metų kovo 2-osios (pasirinkau, kad būtų pirmas kovo antradienis) „Lietuvos žinių“ numeris užsienio aktualijoms ir naujienoms skiria net 5-5,5 puslapio iš dešimties. Perverčiau šios dienos „Lietuvos rytą“: užsienio aktualijoms skirta vargani 3 puslapiai iš 24-ių.

Esu girdėjęs tokią teoriją, jog užsienio naujienomis laikraščiai dažniausiai užpildo tuščius plotus, nes tai pigu ir efektyvu. Užsienio naujienų visada daug, bet jos skaitytojui nebūtinai įdomios. Bet pažvelgus į pirmuosius keturis „Lietuvos žinių“ ir „Lietuvos ryto“ puslapius neatrodo, jog prieš 76 metus užsienio naujienos būdavo nugrūdamos į kampą. Straipsnius apie Lietuvą nuspalvinau žaliai, mėlyni – reklama, raudona – užsienio naujienos, geltona – romano ištrauka (paspaudus didinasi). Straipsniai apie Lietuvos aktualijas buvo skelbiami ir prie Smetonos: mano skaičiavimais, jie šiame „Lietuvos žinių“ numeryje užėmė apie 35 procentus ploto, bet jie buvo paliekami antrajai laikraščio pusei, tad sunkoka tokį straipsnių išdėliojimą suversti tuometinei spaudos cenzūrai.

1937 kovo 2, Lietuvos žinios
1937 kovo 2, Lietuvos žinios

2013 kovo 5, Lietuvos rytas
2013 kovo 5, Lietuvos rytas

Kita vertus, dabartinėje Lietuvos žiniasklaidoje iš tiesų labai retai galima užtikti detalesnių nuomonių apie užsienio įvykius, laikraščiai ir radijas dažniausiai pasakoja tik apie labai nedaug užsienio šalių. Dėl to labai mėgstu važiuodamas mašina klausytis BBC – kada paskutinį kartą girdėjote diskusiją apie rinkimus Kenijoje ar Hugo Chavezo sveikatos būklę lietuviškose radijo stotyse? Net ir socialiniuose tinkluose sukamės aplink tuos pačius lietuviškus įvykius. O, va, Aistės Paulinos studentas savo 1937-ųjų dienoraštyje mini straipsnį apie tai, kodėl vyskupai remia Franko Ispanijoje.

Knyga apie Kauno istoriją

Istorija, Knygos, Lietuva, Pastebėjimai

Kažkada skaičiau Laimono Briedžio „Vilnius. The City of Strangers“ (tuo metu berods buvo tik angliškas leidimas, tik vėliau pasirodė ir lietuviškas variantas) ir ji man labai patiko. Ypač kabino tai, jog tai ne sausai akademinė istorija, o ir šiaip labai įdomu skaityti apie tas vietas, kuriomis praeini kiekvieną dieną.

Kadangi užaugau Kaune, knygyne pamatęs „Kauno istoriją“ negalėjau atsispirti jos nenusipirkęs (čia dažna mano bėda – impulsyviai knygynuose kasmet išleidžiu tiek pinigų, kiek uždirba darbšti vidurinės klasės afrikiečių šeima). Zigmanto Kiaupos pirmasis Kauno istorijos tomas pradžioje lyg ir įtraukė, bet labai greitai pavargau nuo itin akademiško knygos stiliaus, kuriame yra žymiai svarbiau išsamiai pateikti kokio nors nežymaus XVI amžiaus miestiečio turėtų knygų sąrašą, nei pasvarstyti, kuo tas miestietis gyveno, ir kaip tos knygos pas jį atsirado. Sausa. Akademiška. Bet tikriausiai tokia ir yra šios knygos auditorija, į kurią aš sunkiai įsipiešiu.

Nors šiaip iš Kauno istorijos nemažai ko galima pasimokyti. Rašoma, kad viena didžiausių Kauno savivaldos bėdų jau XVI amžiuje buvo neskaidrumas: randama daug miestiečių skundų, jog miesto taryba jau 30 metų surenka mokesčius ir juos išleidžia, bet jokių ataskaitų miestiečiams apie tai nėra (beje, istorikas skundžiasi, jog nei vieno Kauno biudžeto iš XVI-XVII amžiaus neišliko – gal jie ir nebuvo sudarinėjami?). Be to, buvo pastebėta, kad valdininkai sau buvo pasiskyrę po 50 auksinų per metus atlyginimą, nors to miesto privilegijose ir nebuvo leista daryti. Kaip sakant, valdininkų neskaidrumas Lietuvoje turi gilias šaknis.

Kauno miestas buvo išskirtinis tuo, kad jame veikė Hanzos pirklių biuras, Nemunas buvo pagrindinis importo ir eksporto kelias. Tarp Kauno gyventojų buvo nemažai vokiečių (galbūt net apie pusė), šie dažniausiai užsiėmė didmenine prekyba. Pirklių verslas viduramžiais nebuvo lengvas – čia tik dabar atrodo, jog va, imi, nusiperki daug druskos Gdanske, atplukdai į Kauną, tris kart brangiau parduodi ir turtingas gali mėgautis viduramžiškais smuklių bei karčemų malonumais. Jau nekalbant apie tai, kad kelyje iš Gdansko į Kauną laivai dažnai skęsdavo (ypač Kuršių mariose), pakrantėse nestigo visokiausių plėšikų, o vos ne kiekvienas pakeliui esantis miestas susigalvodavo, kaip paimti kokius nors mokesčius: tai buvo privalu už saugų laivo pravedimą susimokėti, tai buvo per tų laikų lobistus išsirūpinamas valdovo įsakymas, jog visi praplaukiantys turi pasitikrinti pravežamos druskos kokybę ir svorį (aišku, kad ne už „ačiū“) ir panašiai. Kaune irgi galiojo savi įstatymai: pirklys prekes galėjo parduoti tik didmena Kauno piliečiui, neturėjo teisės pardavinėti savo prekių turguje. Dar buvo sugalvota, kaip gali iš pirklių uždirbti ir kiti: buvo neleidžiama atvykėliams pirkti turguje maisto produktų (eik į karčemą ir ten brangiai valgyk), negalima buvo pirkti nekilnojamo turto (miegok už pinigus toje pačioje karčemoje) ir panašiai. Jei savo prekes norėsi iš Kauno nuvežti į Vilnių, irgi nebus lengva. Pajutę savo galios silpnėjimą Trakai išsirūpino iš valdovų įsakymą, jog visi, keliaujantys iš Kauno į Vilnių privalo keliauti per Trakus (nors tiesiai arčiau) ir čia praleisti po vieną naktį (aišku, tai reiškė papildomas pajamas, be to, Trakai galėjo iš keliautojų imti tiltų mokestį). Kaip sakant, vienas pirklys realiai sukuria pridėtinę vertę, bet iš jo gyvena dar kone šimtas kitų.

Efektyvumo iš tų laikų galima pasimokyti gal tik mokesčių surinkime. Buvo įprasta tam tikrų mokesčių surinkimą „outsourcinti“, kokia nors teisė vienerius metus rinkti mokesčius Kaune galėjo būti parduodama tiems, kas daugiau sumokės. Tokiu būdu pinigus valstybės iždas gauna iš karto ir net nereikia rūpintis visos mokesčių sistemos administravimo bėdomis, nes tai mokestinės teisės pirkėjo vargas. Jei mokesčių surinkėjas per daug nuožmus, valdovui galima pasiskųsti, ir teisė gali būti atimta, tad tam tikra kontrolė egzistavo. Mažas, efektyvus valstybės aparatas su dauguma privatizuotų funkcijų — valstybės reikalas tik kariuomenė ir valdovo teismai.