Category: Kelionės

Kelionė po Škotiją

Gyvenimas, Kelionės, ,

Prieš kelias dienas grįžome iš kelionės po Škotiją. Buvo šaltoka (+13C prastomis dienomis, +17C geromis), lietinga, bet visai neblogai. Rugpjūčio vidurys Škotijos šiaurėje pasitiko žydinčiais viržiais ir tvido spalvos kalnais; pievos nebuvo taip įmirkę, kaip aną kartą balandžio mėnesį, kai vos žengus žingsnį nuo asfalto susmigdavai iki kulniukų pelkėtame vandenyje. O ir elnių bandos jau pradėję leistis nuo viršukalnių, tad jų daug galima sutikti palei siaurus keliukus vakaro prieblandoje. Gerai, kad keliukai tokie siauri, kad įsibėgėti nėra kur – nėra ir šanso, kad bėgdamas per kelią elnias įšoks pro mašinos langą.

Calgary beach
Tobermory

Aišku, rugpjūčio mėnesį Škotijoje pats turizmo sezonas: kamščių gal ir nesijaučia, bet rasti vietą nakvynei ar stalą restorane nelengva. Keltus irgi reikia rezervuotis bent prieš dieną. Bet šalis erdvi, niekada nesijauti esąs turistų minioje. Na, gal tik kai kuriais retais momentais pačiuose populiariausiuose turistiniuose objektuose Skye saloje.

Isle of Skye
Quirang

Nuoširdų škotų šiltumą teko patirti jau prieš kelis metus, ir šį kart jis irgi neapvylė. Lietuvos kaimuose nesulauksi, kad parduotuvėj pardavėjas paklausinėtų kaip tau patinka jo kaimas, o škotams tai pats natūraliausias dalykas. Kaip ir kelio priežiūros darbininkui kaime sustabdyti tavo mašiną, kad paklaustų ar šiandien duše nebuvo vandens slėgis sumažėjęs: sako šįryt radęs prakiurusį vamzdį apžiūrinėdamas pakelės stulpus.

Applecross pass

Labai smagu gyventi nedideliuose viešbučiuose su kurių savininkais galima paplepėti apie aktualijas ir pasidalinti įspūdžiais: visi palaiko Ukrainą ir dauguma tikisi greitai pasiekti Škotijos nepriklausomybę. Atrodo, prie tokių nuotaikų ryškiai prisidėjo Brexitas ir prekybos sutartis su Australija, atvėrusi mėsos rinką ir nukonkuravusi škotų avis. Dantį ant Westminsterio škotai graužia senokai.

Per savaitę aplankėm Glencoe, Isle of Mull, Isle of Skye ir apsukom North Coast 500 ratą. Važiavimo nemažai, ir tai ne viską spėjom. Matyt, reikės grįžti.

Knygos kelionėms

Geografija, Kelionės, Knygos, , ,

Londono Marylebone rajone yra toks knygynas Daunt books – senas, gražiu interjeru, su istorija. Tokie man labai patinka: kas kartą lankantis Londone ilgoms valandoms pradingstu tarp lentynų ir kelionės pabaigoje neretai tenka pirktis papildomą bagažą įsigytoms knygoms parsigabenti. Daunt books ypatingas tuo, kad jis skirtas keliautojams. Knygos čia sudėliotos pagal šalis, tad tereikia susirasti krašto, į kurį keliausi, lentyną ir galėsi sužinoti begales dalykų apie savo kelionės tikslą. Tarkim Baltijos šalių skyriuje rasi ne vien tik Lonely Planet gidus, bet ir Žečpospolitos istoriją, Jurgio Kunčino „Tūlos“ anglišką vertimą, Adomo Mickevičiaus dramas, estišką Kalevalą, Livonijos ordino istoriją ar knygų apie tremtį.

Kadangi planavome atostogauti Graikijos Korfu saloje, knygyne išsirinkau Gerald Durrell Korfu trilogiją, kurios pagrindu yra pastatytas serialas „The Durrells“. Tingioms atostogoms prie jūros ir baseino – tobulas skaitinys. Knygoje pasakojama apie tarpukaryje Korfu saloje gyvenusią britų šeimą ir jos juokingus nuotykius bendraujant su vietiniais. Per kone šimtą metų šias salas stipriai pakeitė turizmas, bet įsivaizduoti mažakalbius valstiečius, genančius per alyvmedžių giraitę savo asilus vis dar nesunku. Juolab, kad kultūra ir žmonių mąstymas taip greitai nesikeičia. Bent jau turistų stipriai nepergrūstuose kaimeliuose mažesnėse Jonijos jūros salose.

Dar šios vasaros planuose buvo žvejyba Švedijos šiaurėje, tad šiai kelionei pasirinkau Andrew Brown knygą „Fishing in Utopia: Sweden and the Future that Disappeared“. Ši knyga gal ir ne pati geriausia, bet joje radau daug įvairių detalių apie Švedijos kultūrą, į kurias keliaudamas ir nebūčiau atkreipęs dėmesio. Tarkim tai, kad Švedijoje itin mėgstami seni amerikietiški automobiliai (rašoma, kad anksčiau jie buvo ypač populiarūs tarp darbininkų), bet nesvarbu kokią galingą ar prašmatnią mašiną turėsi, niekas nevažiuos greičiau nei greičio limitas. Švedai – ne suomiai, įgimto ralisto kraujas jiems svetimas. Kultūriškai jie lyg arčiau vokiečių, kur taisyklių laikymasis yra aukščiau visko. Panašias istorijas pasakojo ir kelionės bendrakeleiviai: paklausus, kas nutiktų jeigu žvejotum upėje, kur draudžiama, švedas tiesiog pasakė, jog žvejybą draudžiantis ženklas ten gana aiškiai matomas, tad nereikia dėl to pergyventi. Dar kartą perklausus, kas gresia už pažeidimą, atsakymas buvo tas pats „taigi matysit, kad negalima“ – tiesiog jam nebuvo įmanoma suprasti, kad kas nors svarstytų pažeisti draudimą dėl ne itin didelės baudos. Deja, knygoje rašoma, kad Švedijos visuomenė per 30-40 metų labai pasikeitė į ją įsiliejus nemažai migrantų. Nėra Švedijoje miestelio, kad ir kokioje glūdžioje šiaurėje, kur kurdai neturėtų atsidarę picerijos ir kebabinės. Su naujomis kultūromis keičiasi ir Švedijos kultūra.

Būdas per knygas susipažinti su savo kelionės tikslu man labai patiko. Jau žinau, kad planuojant kitas keliones būtinai užsuksiu į Daunt books.

Colin Thubron: „The Amur River: Between Russia and China“

Geografija, Kelionės, Knygos, Pastebėjimai, , ,

Man labai patinka tokios kelionių knygos, kuriose aprašomi turistams beveik neįdomūs pasaulio užkampiai. Ypač jeigu kelionės įspūdžiai pasakojami daugiausiai dėmesio kreipiant ne tiek į gamtos vaizdus ar buitines sąlygas, o į pokalbius su žmonėmis, regiono istoriją ir nuotaikas. Tokiose knygose visiškai netrūksta turistinių nuotraukų (visoje knygoje rasime tik vieną kelionės žemėlapį ir jokių paveiksliukų) ar kvapą gniaužiančių gamtos aprašymų: užtenka meistriškai detalaus pasakojimo ir jautiesi jau pažįstantis tą aprašomą pasaulio kampelį. Kelionės juk ne apie vaizdus, jos – apie emocijas.

Aišku, keliauti Tolimųjų rytų upe Amūru nuo pat jo ištakų Mongolijoje, iki žiočių Ochotsko jūroje sugalvotų ne bet kas. Žurnalistas ir keliautojas Colin Thuborn po Rusiją keliavo dar Sovietų Sąjungai gyvuojant, tad gana neblogai pažįsta Rusijos gyventojus, moka rusų kalbą. Tolimieji Rytai jį irgi nuolat traukia, jis labai daug žino apie šio regiono istoriją. Tai matosi ir knygoje: ją skaitant sužinojau daugybę įdomių faktų apie Rusijos ir Kinijos santykius, apie Nerčinsko sutartį 1689-aisiais, kuria Kinija su Rusija pasidalino pietų Sibirą (ir Kinija gavo didelius plotus į šiaurę už Amūro upės), apie vėlesnes sutartis, kuriomis Rusija perėmė Kinijos teritorijas prie Chabarovsko ir Vladivostoko, apie trumpai gyvavusią Želtugos respubliką, apie mongolų ordas ir rusų užkariautojus, mandžiūrų tautelės likučius ir dar daug daug visokiausių faktų faktelių. Palei Amūro upę turistų nesutiksi, tad bet koks užsienietis kelia įtarimų tiek Kinijoje, tiek Rusijoje. O jis ypač įtartinas dėl to, kad tiek visko daug žino apie regioną – tikriausiai šnipas. Tokiems nuotykiams reikia drąsos, net kai jau esi daug visko gyvenime matęs.

Amūro upė ilgai teka Rusijos – Kinijos siena. Abi šios imperijos viena su kita elgėsi atsargiai ir įtariai. Ir dabar Rusijos pakraščiuose į kiniečius visi žiūri su neapykanta, lyg jie tik ir telauktų, kaip atsiimti savo pietų Sibirą. Tame kažkiek racijos gal ir yra: Rusijos pusėje palei Amūrą gyvena gal tik keli milijonai gyventojų, o Kinijoje – dešimtys milijonų. Jeigu anksčiau Rusijos krantas buvo žymiai labiau išvystytas ir spinduliavo progresu, dabar ten viskas apleista, o pažanga matosi tik Kinijos krantuose. Nelengva matyti byrančią savo galybę, kai labai aiškiai matosi ir naujasis regiono lyderis: Kinija vystosi labai greitai. Įdomu ir tai, kad Kinijos žmonės labai neigiamų jausmų rusų atžvilgiu neturi: jei ir yra koks neteisybės ar skriaudos jausmas, tai čia jau kelių šimtmečių reikalas, rusai kiniečių akimis – vakarų civilizacijos atstovai, tad verti pagarbos. Mums tai gali atrodyti komiškai ir keistai, bet kinams kitoje Amūro pusėje stovintys stalinistinio stiliaus pastatai su kolonomis – geriausias įrodymas, kad Rusija yra labai arti senovės graikų kultūros. Trūksta gal tik antikinių skulptūrų. Iš Heihe 黑河市 miesto viskas matosi kitaip. To nereiktų pamiršti.

„The Best British Travel Writing of the 21st Century“

Kelionės, Knygos, Pastebėjimai, ,

Šis maždaug trisdešimties straipsnių apie keliones rinkinys buvo mano kelių mano dienų desertas: vis laukdavau progos, kada galėsiu patogiai atsisėsti su knyga rankose ant sofos ir nusikelti vis į kitą pasaulio kraštą. Šiuose straipsniuose nėra jokių patarimų keliaujantiems, jokių lankytinų vietų sąrašų ar rekomendacijų: geriausi kelionių aprašymai yra tie, kurie talentingai atskleidžia kelionės jausmą ir nuotaikas. Net nesvarbu ar keliaujama į tolimą egzotišką šalį, ar tyrinėjama savo gyvenamo rajono aplinka, nesvarbu, ar pro akis prabėga tūkstančiai spalvotų nematytų vaizdų, ar aprašomi naktiniame traukinyje keliaujantys žmonės – svarbiausia yra jausmas. O tie jausmai ir graudina, ir verčia susimąstyti, ir priverčia pajusti dulkių, karščio ir prakaito kvapą. Leidžia kartu su autoriais išgyventi religinius jausmus (vienas iš straipsnių aprašo Islamo hadžą Mekoje, kitame autorius lydi savo tėvo induisto pelenus iki Gango upės). Priverčia pagalvoti, ar neatrodome keistai ir juokingai su savo fotoaparatais bastydamiesi po primityvius Afrikos kaimus, kurie jau seniai yra tapę turizmo pinigų kalykla be jokios autentikos – ir ar iš viso tikrąją autentiką galima pajusti neperimant vietinių gyvenimo būdo ir tame kaime nepagyvenus porą metų be patogumų.

The essence of travel is not to move but to feel.

Sakoma, kad kelionės atveria duris naujiems potyriams ir naujiems požiūrio kampams. Bet tai tik dalis tiesos. Keliaudami mes kartu nešamės ir savo duris, tam kad jas laikytume privertas. Labai retai iš tiesų pakeičiame savo požiūrį, labai retai iš tiesų bandome suprasti kitas kultūras, sunkiai įsigyvename į jų pasaulėžiūrą. Pakeliauti kelias savaites su turistų grupe po čiabuvių kaimus neužtenka.

Matas Šalčius: „Svečiuose pas 40 tautų“

Geografija, Kelionės, Knygos, Lietuva, , ,

Šį sutrumpintą knygos leidimą, pasirodžiusį paskutiniais sovietiniais metais, prisimenu iš vaikystės. Pamenu, jog varčiau šią storoką knygą ir žavėjausi jos pasakojimais – tiesa, taip jos niekada ir nepabaigiau, mat dešimties nesulaukusiam jaunuoliui nuotykių ten buvo per mažai. Nukonkuravo ją indėnų istorijos. Ir štai šiemet ją pagaliau įveikiau visą.

Matas Šalčius buvo garsus tarpukario Lietuvos keliautojas, kartu su Antanu Poška motociklu išsiruošęs į rainių (tigrų) tėvynę – Indiją. Pakeliui su Poška susipyko tiek, kad jo net savo knygoje nemini – jų keliai išsiskyrė Irane. Poška kelionėje užtruko aštuonerius metus, Šalčius – trumpiau. Spėjo grįžti Lietuvon, išleisti šešis knygos apie kelionę tomus ir užsidirbti neblėstančią šlovę. Antanas Poška irgi išleido du tomus apie savo kelionę pavadinimu „Nuo Baltijos iki Bengalijos“.

„Svečiuose pas 40 tautų“ įdomi savo senovine kalba: vienas žodis, kurį tikrai norėčiau kada panaudoti – „vėpsykla“ – apibūdina turistinius objektus, bet šiais laikais puikiai gali būti pritaikomas tokioms pasyvioms pramogoms kaip televizorius ar begalinis socialinių tinklų „skrolinimas“). Įdomu ir tai, ką autorius galvoja esant įdomiausia to meto skaitytojui: dažniausiai šalies aprašyme minima kas toje šalyje auginama, kokie gyvuliai laikomi, iš ko žmonės pragyvena. Daug politinės analizės ten nėra. Nors gal iš tiesų ir yra, tik jos neliko sutrumpintame leidime – visgi šis leistas 1989 metais ir iš jo išimta „daug nesvarbių svarstymų apie šalių istoriją“. Knygoje stipriai jaučiasi ir Indijos romantizavimas, bendrų šaknų su sanskritu paieška. Matyt, tuo metu lietuvių kalbos, kaip itin senos kalbos, išskirtinai išlaikiusios archajines sanskrito formas, idėja buvo labai stipri. Ir jau tais laikais visiems reikėjo aiškinti, kad mes tikrai ne rusai ir su jais nieko bendro neturime.

Knygos pradžia man buvo žymiai įdomesnė – joje aprašoma kasdieninė kelionė motociklu, įdomūs kelio nuotykiai, žavi net ir nuobodesni kelio etapai – taip žymiai geriau gali įsijausti į kelionę ir „keliauti kartu“. Pasiekus Iraną pasakojimas tampa nebe toks detalus ir praranda didžiąją dalį žavesio: keliaujama jau traukiniais, laivais ar pakeleivingomis mašinomis, bet kartais iš kelių mėnesių apsistojimo tėra tik vienas ar du puslapiai. Taip prarandi tą magišką jausmą, jog esi kelionės bendrakeleivis, telieka atskiri reportažai, tinkantys laikraščių straipsniams. Įdomu, bet nebe asmeniška.

Kaip ten bebūtų, tai lietuviškoji kelionių aprašymų klasika.

Portugalija sausio mėnesį

Gyvenimas, Kelionės,

Turbūt visgi ne pats geriausias pasirinkimas į Portugaliją važiuoti sausio mėnesį: nors ir šilčiau nei Lietuvoje, bet šlapoka ir vėjuota. Net ir gatvėse tuštoka, nedaug kas rymo lauko kavinėse, tam tikras žiemos sąstingis. Bet labai norėjosi atostogų, o Portugalija – viena iš nedaugelio Europos šalių, kur dar nesu įkėlęs kojos.

Tiek Lisabona, tiek Porto, tiek Sintra kalvotos. Lipi aukštyn, lipi žemyn, ir vėl aukštyn žemyn. Nusilesi bevaikščiodamas, tada pro turistų srautus įlipi į senovišką tramvajų ir vėl važiuoji aukštyn žemyn. Lisabona pasirodė kuklesnė nei Porto, nors gal tiesiog ne po tuos rajonus slankiojom? Porto ir namai prašmatnesni, ir parduotuvės įmantresnės, net ir upės pakrantė žymiai gyvesnė.

Aišku, Porto labiausiai visiems kelia asociacijas su spirituotu portugališku vynu portveinu. Nepasakyčiau, kad labai mėgčiau tokius gėrimus, bet, suprantama, be degustacijų neapsieita. Paprastas sausas vynas iš tos pačios Portugalijos visgi man mieliau.

Gražiausia, ką teko matyti kelionėje – rūkuose paskendusios Sintros pilys. Rūko tikrai netrūko, jis buvo toks tirštas, kad vargiai už keliasdešimt metrų įžiūrėdavai per jį besiiriančias žmogystas. Ir nors nuo pilių bokštų ničnieko nesimatė, bet rūko sukurta atmosfera buvo ypatinga. Turbūt žiemą neretai tai galima pamatyti.

Keliauti buvo smagu, bet tikriausiai Portugalija visgi netaps mano svajonių šalimi – gal visgi ten keliauti reikia vasarą?

Erika Fatland: „Sovietistan“. Kelionės po Vidurinę Aziją.

Kelionės, Knygos, , , , , ,

Post-sovietiniais vidurinės Azijos „stanais“ domiuosi gana epizodiškai: kažkada seniai (2005-aisiais) kelis mėnesius atidžiai teko sekti jų naujienas, nes po Tulpių revoliucijos jie galėjo tapti nauja įdomia investicijų kryptimi. Deja, tai užgeso su Andižano skerdynėmis. Tada vėliau, praėjus penkeriems metams, skaičiau Paul Bergne knygą apie Tadžikistano istoriją „The Birth of Tajikistan“. Pamenu tik tiek, kad tie kraštai buvo labai atsilikę, ir bent jau kažkiek sovietai už ausų juos tempė į šviesą. Bent jau skaityti kai kuriuos išmokino. Ir štai, praėjus dar kone dešimtmečiui, žmona man nupirko Norvegijos žurnalistės Erikos Fatland knygą „Sovietistan“ apie keliones po Vidurinės Azijos šalis. Sakė, jog patiks, ir ji tikrai neklydo.

Per tuos kone dešimt metų post-sovietiniuose „stanuose“ labai daug kas pasikeitė, bet dažniausiai ne visai į gerąją pusę. Beveik visur, išskyrus Kizgizijoje, įsitvirtino asmenybės kultą mylintys diktatoriai. Buvo pristatyta daug marmurinių paminklų, didžiulių vėliavų stiebų, įspūdingų pastatų ir kitokių totalitarinėms valstybėms būdingų dalykų: juolab, kad pinigai už dujas leido šiek tiek paišlaidauti. Opozicija beveik visur numalšinta, internetas stebimas, represijos įsitvirtinusios – ir visa tai gali pakeisti nebent tik prastėjanti diktatorių sveikata ar smarkiai nukritę dujų kainos.

Bet tie pokyčiai dažniausiai yra matomi tik miestuose, tuo tarpu kaimiškos vietovės gyvena visai kitame amžiuje. Nuotakų grobimas ir toliau yra visai įprasta praktika. Dar tik prieš kelis metus Uzbekistane buvo panaikintas įstatymas, kuriuo piliečiams tam tikrą mėnesį draudžiama išvykti iš šalies: visi valdininkai, gydytojai ar kitokie tarnautojai privalėjo kelias savaites padėti nuimti medvilnės derlių. Vienintelis susisiekimas tarp dviejų didžiausių Tadžikijos miestų yra šis neapšviestas ir dažnai užpiltas mirties tunelis. Kažkada su draugais galvojome, jog būtų visai smagu po Vidurinę Aziją pakeliauti mašinomis. Gali būti, jog ekstrymo būtume radę daugiau nei tikėjomės.

Man labai patinka tokios kelionių knygos, kurios duoda ir istorinį kontekstą, ir spalvingai nupiešia dabartinį šalių gyvenimą. Pilnai užskaitau.

Lenkija: šalis kažkur mėnulyje

Istorija, Kelionės, Knygos, Pastebėjimai, ,

Vienas iš paskutinių nusisekusių laimikių, netikėtai surastas atsitiktiniame dėvėtų knygų knygyne Londone, buvo Michael Moran knyga „A Country in the Moon: Travels in Search of the Heart of Poland“. Iš skaitytojų atsiliepimų ji neatrodo puiki knyga, bet man ji kažkaip sugebėjo pataikyti į dešimtuką: pasirodė tobulas 90-ųjų postsovietinės erdvės paveikslas paprasto vakariečio akimis, dažnai persmelktas Žečpospolitos romantizavimu ir istoriniais pasakojimais apie Šopeną, lenkų (ir lietuvių) didikus, jų laisvės troškimą, ekscesus, keistenybes ir pan. Lenkų skaitytojams ši knyga nepatiko, nes Lenkija nupiešta realistiškai atsilupusi ir keista, bet juk 1992-ieji tokie ir buvo.

Iš tiesų, šios knygos lapai pilni kokne anekdotiškų pasakojimų apie lenkų gyvenimą tuoj po Berlyno sienos griuvimo. Praėjo nepilni trisdešimt metų, ir jau puikiai suprantame, kas tuose pasakojimuose keisto ir juokingo, nors dar prieš kokį dešimtmetį (knyga išleista, man rodos apie 2008-uosius) ne visur būtume „pagavę kampą“. Tie maži epizodai labai puikiai parodo, kaip toli mes nuėjome ir kaip greitai patys tapome vakariečiais. Apvogus autoriaus mašiną jis kreipiasi į policiją – visi labai paslaugūs, šokinėja ir tūpinėja: juk užsieniečio mašiną apvogė! Dešimtmečio įvykis! Policininkas pasiūlo pavėžėti autorių namo policijos mašina, šis sutinka, ir įsėdęs į automobilį, segasi saugos diržą. Policininkas geraširdiškai šypsosi per storus ūsus, moja ranka ir sako, jog važiuojant su juo saugos diržo segtis nebūtina. Tikrai dar prieš dešimtmetį nebūčiau supratęs, kas čia blogo ar juokingo. O prieš dvidešimtį metų nebūčiau supratęs, kas čia keisto, jei sugedus autoriaus mašinai visas kaimas puola padėti, ištekina trūkstamą detalę ar tai veržliaraktį, ir, nepaėmę už remontą pinigų, nepaleidžia tolimesnėn kelionėn tol, kol kaimo klebonas mašinos nepašventina su krapyla. Juk pamatyti, o tuo labiau padėti, užsieniečiui su prabangia užsienietiška mašina yra didžiulė garbė.

Ne viskas toje Lenkijoje blogai, net ir autoriaus akimis. Kaip tik, jis galėtų lengvai būti apkaltintas per daug dideliu Lenkijos romantizavimu. Taip, šią knygą skaitydamas sužinojau apie daug visokių Abiejų Tautų Respublikos didikų statytų pilių, gražių, nuo britų nusižiūrėtų parkų bei vienuolynų. Iki šiol man Lenkija vis dar buvo daug maž pravažiuojamoji šalis pakeliui į Europą, bet va, dabar jau noriu važiuoti į Krokuvą ir pakeliui aplankyti daug knygoje minėtų miestelių. Toks ir turėtų būti idealus kelionės gidas: per asmeninę patirtį, nuogirdas ir įspūdžius suguldytas pasakojimas, kurį skaitant googlini naujas vietas ir žymiesi jas žemėlapyje.

Robert Byron: „The Road to Oxiana“

Istorija, Kelionės, Knygos, , , ,

1933-iaisiais anglas Robert Byron išsiruošė į beveik metus trukusią kelionę į po Iraną ir šiaurės Afganistaną, ten kur teka upė Amudarja, graikiškai vadinta Oksu (todėl ir „kelias į Oksianą“). Šios kelionės dienoraštis tapo kone pirmąja tokia nusisekusia kelionių knyga pasaulyje, ir neveltui. Knygoje daug humoro, aštrių posakių, pastebėjimų apie politiką, persų bei afganų gyvenimo būdą, o ir pati kelionė ne ka prastesnė už geriausias „Top Gear“ serijas. Tik autorius keliauja po svetimas ir jau tuo metu pavojingas šalis be didelės palaikymo komandos, vis įveikdamas gamtos stichijas, nepatiklius valdininkus, ir kitokias kliūtis. Robert Byron turėjo labai gerą architektūrinį išsilavinimą ir jo pagrindinis kelionės noras buvo pamatyti centrinės Azijos senuosius architektūros paminklus. Jis juos taip meistriškai aprašo, kad sekant jo kelionę knygos puslapiais pradedi gailėti to, kad per beveik šimtą metų Afganistanas netapo nei kiek ramesnis nei patogesnis kelionėms. O juk imtum ir būtinai aplankytum. Gal visgi tam tiktų šiaurės Iranas ar Samarkandas su Buchara.

We seem to be approaching a mediaeval tyranny of modern sensibilities. There was a diplomatic incident when Mrs. Nicolson told the English public she could buy no marmalade in Teheran.

[…]

Poor Asia! Everything boils down to the inevitable nationalism, the desire for self-sufficiency, the wish to cut a figure in the world and no longer be called interesting for lack of plumbing.

Robert Byron, „The Road to Oxiana“

Knygoje atsiskleidžia ir įdomios persų bei afganų savybės. Keliauta tokiu laiku, kai nacionalizmo idėjos dar tik pradėjo stiprėti, bet tautinė savimonė dar labai jautri: neduok dieve paminėsi, jog Iranas toks atsilikęs, jog ten neįmanoma gauti marmelado – gali susilaukti tarptautinio skandalo. Visi įtarūs, visi užsieniečiai sekami, nors tai ne itin sunku padaryti, nes užsieniečiai į tuos kraštus normaliai neužsuka. Jei patekai į tuos kraštus, tai tikriausiai verslo reikalais, todėl tikriausiai esi turtingas. Jei ten keliauji net ne verslo reikalais, tikriausiai esi pasakiškai turtingas – todėl vietiniai į tave žiūri kaip į pinigų kapšą, kurį reikia numelžti, išsunkti ir visaip kitaip išnaudoti iki pat pabaigos: ką žinai, gal tokių galimybių gyvenime daugiau ir nebepasitaikys.

Didinga architektūra ir istorija afganų nežavi, jie su persais rungtyniauja, kas pirmas toliau nužengs moderniame pasaulyje. Abi tautos nori, kad niekas jų nelaikytų atsilikusiomis, bet dėl to dažnai savo pastangas švaisto norui neaišku kuo nustebinti pasaulį (ar bent jau, autoriaus nuomone, tokia politika vyravo šacho valdomame Irane 1930-aisiais, nors, gerai pagalvojus, pasikeitė ne viskas: dar ir dabar Iranui už viską svarbiau turėti atominį ginklą). Į kelius ir infrastruktūrą, į žmonių švietimą, mediciną ar pragyvenimo lygį investuojama mažai, bet visi labai išdidūs savimi ir neduok dieve juos kritikuosi. Aišku, gal niekas ir nenori, kad dar labiau pasipūtęs anglas jiem aiškintų kaip reikia gyventi.