18 kilometrų Aukštadvario apylinkėmis

Verbų sekmadienį, merkiant lietui ir dangui dėl ciklono esant užrauktam, nugalėję dvejones ir kupini ryžto, išsirengėme į kone dvidešimties kilometrų žygį po Aukštadvario apylinkes. Ofisuose užsisėdėjusioms kojoms tai žadėjo būti nemenkas išbandymas, juolab, kad kuprinės gyvenime tokių atstumų molėtais lietuviškais miško keliukais nesu tysęs, tuo labiau vis nuo veido nubraukiant lietaus lašus.

Žygis buvo organizuojamas Vilniaus Universiteto Žygeivių klubo – šio klubo vedlys Tadas Šidiškis vertas atskiro paminėjimo. Atkakliai brendantis per miškovežių ištrintą purvo košę ilgų žilų plaukų ir dar įspūdingesnės baltos barzdos savininkas iš tolo kėlė pagarbą ne vien savo stotu ar spinduliuojama tvirtybe: jis buvo žygio siela ir dvasia, tikrasis senosios kartos gamtos vaikas, kartas nuo karto užtraukiantis lietuvių liaudies dainą, paraginantis žygeivius sugroti dambreliais, sustojantis pauostyti pražydusio žalčialunkio ar papasakoti istorijos apie kalvose palaidotą milžinišką slibiną. Ir visai nesvarbu, kad tos istorijos daug ko mačiusiam kelia naivią šypseną, o smaragdo spalva turėję žėrėti Škilietų ežeriukai it cepelinų nuoviras bolavo nykia pilkuma: nuoširdumo ir užsidegimo iš Šidiškio neatimsi.

Darnia vora į piliakalnį
Darnia vora į piliakalnį

Samanos, ąžuolai, pelkynai ir daug daug molio. Tiek daug, jog išsimozoji iki pat ausų, o grįžęs vos sugebi atplauti batus. Bet molis visgi toks lietuviškas ir toks savas, kad net nesistebi nugirsta žygyje fraze: „jūrą tai daug kas turi, o, va, mūsų turtas – ežerai!“. Nesame mes jūrinė valstybė, nors tu ką – vis tiek mus link miškų ir molio traukia. Ir ežerai ne tokie platūs kaip jūros begalybė; lyg saugiau, kai krantas matos. O jei dar koks akmuo po ąžuolu apsamanijęs – tai jau visai namų jaukumu dvelkia.

Samanoti akmenys
Samanoti akmenys

Nuo kojų nusivariau kaip reikiant, drėgmės irgi pakako. Visgi šis žygis šio to ir išmokė: nuoširdžiai džiaugtis mažais dalykais, net jei tai būtų jau aštuoniasdešimt ketvirtą kartą matytas žalčialunkio žiedas ar per kelią nušokuojanti varlė.

Keli įspūdžiai iš Maroko

Praėjus savaitei nuo kelionės į Maroką įspūdžiai jau susigulėjo, susicukravo ir tapo tinkami vartojimui. Teksto daug rašyti nesinori, nes Karolio vis tiek nepraspjausi, bet keletu nuotrupų vis tiek norisi pasidalinti.

Marokas yra didelis. Nors ir su gana gerais keliais, nutįsusiais per dykumą ir išvingiuotais per kalnus, bet visgi pakankamai didelis, kad ištisas dienas sėdint mašinoje retkarčiais imi ilgėtis Lenkijos kelių, kuriuose bent jau fūros važiuoja didesniu nei varganų 20 kilometrų per valandą lėtumu. Maroko vairuotojai nepikti, nelabai kur skubantys (bet kur ten ir nuskubėsi, kai sename Mercedese sutalpinti 8 žmonės – trys priekyje, keturi gale ir vienas bagažinėje, nors ir tai tikriausiai dar ne riba), turintys savitą požiūrį į tai, kaip reikia kirsti žiedines sankryžas, bet atlaidūs labiau pablyškusios odos keistuoliams iš Europos: juk pykčiu ir pypsėjimais šiems košės į galvą neįkrėsi, tegu važiuoja kaip supranta. Per savaitę taip ir nesupratau kai kurių vietinių vairavimo subtibylių, bet nei karto nepatyriau vairuotojų burbėjimų, kad kažką padariau ne taip, nors išgąstingą nuostabą pėsčiųjų veiduose teko matyti vos ne kaskart juos sustojus netikėtai praleisti – matyt taip elgtis nepridera.

View this post on Instagram

#sheep #Morocco #rain

A post shared by Rūta Kudarienė (@ruta.kudariene) on

Teigiamai nustebino ne vien vairuotojai: važiuojant į Maroką tikėjomės susidurti su baisiais įkyruoliais, kokius dažnai galima sutikti turistų numindžiotose Egipto vietose vos tik išėjus už „viskas įskaičiuota“ šėryklų vartų. Nieko panašaus: nors kai kurie „gidai“ ir buvo ganėtinai įkyrūs, bet pardavėjai savo prekių negrūsdavo ir už rankų negraibydavo. Na, nenori, tai nepirk. Labai tai patiko. Ir šiaip žmonės draugiški bei mieli: paklausia iš kur, užklausia, ar viskas gerai, ir jei moki prancūziškai c’est bien iš karto palinki geros kelionės ir savo pusbrolio taksisto paslaugų nebesiūlo. Be to, net naktį siauriausiose senamiesčių gatvelėse, iš kurių išėjimą gali rasti tik GPS pagalba, pamatęs tarpuvartėje dienos reikalus aptarinėjant tris jaunuolius nesaugiai nesijauti: blogiausiu atveju jie tik paklaus, ar nepasiklydai.

View this post on Instagram

#Morocco #Tangier #travel #oldcity #street #woman

A post shared by Rūta Kudarienė (@ruta.kudariene) on

View this post on Instagram

#Gamers #Chefchaouen #Morocco #travel

A post shared by Rūta Kudarienė (@ruta.kudariene) on

Maroko kaimuose ir senamiesčiuose laikas kažkur įstrigęs – matyt per tas siauras gatveles naujovėms sunku rasti kelią. Čia pamatysi daug gatvės prekeivių, keistų žmogystų su chalatais ir geltonomis šlepetėmis, tik pro čadros plyšį žvelgiančių moterų, pakabintą avies skerdienos gabalą, kamurkėje sėdintį kirpėją, daug daug katinų, prasilenksi su kuokštus mėtų tempiančiu asilu ar vežime miegančiu duonos kepėju. Bet kartu rasi ir Europos klubų futbolo marškinėlių, Playstation taisyklų bei pigių iPhone pardavėjų: tam tikra Gariūnų ir viduramžių sankirta, apvelta Rytų kvapų, turistų šurmulio ir kartas nuo karto per visą miestą nuvilnijančio „Allahu Akbar“. Kai kuriuose kaimuose – tikra stereotipinė Afrika, su dulkėtomis miesto gatvėmis, tavo mašiną apspintančiais ir ant jos užsikabinančiais vaikais, upelyje kojomis mindančiomis skalbinius moterimis, šiukšlių krūvomis ir kitais skurdo elementais, galbūt dar paryškintais aplink plytinčios dykynės.

View this post on Instagram

#Chefchaouen #Morocco #local #people #travel

A post shared by Rūta Kudarienė (@ruta.kudariene) on

View this post on Instagram

#Morocco #Essaouira #fruits #market #travel

A post shared by Rūta Kudarienė (@ruta.kudariene) on

Didžiausią įspūdį visgi padarė dykumos kopos: iki jų vertėjo belstis itin tolimą kelią. Nepatikėtum, jog oranžinis smėlis savo spalvą įgavo ne photoshop‘o pagalba: jis ryškus, besitęsiantis iki horizonto. Atlaso kalnai irgi spalvingai gražūs: ne vien pilki kaip Alpės, o žalsvi, rausvi, geltoni ir kitaip raibi. Savaitės Marokui neužtenka – ten tikrai yra ką pažiūrėti.

View this post on Instagram

#Morocco #Atlas #mountains #berber #village #travel

A post shared by Rūta Kudarienė (@ruta.kudariene) on

PS. Nuotraukos ne mano, o Rūtos, mat mano fotografijos sugebėjimai pasibaigia ties kreivų selfių darymu. Dar galima nuotraukų paveizėti automagiškai sudėliotame Google+ albume.