Hermann Hesse: „Stiklo karoliukų žaidimas“

Iki kai kurių knygų reikia priaugti. Hesės „Stiklo karoliukus“ net kelis kartus bandžiau įveikti prieš kokį dešimt-penkioliką metų, bet vis nesėkmingai: lėtas, nuobodokas pasakojimas, beveik niekas knygoje nevyksta, nuobodu. O štai šiemet perskaičiau su didžiuliu malonumu – subrendau tiek, kad knygoje dėstoma gyvenimo filosofija bei lėta ir rami jos tėkmė kaip tik pataikė į dešimtuką.

Knygoje piešiamas žaidimų magistro Knechto („tarno“) paveikslas – kone idealaus lyderio istorija: darbštus, netrokštantis valdžios žmogus, nesimėgaujantis galia, kuklus, protingas, džiugiai prisiimantis likimo naštą. Skaitai ir lengvai įsivaizduoji, kad tokiu lyderiu ir pats norėtum tapti: visus įkvepiančiu, visiems padedančiu, visų gerbiamu tobulu pavyzdžiu. Ir tik knygos pabaigoje viskas kažkaip sugriūva: Knechtas mato grėsmes ordinui, bet nori nuo pareigų pasitraukti ir visko atsisakius tapti paprastu berniuko mokytoju. Bet tai jam nelemta, jo mirtis atrodo beprasmė. Tad ar teisingai jis pasielgė, bėgdamas nuo savo pareigos? Ar išsikvėpęs lyderis turi pasitraukti? Ar visgi sukandęs dantis toliau nešti savo naštą? Geros knygos tuo ir ypatingos, kad palieka daug klausimų, kuriuos nešiojiesi savyje dar ne vieną savaitę.

Yra knygoje ir kitų labai įdomių temų: pats stiklo karoliukų žaidimas ir jo ordinas gali simbolizuoti akademiją, religiją ar dar bet kokią bendruomenę. Ne visa tai, kas sena, ir kuo žavimasi, išlaiko vertę ir pagarbą, kiekviena tokia organizacija turi vis atsinaujinti, neužsidaryti į savo kiautą. Tai, kas kažkada buvo inovatyvu, laikui bėgant sustabarėja. Mokslas, kaip ir karoliukų žaidimo ordinas, lyg ir turi viršenybę prieš religiją, bet jis jaunas, jo tradicija žymiai trumpesnė, o mokslininkai, kaip ir stiklo karoliukų žaidėjai, dažnai žaidžia datomis ir apibrėžimais, nekreipdami dėmesio į esmę. Istorikams bei karoliukų žaidėjams svarbios datos ir mūšiai, o vienuoliui įdomiausia istorijoje užčiuopti tokius dalykus, kurie leidžia šaliai, organizacijai ar bendruomenei ilgai klestėti be didelių herojų ar asmenybių. Bažnyčia, skaičiuojanti savo amžių tūkstantmečiais, gyvena ne konkretaus popiežiaus asmenybė kultu, o bendromis vertybėmis.

Tara Westover: „Apšviestoji“

Ši knyga labai patiko žmonai ir uošvei, o be to ją labai rekomendavo Bill Gates – žodžiu, ji lengvai pateko į šiemet būtinų perskaityti knygų sąrašą. Patiko, bet visgi ne taip, kaip pernai skaityta „Hillbilly Elegy“: gal sunkiau buvo identifikuotis su heroje, gal kartais per daug kai kas atrodė perspausta ir sutirštinta, gal sunku buvo suprasti, ar čia sisteminė visuomenės problema, ar tiesiog Tarai taip nepasisekė, kad gavo tokius tėvus su psichinėmis ligomis.

Jei „Hillbilly Elegy“ gana aiškiai matosi, kas visgi herojų ištraukė iš asocialumo duobės ir tempė į šviesą: užsispyrusi močiutė, kariuomenės būrio vadas, ar kiti sutikti žmonės, tai „Apšviestojoje“ gana sunku suprasti, iš kur atsirado polinkis į mokslą. Išaugus mokslo nekenčiančioje aplinkoje vargu ar galima lengvai įgauti kitokias vertybes. Be to, man buvo gana sunku patikėti, jog visiškai nieko nemokomi vaikai, užaugę kone drevėje, per vasarą galėtų išmokti tiek, kad išsilaikytų baigiamuosius mokyklos egzaminus: ar tik dvi klases baigęs suaugęs lengvai su tuo susidorotų? O gal visgi nebuvo taip jau tie vaikai nemokomi ir sąlygos siekti šviesos nebuvo jau tokios baisios? Keturi mokslo daktarai asocialioje šeimoje šiaip jau neišauga.

Panašios kritikos susilaukia ir tėvų „survivalistų“ paveikslas – gal jie ir ruošiasi pasaulio pabaigai, bet iki visiško kraštutinumo jiems tolokai: yra namie ir internetas, naudojamasi ir elektra, yra ir telefonas. Jų gyvenimo stilius nėra kraštutinis Amišų idealas. Pati autorė gana dažnai pabrėžia, jog nebepasitiki savo atmintimi: dažnai tuos pačius įvykius jų dalyviai piešia kitokiomis spalvomis.

Nepaisant šių trūkumų, visgi tai užkabinanti knyga. Labiau apie psichinę negalią, apie smurtą šeimoje, apie asocialumą, mažiau apie kraštutinį religingumą, apie mormonus bei tamsuolių kaimiečių vertybes. Bet norint geriau suprasti, kuo gyvena tamsuoliškoji JAV gyventojų dalis, rekomenduočiau skaityti „Hillbilly Elegy“.

Marina Abramovič: „Walk Through Walls“

Autobiografija visada lieka autobiografija – kai kurie dalykai atrodo pagražinti, gal kas ir nutylėta, kas nors pašviesinta, sušvelninta, bet galų gale tai atspindi autoriaus požiūrį į savo nueitą kelią. Marina Abramovič – viena garsiausių performansų menininkių pasaulyje, tikra performansų „močiutė“, ne kartą plėtusi šio žanro ribas ir ne kartą šokiravusi žiūrovus.

Nors Marina ir stengiasi save nupiešti kaip itin stiprią asmenybę, kuri gali visur „eiti kiaurai sienas“ bei viską nugalėti, artodo, kad tai kartu ir sulaužyta siela: privilegijuota vaikystė aštuonių kambarių bute (kas Jugoslaviško socializmo realybėje yra neįtikėtina prabanga) tarp nuolat konfliktuojančių tėvų, savęs žalojimas, žaidimai su mirtimi, fatalizmas. Ir kartu nuolatinis dėmesio noras. Noras šokiruoti, peržengti skausmo ribas, atsisakyti absoliučiai visko dėl meno: vaikų, gyvybės, prieraišumo. Ganėtinai keista skaityti memuarus, ir juose beveik nerasti gilesnio paaiškinimo, kam labiausiai skirti Marinos performansai: susidaro įspūdis, jog jie visgi labiausiai skirti jai, o ne publikai. Peržengti save, dar kartą save nuplakti, dar kelias savaites save kankinti nejudant. Ir visur tik „aš“, „aš“ ir „aš“. Aš galiu, o mano partneris negalėjo to iškentėt. Aš galiu nuoga save viešai žaloti, nes ne kiekvienas tai išdrįstų. Štai, žiūrėkit kaip man visai nebaisu, kai badau savo rankas peiliu.

Knygos skyriuje apie jos žymiausią performansą „The Artist is Present“ rašoma, kad jai į akis atėjo pažiūrėti labai liūdna mergina, ant rankų laikiusi kūdikį. Ilgai pažiūrėjus Marinai į akis, ji atidengė kūdikio galvą, kur matėsi randas ir nuėjo. Pasirodo, kūdikis sirgo smegenų vėžiu ir tai buvo diena, kai buvo nuspręsta, kad daugiau chemoterapijos nebebus jam taikoma, nes jis per daug kankinasi, o išgelbėti jo nėra šansų. Marina sugretina šį kūdikio randu su savaisiais randais, kurie ant jos kūno atsirado dėl jos performansų, bet toks sugretinimas skamba tuščiai ir kvailokai: kūdikio randai yra tikri, jo toks likimas, o Marinos – sau pačiai suteikto viešo skausmo publikai randai. Nelabai tik aišku, ar Marina supranta, kad tai nelygiavertis palyginimas.

Tiesa, nepaneigsi, jog Marinos Abramovič performansai iš tiesų nepalieka abejingų – ji moka žaisti publikos emocijomis. Ir gal net ne tiek svarbu, kad jis tiki šamanais, telepatiniu bendravimu mintimis, kristalų jėga ir kitomis paikystėmis: emocija publikai yra tikra. O ją gali sukelti ne kiekvienas menininkas.

Johann Hari: „Lost Connections“

Šią knygą nusipirkau per Ezra Klein podcastą išgirdęs interviu su jos autoriumi. Johann Hari populiariai ir aiškiai susistemino šiuolaikines mokslines žinias apie depresiją ir jos priežastis. Ir nors žinios apie depresiją nėra tai, kas man šiuo metu itin aktualu, bet bendri pastebėjimai apie tai, kas žmones daro laimingus, pasirodė intriguojantys.

Pasirodo, JAV (o gal ir Lietuvoje, nesu tuo tikras) vis dar labai populiaru depresiją gydyti antidepresantais: vyrauja požiūris, kad depresija tai tiesiog kažkas chemiškai ne visai tvarkingai susidėlioję paciento smegenyse, o tą lengviausia išspręsti atstatant cheminį balansą. Tačiau tai iš tiesų tėra tik simptominis gydymas – lygiai taip pat, kaip atsiradus skausmui, gydyti jį nuskausminančiaisiais, nekreipiant dėmesio į tai, kad pacientui nutraukta ranka. Depresija dažniausiai yra ženklas, kad kažkas su paciento gyvenimu yra negerai: gal kas mirė, kad jis nemato išeities, gal yra kur nors užstrigęs. Ir kol to neišspręsi, pacientas laimingesnis netaps.

Buvo labai įdomu paskaityti apie pagrindines depresijos priežastis. Beje, nekenčiamas darbas, kuriame nematai prasmės, ir kuriame nesijauti gerbiamas, yra viena iš svarbesnių. Jei dirbi ten, kur tave verčia daryti beprasmius darbus, ir dar niekas už tavo pastangas nepadėkoja, natūralu, kad gyvenimas neatrodys mielas. O jei dar kankina finansiniai sunkumai, ir dėl to lengvai negali nusispjauti ir eiti dirbti kitur – problema iš tiesų didelė. Dar depresija dažnai užpuola tuos, kurie jaučia socializacijos trūkumą (o tai dažnai būna mažus vaikus auginančioms mamoms) ar tiems, kurių vertybės orientuotos į išorę – tie, kuriems labai svarbu, ką apie juos mano kiti, kuriems nuolat reikia palaikymo. Dėl to socialiniai tinklai į depresiją stumia iš keleto pusių: internetinis bendravimas yra paviršutinis, lyginant su draugyste „akis į akį“, o be to internete visi tokie gražūs ir idealūs, kad greitai pradedi savimi nusivilti. O jei stengiesi gyvenimą gyventi taip, kad gautųsi gražios Instagram nuotraukos, greitai pasijunti tuščias. Ypač, jei „like“ ir komentarų skaičius nedidėja.

Vienas įdomesnių pasiūlymų, ką daryti, kad būtum laimingesnis, yra tapti dosnesniu kitiems. Paklausti, kaip sekasi, pasiūlyti pagalbą, pabendrauti. Tai ypač nelengva, esant gilioje depresijoje (juk atrodo, jog labiausiai pagalbos reikia ne kitiems, o tau), bet tai vienas tiesiausių kelių į laimę. Gaila, kad pagal dosnumą lietuviai yra kone paskutinėje vietoje pasaulyje.

Mark Twain, Charles Warner: „The Gilded Age“

Paauksuotas amžius – toks laikotarpis JAV istorijoje, kur viskas lyg ir tviska auksu, bet giliau pakapsčius tikro aukso rasi nedaug. XIX amžiaus pabaigą ir laikus po JAV pilietinio karo vaizduojantis Marko Tveno bei Charles Warner’io romanas buvo toks įtaigus, jog davė pavadinimą ištisai erai.

Nepasakyčiau, kad ši knyga skaitėsi lengvai ir maloniai: nemanau, kad tai aukščiausi Marko Tveno literatūriniai pasiekimai. Tačiau to meto dvasia atskleista labai neblogai. Lygiai kaip ir kai kurie dabartinės JAV politikos bruožai: lobizmas, korupcija, valstybės lėšų švaistymas savo politinei galiai bei finansinei gerovei kurti.

Tuo pačiu, gerai pavaizduojami ir dabar kiek stereotipinis „amerikono“ paveikslas: visada linkęs rizikuoti, mėgstantis spekuliacijas, ne visada norintis uždirbti pinigus paprastu darbu, o siekiantis vis daugiau ir daugiau. Tai visos tautos variklis, stumiantis juos į priekį, bet kartais nuvedantis į lankas, nes šiam gaivalui trūksta vertybinio pagrindo. Užsidirbti turtus siekiama atkakliai, tačiau ne visada to rezultatas teigiamas. Knygoje rašoma apie šeimą, kuri kažkada spekuliaciniais tikslais niekam nereikalingoje vietoje pigiai nusipirko didelį sklypą – galvojo, jog pasakiškai praturtės, kai pro ten eis geležinkelis, kursis pramonė ir žemė stipriai pabrangs. To neatsitiko, bet per kelias kartas niekas nesugebėjo šios iliuzijos atsikratyti. Net gavus gerą pasiūlymą parduoti žemę už normalią kainą, ji būdavo neparduodama, nes tikėtasi, jog po keleto metų jos kaina bus šimtą kartų didesnė. Nebuvo.

Jei domiesi JAV istorija, šis romanas turėtų patikti ir padėti geriau suvokti XIX amžiaus pabaigą. Bet, turbūt kaip mūsiškė mokyklose skaitoma lietuviškoji klasika, gerai atskleisdama to laikmečio kontekstą iki Nobelio literatūros premijos netraukia.

John D. Caputo. „Truth“

Kaip ir dauguma filosofijos knygų, ši nebuvo pati lengviausia, ir kai kuriuos puslapius turėjau versti įtempęs smegenis bei valią. Bet, nepaisant to, šis gana trumpas pasakojimas apie tai, kaip keitėsi tiesos sąvoka filosofijos istorijoje man patiko.

Patiko dar ir todėl, kad gana aiškiai išdėstė skirtumą tarp modernistinio ir post-modernistinio požiūrio į pasaulį: modernizmas linkęs viską sudėti į atskirus stalčiukus, sukaterogizuoti, priskirti baltai arba juodai. Post-modernizmas dažnai perlenkia lazdą į kitą pusę: nieko nėra absoliutaus, viskas priklauso nuo požiūrio taško, yra tik pilkų atspalvių spektras. Todėl modernistams tiesa yra tik tai, kas racionaliai įrodoma, o post-modernistams vienos tiesos net negali būti – visi mes teisūs, net ir tie, kurie susipykę su fizikos dėsniais, mat gal iš jų kampo viskas atrodo kitaip.

Galų gale tikriausiai neteisūs nei vieni, nei kiti, ir reikalingas kažkoks tarpinis požiūris. Ne viską galima spręsti racionalumu (tarkim, kaip iki galo racionaliai išmatuoti paveikslo grožį?), ne viskas tikėjime yra niekam vertos sapalionės. Lygiai taip, negalima įkristi į reliatyvizmą: ne visi požiūriai yra teisingi, kažkokie realybės dėsniai visgi egzistuoja, ir to nereiktų paneigti. Jei kas nors įrodinėja, jog žemė plokščia, jis turi tam teisę, tik nebūtina jo klausyti – reikėtų tik stengtis, kad jo kalbos visiem atrodytų kvailokos.

Filosofijos istorijoje gaudausi mažokai, tad po šios knygos mano norimų perskaityti autorių sąraše atsidūrė Wittgenstein‘as, Rousseau ir Montaigne‘is. Jei dar pridėčiau Max‘ą Stirner’į, apie kurį prisiskaičiau CalassoKušo žlugime“, šie metai man gali tapti filosofijos skaitymo metai.

Lewis Carroll: The Annotated Alice

Pirmoji šių metų Knygų klubo knyga pasitaikė trumpa ir lengva – pasirinkome skaityti Lewis CarrollAlisą stebuklų šalyje“. Kadangi ne kartą ją esu lietuviškai skaitęs vaikystėje, ėmiausi išsamesnio varianto: originalios angliškos Alisos su visais paaiškinimais ir anotacijomis. Paaiškinimai pravertė.

Knygų klubo vertinimai buvo gana nevienareikšmiai: vieniems Alisoje per daug nesąmonių ir per mažai prasmės, kitiems ji per daug vaikiška, tretiems ji dvelkia vaikystės nostalgijos kvapu, dar kitiems tai tiesiog crazy knyga, ir net neaišku ar tinkanti vaikams. Man Alisa vis dar labai miela, ypač po to, kai anotuotoje versijoje radau daug keistenybių paaiškinimų. Knygoje labai daug Viktorijos laikų Anglijos kultūrinių sluoksnių, tad, tikėtina, jog ši knyga to meto vaikams darė žymiai didesnį įspūdį nei dabar. Tam, kad knygoje sutinkami eilėraštukai būtų įdomūs, reikia žinoti, ką jie parodijuoja, o jei niekada nesi girdėjęs „Tindi Rindi Riuškos“, atsitiktinai knygoje sutiktas šieną pjaunantis vilkas ar riešutaujanti meška pasirodys tik beprasmės nučiuožusios fantazijos.

Alisos knyga to meto vaikams turėjo būti visiškas hitas ir dėl to, kad kitos tuo metu dominuojančios pasakos buvo žiauroki alegoriniai pasakojimai su aiškiais moralais. O štai čia – tiesiog keistas juokingas pasaulis be jokio smurto (nors karalienė visad įsakinėja nukirsti visiems galvas, niekas jai nepaklūsta). Gerai įsivaizduoju, kaip tokia absurdo pasaka gali gimti gyvai ją sekant vaikui: pats pamenu kad vaikystėje močiutė sekdavo čia pat sugalvotas istorijas apie Zuikį Puikį, kuris pirko mašiną varomą ne benzinu, o limonadu. Kuo keisčiau, tuo daugiau juoko ir linksmumo. Ir ne kiekvienas pasakojimas turi rimtu veidu ko nors išmokyti apie gyvenimą.

Antroji Alisos knyga apie Veidrodžių karalystę jau visai kitokia, joje žymiai daugiau struktūros, ji geriau apgalvota, po ja slepiasi daug logikos ir matematikos teorijos. Gal ji labiau taikyta į suaugusius, bet kokybiškai, bent jau man, nepralenkia Alisos Stebuklų šalyje. Pridėjus į žodžius daugiau prasmės smagumas gali ir apgesti. Nors, aišku, buvo įdomu skaityti paaiškinimus apie formaliąją logikos teoriją: bet tai tikrai ne kiekvienam.

Beje, man atrodo, jog Alisos sapnas papasakotas labai tikroviškai: tik sapnuose viskas būna taip keistai persipynę, su aliuzijomis į kažkokią prasmę, kurios taip iki galo ir nepavyksta pagauti. Vaizdai keičiasi taip pat greit, pereinama nuo scenos prie scenos, o svarbiausia, jog visų tų keistenybių apsuptyje sapnuotojas dažniausiai nejaučia, kad čia kažkas ne taip – keistumo jausmas atsiranda tik pabudus.

Varlam Shalamov: „Kolyma Tales“

Solženicyno (kiek nustebau, kai pamačiau kaip rašoma jo pavardė lietuviškai) „Gulago archipelago“ nesu skaitęs, bet bent jau esu apie ją girdėjęs. Varlamo Šalamovo „Kolymos istorijų“ nebuvau nei skaitęs, nei apie jas girdėjęs. Tiesą sakant, ir labiau nei aš skaitančiam vakarų pasauliui autorius visai nežinomas, bet Tyler Cowenmarginalrevolution.com šios knygos anglišką leidimą laiko viena geriausių šių metų skaitinių. Neklydo. Įspūdinga.

„Kolymos istorijos“ yra trumpi pasakojimai apie tremtį ir priverstinį darbą aukso kasyklose tolimojoje Šiaurėje, Magadano apylinkėse. Pats autorius tuose neregėto šalčio, bado, fizinio išsekimo ir nužmogėjimo kraštuose praleido septyniolika metų ir grįžęs, be sentimentų, pamokslavimų ir bandymų moralizuoti ar piršti savo nuomonę, aprašė ką matęs. Nes moralizuoti nelabai yra ką: kai žmogus yra alkanas ir amžinai sušalęs, jausmų nebelieka. Nebelieka draugystės, atjautos, meilės, rūpinimosi kitais, nebelieka net pavydo, teisybės troškimo, pykčio ar priešinimosi. Žmogus tampa gyvuliu, kurio tikslas – pragyventi dar vieną dieną, ar bent jau sukaupti pakankamai jėgų, jog sugebėtų nuosavomis rankomis pabaigti savo liūdną egzistenciją.

Hope always shackles the convict. Hope is slavery. A man who hopes for something alters his conduct and is more frequently dishonest than a man who has ceased to hope.

Varlam Shalamov „Kolyma Tales“

Perskaičius šią knygą Sruogos „Dievų miškas“ atrodo kaip lengvas pasivaikščiojimas parke. Net Holokausto kančios gali atrodyti lengvesnėmis nei tremtis Kolymoje: jiems bent nereikėjo dešimtmečiais šaltyje dirbti aukso kasyklose. Kolymos kalėjimuose žuvo virš pusės milijono žmonių.

Roberto Calasso: „The Ruin of Kasch“

Net nežinau, kaip apibūdinti šią knygą. Net nežinau, ar ji man patiko, nes stūmiausi per ją sunkokai. Daug filosofijos, daug faktų, daug istorijos, kurią neretai sunku suprasti: žiūrėk, kažkur mintis pabėgo ir nebesupranti, apie ką čia skaitai. Ir kai jau galvoji, kad nebeverta kankintis, užčiuopi kažką fundamentalaus: apie garbę, apie pasiaukojimą, apie Prancūzijos revoliuciją, apie tai, kuo skiriasi teisė nuo tvarkos, apie post-modernizmą,  marksizmą ir liberalizmą, kurie lipdyti iš to paties molio, nes abu tikisi išlaisvinti žmogų, apie Upanišadas, apie Antikos filosofus. Nors knygai perskaityti reikėjo kelių mėnesių ir kone keliasdešimt kartų norėjau ją mesti į šoną, pergalėjo mano bjaurus įprotis sukandus dantis pabaigti tai, kas pradėta. O kai jau ši knyga užversta, knygyne vėl pagaunu save besidairant Roberto Calasso pavardės – gal ne tuojau pat, bet esu tikras, kad ir toliau norėsiu jį skaityti.

Po „Kušo griūties“ mano skaitytinų knygų sąrašas pasipildė ne viena knyga: nesu skaitęs nei Markso „Kapitalo“, nei Tomo Akviniečio, labai paviršutiniškai suprantu filosofijos minties istoriją, apie Maksą Stirnerį net nebuvau girdėjęs. Rytų filosofijos žinios pasibaigia ties kažkada mokykloje skaitytu „Gilgamešu“. Tiek mažai laiko, o tiek daug įdomių, dar neatrastų dalykų.

Max Tegmark – „Life 3.0“

Jau senokai skaitoma knyga mane taip erzino: nuolat norėjosi su autoriumi nesutikti ir nurašyti jį kaip nieko nesuprantantį naivų hipsterį. Paviršutiniškas tekstas, pilnas gal ir įdomių, bet dažniausiai visiškai neesminių pastebėjimų, užteptas riebiu sluoksniu autoriaus sutiktų žymių žmonių pavardžių. Buvimas fiziku visai neužtikrina, jog supranti dirbtinio intelekto problemas, juolab, kad jos daugiau filosofinės / humanitarinės, o ne iš tiksliųjų mokslų srities. Nors ir tiksliųjų mokslų problemos knygoje nušviestos skurdokai.

Aišku, visai nepadeda ir tai, kad mano paties nuomonė apie dirbtinį intelektą labai skiriasi nuo autoriaus, bet būtent todėl ir noriu geriau suprasti Bostromo, Kurzweilo ir kitų požiūrį, kad tuoj tuoj pasaulį užvalgyt superprotingas dirbtinis intelektas. Kiek suprantu, su bendruoju dirbtiniu intelektu (t.y. ne tokiu AI, kuris sugeba atlikti tik siaurą užduotį, tarkim, žaisti šachmatais ar atpažinti objektus paveiksle) kol kas yra labia mažai pasistūmėta. Dar blogiau: netgi tie dirbtinio intelekto pritaikymai, kurie jau yra radę savo vietą, susilaukia vis daugiau kritikos. Facebook algoritminis žinių srautas, pasirodo, nėra toks jau nekaltas, tad gal tai nebėra jau tokia išspręsta problema kaip atrodė prieš kelis metus. Net save vairuojančios mašinos vėluoja pasirodyti: o buvo manančių, kad jau 2020-aisiais jų bus daugiau nei žmonių valdomų automobilių. Dirbtinio intelekto mokymo progresas bent jau kol kas nėra eksponentinis: priešingai, kuo daugiau sieki tikslumo, tuo sunkiau jį pasiekti. Kaip ir visur kitur gyvenime.  

Filosofuoti apie šauniai skambančias Daisono sferas, kurios nelabai turi ką bendro su dabartimi, visada yra smagu. Galvoti, kad didžiosios pasaulio problemos yra inžinerinės, ir, kad tiesiog atradus teisingą algoritmą viskas išsispręs, yra super naivu. Matyt reiks paskaityti BostromoSuperintelligence“.