Category: Knygos

Valdas Rakutis. „Prieš panyrant į sutemas. Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“

Istorija, Knygos, Lietuva, , , 2 Comments

Knyga išleista labai gražiai, jos kalba paprasta ir populiari, bet, deja, tekstui ir mintims kokybės trūksta. Ši knyga man panaši į istorijos pamokas mokykloje: faktai veja faktus, įvykiai pasakojami be didesnio konteksto, su toli vedančiomis (nebūtinai teisingomis) išvadomis, bet nesuteikia tikro istorijos suvokimo. Autoriui istorijos gylio dažnai pritrūksta, istorinės asmenybės visiškai netikėtai keičia savo pažiūras, veikėjai matuojami XX amžiaus anachronistiniu tautiškumo požiūriu. Su priežasčių trūkumu tekste sutinka net pats autorius:

Ar Abiejų Tautų Respublikos likimas galėjo pasisukti kitaip, jeigu būtų atsiradęs stiprus lyderis? Pasakysiu taip: lyderių, protingų žmonių gal ir buvo. Bet kažkas atsitiko ne tik jiems, kažkas nutiko ir kolektyvinei sąmonei: tai, kas nesvarbu, tapo svarbu, o tai, kas svarbu – niekam nerūpėjo.

Valdas Rakutis, psl. 132

Na, norint suprasti istoriją ir reikia gilintis į šias priežastis, nes priešingu atveju – tai tik beprasmis datų rinkinys. Ir, deja, paviršutinės išvados „reikėjo mums būti mažiau korumpuotiems“ irgi nelabai naudingos, nes nesiūlo jokio realaus recepto. „Tau reiktų daugiau uždirbti, kad geresnį namą nusipirktum“ nepadeda suvokti esmės, kodėl mes prasčiau gyvenam.

Kitas erzinantis dalykas – kiekviename žingsnyje kišamas lietuviškas tautiškumas, priešinant jį su lenkiškumu, kai XVIII amžiuje apie tokią tautinę savimonę labai sunku kalbėti. Siekiant iškelti lietuvius privedama iki absurdo: štai Varšuva buvo lietuviška. Man tai skamba panašiai keistai, lyg sakyti, jog dabartinis Vilnius ir Lietuva yra sukurti kilusių iš Kauno: tikrai rasime iškilių asmenybių iš Kauno, kūrusių Lietuvą, bet jų identitetas pirmiausia – lietuvis, o ne kaunietis. Tie, kas dirba ir gyvena šiuolaikiniame Vilniuje nelaiko save pirmiausiai kauniečiais, tauragiškiais ar uteniškiais, priklausomai iš kurio krašto jie kilę – kuria ir stato Vilnių bei Lietuvą ir tiek. Taip ir Abiejų Tautų Respublika buvo bendras visų šlėktų reikalas, jų identitetas labiausiai susijęs su luomu, o ne tautybe. Taip, gyvenantis Lietuvoje turėjo kitokias privilegijas, galiojo kitas statutas, bet XVIII tautinės savimonės nebuvo, buvo savo interesų gynimas. Tautinis identitetas yra XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios reikalai. Na, bent jau man taip atrodo, nesu istorikas.

Gali būti, kad kiek su pastabomis persūdžiau, nes knygą skaičiau kaip tik tuo metu, kai žiūrėjau Timothy Snyder paskaitas apie Ukrainos istoriją: šalia šių Yale universiteto paskaitų ši knyga, deja, pasirodė silpnokai. Ir ypač tose vietose, kur buvo ką palyginti tiesiogiai.

Neal Ascherson: „Black Sea. Coasts and Conquests. From Pericles to Putin“

Geografija, Istorija, Knygos, , Leave a comment

Radau šią knygą kažkuriame Londono knygyne, berods kelionių skyriuje, tad tikėjausi kažko lengvesnio, bet tai pralenkė mano lūkesčius. Jau pradėjus skaityti šią knygą, pamačiau, kad ji yra ir Timothy Snyder Ukrainos istorijos paskaitų ciklo privalomų skaitinių sąraše. Ši knyga duoda labai gerą pagrindą besidomintiems Juodosios jūros regionu, joje labai daug vietos skiriama senovės Graikijai, persams, Bizantijai, skitams, sarmatams, slavams ir osmanams, totoriams, abchazams, mingrelams ir laziams, pasakojama apie civilizacijų skirtumus ir susidūrimus. Juodosios jūros pakrantės buvo apgyvendintos tūkstančius metų, jų istorijoje labai daug įvykių bei tautų. Todėl šiame kontekste visai keistai atrodo Putino teiginiai, jog Krymas ir Ukrainos Juodosios jūros pakrantės visada priklausė Rusijai: Kyjivo Rusia iki Krymo netempė, ten gyveno skitai ir Ponto graikai, o vėliau – totoriai.

Knygoje sužinojau daug naujų dalykų apie tokias valstybės kurias žinau tik iš Europa Universalis žaidimo: apie graikišką Trabzoną, apie vergų prekybą Azove ir Kaffoje, apie Theodoro valstybę. Daug informacijos ir apie Sakartvelo pakrantę, Abchaziją, į ten įkeldintus, o vėliau išvarytus mingrelus. Buvo įdomu paskaityti ir apie Lazų tautą, gyvenančią Turkijoje, nors kultūriškai artimą Sakartvelo mingrelams. Beveik iki šių dienų jie neturėjo savo rašto, o kol nėra rašytinės kultūros, tol ir beveik nėra nacionalinio indentiteto. Šį kurti sunku, kai net tautos šviesuoliai mano, jog geriausia visiems tiesiog mokytis turkiškai ir kuo greičiau išnaikinti savo kalbą, mat ji naudinga tik namie kalbant su vaikais nereikšmingomis temomis. Vienas vokiečių profesorius yra pasišovęs šiai tautai suteikti identitetą, bet jį turkai kaltina separatizmo ir neapykantos kurstymu. Ar etiška žadinti tautą, jeigu ji pati nenori keltis?

Gaila, kad ši knyga rašyta gana senokai, paskutinės jos dalys iš maždaug 2014-ųjų, bet Rusija joje beveik neminima. Juodosios jūros regionui pastarasis dešimtmetis buvo lemtingas.

Birutė Davidonytė, Dovydas Pancerovas – „Pranešėjas ir Prezidentas“

Knygos, Lietuva, Pastebėjimai, , , Leave a comment

Davidonytės ir Pancerovo naujoje knygoje apie prezidentą Nausėdą skandalo mažokai: didžioji dalis įtartinų faktų sekantiems Lietuvos politinį gyvenimą ir taip jau viešai žinoma. Klausimai apie Nausėdos rinkimų kampanijos finansus buvo keliami dar rinkimų metu (atsakymai liko pilkame šešėlyje, o daugiau niekas neturėjo politinės valios ten knaisiotis), prezidento asmeniškumai politinėse kovose (Dulkio, Linkevičiaus, Karoblio atvejai) irgi visiems buvo kaip ant delno. Istorija su Valstybės Saugumo Departamentu, kai VSD pareigūnai vykdė žmonių „tikrinimo“ paslaugas taip pažeisdami daugelio asmenų teisę į privatumą paprasto piliečio asmens Gitano Nausėdos naudai gal kiek mažiau žinoma, bet jeigu joje daug tiesos, tai ji labiau inkriminuoja VSD vadovą Darių Jauniškį, o ne patį Nausėdą. Galų gale daug kas iš nepatirties gali padaryti klaidų ar užsiprašyti neįmanomų dalykų. Tebūnie.

Visgi svarbiausi knygoje piešiami prezidento Nausėdos bruožai yra puikybė ir idėjų, apart abstrakčios ir nelabai kam aiškiai suvokiamos „gerovės valstybės“, neturėjimas. Gal net nevadinčiau to puikybė, o tiesiog įžeidumu ir plona oda, kai kritika priimama asmeniškai ir į ją itin jautriai reaguojama: atrodo, kad veliamasi į smulkmenas, nematant esmės, ambicingai užsispiriama visai ne vietoje, dirbama nuolat sekant reakcijas viešojoje erdvėje ir niekada neprisiimant nepopuliarių sprendimo naštos. Aišku, Nausėda rinkimus laimėjo su tautos vienijimo idėja: žmogus, neturintis aštrių kampų ir visada pasiryžęs visus išklausyti, bet nieko pats nesprendžiantis, pradžioje būna visiems geras, bet greitai paaiškėja, kad sprendimų ieškoti reikia eiti kitur. Paaiškėja, kad be abstrakčių frazių nieko daugiau neslypi, pačiam prezidentui žaidimas tampa nuobodus ir dienotvarkėje atsiranda vis daugiau tuščių langelių. Kaip rašoma knygoje, galų gale prezidentūros kanceliarijoje darbas tampa tik imituojamas, atsiranda laiko net kompiuteriniams žaidimams. Vis tiek juk įtaka menka.

Iš kitos pusės, gal čia irgi nieko tokio labai blogo. Kaip savo knygoje apie prezidento instituciją „Mums reikia vado?“ rašo Mažvydas Jastramskis, Lietuvoje prezidento institucijos galių ribos turi labai daug vietos interpretacijai: iš esmės, kiekvienas prezidentas pasiima tiek rolių, galių ir įtakos, kiek jam pačiam pritinka pagal asmenybę. Adamkaus prezidentūra ir Grybauskaitės prezidentūra – labai skirtingos institucijos. Tad gal ir nieko tokio, kad Nausėdos prezidentūra – su mažiau įtakos, labiau reprezentacinė, simbolinė figurehead be aiškesnių tikslų ir darbotvarkės. Kiek panaši į Nausėdos rolę SEB banke: reprezentacinė figūra, mokanti sutelkti auditoriją, svarbi banko sprendimams, bet ne pati atsakinga už verslo rezultatą. Niekas nesiginčys, jog šioje rolėje jis buvo pilnai save atradęs.

Džonatanas Sviftas – „Guliverio kelionės“

Knygų klubas, Pastebėjimai, VisuomenėLeave a comment

Vaikystėje „Guliverio kelionės“ prilygo Baronui Miunhauzenui: siureali ir linksma pasaka, bet nieko labai ypatingo. Pernai metais net kelis kartus akis užkliuvo už užuominų, jog Džonatanas Sviftas laikomas vienu geriausių britų rašytojų, ištobulinusių politinės satyros žanrą (kadangi XVIII amžiaus pamfletininkai kaip tik buvo aukštumoje, tai – ypatingas pagyros ženklas). To vedamas, labai norėjau dar kartą perskaityti „Guliverio keliones“ suaugusiojo akimis. Ir šį kartą originalia kalba. Kadangi dar Londone nusipirkau Džonatano Svifto laiškų ir dienoraščių knygelę, mano pažintis su Guliveriu ir jo kūrėju tapo kiek gilesnė nei iš pradžių tikėjausi.

„Guliverio kelionės“ pranoko mano ir taip gana aukštus lūkesčius. Aštuoniolikto amžiaus kalba gal ir ne pati lengviausia skaityti, bet istorijos tekstas ne kartą mane privertė sustoti ir pažvelgti į pasaulį visai kitaip. Ir, kas geriausia, kad viskas taip paprasta, kad net šešiametei dukrai galima paaiškinti, ką vienu ar kitu keistu palyginimu autorius norėjo pasakyti. Kad karai vyksta dėl visiškų smulkmenų, kad žmonės gali būti žiaurūs, kad logiškai galvojant, elgiamės labai keistai, mūsų moralė ne visada veda teisingu keliu. Žinant to meto įvykius (o tam tikrai kartais reikia paaiškinimų), „Guliverio kelionės“ sužiba visomis spalvomis: Liliputija (Anglija) kovoja su Blefuska (Prancūzija) dėl visiškai juokingos priežasties – vieni kiaušinius daužia buku galu (katalikai), o kiti – smailu (protestantai). Smailaus galo šalininkai irgi seniau daužė kiaušinį buku galu, kol jų karalius netyčia neįsipjovė sau į pirštą (konfliktas su popiežiumi). Net šiuolaikiniam žmogui „Guliverio kelionių“ temos yra drąsios: kalbama ir apie tai, kaip Liliputijoje Guliveris užsitraukia nemalonę nes savo šlapimu užgesina gaisrą karaliaus rūmuose, minimos Guliverio tuštinimosi problemos. Bet svarbiausia, kad „Guliverio kelionės“ labai tiksliai aprašo žmogiškas problemas ir būdą: tarkim Liliputijoje pasirodžius Guliveriui viena didžiausių problemų buvo ta, kad visi norėjo į jį pažiūrėti – o kol visi traukė į jį užmest akį, laukai buvo nedirbami, šaliai grėsė badas. Ar tai ne socialinių tinklų metafora? Ar tikrai problemos, kuriomis rūpinasi minios, yra tokios svarbios?

Man labai patiko ir pasakojimas apie Laputą – skraidančią mokslininkų salą, kurioje visi stengiasi sugalvoti vis gudresnių būdų pagerinti gyvenimą ir nedirbti. Jie labai protingi, bet vis tiek visi skursta, nes niekas projektų nepriveda iki galo. Laputoje netgi yra sukurta mašina, kuri atsitiktiniu būdu iš mokslininko jaunystės užrašų sudėlioja atsitiktines frazes – mokslininkas mano, kad jam nieko nereikės daugiau galvoti ir atradinėti, nes ši mašina viską išgalvos. Panašu į šiuolaikinį dirbtinį intelektą ir ChatGPT? Kaip knygai, rašytai prieš tris šimtus metų – labai gerai.

Ciceronas apie gedulą ir paguodą

Filosofija, Gyvenimas, Knygos, Lifehacks, Pastebėjimai, , Leave a comment

Gruodžio pirmosiomis dienomis mirė mano tėtis, tad mintys apie gedulą man – vis dar aktuali tema. Knygyne pamatęs nedidelę Cicerono knygelę „How to Grieve“, nesusilaikiau jos nepaėmęs.

Iš tiesų, tai ne Cicerono rašyta knyga, jos istorija kiek painesnė. Mirus Cicerono dukrai, jis jos labai gedėjo, bet, per kelias savaites, viską gerai apsvarstęs, sugebėjo filosofijos pagalba save įtikinti, kad liūdėti nėra ko. Sakoma, kad vien logikos ir racionalių argumentų dėka jam pavyko save ištraukti iš gilaus liūdesio (o kai kas gal ir sakytų – depresijos). Savo argumentus jis sudėjo į knygą „Paguoda“ („Consolatio“), tačiau ji pilnai iki šių dienų neišliko: liko tik kelios nuotrupos ir citatos, kitų autorių atpasakojimai. Nepaisant to, knygos turinys yra ganėtinai aiškus, pagrindines tezes nesunku atkurti. XVI amžiuje vienas leidėjas būtent taip ir padarė – 1583 metais italas Carlo Sigonio paskelbė sensaciją, jog atrastas originalus Cicerono knygos lotyniškas tekstas ir jį išleido kaip atskirą knygą. Šiais laikais beveik neabejojama, kad tai klastotė (lingvistiniai požymiai rodo, kad knygoje naudota kalba ir frazės labiau atitinka XVI amžių, o ne originalius Cicerono laikus), bet tai labai gera klastotė – panašų tekstą su tokiais pačiais argumentais Ciceronas tikrai galėjo parašyti.

Tad kokie Cicerono argumentai, kur jis ieško paguodos? Jo manymu, gyvenimas yra sunkus ir kupinas kančios bei nusivylimo, tad mirtis yra poilsis. Po mirties arba žmogaus nebelieka (tad nebelieka ir jo kančios), arba jo laukia amžinas gyvenimas. Jeigu žmogaus kančios nebėra, tai reikėtų džiaugtis, o ne liūdėti; jei žmogus gyvens amžinai, tai irgi nėra ko liūdėti, nes jis niekur nedingo, tik perėjo kitur, anapus. Taip, kad mes neliūdime ir nepergyvename dėl sielų, kurios dar nėra gimusios (niekas per daug negalvoja kaip ten jos jaučiasi prieš gimimą ar netgi prieš apvaisinimą), taip ir nereiktų per daug sukti galvos dėl to, kaip jos gyvena po mirties. Tad iš viso to išplaukia, jog mirusio gedima ne tiek dėl mirusio, o dėl pačio savęs – o tai iš principo yra labai savanaudiškas veiksmas (Antikos idealams, kai siekiama gėrio ar garbės tai vienas iš didžiausių įžeidimų). Mirusieji, Cicerono nuomone, tikrai nenorėtų, kad likę gyvieji dėl jų mirties sustabdytų savo gyvenimus ir daugiau nebepatirtų laimingų akimirkų: juk patys mums artimiausi mums linki gero, jiems mūsų begalinio liūdesio tikrai nereikia. Geriausia, ką reiktų daryti gedinčiąjam: prisiminti mirusiojo geriausias savybes ir naudoti jas kaip sektiną pavyzdį. Vietoje užsidarymo savyje eiti į pasaulį ir toliau gyventi savo gyvenimą pagal mirusiojo idealus. Įtikinama.

Darius Pocevičius: „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990. II dalis“

Istorija, Knygos, Lietuva, ,

Pradėsiu nuo to, kad pirmoji šios knygos dalis man patiko. Patiko ir „100 istorinių Vilniaus reliktų“. Tikėjausi, kad patiks ir antroji dalis, bet čia laukė nusivylimas. Knygai labai pritrūko redaktoriaus, nueita į per dideles smulkmenas vos ne apie tai, kas kuriam asmeninio namo kambaryje kada darė remontą ar pirko sofą – neįdomu. Per daug išsiplėsta, aprėptos man neimponuojančios asmenybės: tame gal ir nebūtų nieko blogo, bet tiesiog tikėjausi visiškai ne to. Dar pagalvojau, kad tokia knyga vertę įgaus tik po keleto šimtų metų, kai buitinių detalių apie tai, kas su kuo gėrė, kas kur gavo paskyrą ir su kuo bendravo bei ėjo į teatrą jau niekas nebeprisimins. Bet iki tol, tai tiesiog nuobodžios buities detalės. Geriau skaityti Baltušio dienoraštį.

Iš dalies su šia knyga nesusidraugavau ir dėl autoriaus pažiūrų, kurios knygoje vis šen bei ten prasiveržia. Šiuolaikinis Meno Centras visur vadinamas ne šiaip sau muziejumi, bet „oligarcho Sorošo ranka finansuojamu“ beverčio meno muziejumi. Gal ten menas ir bevertis (to meno aš irgi nelabai suprantu), bet knygoje apie Vilniaus vietas meno kritikos nesitikėčiau. Lygiai taip pat kėlė erzulį padūsavimai, kad sovietiniais metais cenzūra buvo žymiai mažesnė nei dabar, kai negalima rašyti prieš vakcinas ar gėjus. Et. Suprantu, kad mano ir autoriaus pažiūros labai daug kur skiriasi. Ir ne vien dėl to, kad jis mano, jog mano gimtasis Kaunas yra pervertintas. Mažai idealizuoju sovietų laikų rašytojus ar menininkus: nomenklatūrai jie buvo svarbūs, gyveno šiltai, sprendė savo buitines problemas, gilaus mąstymo buvo mažai. Tą knygoje gerai iliustruoja ir Sartro viešnagės Lietuvoje aprašymas: visi lietuviai buvo užsiėmę kažkokiomis buitinėmis smulkmenomis, o jį laikė pasipūtusiu snobu, mat jis vis klausinėjo apie tai, ką jie galvoja apie globalias problemas. Ne tai kad Sartru labai būtų kuo žavėtis, bet visgi sovietinis Vilnius buvo provincija. Su provincinėmis problemomis ir provinciniu gyvenimu. Nėra ką idealizuoti.

Joshua Foer – „Moonwalking with Einstein“

Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, , ,

Pasisekė man šiemet su pirma šių metų knyga: „Moonwalking with Einstein“ duočiau geriausius įvertinimus. Pradžioje ši knyga turėjo būti tiesiog autoriaus žurnalistinis straipsnis apie atminties varžybas, bet tema autorių tiek įtraukė, kad po metų jis pats tapo JAV atminties čempionu. Iš teksto irgi matosi, kad autorius į temą įsigyveno giliai ir rašė ne šiaip iš pareigos: knygoje sutiksi įvairių veikėjų, kuriuos daug kas laiko genijais (bet jie nebūtinai tokie yra!), šarlatanų, verslininkų, siekiančių parduoti stebuklingą atmintį (kaip kad knygų apie atmintį populiarintojas Tony Buzan, kurio knygą pasirodo skaičiau dar 2005-aisiais), mokslininkų ir filosofų. Deja, knygos išvada tokia, kad norint greitai įsiminti kortų seką arba telefono numerį tereikia tam treniruotis ir naudotis nedideliais atminties triukais, kurie žinomi jau nuo Antikos laikų. Šią išvadą patvirtina ir pačio autoriaus patirtis – jis, būdamas tiesiog paprastas žurnalistas, per metus sugebėjo tapti JAV atminties čempionu ir dar pagerino JAV atminties rungčių rekordus. Tiesiog reikia atkaklumo, užsispyrimo ir vadovausis keliomis strategijomis. Bet ar tai davė naudos už atminties čempionato ribų? Jokios. Nuo to, kad greitai gali įsiminti kortų kaladės seką, protingesnis netampi.

Įdomu buvo skaityti ir apie požiūrį į atmintį mūsų kultūroje. Dar Platono laikais buvo teigiama, jog raštas yra pavojingas išradimas, nes per daug naudojant raštą, nebebus lavinama atmintis. Jei tiesiog gali viską perskaityti ir tau nieko nereikia prisiminti, reiškia, jog giliai minties neperprasi – tik atmintyje įstrigusi idėja gyvens su tavimi, tu turėsi daug laiko su ja susigyventi ar kaip tik, ją atmesti. Rašymas ir skaitymas – per daug paviršutinė veikla, lyginant su mąstymu, o kokybiškas mąstymas galimas tik turint gerą atmintį. Panašiai buvo manoma ir viduramžiais, kai knygos jau egzistavo, bet jos buvo retos ir brangios: konkreti knyga buvo skaitoma šimtus kartų, jos tekstas dažnai buvo tik pagalba mintinai balsu tariamiems žodžiams. Šiuolaikinis knygų skaitymo būdas, kai perskaičius knygą po kelių metų atmintyje geriausiu atveju išlieka tik įspūdis ar keli faktai ir epizodai, turėtų kelti ankstyvųjų viduramžių ar Antikos filosofams panašų pasibaisėjimą, kaip šiuolaikiniams knygiams pasibaisėjimą kelia knygų išmainymas į Tik-Toką ar kitokių trumpalaikių socialinių tinklų turinį. Atmintyje išlieka tik mikroskopinė dalis matytų idėjų, ir nei viena jų giliai neišgyvenama, nepermąstoma.

Kadangi kaip tik man skaitant knygą ruošiausi poezijos vakarui ir itin sunkiai kaliau eilėraščio eilutes, bent jau galėjau pasiguosti, kad net atminties čempionai labiausiai nekenčia poezijos rungties (beje, sako, kad pastaraisiais metais ji buvo panaikinta). Senovėje, kai poezija nebuvo užrašoma, išlikdavo tik tokie posmai, kuriuos lengva prisiminti, todėl rimas ir ritmas buvo būtini. Kiekvienas poezijos skaitovas ar bardas, ją dainuojantis prie laužo, kartas nuo karto pakeisdavo kokį žodį, kuris labiau „lipdavo“ prie eilėraščio struktūros, tad kuo senesnis eilėraštis, tuo jis lengviau įsimenamas. Sakoma, kad Homero nebuvo, Iliados ir Odisėjos eilės tėra daugelio bardų kūrybos rezultatas. Tuo tarpu vėlesnė poezija, o ypač šiuolaikinės baltosios eilės, pirmiausia yra užrašomos, mažai kas jas mokosi mintinai – tad ir rimo bei ritmo joms nebereikia, svarbu kaip nors neįprasčiau išsireikšti. Nieko keisto, kad neįprastas tekstas be aiškios struktūros frustruoja tiek mane, tiek atminties čempionus. Bet jau ne aš vienas toks.

Džonatano Svifto pasižadėjimai sau senatvėje

Filosofija, Knygų klubas, Pastebėjimai, ,

Vasario mėnesį knygų klube skaitysime Džonatano Svifto „Guliverio keliones“, tad ta proga skaitau jo laiškus ir užrašus. 1699 metais, būdamas 32 metų amžiaus, jis sudarė pasižadėjimų sau sąrašą. Beveik po kiekvienu punktu ir aš pasirašyčiau (išskyrus tą, kur kalbama apie vaikus).

Kai aš būsiu senas:

  • Nesituoksiu su jauna moterimi
  • Neieškosiu jaunuomenės kompanijos, nebent jiems patiems to tikrai norėtųsi
  • Nebūsiu irzlus, surūgęs ar įtarus
  • Neniekinsiu tuometinių manierų, juokų, madų, žmonių, karų ir t.t.
  • Nemėgsiu vaikų ir jų lengvai neprisileisiu
  • Nepasakosiu tų pačių istorijų jau jas ne kartą girdėjusiems
  • Nebūsiu kitiems pavydus, netrokšiu jų daiktų
  • Neapleisiu tvarkos ir švaros, kad netapčiau šlykščiu
  • Nebūsiu per daug griežtas jaunimui, atlaidžiai žiūrėsiu į jų jaunystės kvailystes, klaidas ir silpnybes
  • Neklausysiu ir nekreipsiu dėmesio į piktų tarnų paskalas ir ilgus liežuvius
  • Nenumosiu ranka į kitų žmonių patarimus, tačiau neteiksiu jų pats tiems, kas jų neprašo
  • Turėsiu gerų draugų, kurie man praneš, kada aš nebesilaikau šių nuostatų, kad galėčiau pasitaisyti
  • Daug nekalbėsiu, ypač apie save
  • Nesigirsiu savo jaunystės grožiu, galia, moterų meile ir t.t.
  • Neklausysiu pagyrų ir neįsivaizduosiu, kad mane gali įsimylėti jauna moteris. Vengsiu ir saugosiuos tų, kurioms rūpi tik palikimas.
  • Nebūsiu užsispyręs ir neabejojantis
  • Nesistengsiu laikytis absoliučiai visų šių taisyklių, bijodamas, kad tada nesilaikysiu nei vienos.

Poezija Knygų klube, 2023

Knygų klubas, Pastebėjimai,

Jau ketverius metus Knygų klube sausio mėnesį susirenkame prie vyno taurės vienas su kitu pasidalinti patikusiais eilėraščiais. Viskas prasidėjo nuo minties, kad su poezija dauguma iš mūsų beveik nedraugauja, nei jos mėgstam, nei suprantam, bet gal jau laikas ją prisijaukinti. Prisipažinsiu, ketveri metai jau šiek tiek naudos duoda: per tą laiką sugebėjau rasti mėgstamų poetų ir jų eilių. Su šiuolaikine poezija dar nesusigyvenau, bet žiūrėk, praeis dar koks dešimtmetis ir pradėsiu mėgautis verlibru, niekada nežinai.

Pernai buvau pasirinkęs persų poeto Hafez 231 gazelę. Rekomenduoju visiems pažiūrėti šį skaitymą angliškai Youtube, neprailgs. Šiemet jau buvau nusprendęs, jog jeigu nieko geriau nerasiu, matyt teks pasirinkti kokią nors ištrauką iš Donelaičio „Metų“ (kurių kalbos ryškumas niekuo nenusileidžia to laikmečio Vakarų Europos literatūros klasikai). Bet netyčia kažkuris skaitytas tekstas nuvedė link Česlovo Milošo „Campo di Fiori“. Užkabino. Tad jį ir pasirinkau.

Beje, pirmą kartą per turbūt ketvirtį amžiaus bandžiau išmokti eilėraštį mintinai. Buvo velniškai sunku, tad galų gale vis tiek teko šį eilėraštį perskaityti ne visai iš galvos. Menasi, jog mokykloje eilėraščius mokytis buvo be galo lengva – perskaitai kokį kartą ar tris ir jau gali berti žodžius kaip žirnius. Keturiasdešimties – viskas kitaip, smegenų vingiai užrūdiję, žodžiai galvon kalasi sunkiai. Bet galų gale gal kas atmintyje išliks, nenuleisiu rankų.

Knygų klubo sąrašas 2023-iesiems

Knygos, Knygų klubas,

Metų pabaiga skriejo ir praskriejo. Per visus reikalus ir įvykius niekaip neradau laiko parašyti, ką išsirinkome skaityti Knygų klube 2023-iaisiais, o jau šeštą kartą gruodžio mėnesį susirinkome su vyno taure susidėlioti kitų metų skaitymo planų. Kadangi metai buvo sunkūs ir esame nuvarginti karo temos (taip jau sutapo, kad pernai ir Knygų klubo sąraše buvo nemažai knygų apie karą, nors sąrašą sudarinėjant karu kvepėjo dar nelabai stipriai), šiemet rinkomės linksmesnius kūrinius. Tikėkimės, kad tai išpranašaus ir žymiai linksmesnius naujuosius metus.

Taigi, knygų sąrašas 2023-iesiems:

SausisPOEZIJA(laisvas pasirinkimas)
VasarisJonathan Swift„Guliverio kelionės“
KovasJerome David Salinger„Rugiuose prie bedugnės“
BalandisDonna Tartt„Dagilis“
GegužėKurt Vonnegut„Čempionų pusryčiai“
BirželisJames Clavell„Šiogūnas“
LiepaRay Bradbury„451 Farenheito“
RugpjūtisATOSTOGOS 
RugsėjisColleen McCullough„Erškėčių paukščiai“
SpalisMark Haddon„Tas keistas nutikimas šuniui naktį“
LapkritisJevgenij Petrov, Ilja Ilf„Dvylika kėdžių“
GruodisUndinė Radzevičiūtė„Grožio ir blogio biblioteka“

Čia galima rasti sąrašus 2022, 2021, 2020 ir 2019-iems metams.