Poezija Knygų klube: Percy Bysshe Shelley „Ozimandijas“

Jau tapusi tokia tradicija, kad sausio mėnesį knygų klube paskiriame poezijos skaitymams. Pamenu, jog pernai buvo sunku pasirinkti ką skaityti – poeziją jaukinausi labai sunkiai. Šiemet buvo kiek lengviau: jau nuo pat gruodžio pradžios buvau nusprendęs skaityti anglų poeto Percy Shelley sonetą „Ozimandijas (graikiškai – Ramzis), tik teko kiek pavargti, kol radau lietuvišką jo vertimą. Pasirodo, kažkada seniai jį yra vertęs Aleksys Churginas, tačiau vertimas ganėtinai silpnai atskleidžia angliško teksto didybę. Bandžiau kažkiek ir pats patobulinti, bet galiu pasakyti – nuo šiol į verčiančius eilėraščius žiūriu su žymiai didesne pagarba. Atitaikyti ne vien taiklų žodį, bet ir ritmą, rimą, prisitaikyti prie soneto taisyklių, jambinio pentametro eilėdaros yra daug reikalų. Štai visos trys versijos vienoje vietoje.

I met a traveller from an antique land,
Who said—“Two vast and trunkless legs of stone
Stand in the desert. . . . Near them, on the sand,
Half sunk a shattered visage lies, whose frown,
And wrinkled lip, and sneer of cold command,
Tell that its sculptor well those passions read
Which yet survive, stamped on these lifeless things,
The hand that mocked them, and the heart that fed;
And on the pedestal, these words appear:
My name is Ozymandias, King of Kings;
Look on my Works, ye Mighty, and despair!
Nothing beside remains. Round the decay
Of that colossal Wreck, boundless and bare
The lone and level sands stretch far away.”

Ateivis iš nežinomos šalies
Man pasakojo: -Smėlyje, tarp tyrų,
Dvi stabo akmeninio kojos tvyro,
Galva galiūno guli netolies,
Ir iš jo veido išraiškos valdingos,
Iš lūpų, tartum šypsančių šaltai,
Jauti besotę aistrą – ir matai,
Kaip ją išreiškė meistras nemirtingas.
Ant pjedestalo įskaitai žodžius:
„AŠ –OZIMANDIJAS, RYTŲ KARALIUS,
Kurio darbai per amžius nepražus.
Visi šventai klausykit mano valios!”
Nyku aplink. Nei medžio, nei žolelės...
Tik liula smiltys po laukus tuščius.

Keleivis tolimos šalies
Man sakė: -Smėlyje, tarp tyrų,
Dvi stabo akmeninio kojos styro,
Galva galiūno dunkso netolies.
Ir iš jos veido išraiškos valdingos,
Iš lūpų, tyliai šypsančių šaltai,
Jauti besotę aistrą – įstabiai
Ją ten įrėžė meistras talentingas.
Ant pjedestalo įskaitai žodžius:
„AŠ – OZIMANDIJAS, VISŲ KARALIUS,
Kurio darbai per amžius nepražus.
Drebėkit ir klausykit mano valios!”
Nyku aplink. Nei medžio, nei žolelės...
Tik smiltys pusto po laukus tuščius.

John Steinbeck: „Rūstybės kekės“

Seniai neskaičiau tokios emociškai sunkios knygos. Ne, meluoju. Nesu gyvenime skaitęs tokios emociškai sunkios knygos. Tokios, kur paskaitęs kokį dešimtį puslapių turi padėti ją į šalį, atsidusti ir imti skaityti ką nors paprastesnio ir ne tokio skaudaus. Tarkim, ką nors apie karą.

Rūstybės kekės“ lietuviškai išleistos tik vieną kartą, 1947-aisiais. Dėl man neaiškių priežasčių naujesnio jos leidimo nėra, nors pastaruoju metu išverstos ir šviežiai išleistos beveik visos kitos Steinbeko knygos. Knygos tema – didžiosios depresijos skurdas ir sunkus migrantų gyvenimas keliaujant į svajonių valstiją Kaliforniją, kur tikrai turėtų būti darbo. Kaip galima suprasti, darbo ten irgi nebuvo, tad visa knyga – skausmingas beviltiškas kabinimasis į gyvenimą, stengiantis neprarasti žmogiškumo. Aprašymai tokie įtaigūs, kad tą knygų herojų alkį ir neteisybę atrodo išgyveni ir pats. O kai švysteli koks vilties spindulėlis negali atsikratyti jausmo, kad vis tiek čia geruoju nesibaigs. Na, ir nesibaigia. Kai jau manai kad herojai kentėti daugiau nebegali, juos užgriūna naujos bėdos.

Nenuostabu, kad knyga į lietuvių kalbą išversta 1947-aisias: joje nemažai svarstoma apie kapitalizmo blogį, „paprasto žmogaus“ sąžinės tyrumą, išnaudojamus darbininkus, vis mažinamus atlyginimus ir panašiai. Tai labai tiko sovietinėms idėjoms: va, pažiūrėkit, kaip viskas toje Amerikoje neteisinga ir kaip ten kenčia žmonės! Bet „Rūstybės kekėse“ kenčia visi: darbininkai dėl mažų atlyginimų, žemės savininkai dėl prasto derliaus ir bankų paskolų, bankai dėl nemokių savininkų. Depresijos spiralė tempia žemyn visus, o kai gyvos galybės bedarbių migrantų neturi ko valgyti, jie pasiruošę dirbti beveik už dyką. Ar tai jų išnaudojimas? Gal tai tiesiog darbo jėgos perteklius rinkoje? Ypač kai tą darbo jėgą žymiai lengviau tapo pakeisti traktoriais ir mašinomis. Aišku, žmogiška tokių permainų kaina yra sunkiai suvokiama: galima tik įsivaizduoti, ką jaučia tėvai, negalintys išmaitinti savo vaikų, neturintys santaupų ir pagrindo po kojomis, priversti bėgti nuo juos vaikančių policininkų ir bergždžiai klausinėtis darbo. Ypač kai žinai, kad tokių kaip tu yra šimtai tūkstančių, o darbo medvilnės plantacijose ar persikų soduose bus tik kelioms savaitėms už pusmečio.

Rūstybės kekėse“ nuolat pabrėžiama, kad šie paprasti žmonės stengiasi nenusikalsti (nors ir ne visada tai pavyksta), neprarasti savo žmogiškumo: priešingai, kuo mažiau turi, tuo labiau esi linkęs atjausti kitus ir su jais viskuo dalintis. Ir net tokios negandos iki galo neužmuša Amerikos svajonės: vis tikimasi, kad darbu bus galima viską pasiekti. Gal nepraturtėti, bet bent jau visada turėti maisto (gal net mėsos!) ir kokį nedidelį namuką. Tai kiek stebina: skaitant labai greitai palaidoji viltį, kad herojams pasiseks, o jie vis dar optimistai. Nuvažiuosim ten keletą kilometrų ir bus darbo, galėsim pavalgyt. Nėra ten darbo, nėra! Nevarkit! O jie vis tiek važiuoja…

George Orwell: „1984“

1998-siais metais, būdamas vienuoliktoje klasėje, dvejiems metams išvykau mokytis į Angliją, ir pirma knyga, kurią mokytojai man primygtinai siūlė perskaityti buvo Orvelo „1984“. Pamenu, kad man ji padarė nemenką įspūdį: Tarybų Sąjunga dar buvo labai šviežias prisiminimas, tad jaučiausi gerai pažįstąs tikrąjį tos knygos pasaulį. Na, kai kurie dalykai gal kiek per daug fantastiški (tai, kad galima sekti tave per televizorių, kad nuolat galima perrašyti istorinius laikraščius, ir niekas to nepastebi ir pan.), bet tai buvo galima nurašyti kūrybinei išraiškos laisvei – juk kartais reikia perspaustų metaforų įspūdžiui paryškinti.

Šiemet „1984“ perskaičiau dar kartą. O. VAU. Aišku, aš irgi tikriausiai nemažai paaugau nuo to spuoguoto šešiolikinio skaitytojo amžiaus ir knygose galiu įžvelgti daugiau nei anuomet, bet atrodo, jog Orvelo „1984“ irgi tapo žymiai aktualesnė nei prieš dvidešimt metų. Propaganda, istorinio naratyvo konstravimas šiais laikais nepalyginamai svarbesni nei Jelcino laikais. Ir ne vien Rusijoje ar Sovietų Sąjungoje, šiuos žaidimus žaidžia kone visi. Ir svarbiausia, jog dabar mes tam turime visas technologijas, kurios atrodė tokios neįmanomai fantastiškos Orvelo knygoje. Jus seka gal ne televizorius, o telefonas, bet man atrodo, jog seka žymiai geriau nei teleekranas – GPS veikia net miške. Ir jei seniau pagrindinio herojaus darbas perrašinėti senus laikraščius taisant nepatogias tiesas atrodė labai beprasmis (nes juk ar gali būti įmanoma, jog neliktų pas ką nors spausdinto laikraščio kopijos?) dabar tai atrodo visiška realybe: ar kas pastebėtų, jei kas perrašytų kokių dešimties metų senumo delfi straipsnį? Nemanau.

Tie, kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ir ateitį. Mūšis dėl praeities mūsų galvose vyksta jau senokai ir jame susiremia nemažos trolių ir botų kariuomenės. „1984“ yra viena svarbiausių šių laikų privalomų perskaityti knygų.

Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda“

Kaip ir kitos literatūros Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygos, tai (atrodo) stipriai redaguotos, labai jautrios, skaudžios ir asmeniškos žmonių papasakotos istorijos. Šį kartą – tų, kurie išgyveno Černobylį, matė mirtį, baimę, priverstinį iškraustymą, aplinkinių skausmą, sisteminį fatalizmą ir gal ne iki galo sugebėjo suprasti, kas yra radiacija.

Jeigu serialas „Černobylis“ labiau atskleidė valdžios ir „sistemos“ problemas – norą slėpti, nepripažinti klaidų ir pan – tai šioje knygoje to maža. Paprasti žmonės dažniausiai kalba apie savo paprastus gyvenimus, apie tai, kad valdžia neleidžia jiems grįžti namo ir aiškina apie kažkokią sunkiai suvokiamą radiaciją. Priverstinis išvarymas iš namų čia didžiausia trauma, net ir mirties kontekste, nes ta mirtis ir „apšvitinimas“ labai sunkiai apčiuopiami. Čia ne kaip kare, kur labai aišku, nuo ko staiga miršta žmogus: čia kažką paguldė kulka, anas žuvo po tanko ratais ar artilerijos apšaudyme. Čia ateina kareiviai ir liepia viską palikus nešdintis, nes ateina radiacija: o jos plika nepamatysi. Tiesa, daug istorijose ir kažkokio fatalizmo: kad bus, tas bus, išgyvenom karą, išgyvensim ir tai. Net jei žinai, kad negalima valgyti užkrėstų daržovių ar mėsos, imi ir valgai. Gal tik prieš tai išgėręs degtinės. Ir nors nuo karo pabaigos buvo jau praėję keturiasdešimt metų, jis nuolat gyvas visų atmintyje: Černobylis yra niekis, palyginus su karu. Juk nieko nešaudo ir neprievartauja.

Nebuvau pagalvojęs ir apie tai, kad Černobylio rajone buvę žmonės visuomenėje tapo raupsuotaisiais: buvai prie elektrinės, reiškia spindulioji radiacija ir prie tavęs negalima būti šalia. Pirma tave kaip stovi išvaro iš namų, o paskui visi tavęs šalinasi ir bijo tau padėti. Labai panaši situacija, kaip su šiandienos kiniečiais: buvai Wuhane? Niekas su tavimi nebenori bendrauti, net jei tu niekuo neužsikrėtęs.

Vienaip ar kitaip, Aleksijevič knygos pasakoja asmenines istorijas, ir, tikriausiai natūralu, jog į knygą patenka tik ryškiausios ir emocingiausios. Žiūrint į statistiką, vėžio susirgimų padidėjo labai nedaug, tiesiogiai nuo Černobylio katastrofos mirusių irgi tik keli šimtai: baimės šioje knygoje daugiau. Bet, tai realios istorijos ir realios emocijos, realios traumos ir patirtos kančios. Papasakotos vaizdingai ir įtaigiai.

Olga Tokarczuk: „Bėgūnai“

Olga Tokarcuk už knygą „Bėgūnai“ yra gavusi tarptautinę Man Booker premiją, o ir pati neseniai tapo Nobelio literatūros premijos laureate, tad negalėjau susivaldyti ir perskaičiau ją žymiai anksčiau nei planavome knygų klube.

Knygos vienijanti tema – keliavimas, ir jo metu sutikti žmonės, kelionių filosofija ir psichologija. Daugiau nei šimtas pastebėjimų, istorijų, tikras malonaus skaitymo lobynas. Daug netikėtų atradimų, daug kur reikia stabtelti pagalvoti: gal ne taip įtaigu kaip Borges, bet kažkuo panašu.

Visgi perskaičius knygą man liko kelios svarbiausios detalės: jei visata yra begalinė, tai gal ir atskaitos taškas nelabai prasmingas – ir gal nėra jokio skirtumo ar esi čia, ar ten. Kitaip tariant, gal ir judėjimas bei nuo kažko bėgimas visai neturi prasmės. Kaip ir bėgimas laiku: istorija ir ateitis tėra tik tos pačios vietos perspektyva iš skirtingų kampų (ar ne todėl tokia didelė obcesija knygoje lavonų preparavimui?). Nors pačios knygos pavadinimas kilęs nuo sentikių sektos, kuri tikėjo, jog tik nuolatinis bėgimas ir judėjimas gali padėti išvengti velnio.

Na, ir καιρός, tinkamas momentas, galimybė, kurios negalima praleisti, nes ji turi tik vieną plaukų sruogą ant kaktos, o ant kojų užsiauginusi sparnus – prabėgs nesučiuptas ir nebeliks jokio šanso jį pavyti: ir net pavijus, nebus už ko pačiupti, nes nugaroje tik plikė. Neblogai tai kartas nuo karto prisiminti.

Poezija Knygų klube

Šį vakarą buvo pirmas metų Knygų klubo susitikimas, o jį netradiciškai paskyrėme ne kokios nors skaitytos knygos aptarimui, o poezijai: kiekvienas turėjome pasirinkti bet kokį patikusį eilėraštį. Neslėpsiu, buvo sunkoka pasirinkti, nes su poezija nelabai draugauju. Jau prieš savaitę vis galvoje krebždėjo nerimas, ką reikės deklamuoti. Kartas nuo karto pavartydavau senųjų poetų knygas, paieškodavau eilėraščių internete. Gal Kiplingas? Juk jo „Jeigu“ toks teisingas. Ne, per daug senamadiškas, kažkiek pageltęs, kaip Viktorijos laikmečio knygų puslapiai. Gal ką iš pasaulinės klasikos? Bet juk skaitydamas ne originalo kalba neišvengiamai prarandi kone pusę originalios minties bei kalbos grožio ir nebežinai ar čia kaltinti vertėją ar poetą dėl nevykusiai perduoto tono. Tai gal lietuviška klasika? Maironis, Nėris, Brazdžionis ar Martinaitis? Iki gyvuonies ir pašaknų skausmingai į smegenis įsirėžusios eilutės nuo pat mokyklinio suolo laikų? Kad gal nuvalkiota, reiktų paieškoti ko šviežesnio… Tai kas iš naujųjų šiuolaikinių poetų? Tie visai nesuprantami, nei rimo, nei ritmo, net kalba netvarkinga, nešukuota, kuo įmantresnė vien dėl įmantrumo, kitoniškesnė vien dėl kitoniškumo. Galų gale pasirinkau Mariaus Buroko eilėraštį apie uodą ir poetą, kuris pataikė beveik į dešimtuką:

Per poezijos skaitymus
privalai ramiai sėdėti, dėmesingas būti,
nes poeziją reikia gerbti,
tuo labiau,
kuo nesuprantamesnė jinai,
kitaip atrodysi nekultūringas,
nepraustaburnis, chamas ir kvailys,
neišsilavinęs prasčiokas,
dundukas ir atlėpausis.
Stengiesi iš paskutiniųjų, bet sukruti,
nuleidi skaistų žvilgsnį
nuo poeto,
koją pasikasai.
Uodas įkando.
Niežulys, susierzinimas,
išsiblaškymas…

Na štai ir praleidai stulpeli,
gal patį svarbiausią.

Ir gimsta tokia alegorija
iš nevilties ir erzulio:
kraujas per šiaudelį,
alus iš butelio,
kumštynės užkulisiuose,
kiaušinėliai dedami į stovintį
vandenį,
lervutės, knibždančios jame
pavasarėjant.
Ir taip kasmet.

Kasmet taip
mes – uodai ir poetai
kankiname žmones.

Visgi poezijos kol kas nepamilau ir ji vis dar man kelia nerimą. Gal bus geras naujų metų tikslas ją labiau prisijaukinti.

Knygų klubo sąrašas 2020-iesiems

Jau yra tapusi tradicija, kad gruodžio mėnesį prie vyno taurės susidėliojame Knygų klubo knygų sąrašą kitiems metams. Atrodo, kad šiemet labai daug tikrai klasikinių knygų, kurias, nors ir esu skaitęs prieš kokį dešimtmetį, bet vėl bus įdomu paimti į rankas – dažnai taip būna, kad augant gyvenimo patirčiai, tas pačias knygas matai visai kitoje šviesoje.

Šiemet išbandysime ir dar vieną naujovę. Kadangi mėgstame įtraukti į sąrašą tokių žanrų kurių patys vargu ar prisiverstume skaityti, šiemet atėjo eilė poezijai. Gal iki jos reikia pribręsti ir priaugti, nežinau. Tiesiog laisvu laiku tikrai mažai kas iš mūsų ją skaito savo malonumui. Tad pabandysime: sausio mėnesį kiekvienas turėsime paskaityti kitiems patikusį eilėraštį. Ir nesvarbu kokio autoriaus.

Štai pilnas sąrašas:

SausisPOEZIJA (laisvas pasirinkimas)
VasarisSvetlana Aleksijevič„Černobylio malda“
KovasMarina Abramovič„Eiti kiaurai sienas“
BalandisGeorge Orwell„1984“
GegužėUmberto Eco„Rožės vardas“
BirželisCharles Bukowski„Paštas“
LiepaOlga Tokarczuk„Bėgūnai“
RugpjūtisATOSTOGOS 
RugsėjisErnest Hemingway„Kam skambina varpai“
SpalisJohn Steinbeck„Rūstybės kekės“
LapkritisKōbō Abe„Moteris smėlynuose“
GruodisSaulius Šaltenis„Riešutų duona“
Knygų klubo sąrašas 2020-iesiems

Haruki Murakami „Avies medžioklė“

Pasirodo, pirmą kartą „Avies medžioklę“ perskaičiau 2010-aisiais. Matyt, nepaliko didelio įspūdžio, nes nelabai net tą faktą prisimenu. Net įrašo šiame dienoraštyje apie ją neradau. Prieš keletą savaičių skaičiau šią knygą antrą kartą, mat šiandien ją turėjome aptarinėti knygų klube. Pradinė reakcija buvo „meh“, bet visgi mintims kiek susitupėjus, vertinčiau ją gana pakenčiamai.

Murakami populiarumas vis dar man nesuprantamas (kaip ir beje, kitiems knygų klubo nariams) – knygos gylis lėkštokas, nors tarp visų klaidinančių bei netikėtų labirinto posūkių tikriausiai galima įžvelgti daug ką. Net kažkuo priminė Coelho kūrybą: skaitydamas jaunystėje jautiesi prisilietęs prie giliausios prasmės, ir tik praėjus keletui dešimtmečių jauti, jog kažkas ten būta per daug primityvaus. Pagrindinis knygos veikėjas išgyvena krizę, o tada išorinės aplinkybės priverčia jį leistis į laukinės avies paieškas. Dar kartu su veikėju į kelionę leidžiasi mergina, su labai gražiomis ausimis,, kuris vis jam padeda stumtis savo paieškose, kol kažkada tiesiog jį palieka. Paieškų metu sutinkami kiti avių ieškoję žmonės, bet, pasirodo, avis už juos stipresnė, ir juos vis užvaldo, o kai ji juos apleidžia, gyvenimas pasirodo tuštokas. Keistoka, bet veikėjai labai pasyvūs, viskas čia surežisuota, jausmų lyg ir nėra, tad net sunku suprasti vidinį veikėjo konfliktą: ar jis kažko siekia? ar jis tik vykdo kažkieno valią? ar jis myli? ar jis iš vis tikras?

Tad kas ta avies metafora? Identitetas, gyvenimo prasmė? Savęs paieškos? Iki galo neįmanoma suvesti, ir tai tikriausiai ir yra rašytojo tikslas – vedžioti aplinkui ir palikti neatsakytus klausimus, nes atsakymų tiesiog ir negali būti. Gal tai tiesiog netikslis kaidžiojimas ratais bet gilios minties, postmodernistinis žaidimas. Kodėl avis užvaldo? Kodėl jos iš viso reikia ieškoti? Ir kas ta mergina itin gražiomis ausimis? Gal tiesiog dar vienas veikėjas, skirtas sujaukti siužetą?

Mums taip bediskutuojant, prie mūsų prisijungė itin išsilavinusi padavėja, kuri paaiškino, jog jos nuomone, avis yra intelektas, o visa knyga simbolizuoja tai, jog visuomenė priverčia jo siekti. Įdomi mintis, bet irgi skylėta, atkartojanti Pink FloydWe don’t need no education“: visuomenė verčia įgyti išsilavinimą, kurį verčiau susprogdinti nei leisti jam tave užvaldyti. Ne visai aišku ir kodėl mergina gražiomis ausimis tiesiog ėmė ir paliko herojų – gal tai laikinumo metafora? „Nes visos merginos palieka vyrus“ manęs neįtikina. Matyt Murakami stiprybė tame, kad knygą kiekvienas gali interpretuoti taip, kaip tik nori. Tai tik žaidimas. Prasmės medžioklė be rezultatų.

Beje, įdomu tai, kad aptariant knygą, kažkas paminėjo, jog joje yra labai daug nuorodų į rusišką literatūrą. Man tai neužkliuvo, bet skaitant recenzijas užtikau tokį sakinį:

A Wild Sheep Chase offers a proliferation of literary allusions. Further, as a reader we find various other allusions in Murakami’s novel from both high and popular culture. His novel includes references to the works of Mickey Spillane, Kenzaburo Oe, Allen Ginsberg, Yukio Mishima, Ellery Queen, Proust, Nietzsche, Dostoyevsky, Dickens’ Oliver Twist, Shakespeare’s Othello, H.G. Wells, Karl Marx, Chiang Kai-shek, Mikhail Aleksandrovich Sholokhov, and Theologia Germanica. Some examples from music are the Doors, the Rolling Stones, the Byrds, Deep Purple, the Moody Blues, Mozart, Bach, the Beach Boys, the Beatles, Boz Scaggs, Chopin, the Brothers Johnson, Bill Withers, and Maynard Ferguson, which may or may not be significant in terms of understanding the text, but they certainly add to the labyrinthine nature of the quest and the infinite rhizomatic trajectories the reader could pursue if he or she were to attempt to interpret every clue contained in the text.

 Rhys William Tyers, „The Labyrinth and the Non-Solution: Murakami’s A Wild Sheep Chase and the Metaphysical Detective

Vakarų kultūros mumyse matyt galėtų būti daugiau, nes akis kliūna tik už pažįstamų pavardžių.

Česlovas Milošas – „Isos slėnis“

Šiek tiek gėda, kai Nobelio literatūros premijos laureatas užaugęs Lietuvoje, o aš nesu skaitęs jokios jo kūrybos. Spragą užtaisiau, bet gana sunkokai.

„Isos slėnis“ – tai tarpukario Lietuvos kaimas Milošo vaikystės akimis. Su ryškiais personažais, suskilusia visuomene, dar ne iki galo išvarytais velniais. Dvare augantis ir labiau lenkas nei lietuvis berniukas sunkiai ieško savo vietos: nei jis gali didžiuotis savo šeima, kuri net savo šlėktišką išdidumą baigia prarasti, nei savo pasiekimais medžioklėje. Tikriausiai dalį to galima nurašyti paauglystės savasties paieškoms, bet vis nepaleidžia jausmas, kad jis taip ir liks čia nepritapėliu, kad ir koks gražus ir romantiškas tas Isos slėnis.

Iš tiesų, labai gerai suprantu, kodėl Česlovo Milošo kūryba verta Nobelio: kai poetas rašo prozą, ji gaunasi raiški ir vaizdinga. O kur dar sugebėjimas į kelis šimtus puslapių sudėti tokią galybę tarpukario Lietuvos temų: lenkai ir lietuviai, turtas ir skurdas, vaikai ir suaugę, mergos ir klebonai, senieji pagonių velniai ir krikščionybė, šlėktiška aukštuomenė ir valstietija, dvarų nuosmukis ir žemių „parceliavimas“. Spalvinga, jautru, perlieta gaivališka tautos sąmone, su daug vaikiško romantizavimo, kuris pamažu blėsta su gyvenimo patirtimi. Bet skaičiau sunkiai. Neprilipo. Likau nepritapęs, kaip ir pagrindinis knygos veikėjas Tomas.

Grigorijus Kanovičius: „Miestelio romansas“

Pasirodo, mano galvoje gajus stereotipas: jeigu knyga apie žydus, tai būtinai apie Holokaustą. Skaitai ir lauki, kada jau ten prasidės baisybės. Spėlioji, kas išgyvens, o kas ne. Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas“ buvo kitoks: kažkiek antrasis pasaulinis karas paliestas, bet didžioji knygos vertybė yra gražiai išpieštas tarpukario Lietuvos žydiško miestelio Jonavos gyvenimas.

Šiuose Kanovičiaus vaikystės prisiminimuose telpa labai daug: ir žydiška pasaulėžiūra, ir tautos išmintis, ir požiūrio į politiką, pinigus, vietą pasaulyje skirtumai. Kartu ir daug buitinių detalių, įvairių charakterių, bendravimo su aplinka. Detalus, smulkmeniškas paveikslas. Gal kalbos vaizdingumas ir neprilygsta Nobelio literatūros premijos laureatų darbams, bet nuoširdumas ir šiluma – tikra.

Iš tiesų, ši knyga daug man papasakojo apie žydų kultūrą Lietuvoje. Tą paprastą, siuvėjų ir amatininkų, o ne rabinų ir Vilniaus Gaono: jie irgi ne visi tiki į dievą, ne visi vienodi, ne visi linkę vien tik siekti mokslo, ar ieškoti savo laimės vienu seniai patikrintu receptu. Jų bendruomenėje skiriasi požiūris į hebrajų ir jidiš kalbas, skiriasi ir politinės pažiūros. Skiriasi ir likimai. Bet visgi žydų bendruomenė tarpukario Lietuvos miesteliuose labai savita ir atskira: su lietuviais beveik jokio kontakto, mažai kas gali su jais susišnekėti. Atskiras pasaulis, su atskira infrastruktūra, savais ryšiais ir interesais. Be didelio noro domėtis reikalais už miestelio ribų: nuėjęs į kariuomenę žydas tėra tik labai ryški to išimtis. Gal dėl tos atskirties ir kyla priešiškumas tarp tautų, nes jos net neturi progų viena kitą suprasti?

Knygų klubui šią Kanovičiaus knygą rinkomės kaip „lietuvių rašytojo“ kūrinį. Grigorijus ne lietuvis, bet jo piešiamas dar man mažai žinomas Lietuvos paveikslas vertas dėmesio.