Džonatanas Sviftas – „Guliverio kelionės“

Vaikystėje „Guliverio kelionės“ prilygo Baronui Miunhauzenui: siureali ir linksma pasaka, bet nieko labai ypatingo. Pernai metais net kelis kartus akis užkliuvo už užuominų, jog Džonatanas Sviftas laikomas vienu geriausių britų rašytojų, ištobulinusių politinės satyros žanrą (kadangi XVIII amžiaus pamfletininkai kaip tik buvo aukštumoje, tai – ypatingas pagyros ženklas). To vedamas, labai norėjau dar kartą perskaityti „Guliverio keliones“ suaugusiojo akimis. Ir šį kartą originalia kalba. Kadangi dar Londone nusipirkau Džonatano Svifto laiškų ir dienoraščių knygelę, mano pažintis su Guliveriu ir jo kūrėju tapo kiek gilesnė nei iš pradžių tikėjausi.

„Guliverio kelionės“ pranoko mano ir taip gana aukštus lūkesčius. Aštuoniolikto amžiaus kalba gal ir ne pati lengviausia skaityti, bet istorijos tekstas ne kartą mane privertė sustoti ir pažvelgti į pasaulį visai kitaip. Ir, kas geriausia, kad viskas taip paprasta, kad net šešiametei dukrai galima paaiškinti, ką vienu ar kitu keistu palyginimu autorius norėjo pasakyti. Kad karai vyksta dėl visiškų smulkmenų, kad žmonės gali būti žiaurūs, kad logiškai galvojant, elgiamės labai keistai, mūsų moralė ne visada veda teisingu keliu. Žinant to meto įvykius (o tam tikrai kartais reikia paaiškinimų), „Guliverio kelionės“ sužiba visomis spalvomis: Liliputija (Anglija) kovoja su Blefuska (Prancūzija) dėl visiškai juokingos priežasties – vieni kiaušinius daužia buku galu (katalikai), o kiti – smailu (protestantai). Smailaus galo šalininkai irgi seniau daužė kiaušinį buku galu, kol jų karalius netyčia neįsipjovė sau į pirštą (konfliktas su popiežiumi). Net šiuolaikiniam žmogui „Guliverio kelionių“ temos yra drąsios: kalbama ir apie tai, kaip Liliputijoje Guliveris užsitraukia nemalonę nes savo šlapimu užgesina gaisrą karaliaus rūmuose, minimos Guliverio tuštinimosi problemos. Bet svarbiausia, kad „Guliverio kelionės“ labai tiksliai aprašo žmogiškas problemas ir būdą: tarkim Liliputijoje pasirodžius Guliveriui viena didžiausių problemų buvo ta, kad visi norėjo į jį pažiūrėti – o kol visi traukė į jį užmest akį, laukai buvo nedirbami, šaliai grėsė badas. Ar tai ne socialinių tinklų metafora? Ar tikrai problemos, kuriomis rūpinasi minios, yra tokios svarbios?

Man labai patiko ir pasakojimas apie Laputą – skraidančią mokslininkų salą, kurioje visi stengiasi sugalvoti vis gudresnių būdų pagerinti gyvenimą ir nedirbti. Jie labai protingi, bet vis tiek visi skursta, nes niekas projektų nepriveda iki galo. Laputoje netgi yra sukurta mašina, kuri atsitiktiniu būdu iš mokslininko jaunystės užrašų sudėlioja atsitiktines frazes – mokslininkas mano, kad jam nieko nereikės daugiau galvoti ir atradinėti, nes ši mašina viską išgalvos. Panašu į šiuolaikinį dirbtinį intelektą ir ChatGPT? Kaip knygai, rašytai prieš tris šimtus metų – labai gerai.

Džonatano Svifto pasižadėjimai sau senatvėje

Vasario mėnesį knygų klube skaitysime Džonatano Svifto „Guliverio keliones“, tad ta proga skaitau jo laiškus ir užrašus. 1699 metais, būdamas 32 metų amžiaus, jis sudarė pasižadėjimų sau sąrašą. Beveik po kiekvienu punktu ir aš pasirašyčiau (išskyrus tą, kur kalbama apie vaikus).

Kai aš būsiu senas:

  • Nesituoksiu su jauna moterimi
  • Neieškosiu jaunuomenės kompanijos, nebent jiems patiems to tikrai norėtųsi
  • Nebūsiu irzlus, surūgęs ar įtarus
  • Neniekinsiu tuometinių manierų, juokų, madų, žmonių, karų ir t.t.
  • Nemėgsiu vaikų ir jų lengvai neprisileisiu
  • Nepasakosiu tų pačių istorijų jau jas ne kartą girdėjusiems
  • Nebūsiu kitiems pavydus, netrokšiu jų daiktų
  • Neapleisiu tvarkos ir švaros, kad netapčiau šlykščiu
  • Nebūsiu per daug griežtas jaunimui, atlaidžiai žiūrėsiu į jų jaunystės kvailystes, klaidas ir silpnybes
  • Neklausysiu ir nekreipsiu dėmesio į piktų tarnų paskalas ir ilgus liežuvius
  • Nenumosiu ranka į kitų žmonių patarimus, tačiau neteiksiu jų pats tiems, kas jų neprašo
  • Turėsiu gerų draugų, kurie man praneš, kada aš nebesilaikau šių nuostatų, kad galėčiau pasitaisyti
  • Daug nekalbėsiu, ypač apie save
  • Nesigirsiu savo jaunystės grožiu, galia, moterų meile ir t.t.
  • Neklausysiu pagyrų ir neįsivaizduosiu, kad mane gali įsimylėti jauna moteris. Vengsiu ir saugosiuos tų, kurioms rūpi tik palikimas.
  • Nebūsiu užsispyręs ir neabejojantis
  • Nesistengsiu laikytis absoliučiai visų šių taisyklių, bijodamas, kad tada nesilaikysiu nei vienos.

Poezija Knygų klube, 2023

Jau ketverius metus Knygų klube sausio mėnesį susirenkame prie vyno taurės vienas su kitu pasidalinti patikusiais eilėraščiais. Viskas prasidėjo nuo minties, kad su poezija dauguma iš mūsų beveik nedraugauja, nei jos mėgstam, nei suprantam, bet gal jau laikas ją prisijaukinti. Prisipažinsiu, ketveri metai jau šiek tiek naudos duoda: per tą laiką sugebėjau rasti mėgstamų poetų ir jų eilių. Su šiuolaikine poezija dar nesusigyvenau, bet žiūrėk, praeis dar koks dešimtmetis ir pradėsiu mėgautis verlibru, niekada nežinai.

Pernai buvau pasirinkęs persų poeto Hafez 231 gazelę. Rekomenduoju visiems pažiūrėti šį skaitymą angliškai Youtube, neprailgs. Šiemet jau buvau nusprendęs, jog jeigu nieko geriau nerasiu, matyt teks pasirinkti kokią nors ištrauką iš Donelaičio „Metų“ (kurių kalbos ryškumas niekuo nenusileidžia to laikmečio Vakarų Europos literatūros klasikai). Bet netyčia kažkuris skaitytas tekstas nuvedė link Česlovo Milošo „Campo di Fiori“. Užkabino. Tad jį ir pasirinkau.

Beje, pirmą kartą per turbūt ketvirtį amžiaus bandžiau išmokti eilėraštį mintinai. Buvo velniškai sunku, tad galų gale vis tiek teko šį eilėraštį perskaityti ne visai iš galvos. Menasi, jog mokykloje eilėraščius mokytis buvo be galo lengva – perskaitai kokį kartą ar tris ir jau gali berti žodžius kaip žirnius. Keturiasdešimties – viskas kitaip, smegenų vingiai užrūdiję, žodžiai galvon kalasi sunkiai. Bet galų gale gal kas atmintyje išliks, nenuleisiu rankų.

Knygų klubo sąrašas 2023-iesiems

Metų pabaiga skriejo ir praskriejo. Per visus reikalus ir įvykius niekaip neradau laiko parašyti, ką išsirinkome skaityti Knygų klube 2023-iaisiais, o jau šeštą kartą gruodžio mėnesį susirinkome su vyno taure susidėlioti kitų metų skaitymo planų. Kadangi metai buvo sunkūs ir esame nuvarginti karo temos (taip jau sutapo, kad pernai ir Knygų klubo sąraše buvo nemažai knygų apie karą, nors sąrašą sudarinėjant karu kvepėjo dar nelabai stipriai), šiemet rinkomės linksmesnius kūrinius. Tikėkimės, kad tai išpranašaus ir žymiai linksmesnius naujuosius metus.

Taigi, knygų sąrašas 2023-iesiems:

SausisPOEZIJA(laisvas pasirinkimas)
VasarisJonathan Swift„Guliverio kelionės“
KovasJerome David Salinger„Rugiuose prie bedugnės“
BalandisDonna Tartt„Dagilis“
GegužėKurt Vonnegut„Čempionų pusryčiai“
BirželisJames Clavell„Šiogūnas“
LiepaRay Bradbury„451 Farenheito“
RugpjūtisATOSTOGOS 
RugsėjisColleen McCullough„Erškėčių paukščiai“
SpalisMark Haddon„Tas keistas nutikimas šuniui naktį“
LapkritisJevgenij Petrov, Ilja Ilf„Dvylika kėdžių“
GruodisUndinė Radzevičiūtė„Grožio ir blogio biblioteka“

Čia galima rasti sąrašus 2022, 20212020 ir 2019-iems metams.

Vladimir Nabokov: „Pnin“

Džiaugiuosi, kad į šių metų Knygų klubo sąrašą pateko ši Vladimiro Nabokovo knyga. O dar labiau džiaugiuosi, jog ją skaičiau angliškai, taip, kaip originaliai ji ir parašyta. Knyga nedidukė, bet ją skaitydamas mėgavausi jos tekstu, skaičiau lėtai, ne kiek tikėdamasis veiksmo atomazgos, kiek gėrėdamasis žodžių žaismų, kartais mintyse pakartodamas stipriu rusišku akcentu tariamas angliškas frazes. Inteligentiško rusų emigranto tartis, naudojamos amerikono ausiai keistos gramatinės formos ar senamadiški, ne iš gyvos kalbos, o iš vadovėlių išmokti žodžiai – paveikslas nupieštas tiesiog tobulai.

Nabokovo „Pninas“ – knyga apie nepritapimą emigracijoje, o galbūt ir apie patį Nabokovą. Kartu tai knyga apie akademinį pasaulį, kurio žmonės ganėtinai nutolę nuo realybės, kurie labiau linkę knaisiotis po mažai kam žinomus žodynus ar problemas, tyrinėti tik savo pasaulį: gali būti labai išsilavinęs savo siauroje srityje, perskaitęs begales knygų, bet tai nereiškia, jog būsi ko pasiekęs už akademijos ribų. Nabokovo Pninas – kaip Stouneris, tik ne toks rezignavęs, jam iš tiesų norisi būti visuomenės dalimi, tik nesigauna. Aišku, Pninas svetimas ir dėl to, kad jis imigrantas, bet toje pačioje imigrantų bendruomenėje jis sutinka daug ko pasiekusių verslininkų bei sėkmingų žmonių. Pninas man – intelektualus akademikas, labai apsiskaičiusio žmogaus pavyzdys. Nors jis gali gali bet kuria proga cituoti klasikų veikalus ar deklamuoti eiles, tačiau yra visiškai nevaisingas savo darbais. Apsiskaitęs žmogus ne visada yra lyderis, žinios negarantuoja, jog būsi visuomenei reikalingas (tiesą sakant, jos net negarantuoja, kad būsi naudingas). Gal dar taip sutapo, kad šią knygą skaičiau vykstant Ukrainos karui ir vis viešojoje erdvėje buvo kalbama apie rusiško pasaulio kultūros (na, žinote, Dostojevskis, Čaikovskis ir pan…) ir rusiško pasaulio žiaurumo priešpriešą: man pasirodė, jog rusiškoji inteligentija, kaip Pninas, gal ir labai apsiskaitę, bet neradę savo vietos, prašvaistyti. O gal, deja, bergždi.

Knygų klubo sąrašas 2022-iesiems

Jau penktą gruodį iš eilės susirenkame prie vyno taurės sudaryti sąrašą knygų, kurias klube skaitysime kitais metais. Kartu aptarėme ir šiais metais skaitytas knygas: daugiausiai įspūdžių paliko Prustas (nors ir nebūtinai vien malonių – ne kiekvienam lengva prisijaukinti „Prarastojo laiko beieškant“) bei „Amžinybės fjordo pranašai“. Mane šiemet labiausiai nuvylė „Vernonas Subuteksas“, bet per daug iš anksto buvau užkėlęs lūkesčius.

Jau trečius metus sausio mėnesį susitiksime tam, kad pasidalintume patikusia poezija. Negaliu pasakyti, kad poezija man tapo artima, tačiau dabar bent jau perskaitau eilėraščius publikuojamus literatūrinėje spaudoje. Nedaug kas patinka, bet skonis išugdomas ne per vienerius metus. Po truputį vis daugiau atsiranda to, kuo galiu mėgautis.

Štai visas sąrašas 2022-iesiems:

SausisPOEZIJA(laisvas pasirinkimas)
VasarisNikolajus Gogolis„Mirusios sielos“
KovasFrancis Scott Fitzgerald„Didysis Getsbis“
BalandisJaroslavas Hašekas„Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“
GegužėVladimir Nabokov„Pninas“
BirželisGunter Grass„Skardinis būgnelis“
LiepaArkadij Strugackij, Boris Strugackij„Nevilties miestas“
RugpjūtisATOSTOGOS 
RugsėjisJoseph Heller„22-oji išlyga“
SpalisGabriel Garcia Marquez„Šimtas metų vienatvės“
LapkritisFernando Pessoa„Nerimo knyga“
GruodisFranz Kafka„Procesas“

Čia galima rasti sąrašus 2021, 2020 ir 2019-iems metams.

Kim Leine: „Amžinybės fjordo pranašai“

Šią knygą perskaičiau prieš kokį mėnesį, ir tik dabar prisėdau ją aprašyti: aptarėme ją šiandien Knygų klube. Knyga lyg ir patiko, bet iki šedevro netraukė, nors gal tai per daug užkeltų lūkesčių įtaka. Kaip ir kiekviename šiuolaikiniame romane, mėšlo, įvairiausių kūno skysčių, vaizdingų prievartos scenų čia netrūksta. Tai išraiškingos dekoracijos, kurios tikrai traukia dėmesį, bet kartais atrodo, kad po jomis taip nieko giliau ir nėra. Visa tai šokiruoja, bet perskaitai – ir galvoji, o kokia buvo to prasmė?

Knygos pasakojimas šokinėjantis, stiliai suraizgyti, dalis veikėjų epizodiški, be aiškaus vaidmens: pasirodo, kažkas vyksta, bet kokia to įtaka visam pasakojimui sunku suprasti. Atrodo, kad ir pati knyga kažkokia ištęsta, kai kurios jos dalys lyg turėtų būti atskirtos į visai kitas knygas ir pasakojimus. Juolab, kad puslapių ir taip nemažai. Gal skambu kaip senas bambeklis, nebesuprantantis šiuolaikinės literatūros, bet kažkas šioje knygoje „nedadirbta“.

Bet nesupraskit neteisingai: „Amžinybės fjordo pranašuose“ lygiai tiek daug dalykų, kurie man labai patiko. Gyvenimas Grenlandijoje, bažnyčios, karaliaus valdžios įtaka, vietinių „laukinių“ bendruomenės, purvas, nuodėmė, skurdas, žmogiškumas ir jo trūkumas – yra ten visko. Daniškas civilizacijos nešimas Grenlandijon buvo toks pat purvinas reikalas kaip ir kitų šalių kolonizavimas. Ir visai neaišku, kas tos civilizacijos turėjo daugiau: bent jau Amžinybės fjordo bendruomenė atrodo sugebėjo gyventi gana civilizuotai ir be oficialių civilizacijos nešėjų pagalbos.

Sakoma, jog jei knyga sukėlė emocijas – tai gera knyga. Emocijas ji tikrai sukėlė, gal tik ne pačias geriausias. Mano mėgstamiausia knyga ji tikrai netaps, bet jos tema — labai įdomi.

Poezija Knygų klube: Percy Bysshe Shelley „Ozimandijas“

Jau tapusi tokia tradicija, kad sausio mėnesį knygų klube paskiriame poezijos skaitymams. Pamenu, jog pernai buvo sunku pasirinkti ką skaityti – poeziją jaukinausi labai sunkiai. Šiemet buvo kiek lengviau: jau nuo pat gruodžio pradžios buvau nusprendęs skaityti anglų poeto Percy Shelley sonetą „Ozimandijas (graikiškai – Ramzis), tik teko kiek pavargti, kol radau lietuvišką jo vertimą. Pasirodo, kažkada seniai jį yra vertęs Aleksys Churginas, tačiau vertimas ganėtinai silpnai atskleidžia angliško teksto didybę. Bandžiau kažkiek ir pats patobulinti, bet galiu pasakyti – nuo šiol į verčiančius eilėraščius žiūriu su žymiai didesne pagarba. Atitaikyti ne vien taiklų žodį, bet ir ritmą, rimą, prisitaikyti prie soneto taisyklių, jambinio pentametro eilėdaros yra daug reikalų. Štai visos trys versijos vienoje vietoje.

I met a traveller from an antique land,
Who said—“Two vast and trunkless legs of stone
Stand in the desert. . . . Near them, on the sand,
Half sunk a shattered visage lies, whose frown,
And wrinkled lip, and sneer of cold command,
Tell that its sculptor well those passions read
Which yet survive, stamped on these lifeless things,
The hand that mocked them, and the heart that fed;
And on the pedestal, these words appear:
My name is Ozymandias, King of Kings;
Look on my Works, ye Mighty, and despair!
Nothing beside remains. Round the decay
Of that colossal Wreck, boundless and bare
The lone and level sands stretch far away.”

Ateivis iš nežinomos šalies
Man pasakojo: -Smėlyje, tarp tyrų,
Dvi stabo akmeninio kojos tvyro,
Galva galiūno guli netolies,
Ir iš jo veido išraiškos valdingos,
Iš lūpų, tartum šypsančių šaltai,
Jauti besotę aistrą – ir matai,
Kaip ją išreiškė meistras nemirtingas.
Ant pjedestalo įskaitai žodžius:
„AŠ –OZIMANDIJAS, RYTŲ KARALIUS,
Kurio darbai per amžius nepražus.
Visi šventai klausykit mano valios!”
Nyku aplink. Nei medžio, nei žolelės...
Tik liula smiltys po laukus tuščius.

Keleivis tolimos šalies
Man sakė: -Smėlyje, tarp tyrų,
Dvi stabo akmeninio kojos styro,
Galva galiūno dunkso netolies.
Ir iš jos veido išraiškos valdingos,
Iš lūpų, tyliai šypsančių šaltai,
Jauti besotę aistrą – įstabiai
Ją ten įrėžė meistras talentingas.
Ant pjedestalo įskaitai žodžius:
„AŠ – OZIMANDIJAS, VISŲ KARALIUS,
Kurio darbai per amžius nepražus.
Drebėkit ir klausykit mano valios!”
Nyku aplink. Nei medžio, nei žolelės...
Tik smiltys pusto po laukus tuščius.

John Steinbeck: „Rūstybės kekės“

Seniai neskaičiau tokios emociškai sunkios knygos. Ne, meluoju. Nesu gyvenime skaitęs tokios emociškai sunkios knygos. Tokios, kur paskaitęs kokį dešimtį puslapių turi padėti ją į šalį, atsidusti ir imti skaityti ką nors paprastesnio ir ne tokio skaudaus. Tarkim, ką nors apie karą.

Rūstybės kekės“ lietuviškai išleistos tik vieną kartą, 1947-aisiais. Dėl man neaiškių priežasčių naujesnio jos leidimo nėra, nors pastaruoju metu išverstos ir šviežiai išleistos beveik visos kitos Steinbeko knygos. Knygos tema – didžiosios depresijos skurdas ir sunkus migrantų gyvenimas keliaujant į svajonių valstiją Kaliforniją, kur tikrai turėtų būti darbo. Kaip galima suprasti, darbo ten irgi nebuvo, tad visa knyga – skausmingas beviltiškas kabinimasis į gyvenimą, stengiantis neprarasti žmogiškumo. Aprašymai tokie įtaigūs, kad tą knygų herojų alkį ir neteisybę atrodo išgyveni ir pats. O kai švysteli koks vilties spindulėlis negali atsikratyti jausmo, kad vis tiek čia geruoju nesibaigs. Na, ir nesibaigia. Kai jau manai kad herojai kentėti daugiau nebegali, juos užgriūna naujos bėdos.

Nenuostabu, kad knyga į lietuvių kalbą išversta 1947-aisias: joje nemažai svarstoma apie kapitalizmo blogį, „paprasto žmogaus“ sąžinės tyrumą, išnaudojamus darbininkus, vis mažinamus atlyginimus ir panašiai. Tai labai tiko sovietinėms idėjoms: va, pažiūrėkit, kaip viskas toje Amerikoje neteisinga ir kaip ten kenčia žmonės! Bet „Rūstybės kekėse“ kenčia visi: darbininkai dėl mažų atlyginimų, žemės savininkai dėl prasto derliaus ir bankų paskolų, bankai dėl nemokių savininkų. Depresijos spiralė tempia žemyn visus, o kai gyvos galybės bedarbių migrantų neturi ko valgyti, jie pasiruošę dirbti beveik už dyką. Ar tai jų išnaudojimas? Gal tai tiesiog darbo jėgos perteklius rinkoje? Ypač kai tą darbo jėgą žymiai lengviau tapo pakeisti traktoriais ir mašinomis. Aišku, žmogiška tokių permainų kaina yra sunkiai suvokiama: galima tik įsivaizduoti, ką jaučia tėvai, negalintys išmaitinti savo vaikų, neturintys santaupų ir pagrindo po kojomis, priversti bėgti nuo juos vaikančių policininkų ir bergždžiai klausinėtis darbo. Ypač kai žinai, kad tokių kaip tu yra šimtai tūkstančių, o darbo medvilnės plantacijose ar persikų soduose bus tik kelioms savaitėms už pusmečio.

Rūstybės kekėse“ nuolat pabrėžiama, kad šie paprasti žmonės stengiasi nenusikalsti (nors ir ne visada tai pavyksta), neprarasti savo žmogiškumo: priešingai, kuo mažiau turi, tuo labiau esi linkęs atjausti kitus ir su jais viskuo dalintis. Ir net tokios negandos iki galo neužmuša Amerikos svajonės: vis tikimasi, kad darbu bus galima viską pasiekti. Gal nepraturtėti, bet bent jau visada turėti maisto (gal net mėsos!) ir kokį nedidelį namuką. Tai kiek stebina: skaitant labai greitai palaidoji viltį, kad herojams pasiseks, o jie vis dar optimistai. Nuvažiuosim ten keletą kilometrų ir bus darbo, galėsim pavalgyt. Nėra ten darbo, nėra! Nevarkit! O jie vis tiek važiuoja…

George Orwell: „1984“

1998-siais metais, būdamas vienuoliktoje klasėje, dvejiems metams išvykau mokytis į Angliją, ir pirma knyga, kurią mokytojai man primygtinai siūlė perskaityti buvo Orvelo „1984“. Pamenu, kad man ji padarė nemenką įspūdį: Tarybų Sąjunga dar buvo labai šviežias prisiminimas, tad jaučiausi gerai pažįstąs tikrąjį tos knygos pasaulį. Na, kai kurie dalykai gal kiek per daug fantastiški (tai, kad galima sekti tave per televizorių, kad nuolat galima perrašyti istorinius laikraščius, ir niekas to nepastebi ir pan.), bet tai buvo galima nurašyti kūrybinei išraiškos laisvei – juk kartais reikia perspaustų metaforų įspūdžiui paryškinti.

Šiemet „1984“ perskaičiau dar kartą. O. VAU. Aišku, aš irgi tikriausiai nemažai paaugau nuo to spuoguoto šešiolikinio skaitytojo amžiaus ir knygose galiu įžvelgti daugiau nei anuomet, bet atrodo, jog Orvelo „1984“ irgi tapo žymiai aktualesnė nei prieš dvidešimt metų. Propaganda, istorinio naratyvo konstravimas šiais laikais nepalyginamai svarbesni nei Jelcino laikais. Ir ne vien Rusijoje ar Sovietų Sąjungoje, šiuos žaidimus žaidžia kone visi. Ir svarbiausia, jog dabar mes tam turime visas technologijas, kurios atrodė tokios neįmanomai fantastiškos Orvelo knygoje. Jus seka gal ne televizorius, o telefonas, bet man atrodo, jog seka žymiai geriau nei teleekranas – GPS veikia net miške. Ir jei seniau pagrindinio herojaus darbas perrašinėti senus laikraščius taisant nepatogias tiesas atrodė labai beprasmis (nes juk ar gali būti įmanoma, jog neliktų pas ką nors spausdinto laikraščio kopijos?) dabar tai atrodo visiška realybe: ar kas pastebėtų, jei kas perrašytų kokių dešimties metų senumo delfi straipsnį? Nemanau.

Tie, kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ir ateitį. Mūšis dėl praeities mūsų galvose vyksta jau senokai ir jame susiremia nemažos trolių ir botų kariuomenės. „1984“ yra viena svarbiausių šių laikų privalomų perskaityti knygų.