Česlovas Milošas – „Isos slėnis“

Šiek tiek gėda, kai Nobelio literatūros premijos laureatas užaugęs Lietuvoje, o aš nesu skaitęs jokios jo kūrybos. Spragą užtaisiau, bet gana sunkokai.

„Isos slėnis“ – tai tarpukario Lietuvos kaimas Milošo vaikystės akimis. Su ryškiais personažais, suskilusia visuomene, dar ne iki galo išvarytais velniais. Dvare augantis ir labiau lenkas nei lietuvis berniukas sunkiai ieško savo vietos: nei jis gali didžiuotis savo šeima, kuri net savo šlėktišką išdidumą baigia prarasti, nei savo pasiekimais medžioklėje. Tikriausiai dalį to galima nurašyti paauglystės savasties paieškoms, bet vis nepaleidžia jausmas, kad jis taip ir liks čia nepritapėliu, kad ir koks gražus ir romantiškas tas Isos slėnis.

Iš tiesų, labai gerai suprantu, kodėl Česlovo Milošo kūryba verta Nobelio: kai poetas rašo prozą, ji gaunasi raiški ir vaizdinga. O kur dar sugebėjimas į kelis šimtus puslapių sudėti tokią galybę tarpukario Lietuvos temų: lenkai ir lietuviai, turtas ir skurdas, vaikai ir suaugę, mergos ir klebonai, senieji pagonių velniai ir krikščionybė, šlėktiška aukštuomenė ir valstietija, dvarų nuosmukis ir žemių „parceliavimas“. Spalvinga, jautru, perlieta gaivališka tautos sąmone, su daug vaikiško romantizavimo, kuris pamažu blėsta su gyvenimo patirtimi. Bet skaičiau sunkiai. Neprilipo. Likau nepritapęs, kaip ir pagrindinis knygos veikėjas Tomas.

Grigorijus Kanovičius: „Miestelio romansas“

Pasirodo, mano galvoje gajus stereotipas: jeigu knyga apie žydus, tai būtinai apie Holokaustą. Skaitai ir lauki, kada jau ten prasidės baisybės. Spėlioji, kas išgyvens, o kas ne. Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas“ buvo kitoks: kažkiek antrasis pasaulinis karas paliestas, bet didžioji knygos vertybė yra gražiai išpieštas tarpukario Lietuvos žydiško miestelio Jonavos gyvenimas.

Šiuose Kanovičiaus vaikystės prisiminimuose telpa labai daug: ir žydiška pasaulėžiūra, ir tautos išmintis, ir požiūrio į politiką, pinigus, vietą pasaulyje skirtumai. Kartu ir daug buitinių detalių, įvairių charakterių, bendravimo su aplinka. Detalus, smulkmeniškas paveikslas. Gal kalbos vaizdingumas ir neprilygsta Nobelio literatūros premijos laureatų darbams, bet nuoširdumas ir šiluma – tikra.

Iš tiesų, ši knyga daug man papasakojo apie žydų kultūrą Lietuvoje. Tą paprastą, siuvėjų ir amatininkų, o ne rabinų ir Vilniaus Gaono: jie irgi ne visi tiki į dievą, ne visi vienodi, ne visi linkę vien tik siekti mokslo, ar ieškoti savo laimės vienu seniai patikrintu receptu. Jų bendruomenėje skiriasi požiūris į hebrajų ir jidiš kalbas, skiriasi ir politinės pažiūros. Skiriasi ir likimai. Bet visgi žydų bendruomenė tarpukario Lietuvos miesteliuose labai savita ir atskira: su lietuviais beveik jokio kontakto, mažai kas gali su jais susišnekėti. Atskiras pasaulis, su atskira infrastruktūra, savais ryšiais ir interesais. Be didelio noro domėtis reikalais už miestelio ribų: nuėjęs į kariuomenę žydas tėra tik labai ryški to išimtis. Gal dėl tos atskirties ir kyla priešiškumas tarp tautų, nes jos net neturi progų viena kitą suprasti?

Knygų klubui šią Kanovičiaus knygą rinkomės kaip „lietuvių rašytojo“ kūrinį. Grigorijus ne lietuvis, bet jo piešiamas dar man mažai žinomas Lietuvos paveikslas vertas dėmesio.

Hermann Hesse: „Stiklo karoliukų žaidimas“

Iki kai kurių knygų reikia priaugti. Hesės „Stiklo karoliukus“ net kelis kartus bandžiau įveikti prieš kokį dešimt-penkioliką metų, bet vis nesėkmingai: lėtas, nuobodokas pasakojimas, beveik niekas knygoje nevyksta, nuobodu. O štai šiemet perskaičiau su didžiuliu malonumu – subrendau tiek, kad knygoje dėstoma gyvenimo filosofija bei lėta ir rami jos tėkmė kaip tik pataikė į dešimtuką.

Knygoje piešiamas žaidimų magistro Knechto („tarno“) paveikslas – kone idealaus lyderio istorija: darbštus, netrokštantis valdžios žmogus, nesimėgaujantis galia, kuklus, protingas, džiugiai prisiimantis likimo naštą. Skaitai ir lengvai įsivaizduoji, kad tokiu lyderiu ir pats norėtum tapti: visus įkvepiančiu, visiems padedančiu, visų gerbiamu tobulu pavyzdžiu. Ir tik knygos pabaigoje viskas kažkaip sugriūva: Knechtas mato grėsmes ordinui, bet nori nuo pareigų pasitraukti ir visko atsisakius tapti paprastu berniuko mokytoju. Bet tai jam nelemta, jo mirtis atrodo beprasmė. Tad ar teisingai jis pasielgė, bėgdamas nuo savo pareigos? Ar išsikvėpęs lyderis turi pasitraukti? Ar visgi sukandęs dantis toliau nešti savo naštą? Geros knygos tuo ir ypatingos, kad palieka daug klausimų, kuriuos nešiojiesi savyje dar ne vieną savaitę.

Yra knygoje ir kitų labai įdomių temų: pats stiklo karoliukų žaidimas ir jo ordinas gali simbolizuoti akademiją, religiją ar dar bet kokią bendruomenę. Ne visa tai, kas sena, ir kuo žavimasi, išlaiko vertę ir pagarbą, kiekviena tokia organizacija turi vis atsinaujinti, neužsidaryti į savo kiautą. Tai, kas kažkada buvo inovatyvu, laikui bėgant sustabarėja. Mokslas, kaip ir karoliukų žaidimo ordinas, lyg ir turi viršenybę prieš religiją, bet jis jaunas, jo tradicija žymiai trumpesnė, o mokslininkai, kaip ir stiklo karoliukų žaidėjai, dažnai žaidžia datomis ir apibrėžimais, nekreipdami dėmesio į esmę. Istorikams bei karoliukų žaidėjams svarbios datos ir mūšiai, o vienuoliui įdomiausia istorijoje užčiuopti tokius dalykus, kurie leidžia šaliai, organizacijai ar bendruomenei ilgai klestėti be didelių herojų ar asmenybių. Bažnyčia, skaičiuojanti savo amžių tūkstantmečiais, gyvena ne konkretaus popiežiaus asmenybė kultu, o bendromis vertybėmis.

Lewis Carroll: The Annotated Alice

Pirmoji šių metų Knygų klubo knyga pasitaikė trumpa ir lengva – pasirinkome skaityti Lewis CarrollAlisą stebuklų šalyje“. Kadangi ne kartą ją esu lietuviškai skaitęs vaikystėje, ėmiausi išsamesnio varianto: originalios angliškos Alisos su visais paaiškinimais ir anotacijomis. Paaiškinimai pravertė.

Knygų klubo vertinimai buvo gana nevienareikšmiai: vieniems Alisoje per daug nesąmonių ir per mažai prasmės, kitiems ji per daug vaikiška, tretiems ji dvelkia vaikystės nostalgijos kvapu, dar kitiems tai tiesiog crazy knyga, ir net neaišku ar tinkanti vaikams. Man Alisa vis dar labai miela, ypač po to, kai anotuotoje versijoje radau daug keistenybių paaiškinimų. Knygoje labai daug Viktorijos laikų Anglijos kultūrinių sluoksnių, tad, tikėtina, jog ši knyga to meto vaikams darė žymiai didesnį įspūdį nei dabar. Tam, kad knygoje sutinkami eilėraštukai būtų įdomūs, reikia žinoti, ką jie parodijuoja, o jei niekada nesi girdėjęs „Tindi Rindi Riuškos“, atsitiktinai knygoje sutiktas šieną pjaunantis vilkas ar riešutaujanti meška pasirodys tik beprasmės nučiuožusios fantazijos.

Alisos knyga to meto vaikams turėjo būti visiškas hitas ir dėl to, kad kitos tuo metu dominuojančios pasakos buvo žiauroki alegoriniai pasakojimai su aiškiais moralais. O štai čia – tiesiog keistas juokingas pasaulis be jokio smurto (nors karalienė visad įsakinėja nukirsti visiems galvas, niekas jai nepaklūsta). Gerai įsivaizduoju, kaip tokia absurdo pasaka gali gimti gyvai ją sekant vaikui: pats pamenu kad vaikystėje močiutė sekdavo čia pat sugalvotas istorijas apie Zuikį Puikį, kuris pirko mašiną varomą ne benzinu, o limonadu. Kuo keisčiau, tuo daugiau juoko ir linksmumo. Ir ne kiekvienas pasakojimas turi rimtu veidu ko nors išmokyti apie gyvenimą.

Antroji Alisos knyga apie Veidrodžių karalystę jau visai kitokia, joje žymiai daugiau struktūros, ji geriau apgalvota, po ja slepiasi daug logikos ir matematikos teorijos. Gal ji labiau taikyta į suaugusius, bet kokybiškai, bent jau man, nepralenkia Alisos Stebuklų šalyje. Pridėjus į žodžius daugiau prasmės smagumas gali ir apgesti. Nors, aišku, buvo įdomu skaityti paaiškinimus apie formaliąją logikos teoriją: bet tai tikrai ne kiekvienam.

Beje, man atrodo, jog Alisos sapnas papasakotas labai tikroviškai: tik sapnuose viskas būna taip keistai persipynę, su aliuzijomis į kažkokią prasmę, kurios taip iki galo ir nepavyksta pagauti. Vaizdai keičiasi taip pat greit, pereinama nuo scenos prie scenos, o svarbiausia, jog visų tų keistenybių apsuptyje sapnuotojas dažniausiai nejaučia, kad čia kažkas ne taip – keistumo jausmas atsiranda tik pabudus.