Lapkričio mėnesio mūsų knygų klubo knyga – visiems iki skausmo pažįstama „Dvylika kėdžių“. Esu ją keletą kartų skaitęs paauglystėje, esu matęs filmus, esu kiekvieną juokingą frazę girdėjęs iš pažįstamų ne vieną dešimtį kartų, gal tik dabar jau nebe taip dažnai kaip prieš dvidešimtį metų. „Dvylika kėdžių“ yra vyresniosios kartos kultūrinis fenomenas, o tokį statusą įgyja tik išskirtiniai kūriniai. Bet, kita vertus, mano galvoje „Dvylikos kėdžių“ juokai turi ir kitokį atspalvį: paskutiniaisiais metais (ar dešimtmečiais) juos girdėjau tik iš tų žmonių, kurie atrodo kažkiek vis dar užstrigę sovietijoje. Ne tiek blogai kaip maestro Orlauskas1, bet kažkiek į tą pačią pusę – lyg per tuos bėgančius dešimtmečius jokių naujų juokų nebūtų atsiradę.
Šį mėnesį skaitydamas šią knygą labiausiai stebėjausi tuo, kad joje nėra nei vieno absoliučiai teigiamo veikėjo2 – visi jie su ydomis, vienas per kitą tuštesni ir godesni. Ostapas Benderis sėkmingai visus mausto tik dėl to, kad kitų ydos dar didesnės. Tai sukuria itin cinišką pasaulį, kuriame nėra jokių idealų, kuriame kiekvienas sukasi kaip išmano, nes niekuo pasitikėti negalima, visų nagai lenkti į save. Taip, visi svarbesnieji veikėjai yra senojo „ikirevoliucinio“ pasaulio žmonės, kuriems galima pripaišyti visas ydas: pradedant nuo bajorų vado Kisos, smulkaus apgaviko Benderio ir nesąžiningo popo Fiodoro. Bet ir kiti epizodiniai veikėjai ne ką geresni: vienus valdo garbės troškimas, kitus noras gražiai gyventi, trečius – tiesiog noras išgyventi besikeičiančioje situacijoje. Nuoširdus žmogus šiame pasaulyje bus kaip mat nurengtas ir dar bus iš jo pasišaipyta, išgyvena tik su įtarūs, atsargūs ir su cinišku požiūriu. Lyginant su šauniuoju kareiviu Šveiku, kuris po idioto kauke slepia labai daug gyvenimiškos filosofijos – iš „Dvylikos kėdžiu“ vargu ar reiktų mokytis gyvenimo tiesų. Gal dėl to, apima šiokia tokia svetima gėda, jei ką išgirsti Ostapą Benderį laikant pačiu šauniausiu literatūros veikėju.
Pats sovietinis humoras yra gana įdomus fenomenas, veiksmas jame rutuliojasi labai greitai, juokai kartais „bėga-griūna“ lygio, veikėjai labai stipriai šaržuoti, nepaliekant daug erdvės kitokioms interpretacijoms. Kaip teko skaityti kažkuriame akademiniame straipsnyje – sovietinis humoras yra paprastas ir nuoširdus humoras, be jokios paslėptos gilesnės prasmės, be užslėptos traumos. Klounas juokiasi ir krečia pokštus, bet niekada nėra jokios potekstės, kad klounas gali būti nelaimingas. „Dvylikoje kėdžių“ juokas veja juoką, bet niekada ilgai neapsistojama ties našlaičiais, skurdu, veikėjų pergyvenimais, tuojau serviruojamas naujas komiškas vaizdelis. „Dvylika kėdžių“ panaši į „Trise valtimi“ – juokingų nuotykių aprašymas, kuris privers kvatoti visa gerkle, bet neves prie jokių gilesnių filosofijos paieškų. Na, galima matyti paralelę, kad briliantų paieška – tai bergždžias bandymas susigrąžinti ikirevoliucinį gyvenimą, bet tai juk komiškas vaizdas, aišku, kad niekam to nepavyks. O apie Kisos išgyvenimus per daug galvoti nereikia – juk jis tiesiog senojo pasaulio nevykėlis. Iš tokių reikia juoktis, o ne juos atjausti.
1 Kad ir kaip ten būtų, sovietinis Ilfo ir Petrovo humoras iki nešvankybių nenusileidžia.
2 Na, nebent geležinkeliečių namų sargas knygos pabaigoje, kuris paaiškina, kas iš tiesų nutiko su brilijantais.