Vladimir Nabokov: „Pnin“

Džiaugiuosi, kad į šių metų Knygų klubo sąrašą pateko ši Vladimiro Nabokovo knyga. O dar labiau džiaugiuosi, jog ją skaičiau angliškai, taip, kaip originaliai ji ir parašyta. Knyga nedidukė, bet ją skaitydamas mėgavausi jos tekstu, skaičiau lėtai, ne kiek tikėdamasis veiksmo atomazgos, kiek gėrėdamasis žodžių žaismų, kartais mintyse pakartodamas stipriu rusišku akcentu tariamas angliškas frazes. Inteligentiško rusų emigranto tartis, naudojamos amerikono ausiai keistos gramatinės formos ar senamadiški, ne iš gyvos kalbos, o iš vadovėlių išmokti žodžiai – paveikslas nupieštas tiesiog tobulai.

Nabokovo „Pninas“ – knyga apie nepritapimą emigracijoje, o galbūt ir apie patį Nabokovą. Kartu tai knyga apie akademinį pasaulį, kurio žmonės ganėtinai nutolę nuo realybės, kurie labiau linkę knaisiotis po mažai kam žinomus žodynus ar problemas, tyrinėti tik savo pasaulį: gali būti labai išsilavinęs savo siauroje srityje, perskaitęs begales knygų, bet tai nereiškia, jog būsi ko pasiekęs už akademijos ribų. Nabokovo Pninas – kaip Stouneris, tik ne toks rezignavęs, jam iš tiesų norisi būti visuomenės dalimi, tik nesigauna. Aišku, Pninas svetimas ir dėl to, kad jis imigrantas, bet toje pačioje imigrantų bendruomenėje jis sutinka daug ko pasiekusių verslininkų bei sėkmingų žmonių. Pninas man – intelektualus akademikas, labai apsiskaičiusio žmogaus pavyzdys. Nors jis gali gali bet kuria proga cituoti klasikų veikalus ar deklamuoti eiles, tačiau yra visiškai nevaisingas savo darbais. Apsiskaitęs žmogus ne visada yra lyderis, žinios negarantuoja, jog būsi visuomenei reikalingas (tiesą sakant, jos net negarantuoja, kad būsi naudingas). Gal dar taip sutapo, kad šią knygą skaičiau vykstant Ukrainos karui ir vis viešojoje erdvėje buvo kalbama apie rusiško pasaulio kultūros (na, žinote, Dostojevskis, Čaikovskis ir pan…) ir rusiško pasaulio žiaurumo priešpriešą: man pasirodė, jog rusiškoji inteligentija, kaip Pninas, gal ir labai apsiskaitę, bet neradę savo vietos, prašvaistyti. O gal, deja, bergždi.

Knygų klubo sąrašas 2022-iesiems

Jau penktą gruodį iš eilės susirenkame prie vyno taurės sudaryti sąrašą knygų, kurias klube skaitysime kitais metais. Kartu aptarėme ir šiais metais skaitytas knygas: daugiausiai įspūdžių paliko Prustas (nors ir nebūtinai vien malonių – ne kiekvienam lengva prisijaukinti „Prarastojo laiko beieškant“) bei „Amžinybės fjordo pranašai“. Mane šiemet labiausiai nuvylė „Vernonas Subuteksas“, bet per daug iš anksto buvau užkėlęs lūkesčius.

Jau trečius metus sausio mėnesį susitiksime tam, kad pasidalintume patikusia poezija. Negaliu pasakyti, kad poezija man tapo artima, tačiau dabar bent jau perskaitau eilėraščius publikuojamus literatūrinėje spaudoje. Nedaug kas patinka, bet skonis išugdomas ne per vienerius metus. Po truputį vis daugiau atsiranda to, kuo galiu mėgautis.

Štai visas sąrašas 2022-iesiems:

SausisPOEZIJA(laisvas pasirinkimas)
VasarisNikolajus Gogolis„Mirusios sielos“
KovasFrancis Scott Fitzgerald„Didysis Getsbis“
BalandisJaroslavas Hašekas„Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“
GegužėVladimir Nabokov„Pninas“
BirželisGunter Grass„Skardinis būgnelis“
LiepaArkadij Strugackij, Boris Strugackij„Nevilties miestas“
RugpjūtisATOSTOGOS 
RugsėjisJoseph Heller„22-oji išlyga“
SpalisGabriel Garcia Marquez„Šimtas metų vienatvės“
LapkritisFernando Pessoa„Nerimo knyga“
GruodisFranz Kafka„Procesas“

Čia galima rasti sąrašus 2021, 2020 ir 2019-iems metams.

Kim Leine: „Amžinybės fjordo pranašai“

Šią knygą perskaičiau prieš kokį mėnesį, ir tik dabar prisėdau ją aprašyti: aptarėme ją šiandien Knygų klube. Knyga lyg ir patiko, bet iki šedevro netraukė, nors gal tai per daug užkeltų lūkesčių įtaka. Kaip ir kiekviename šiuolaikiniame romane, mėšlo, įvairiausių kūno skysčių, vaizdingų prievartos scenų čia netrūksta. Tai išraiškingos dekoracijos, kurios tikrai traukia dėmesį, bet kartais atrodo, kad po jomis taip nieko giliau ir nėra. Visa tai šokiruoja, bet perskaitai – ir galvoji, o kokia buvo to prasmė?

Knygos pasakojimas šokinėjantis, stiliai suraizgyti, dalis veikėjų epizodiški, be aiškaus vaidmens: pasirodo, kažkas vyksta, bet kokia to įtaka visam pasakojimui sunku suprasti. Atrodo, kad ir pati knyga kažkokia ištęsta, kai kurios jos dalys lyg turėtų būti atskirtos į visai kitas knygas ir pasakojimus. Juolab, kad puslapių ir taip nemažai. Gal skambu kaip senas bambeklis, nebesuprantantis šiuolaikinės literatūros, bet kažkas šioje knygoje „nedadirbta“.

Bet nesupraskit neteisingai: „Amžinybės fjordo pranašuose“ lygiai tiek daug dalykų, kurie man labai patiko. Gyvenimas Grenlandijoje, bažnyčios, karaliaus valdžios įtaka, vietinių „laukinių“ bendruomenės, purvas, nuodėmė, skurdas, žmogiškumas ir jo trūkumas – yra ten visko. Daniškas civilizacijos nešimas Grenlandijon buvo toks pat purvinas reikalas kaip ir kitų šalių kolonizavimas. Ir visai neaišku, kas tos civilizacijos turėjo daugiau: bent jau Amžinybės fjordo bendruomenė atrodo sugebėjo gyventi gana civilizuotai ir be oficialių civilizacijos nešėjų pagalbos.

Sakoma, jog jei knyga sukėlė emocijas – tai gera knyga. Emocijas ji tikrai sukėlė, gal tik ne pačias geriausias. Mano mėgstamiausia knyga ji tikrai netaps, bet jos tema — labai įdomi.

Poezija Knygų klube: Percy Bysshe Shelley „Ozimandijas“

Jau tapusi tokia tradicija, kad sausio mėnesį knygų klube paskiriame poezijos skaitymams. Pamenu, jog pernai buvo sunku pasirinkti ką skaityti – poeziją jaukinausi labai sunkiai. Šiemet buvo kiek lengviau: jau nuo pat gruodžio pradžios buvau nusprendęs skaityti anglų poeto Percy Shelley sonetą „Ozimandijas (graikiškai – Ramzis), tik teko kiek pavargti, kol radau lietuvišką jo vertimą. Pasirodo, kažkada seniai jį yra vertęs Aleksys Churginas, tačiau vertimas ganėtinai silpnai atskleidžia angliško teksto didybę. Bandžiau kažkiek ir pats patobulinti, bet galiu pasakyti – nuo šiol į verčiančius eilėraščius žiūriu su žymiai didesne pagarba. Atitaikyti ne vien taiklų žodį, bet ir ritmą, rimą, prisitaikyti prie soneto taisyklių, jambinio pentametro eilėdaros yra daug reikalų. Štai visos trys versijos vienoje vietoje.

I met a traveller from an antique land,
Who said—“Two vast and trunkless legs of stone
Stand in the desert. . . . Near them, on the sand,
Half sunk a shattered visage lies, whose frown,
And wrinkled lip, and sneer of cold command,
Tell that its sculptor well those passions read
Which yet survive, stamped on these lifeless things,
The hand that mocked them, and the heart that fed;
And on the pedestal, these words appear:
My name is Ozymandias, King of Kings;
Look on my Works, ye Mighty, and despair!
Nothing beside remains. Round the decay
Of that colossal Wreck, boundless and bare
The lone and level sands stretch far away.”

Ateivis iš nežinomos šalies
Man pasakojo: -Smėlyje, tarp tyrų,
Dvi stabo akmeninio kojos tvyro,
Galva galiūno guli netolies,
Ir iš jo veido išraiškos valdingos,
Iš lūpų, tartum šypsančių šaltai,
Jauti besotę aistrą – ir matai,
Kaip ją išreiškė meistras nemirtingas.
Ant pjedestalo įskaitai žodžius:
„AŠ –OZIMANDIJAS, RYTŲ KARALIUS,
Kurio darbai per amžius nepražus.
Visi šventai klausykit mano valios!”
Nyku aplink. Nei medžio, nei žolelės...
Tik liula smiltys po laukus tuščius.

Keleivis tolimos šalies
Man sakė: -Smėlyje, tarp tyrų,
Dvi stabo akmeninio kojos styro,
Galva galiūno dunkso netolies.
Ir iš jos veido išraiškos valdingos,
Iš lūpų, tyliai šypsančių šaltai,
Jauti besotę aistrą – įstabiai
Ją ten įrėžė meistras talentingas.
Ant pjedestalo įskaitai žodžius:
„AŠ – OZIMANDIJAS, VISŲ KARALIUS,
Kurio darbai per amžius nepražus.
Drebėkit ir klausykit mano valios!”
Nyku aplink. Nei medžio, nei žolelės...
Tik smiltys pusto po laukus tuščius.

John Steinbeck: „Rūstybės kekės“

Seniai neskaičiau tokios emociškai sunkios knygos. Ne, meluoju. Nesu gyvenime skaitęs tokios emociškai sunkios knygos. Tokios, kur paskaitęs kokį dešimtį puslapių turi padėti ją į šalį, atsidusti ir imti skaityti ką nors paprastesnio ir ne tokio skaudaus. Tarkim, ką nors apie karą.

Rūstybės kekės“ lietuviškai išleistos tik vieną kartą, 1947-aisiais. Dėl man neaiškių priežasčių naujesnio jos leidimo nėra, nors pastaruoju metu išverstos ir šviežiai išleistos beveik visos kitos Steinbeko knygos. Knygos tema – didžiosios depresijos skurdas ir sunkus migrantų gyvenimas keliaujant į svajonių valstiją Kaliforniją, kur tikrai turėtų būti darbo. Kaip galima suprasti, darbo ten irgi nebuvo, tad visa knyga – skausmingas beviltiškas kabinimasis į gyvenimą, stengiantis neprarasti žmogiškumo. Aprašymai tokie įtaigūs, kad tą knygų herojų alkį ir neteisybę atrodo išgyveni ir pats. O kai švysteli koks vilties spindulėlis negali atsikratyti jausmo, kad vis tiek čia geruoju nesibaigs. Na, ir nesibaigia. Kai jau manai kad herojai kentėti daugiau nebegali, juos užgriūna naujos bėdos.

Nenuostabu, kad knyga į lietuvių kalbą išversta 1947-aisias: joje nemažai svarstoma apie kapitalizmo blogį, „paprasto žmogaus“ sąžinės tyrumą, išnaudojamus darbininkus, vis mažinamus atlyginimus ir panašiai. Tai labai tiko sovietinėms idėjoms: va, pažiūrėkit, kaip viskas toje Amerikoje neteisinga ir kaip ten kenčia žmonės! Bet „Rūstybės kekėse“ kenčia visi: darbininkai dėl mažų atlyginimų, žemės savininkai dėl prasto derliaus ir bankų paskolų, bankai dėl nemokių savininkų. Depresijos spiralė tempia žemyn visus, o kai gyvos galybės bedarbių migrantų neturi ko valgyti, jie pasiruošę dirbti beveik už dyką. Ar tai jų išnaudojimas? Gal tai tiesiog darbo jėgos perteklius rinkoje? Ypač kai tą darbo jėgą žymiai lengviau tapo pakeisti traktoriais ir mašinomis. Aišku, žmogiška tokių permainų kaina yra sunkiai suvokiama: galima tik įsivaizduoti, ką jaučia tėvai, negalintys išmaitinti savo vaikų, neturintys santaupų ir pagrindo po kojomis, priversti bėgti nuo juos vaikančių policininkų ir bergždžiai klausinėtis darbo. Ypač kai žinai, kad tokių kaip tu yra šimtai tūkstančių, o darbo medvilnės plantacijose ar persikų soduose bus tik kelioms savaitėms už pusmečio.

Rūstybės kekėse“ nuolat pabrėžiama, kad šie paprasti žmonės stengiasi nenusikalsti (nors ir ne visada tai pavyksta), neprarasti savo žmogiškumo: priešingai, kuo mažiau turi, tuo labiau esi linkęs atjausti kitus ir su jais viskuo dalintis. Ir net tokios negandos iki galo neužmuša Amerikos svajonės: vis tikimasi, kad darbu bus galima viską pasiekti. Gal nepraturtėti, bet bent jau visada turėti maisto (gal net mėsos!) ir kokį nedidelį namuką. Tai kiek stebina: skaitant labai greitai palaidoji viltį, kad herojams pasiseks, o jie vis dar optimistai. Nuvažiuosim ten keletą kilometrų ir bus darbo, galėsim pavalgyt. Nėra ten darbo, nėra! Nevarkit! O jie vis tiek važiuoja…

George Orwell: „1984“

1998-siais metais, būdamas vienuoliktoje klasėje, dvejiems metams išvykau mokytis į Angliją, ir pirma knyga, kurią mokytojai man primygtinai siūlė perskaityti buvo Orvelo „1984“. Pamenu, kad man ji padarė nemenką įspūdį: Tarybų Sąjunga dar buvo labai šviežias prisiminimas, tad jaučiausi gerai pažįstąs tikrąjį tos knygos pasaulį. Na, kai kurie dalykai gal kiek per daug fantastiški (tai, kad galima sekti tave per televizorių, kad nuolat galima perrašyti istorinius laikraščius, ir niekas to nepastebi ir pan.), bet tai buvo galima nurašyti kūrybinei išraiškos laisvei – juk kartais reikia perspaustų metaforų įspūdžiui paryškinti.

Šiemet „1984“ perskaičiau dar kartą. O. VAU. Aišku, aš irgi tikriausiai nemažai paaugau nuo to spuoguoto šešiolikinio skaitytojo amžiaus ir knygose galiu įžvelgti daugiau nei anuomet, bet atrodo, jog Orvelo „1984“ irgi tapo žymiai aktualesnė nei prieš dvidešimt metų. Propaganda, istorinio naratyvo konstravimas šiais laikais nepalyginamai svarbesni nei Jelcino laikais. Ir ne vien Rusijoje ar Sovietų Sąjungoje, šiuos žaidimus žaidžia kone visi. Ir svarbiausia, jog dabar mes tam turime visas technologijas, kurios atrodė tokios neįmanomai fantastiškos Orvelo knygoje. Jus seka gal ne televizorius, o telefonas, bet man atrodo, jog seka žymiai geriau nei teleekranas – GPS veikia net miške. Ir jei seniau pagrindinio herojaus darbas perrašinėti senus laikraščius taisant nepatogias tiesas atrodė labai beprasmis (nes juk ar gali būti įmanoma, jog neliktų pas ką nors spausdinto laikraščio kopijos?) dabar tai atrodo visiška realybe: ar kas pastebėtų, jei kas perrašytų kokių dešimties metų senumo delfi straipsnį? Nemanau.

Tie, kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ir ateitį. Mūšis dėl praeities mūsų galvose vyksta jau senokai ir jame susiremia nemažos trolių ir botų kariuomenės. „1984“ yra viena svarbiausių šių laikų privalomų perskaityti knygų.

Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda“

Kaip ir kitos literatūros Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygos, tai (atrodo) stipriai redaguotos, labai jautrios, skaudžios ir asmeniškos žmonių papasakotos istorijos. Šį kartą – tų, kurie išgyveno Černobylį, matė mirtį, baimę, priverstinį iškraustymą, aplinkinių skausmą, sisteminį fatalizmą ir gal ne iki galo sugebėjo suprasti, kas yra radiacija.

Jeigu serialas „Černobylis“ labiau atskleidė valdžios ir „sistemos“ problemas – norą slėpti, nepripažinti klaidų ir pan – tai šioje knygoje to maža. Paprasti žmonės dažniausiai kalba apie savo paprastus gyvenimus, apie tai, kad valdžia neleidžia jiems grįžti namo ir aiškina apie kažkokią sunkiai suvokiamą radiaciją. Priverstinis išvarymas iš namų čia didžiausia trauma, net ir mirties kontekste, nes ta mirtis ir „apšvitinimas“ labai sunkiai apčiuopiami. Čia ne kaip kare, kur labai aišku, nuo ko staiga miršta žmogus: čia kažką paguldė kulka, anas žuvo po tanko ratais ar artilerijos apšaudyme. Čia ateina kareiviai ir liepia viską palikus nešdintis, nes ateina radiacija: o jos plika nepamatysi. Tiesa, daug istorijose ir kažkokio fatalizmo: kad bus, tas bus, išgyvenom karą, išgyvensim ir tai. Net jei žinai, kad negalima valgyti užkrėstų daržovių ar mėsos, imi ir valgai. Gal tik prieš tai išgėręs degtinės. Ir nors nuo karo pabaigos buvo jau praėję keturiasdešimt metų, jis nuolat gyvas visų atmintyje: Černobylis yra niekis, palyginus su karu. Juk nieko nešaudo ir neprievartauja.

Nebuvau pagalvojęs ir apie tai, kad Černobylio rajone buvę žmonės visuomenėje tapo raupsuotaisiais: buvai prie elektrinės, reiškia spindulioji radiacija ir prie tavęs negalima būti šalia. Pirma tave kaip stovi išvaro iš namų, o paskui visi tavęs šalinasi ir bijo tau padėti. Labai panaši situacija, kaip su šiandienos kiniečiais: buvai Wuhane? Niekas su tavimi nebenori bendrauti, net jei tu niekuo neužsikrėtęs.

Vienaip ar kitaip, Aleksijevič knygos pasakoja asmenines istorijas, ir, tikriausiai natūralu, jog į knygą patenka tik ryškiausios ir emocingiausios. Žiūrint į statistiką, vėžio susirgimų padidėjo labai nedaug, tiesiogiai nuo Černobylio katastrofos mirusių irgi tik keli šimtai: baimės šioje knygoje daugiau. Bet, tai realios istorijos ir realios emocijos, realios traumos ir patirtos kančios. Papasakotos vaizdingai ir įtaigiai.

Olga Tokarczuk: „Bėgūnai“

Olga Tokarcuk už knygą „Bėgūnai“ yra gavusi tarptautinę Man Booker premiją, o ir pati neseniai tapo Nobelio literatūros premijos laureate, tad negalėjau susivaldyti ir perskaičiau ją žymiai anksčiau nei planavome knygų klube.

Knygos vienijanti tema – keliavimas, ir jo metu sutikti žmonės, kelionių filosofija ir psichologija. Daugiau nei šimtas pastebėjimų, istorijų, tikras malonaus skaitymo lobynas. Daug netikėtų atradimų, daug kur reikia stabtelti pagalvoti: gal ne taip įtaigu kaip Borges, bet kažkuo panašu.

Visgi perskaičius knygą man liko kelios svarbiausios detalės: jei visata yra begalinė, tai gal ir atskaitos taškas nelabai prasmingas – ir gal nėra jokio skirtumo ar esi čia, ar ten. Kitaip tariant, gal ir judėjimas bei nuo kažko bėgimas visai neturi prasmės. Kaip ir bėgimas laiku: istorija ir ateitis tėra tik tos pačios vietos perspektyva iš skirtingų kampų (ar ne todėl tokia didelė obcesija knygoje lavonų preparavimui?). Nors pačios knygos pavadinimas kilęs nuo sentikių sektos, kuri tikėjo, jog tik nuolatinis bėgimas ir judėjimas gali padėti išvengti velnio.

Na, ir καιρός, tinkamas momentas, galimybė, kurios negalima praleisti, nes ji turi tik vieną plaukų sruogą ant kaktos, o ant kojų užsiauginusi sparnus – prabėgs nesučiuptas ir nebeliks jokio šanso jį pavyti: ir net pavijus, nebus už ko pačiupti, nes nugaroje tik plikė. Neblogai tai kartas nuo karto prisiminti.

Poezija Knygų klube

Šį vakarą buvo pirmas metų Knygų klubo susitikimas, o jį netradiciškai paskyrėme ne kokios nors skaitytos knygos aptarimui, o poezijai: kiekvienas turėjome pasirinkti bet kokį patikusį eilėraštį. Neslėpsiu, buvo sunkoka pasirinkti, nes su poezija nelabai draugauju. Jau prieš savaitę vis galvoje krebždėjo nerimas, ką reikės deklamuoti. Kartas nuo karto pavartydavau senųjų poetų knygas, paieškodavau eilėraščių internete. Gal Kiplingas? Juk jo „Jeigu“ toks teisingas. Ne, per daug senamadiškas, kažkiek pageltęs, kaip Viktorijos laikmečio knygų puslapiai. Gal ką iš pasaulinės klasikos? Bet juk skaitydamas ne originalo kalba neišvengiamai prarandi kone pusę originalios minties bei kalbos grožio ir nebežinai ar čia kaltinti vertėją ar poetą dėl nevykusiai perduoto tono. Tai gal lietuviška klasika? Maironis, Nėris, Brazdžionis ar Martinaitis? Iki gyvuonies ir pašaknų skausmingai į smegenis įsirėžusios eilutės nuo pat mokyklinio suolo laikų? Kad gal nuvalkiota, reiktų paieškoti ko šviežesnio… Tai kas iš naujųjų šiuolaikinių poetų? Tie visai nesuprantami, nei rimo, nei ritmo, net kalba netvarkinga, nešukuota, kuo įmantresnė vien dėl įmantrumo, kitoniškesnė vien dėl kitoniškumo. Galų gale pasirinkau Mariaus Buroko eilėraštį apie uodą ir poetą, kuris pataikė beveik į dešimtuką:

Per poezijos skaitymus
privalai ramiai sėdėti, dėmesingas būti,
nes poeziją reikia gerbti,
tuo labiau,
kuo nesuprantamesnė jinai,
kitaip atrodysi nekultūringas,
nepraustaburnis, chamas ir kvailys,
neišsilavinęs prasčiokas,
dundukas ir atlėpausis.
Stengiesi iš paskutiniųjų, bet sukruti,
nuleidi skaistų žvilgsnį
nuo poeto,
koją pasikasai.
Uodas įkando.
Niežulys, susierzinimas,
išsiblaškymas…

Na štai ir praleidai stulpeli,
gal patį svarbiausią.

Ir gimsta tokia alegorija
iš nevilties ir erzulio:
kraujas per šiaudelį,
alus iš butelio,
kumštynės užkulisiuose,
kiaušinėliai dedami į stovintį
vandenį,
lervutės, knibždančios jame
pavasarėjant.
Ir taip kasmet.

Kasmet taip
mes – uodai ir poetai
kankiname žmones.

Visgi poezijos kol kas nepamilau ir ji vis dar man kelia nerimą. Gal bus geras naujų metų tikslas ją labiau prisijaukinti.

Knygų klubo sąrašas 2020-iesiems

Jau yra tapusi tradicija, kad gruodžio mėnesį prie vyno taurės susidėliojame Knygų klubo knygų sąrašą kitiems metams. Atrodo, kad šiemet labai daug tikrai klasikinių knygų, kurias, nors ir esu skaitęs prieš kokį dešimtmetį, bet vėl bus įdomu paimti į rankas – dažnai taip būna, kad augant gyvenimo patirčiai, tas pačias knygas matai visai kitoje šviesoje.

Šiemet išbandysime ir dar vieną naujovę. Kadangi mėgstame įtraukti į sąrašą tokių žanrų kurių patys vargu ar prisiverstume skaityti, šiemet atėjo eilė poezijai. Gal iki jos reikia pribręsti ir priaugti, nežinau. Tiesiog laisvu laiku tikrai mažai kas iš mūsų ją skaito savo malonumui. Tad pabandysime: sausio mėnesį kiekvienas turėsime paskaityti kitiems patikusį eilėraštį. Ir nesvarbu kokio autoriaus.

Štai pilnas sąrašas:

SausisPOEZIJA (laisvas pasirinkimas)
VasarisSvetlana Aleksijevič„Černobylio malda“
KovasMarina Abramovič„Eiti kiaurai sienas“
BalandisGeorge Orwell„1984“
GegužėUmberto Eco„Rožės vardas“
BirželisCharles Bukowski„Paštas“
LiepaOlga Tokarczuk„Bėgūnai“
RugpjūtisATOSTOGOS 
RugsėjisErnest Hemingway„Kam skambina varpai“
SpalisJohn Steinbeck„Rūstybės kekės“
LapkritisKōbō Abe„Moteris smėlynuose“
GruodisSaulius Šaltenis„Riešutų duona“
Knygų klubo sąrašas 2020-iesiems