Category: Knygos

Jeb Blount – „Fanatical Prospecting“

Knygos, Lifehacks, Pastebėjimai, Vadyba, ,

Knygos apie pardavimus gal nevisai mano tema, bet ši visai patiko. Pagrindinė mintis labai paprasta: pardavimuose nėra jokios stebuklingos formulės, viskas pasiekiama per kruviną darbą. No grind – no shine. Jei nuobodžiai neblizginsi, tai ir nežibės.

Knygoje daug dėmesio skiriama šaltiems skambučiams: sakoma, kad jie visgi veikia, nors natūralu, kad bet koks pardavėjas bando jų išvengti. Tačiau pardavėjui telefonas yra pati efektyviausia darbo priemonė – per valandą galima pasiekti keliasdešimt potencialių klientų ir bent jau užmesti meškeres. Jei taip skambini po keletą valandų per dieną, netrukus pasimato ir rezultatai. O kas svarbiausia, tai žymiai geriau pamatuojama, nei turinio kūrimas socialiniuose tinkluose ar kitoks reklamavimasis. Įdomu ir tai, kad siūloma tokių skambučių metu nevynioti nieko į vatą ir neprisigalvoti visokių sudėtingiausių kalbos skriptų: niekas nemėgsta būti trukdomas, tad jei tavo paaiškinimas ko nori trunka ilgiau nei keliasdešimt sekundžių – viskas baigta. Be to, ir pats pardavėjas yra suinteresuotas kuo greičiau išsiaiškinti, ar šis potencialus klientas vertas gaištamo laiko, ar ne: juk eilėje laukia dar šimtai tokių pačių. Tokie patarimai – didelis kontrastas nuo visokių telemarketingistų naudojamų technikų, kai koks nors vadybininkas iš Latvijos ar darbuotojas iš Indijos bando užkalbėti dantį ir įsiūlyti pirkti kokią nors kriptovaliutą. Net nesijausčiau taip blogai, jeigu pardavėjas per 15 sekundžių išgirdęs iš manęs „ne“ padėkotų ir baigtų pokalbį.

Knygoje patiko ir mintis, kad pardavimai dažniausiai padaromi tik po kokių 20-50-ies kontaktų (t.y. skambučių, susitikimų, elektroninio pašto laiškų ir pan). Tad vienas svarbiausių pardavėjo tikslų – kad apie tave žinotų ir pasitikėtų. Jeigu eini į konferencijas, bendrauk su žmonėmis klausydamasis apie jų problemas ir nieko nepardavinėk. Tavo tikslas – užmegzti ryšį ir jau kada nors vėliau jį sustiprinti papildomų susitikimų metu. Be to, kuo geriau supranti kliento problemą, tuo geriau gali pasiūlyti jos sprendimą. O kai ryšio centre yra kliento rūpesčiai, o ne tavo produktų brošiūros, pardavimai tampa lengvesni.

Pardavimai – sunkus darbas, nes didžiąja dalimi laiko iš klientų girdi neigiamą atsakymą. Bet iš kitos pusės, pardavimuose galioja ir didžiųjų skaičių dėsnis – kuo daugiau kontaktų su potencialiais klientais, tuo tikimybė, kad kažkas gausis padidėja. Stebuklų nebūna, tik sunkus ir kruvinas darbas. Turbūt galioja ne vien pardavimams.

Ralph Keyes: „The Courage to Write. How Writers Transcend Fear“

Knygos, Pastebėjimai, ,

Ne, aš niekada nenorėjau rašyti knygų ir neplanuoju to daryti. Bet ši knyga apie rašymo procesą atvėrė akis: šis darbas labai sunkus. Viena dažniausių ir didžiausių žmonių baimių yra viešas kalbėjimas. Knygų rašymas – tai tas pats viešas kalbėjimas, bet žymiai didesnei auditorijai. Tik dar be teisės pasitaisyti ar pasiaiškinti, jei matai, kad publika tavęs nesupranta – kas užrašyta ant popieriaus, amžinai liks jame įspausta. Todėl psichologiškai rašytojų duona labai sunki: visada jautiesi, jog gali būti nesuprastas, bijai apsikvailinti, bijai ką nors įžeisti, supykdyti ir panašiai. Todėl rašytojai dažnai rašo abstrakčiai, užglaistytais kampais, ne visai iš širdies: reikia beprotiškos drąsos rašyti apie tokius dalykus, kurie tave jaudina, prieš visus apsinuoginti ir perlipti per save pavyksta ne kiekvienam. O geriausi tekstai ir yra tokie, kurie eina iš sielos gelmių, iš ne visada džiugių patirčių.

Tikiu, kad gerai supratus šią rašymo psichologiją, rašyti turėtų tapti lengviau. Kai pripažįsti baimę, su ja lengviau kovoti. Kai supranti, jog „rašytojo blokas“, kai niekaip negali ant tuščio popieriaus lapo išspausti bent vieno žodžio yra ne šiaip sau dėl to, kad tu esi tingus, o dėl to, kad bijai pasirodyti kvailas – gali su tuo kovoti. Kai supranti, kad iki tobulybės ieškai reikiamo žodžio ir dėl to niekaip nepabaigi sakinio ne dėl to, kad tu tiesiog perfekcionistas, bet dėl to, kad bijai, jog tavo kūrinį visi nuvertins – gali su tuo susitaikyti ir perlipti per save.

Kaip minėjau, knygų nerašau, bet kartais parašau čia. Ir, perskaičius šią knygą, manau, kad panašios baimės galioja ir man. Dažnai neprisėdu parašyti į savo dienoraštį, nes įrašas bus netobulas ir per mažai apgalvotas – įrašas taip ir lieka neparašytas, ir mintis pabėga, dingsta nuolatinių reikalų sūkuryje. O juk rašau šį dienoraštį pirmiausia sau, kad prisiminčiau apie ką perskaičiau ir apie ką pagalvojau.

Gregory Clark: „The Son Also Rises“

Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, ,

Gregory Clark knygoje analizuoja pavardžių paplitimą įvairiose socialinėse klasėse ir daro išvadą, kad žmonija yra labai mažai socialiai mobili. Kitaip tariant, mažai šansų, kad skurde gyvenanti šeima per kelias kartais prisikas prie elito: priešingai, teigiama, kad dar ir dabar Britanijos elite žymiai daugiau žmonių su Normanų aukštuomenės pavardėmis nei būtų galima tikėtis (nors nuo normanų užkariavimo praėjo beveik tūkstantis metų). Tarp universitetų studentų galima matyti žymiai daugiau žmonių su pavardėmis, kurias buvo galima sutikti universitetų sąrašuose prieš tris ar keturis šimtus metų. Gydytojai Indijoje žymiai dažniau yra iš vienos kastos. Tarp advokatų beveik nesutiksi čigonų. Analizė teigia, kad beveik bet kurioje šalyje, ar tai būtų labai egalitarinė Švedija, ar winner-takes-all JAV, ar konservatyvi Japonija, maždaug pusę sekančios kartos socialinės padėties nulemia tėvų socialinė padėtis (koreliacijos koeficientas apie 0.7, tad determinacija – apie 50%). Gimęs Landsbergiu net po šimtmečių esi nulemtas būti elite, o gimęs Jonausku – užprogramuotas vidutinybei.

Su matematika nepasiginčysi, nors gal stebėtis nereikia: šiuolaikinė visuomenė dar tik kokį nepilną šimtmetį gyvena lygybės sąlygomis. Prieš septyniasdešimt metų tikrai ne kiekvienas galėjo išleisti vaiką į universitetą, kad ir kaip to norėjo, tad visiškai logiška, kad vaikų pasiekimai atspindi tėvų galimybes. Tiesa, autorius teigia, kad labai panaši situacija buvo ir žymiai senesniais laikais: prasimušti į aukštesniąją klasę buvo įmanoma beveik taip pat dažnai kaip ir dabar. Nesu tikras, ar tai imti už gryną pinigą, sunku besąlygiškai tuo patikėti – gal visgi yra kažkokių matavimo ypatybių (sampling bias), kurios taip sujaukia rezultatus? O gal iš tiesų mūsų įsivaizdavimas apie aiškią luomų atskirtį viduramžiais nėra labai teisingas?

Su kuo tikrai nesinori sutikti, tai su skubota autoriaus išvada, kad žmonių socialinę padėtį ir sėkmę gyvenime lemia beveik vien tik genai. Iš principo, autorius teigia, kad Landsbergiai yra sėkmingi vien dėl to, kad turi „vadovavimo“ genus, o čigonai nieko nepasiekia, nes „jų blogi genai“. Arčiau rasizmo jau turbūt negalima prieiti. Atrodo, jog Gregory Clark viską modeliuoja matematiškai, lyg vakuume, bet juk žmonės gyvena kažkokioje aplinkoje. Jie paveldi ne vien genus iš tėvų, bet ir socialinius ryšius, vertybes, siekius, auklėjimą. Pažįstu nemažai šeimų, kuriose yra labai daug gydytojų: gydytojais po močiutės tampa sūnūs, o po to anūkai. Ar jie tai daro tik dėl to, kad turi kažkokį įgimtą „gydytojo geną“? Ne! Dėl to, kad auga tokioje aplinkoje, kur toks darbas vertinamas, būna tuo sudominti. Lygiai taip pat ūkininkų šeimose dažnai vertinamas darbas „prie žemės“, kartais net su tam tikra panieka žvelgiama į profesorius, nes „jie – teoretikai“. Sunku tikėtis, kad tokios šeimos atžalos staiga mesis į filosofijos dėstymą.

Kita vertus, ši knyga visgi suteikia ir vilties: nėra taip, kad šeimos pavardė tavo lemtį užprogramuoja nebepakeičiamai. Medžiai neauga iki debesų, iškilios šeimos po truputį artėja link vidurkio, o visuomenės apačios pamažu kyla į viršų. Tik tam gali prireikti bent keleto, o gal ir dešimties, kartų.

Amia Srinavasan: „The Right to Sex“

Filosofija, Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, , ,

Šeši straipsniai apie šiuolaikinį feminizmą ir požiūrį į problemas, susijusias su seksu / lytiškumu: apie incelus (involuntary celibates – tie, kurie norėtų sekso, bet jo negauna, ir dėl to būna pikti ant visuomenės), apie pornografiją, apie prostituciją, apie tai, ar profesorius gali įsimylėti studentę ir pan. Nepasakyčiau, kad šiomis temomis turėjau stiprią nuomonę, o perskaičius knygoje išdėstytus argumentus už ir prieš, tuo labiau stiprios nuomonės neturiu. tiesiog, tai labai sudėtingos problemos, neišsprendžiamos paprastais būdais. Nėra juodo ir balto, viskas „it’s complicated“.

Tarkim problema su pornografija: feminizmas kaip ir nemato jokios problemos, kad tam pritariantys suaugę žmonės pornografiją tiek gamintų, tiek vartotų. Jei tik kas nori rodyti nuogą kūną, o kas nors nori į jį žiūrėti, ši laisvė turėtų būti užtikrinta tol, kol ji nekenkia kitiems, kuriuos tai piktina – jei tik visi suaugę žmonės. Bet, problema tame, kad pornografija formuoja paauglių sampratą apie seksą ir koks jis turėtų būti: dažniausiai agresyvesnis nei realybėje, dažniausiai labiau teikiantis dėmesio vyro pasitenkinimui, nei moters malonumui ir pan. Dažniausiai pornografijoje scena pasibaigia tikru vyro orgazmu, o moteris orgazmą simuliuoja – tai nesąmoningai programuoja ir realaus sekso scenarijus.

Įdomi buvo ir argumentų dėl prostitucijos legalizavimo apžvalga: duomenys rodo, kad ją draudžiant moterys vis tiek pardavinėjamos, jų padėtis tampa sunkesnė. Net jeigu atsakomybę neša perkantysis kaip kad Skandinavijos šalyse, prostitucija vyksta nebe tokiose saugiose moteriai vietose (tarkim kliento namuose), nes klientas nori saugumo – kai kurie feministai teigia, kad iš principo tai nesprendžia esminės problemos, kodėl moterys patenka į prostitucijos ratą: jų nuomone, problema turėtų būti sprendžiama per jų socialinės gerovės gerinimą. Prostitucija, kaip seniausia profesija, sunkiai išnaikinama vien bausmėmis ir ar įstatymais.

Knygoje daug kur teigiama, kad didelė bėda santykiuose yra skirtingas galios santykis: jeigu moteris neturi pajamų ir yra priklausoma nuo vyro, ji bus likusi niekam nesiskųsti, net jei vyras ją skriaudžia. Jeigu vyras savo autoritetu turi galią ją priversti mylėtis (pirmieji vakaro „ne“ nebūtinai reiškia „ne“, jeigu pasitikintis savimi vyras atkakliai stengiasi – o jau vakarėliui įsibėgėjus sunku tampa atsisakyti), moteris net nebūtinai tai vadins prievarta, kad ir kaip nejaukiai jausis ryte. Komplikuoti ir santykiai, kur žmonės turi papildomų galios svertų: viršininkas ir sekretorė, dėstytojas ir studentė – bet visuomenė ne taip smerkiamai vertina, jeigu galios santykis atvirkštinis (t.y. jeigu poroje viršininkė ir pavaldinys arba dėstytoja ir studentas). Ar tai turėtų būti draudžiama? Gal ir ne, juk nepradėsi iki galo visko reguliuoti. Bet net ir feministės neturi aiškaus atsakymo, kur turėtų būti ribos.

Trumpai tariant, įdomi ir įžvalgi knyga apie tokias temas, kuriomis nelabai galvojau ir nelabai turėjau nuomonę. Sudėtinga problematika.

C.J.Chivers – „The Gun. The Story of the AK-47“

Istorija, Knygos,

Kalašnikovo automato istorija apipinta legendomis: tai sakoma, kad jis yra vogta vokiško automato kopija, tai kad jis nusižiūrėtas nuo kitų konstruktorių dizainų. Visur yra dalelytė tiesos: automatiniai ginklai Sovietų Sąjungoje nebuvo vieno žmogaus kūrybos vaisius, prie jo brėžinių prisidėjo daug inžinierių. O kadangi Sovietų Sąjungoje nebuvo tokio dalyko, kaip akylai saugomi patentai ir autorinės teisės, Kalašnikovo automatas buvo tobulinamas remiantis daugelio instruktorių idėjomis. Ir nebūtinai vien sovietinių.

Kad ir kaip ten būtų, Kalašnikovo automato dizaino principai labai skyrėsi nuo kitų automatinių ginklų: Kalašnikovas turėjo būti paprastai surenkamas, su didelėmis tolerancijos ribomis, nebūtinai taiklus, bet pakankamai galingas, kad būtų efektyvus keleto šimtų metrų atstumu. Iki tol kulkosvaidžiai ir automatiniai ginklai naudojo didesnio kalibro šovinius – buvo manoma, kad labai svarbu, jog ginklas būtų taiklus tolimu atstumu, tarkim kilometru. Pavyzdžiui amerikietiško M-14 filosofija buvo būtent tokia: ilgas ginklas, taikliai šaudantis didelėmis kulkomis. Antro pasaulinio karo metu buvo pastebėta, jog didžioji dalis susidūrimų su priešu vyksta žymiai artimesnėje aplinkoje, tad pagalvota, kad gal galima turėti lengvesnį automatinį ginklą, kurio ir amunicija svertų mažiau, bet jis galėtų per minutę iššauti daugiau šūvių. Ir nebūtinai tokių taiklių: dauguma kulkų ir taip nepasiekia tikslo, šaudymas naudojamas pridengimui ugnimi. Kol tu šaudai, priešas galvos iš apkaso nekelia, tad tavo ginklo draugai gali judėti į priekį.

Kitas Kalašnikovo automato bruožas: jo patikimumas. Iš tiesų, Kalašnikovo automatai mažai stringa, jie pagaminti paprastai, toleruoja gamybos paklaidas. Pasirodo, tai labai svarbu kovojant sunkiomis gamtinėmis sąlygomis: ne visada ginklas bus tinkamai prižiūrimas ir valomas, ne visada tepamas alyva ir saugomas nuo drėgmės. Vietnamo kare ši Kalašnikovų savybė labai pasiteisino – net ir technologiškai labiau pažengę amerikietiški M-16 dažnai strigdavo, o Kalašnikovais ginkluota Vietnamo armija ir toliau galėjo šaudyti. Tokios ginklo savybės leido jam išpopuliarėti ir įvairių pasaulio konfliktų metu: ginklu be didelės priežiūros bei atsarginių dalių galėjo naudotis tiek vaikai Afrikos džiunglėse, tiek Afganistano talibai. Aišku, Sovietų sąjungos žlugimas reiškė, jog begales šų ginklų buvo galima slapta parduoti kam tik panorėjus: Kalašnikovas išlieka vienu pigiausių efektyvių ginklų juodojoje rinkoje.

Knygoje buvo įdomi ir kulkosvaidžių istorija. Net ir atradus naujus ginklus turi praeiti nemažai laiko, kol randamas efektyvus jų panaudojimas. Neužtenka turėti daug kulkų šaudantį ginklą, reikia ir atidirbti jo panaudojimo taktiką, logistiką ir panašius dalykus. Pirmieji Gatling bei Maksim kulkosvaidžiai savo rinką rado ne iš karto: karininkams atrodė, kad per daug didelė našta tampytis dideles šovinių atsargas, geriau jau pasitikėti artilerija.

Knygos tema gal kiek ir nišinė, bet man labai patiko, nes sužinojau daug ko naujo apie ginklus ir jų dizainą bei gamybą.

Ross King. „The Bookseller of Florence“.

Istorija, Knygos, ,

Kadangi knygos man labai labai patinka, tai „The Bookseller of Florence“ pataikė į dešimtuką: Ross King parašė labai gerą ir įdomų darbą apie penkiolikto amžiaus Florencijos leidėjus. Knygoje begalės pasakojimų apie tai, kaip buvo gaminamos rankraštinės knygos, kas buvo jų pirkėjai, kas jas iliustruodavo, kokios buvo leidėjų maržos (nedidelės) ir kas buvo bestseleriai (be įprastinių religinių knygų išpopuliarėjo Platonas ir kiti Antikos filosofai).

Kiekvienas knygos skyrius skaitėsi kaip saldainis tokiam kaip man istorijos mėgėjui. Penkioliktame amžiuje, dar prieš atsirandant knygų spausdinimui, leidyboje atsirado daug naujovių. Pirmiausia, knygas pradėta dažniau rašyti ant popieriaus, o ne pergamento, o tai jas žymiai atpigino (pasirodo, popieriaus kaštai sudarė nemažą leidybos išlaidų dalį). Buvo sugalvoti labiau įskaitomi šriftai, pavadinti „senoviniais“, „romėniškais“ ir „antikiniais“: moderniais šriftais buvo laikomos sunkiai įskaitomos gotikinės raidės. Penkioliktame amžiuje atsirado knygos viršelis. Penkioliktame amžiuje valdovams pradėjo rūpėti ne vien religinės knygos, bet ir Antikos filosofija bei Homero poemos: didžioji dalis šių kūrinių iki tol buvo pamiršta ir Vakarų Europai sunkiai pasiekiama. Jei ir buvo išlikę keli kūrinių egzemplioriai, tai jie buvo kur nors nugrūsti šiaurės Europos vienuolynų bibliotekose arba Konstantinopolio archyvuose (kurie po Bizantijos žlugimo tapo visai nebepasiekiami). Problema ir tai, kad dauguma Antikos darbų buvo rašyti senovės Graikų kalba, o Vakarų Europos intelektualai skaitė tik lotyniškai: padidėjo vertėjų poreikis. Florencija kaip tik išgyveno aukso amžių, o jos rankraščių prekeiviai ir buvo tie, kas kurstė Renesanso židinį, tiekdami galingiems ir turtingiems klientams vis naujus veikalus. Paklausa buvo stipri, cenzūros mažai: leidyba tapo nebe vienuolynų raštininkų, o verslininkų reikalas.

Florencijos knygų verslas stipriai sumenko penkioliktojo amžiaus pabaigoje, kai išpopuliarėjo knygų spausdinimas: Florencija liko prie ištaigingų rankraščių ir konkuruoti su masine gamyba jau sunkiai galėjo. Bet knygų revoliucijos lopšys vis tiek ten.

Sandra Bernotaitė. „Akys chimeros“.

Istorija, Knygos, Lietuva, ,

Sandros Bernotaitės knygos tema ganėtinai nišinė: vieną 1939 metų vasaros dieną Lietuvos rašytojus aplanko svečiai iš Lenkijos ir ta proga jie visi garlaiviu plaukia Nemunu. Nors eiliniam skaitytojui ne visi niuansai gal bus pagaunami (tikrai nežinojau apie kokias nors poetų intrigas ar jų buvusį gyvenimą ir nuotykius), bet tarpukario Lietuvos vaizdas nupieštas talentingai. Su visomis aktualijomis, kivirčais, politinėmis pažiūromis, požiūriu į lenkus, komunizmą. Knygoje labai patiko kasdienių detalių gausa, gyvenimo paveikslas kaip tik ir susideda iš tokių smulkmenų.

Sandra Bernotaitė knygą stengėsi rašyti tarpukario kalba, naudodama to laikotarpio frazes ir išsireiškimus. Vietomis tai džiugino ir suteikė papildomo žavesio, nors kai kur atrodė kažkaip dirbtinai. Bet čia tik mano nuomonė, tikriausiai yra labai sunku atkurti šnekamąją to laikotarpio kalbą: kad ir kaip stengtumeisi, ji gaunasi kažkiek „knyginė“, be keiksmažodžių ir kiek nenatūrali.

Bet apskritai kalbant – tokių knygų Lietuvoje reta ir jų labai laukiu. Smagu skaityti kokybiškus lietuviškus romanus, ypač kai matosi kiek darbo į juos įdėta.

Viltė Migonytė-Petrulienė. Weekendų miestai ir priemiesčiai. Kaip buvo kuriami modernūs kurortai tarpukario Lietuvoje.

Istorija, Knygos, Lietuva, , ,

Džiugu, kad mokslinės monografijos išleidžiamos patraukliai sumaketuotos, su daugybe brėžinių, iliustracijų ir nuotraukų. Gal kiek gaila, kad tekstas vis tiek gana moksliškas ir bus patrauklus tik siaurokam ratui: moksliniai darbai turi savo specifinę struktūrą ir kalbą. Tiesa, net ir moksliniu požiūriu galima rasti pastabų: informacijos ir faktų daug, bet vaizdas gana paviršutinis, išvadų mažoka, galima pasigesti kažkokios sistemiškumo. Na, gal tik man taip pasirodė, juk nesu nei architektūros, nei urbanistikos specialistas.

Tarpukario Lietuvoje buvo tik keli kurortai: Birštone bei Likėnuose prie Biržų buvo užsiimama gydomosiomis procedūromis, o Palangoje buvo vystomas modernus laisvalaikio kurortas su gausybe pramogų. Aplink Kauną irgi dygo „savaitgaliniai“ kurortai, kur buvo galima trumpam pailsėti: Aukštoji Panemunė, Kulautuva, Kačerginė, Lampėdžiai. Kuršių Nerija beveik išskirtinai buvo skirta užsieniečiams, Juodkrantėje bei Smiltynėje daugiausiai svečiavosi vokiečiai, lietuviams šie kurortai nebuvo patrauklūs. Įdomu tai, kad kurortų architektūra specifinė: juose reikia sanatorijų, gydyklų, vilų, kurhausų (kuriuose veikdavo restoranai, vykdavo šokiai ir panašios pramogos). Kadangi tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje atsirado noras atostogų metu keliauti ten, kur galima pailsėti, kurortų infrastruktūra buvo kuriama beveik nuo nulio. Tiesa, architektūriniu požiūriu buvo žiūrima į vakarus. Medinės vilos turi daug vokiškos, Alpių architektūros bruožų. Vėlesniais tarpukario metais „drožinėjimai“ tapo nebepopuliarūs, jie per daug priminė carinę medinę architektūrą, o ir lenkiškas Zakopanės stilius dėl politinių priežasčių buvo atgrasus: pradėta statyti modernius namus, kuriuose vyravo tiesios sienos ir plokšti stogai. Modernas atėjo ir į kurortus.

Kadangi Druskininkai tuo metu priklausė Lenkijai, pagrindinis gydomasis kurortas Lietuvoje buvo Birštonas. Daug organizacijų ten statė savo poilsio namus, buvo steigiamos valstybinės gydyklos. Tai turbūt pirmasis toks valstybinio masto projektas sukurti kurortą su sava infrastruktūra: Palanga prieš nepriklausomybę buvo kuriama Tiškevičių pastangomis, daugiausiai savoms bei giminės draugų reikmėms. Lietuvos vakarėjimas ir požiūrio pasikeitimas labai staigus ir stiprus: dar prieš nepriklausomybę atrodė, jog yra didžiulė gėda, jei jūroje vienu metu maudosi vyrai ir moterys, o prieš antrąjį pasaulinį karą veikė ir nudistų pliažas. Tiesa, lyg ir Kuršių nerijoje, tad ne lietuvaičių pamėgtas.

Knygoje norėjosi daugiau rasti kurortų gyvenimo detalių, papročių. Tačiau knyga daugiausiai apie architektūrą bei urbanistiką: kadangi tai visgi mokslinis darbas, tikriausiai nelabai gali pykti.

Rolf Dobelli: Stop Reading the News. A Manifesto for Happier, Calmer and Wiser Life

Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė,

Šis trumpas manifestas kiek per radikalus: ne kiekvienas turėtų imti ir visiškai nustoti domėtis žiniomis, bet jį paskaičius yra apie ką pagalvoti. Iš tiesų, naujienų portalai ir žinių srautas sukelia be galo daug nerimo, žinios šiais laikais yra tam, kad šokiruotų, o ne informuotų. Kiekvieną dieną žiniasklaidoje perskaitome begalę naujienų, ir tik labai labai menka jų dalis iš tiesų yra mums aktuali. Kažkuris politikas kažką pasakė, kažkas su kažkuo susitiko, kažkokia įžymybė kažkur apsilankė, kažkur toli įvyko kažkokia nelaimė, buvo sunaikintas dar vienas tankas, dar kartą buvo pagrasinta Europai, akcijų kainos kažkiek pasikeitė, palūkanos padidėjo, bulvių kainos kiek nukrito, Akmenės rajone gimė trynukai, Švenčionyse kažkas kažką subadė peiliu. Nei vienos iš šių naujienų po kelių dienų net neprisiminsi, bet mes vis uoliai spaudžiame „refresh“ mygtuką, tikėdamiesi kažko naujo.

Autorius siūlo žinių atsisakyti visiškai: atsiras žymiai daugiau laiko knygoms ar gilesniems analitiniams straipsniams, kuria geriau padeda suvokti pasaulį, bus mažiau nerimo, o ir susitikus su žmonėmis bus apie ką pakalbėti – jie mielai papasakos naujausias naujienas. Nors, dažniausiai susitikus pažįstamą mus domina ne tai, ką jis šiandien skaitė naujienų portaluose, o jo asmeninės naujienos, kas nutiko jo gyvenime. Sakyčiau, kad panašus principas turėtų galioti ir socialiniams tinklams: ten esančios naujienos retai būna aktualios, nes socialiniuose tinkluose žmonės nustojo dalintis savo asmeninėmis patirtimis, viską užgožė „influenceriai“. O ką skelbia įtakos siekiančios žvaigždės irgi retai būna aktualu: gal ir įdomu trumpam pažvelgti, bet jau kitą dieną nieko neprisiminsi.

Mano paties siekis atsiriboti nuo socialinių tinklų ir žiniasklaidos leido atsisakyti įpročio skaityti naujienų portalus. Nebematau click-bait’inių antraščių, tačiau nesijaučiu, jog kažką praleidžiu. Socialinių tinklų visgi nepavyko pilnai atsisakyti: karas Ukrainoje lėmė, kad laisvą minutę automatiškai imu telefoną į rankas ir peržvelgiu Twitter srautą. Bet ši knyga iš tiesų privertė pagalvoti apie to naudą. Geriau paskaityčiau „the Economist“ ar kokią knygą apie istoriją.

Neil Taylor: Estonia. A Modern History.

Istorija, Knygos, ,

Moderniosios Estijos istorija nėra labai ilga, tad ir knygos apie ją nepasižymi storumu. Bet paskaityti buvo įdomu, juolab, kad knygų išskirtinai apie Estiją man suprantamomis kalbomis nėra daug. Berods, čia pirma angliškai leista knyga apie Estijos istoriją per kone penkiasdešimtmetį.

Mūsų kelias su Estija labai panašus, tad skaitant knygą gal labiau kreipi dėmesį į skirtumus, nes apie juos ne tiek daug žinai. Man buvo nauja tai, kad Estijoje (daugiausia salose) tarpukariu gyveno nemaža švedų bendruomenė, o tuo tarpu žydų buvo labai mažai. Tarpukariu Estijoje į valdžios institucijas buvo galima kreiptis keturiomis valstybinėmis kalbomis: estų, rusų, vokiečių ir švedų. Beveik visi etniniai švedai 1944-aisiais evakavosi į Švediją, o likę asimiliavosi. Be abejo, estai visada turėjo ir labai stiprius ryšiu su Suomija, tad gal ir nieko keisto, kad estai save laiko labiau skandinavais nei baltais: rašoma, kad tarpukariu santykiai su latviais buvo šaltoki, o lietuviai irgi labiausiai buvo užsiėmę santykių su Lenkija aiškinimusi – Baltijos sesės giminėmis anaiptol visa kitos nelaikė.

Sovietmečiu estams pasisekė, kad nuo 1960-ųjų vidurio kursavo keltas į Helsinkį, kuriuo kasmet atplaukdavo daug pigaus alkoholio ištroškusių suomių, kurie su savimi atveždavo ir vakarietiškų prekių, knygų bei laisvės pojūtį. Taline buvo galima matyti Suomijos televiziją, kuri rodė vakarietiškus serialus, girdėti radijo laidas. Estija Sovietų sąjungoje buvo artimasis užsienis. Net Talino senamiestis buvo daug maž išsaugotas originalus: jis nebuvo perstatytas pagal sovietinio gyvenimo principus.

Estams pavyko nepriklausomybę atgauti be kraujo praliejimo: nepavykus sausio 13 puolimui Vilniuje ir po savaitės panašiai žlugus susidorojimui Rygoje, Taline Sovietų kariuomenė žmonių nepuolė. Stiprus suomių ir švedų palaikymas ir ankstyva orientacija į technologijas lėmė, kad estai ir iš ekonominės duobės lipo sparčiai. Beje, tiek Lenartas Meris, tiek Tomas Ilvesas – Estijos prezidentai, ypač domėjęsi technologijomis. Jau pirmaisiais metais po nepriklausomybės atstatymo Estijoje veikė gamyklos, gaminęs detales Nokijai ir Eriksonui: Skype bei Transferwise irgi ne lygioje vietoje išdygo.