Category: Knygos

Ciceronas apie gedulą ir paguodą

Filosofija, Gyvenimas, Knygos, Lifehacks, Pastebėjimai, ,

Gruodžio pirmosiomis dienomis mirė mano tėtis, tad mintys apie gedulą man – vis dar aktuali tema. Knygyne pamatęs nedidelę Cicerono knygelę „How to Grieve“, nesusilaikiau jos nepaėmęs.

Iš tiesų, tai ne Cicerono rašyta knyga, jos istorija kiek painesnė. Mirus Cicerono dukrai, jis jos labai gedėjo, bet, per kelias savaites, viską gerai apsvarstęs, sugebėjo filosofijos pagalba save įtikinti, kad liūdėti nėra ko. Sakoma, kad vien logikos ir racionalių argumentų dėka jam pavyko save ištraukti iš gilaus liūdesio (o kai kas gal ir sakytų – depresijos). Savo argumentus jis sudėjo į knygą „Paguoda“ („Consolatio“), tačiau ji pilnai iki šių dienų neišliko: liko tik kelios nuotrupos ir citatos, kitų autorių atpasakojimai. Nepaisant to, knygos turinys yra ganėtinai aiškus, pagrindines tezes nesunku atkurti. XVI amžiuje vienas leidėjas būtent taip ir padarė – 1583 metais italas Carlo Sigonio paskelbė sensaciją, jog atrastas originalus Cicerono knygos lotyniškas tekstas ir jį išleido kaip atskirą knygą. Šiais laikais beveik neabejojama, kad tai klastotė (lingvistiniai požymiai rodo, kad knygoje naudota kalba ir frazės labiau atitinka XVI amžių, o ne originalius Cicerono laikus), bet tai labai gera klastotė – panašų tekstą su tokiais pačiais argumentais Ciceronas tikrai galėjo parašyti.

Tad kokie Cicerono argumentai, kur jis ieško paguodos? Jo manymu, gyvenimas yra sunkus ir kupinas kančios bei nusivylimo, tad mirtis yra poilsis. Po mirties arba žmogaus nebelieka (tad nebelieka ir jo kančios), arba jo laukia amžinas gyvenimas. Jeigu žmogaus kančios nebėra, tai reikėtų džiaugtis, o ne liūdėti; jei žmogus gyvens amžinai, tai irgi nėra ko liūdėti, nes jis niekur nedingo, tik perėjo kitur, anapus. Taip, kad mes neliūdime ir nepergyvename dėl sielų, kurios dar nėra gimusios (niekas per daug negalvoja kaip ten jos jaučiasi prieš gimimą ar netgi prieš apvaisinimą), taip ir nereiktų per daug sukti galvos dėl to, kaip jos gyvena po mirties. Tad iš viso to išplaukia, jog mirusio gedima ne tiek dėl mirusio, o dėl pačio savęs – o tai iš principo yra labai savanaudiškas veiksmas (Antikos idealams, kai siekiama gėrio ar garbės tai vienas iš didžiausių įžeidimų). Mirusieji, Cicerono nuomone, tikrai nenorėtų, kad likę gyvieji dėl jų mirties sustabdytų savo gyvenimus ir daugiau nebepatirtų laimingų akimirkų: juk patys mums artimiausi mums linki gero, jiems mūsų begalinio liūdesio tikrai nereikia. Geriausia, ką reiktų daryti gedinčiąjam: prisiminti mirusiojo geriausias savybes ir naudoti jas kaip sektiną pavyzdį. Vietoje užsidarymo savyje eiti į pasaulį ir toliau gyventi savo gyvenimą pagal mirusiojo idealus. Įtikinama.

Darius Pocevičius: „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990. II dalis“

Istorija, Knygos, Lietuva, ,

Pradėsiu nuo to, kad pirmoji šios knygos dalis man patiko. Patiko ir „100 istorinių Vilniaus reliktų“. Tikėjausi, kad patiks ir antroji dalis, bet čia laukė nusivylimas. Knygai labai pritrūko redaktoriaus, nueita į per dideles smulkmenas vos ne apie tai, kas kuriam asmeninio namo kambaryje kada darė remontą ar pirko sofą – neįdomu. Per daug išsiplėsta, aprėptos man neimponuojančios asmenybės: tame gal ir nebūtų nieko blogo, bet tiesiog tikėjausi visiškai ne to. Dar pagalvojau, kad tokia knyga vertę įgaus tik po keleto šimtų metų, kai buitinių detalių apie tai, kas su kuo gėrė, kas kur gavo paskyrą ir su kuo bendravo bei ėjo į teatrą jau niekas nebeprisimins. Bet iki tol, tai tiesiog nuobodžios buities detalės. Geriau skaityti Baltušio dienoraštį.

Iš dalies su šia knyga nesusidraugavau ir dėl autoriaus pažiūrų, kurios knygoje vis šen bei ten prasiveržia. Šiuolaikinis Meno Centras visur vadinamas ne šiaip sau muziejumi, bet „oligarcho Sorošo ranka finansuojamu“ beverčio meno muziejumi. Gal ten menas ir bevertis (to meno aš irgi nelabai suprantu), bet knygoje apie Vilniaus vietas meno kritikos nesitikėčiau. Lygiai taip pat kėlė erzulį padūsavimai, kad sovietiniais metais cenzūra buvo žymiai mažesnė nei dabar, kai negalima rašyti prieš vakcinas ar gėjus. Et. Suprantu, kad mano ir autoriaus pažiūros labai daug kur skiriasi. Ir ne vien dėl to, kad jis mano, jog mano gimtasis Kaunas yra pervertintas. Mažai idealizuoju sovietų laikų rašytojus ar menininkus: nomenklatūrai jie buvo svarbūs, gyveno šiltai, sprendė savo buitines problemas, gilaus mąstymo buvo mažai. Tą knygoje gerai iliustruoja ir Sartro viešnagės Lietuvoje aprašymas: visi lietuviai buvo užsiėmę kažkokiomis buitinėmis smulkmenomis, o jį laikė pasipūtusiu snobu, mat jis vis klausinėjo apie tai, ką jie galvoja apie globalias problemas. Ne tai kad Sartru labai būtų kuo žavėtis, bet visgi sovietinis Vilnius buvo provincija. Su provincinėmis problemomis ir provinciniu gyvenimu. Nėra ką idealizuoti.

Joshua Foer – „Moonwalking with Einstein“

Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, , ,

Pasisekė man šiemet su pirma šių metų knyga: „Moonwalking with Einstein“ duočiau geriausius įvertinimus. Pradžioje ši knyga turėjo būti tiesiog autoriaus žurnalistinis straipsnis apie atminties varžybas, bet tema autorių tiek įtraukė, kad po metų jis pats tapo JAV atminties čempionu. Iš teksto irgi matosi, kad autorius į temą įsigyveno giliai ir rašė ne šiaip iš pareigos: knygoje sutiksi įvairių veikėjų, kuriuos daug kas laiko genijais (bet jie nebūtinai tokie yra!), šarlatanų, verslininkų, siekiančių parduoti stebuklingą atmintį (kaip kad knygų apie atmintį populiarintojas Tony Buzan, kurio knygą pasirodo skaičiau dar 2005-aisiais), mokslininkų ir filosofų. Deja, knygos išvada tokia, kad norint greitai įsiminti kortų seką arba telefono numerį tereikia tam treniruotis ir naudotis nedideliais atminties triukais, kurie žinomi jau nuo Antikos laikų. Šią išvadą patvirtina ir pačio autoriaus patirtis – jis, būdamas tiesiog paprastas žurnalistas, per metus sugebėjo tapti JAV atminties čempionu ir dar pagerino JAV atminties rungčių rekordus. Tiesiog reikia atkaklumo, užsispyrimo ir vadovausis keliomis strategijomis. Bet ar tai davė naudos už atminties čempionato ribų? Jokios. Nuo to, kad greitai gali įsiminti kortų kaladės seką, protingesnis netampi.

Įdomu buvo skaityti ir apie požiūrį į atmintį mūsų kultūroje. Dar Platono laikais buvo teigiama, jog raštas yra pavojingas išradimas, nes per daug naudojant raštą, nebebus lavinama atmintis. Jei tiesiog gali viską perskaityti ir tau nieko nereikia prisiminti, reiškia, jog giliai minties neperprasi – tik atmintyje įstrigusi idėja gyvens su tavimi, tu turėsi daug laiko su ja susigyventi ar kaip tik, ją atmesti. Rašymas ir skaitymas – per daug paviršutinė veikla, lyginant su mąstymu, o kokybiškas mąstymas galimas tik turint gerą atmintį. Panašiai buvo manoma ir viduramžiais, kai knygos jau egzistavo, bet jos buvo retos ir brangios: konkreti knyga buvo skaitoma šimtus kartų, jos tekstas dažnai buvo tik pagalba mintinai balsu tariamiems žodžiams. Šiuolaikinis knygų skaitymo būdas, kai perskaičius knygą po kelių metų atmintyje geriausiu atveju išlieka tik įspūdis ar keli faktai ir epizodai, turėtų kelti ankstyvųjų viduramžių ar Antikos filosofams panašų pasibaisėjimą, kaip šiuolaikiniams knygiams pasibaisėjimą kelia knygų išmainymas į Tik-Toką ar kitokių trumpalaikių socialinių tinklų turinį. Atmintyje išlieka tik mikroskopinė dalis matytų idėjų, ir nei viena jų giliai neišgyvenama, nepermąstoma.

Kadangi kaip tik man skaitant knygą ruošiausi poezijos vakarui ir itin sunkiai kaliau eilėraščio eilutes, bent jau galėjau pasiguosti, kad net atminties čempionai labiausiai nekenčia poezijos rungties (beje, sako, kad pastaraisiais metais ji buvo panaikinta). Senovėje, kai poezija nebuvo užrašoma, išlikdavo tik tokie posmai, kuriuos lengva prisiminti, todėl rimas ir ritmas buvo būtini. Kiekvienas poezijos skaitovas ar bardas, ją dainuojantis prie laužo, kartas nuo karto pakeisdavo kokį žodį, kuris labiau „lipdavo“ prie eilėraščio struktūros, tad kuo senesnis eilėraštis, tuo jis lengviau įsimenamas. Sakoma, kad Homero nebuvo, Iliados ir Odisėjos eilės tėra daugelio bardų kūrybos rezultatas. Tuo tarpu vėlesnė poezija, o ypač šiuolaikinės baltosios eilės, pirmiausia yra užrašomos, mažai kas jas mokosi mintinai – tad ir rimo bei ritmo joms nebereikia, svarbu kaip nors neįprasčiau išsireikšti. Nieko keisto, kad neįprastas tekstas be aiškios struktūros frustruoja tiek mane, tiek atminties čempionus. Bet jau ne aš vienas toks.

Džonatano Svifto pasižadėjimai sau senatvėje

Filosofija, Knygų klubas, Pastebėjimai, ,

Vasario mėnesį knygų klube skaitysime Džonatano Svifto „Guliverio keliones“, tad ta proga skaitau jo laiškus ir užrašus. 1699 metais, būdamas 32 metų amžiaus, jis sudarė pasižadėjimų sau sąrašą. Beveik po kiekvienu punktu ir aš pasirašyčiau (išskyrus tą, kur kalbama apie vaikus).

Kai aš būsiu senas:

  • Nesituoksiu su jauna moterimi
  • Neieškosiu jaunuomenės kompanijos, nebent jiems patiems to tikrai norėtųsi
  • Nebūsiu irzlus, surūgęs ar įtarus
  • Neniekinsiu tuometinių manierų, juokų, madų, žmonių, karų ir t.t.
  • Nemėgsiu vaikų ir jų lengvai neprisileisiu
  • Nepasakosiu tų pačių istorijų jau jas ne kartą girdėjusiems
  • Nebūsiu kitiems pavydus, netrokšiu jų daiktų
  • Neapleisiu tvarkos ir švaros, kad netapčiau šlykščiu
  • Nebūsiu per daug griežtas jaunimui, atlaidžiai žiūrėsiu į jų jaunystės kvailystes, klaidas ir silpnybes
  • Neklausysiu ir nekreipsiu dėmesio į piktų tarnų paskalas ir ilgus liežuvius
  • Nenumosiu ranka į kitų žmonių patarimus, tačiau neteiksiu jų pats tiems, kas jų neprašo
  • Turėsiu gerų draugų, kurie man praneš, kada aš nebesilaikau šių nuostatų, kad galėčiau pasitaisyti
  • Daug nekalbėsiu, ypač apie save
  • Nesigirsiu savo jaunystės grožiu, galia, moterų meile ir t.t.
  • Neklausysiu pagyrų ir neįsivaizduosiu, kad mane gali įsimylėti jauna moteris. Vengsiu ir saugosiuos tų, kurioms rūpi tik palikimas.
  • Nebūsiu užsispyręs ir neabejojantis
  • Nesistengsiu laikytis absoliučiai visų šių taisyklių, bijodamas, kad tada nesilaikysiu nei vienos.

Poezija Knygų klube, 2023

Knygų klubas, Pastebėjimai,

Jau ketverius metus Knygų klube sausio mėnesį susirenkame prie vyno taurės vienas su kitu pasidalinti patikusiais eilėraščiais. Viskas prasidėjo nuo minties, kad su poezija dauguma iš mūsų beveik nedraugauja, nei jos mėgstam, nei suprantam, bet gal jau laikas ją prisijaukinti. Prisipažinsiu, ketveri metai jau šiek tiek naudos duoda: per tą laiką sugebėjau rasti mėgstamų poetų ir jų eilių. Su šiuolaikine poezija dar nesusigyvenau, bet žiūrėk, praeis dar koks dešimtmetis ir pradėsiu mėgautis verlibru, niekada nežinai.

Pernai buvau pasirinkęs persų poeto Hafez 231 gazelę. Rekomenduoju visiems pažiūrėti šį skaitymą angliškai Youtube, neprailgs. Šiemet jau buvau nusprendęs, jog jeigu nieko geriau nerasiu, matyt teks pasirinkti kokią nors ištrauką iš Donelaičio „Metų“ (kurių kalbos ryškumas niekuo nenusileidžia to laikmečio Vakarų Europos literatūros klasikai). Bet netyčia kažkuris skaitytas tekstas nuvedė link Česlovo Milošo „Campo di Fiori“. Užkabino. Tad jį ir pasirinkau.

Beje, pirmą kartą per turbūt ketvirtį amžiaus bandžiau išmokti eilėraštį mintinai. Buvo velniškai sunku, tad galų gale vis tiek teko šį eilėraštį perskaityti ne visai iš galvos. Menasi, jog mokykloje eilėraščius mokytis buvo be galo lengva – perskaitai kokį kartą ar tris ir jau gali berti žodžius kaip žirnius. Keturiasdešimties – viskas kitaip, smegenų vingiai užrūdiję, žodžiai galvon kalasi sunkiai. Bet galų gale gal kas atmintyje išliks, nenuleisiu rankų.

Knygų klubo sąrašas 2023-iesiems

Knygos, Knygų klubas,

Metų pabaiga skriejo ir praskriejo. Per visus reikalus ir įvykius niekaip neradau laiko parašyti, ką išsirinkome skaityti Knygų klube 2023-iaisiais, o jau šeštą kartą gruodžio mėnesį susirinkome su vyno taure susidėlioti kitų metų skaitymo planų. Kadangi metai buvo sunkūs ir esame nuvarginti karo temos (taip jau sutapo, kad pernai ir Knygų klubo sąraše buvo nemažai knygų apie karą, nors sąrašą sudarinėjant karu kvepėjo dar nelabai stipriai), šiemet rinkomės linksmesnius kūrinius. Tikėkimės, kad tai išpranašaus ir žymiai linksmesnius naujuosius metus.

Taigi, knygų sąrašas 2023-iesiems:

SausisPOEZIJA(laisvas pasirinkimas)
VasarisJonathan Swift„Guliverio kelionės“
KovasJerome David Salinger„Rugiuose prie bedugnės“
BalandisDonna Tartt„Dagilis“
GegužėKurt Vonnegut„Čempionų pusryčiai“
BirželisJames Clavell„Šiogūnas“
LiepaRay Bradbury„451 Farenheito“
RugpjūtisATOSTOGOS 
RugsėjisColleen McCullough„Erškėčių paukščiai“
SpalisMark Haddon„Tas keistas nutikimas šuniui naktį“
LapkritisJevgenij Petrov, Ilja Ilf„Dvylika kėdžių“
GruodisUndinė Radzevičiūtė„Grožio ir blogio biblioteka“

Čia galima rasti sąrašus 2022, 2021, 2020 ir 2019-iems metams.

Jeb Blount – „Fanatical Prospecting“

Knygos, Lifehacks, Pastebėjimai, Vadyba, ,

Knygos apie pardavimus gal nevisai mano tema, bet ši visai patiko. Pagrindinė mintis labai paprasta: pardavimuose nėra jokios stebuklingos formulės, viskas pasiekiama per kruviną darbą. No grind – no shine. Jei nuobodžiai neblizginsi, tai ir nežibės.

Knygoje daug dėmesio skiriama šaltiems skambučiams: sakoma, kad jie visgi veikia, nors natūralu, kad bet koks pardavėjas bando jų išvengti. Tačiau pardavėjui telefonas yra pati efektyviausia darbo priemonė – per valandą galima pasiekti keliasdešimt potencialių klientų ir bent jau užmesti meškeres. Jei taip skambini po keletą valandų per dieną, netrukus pasimato ir rezultatai. O kas svarbiausia, tai žymiai geriau pamatuojama, nei turinio kūrimas socialiniuose tinkluose ar kitoks reklamavimasis. Įdomu ir tai, kad siūloma tokių skambučių metu nevynioti nieko į vatą ir neprisigalvoti visokių sudėtingiausių kalbos skriptų: niekas nemėgsta būti trukdomas, tad jei tavo paaiškinimas ko nori trunka ilgiau nei keliasdešimt sekundžių – viskas baigta. Be to, ir pats pardavėjas yra suinteresuotas kuo greičiau išsiaiškinti, ar šis potencialus klientas vertas gaištamo laiko, ar ne: juk eilėje laukia dar šimtai tokių pačių. Tokie patarimai – didelis kontrastas nuo visokių telemarketingistų naudojamų technikų, kai koks nors vadybininkas iš Latvijos ar darbuotojas iš Indijos bando užkalbėti dantį ir įsiūlyti pirkti kokią nors kriptovaliutą. Net nesijausčiau taip blogai, jeigu pardavėjas per 15 sekundžių išgirdęs iš manęs „ne“ padėkotų ir baigtų pokalbį.

Knygoje patiko ir mintis, kad pardavimai dažniausiai padaromi tik po kokių 20-50-ies kontaktų (t.y. skambučių, susitikimų, elektroninio pašto laiškų ir pan). Tad vienas svarbiausių pardavėjo tikslų – kad apie tave žinotų ir pasitikėtų. Jeigu eini į konferencijas, bendrauk su žmonėmis klausydamasis apie jų problemas ir nieko nepardavinėk. Tavo tikslas – užmegzti ryšį ir jau kada nors vėliau jį sustiprinti papildomų susitikimų metu. Be to, kuo geriau supranti kliento problemą, tuo geriau gali pasiūlyti jos sprendimą. O kai ryšio centre yra kliento rūpesčiai, o ne tavo produktų brošiūros, pardavimai tampa lengvesni.

Pardavimai – sunkus darbas, nes didžiąja dalimi laiko iš klientų girdi neigiamą atsakymą. Bet iš kitos pusės, pardavimuose galioja ir didžiųjų skaičių dėsnis – kuo daugiau kontaktų su potencialiais klientais, tuo tikimybė, kad kažkas gausis padidėja. Stebuklų nebūna, tik sunkus ir kruvinas darbas. Turbūt galioja ne vien pardavimams.

Ralph Keyes: „The Courage to Write. How Writers Transcend Fear“

Knygos, Pastebėjimai, ,

Ne, aš niekada nenorėjau rašyti knygų ir neplanuoju to daryti. Bet ši knyga apie rašymo procesą atvėrė akis: šis darbas labai sunkus. Viena dažniausių ir didžiausių žmonių baimių yra viešas kalbėjimas. Knygų rašymas – tai tas pats viešas kalbėjimas, bet žymiai didesnei auditorijai. Tik dar be teisės pasitaisyti ar pasiaiškinti, jei matai, kad publika tavęs nesupranta – kas užrašyta ant popieriaus, amžinai liks jame įspausta. Todėl psichologiškai rašytojų duona labai sunki: visada jautiesi, jog gali būti nesuprastas, bijai apsikvailinti, bijai ką nors įžeisti, supykdyti ir panašiai. Todėl rašytojai dažnai rašo abstrakčiai, užglaistytais kampais, ne visai iš širdies: reikia beprotiškos drąsos rašyti apie tokius dalykus, kurie tave jaudina, prieš visus apsinuoginti ir perlipti per save pavyksta ne kiekvienam. O geriausi tekstai ir yra tokie, kurie eina iš sielos gelmių, iš ne visada džiugių patirčių.

Tikiu, kad gerai supratus šią rašymo psichologiją, rašyti turėtų tapti lengviau. Kai pripažįsti baimę, su ja lengviau kovoti. Kai supranti, jog „rašytojo blokas“, kai niekaip negali ant tuščio popieriaus lapo išspausti bent vieno žodžio yra ne šiaip sau dėl to, kad tu esi tingus, o dėl to, kad bijai pasirodyti kvailas – gali su tuo kovoti. Kai supranti, kad iki tobulybės ieškai reikiamo žodžio ir dėl to niekaip nepabaigi sakinio ne dėl to, kad tu tiesiog perfekcionistas, bet dėl to, kad bijai, jog tavo kūrinį visi nuvertins – gali su tuo susitaikyti ir perlipti per save.

Kaip minėjau, knygų nerašau, bet kartais parašau čia. Ir, perskaičius šią knygą, manau, kad panašios baimės galioja ir man. Dažnai neprisėdu parašyti į savo dienoraštį, nes įrašas bus netobulas ir per mažai apgalvotas – įrašas taip ir lieka neparašytas, ir mintis pabėga, dingsta nuolatinių reikalų sūkuryje. O juk rašau šį dienoraštį pirmiausia sau, kad prisiminčiau apie ką perskaičiau ir apie ką pagalvojau.

Gregory Clark: „The Son Also Rises“

Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, ,

Gregory Clark knygoje analizuoja pavardžių paplitimą įvairiose socialinėse klasėse ir daro išvadą, kad žmonija yra labai mažai socialiai mobili. Kitaip tariant, mažai šansų, kad skurde gyvenanti šeima per kelias kartais prisikas prie elito: priešingai, teigiama, kad dar ir dabar Britanijos elite žymiai daugiau žmonių su Normanų aukštuomenės pavardėmis nei būtų galima tikėtis (nors nuo normanų užkariavimo praėjo beveik tūkstantis metų). Tarp universitetų studentų galima matyti žymiai daugiau žmonių su pavardėmis, kurias buvo galima sutikti universitetų sąrašuose prieš tris ar keturis šimtus metų. Gydytojai Indijoje žymiai dažniau yra iš vienos kastos. Tarp advokatų beveik nesutiksi čigonų. Analizė teigia, kad beveik bet kurioje šalyje, ar tai būtų labai egalitarinė Švedija, ar winner-takes-all JAV, ar konservatyvi Japonija, maždaug pusę sekančios kartos socialinės padėties nulemia tėvų socialinė padėtis (koreliacijos koeficientas apie 0.7, tad determinacija – apie 50%). Gimęs Landsbergiu net po šimtmečių esi nulemtas būti elite, o gimęs Jonausku – užprogramuotas vidutinybei.

Su matematika nepasiginčysi, nors gal stebėtis nereikia: šiuolaikinė visuomenė dar tik kokį nepilną šimtmetį gyvena lygybės sąlygomis. Prieš septyniasdešimt metų tikrai ne kiekvienas galėjo išleisti vaiką į universitetą, kad ir kaip to norėjo, tad visiškai logiška, kad vaikų pasiekimai atspindi tėvų galimybes. Tiesa, autorius teigia, kad labai panaši situacija buvo ir žymiai senesniais laikais: prasimušti į aukštesniąją klasę buvo įmanoma beveik taip pat dažnai kaip ir dabar. Nesu tikras, ar tai imti už gryną pinigą, sunku besąlygiškai tuo patikėti – gal visgi yra kažkokių matavimo ypatybių (sampling bias), kurios taip sujaukia rezultatus? O gal iš tiesų mūsų įsivaizdavimas apie aiškią luomų atskirtį viduramžiais nėra labai teisingas?

Su kuo tikrai nesinori sutikti, tai su skubota autoriaus išvada, kad žmonių socialinę padėtį ir sėkmę gyvenime lemia beveik vien tik genai. Iš principo, autorius teigia, kad Landsbergiai yra sėkmingi vien dėl to, kad turi „vadovavimo“ genus, o čigonai nieko nepasiekia, nes „jų blogi genai“. Arčiau rasizmo jau turbūt negalima prieiti. Atrodo, jog Gregory Clark viską modeliuoja matematiškai, lyg vakuume, bet juk žmonės gyvena kažkokioje aplinkoje. Jie paveldi ne vien genus iš tėvų, bet ir socialinius ryšius, vertybes, siekius, auklėjimą. Pažįstu nemažai šeimų, kuriose yra labai daug gydytojų: gydytojais po močiutės tampa sūnūs, o po to anūkai. Ar jie tai daro tik dėl to, kad turi kažkokį įgimtą „gydytojo geną“? Ne! Dėl to, kad auga tokioje aplinkoje, kur toks darbas vertinamas, būna tuo sudominti. Lygiai taip pat ūkininkų šeimose dažnai vertinamas darbas „prie žemės“, kartais net su tam tikra panieka žvelgiama į profesorius, nes „jie – teoretikai“. Sunku tikėtis, kad tokios šeimos atžalos staiga mesis į filosofijos dėstymą.

Kita vertus, ši knyga visgi suteikia ir vilties: nėra taip, kad šeimos pavardė tavo lemtį užprogramuoja nebepakeičiamai. Medžiai neauga iki debesų, iškilios šeimos po truputį artėja link vidurkio, o visuomenės apačios pamažu kyla į viršų. Tik tam gali prireikti bent keleto, o gal ir dešimties, kartų.

Amia Srinavasan: „The Right to Sex“

Filosofija, Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, , ,

Šeši straipsniai apie šiuolaikinį feminizmą ir požiūrį į problemas, susijusias su seksu / lytiškumu: apie incelus (involuntary celibates – tie, kurie norėtų sekso, bet jo negauna, ir dėl to būna pikti ant visuomenės), apie pornografiją, apie prostituciją, apie tai, ar profesorius gali įsimylėti studentę ir pan. Nepasakyčiau, kad šiomis temomis turėjau stiprią nuomonę, o perskaičius knygoje išdėstytus argumentus už ir prieš, tuo labiau stiprios nuomonės neturiu. tiesiog, tai labai sudėtingos problemos, neišsprendžiamos paprastais būdais. Nėra juodo ir balto, viskas „it’s complicated“.

Tarkim problema su pornografija: feminizmas kaip ir nemato jokios problemos, kad tam pritariantys suaugę žmonės pornografiją tiek gamintų, tiek vartotų. Jei tik kas nori rodyti nuogą kūną, o kas nors nori į jį žiūrėti, ši laisvė turėtų būti užtikrinta tol, kol ji nekenkia kitiems, kuriuos tai piktina – jei tik visi suaugę žmonės. Bet, problema tame, kad pornografija formuoja paauglių sampratą apie seksą ir koks jis turėtų būti: dažniausiai agresyvesnis nei realybėje, dažniausiai labiau teikiantis dėmesio vyro pasitenkinimui, nei moters malonumui ir pan. Dažniausiai pornografijoje scena pasibaigia tikru vyro orgazmu, o moteris orgazmą simuliuoja – tai nesąmoningai programuoja ir realaus sekso scenarijus.

Įdomi buvo ir argumentų dėl prostitucijos legalizavimo apžvalga: duomenys rodo, kad ją draudžiant moterys vis tiek pardavinėjamos, jų padėtis tampa sunkesnė. Net jeigu atsakomybę neša perkantysis kaip kad Skandinavijos šalyse, prostitucija vyksta nebe tokiose saugiose moteriai vietose (tarkim kliento namuose), nes klientas nori saugumo – kai kurie feministai teigia, kad iš principo tai nesprendžia esminės problemos, kodėl moterys patenka į prostitucijos ratą: jų nuomone, problema turėtų būti sprendžiama per jų socialinės gerovės gerinimą. Prostitucija, kaip seniausia profesija, sunkiai išnaikinama vien bausmėmis ir ar įstatymais.

Knygoje daug kur teigiama, kad didelė bėda santykiuose yra skirtingas galios santykis: jeigu moteris neturi pajamų ir yra priklausoma nuo vyro, ji bus likusi niekam nesiskųsti, net jei vyras ją skriaudžia. Jeigu vyras savo autoritetu turi galią ją priversti mylėtis (pirmieji vakaro „ne“ nebūtinai reiškia „ne“, jeigu pasitikintis savimi vyras atkakliai stengiasi – o jau vakarėliui įsibėgėjus sunku tampa atsisakyti), moteris net nebūtinai tai vadins prievarta, kad ir kaip nejaukiai jausis ryte. Komplikuoti ir santykiai, kur žmonės turi papildomų galios svertų: viršininkas ir sekretorė, dėstytojas ir studentė – bet visuomenė ne taip smerkiamai vertina, jeigu galios santykis atvirkštinis (t.y. jeigu poroje viršininkė ir pavaldinys arba dėstytoja ir studentas). Ar tai turėtų būti draudžiama? Gal ir ne, juk nepradėsi iki galo visko reguliuoti. Bet net ir feministės neturi aiškaus atsakymo, kur turėtų būti ribos.

Trumpai tariant, įdomi ir įžvalgi knyga apie tokias temas, kuriomis nelabai galvojau ir nelabai turėjau nuomonę. Sudėtinga problematika.