Roger Lowenstein: Buffett. The Making of an American Capitalist

Esu daug skaitęs apie Buffett‘ą, bet niekas negali prilygti šiai Roger Lowenstein knygai (Lowenstein yra parašęs ir dar vieną labai neblogą knygą „When Genius Failed“, kurioje aprašoma didžiausio hedge fondo LTCM griūtis). Dar niekas taip puikiai neatskleidė žymiausio pasaulio investuotojo asmenybės, jo požiūrio į investavimą, vadybą ir etiką. Ne visur galima sutikti su Buffett‘o požiūriu, bet perskaičius šią knygą bent jau galima suprasti iš kokių vertybių tas požiūris kilęs.

Pagrindinė Buffett‘o savybė yra paprastumas: jis juo tiesiog spinduliuoja, pradedant savo gyvenimo stiliumi (jis vis dar gyvena nedideliame name, kurį pirko kone prieš 50 metų, jo mėgstamiausias patiekalas yra hamburgeris, o gėrimas — vyšninė Coca-Cola) ir baigiant investavimu (jis nemėgsta sudėtingų sandorių ir perka kompanijas, kurių verslo specifiką supranta). Gyvendamas Omahoje, tolokai nuo Wall Street‘o šurmulio, jis neseka kainų pokyčių biržoje ir koncentruojasi į ilgalaikį investavimą, kuriam svarbiausia yra kompanijos verslo patrauklumas ir perspektyvos — savaime suprantama, už itin mažą kainą. Paprastumas persismelkia ir į finansinį investicijų vertinimą: tobulai nuspėti ateitį neįmanoma, tad detalūs ateities pinigų srautų vertinimai Buffett‘ui svetimi, nes jų rezultatas vis tiek gali būti tik apytikslis — todėl investuojama tik į tokias kompanijas, kurios nuvertintos kelis kartus ir rizika, jog permokėsi už kompaniją nėra didelė. O jeigu net ir keletą metų tokių kandidatų investicijoms nesiseka rasti — nieko tokio, kadangi Buffett‘as nesijaučia nepatogiai turėdamas daug nesuinvestuotų grynųjų pinigų (bet kartu reikia paminėti ir tai, jog jis vienintelis priima investicinius sprendimus, ir niekas negali raginti ko nors pirkti).

Gaila, kad ši knyga buvo parašyta 1995-aisiais metais. Per paskutinius 12 metų buvo tam tikrų pokyčių ir Buffett‘o investavimo stiliuje (turbūt didžiausias pasikeitimas — noras investuoti ir už JAV ribų) bei jo filantropinėje veikloje.

Lynne Truss: Eats, Shoots & Leaves

Pasirodo, skyryba nėra toks jau paprastas dalykas. Niekada labai gerai nemokėjau dėlioti kablelių ir kitų skyrybos ženklų, o per anglų kalbos pamokas visai manęs niekas to nemokė. Na, atsimenu tik tai, jog senuose rusiškuose anglų vadovėliuose buvo gerai išdėstytas apostrofo naudojimas, todėl tai tikriausiai vienintelis skyrybos ženklas anglų kalboje, kuris nekelia jokių problemų. O angliakalbiams jis bene pats sudėtingiausias: pamenu, jog labai stebėjausi savo britiškaisiais klasiokais, kai jie niekaip negalėdavo susigaudyti, kada reikia rašyti it’s, o kada its; kada were, o kada we’re (ir kada there, o kada their, bet čia jau kitos problemos).

Lynne Truss knyga puikiai atitinka humour/reference kategoriją — bent taip ji apibūdinta ant viršelio. Knygą galima naudoti kaip skyrybos žinyną, kuriame papunkčiui išdėstytos skyrybos taisyklės anglų kalboje, arba galima skaityti kaip lengvą, pilną juokingų pavyzdžių skaitalą, kuris visgi priverčia susimąstyti apie raštingumą ir sukelia norą daugiau pasigilinti į kalbos subtilybes. Beskaitydamas knygą užsimaniau perskaityti kokią nors knygą apie tai, kaip tobulinti savo rašymo stilių ir vos nenusipirkau knygos apie tai viename iš Londono knygynų. Visgi pagalvojau, jog angliškai rašau ne taip dažnai, bet, va, lietuvių kalbos stilistikos ir skyrybos pamokos man tikrai praverstų. Ypač po knygos Eats, Shoots & Leaves, kuri papasakojo, kokie yra subtilūs skirtumai tarp taško, kablelio, dvitaškio, kabliataškio ir kitų skyrybos ženklų — man tiek visko daug reikia išmokti.

Goldratt: Tikslas III. Būtina, bet nepakankama

Atvirai kalbant, perskaitęs kažkur trečdalį knygos jau buvau gerokai susipainiojęs tarp prasto vertimo, santrumpų gausos ir sudėtingų pasakojimo vingių. Mintis, jog taip ir dorai nesuprasiu, kokią čia vadybos idėją norėjo atskleisti šio „gamybinio romano“ autoriai,  nepaliko visos knygos skaitymo metu. Atrodytų, jog norima pasakyti, jog neužtenka vien įdiegti kompiuterinės verslo valdymo sistemos, kuri informauotų apie butelio kakliukus ir padėtų jų išvengti — reikia kartu ir pakeisti mąstymą, ir dažnai viską pertvarkyti iš pagrindų. Man nebeužteko jėgų gilintis, kaip iš tikrųjų reikia viską pertvarkyti, nes perskaičius porą „gamybinio romano“ stiliaus knygų apie apribojimų teorijos išganingumą iš eilės, norisi nuo jų pailsėti.

Beje, kodėl tuos „gamybinius romanus“ romanus, kurie dažniausiai vargais negalais perlipa porą šimtų puslapių apimtį autoriai dažniausiai rašo bent jau dviese (o dažniausiai trise)?

Richard Klapholz, Alex Klarman: Pinigų mašina

Gamybiniai romanai“, kuriuose aprašoma kokia nors istorija apie tai, kaip panaudojus butelio kakliuko teoriją, kompanija sugebėjo išbristi iš krizės ir pasiekti puikių rezultatų, manęs nelabai žavi. Tikriausiai dėl to, jog mėgstu glaustai pateikiamą informaciją be prasto rašytojo talentą turinčio autoriaus bandymų parašyti intriguojančią istoriją, kuri tęsiasi kelis šimtus puslapių.

Šiame „gamybiniame romane“ aprašomos trys idėjos verslo procesų valdymui, kurias visiškai galima išdėstyti viename puslapyje:

  • Pardavimų skyriaus darbas gali būti suskirstytas į etapus, kaip ir bet kuris gamybinis procesas: potencialių klientų paieška, pirminis kontaktas, poreikių aiškinimasis, pasiūlymo rengimas ir t.t. Suskirsčius „pardavimo procesą“ į etapus, jam galima naudoti ir gamybos valdymo principus.
  • Pardavimų procese reikia ieškoti sisteminio apribojimo, arba, kitaip sakant, butelio kakliuko. Jį panaikinus, pardavimai turėtų padidėti. Pavyzdžiui, gali atsitikti taip, jog daug pardavimo vadybininkų dirba prie potencialių klientų paieškos, bet nedaug kas užsiima pasiūlymų rengimu: darbai užstringa šiame etape, tad didink klientų ieškotojų kiekį nedidinęs, bet pardavimai neaugs, kol nebus išspręsta butelio kakliuko problema. Hmm, negi tai nėra elementaru?
  • Reikia kovoti su „ketvirčio pabaigos sindromu“ — tokia situacija, kai visi užsakymai ir darbai sukrenta periodo pabaigoje. Tam būtina keisti tiek pardavimų politiką, tiek motyvacijos sistemą, kadangi netolygus užsakymų ar darbų srautas nepriveda prie gero.

Marina Lewycka: A Short History of Tractors in Ukrainian

Viena iš knygų, kuri paplonino mano piniginės storį Knygų mugėje – Marinos Levickos, ukrainiečių kilmės britės, novelė „A Short History of Tractors in Ukrainian“. Apie šią knygą teko skaityti neblogų atsiliepimų (vienas jų Economiste), tad užtikęs ją tarp kitų angliškų knygų Humanito skyriuje, nesusilaikiau ir nusipirkau.

Knyga tikrai patiko, ji susiskaitė labai greitai, per du prisėdimus. Knygoje rašoma apie senąją (po antrojo pasaulinio karo) ir naująją (šių laikų) ukrainiečių emigrantų kartą, apie senatvę ir godumą. Pasakojime atskleidžiami skirtingų kartų emigrantų skirtumai, nors visgi giliau pažvelgus pripažįstama, jog ne viskas taip jau ir skirtinga: senosios kartos emigrantai nėra jokie patriotiniai didvyriai, jie tokie patys žmonės, kurie vadovaujasi ekonominiais sumetimais. Žmonės, karo metu persikėlę į vakarus ir ten gyvenantys penkiasdešimt metų, per daug idealizuoja savo tėvynę, o dabartiniai emigrantai piešiami valdomi godumo.

Satyriškai pasakojama ir apie senatvę: vienas pagrindinių herojų, 84 metų senukas, palaidojęs žmoną nusprendžia vesti trisdešimt-kažkelių metų didžiakrūtę ukrainietę, kurios tikslas yra gauti Britanijos pilietybę. Kas iš to išeina, nesunku suvokti, bet kartu tai primena, jog senatvė yra sunkus laikotarpis, net jeigu vaikai ir labai tavimi rūpinasi: juk taip norisi neklausyti jų patarimų ir tvarkyti gyvenimą taip, kaip pats nori. Antra paauglystė.

Robin Sharma: Šventasis, banglentininkas ir vadovas

Robin Sharma populiariausia knyga yra „Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį“, bet nesu jos skaitęs. Užtat į mano rankas pakliuvo kita autoriaus knyga „Šventasis, banglentininkas ir vadovas“.

Pats Robin Sharma yra „sėkmės treneris“ (success coach), tad jo knygos yra patarimų, kaip gyventi ir pasiekti laimę rinkinys. Tik nieko naujo jose nerasi, jeigu esi skaitęs visas (ar bent jau daugumą) populiariosios filosofijos autorių, kaip kad Coelho, Bacho, knygas. Tiesa, Robin Sharma ir nesistengia parodyti, jog tai, ką jis rašo, yra kažkas naujo: kiekviename puslapyje sutiksi kitų autorių citatas. Knygos pasakojimas man pasirodė kaip pusiau iškepti ir blogai išminkyti blynai su miltų grumzuliukais, kuriuos valgant jaučiasi tešlos skonis: copy-paste citatų rinkinys, besikartojantis žodžių junginys „gražiai pasakyta“ ir (manau visiškai nenusisekęs) bandymas tą kratinį sudėti į vieną istoriją.

Kad ir kaip ten bebūtų, šioje knygoje Robin Sharma primena žmonėms, kad viskas priklauso nuo jų pačių požiūrio ir pastangų, jog reikia džiaugtis dabartimi, ir kad būtų neblogai, jeigu rūpintumeisi kitais – tada pasieksi laimę.

Jurga Ivanauskaitė: Ragana ir lietus

Gėda prisipažinti, bet iki šiol nebuvau skaitęs nei vienos Jurgos Ivanauskaitės knygos. Tad per šiandieną teko šią klaidą ištaisyti. „Ragana ir lietus“ patiko. Gal ne tiek patiko pats siužetas ar tai, apie ką ši knyga, bet veikiau nuotaikos perdavimo būdas. Kančia, kančia, kančia, paskui jau beveik nebepakeliama – tiek, jog norisi mesti knygą šalin mintyse surinkant „nenoriu skaityti slogių knygų!“. Tad nors pats slogumas man nebuvo prie širdies, bet vien jau knygos sukelti jausmai verti to, kad knygą laikyčiau gera – nedaug pastaruoju metu skaitau tokių knygų, kurios keltų gilias emocijas.

Robert F. Bruner: Deals from Hell

Prieš kelias dienas baigiau skaityti knygą, kurioje nagrinėjami nenusisekusių įmonių susijungimų ir įsigijimų (mergers and acquisitions) pavyzdžiai. Nors, autorių nuomone, labai sunku nustatyti, kurie susijungimai ar įsigijimai buvo nenusisekę: net jeigu lyginsime kompanijų kapitalizacijos pokyčius po įvykio su lyginamuoju indeksu (benchmark), vargu ar tai gali ką sakyti: kai kurios kompanijos imasi įsigyti kitas įmones būtent dėl to, jog jaučia, kad ateis blogi laikai, tad jų akcijų kainos kritimas po įsigijimo gali būti lemtas visai kitų išorinių faktorių.

Svarbiausios knygoje identifikuojamos klaidos, darant kompanijų įsigijimus yra šios:

  • Kai įsigyjama kompanija fundamentaliai neperspektyvioje šakoje. Tam, kad įsigijimas būtų sėkmingas, pirmiausia reikia mąstyti kaip investuotojui.
  • Kai įsigyjama kompanija yra „toli“ nuo pirkėjo verslo. „Toli“ gali reikšti tiek fizinį nuotolį (kompanija Lietuvoje perka kompaniją Meksikoje), tiek nutolimą nuo pagrindinės pirkėjo veiklos (mėsos perdirbimo kompanija perka banką). Kuo tolimesnis verslas, tuo pirkėjas turi mažiau patirties jį valdant, o be to, tikėtina, jog nevisiškai suvokia verslo esmę ir rizikas.
  • Kai įsigijimo ekonominė nauda nedidelė. Arba kitaip tariant, sunku surasti labai aiškią sinergiją tarp pirkėjo ir pardavėjo. Dažniausiai gana skeptiškai reikėtų vertinti prognozuojamus kaštų taupymus po įsigijimo, kadangi pereinamuoju laikotarpiu gali atsirasti (netgi labai žymios) sąnaudos sujungiant kompanijas.
  • Kai pirkėjas mažai derasi dėl kainos. Jei pirkėjas yra pasiryžęs mokėti didelę kainą, o kompanija parduodama aukciono būdu, gali ištikti taip vadinamas „laimėtojo prakeiksmas“ – aukcioną laimėjai, bet sumokėjai tiek daug, kad visiems kaina atrodo jau nebepagrįsta.
  • Kai situacijai teisingai neparenkami finansavimo būdai. Ne visus įsigijimo sandorius galima finansuoti vienodu skolinto ir nuosavo kapitalo santykiu. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti gerai apgalvota finansavimo struktūra.
  • Kai pirkėjo vadovų komanda nėra patyrusi. Po įmonės įsigijimo seka ilgas laikotarpis, per kurį pirkinys turi būti efektyviai integruotas į perkančiojo kompaniją, o tai daug pastangų ir patirties reikalaujantis darbas.

Iš to seka patarimai, kurie turėtų padėti išvengti nesėkmingų įsigijimų: nepirk įmonės, gerai jos nepažindamas; nepirk rinkai esant „karštai“; nepirk sėkmingesnės kompanijos, tikėdamasis, jog ji sutvarkys tavo vidines bėdas (tikriausiai tai nugramzdins abi kompanijas); struktūrizuojant sandorį palik vietos manevravimui (numatyk, jog gali viskas būti žymiai blogiau nei prognozuoji, tad paskaičiuok ar įsigijimas tavęs nesunaikins finansiškai); pagalvok, kokios verslo perspektyvos artimiausiais metais (medžiai neauga iki dangaus). Bet kad ir kaip viską dėliotum, svarbiausia nepamiršti, jog didžiausios klaidos atsiranda dėl to, jog kompanijų vadovai per daug pasitiki savo jėgomis ir dėl to leidžiasi į abejotinus sandorius, nes galvoja, jog puikiai viską supranta ir gali numatyti ateitį (nes gi praėjusiais keliais metais viskas buvo gerai, tad viskas turėtų gerėti ir ateityje – cognitive bias). Šito tikriausiai reikėtų nepamiršti ir šiaip užsiimant investavimu: pasaulis sudėtingesnis nei manai, tad nepervertink savo jėgų ir geriau elkis atsargiau.

Beje, lietuviškose verstose knygose sutinku, jog mergers and acquisitions verčiama „susiliejimai ir prisijungimai“, kas man yra gana neįprasti terminai, kurie dar ir verčia pamąstyti, ką čia tuo norėta pasakyti. Ar nebūtų teisingiau vartoti terminus „susijungimas“ ir „įsigijimas“? Gaila, bet lietuvių kalbos lingvistikoje nelabai gaudausi, tad net nežinau kaip sužinoti, kurie terminai yra „tikresni“.

Jack Welch: Laimėti

Svarsčiau, ar nereikėtų nusipirkti Jack Welch knygos „Winning“ anglų kalba kokiame nors internetiniame knygyne, bet netyčia užsukęs į kažkurį lietuvišką iš plytų statytą knygyną pamačiau, jog neseniai išleistas ir lietuviškas šios knygos vertimas.

Jack Welch, du dešimtmečius būdamas kompanijos „General Electric“ kompanijos vadovu, šioje knygoje dalinasi savo verslo filosofija, patarimais, kaip pasiekti karjeros, kokius žmones priimti į darbą, kaip juos atleisti, kaip siekti užsibrėžtų tikslų, kaip motyvuoti žmones. Verslas jam yra darbas su žmonėmis, viršininko pareiga yra taip sudominti žmogų darbu, jog jis juo tik ir begyventų. Asmeninis gyvenimas yra gerai, bet nesistebėkite, jog jūs nepasieksite aukštos karjeros, jeigu viršininkai girdės skundus dėl jo trūkumo. Apskritai, darbuotojus verta skirstyti į tris kategorijas: 20% geriausių „žvaigždžių“, kuriuos reikia apipilti dovanomis, dėmesiu ir aukštu atlygiu; 70% vidutiniokų, kuriuos reikia mokyti ir stengtis, kad jie pereitų į „žvaigždžių“ kategoriją; ir 10% prasčiokų, kuriems kompanijoje ne vieta – tai jie turėtų jausti ir patys išeiti, arba būti atleidžiami. Labiausiai skundžiasi tuo, jog sunku dirbti, ir nelieka laiko asmeniniam gyvenimui būtent tie, kurie dirba prasčiausiai, ir net jeigu tie skundai gali būti pagrįsti, viršininkas dažniausiai vietoj jų girdi frazę „aš nesusitvarkau“, o tai karjeros galimybėms vargu ar padeda.

Renkantis žmones į komandą nereikia skubėti. Pirmiausia reikia įsitikinti, ar kandidatas yra principingas, sąžiningas (has integrity), išsilavinęs ir subrendęs kaip asmenybė. Pagrindinės savybės, kurių nori darbdavys yra asmeninė pozityvi energija, gebėjimas šia energija užkrėsti kitus, ryžtas daryti sunkius sprendimus, mokėjimas užbaigti tai, ką pradėjai ir aistra darbui (passion). Jeigu sprendimų priėmimo ir darbų užbaigtumo galima išmokti, tai žymiai sunkiau, jeigu žmogus nėra energingas ir nėra pasiryžęs „nuversti kalnus“.

Tikriausiai Jack Welch verslo filosofija ganėtinai artima mano požiūriui į verslą (kuris vakaruose yra standartinis), ji gali būti ganėtinai „darvinistinė“, kurioje iškyla stipriausieji ir labiausiai darbą mylintys darbuotojai. Klaidas darantis, ir iš jų besimokantis yra gerbiamas, o niurzgantiems ir ieškantiems lengvatų vietos nėra.

Alexander Giese: Laisvieji mūrininkai

Tai nedidukė knyga apie masonų judėjimą ir jo istoriją, kuri parašyta paprasčiau ir suprantamiau (ir kurioje išdėstytoji masonų judėjimo prasmė artimesnė mano sampratai) nei Paul Naudon knyga. Knygoje pasakojama apie Europos šalių masonų judėjimo istorija, kuri kiekvienoje šalyje ganėtinai skyrėsi: vienose jie reiškėsi labai atvirai, o kitose, dėl jų propaguojamų demokratijos idėjų, jie buvo draudžiami ir engiami. Tam, kad valstybėje egzistuotų masonų ložės, reikia, jog toje valstybėje būtų vienokia ar kitokia žodžio laisvė. Reguliarūs masonai, kurių ložes pripažįsta motininė Anglijos masonų ložė (kaip kad ir Didžioji Lietuvos ložė) turi gerbti šalies įstatymus, tad ložės turi būti viešai registruojamos, kaip ir bet kuris kitas klubas ar judėjimas.

Šioje knygoje bažnyčios ir masonų judėjimo priešprieša aiškinama politine Italijos istorija: teigiama, jog Italijos masonai, skleisdami demokratiją ir kitas modernias vertybes (skatino tautinės valstybės kūrimą), buvo neparankūs popiežiui, kadangi tuo metu Šventasis Sostas Italijos žemes valdė Šventosios Romos Imperijos sudėtyje.

Įdomiausias šioje knygoje visgi yra skyrelis apie lietuvių masonų judėjimo istoriją. Apie pirmosios šių laikų ložės Renaissance įsteigimą 1993-aisiais metais rašoma:

Natūraliai kyla klausimas, kas skatino kurti laisvųjų mūrininkų judėjimą Lietuvoje? Manytume, kad buvo keletas priežasčių: noras, kad Lietuvoje veiktų tokios organizacijos, kokios veikia demokratinėse Vakarų šalyse, galimybė geriau pažinti tų šalių socialinę įvairovę, nors atgaivinti dar XVIII amžiaus antroje pusėje Lietuvoje susikūrusį judėjimą, skleidusį pažangą ir švietimą, pagarbos žmogui, laisvės ir lygybės idėjas, puoselėjusį toleranciją, užsiėmimą labdara. Taip pat ir suvokimas, kad organizacijų įvairovė, piliečių dalyvavimas visuomeninėse akcijose gali padėti skatinti lietuvių pilietinės visuomenės brandą. Žinoma, būta ir paprasto smalsumo, kai kada ir tuščių iliuzijų.

Tas paskutinis sakinys manau puikiai iliustruoja, kad masonų įvaizdis visuomenėje nevisai atitinka realybės. Nei jie slapti, nei jie rengia konspiraciją, nei jie protekcijas vienas kitam dalinantis galingas „saviškių“ klubas.