Joseph Stiglitz: Globalization and its discontents

Ką tik užverčiau paskutinius buvusio Pasaulio banko pirmojo ekonomisto ir 2001 metų ekonomikos Nobelio premijos laureato Joseph Stiglitz apie globalizaciją ir jos keliamas bėdas. Matyt tarp Pasaulio banko ir Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) yra perbėgusi juoda katė, nes iš esmės tai knyga apie TVF daromas klaidas, siekiant palaikyti pasaulio ekonomikos stabilumą ir TVF peršamą globalizacijos variantą.

Sunku nesutikti su autoriumi, jog TVF siūlomas rinkos fundamentalizamas ir šoko terapijos turbūt buvo perdėtos ir daugeliu atvejų atnešė daugiau žalos nei naudos, ir nors autorius stebisi TVF peršamų ekonominių teorijų nenuoseklumu, vėliau pats autorius pateikia versiją, jog TVF politika atrodytų labia nuosekli, jeigu būtų priimama prielaida, jog TVF siekia ne globalinės ekonomikos, o globalinių finansų rinkų stabilumo. Kas turbūt yra arti tiesos, nes TVF veto teisę turi tik JAV, o jo vadovybėje nemažai ir buvusių investicinių bankininkų iš didžiųjų JAV bankų. Bet gal apie viską šiek tiek nuosekliau.

Pasaulio bankas ir TVF turi šiek tiek skirtingus tikslus (bent jau aprašytus jų steigimo dokumentuose) — Pasaulio bankas rūpinasi skurdo mažinimu ir dažniausiai finansuoja infrastruktūros projektus, kurie turi padėti pasaulio neturtingosioms ekonomikoms prisikelti per investicijas. Pasaulio banko tikslas — skurdo mažinimas — kartu reiškia ir tai, jog makroekonominėje valstybės situacijoje Pasaulio bnako pareigūnai labiausiai dėmesį kreipia į nedarbo statistiką ir bendrojo vidaus produkto augimą. Tuo tarpu TVF buvo įkurtas tam, kad padidintų pasaulio ekonomikos stabilumą. Remiantis Keynes‘o teorijomis, valstybės ekonomikai išgyvenant nuosmukį, valstybei vertėtų vykdyti ekspansinę fiskalinę politiką (arba kalbant paprastai — leisti daug pinigų, jeigu reikia ir pasiskolinant), tam kad ekonomika vėl būtų „įsukta“. Valstybei patiriant nuosmukį, sumažėja jos importas, o tai gali sukelti ir jos kaimynių ekonomikų nuosmukį, nes sumažėja jų eksportas — taip ekonomikos nuosmukis savaime gali išplisti iki pasaulinės ekonomikos krizės. Norint to išvengti ir buvo sukurtas TVF, kuris krizės vienoje šalyje atveju turėjo užtikrinti, jog ta valstybė turės pakankamai pinigų ekspansinei politikai vykdyti ir ekonomikai gydyti, kol krizė neišplito į kitas valstybes. Taip turėjo būti užtikrintas pasaulio ekonomikos stabilumas ir tolygus ekonomikos augimas. Joseph Stiglitz nuomone, TVF šiais laikais pasaulio ekonomikos stabilumą, kuriuo ji turėtų rūpintis, supranta šiek tiek kitaip ir vietoje tolydaus ekonomikos augimo siekia tik finansų rinkos stabilumo.

Finansų rinkos stabilumas (pagal TVF) pasiekiamas tada, kai valstybė vykdo griežtą išlaidų kontrolę, o taip pat nesibijo užkelti bazines palūkanų normas iki nenusakomų aukštumų, siekiant pažaboti infliaciją. Deja, toks finansinis stabilumas yra dažnai naudingiausias tik valstybių kreditoriams, kurie dažniausiai būna iš išsivysčiusiųjų šalių, bet mažai padeda besivystančių šalių augimui, nes jų ekonomikos būna itin suvaržytos. Griežtos fiskalinės politikos iš tikrųjų padeda skolintojams, nes tai reiškia, jog šalys pinigų neišleidžia (nors gal tos išlaidos ir buvo labai būtinos — kaip kad maisto ar mokslo susidijos), o juos gali panaudoti skoloms grąžinti. Bet jeigu neturtingos šalys yra ir taip praskolintos, o jų vyriausybių uždirbami vargani pinigai eina ne ekonomikos infrastruktūrai ir investicijoms skatinti, o tik palūkanoms susimokėti, tai tokia šalis turbūt iš skurdo sunkiai išbris.

Kitas svarbus priekaištas TVF — besaikis rinkos fundamentalizmo kišimas: TVF nuomone, rinkos turi būti liberalizuotos, valstybinės įmonės privatizuotos, neturi būti jokių apribojimų kapitalo judėjimui ir t.t. Savaime tai gal ir nėra blogai, tačiau tokie pertvarkymai turi būti daromi palaipsniui, o ne per vienerius ar dvejus metus. Daugelis supranta, jog valtybinės įmonės dažnai yra neefektyvios, kad jose dibra daugybė nereikalingų darbuotojų. Staiga privatizavus šias bendroves, privatus savininkas stengiasi atleisti visus nereikalingus darbuotojus ir taip padaryti įmonę pelningą. Ir atrodytų, jog čia nieko blogo, tačiau makroekonominiu lygiu staiga susiduriama su padidėjusiu bedarbių skaičiumi, kurie trumpu laikotarpiu negali susirasti naujų darbų, nes darbo vietų kūrimas nevyksta per vieną naktį. Dar blogiau, jeigu valstybė nėra pasiruošusi remti naujų bedarbių ir nėra sukūrusi bedarbių paramos programos — socialinės tokio greito žingsnio problemos gali būti gana didelės. Knygoje pateikiamas ir staigaus perėjimo iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką pavyzdys Rusijoje, kai per vos ne vieną dieną Rusijos žemdirbiai, kurie buvo įpratę, jog jiems yra pateikiamos ir trąšos, ir sėklos, ir nurodymai, kiek ir ko sėti, susiduria su laisva rinka ir nebežino, nei kur gauti sėklų, nei galų gale kur ir kaip parduoti savo užaugintus javus. Darant reformas labai svarbus žmonių mentaliteto pakeitimas, o tai turbūt pati sudėtingiausia tokių reformų dalis.

Herbjørg Wassmo: Dinos knyga

Šią knygą perskaičiau jau prieš keletą dienų, bet per visus kraustymusis neturėjau laiko ją dorai aprašyti.

Iš tiesų, nieko nebuvau girdėjęs apie šią autorę ir nebuvau skaitęs nei vienos jos knygos, nors kiek žmonių paklausiu, ar kas ją žino, tai visi linkčioja galvomis ir teigia, jog skaitė jos knygas prieš kokius septynerius metus. Ši knyga irgi pateko į mano rankas tik todėl, jog viena bendradarbė sakė, jog tai jos mėgstamiausia knyga. (Labai sunku pasakyti, kokia knyga man pačiam yra mėgstamiausia, bet turbūt priklausomai nuo žanro į labiausiai patikusiųjų sąrašą patektų „Hitchhiker’s Guide to the Galaxy“, „1984“, „Senis ir jūra“ bei „Catch-22“. Oh, ir turbūt Biblija. Dar Umberto Eco kūriniai.)

Šiaip apie „Dinos knygą“ nepasakyčiau, kad labai super knyga. Na, ganėtinai įdomi, bet tiesiog be kažkokios vienos didelės minties, be kažkokios visa apimančios idėjos. Paklaustas apie ką ta knyga turbūt pasakyčiau, kad ji apie šizofrenišką ekscentrišką moterį, kuri turėjo būti vyru ir varė visus iš proto. Knyga šiaip susiskaitė ganėtinai smagiai ir greitai, bet noras skaityti tęsinius nelabai kilo. Kažkodėl ji manęs labai neužkabino ir man pasirodė, jog tai gana paprastas romanas. Visų giriamas „Dinos knygos“ stilius man irgi nepasirodė labai jau neįprastas ar tuo labiau „vežantis“ – netgi mokyklos literatūros pamokų programoje galima sutikti įdomesnių rašymo stilių. Matyt tikėjausi iš šios knygos kažko daugiau nei gavau.

Jean Francois Catalan: dvasinė patirtis ir psichologija

Tiesą sakant, tikėjausi, jog ši knyga bus bent jau tokia pati įdomi, kaip kad ir mano skaityta Jungo knyga apie religiją, bet šiek tiek suklydau. Jean Francois Catalan yra kunigas, jėzuitas ir psichologijos profesorius, bet ši jo knyga didelio įspūdžio man nesudarė – galbūt dėl to, kad dabar ją aprašinėdamas sunkiai galiu suvokti, kokia gi visgi buvo jos pagrindinė mintis. Atrodytų, jog knyga parašyta gana aptakiai, nesistengiant nagrinėti religijos ir psichologijos klausimą nei iš religijos, nei iš psichologijos pusės, tad atrodytų, jog gaunasi knyga apie nieką.

Šiaip šioje knygoje paliečiamos tikrai įdomios temos, kaip kad klausimas kaip psichologiškai būtų galima paaiškinti jausmą, kai žmonės patiria Dievo artumą, arba Dievo rolė, jo įsivaizdavimas žmogaus psichologijoje, ar tas pats nuodėmės klausimas (autorius teigia, jog vien beieškant nuodėmių savyje ir nusižeminant, turėtų vystytis neurozės), tačiau nors ir labai įdomios, šios temos panagrinėtos kažkaip paviršutiniškai ir labiau kelia klausimus nei siūlo atsakymus. Gal būt man tiesiog reiktų kokį nors įvadą į psichologiją ir religiją paskaityt, o ne šią knygą. Heh.

Gediminas Navaitis: Intymūs pokalbiai (internete)

Neseniai užverčiau paskutinį itin lengvos populiariosios psichologijos knygos „Intymūs pokalbiai“, kurią parašė garsus Lietuvos psichoterapeutas Gediminas Navaitis, puslapius. Ši knyga galėtų būti labai įdomi tiems, kurie nėra skaitę jokių (populiariųjų) knygų apie šeimos psichologiją, santykius, bendravimą, lyčių mąstymo skirtumus ir panašiai, tačiau vis ją skaitydamas galvojau, jog visa tai jau kažkur anksčiau skaityta. Ir iš tiesų, visa knyga yra bent jau kokių dešimties populiariųjų knygų apie žmonių santykius ir gyvenimo būdą santrauka su visomis svarbausiomis ir įdomiausiomis vietomis. Pati knyga skaitosi labai greitai, bet gal dėl šios priežasties, o gal dėl to, jog ją skaičiau atostogų metu, man sunkoka prisiminti svarbiausias šios knygos vietas. Na, bet kaip lengvas vasaros skaitinys, tai knyga visai nusisekusi.

Beje, labiausiai mane suintrigavo žodis „internete“ knygos pavadinime. Deja, teko nusivilti, nes tai su internetu nieko bendro, o žodis į pavadinimą atrodo įdėtas tik tam, kad suviliotų tokius kaip aš paimti į rankas šią knygą. Marketing at it’s best.

Tony Buzan: lavinkite atmintį

Tony Buzan knygoje „Lavinkite atmintį“, kurią vakar pabaigiau skaityti, aprašomos visokios atminties lavinimo technikos ir duodama krūvos patarimų, kaip geriau viską prisiminti. Keletas dalykų man pasirodė tikrai labai naudingi, ir juos gal būt pasiseks pritaikyti ateityje, tačiau kai kurios siūlomos prisiminimo sistemos mano nuomone kažkokios gremėzdiškos ir įneša daugiau sumaišties nei pagerina atmintį. Tačiau čia gal tik mano toks pirmas įspūdis, galbūt iš tikrųjų naudojant tas atminties sistemas pasiekiami neblogi rezultatai.

Pagrindinė knygos mintis yra ta, kad norint prisiminti, reikia daryti asociacijas, stengtis, kad jos būtų ryškios, ir veiktų per visus pojūčius: klausą, regėjimą, lytėjimą, uoslę ir skonį. Tarkim, jeigu reiktų prisiminti, jog parduotuvėje reikia nupirkti taurių, bananų, kiaušinių, pyrago, servėtėlių ir ledų, galima sugalvoti tokias asociacijas: reikia įsivaizduoti, kaip ant padėklo neši taures, jog skimbčioja viena į kitą, ir per jas ryškiai šviečia saulė, tada eidamas nepastebi banano, todėl ant jo paslysti (šiuo metu reikia labai vaizdžiai įsivaizduoti patį slydimą) ir nukrenti ant dėžutės kiaušinių, kurie sudužta ir palieka dėmę ant kelnių (visa neblogai čia dar įsivaizduoti kiaušinių kvapą); tada išsitrauki servertėles ir valaisi kiaušinių paliktą dėmę, o galų gale, pamačiusi tavo bėdas, prie tavęs pribėga ledų pardavėja iš kitos gatvės pusės ir pasiūlo tau ledų, kurių skonis labai stiprus ir malonus. Po tokio įsivaizdavimo seanso prisiminti pirkinių sąrašą yra lengviau nei iškalti jį – tereikia prisiminti susigalvotą istoriją.

Mokslinis vyriškumas

Jau antra diena kaip atostogauju, klausydamas Bethoveno simfonijų, kurias kelias dienas galima parsisiųsti iš BBC svetainės. Tikėtina, kad mano dienoraščio rašymas kelias ateinančias savaites prislops, o ypač už savaitės, kai atitrūksiu nuo interneto, nes važiuosiu pajūrin.

Pradėjau skaityti Elisabeth Badinter knygą „XY. Apie vyriškąją tapatybę“, kurioje nagrinėjama vyriškumo tema. Kol kas dar perskaičiau ne itin daug, bet knyga tikrai mane sudomino. Autorė teigia, jog vyriškumas dažnai yra ne įgimtas, o priklauso nuo auklėjimo, negana to, pats vyriškumas skirtingose tautose ir skaitingais laikotarpiais yra suvokiamas skirtingai: antai prieš kelis šimtmečius buvo visai natūralu, jog vyras verktų, o kai kuriose Afrikos tautelėse švelnumas ir taikingumas yra vyriška savybė. Mintis, jog vyriškumas yra tai, kas nebūtinai natūralu yra grindžiama tuo, jog berniukus dažnai reikia mokyti būti „vyriškais“: juk tėvai dažnai sako „būk vyras, neverk, nebijok“, tuo tarpu retai mergaitėms sakoma „būk moteris“

Dar mane sudomino ir skyrius apie prenatalinį (emm… prieš gimimą?) lyties vystymąsi: teigiama, jog jeigu vystantis gemalui neįsikiša testosteronas, gemalas įgauna moteriškąją lytį – iš to kaip ir išeitų, jog moteriškoji lytis yra lytis „pagal nutylėjimą“ (nors gal čia nieko ir keisto, juk gemalas vystosi moteriškų hormonų apsuptyje moters įsčiose). Autorė teigia, jog berniuko vystymasis dar negimus yra kova už tai, kad jis įgautų skirtingą lytį.

Pasirodo ir pati lyties sąvoka nėra tokia paprasta. Egzistuoja bent keturios lyties sąvokos: genetinė lytis (skiriama pagal tai, ar žmogus turi XX chromosomas (moteris), ar XY chromosomas (vyras)), gonadinė lytis, lytis atskiriama pagal išorinius organus ir lytis, įrašyta žmogaus pase. kartais būna ir taip, jog visos šios lytis nesutampa. Bet dar perskaičiau tik apie ketvirtadalį knygos, tad plačiau apie tai vėliau ;)

Tom Peters: In Search of Excellence

Ganėtinai keista skaityti knygą žmogaus, kurį lyg ir neakivaizdžiai pažįsti, nes kiekvieną dieną skaitai jo internetinį dienoraštį. Dar keistesnis jausmas apima, kai skaitai jo prieš gerus dvidešimt metų išleistą knygą, kai apie internetinius dienoraščius dar niekas nesvajojo. Taip man atsitiko su Tom Peters knyga „In Search of Excellence

Ši knyga yra autoriaus (na, dviejų autorių) atlikto geriausių JAV kompanijų vadybos principų tyrimo rezultatas apie 1980-uosius metus. Knygoje skiriama daug dėmesio darbotojų motyvavimui, hierarchijoms (o tiksliau jų nebuvimui) ir panašiems dalykams. Skaitant šią knygą ne kartą buvo apėmęs jausmas, jog visa tai jau kažkur girdėta, bet tai iš dalies paaiškinama tuo, kad pastoviai skaitau autoriaus weblogą.

Knygos autorių teigimu, sėkmingos vadybos principai dažniausiai remiasi pasitikėjimu žmonėmis. Jeigu darbuotojams skiriamas dėmesys, jeigu su jais elgiamasi kaip su suaugusiais žmonėmis, jeigu jie patys gali eksperimentuoti ir turėti laisvę iniciatyvai, rezultatas būna labai teigiamas. Manoma, jog sėkmingoms kompanijoms visiškai netinka griežta vadovų hierarchija, kuri yra sutinkama kariuomenėje – kiekvienas darbuotojas turi pats jausti savo atsakomybę, dirbdamas turi jausti džiaugsmą (work is fun!), turi jaustis kompanijos dalimi, kurioje jis yra labai reikšmingas. Tuo tarpu kariuomenės principu valdomos kompanijos, kuriose vyrauja griežta tvarka ir biurokratija, dažnai veikia neefektyviai, o jos darbuotojai būna visai nemotyvuoti.

Motyvuojant darbuotojus reikia apdovanoti ne tik kelis išrinktuosius, o kone visą kolektyvą, nes tie keli išrinktieji ir šiaip jau turbūt yra pakankamai motyvuoti, kad gerai dirbtų, tuo tarpu vidutinybėms reikai paskatinimo. Dažniausiai geriausiose JAV kompanijose vyrauja netgi ne piniginių premijų ir paskatinimų kultūra: paprastas darbuotojas itin didžiuojasi tapęs „savaitės darbuotoju“ ir stengiasi atlikti sav darbus žymiai geriau nei gavęs keliasdešimt papildomų dolerių. Žmonėms ypač reikia dėmesio, juos reikai nuolat girti ir skatinti, tada jie pasitemps dirbti dar geriau.

Dar vienas svarbus geriausių JAV kompanijų bruožas: jų fanatiškas atsidavimas klientams. Viena iš dažniausiai minimų kompanijų knygoje yra IBM, kuri parduoda ne pačius pigiausius informacinių technologijų sprendimus, tačiau viskas atsiperka jų darbuotojų fanatizmu sprendžiant klientų problemas. Panašiai yra ir su kitomis geriausiomis kompanijomis: jų darbuotojai verčiasi per galvą, sėdi naktimis, trenkiasi per liūtis ir audras į kitą pasaulio galą, kad tik pasitarnautų savo klientams. Tiesa, daugelis kompanijų teigia, jog klientai joms labai rūpi, bet kiek iš jų būtų pasiruošę naktį prikelti iš lovos kelis savo darbuotojus tam, kad jie galėtų padėti klientui kokiame nors Pakruojyje, kuriam antrą valandą ryto užstrigo serveris? Geriausiose kompanijose dirba savo darbo fanatikų būriai.

Birutė Galinienė: turto ir verslo vertinimo sistema

Šiaip jau turbūt šios knygos neaprašinėčiau savo dienoraštyje, nes perskaičiau ją ne visai savo noru – tai yra vadovėlis, iš kurio šiandieną laikysiu egzaminą. Bet visgi knyga perskaityta, tad pagal visas tradicijas, reikia ją paminėti ir čia :)

Turto ir verslo vertinimas buvo mano pasirenkamas dalykas, kurį rinkausi tikėdamasis kažko naujo ir įdomaus, ką galėsiu pritaikyti ir savo darbe. Bet kaip jau dažnai būna, pasirodė, jog pats dalykas dėstomas labai jau teoriškai, apžvelgiant įstatymus, teisinę bazę, vertintojų asociacijos reikšmę, vertintojų kvalifikacijos rangų struktūrą ir dar ką tik nori, išskyrus patį turto ir verslo vertinimą. Perskaitęs knygą nelabai ką sužinojau apie patį vertinimą ir jo metodus (na, metodai išvardinti, bet daugiausiai dėmesio visgi skirta minčiai, kad vertinimas turi būti atidus ir kvalifikuotas, bet juk tai kiekvienam turėtų būti ir šiaip aišku). Dar vienas man užkliuvęs dalykas šioje turto ir verslo vertinimo sistemos apžvalgoje buvo šioks toks nelabai atviras, bet visgi pastebimas pabėdavojimas, jog įstatymai Lietuvoje nesutvarkyti, o turto vertintojų asociacija neturi reikiamų įgaliojimų turto vertintojų kvalifikacijai atestuoti. Heh, man tai visai neįdomu, norėčiau daugiau sužinoti apie diskontuotus pinigų srautus ar apie patį paprasčiausią lyginamąjį vertinimo metodą. Matyt reikės šių žinių ieškotis ne universitete.

Susan Strange: Valstybės ir rinkos

Užbaigiau skaityti Susan Strange politinės tarptautinės ekonomikos knygą „Valstybės ir rinkos“, kurioje analizuojama ekonomikos ir valstybių galios vaidmuo. Autorė bando paaiškinti, kokie faktoriai lemia, kad tam tikros valstybės turi žymiai daugiau galios pasaulinėje ekonomikoje nei kitos. Išskiriami keturi pagrindiniai faktoriai: saugumo struktūra (tos valstybės, kurios gali užtikrinti saugumą, arba kitaip tariant, užtikrinti taiką, gali diktuoti ir ekonomines sąlygas), gamybos struktūra (tie, kas gamina produkciją, gali daryti stiprią įtaką pasaulio ekonomikai — šiuo metu tai ypač aišku Kinijos atveju), finansų struktūra (tie, kas valdo pasaulio finansus, valdo ir papildomus ekonominės galios šaltinius) ir žinių struktūra (tie, kas turi „know-how“, gali nuspręsti kam tas žinias perduoti, o tai nemaža galia). Tiesa, autorė nelabai stipriai įrodinėja, jog ekonominės galios tarptautinėje rinkoje apsiriboja tik šiais keturiais faktoriais.

Įdomiausia mintis šioje knygoje man pasirodė būtent finansų struktūros valdymas ir jos įtaka pasaulinei ekonomikai. Teigiama, jog JAV turi perdėtai didelę įtaką pasauliuui jau vien dėl to, kad JAV doleris yra universaliai priimama valiuta, kuria savo atsargas dažniausiai laiko centriniai bankai. Dar viena su tuo susijusi mintis: didžiausią finansinę galią turi ne tie, kas turi daugiausiai pinigų, o tie, kurie gali daugiausiai jų prieinamomis palūkanomis pasiskolinti. Juk ekonomika ir investicijos dažniausiai ir būna finansuojamos paskolomis, tad didžiausią įtaką pasaulyje gali turėti tos valstybės, kurių finansų rinka yra labai išvystyta, o šiuo atžvilgiu irgi pirmauja būtent JAV.

Paul Naudon: Masonai

Į perskaitytų knygų lentyną atgulė ir liesa knygelė apie masonus, kurioje aprašoma masonų istorija, jų principai, apeigos ir panašūs dalykai, kurie bendram išsilavinimui tikrai nekenkia.

Masonai, pačioje judėjimo pradžioję buvę kažkas panašaus į architektų profsąjungas, vėliau pritraukė labai daug su architektūra nesusijusių žmonių, kuriuos vienijo religingumas ir tolerancija įvairioms idėjoms. Galų gale masonai buvo tapę laisvamanių priebėga, skleidusi lygybės, brolybės ir vienybės idėjas, tačiau kartu ir sauganti senuosius ritualus, kurie daugiau ar mažiau yra slapti ir susiję su Antikos misterijomis, hermetizmu ir kitais įdomiais dalykais. Kiekvienas masonų ložės narys turi pripažinti ir tikėti į aukščiausiąją dievybę, turi prisiekti ant šventosios knygos (jeigu masonas yra krikščionis – tai ant Biblijos), stengtis gyventi pagal aukštas moralės normas, užsiimti labdara, padėti kitiems broliams. Itin didelis dėmesys yra skiriamas taip vadinamam joanizmui – visoms Biblijos knygoms, kurias parašė Jonas (Evangelija pagal Joną, Apreiškimas, t.t.)

Viena man patikusi masonizmo idėja apie paslapties perdavimą: tikrosios masonų paslaptys yra tokios, kurios negali būti sakomos adeptui, ir kurias jis turi sužinoti pats, žingsnis po žingsnio šifruodamas simbolius.