Category: Knygos

Vakar baigiau skaityti pirmą mokslinę Umberto Eco knygą, su kuria man teko susidurti. Iki šiol skaičiau tik grožines šio autoriaus knygas (Rožės vardas, Baudolinas, Fuko švytuoklė), o jose mane labiausiai žavėjo būtent labai detalus istorijos pasakojimas su labai puikiai atskleistu viduramžių gyvenimu ir mąstymu. Kaip teigia pats Umberto Eco, rašydamas Rožės vardą, kurio veiksmas vyksta vienuolyne, jis pirma nusibrėžė šio vienuolyno planus, ir tas vienuolynas ilgai gyveno jo mintyse, kol jis buvo perkeltas ant popieriaus: gerai apmąstytos detalės ir sudaro kūrinio pagrindą.

„Tobulos kalbos paieškos“ yra mokslinė knygą apie minties apie tobulos kalbos egzistavimą raidą Europoje. Ji pradedama nuo Senojo Biblijos testamento aiškinimų apie tai, kas turėtų būti tobula kalba (ar tai kalba, kuria Dievas kalbėjosi su Adomu? ar tai kalba, kuria bendravo visi žmonės iki Babelio?) Vėlėeniais amžiais buvo žavimasi hebrajų kalba ir ji laikyta tobula, nes žydai yra išrinktoji tauta, po to vėl viskas keitės, vertėsi žemyn galva, iškilo nacionalinės valstybės su nacionalinėmis ambicijomis, kai kiekviena tauta teigė, jog jos kalba yra tobuliausia. Itin įdomi buvo ir filosofinio supratimo apie tai, kas yra tobula kalba raida: pradžioje tobulumas buvo tapatinamas su universalumu, t.y. tobula kalba galėtų kalbėti visų tautų žmonės ir ją puikiai suprasti, o vėliau atvirkščiai, buvo manoma, jog tobula kalba yra skirta tik keliems išrinktiesiems, kurie ją gali suprasti (iš čia kilę ir slaptieji judėjimai, masonizmas ir panašiai).

Iš tiesų, apie viduramžių mąstytojus iki šiol žinojau labai mažai, o mano mintyse jie atitiko „tamsiųjų amžių“ žmonių stereotipą (na, negi iš tų tamsuolių galima tikėtis kokių nors itin protingų minčių…), tačiau Emberto Eco knygos visa tai sugriovė, ir susidariau nuomonę, jog jie ne ką mažiau iš kelmo spirti nei šiuolaikiniai mokslininkai ir mąstytojai. Dar daugiau, kadangi jie veikė žymiai sudėtingesnėmis sąlygomis, kai juos galėjo persekioti dėl savo įsitikinimų, ar juos tykojo koks nors maras ir badas, jie turbūt verti netgi didesnės pagarbos.

Šiandien ryte kažkaip nelabai miegojosi, tad pribaigiau antrąją T.Dreizerio trilogijos dalį „Titanas“. Šią knygą skaitau jau ilgokai, ir ji man pasirodė mažiau įdomi nei pirmoji jos dalis. „Titane“ gal būt daugiau aprašyta finansinė kova per savivaldybės pareigūnų papirkinėjimus, ir žymiai mažiau pačios biržos machinacijų. Na, liko dar trečia dalis, „Stoikas“, kuri irgi laukia savo eilės.

Kai baigiau skaityti Milano Kunderos knygą „Pokštas“, dar nelabai buvau suvokęs, kokia buvo šios knygos pagrindinė mintis. Tik vėliau geriau pagalvojęs, priėjau išvados, kad galbūt ja galėtų tapti noras išryškinti, jog tuos pačius faktus žmonės interpretuoja visiškai skirtingai. Bent jau tokia mintis pasikartoja mažiausiai trijose knygos vietose: ją atitinka ir pats herojaus pokštas, dėl kurio jis buvo išmestas iš partijos, ir herojaus bei Liucijos meilės istorija, ir herojaus kerštas siekiant suvilioti svetimą moterį. Kad ir kaip ten bebūtų, romane yra ir kitų, šalutinių minčių, kurias, atrodo, išplėtojus būtų galima parašyti žymiai didesnį įspūdį paliekantį romaną: knygoje minima ir jaunimo bei tradicijų priešprieša, komunistų partijos narių dramos, netgi katalikų socialinės doktrinos ir socializmo požiūrių skirtumai. Bet atrodo, kad romanas didesnio įspūdžio nepalieka net patiems to romano herojams: pagrindinis jų, Liudvikas, žvelgia į viską su lengva ironija, kartais ironizuojama ir pati ironija, o Liudviko penkeri metai praleistų kasyklose vien dėl trijų sakinių, kurie turėjo būti pokštu, atrood jam nebuvo nei labai reikšmingi, nei svarbūs.

Tai pirmoji Milano Kunderos knyga, kurią man teko skaityti, bet jaučiu, kad ji tik vidutiniška. Gal tiesiog reikėjo man skaityti kokią kitą šio autoriaus knygą.

Ką tik perskaičiau paskutinius porą finansininko puslapių. Pirmojoje T.Dreizerio trilogijos dalyje „Finansininkas“ rašoma apie 19 amžiaus antroje pusėje Filadelfijoje gyvenusį biržos maklerį, kuris kartais ne visai teisėtais būdais manipuliuodavo kainomis ir spekuliuodavo miesto iždo pinigais. Savaime suprantama, man labiausiai patiko biržos gyvenimo aprašymai, finansinių machinacijų ir operacijų mastai bei metodai (kurie iš esmės nelabai pakitę iki šių laikų). Įvykus krizei, kurią sukelia Čikagos gaisras, ima braškėti šio maklerio repo sandoriai ir jam tenka pasiskelbti nemokiu, o dėl to, kad suviliojo vieno iš reikšmingų bei įtakingų žmonių dukterį, tenka už finansinius nusikaltimus sėsti ir į kalėjimą.

Man ši knyga kai kuriose vietose atrodė gana ištęsta — gal būt vien dėl to, kad iš dalies rašyta kaip meilės romanas su plačiais architektūriniais, peizažų ir išvaizdų aprašymais, kuriuose dažnai paskęsta visa esmė, dėl kurios ši knyga iš viso pakliuvo man į rankas — finansinis gyvenimas. Visgi perskaičius pirmąją knygą, norisi perskaityti ir kitas dvi — Titaną ir Stoiką.

Ką tik baigau skaityti paskutinius Kaari Utrio knygos Ievos dukterys puslapius. Visą knygą perskaičiau jau turbūt praėjusiais metais, o šiems metams buvo likę tik tie keli paskutinieji puslapiai. Knyga tikrai man patiko, nes ji parašyta apie mane dominančius dalykus, bevik moksliniu stiliumi. Tiesa, kartais visgi berods išlenda šioks toks rašytojos neobjektyvumas, nes ji visgi yra moteris, rašanti tų visada prispaustų sutvėrimų — moterų — istoriją. Nors gali būti, kad man taip tik taip atrodo todėl, kad aš pats esu priešingos lyties, ir manyje pačiame giliai įsišakniję seni stereotipai. Bet visgi autorė su pasimėgavimu kartais nurodo vyrų klaidas: kaip kad Z.Froido teorija apie tai, kad moterys vyrams pavydi tam tikrų vyriškų organų. Tačiau nepaisant kai kurių niuansų, knyga iš tikrųjų puiki ir atskleidžia požiūrį į moteris nuo viduramžių beveik iki šių laikų. Europos moters istorija yra pažeminto žmogaus, kuris kartais tik ignoruojamas, o kartais nekenčiamas ir net niekinamas, istorija žmogaus be teisių, su užkrautomis atsakomybėmis šeimai. Moterys iš prigimties laikytos nuodėmingomis, silpnavalėmis, visiškai negabiomis, o kur dar tie periodiniai kraujavimai, įrodantys, kad moteris yra labai nešvarus gyvūnas! Juk anot padavimų tik moterys kaltos, kad mes išvaryti iš rojaus.Šis požiūris vyravo iki pat XX amžiaus, nors vėlyvesniaisiais metais moterys visgi įgavo tam tikrų teisių, o gal geriau būtų pasakyti „pareigų“, nes joms buvo pavesta rūpintis šeima ir tobulai klausyti vyro. knygoje išsamiai aprašyta moterų padėtis tiek aukštuomenėje, tiek darbininkijoje, jų kelias į universitetus ir mokslą, požiūris į besimokančias moteris, raganų gaudymai ir t.t. Highly recomended :)

Visgi esu ganėtinai atsilikęs nuo naujųjų MySQL technologijų, nes sugebėjau taip viską sugadinti bandydamas pakeisti koduotes, jog praradau keletą dienoraščio įrašų (na, tam tikrus sumaitotus backupus turiu, bet manau, jog neverta jų gaivinti, nes tie įrašai nebuvo labai reikšmingi). Tas MySQL 4.1.7 su savo collations ir kitais naujais dalykais mane įveikė. Gal būtų ir neįveikęs, bet kažkaip nesinori pastaruoju metu pusę dienos praleisti prie manualų, kai tai nesusiję su tais dalykais, kuriuos turėčiau daryti gyvenime. Žodžiu, kol kas prisiekiau sau, kad nelįsiu prie MySQL ir paspjaudęs per petį tikėsiuosi, kad viskas veiks taip kaip dabar veikia (ir nesvarbu, kad MySQL mano, jog čia švediška koduotė)

Vakar užtat baigiau skaityti Roberto Kagano knygą „apie rojų ir galią“, kurioje nagrinėjami Europos ir JAV santykiai. Pasirodo, iki šiol aš buvau tipiškas europietis, kuris mano, jog jėga negalima išspręsti pasaulinių konfliktų ir nuvertinėti kitų šalių rėžimų, kad ir kaip jie tau nepatinka. Iš esmės, knygoje rašoma, kad Europa dabar yra labiau pacifistinė ir norinti viską spręsti per diplomatiją tik dėl to, kad ji neturi stiprios karinės jėgos, kurią visada parūpindavo JAV. Tuo tarpu JAV priešingai, turi didelę kariuomenę, o čia jau galima pritaikyti ir priežodį kai turi plaktuką, tai visos problemos atrodo kaip vinys. Iš tiesų Europa žiūri nepatikliai į Ameriką, nes Europa prarado savo įtaką JAV – Amerika jau nebebijo vykdyti savo planus be Jungtinių tautų saugumo tarybos pritarimo, ar netgi ir be sąjungininkų Europieųių. Amerika mano, kad Europa per daug pasikliauja visokiomis konvencijomis ir teisės aktais, o tai tik užtęsia problemų sprendimą. Kita vertus, Europai tiesiogiai negrąsina jokie Irakai ar Šiaurės Korėjos — visas jų pyktis yra nukreiptas į JAV, tad Europa nelabai ir suvokia grėsmę, kurią kelia šios valstybės. Tuo tarpu kai grėsmė kyla pačiai Europai, kaip kad buvo Kosovo atveju, patys Europiečiai yra linkę nelaukiant Jungtinių tautų pritarimo bandyti įvesti tvarką regione. Tik čia prireikia JAV pagalbos. Autorius mano, jog nei JAV, nei Europos požiūris nebūtinai yra teisingas, ir būtent dabar Europa labai norėtų susilpninti JAV galią, tačiau ji nenori pati prisiimti galingiausios (karinės) valstybės vaidmens. Labai puiki knyga, praplečianti supratimą apie tarptautinius santykius.

Šiandien neįtikėtinai daug laiko praleidau skaitydamas įvairius mokslinius dalykus, kuriuose kaip visada galima surasti įdomių minčių ir įžvalgų.

Ryte teko į rankas paimti Thomas S.Kuhn rašliavas apie metamokslą, o tiksliau apie mokslo vystymąsi ir mokslines paradigmas, jų pokyčius, bei to reikšmę „normaliajam“ mokslui bei mokslinėms revoliucijoms. Pagrindinė T.Kuhn idėja yra tame, kad mokslas vystosi labai tolygiai, tik labai nežymiai praplėsdamas savo žinojimo ribas iki tol, kol pasiekia tokį lygį, kai egzistuojanti mokslinė paradigma nebepajėgia paaiškinti naujai sutiktų reiškinių ir nebesugeba išspręsti naujų problemų. Tada mokslą apima krizė, o po jos išnyra nauja idėja, nauja paradigma, kuri tarsi priverčia pažvelgti į mokslines problemas kitoje šviesoje ir surasti geresnius bei įtikinamesnius paaiškinimus. Kai senovės graikų dėsniai nebesugeba paaiškinti gamtos reiškinių, atsiranda Niutonas, kai Niutono teorijos pradeda nebeatlaikyti išbandymų realybe, pasitelkiamas Einšteinas.

Vienas įdomiausių dalykų knygoje yra bandymas apibrėžti, kas tai yra ta paradigma. Tai lyg ir nebylus suvokimas, kuris leidžia paradigmą priimantiems žmonėms vienodai interpretuoti faktus, tačiau toks apibūdinimas kartu leidžia daryti išvadą, jog gali egzistuoti ir keletas skirtingų paradigmų vienu metu, kurios pakankamai gerai paaiškintų visatos reiškinius, nors ir remtųsi skirtingomis prielaidomis. Kelių skirtingų paradigmų šalininkai gali labai sėkmingai kalbėti apie vieną ir tą patį dalyką to visai nepastebėdami ir nesuprasdami vienas kito. Čia panašiai kaip su du žmonėmis, kurių vienas nieko nenusimano apie elektros įtampos matavimus, tačiau mato, kaip tam tikromis sąlygomis voltmetro rodyklė pajuda nuo nulio. Nieko nežinodamas apie elektrą jis mato tik rodyklės judėjimą, tačiau jo nesusieja su elektros teorijomis, o žmogus, matantis rodyklės šokčiojimą kartu „mato“ ir įtampos pokyčius elektros grandinėje.

Važiuodamas troleibusu skaičiau Nobelio premijos laureato ir šiuolaikinio liberalizmo teoretiko Friedrich A.Hayek straipsnį apie tikrąjį ir netikrąjį individualizmą. Buvo puiki iliustracija ką tik minėtai T.Kuhn idėjai, jog kalbėdami apie tas pačias vertybes ir dalykus, naudodami tuos pačius žodžius, žmonės suvokia skirtingus dalykus. Esmė tame, kad žodis „individualizmas“ A.Hayek’o nuomone yra naudojamas visiškai nevienareikšmiškomis prasmės kontinentinėje ir britiškoje Europoje. Britiškosios tradicijos „individualizmas“ reiškia individo rūpinimąsi tik savimi, ir iš šio rūpinimosi kylantį visuomenės gėrį. Šiam požiūriui atstovauja tiek Adamo Smito „nematomoji ranka“, tiek lordas Actonas ir A.de Tocqueville. Individualizmas jokiu būdu nereiškia izoliuotų individų elgsenos – kaip tik priešingai, jis teigia, jog visuomenės elsgseną galima numanyti tik tiriant individų elgseną, nes tik individai patys savaime pilnai suvokia savo veiksmus, norus, paskatas ir todėl gali elgtis racionaliai. Britai teigia, jog visuomenės institucijos, valdžia ir kitos organizuotos visuomenės gyvenimo apraiškos kyla spontaniškai iš individų individualių paskatų, kai jie mažiausiai suka galvą dėl bendros visuomenės gerovės. Tuo tarpu kontinentinės pakraipos individualizmo filosofai remiasi dekartiškuoju racionalizmu, ir teigia, jog visuomenė yra taip sutvarkyta, nes tai yra kryptingas individų veiklos rezultatas – socialinė žmonių veikla gali būti pajungiama bendram gėriui tik tada, kai ją planuoja individualus protas. Tokio planuotojo reikalingumas veda prie socializmo, kai tuo tarpu tikrasis, britiškasis, individualizmas teigia, jog būdami laisvi žmonės galėtų pasiekti žymiai daugiau nei gali suplanuoti atskiro žmogaus protas. Žodžiu turime dvi teorijas, kurios vadinasi tuo pačiu individualizmo pavadinimu, bet yra radikaliai skirtingos – viena teigia, kad geriausia, kai visi žmonės paiso tik savo individualių interesų nekreipdami per daug dėmesio į visuomenės interesus, ir kitą, kuri teigia, jog geriausia, kai visą visuomenės elgseną suplanuoja atskiras individas.

Darbe teko nusileisti nuo visų šitų filosofijų arčiau žemės ir įnirtingai bandyti prisiminti makroekonomikos paskaitas bandant išmąstyti kas turėtų galų gale atsitikti su valiutos kursu nedidelėje atviroje ekonomikoje, kai esant dideliai infliacijai vykdoma restrikcinė monetarinė politika keliant palūkanų normas. Viena vertus, palūkanų normų pakėlimas turėtų pritraukti daug užsienio kapitalo, kuris savaime suprantama didins vietinės valiutos paklausą tuo keldamas valiutos kursą, tačiau kita vertus, besilaikanti aukštesnė infliacija šalyje mažina vietinės valiutos perkamąją galią, o tai turėtų lyg ir mažinti valiutos kursą. Reiktų susiieškoti konspektus :/