Martin Sixsmith: Putino nafta

Pirmą kartą taip gavosi, jog Martin Sixsmith knyga „Putino nafta“ atsidūrė mano rankose leidėjų dėka, žmonai pažadėjus jiems kokią nors recenziją mano svetainėje. Kadangi šeimos biudžetas nelabai džiaugiasi mano narkomanišku polinkiu be saiko urmu pirkti bet kokius skaitalus, tai bet kokiomis dovanomis visada džiaugiuosi (mirkt, mirkt, gerbiami leidėjai :) Bet nepaisant to, kad knygą gavau nemokamai, visgi turiu pripažinti, jog „Putino nafta“ nėra labai įsimintina knyga: patys Jukos sužlugdymo įvykiai atskleisti gal ir neblogai, bet susidaryti išsamų vaizdą apie Chodorkovskio bei Putino asmenybes vargu ar pavyks. O juk jų konfrontacija ir yra esminė knygos tema, tik be gilesnės priešistorės analizės knyga tampa blankoku įvykių atpasakojimu su tam tikromis tendencijomis pabrėžti Jukos vadovų šventumą.

Anaiptol neteigiu, jog Chodorkovskis, pradėjęs siekti ambicijų ne vien verslo pasaulyje, iš tiesų negalėjo atsiversti į doros kelią: kompanija Jukos buvo tapusi viena skaidriausių bendrovių Rusijoje ir per susijungimus su vakarų naftos bendrovėmis turėjo planų tapti viena svarbiausių naftos kompanijų pasaulyje. Chodorkovskio veikla, kuriant bandant Rusijos visuomenėje įžiebti laisvės ir demokratijos idėjas (jis finansavo “Atviros Rusijos” fondą) irgi gali būti vertinama tik teigiamai, nors, aišku, ciniškai žvelgiant, gal ir tai galima nurašyti kaip pastangas įgyti populiarumą prieš kėsinimąsi užimti Rusijos vadžią. Knygoje labai išsamiai aprašomos priemonės, kuriomis Putino režimas susidorojo su Chodorkovskiu ir taip sunaikino šią grėsmę Putino valdžiai, ir ne daug kas ginčytųsi, jog susidorojimo būdai buvo peržengiantys visas teisinei valstybei priimtinas ribas: šantažas, nebūti kaltinimai, teismų procesų pažeidimai, advokatų persekiojimai, turto atėmimas ir panašiai.  Iš tiesų, šioje kovoje tarp liberalizmo ir demokratijos atstovu simboliu tapusio Chodorkovskio ir totalitarizmo bei absoliučios Kremliaus valdžios įkūnytojo Putino labai nesunku išsirinkti pusę, kurią reiktų palaikyti: akivaizdu, jog Chodorkovskis yra silpnasis, kuriam neduodama teisė į teisingą teismą, kurio parodymai visada ignoruojami, ir kuris tik savo stiprios asmenybės dėka išlieka visiškai nesumaltas vos ne Stalinizmu dvelkiančios sistemos.

Tačiau apie Rusijos valstybės neteisybes ir jos nenumaldomą ritimąsi link autoritarizmo esu skaitęs jau ne kartą. Šioje knygoje tikėjausi rasti šiek tiek labiau daugialypę Chodorkovskio asmenybę, bet, deja, ankstyvieji jo verslo žingsniai aprašyti labai prabėgšmomis. Iki galo man dar vis neaišku, kas iš tiesų lėmė tokį staigų Chodorkovskio, lyg švento Pauliaus kelyje į Damaską, atsivertimą į tiesos kelią: iš nelabai kuo iš kitų besiskiriančio oligarcho jis per vienerius ar dvejus metus tapo vienu didžiausių skaidrumo apologetų. Ir kodėl Putinas taip asmeniškai nekenčia Chodorkovskio: ar tik vien dėl to, jog jis vienintelis parodė jam nepagarbą ir dar drįso nepabėgti į užsienį, kaip Berezovkis? Į Jukos žlugdymo įvykių atpasakojimą sudėta nemažai pastangų, bet dviejų titanų asmenybės kažkokios blankios ir lėkštos, kas man ir pasirodė didžiausias knygos trūkumas.

Ką perskaičiau kovą: Vladas Bumelis, Nudge, nelygybė ir Britų imperijos istorija

Kovo mėnuo nebuvo toks derlingas perskaitytomis knygomis kaip norėtųsi, bet visgi kelias jų suskaičiau. Nors, kai pagalvoji, penkios knygos per mėnesį gal ir nėra labai mažai.

Mėnesį pradėjau Manto Dubausko knyga apie Snorą „Kaip pradanginti milijardą“, bet kadangi jau apie tai rašiau, tai nesiplėsiu: tiesiog nueikite, nusipirkite šią knygą ir perskaitykite. Patiks, jeigu bent kiek domitės šio banko žlugimo istorija.

Taipogi man patiko ir iš Pauliaus susižvejota Vlado Bumelio knyga „99%“ apie šio daug pasiekusio žmogaus (tai žmogus iš Sicor-Biotech) gyvenimo filosofiją. Na, bent jau pirmoji knygos dalis, kurioje jis būtent ir dalinasi savo požiūriu į gyvenimą, darbą, vertybes ir kitus svarbius dalykus. Ganėtinai keistą įspūdį paliko antroji knygos dalis, kur apie Vladą trumpus vieno ar dviejų puslapių giriamuosius žodžius rašo kiti žmonės – nuo šeimos narių iki Gedimino Kirkilo. Net pasigooglinau, ar tik nebus ta knyga išleista kokio Bumelio jubiliejaus proga, bet lyg ir ne. Keistokai atrodo tos panegirikos ar prisiminimai apie jį, bet gal todėl, kad kažkaip esu įpratęs tokius dalykus skaityti apie žmones tada, kai jie arba minimi kaip mirę arba jau tiek susenę bei pasitraukę iš aktyvios veiklos, kad tinka tik pasveikinti kokios nors garbingos šventės proga. Bet čia gal tik man. Pirma dalis buvo puiki ir Vladas Bumelis įdomiai išdėstė savo (kartais ir griežtoką) požiūrį į gyvenimą. Užskaitau.

Thaler ir Sunstein knygą Nudge“ norėjau perskaityti jau keletą metų, nuo to laiko, kai ji tapo tokia populiari, kad net Britų vyriausybė įsteigė kažkokio valdininko etatą, kuris turėjo būti atsakingas už protingų „pastūmėjimų“ (nežinau, ar tai geras žodžio „nudge“ vertimas) diegimą politikoje. Pagrindinė knygos mintis paprasta: kartais reikia tik labai nedaug, kad pakeistume žmonių elgseną. Tarkim, jau vien pakanka pakeisti patiekalų eiliškumą restorano meniu, kad kokių nors cepelinų būtų pradėta suvartoti žymiai daugiau. Tokiu būdu, nepastebint patiems vartotojams, galima juos skatinti, tarkim, valgyti sveikiau (realiam gyvenime tikriausiai to nevertėtų tikėtis: normalus pelno siekiantis restoranas turėtų per savo meniu siekti, kad klientai nupirktų kuo didesnės maržos patiekalus). Tokių įvairių psichologinių triukų yra daug: vien dėl to, kad žmonės tingūs, jie dažniausiai neprisiruošia pasirinkti savo pensijų fondo, tad labai svarbu parinkti jiems kokią nors taupymo priemonę „pagal nutylėjimą“; per didelis pasirinkimas žmones irgi verčia atidėti sprendimus, tad kartais geriau pasiūlyti tik 5 uogienės rūšis vietoje 32, o tai padidins pardavimus ir panašiai. Knygoje pastebima ir kita rimta problema: net jeigu valstybė nusprendžia laikytis politikos, kad ji nesikiša į piliečių sprendimus (tarkime, kad ir dėl tų pačių pensijų fondų), vis tiek neįmanoma išlikti visiškai neutraliam, nes net nedidelis sistemos pokytis gali stipriai nulemti galutinį vartotojo pasirinkimą. Žodžiu, vienaip ar kitaip valstybė neišvengiamai susiduria su problema, kad piliečiai turės daryti sprendimus, ir visiškai objektyviai jie niekada nenuspręs, tad belieka tik išeitis sistemą sukonstruoti taip, jog vartotojai pasirinktų daug maž teisingai ir jiems kojos nepakištų jų pačių trumparegiškumas.

Branko Milanovic knyga apie nelygybės istoriją buvo įdomi, bet į mėgstamiausių knygų sąrašą visgi jos neįrašyčiau. Minčių apie nelygybės raidą joje yra neblogų, bet gal manęs neužkabino dėl to, kad pati nelygybės tema man ganėtinai tolima (nes širdyje esu liberalas ir nelygybės nelaikau bėda, jeigu startinės pozicijos yra daug maž lygios ir mobilumas tarp klasių yra nemažas). Nors autoriaus padejavimas, kad nelygybės temai yra skiriama mažai lėšų yra teisingas: ekonomikos studijas dažniausiai finansuoja tie, kurie pinigų turi nemažai ir jiems lygybės problemos nėra aktualios (mat jeigu svietą imtum ir sulygintum, tai iš turtingųjų reiktų ką nors atimti, kad padalinti tiems, kas pinigų neturi). Autorius pastebi, jog vystantis visuomenei nuo pirmykštės bendruomenės, kurioje visi yra lygūs (na, bent jau nėra dešimttūkstantinio skirtumo tarp bendruomenės pajamų), nelygybė didėja, bet iki tam tikro lygio, kai technologinė pažanga bet kitokios priežastys ją pradeda mažinti, bet pastaruoju metu, po socializmo žlugimo (o kumunizmas ir socializmas realiai buvo sumažinęs pasaulio lygybę, tik, deja, per tai, kad visus vienodai nuskurdino), atskirtis vėl didėja ir kaip ten bus ateityje nelabai aišku.

Niall Ferguson yra mano mėgstamiausias istorikas, tad paskutinį kartą būdamas Londone prigriebiau jo seną knygą „Empire“ apie Britų imperijos istoriją. Kaip visada, Fergusonas moka gerai pasakoti istorijas ir jį skaityti nenuobodu. Nors, kai kur prasimušė labai britiškas požiūris į pasaulį ir istorija surašyta labai palankiai šiai imperijai, kuri užgimė lietingose salose prie Europos – bet gal man tik taip pasirodė dėl kai kurių požiūrio kampų netikėtumo. Tarkim man buvo naujiena, kad vokiečiai visada žavėjosi britais ir norėjo, kad pasaulį valdytų dvi imperijos: vokiečiai Europoje ir britai vandenyne bei kolonijose. Iš tiesų tie britai nebuvo jau tokie angelėliai: kaip mini pats Fergusonas, koncentracijos stovyklas išrado ne kas kitas, o tie patys britai per būrų karą XIX-XX amžiaus sandūroje (dar dabar prisimenu, kad vaikystėje labai mėgau Luji Busenaro nuotykių knygą „Kapitonas Pramuštgalvis“ kaip tik apie šį karą. Reikėtų ją vėl kada perskaityti, kai jau daug daugiau žinių turiu apie veiksmo kontekstą). Beje, britai buvo puikiai ištobulinę naują kolonijų valdymo būdą: nemažai laiko Indiją valdė ne kokie nors rinkti ar skiriami valdininkai, o Rytų Indijos Kompanija. Panašiai privatizuotas valstybės valdymas buvo ir Rodezijoje. Kolonijinis požiūris į valdymą pačiai Indijai nebuvo labai džiaugsmingas, bet Indijos valdymo išlaidos buvo fenomenaliai mažos: jau daug vėliau ją valdė tik keliasdešimt tūkstančių valdininkų. Taip jau būna, kai egzistuoja didelės paskatos taupyti kaštus.

Mantas Dubauskas: Kaip pradanginti milijardą

Manto Dubausko knyga „Snoras žaliems: kaip pradanginti milijardą“ per kelias valandas susiskaitė labai greitai. Gilios analizės gal ten ir nėra, bet kaip „Snoro“ istorijos santrauka ji tikrai puiki, tad išleisti dvidešimt litų jai verta. Juolab, kaip ir rašo Aušra Maldeikienė, daug tiriamosios žiniasklaidos knygų Lietuvoje nėra. Knygoje faktų daug, net ir man, dirbusiam „Snoro“ grupėje, jų nemažai buvo naujų (tiesa, daugiausiai susijusių su „Snoro“ ištakomis). „Snoro“ organizacinė kultūra irgi perteikta pakankamai tikroviškai, o apie akcininkus nelabai ką galiu pasakyti, nes su jais bendrauti teko nedaug.

Trumpai tariant, jeigu domitės „Snoro“ istorija, nusipirkite. Neturėtumėte nusivilti.

E.H.Gombrich: A Little History of the World

Ernstas Gombrich yra parašęs labai neblogą knygą apie meno istoriją (gana nuspėjamu pavadinimu „The Story of Art“), kurią savu laiku smagiai suskaičiau bekamšydamas savo išsilavinimo apie meną spragas (jos dar iki šiol pakankamai plačios ir pro jas švilpauja tamsuoliškumo vėjai). Pastarąjį kartą besilankydamas Londone prigriebiau ir jo knygą apie pasaulio istoriją: tiesiog negalėjau atsilaikyti visoms liaupsėms, kurios buvo išraitytos aplink šios knygos lentyną knygyne, nors knyga skirta labiau vaikams, nei kad taiko į labai rimtus veikalus.

Savo užduotį papasakoti apie pasaulio istorijos įvykius jauniesiems skaitytojams knyga veikiausiai atlieka puikiai: viskas išdėstyta aiškiai, glaustai, intriguojančiai ir neperkrautai. Nors būdamas jau arti trisdešimties tikriausiai nebeturiu jokių teisių vertinti šios knygos iš šios perspektyvos, nes velnias žino, ar ji mane užkabintų, jeigu būčiau trylikos, mat tuo metu istorija ne itin domėjausi. Tikėtina, jog užkabintų. Bet dabartiniam trisdešimtmečiui įtikti žymiai sunkiau: glaustas vieno ar kito pasaulio įvykio aprašymas šiek tiek erzina, nes suvoki, jog pasaulio istorija yra žymiai sudėtingesnė, nei ją galima sutalpinti į kelis šimtus puslapių. Ir viduramžiai nebuvo tokie jau tamsūs, kaip kad daugeliui atrodo, ir tie riteriai ne tokie beviltiški savo šarvuose, ir kiekvienas įvykis turi daug daug niuansų bei subtilybių, kurios, aišku, yra paaukojamos, siekiant nupiešti supaprastintą pasaulio istorijos pasakojimą. Juolab kad vaikams, kuriems visgi ir skirta ši knyga, tikriausiai neįdomu Medičių valdymo ypatybės bei jų kova dėl įtakos, jiems tikriausiai pilnai pakanka paminėti, jog Medičiams valdant suklestėjo menas – dėmesį išlaikyti sunku, kai dėl to konkuruoja Pokemonai, ar bile kas kuo ten šiais laikais tie vaikai užsiima (neturiu supratimo).

Dar viena nedidelė šios knygos blogybė yra ta, jog tai labiau Europos, o ne pasaulio istorija. Šiek tiek bandoma dėmesio skirti ir Azijai bei Amerikai, bet labai jau mažai: visas veiksmas vis tiek koncentruojasi Artimuosiuose Rytuose ir Europoje. Aišku, tuo stebėtis nereikėtų, nes juk autorius europietis.

Bet šiaip, knygą užskaitau. Trumpai pasaulio istorijos apžvalgai ji tinkama. Kaip tik ji priminė, jog reikai susirasti ir pasiskaityti kokią nors knygą apie faraoną Echnatoną, kuris man visada atrodė viena keisčiausių istorijos asmenybių: arba jis sugalvojo pakeisti Egipto religiją dėl politinių priežasčių, kad atsikratyti žynių įtakos arba šiaip buvo gerai pričiuožęs. Bet su šūkiu „vienintelis dievas Atonas jus visus myli vienodai“ jis kartais atrodo kaip 1300 metų aplenkęs Kristų.

„Grybų karo“ cenzūra

Šiaip šios dienos pamąstymas, nesusijęs su ekonomika, bet šiek tiek su knygomis. Užtikau internetuose Austėjos Lansbergienės dienoraščio įrašą apie tai, kad vaikams reiktų cenzūruoti šias Justino MarcinkevičiausGrybų karo“ eilutes:

Kad užriks
Ant jo kazlėkas:
– Koks tu vyras…
Pašlemėkas!

– Neklausyk,
Bičiuli mano!
Ką tos bobos
Beišmano!

Austėjos nuomone, šis tekstas pilnas stereotipų, nes nedrąsus vyras yra pašlemėkas, o bobos nieko neišmano, tad labai blogai apie tai kalbėti vaikams. Pats vaikų neturiu, bet toks požiūris skamba ganėtinai ekstremaliai, na, bet gal esu per daug tradiciškai stereotipinis. Beje, labiausiai buvau nustebęs, kad labai nemažai komentarų pačiame Austėjos dienoraštyje visiškai pilnai pritaria šiai cenzūrai, nes buvau linkęs manyti, kad tai ganėtinai kraštutinis požiūris.

Internetuose šis įrašas sukėlė daug komentarų, iš kurių ypač įstrigo Vytauto Rembausko: Mane juokina šitos diskusijos paradoksalumas: „tolerancijos šalininkai, kovotojai prieš pasenusius stereotipus“ trokšta cenzūros, o „fundamentalistai“ šaukia, kad cenzūra yra blogis.

Bet gal iš tiesų blogai vaikams duoti skaityti bet kokią klasiką, nes ji turėtų būti pasenusio požiūrio? Esu susimąstęs.

Ar tavo darbo stalas ką nors pasako apie tavo asmenybę?

Vakar užverčiau paskutinius Sam Gosling knygos „Snoop“ puslapius apie tai, jog iš žmogaus daiktų galima daug ką pasakyti apie jo asmenybę. Knygos tikėjausi šiek tiek įdomesnės ir naudingesnės (ėmė mane ir papirko pozityvi Lucy Kellaway rekomendacija ant paties viršelio), nors skaitinys buvo visai pakenčiamas, ypač pertraukoms tarp snieglentinimo Italijos kalnuose.

Iš emės, nieko čia gudraus nėra: užėjus į žmogaus kambarį ar apžvelgus jo darbo stalą tikriausiai bet kas galėtų nemažai ką pasakyti apie jo savininką. Jei stalas idealiai sutvarkytas, tai tikėtina, jog žmogus visur yra linkęs į detales ir pedantiškas; jeigu ant jo daug šeimos nuotraukų, tai jis šeimyniškas; jei ant jo mėtosi daug įrairių knygų apie keliones, tai tikriausiai jis mėgsta keliauti. Kaip ir nieko stebuklingo, bet į tam tikrus niuansus visgi reikia atkreipti dėmesį.

Tai, kas yra darbe ant stalo ne visai gali pilnai atspindėti žmogaus asmenybę, nes darbo stalas yra vieša erdvė, kuri visiems matoma, tad asmuo gali naudotis ja, bandydamas projektuoti savo asmenybę aplinkiniams: gal būt žmogus nori parodyti, jog jis labai išsilavinęs, todėl laikys ant darbo stalo kokį nors lotynų kalbos vadovėlį arba klasikinės muzikos kompaktinių diskų rinkinį. Gal būt net tokio žmogaus svetainė bus pilna rimtų knygų, bet norint sužinoti apie tikrąją asmenybę, vertėtų pažvelgti į to žmogaus miegamąjį: kokia knyga padėta palei jo lovą? Miegamasis yra ta privati erdvė, kurioje žmonės labiausiai būna savimi, nes juk tai intymi vieta, kur svetimi neužsuka, tad ir nėra reikalo jiems pasirodyti.

Atrodytų, jog užėjus į svečius neturėtum daug ką pasakyti apie šeimininko tvarkingumą: juk visi bando susitvarkyti savo betvarkę prieš kam nors apsilankant. Bet yra didelis skirtumas tarp sutvarkyto kambario ir tvarkingo kambario: tvarkingame kambaryje turėtų matytis aiški sistema, kur visada būna padėti daiktai, kaip pagal spalvą ar autorių išdėliotos knygos ar kaip lygiai sukabinti vienos spalvos rankšluosčiai (va, man net neateitų į galvą, kad jie turi būti vienodos spalvos ir dar lygiai sukabinti, kad ir kaip nuodugniai tvarkyčiau savo butą). Tvarka yra labai subjektyvus dalykas: jeigu aš manau, kad butas yra daug maž tvarkingas, jeigu jame nesimėto kojinės, ir nesimato pusiau nugertų kavos puodukų, tai tikrai pedantiški žmonės jausis blogai net jei bent viena knyga spintoje nebus sulygiuota.

Geriausia asmens aplinkoje kreipti dėmesį ne į daiktus, o ieškoti jų naudojimo požymių. Gal svetainėje stovinti snieglentė yra tik žmogaus noras kada nors išmokti ja slidinėti, o tai, kad ji padėta matomoje vietoje – bandymas parodyti, jog esi sportiškas? Jei iš tiesų žmogus yra aistringas snieglentininkas, tai snieglentė bus apibraižyta, o kambaryje bus ir daugiau su šiuo pomėgiu susijusių atributų: gal kur mėtysis senas skipasas, kabės nuotrauka iš kelionės po kalnus ar panašiai. Mano namuose irgi galima rasti įvairių protingų knygų, kurių vis neprisiruošiu perskaityti – tikriausiai tai irgi kai ką apie mane parodo.

Taigi, sprendžiant apie asmenybę, labai svarbi yra visuma, nes ne visos detalės gali būti iškalbingos: jei po lova mėtosi aukštakulniai bateliai, tai nereiškia, jog kambario savininkas yra mergina, gal jas paliko jo draugė. Be to, išvadų apie asmenybę iki galo negalima pasakyti ir vien iš darbo stalo: galbūt kompanijoje kiekvieną dieną stalą sutvarko valytoja, o laikyti ant jo asmeninių daiktų neleidžia darbdavys. Viskam svarbus kontekstas.

Christopher McDougall: Born to Run

Pasirodo, ilgų distancijų bėgimas yra labai keista sporto šaka: standartiškai net devyni iš dešimties bėgikų per metus patiria traumas. Bet užtat tai tikriausiai vienintelis toks sportas, kuriame šešiašdešimtmečiai atletai gali kaip lygūs su lygiais lenktyniauti su devyniolikmečiais (manoma, kad pats sportinės formos pikas pasiekiamas ties maždaug 27-eriais metais, bet po to forma prastėja labai lėtai).

Knyga „Born to Run“ turėtų patikti visiems, kas bėgioja arba tuo domisi: ji apie ultramaratonininkus ir Meksikoje gyvenančią Tarahumara indėnų gentį, kuri, gali būti, yra greičiausi pasaulio ilgų nuotolių bėgikai. Šie indėnai mėgsta rengti dviejų parų bėgimo varžybas, kurių metu gali nubėgti kelis šimtus mylių (o tai dešimt kartų ilgiau nei maratonas!). Knygoje teigiama, jog galimybė bėgti ilgas distancijas yra vienas svarbiausių evoliucijos būdu įgytų žmogaus ginklų: gal koks jaguaras ir gali bėgti greitai, bet tik trumpus nuotolius, tuo tarpu žmogus gali palaikyti tą patį bėgimo tempą kone visą dieną. Nei vienas gyvūnas taip greitai nesugeba atsiaušinti prakaitavimo būdu: gyvūnai dažniausiai aušinasi giliai kvėpuodami ir iškišę liežuvį, tad sparčiai bėgant neilgai trunka, kai jiems kyla perkaitimo grėsmė, tad jie turi sulėtėti. Sakoma, jog Afrikoje yra genčių, kurios vis dar medžioja antilopes jas tiesiog nuvarydami nuo kojų: po pusdienio gainiojimosi antilopė tiesiog nebepavelka kojų.

Bet kodėl dabartiniai bėgikai tokie neatsparūs ir taip greitai gauna traumas? Juk jeigu mes evoliucionavome į tokius gerus bėgikus, tai kodėl dabar beveik visi bėgikai greitai susižeidžia? Knygoje teigiama, jog problema yra brangiuose bėgimo batuose, nes jie per daug bando koreguoti kojos judėjimą. Kuo brangesni batai, tuo didesnė tikimybė susižeisti, o geriausiai bėgti basomis. Iš tiesų, bėgant basomis, kojos statomos visiškai ne taip, kaip bėgant su sportiniais bateliais. Su batais koja dažniausiai nusileidžia ant kulno, tuo tarpu bėgant basomis kulnas beveik iš vis neliečia žemės. Indėnai ir basakojės Afrikos tautelės, kurios kasdien bėgioja ne tiek ir mažai, traumų beveik negauna.

Ką perskaičiau per sausį

Sausis buvo gana produktyvus perskaitytų knygų derliumi, nors ne visi skaitiniai buvo labai įdomūs bei vertingi. Trumpos pastabos apie tai, ką perskaičiau:

  • Umberto Eco – „Vakarykštės dienos sala“. Kadangi Umberto Eco mėgstu, tai negaliu labai skųstis, bet tikriausiai tai, mano nuomone, silpniausia iš jo rašytų grožinių knygų (nesu perskaitęs tik paskutiniosios – „Prahos kapinių“, tad apie ją negaliu nieko pasakyti). Nors geografiniai atradimai, ilgumos nustatymo problemos subtilybės man gana artimos pagal jūreivišką sielą, bet kažko šioje knygoje vis tiek trūko.
  • Hersh Shefrin – „Beyond Greed and Fear“. Sakyčiau, viena geresnių knygų apie elgsenos finansus (behavioural finance, ar čia teisingas vertimas?) ir kaip iš to užsidirbti pinigų. Vienoje vietoje, koncentruotai ir su aiškiais praktiniais pritaikymais. Tiems, kas su šiomis temomis dar nėra susidūręs, tai galėčiau parekomenduoti kaip neblogą knygą, bet pats nelabai daug ką radau joje naujo. Gal tik įsiminusi labai teisingai nuskambėjusi frazė, kad rinkos yra iš tikrųjų valdomos ne godumo ir baimės, o vilties ir baimės.
  • Bruce Buena de Mesquita, Alastair Smith – „The Dictator’s Handbook“. Apie šią knygą jau neseniai rašiau. Gerai šią knygą vertinu jau vien dėl to, kad ją perskaičius, šiek tiek kitaip imi žvelgti į pasaulį, politiką ir geopolitiką: net ir vėliau skaitydamas knygą apie Medičius ar Noamo Chomskio veikalą apie JAV hegemoniją mintyse vis taikiau „Diktatoriaus vadove“ siūlomą analizės modelį. Žodžiu, tai knyga, šį mėnesį daugiausiai prisidėjusi prie mano pasaulėžiūros formavimo. Prie viso to, dar ji ir greitai bei lengvai skaitėsi.
  • Paul Strathern – „The Medici. Godfathers of Renaissance“. Gal ir būtų visai neblogai, bet tikėjausi daugiau istorijos apie finansus ir Medičių banką, bet knyga daugiausiai apie politiką (beje, apie patį Medičių banką man visai patiko Raymond de Roover – „The Medici Bank: Its Organization, Management, Operations, and Decline“). Nors čia nieko stebėtino, nes politika ir finansai visada buvo labai tampriai persipynusi, o juolab tokiais laikais, kai palūkanų ėmimas buvo laikomas nuodėme, o vienintelis rimtas institucinis klientas buvo popiežius. Aišku, tai, kad palūkanų negalima imti, bankui netrukdė, nes palūkanos būdavo “įsiūnamos” į valiutos keitimo kursą: bankas pirkliui skolina kokius nors Venecijos dukatus, o pirklys įsipareigoja už metų grąžinti auksą, kurio vertė tarkim 10 procentų didesnė nei dabar paskolintų Venecijos dukatų kaina. Taip viskas formaliai lyg ir patenka po valiutos keitimo (arba tiksliau — aukso pirkimo) operacijomis, viskas su bažnyčia tvarkoje, palūkanos niekur neminimos, visi laimingi. Net pats žodis “bankas” yra kilęs nuo valiutos keitėjų suoliuko pavadinimo. Pats didžiausias klientas tais laikais buvo bažnyčia, nes ji iš viso pasaulio surinkdavo aukas, kurios suplūsdavo į Romą, o čia jas reikdavo pakeisti iš įvairių valiutų į auksą. Aukų rinkimo grandinė buvo gana ilga ir sudėtinga (bet ir labai pelninga tam, kas už ją buvo atsakingas): koks nors vyskupas Islandijoje surinkdavo aukas žvėrių kailiais, jie būdavo gabenami į Briūgę, ten parduodami už vietinę valiutą, vėl paskui kažkaip pervedinėjami per kelias rankas į Romą, keičiami į auksą ar kitokią reikalingą valiutą. Nenuostabu, kad Medičių bankininkai žūt būt stengėsi šį klientą išlaikyti, pradžioje per papirkinėjimus, o paskui ir per savo šeimos narių stūmimą į kardinolus, o vėliau ir pačius popiežius. Beje, pats Medičių bankas nebuvo pasakiškai turtingas iš bankinės veiklos: palūkanos (t.y. efektyvios skolinimo palūkanos, nes akivaizdus skolinimas už palūkanas buvo laikomas lupikavimu) nebuvo labai didelės, ROE siekė gal apie 10%. Kita bėda su paskolomis viduramžiais (ir vėlesniais laikais, kiek teko skaityti Rotšildų istoriją) yra kad tai dažnai labai rizikingas verslas: paskolini kokiam karaliui, o tas nenori grąžinti ir tave suėmęs kankina, kol prisipažįsti, jog jis tau neskolingas. Manoma, jog Medičių turtai daugiausiai kilo iš jų politinės galios. Banko ir Florencijos valstybės biudžetai dažnai maišydavosi, ir Medičiai tvarkėsi, kaip jiems reikėjo. Kelis kartus bankas būtų bankrutavęs, jeigu Medičiai nebūtų galėję skyles užkamšyti Florencijos gyventojų lėšomis. Vienas įdomiausių jų politinių ginklų buvo kadastro valdymas: Florencijoje buvo privaloma mokėti nekilnojamo turto mokesčius, kurie buvo nustatomi pagal turto kadastrinę vertę. Jeigu koks didikas Medičiams neįtinka, netyčia jiems padidinamos kadastrinės jų turto vertės, ir jie arba privalo daug mokėti, arba trauktis iš Florencijos. Mokesčių nemokėjimas ne išeitis, nes Florencijos liaudis didžiuojasi savo respublika (ir Medičių „valdoma demokratija“), tad juos sukurstyti prieš tokius mokesčių nemokėtojus nesunku.
  • Nicholas Dunbar – „The Devil’s Derivatives“. Dar viena patikusi knyga, apie kurią jau rašiau. Apie tai, kad išvestinės priemonės yra skirtos daugiausiai tam, kad pasitelkus finansų alchemiją sukurti tai, ko niekam nereikia ir dar už tai pasiimti didelę maržą. Rekomenduoju.
  • Ram Charam – „Know-How praktinės žinios“. Gal ir būtų nieko, bet Verslo žinių serijos knygų tikslinėje auditorijoje jau senokai nesu ir jų brangios knygos (pa)prasta kalba ir akivaizdžiomis idėjomis (kaip kad esminė šios knygos mintis, kad vadovas turi būti ne vien mėgiamas, bet ir – o, dieve! – turi turėti praktinių vadovavimo žinių) nušvitimo man nesuteikia. Gal net ir erzina.
  • Noam Chomsky – „Hegemonija arba išlikimas“. Apie JAV vaidmenį pasaulyje, apie tai, kad ji yra pats didžiausias agresorius pasaulyje ir dvigubus standartus. Ne visur galima sutikti, bet susimąstyti priverčia. Perskaitai tokią knygą ir paskui pusę dienos gali praleisti interrnetuose skaitydamas kokios nors 1983-ųjų metų Grenados istoriją ir geopolitines Turkijos-Izraelio-JAV ašies pasekmes. Žodžiu neblogai.

Patarimai, kaip būti sėkmingu diktatoriumi

Prieš kelias savaites The Economist užmačiau visai neblogą interviu su vienos knygos autoriumi apie tai, kaip būti ilgaamžiu ir sėkmingu diktatoriumi. Interviu patiko taip, kad perskaičiau ir pačią knygą (The Dictator’s Handbook: Why Bad Behavior is Almost Always Good Politics). Patiko. Netgi daugiau – privertė pažiūrėti į pasaulį šiek tiek kitaip, kas jau savaime yra geros knygos požymis.

Knygos teorija paprasta: diktatoriai irgi žmonės, tad į juos galima žiūrėti iš asmeninės motyvacijos pusės. Dažniausiai jie motyvuoti bent jau tuo, kad liktų gyvi, kas nėra taip jau paprasta, nes visokių veikėjų, norinčių tave nugalabyt dažniausiai netrūksta. Kad nuo jų apsisaugot, geriausia kad aplinkiniai žmonės tau būtų lojalūs ir patenkinti. Tų aplinkinių daug nereikia — užteks gal kokio procento populiacijos, nes šiaip pilka paprasta liaudis maištauti tingi ir politinių ambicijų neturi. Dar geriau, kad jie ir skaityt nemokėtų, tada ir nesugalvos, kad reikia pokyčių. O geriausia, kad jie ir valgyt neturėtų, kaip Šiaurės Korėjoje, tada ir jėgų galvot neturės.

Tam, kad tavo aplinkiniai, kuriais tu turi pasitikėti, būtų tavimi patenkinti, jiems reikia negailėti pinigų ir prabangos. Bet irgi nereiktų jų per daug išlepinti, nes jie turi suprasti, jog jie priklauso tik nuo tavo malonės. Nes priešingu atveju gerai gyvenantys, bet dėl kažkokių priežasčių nepatenkinti pavaldiniai tampa išlepę ir ambicingi bei užsimano tave pašalinti. Dažniausiai ne itin maloniu keliu. Labai svarbu kontroliuoti šalies pajamas. Kuo mažiau žmonių žino, kur padėti pinigai, tuo geriau. Jeigu šalis turi gamtinių išteklių (kaip nafta ar panašiai) tai šiek tiek lengviau, jeigu šalis skurdi, nieko nebus, bet reikės stipriai apmokestinti liaudį (jie vis tiek nieko nereiškia, be to, kaip minėta, kuo jie turi mažiau resursų, tuo jie mažiau galvoja ir bruzda).

Labai svarbu, kad šalyje būtų soti kariuomenė, nes jiems teks šaudyti į tuos, kas pradės galvoti apie tai, jog reiktų keisti diktatorių. Į užsienio karus tikriausiai nereikės veltis, nes tarptautiniai konfliktai tik sukelia tarptautinės bendruomenės susidomėjimą ir norą tave nuversti ir pakeisti taip vadinama demokratija. Jeigu labai didelio genocido savo šalyje nedarai, tai demokratijos skleidimu dažniausiai visokie vakariečiai nesidomi. Jiems gal kartais reikia, kad juos paremtum Jungtinėse Tautose ar dar kur nors (na, kad leistum naudotis savo žeme karinėms bazėms, iš kurių bus puolamas ne toks protingas kaimyninis diktatorius), bet tokią paramą nesunku iš tavęs nusipirkti: keliasdešimt milijonų dolerių paramos, kuri tikriausiai nusės tavo ir tavo draugų asmeninėse sąskaitose yra žymiai pigiau nei statyti mokyklas, ligonines ir kitokiais būdais laimėti piliečių palankumą normaliomis demokratijos sąlygomis. Demokratija dar yra blogai vakariečių požiūriu ir dėl to, kad patys mąstantys žmonės  kartais galvoja ne taip, kaip vakariečiai norėtų – vat ima ir prasimuša koks nors jų islamiškumas ar dar nors velnias. Su diktatoriais susitarti tokių problemų nėra: keliasdešimt milijonų pinigų ir problemos išspręstos. Arabų šeichai puikiai gyvena ir be demokratijos.

Beje, autoriai teigia, jog panašus modelis gali būti taikomas ne vien valstybėms, bet ir kompanijoms, nes jų valdymo modeliai dažniausiai irgi yra tolokai nuo demokratijos. Bet gal čia nieko blogo.

Nicholas Dunbar: „The Devil’s Derivatives“

Knygų perskaitau nemažai, bet tikrai man patikusios pasitaiko ne taip dažnai. Nicholas Dunbar knyga apie išvestines priemones „The Devil’s Derivatives“ – viena iš jų.

Iš esmės išvestinių priemonių nelabai kam reikia. Na, reikia ten kai kuriems bankams ir žinantiems ką jie patys daro sofistikuotiems investuotojams. Bet paprastam ir nuobodžiam komerciniam bankui, ar kredito unijai, ar draudimo kompanijai turėtų pakakti ateities valiutos sandorių ir, na, galbūt išvestinių palūkanų instrumentų (tam kad pasikeisti plaukiojančias palūkanų normas į fiksuotas ir atvirkščiai). Juo labiau išvestinių priemonių nereikia paprastiems mažmeniniams investuotojams (taip, jums) ar nelabai ką suprantančioms savivaldybėms ar kitokiems nelabai patyrusiems investuotojams. Bet išvestinių priemonių kūrimas yra santykinai labai pelninga investicinių bankų veikla, tad jie ėmė ir prikūrė visokiausių sudėtingų išvestinių instrumentų, kurie su finansų magijos pagalba pavertė smirdinčias ir beveik nemokias JAV gyventojų būsto paskolas į kvepiančius saugius aukščiausią reitingą turinčias investicijas, kurias buvo galima siūlyti tik saugumo ieškantiems investuotojams. Kurie nei iš tolo nebūtų prisilietę prie tokių produktų, jeigu būtų suvokę, su kokiomis rizikomis jie realiai susiduria.

Išvestinių priemonių populiarumas staiga didėjo ne vien dėl to, kad tai buvo labai pelninga finansų alchemijos veikla investiciniams bankams – buvo ir tam tikros iškreiptos motyvacijos iš bankų reguliatorių pusės. Bazelio reikalavimai ne vienodai skaičiuoja kapitalo poreikį išvestinėms priemonėms ir, tarkim, paskoloms, tad atsiranda galimybių bankams pasiekti lygiai tokį patį ekonominį efektą per kokius nors apsikeitimo sandorius su Kaimanų salų banku, kuris turi nusipirkęs paskolą, kaip ir turint tą pačią paskolą ant savo balanso. Tik kapitalo poreikis žymiai mažesnis, naudojantis išvestinėmis priemonėmis, tad ir svertą galima naudoti didesnį, kas automatiškai reiškia, jog ir akcininkų nuosavybės grąža turėtų būti didesnė (tiesa, ir rizika didesnė, bet viskas gerai, kol viskas gerai).

Sudėtingų išvestinių priemonių augimas vyko iki tol, kol viskas pradėjo įspūdingai griūti. Užteko nustoti augti JAV būsto kainoms, pradėjo bankrutuoti namų savininkai, būsto paskolos tapo bevertės, ir net saugiais laikyti AAA reitingo CDO tapo nelabai kam reikalingi. Išvestinių priemonių buvo prisipirkę net patys saugiausi investuotojai, užkratas plėtėsi net iki pinigų rinkos fondų. Net draudimo bendrovės (kaip kad AIG) nebuvo tinkamai įvertinusi išvestinių priemonių rizikų: net jeigu CDS išrašymas ir atrodo labai panašiai kaip draudimas nuo įmonės bankroto, bet jis dažniausiai apskaitomas rinkos verte, tad jai nukritus draudimo bendrovei iš karto reikia pervesti pinigus kitai sandorio šaliai (t.y. draudimo kompanija gauna margin call). Jei tai būtų normalus draudimo kontraktas, draudimo kompanija pinigus turėtų pervesti tik atsitikus draudiminiam įvykiui, o ne kažkada anksčiau, priklausomai nuo rinkos įnorių. Didžiausias JAV draudikas AIG tam nebuvo pasiruošęs ir dėl to jį teko gelbėti.

Aišku, gal būt šioje knygoje spalvos ir sutirštintos, o tie, kas kūrė išvestines priemones neturėjo jokių piktų kėslų ir tikrai jomis tikėjo. Bet visgi tai, kad išvestinių priemonių rinkoje jų kūrėjų paskatos buvo ne visai teisingos, o investuotojai nebuvo apsaugoti irgi tiesa. Nors, kita vertus, visko irgi nesureguliuosi, o nuo pačio savęs kvailumo niekas ir neapsaugos. Bet juk taip nesunku susivilioti keliasdešimt bazinių punktų didesniu pajamingumu, net jei jis padarytas finansų alchemijos pagalba.