Category: Konspiracijos

Robert J. Blackham. „The Soul of the City. London’s Livery Companies.“

Istorija, Knygos, Konspiracijos, , ,

Kažkada labai seniai, kai Londone lankiausi gal dar tik kokį antrą kartą gyvenime, užtikau jame prašmatnų senovinį pastatą. Nebepamenu tiksliai kurį, tik prisimenu, kad ant jo buvo lentelė su užrašu „London Livery Company“. Iš išvaizdos atrodė panašiau į kokią nuo nepamenamų laikų veikiančią įtakingą broliją nei į kompanijos ofisą, o ir pats pavadinimas pasirodė keistokas: negi tikrai jie siuva tarnams uniformas? Tik vėliau sužinojau, kad „Livery Company“ Londone vadinamos nuo viduramžių veikiančios amatininkų gildijos. Ir jos iki šiol gyvos. Vasarą keliaudamas Škotijoje viename sename knygyne radau 1932-aisias leistą knygą apie šias Londono gildijas, tad būtų buvę nuodėmė tokios knygos neįsigyti ir neperskaityti.

Londono gildijos nuo senų laikų vienija kurios nors srities amatininkus, kai kurių iš jų įstatai yra patvirtinti Anglijos karalių XIII amžiaus pradžioje. Londono miestas (City) visada buvo tarsi valstybė valstybėje, miestas turėjo išskirtines privilegijas, o miesto piliečiu (bei kandidatu į miesto merus) galėjai tapti, tik jei esi kurios nors gildijos nariu. Pilietis yra laisvas žmogus, nepriklausantis jokiam feodalui, ir, nors šiais laikais tai daug privilegijų nesuteikia, bet norėdamas būti išrinktas į Londono City savivaldybės narius, vis dar privalai būti laisvas Londono miesto pilietis.

Nuo gildijų klestėjimo laikų praėjo daug šimtmečių, bet tradicijos lieka gyvos. gildijos nariu galima tapti trimis būdais: a) jeigu kuris nors iš tavo tėvų yra gildijos narys, b) jeigu užsiimi gildijos amatu ir mokaisi pas gildijos narį atitinkamą metų skaičių bei išlaikai egzaminą arba c) galima išskirtiniais atvejais galima narystę nusipirkti. Įdomu tai, kad nuo senų laikų į daugumą gildijų buvo priimamos ir moterys, jos buvo vadinamos seserimis. Apskritai gildijos labiau primena brolijas: jų nariai rūpinasi vienas kitais bėdoje, padeda verslo srityje, kartu puotauja, leidžia laiką ir pan. Senovėje gildijos turėjo daug daugiau teisių: jos buvo savo amato monopolininkės Londone, galėjo išvyti visus už miesto ribų, kas nepriklausė gildijai ir bandė užsiimti amatininkyste. Tarkim, bet kas negalėjo Londone užsiimti prekyba, jeigu nebuvo The Worshipful Company of Grocers gildijos nariu. Už gautas privilegijas gildijos turėjo vykdyti ir savo pareigas: karo metu pristatyti nustatytą skaičių karių, užtikrinti tvarką bei saugumą Londono mieste, valyti gatves, užtikrinti, kad turguje niekas neapgaudinėtų ir panašiai. Gildijos vykdė savivaldos funkciją.

Kadangi gildijos nariu galima tapti per šeimą, daug gildijų neišlaikė ryšių su originaliu amatu, jos tapo tam tikrais klubais. Viena iš įdomesnių gildijų – mūrininkai. Šioje knygoje sakoma, kad laisvųjų mūrininkų (masonų) organizacija prasidėjo iš Worshipful Company of Masons narių XVI-XVII amžiuje, ir tik vėliau su tikrąja akmenskaldyste neturintys nieko bendro įsteigė savo atskiras ložes. Gal ir tai ir nebūtinai tiesa, tačiau akivaizdu, kad gildijos ir laisvieji mūrininkai savo organizacijose turi daug bendrų tradicijų. Laisvuoju mūrininku irgi gali tapti tik „laisvas, geros reputacijos vyras“, lygiai kaip ir gildijos nariu.

John Dickie: „The Craft. How the Freemasons Made the Modern World“

Istorija, Knygos, Konspiracijos, Visuomenė, ,

Sakyčiau, ši nelabai seniai pasirodžiusi John Dickie knyga apie laisvuosius mūrininkus yra viena išsamiausių ir objektyviausių, kurias skaičiau (o skaičiau bent keletą). Knygoje labai nuodugniai, remiantis istoriniais šaltiniais, pasakojama laisvųjų mūrininkų istorija įvairiose šalyse, daugiausiai dėmesio skiriant ne tiek jų ritualams, ar vertybėms, o labiau politinėms peripetijoms, kurių sūkuriuose ne visada laisviesiems mūrininkams pavykdavo laikytis savo principo į politiką nesivelti. Kaip tik atvirkščiai – tarkim Italijos atveju ložė P2 buvo tapusi korupcijos įrankiu: narystė ložėje užtikrindavo, kad reikalai judės. Ir nesvarbu, kad ši ložė neatitiko reguliarumo principų ir kiti jos nepripažino: mūrininkams mestas šešėlis dar ilgai duos peno konspiracijų teorijoms.

Istoriniu požiūriu mūrininkų statusas skirtingose šalyse labai skyrėsi. Tarkim Anglijoje masonų ložės kilo iš brolių noro kartu pagerti ir pabendrauti, o tai, kad į jas priimdavo tiek protestantus, tiek katalikus (o kolonijose net ir induistus bei kitų religijų atstovus) teikė papildomų privalumų: tai buvo būdas pirkliams, gydytojams, tiek aukštuomenei, tiek apsišvietusiai vidurinei klasei pabendrauti tarpusavyje. JAV laisvieji mūrininkai Vašingtono ir kitų JAV tėvų iniciatyva tapo kone valstybinė religija, kuriai priklausė beveik kiekvienas šviesus vyras. Bendri ritualai ir apeigos leido JAV kurti savitą bendruomenę, suvienijo skirtingus žmones. Tačiau kitose šalyse įtampų buvo žymiai daugiau: masonai buvo laikomi laisvamaniais, tad jie buvo piešiami katalikų priešais. Laisvės ir liberalumo idėjos, ypač po Prancūzų revoliucijos, irgi ne visiems buvo priimtinos, tad nenuostabu, kad ne visur į mūrininkus buvo žiūrima teigiamai.

Buvo įdomu skaityti ir apie nacizmo bei mūrininkų santykį. Vokietijoje ložės buvo uždarytos, bet persekiojami tik broliai žydai (ir tai, labiau dėl to, kad žydai, o ne dėl to, kad masonai). Patys mūrininkai bandė ieškoti kelių kaip išlaikyti savo organizaciją, bet politinės konkurencijos naciams nereikėjo. Įdomu tai, kad žiauriausiai su mūrininkais susidorojo Franko Ispanijoje: pagal ložių sąrašus žmonės buvo šaudomi. Dar ir dabar Ispanijoje ložės nėra stiprios.

Paskutiniai knygos skyriai skirti visai šviežiems laikams. Prieš keletą metų, Didieji Prancūzijos Rytai (Grand Orient, nereguliari ložė, kurios nepripažįsta didžioji dalis masonų, nes jie gana seniai atsisakė reikalavimo, kad brolis turi tikėti į Didįjį Visatos Architektą – iš esmės jie progresyvūs laisvamaniai) nusprendė, kad į savo gretas leis priimti ir moteris. Sprendimas priimtas dėl gana įdomios priežasties: pasirodo, vienas brolis, jau tapęs pilnateisiu meistru, pasikeitė lytį, tad tapo nebeaišku, ar jis gali būti ložėje. Sprendimas tolerantiškas: brolis išlieka broliu, net jeigu jis dabar sesė, o kartu tai atveria duris ir moterims ložėse.

Tiesa, knygoje ne kartą minima, kad mūrininkija išgyvena nemažai iššūkių šiuolaikiniame pasaulyje: vidutinis brolių amžius vis didėja, jaunimui mūrininkija nebe tokia įdomi. Sakoma, kad pasikeitė tradicijos: jaunimui nebeaktualu ilgą laiką iš vyresnių mokytis moralinių vertybių, jie nori viską atrasti ir nuveikti patys. Be to, gyvenimo tempas tapo žymiai greitesnis, ir ne visiems jau užtenka laiko kas savaitę ar kelias fiziškai susitikti ritualiniuose darbuose: prieš šimtą ar du šimtus metų tai gal buvo viena svarbiausių brolijos socialinių funkcijų – galimybė pabendrauti su panašaus mąstymo žmonėmis, padėti vienas kitam, rasti kas tave suprastų. Sakoma, kad mūrininkų ložių itin padaugėjo po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų – grįžusiems kariams reikėjo bendrystės ir bičiulystės, o kas juos geriausiai supras jei ne tokie patys broliai perėję per tą patį pragarą?

Eliot Higgins: „We Are Bellingcat“

Knygos, Konspiracijos, Pastebėjimai, ,

Šiais laikais internete tiek daug visokių duomenų šaltinių, kad bet kuris paprastas žmogus, apsiginklavęs IT žiniomis ir kantrybe gali nuveikti ne ką mažiau nei slaptosios tarnybos su plačiu agentų tinklu. Visi pastarojo dešimtmečio ginkluoti konfliktai buvo filmuojami nesuskaičiuojamų tūkstančių telefonų, begalės medžiagos patekdavo į socialinius tinklus ar pokalbių programėles – visą šią informaciją bet kas gali lyginti su žemėlapių duomenimis, palydovų nuotraukomis, gali matyti, kokie ginklai buvo naudojami, kas šaudė, kas dalyvavo, kas nukentėjo, kas darė nusikaltimus žmonijai. Žiaurumo nebenuslėpsi, tiesos nebesuklastosi. Bent jau taip mano iš tokių atvirų duomenų analitikų užaugusi agentūra „Bellingcat“.

Iš tiesų, „Bellingcat“ daugelį išmokė tikrinti faktus ir aklai nepasitikėti valstybių propaganda: daugelį dalykų labai norint galima patikrinti. Jei tokių tikrintojų daug – melas netruks išaiškėti. Knygoje aprašoma daug istorijų, kurios besidomintiems pasaulio aktualijomis neturėtų būti naujienos: MH17 lėktuvo numušimas BUK raketomis Donbase, Sirijos cheminių ginklų panaudojimo atvejai, Skripalių apnuodijimo istorija Londone, pasikėsinimas į Navalną ir pan – visur „Bellingcat“ tyrimų pagalba kaltininkai tapo aiškūs. Ir beveik viskas nustatyta vien tik iš viešų duomenų, socialinių tinklų profilių, skrydžių išklotinių, nutekintų duomenų bazių, tam nereikėjo infiltruoto agentų tinklo spec. tarnybose. „Bellingcat“ veiklą grindžia principu, kad visi teiginiai turi būti patvirtinami nuorodomis į šaltinius, tam, kad kiekvienas skaitytojas pats galėtų pasidaryti savo išvadas. Bet kokį teiginį privalu vertinti skeptiškai, bent jau tol, kol nėra tai patvirtinančių įrodymų. Tačiau svarbu ir tikėti, kad tiesa egzistuoja, skeptikas negali tapti ciniku, kuris galvoja, jog vienos tiesos niekada nebūna ir viskas priklauso tik nuo požiūrio kampo. Tokiais cinikais dažnai tampa Rusijos apologetai, kurie, negalėdami atremti faktų, įrodančių Rusijos kaltę, užima cinišką poziciją „visi čia visur meluoja ir tiesos niekas nesužinos, tad net neverta ginčytis“. Verta, tiesa egzistuoja. Ji patikrinama.

Tiesa, pradžioje Bellingcat buvo tik organizacija, dokumentuojanti visokiausius nusikaltimus prieš žmoniją bei renkanti to įrodymus iš viešų šaltinių. Pastaruoju metu ji turi vis didesnę galią ir prieigą ir prie ne visai viešų šaltinių. Taip, Rusijoje galima nelegaliai nusipirkti skambučių išklotines, taip, Rusijoje galima gauti pasų duomenis (ne už dyką), turint pažįstamų galima prieiti prie dar visokių jautresnių duomenų. Tad Bellingcat virto kažkuo daugiau nei vien tik OSINT (open source intelligence) agentūra. Svarbus pokytis buvo ir ryžtas apsimetus FSB pareigūnais su Navalnu skambinti jį nuodijusiems FSB agentams: to paprasti žmonės iš internetų tikriausiai nedarytų. Tai tikriausiai „Bellingcat“ silpnybė – propagandos mašinoje juos gali paversti nebepatikimu šaltiniu, nes akivaizdu, jog jie savo barikadų puses jau pasirinko. Kaip kad ir savo barikadas buvo pasirinkęs ir Julian Assange (Wikileaks): pradžioje buvęs tiesiog informacijos viešintoju greitai tapo politiniu įrankiu.

Kad ir kaip ten būtų, visada svarbu naudotis savo paties galva ir tikrinti faktus. Būti skeptišku, bet netapti cinišku. Tiesa egzistuoja.

Vytautas Plečkaitis: Masonai. Laisvieji mūrininkai, kūrę ir stiprinę Lietuvą

Istorija, Knygos, Konspiracijos, Lietuva, Visuomenė, ,

Ši nedidukė Vytauto Plečkaičio knygelė nupiešia gana išsamų laisvosios mūrininkijos paveikslą XX amžiaus pradžios Lietuvoje. Tuo metu ložių buvo gana nedaug, o ir laisvųjų mūrininkų priskaičiuojama tik keliasdešimt (pateikiama apie trisdešimt žinomų pavardžių), tačiau, atrodo, jog jų įtaka visgi buvo labai nemenka. Tarp 1918 metų vasario 16-osios aktą pasirašiusiųjų net ketvirtadalis buvo masonai: ši nedidelė, bet tikrai glaudi bendrija vienijo itin įtakingus to meto visuomenininkus (ir netgi porą visuomenininkių!) bei valstybininkus. Ložių nariai daugiausiai buvo teisininkai, verslininkai bei politikai.

Visgi ankstyvojo XX amžiaus Lietuvos mūrininkija buvo labai netipinė: ritualams dėmesio skiriama nedaug, į narius priimamos ir moterys, nors kai kurių principų atrodo, jog laikomasi kruopščiai: jei nėra septynių narių (beje, tiesiog brolių, nebūtinai meistrų), laikoma, jog kvorumo nėra ir susirinkimas neįvyksta. Susirinkimų metu svarstomi asmeninio tobulėjimo klausimai, o temos, kurios šių laikų mūrininkijoje būtų draudžiamos: labiausiai viskas sukasi apie politiką, ką daryti su Vilniaus kraštu, ar reiktų panaikinti mirties bausmę ir pan. Masoniškumo tuose susirinkimuose atrodo nedaug, nors visgi broliai atrenkami itin kruopščiai, jų gyvenimas ir elgsena ilgai stebima prieš pakviečiant juos prisijungti prie brolijos.

Užtat tolerancija ir tais laikais buvo pamatinė mūrininkų vertybė: ložėse dalyvavo visų tautų atstovai, broliais buvo lietuviai, lenkai, žydai, baltarusiai ir netgi Vilniaus rusas. Tais keliais kritiniais metais kai kūrėsi nacionalinės valstybės, garbingų, vienas kitais pasitikinčių bei įtakingų skirtingų tautybių vyrų susirinkimai, kuriuose galima nuoširdžiai be pykčio pasitarti įvairiais klausimais atliko didelę vienijančią rolę. O vienybė, ar bent jau galimybė laisvai ir be paniekos diskutuoti su oponentais, sudaro tvirtą visuomenę.

Aleksandr Piatigorskij – „Prisiminsi keistą žmogų“

Knygos, Konspiracijos, Pastebėjimai, ,

Apie Aleksandrą Piatigorskį nieko iki šiol nežinojau, bet netyčiomis jo vardas vis pasipainiodavo po mano akimis: tai Rigas Laiks straipsniuose, tai kur nors internetuose, tai knygų viršeliuose. Ne paslaptis, kad tai mėgstamas Sofoklio leidyklos autorius: lietuviškai išleistos net keturios jo knygos.

„Prisiminsi keistą žmogų“ surijau turbūt per du vakarus. Iš esmės patiko, nors painumo joje nemažai, bet tai, matyt, dalis sumanymo. Neslėpsiu, turiu silpnybę temoms apie stiprius, stoiškus, seno kirpimo „riteriškumo“ ir „masoniškos“ moralės žmones. Kažkiek paslapties, skirtingų požiūrių kampų, filosofinių pasvarstymų – sudėtis nebloga. Bet visgi tam tikro grynumo man pritrūko, nors čia gal ir skaitytojo problema: kitas pasiims iš jos gal visai kitą įspūdį.

Ar žmogus gali keistis? Jei jis pasikeičia, ar tai tas pats žmogus? Ar galima pakeisti savo įsitikinimą – juk jei prieini kokios nors išvados, 98 procentais atvejų jos iš naujo nebepergalvoji ir ji lieka su tavimi visą likusį gyvenimą, net jei ji neteisinga. O kartais verta pergalvoti sau net akivaizdžius dalykus.

Sirijos košė

Konspiracijos, Pastebėjimai

Geopolitikoje nusituokiu labai nedaug, bet tai, kas vyksta su Sirija, yra labai įdomu. Taip ir norisi įsižnybti sau ir įsitikinti, ar čia nedalyvaujame kažkokiame itin dideliame Twilight Struggle žaidime (beje, labai geras strateginis stalo žaidimas apie Šaltąjį karą – užsikabinau nemenkai). Artimieji Rytai visada buvo susipynusių interesų kamuolys, ir jį nelengva suprasti, juo labiau išnarplioti.

Rusija remia Siriją nuo senų laikų ir turi ten vienintelę karinę jūrų bazę Viduržemio jūroje, nors iš ten neseniai atšaukė visus savo karius. Sirija yra svarbus Rusijos ginklų pramonės klientas, perkantis sudėtingas priešlėktuvines bei raketines sistemas: jau vien tai reiškia, jog Siriją be aukų užimti sunkiai įmanoma, juolab, kad armija gali nesidrovėti panaudojant cheminį ginklą, kurio yra apsčiai. Siriją remia ir Iranas (per Hezbollah). Iranui Sirija reikalinga dėl planuojamo Irano-Irako-Sirijos dujotiekio, kuriuo Iranas galėtų pasiekti Europos rinkas. Yra ir Vakarų remiamas alternatyvus projektas: dujas Europai iš Kataro dujotiekiu teikti per Saudo Arabiją, Jordaniją, ta pačią Siriją ir Turkiją, tuo pačiu nutiesiant ir atšaką į Izraelį ir taip jam garantuojant energetinį saugumą. Vienareikšmiškai, Vakarai suinteresuoti tuo, kad Iranas netaptų svarbia dujas eksportuojančia jėga.

Sirijos sukilėlių rėmėjai – Kataras ir Saudo Arabija. Be religinių priežasčių, jų interesai sutampa su JAV: Iranas netampa stambiu konkurentu ir praranda įtaką Sirijoje. Sirijoje Vakarų įtakos nori ir Izraelis, nes jo patirtis su Sirija ir Libanu nėra pati geriausia (Sirijai priklausančios Golano aukštumos vis dar okupuotos Izraelio).

Financial Times sako, kad Rusijos interesai ne vien prekyba grįsti. Atsispirti Vakarams ir vėl pasijausti rimta bei svarbia valstybe pasaulyje Putinui yra labai svarbu, tai jo Rusijos modelio lipdymo siekiamybė. Šiuo metu, kai Rusijos ekonomikai gresia sulėtėjimas, užsispirti bei laikyti geopolitinį frontą ypač aktualu. The Telegraph vakar rašė apie tai, kad Saudo Arabija Rusijai buvo peteikusi įdomų pasiūlymą: jei jie atsisakytų savo spyriojimosi dėl Sirijos, Rusija de facto galėtų tapti OPEC nare, naftos kainos būtų pakeltos (o tai paskatintų Rusijos lėtėjantį ekonomikos augimą), rusai išlaikytų savo bazę Sirijoje ir nieko bloga nenutiktų Sočio žiemos olimpiados metu – suprask, jog čėčėnus mes pakontroliuosim, bet jei atsisakot tokio puikaus pasiūlymo, už juos neatsakom. Jei iš tiesų Putinui tai garbės reikalas, nenuostabu, kad Sirijos rusai greitai nepaleis.

Ir kas iš visos šios košės? Rinkoms tokie neaiškumai nepatinka, todėl akcijos šiandien Dubajuje krito 7%, nafta ir auksas brango. Nors jei rusai nepriėmė Saudo Arabijos pasiūlymo, nafta tikriausiai neturėtų ilgai užsilaikyti aukštumose. Kaip minėjau, geopolitikoje nusimanau nedaug, ir naršant po įvairius šaltinius labai nesunku nukrypti į konspiracijos teorijas bei sunku įsitikinti šaltinių rimtumu. Ką rekomenduotumėte paskaityti, kad geriau suvokti šį konfliktą?

Geopolitiniai Kipro finansai

Investicijos, Konspiracijos, Pastebėjimai

Kipro parlamentas vakar atmetė keistokai drakonišką Kipro gelbėjimo planą, kuriuo ES ir TVF būtų paskolinusi taip reikiamų Kiprui pinigų su sąlyga, kad Kipras apmokestins stambius (t.y. virš €100k turinčius) indėlininkus vienkartiniu 9.9% mokesčiu, o smulkius – kiek mažesniu 6.75% tarifu. Paskutinę dieną buvo kilusių ir kitokių siūlymų: bent jau neliesti pačių smulkiausių indėlininkų, vietoj to didesnį tarifą taikant turtingiesiems, ar bent jau už nusavintas lėšas duoti indėlininkams bankų akcijų, bet po viso mėtymosi ir vėtymosi nieko gero neišėjo. Planas nepriimtas, Kipras liko be pinigų.

Planas vienkartiniu mokesčiu apmokestinti indėlininkus iš pradžių atrodo keistokas, bet jis gal net visai logiškas, turint galvoje, jog Kipras yra įvairių NVS šalių verslininkų mėgiama ofšorinė zona, leidžiančių jiems išvengti mokesčių ir atokiau nuo Rusijos (ar Ukrainos, ar Baltarusijos, ar kitos NVS narės) pareigūnų laikyti savo pinigus. Kipro bankinės sistemos turtas siekia 800 procentus Kipro bendrojo vidaus produkto. Teoriškai, toks vienkartinis mokestis imtų ir nurėžtų didelę dalį Kipro skolos, o skaudėtų ne paprastiems žmonėms, o stambiems užsienio indėlininkams. Bet siūlomame plane apmokestinti buvo norima ne vien tuos, kurie turi stambius indėlius, bet absoliučiai visus indėlininkus, tad nukentėjusi būtų net paprasta bobutė, kuri lyg ir turėtų pasitikėti indėlių draudimu. Po tokio plano gali būti sunku žmonės aiškinti, jog jų pinigai bankuose yra saugūs, nes yra indėlių draudimas: jis neužtikrina, jog vieną dieną valstybė ims ir nenusavins kažkokį procentą tavo banke laikomų lėšų. Dar keisčiau: investavę į Kipro obligacijas išliptų iš balos sausi, tad peršasi išvada, jog pinigus laikyti bebankruotuojančių valstybių obligacijose gali būti saugiau nei banko indėlyje.

Kipro gelbėjimo planuose labai svarbų vaidmenį vaidina Rusija; ir ne vien dėl to, kad Kipre sukasi daug rusų pinigų.  Visai ne keista, jog jie buvo pasipiktinę tokiu Europos Sąjungos Kipro gelbėjimo planu: juk iš tiesų, tikėtina, jog jį priėmus rusams tektų paploninti pinigines. Daug kompanijų šioje Viduržemio jūros saloje priklauso rusams, nemažai jų laiko ten pinigus, dauguma Rusijos maklerinių kompanijų prekiauja per savo dukterines kompanijas Kipre, nemažai rusiškos tarptautinės prekybos irgi eina per šią salą. Gal būt nuostoliai nuo Kipro indėlių mokesčio net nebūtų tokie dideli, gal būt daugiau būtų problemų vien dėl to, kad Kipro bankų sistema šiuo metu uždaryta ir neįmanoma vykdyti atsiskaitymus: juk verslas vis tiek turi suktis. Tiesa, jeigu iš tikrųjų yra taip, jog Kipre sukasi tik Rusijos šešėliniai ir korupciniai pinigai, Rusija tik turėtų trinti rankas dėl Kipro nelaimių: juk užsidarys viena didelė skylė ir Rusijos turtuoliai turės pinigus laikyti arčiau savęs, kur jie bus geriau pasiekiami valstybei.

Bet gali būti, jog čia didesnis žaidimas. Rusijos interesų šiame regione daug. Gazpromas paneigė, jog jis siūlo gelbėti Kiprą mainais už galimybes įsisavinti dujų telkinius Kipro vandenyse, bet vienareikšmiškai, natūralūs ištekliai rusus domina. Dar Rusiją galėtų dominti karinės jūrų bazės Kipre turėjimas, mat dabartinė jų bazė Viduržemio jūroje yra Sirijos teritorijoje, o tenykštis lyderis, besitęsiant pilietiniam karui, vis tampa tarp visų nepopuliaresnis. Taigi, finansiniame Kipro gelbėjime geopolitikos gali būti daugiau nei finansų.

O kol kas Kipro bankai lieka uždaryti. Nenuostabu, jog jiems vėl pradėjus veikti, pinigai didžiulėmis sumomis turi bėgti iš šalies. O net ir tik 10% staigus indėlių išėjimas parklupdytų bet kokią bankų sistemą, todėl kipriečiams būtinai reikia kuo greičiau rasti sprendimą. Nesvarbu, kad jų artimiausių obligacijų išpirkimas tik birželio pradžioje.

Lietuvos euroobligacijų palūkanos

Investicijos, Konspiracijos, Lietuva, Pastebėjimai

Pasiskaičius komentarus po straipsniais apie tai, kad Lietuva vėl išplatino euroobligacijų emisiją, gali pagalvoti, jog valstybėje vėl kažkas blogai: vyriausybė skolinasi keletą kartų brangiau iš užsieniečių nei iš vietinių! Pradžioje maniau, jog čia šiaip paprastų žmonelių tamsumas ir standartinis nepasitenkinimas vyriausybe, bet visgi finansų rinkos nebūtinai visiems yra aiškios ir suprantamos, ir skandalai gali vaidentis ten, kur jų nėra.

Ir iš tiesų čia skandalo nėra. Visiems tiems, kurie sako „o kad tokias palūkanas bankai mokėtų arba pati valstybė tai kaip mat jai visas santaupas patikėčiau!“ turiu džiugią žinią: šių obligacijų už kokius 6,5 procentų palūkanų galima nusipirkti tikriausiai bet kuriame banke. Valstybė tokiomis didelėmis palūkanomis skolinasi dėl to, jog tai yra 10-ies metų paskola, tuo tarpu dauguma komentatorių tikriausiai šias palūkanas galvoje lygina su metų ar dviejų palūkanomis. Trumpesnės trukmės Lietuvos euroobligacijų pajamingumas nėra toks didelis, ką galima pamatyti šiame paveikslėlyje (duomenys šiek tiek indikatyvūs, šiandien traukti iš Bloombergo, vaizduoja vidutinį tašką tarp pasiūlos ir paklausos, skirtinga spalva pavaizduotos emisijos JAV doleriais).

Lietuviškų euroobligacijų pajamingumas

Visas Lietuvos euroobligacijas galima įsigyti bet kuriame banke (tarkim, Finastos kotiruotės galima rasti šiuo adresu).

Mažos raidės: Tai nėra siūlymas ko nors įsigyti; galvokite savo galva; niekam nieko nepatariu; tas, kas kyla, tas ir gali kristi; jeigu jau atrodo blogai, tai visada gali būti dar blogiau; kiekvieno verslo esmė yra pigiai pirkti ir brangiai parduoti, bet nebūtinai ta tvarka.

Patarimai, kaip būti sėkmingu diktatoriumi

Knygos, Konspiracijos, Pastebėjimai, Vadyba

Prieš kelias savaites The Economist užmačiau visai neblogą interviu su vienos knygos autoriumi apie tai, kaip būti ilgaamžiu ir sėkmingu diktatoriumi. Interviu patiko taip, kad perskaičiau ir pačią knygą (The Dictator’s Handbook: Why Bad Behavior is Almost Always Good Politics). Patiko. Netgi daugiau – privertė pažiūrėti į pasaulį šiek tiek kitaip, kas jau savaime yra geros knygos požymis.

Knygos teorija paprasta: diktatoriai irgi žmonės, tad į juos galima žiūrėti iš asmeninės motyvacijos pusės. Dažniausiai jie motyvuoti bent jau tuo, kad liktų gyvi, kas nėra taip jau paprasta, nes visokių veikėjų, norinčių tave nugalabyt dažniausiai netrūksta. Kad nuo jų apsisaugot, geriausia kad aplinkiniai žmonės tau būtų lojalūs ir patenkinti. Tų aplinkinių daug nereikia — užteks gal kokio procento populiacijos, nes šiaip pilka paprasta liaudis maištauti tingi ir politinių ambicijų neturi. Dar geriau, kad jie ir skaityt nemokėtų, tada ir nesugalvos, kad reikia pokyčių. O geriausia, kad jie ir valgyt neturėtų, kaip Šiaurės Korėjoje, tada ir jėgų galvot neturės.

Tam, kad tavo aplinkiniai, kuriais tu turi pasitikėti, būtų tavimi patenkinti, jiems reikia negailėti pinigų ir prabangos. Bet irgi nereiktų jų per daug išlepinti, nes jie turi suprasti, jog jie priklauso tik nuo tavo malonės. Nes priešingu atveju gerai gyvenantys, bet dėl kažkokių priežasčių nepatenkinti pavaldiniai tampa išlepę ir ambicingi bei užsimano tave pašalinti. Dažniausiai ne itin maloniu keliu. Labai svarbu kontroliuoti šalies pajamas. Kuo mažiau žmonių žino, kur padėti pinigai, tuo geriau. Jeigu šalis turi gamtinių išteklių (kaip nafta ar panašiai) tai šiek tiek lengviau, jeigu šalis skurdi, nieko nebus, bet reikės stipriai apmokestinti liaudį (jie vis tiek nieko nereiškia, be to, kaip minėta, kuo jie turi mažiau resursų, tuo jie mažiau galvoja ir bruzda).

Labai svarbu, kad šalyje būtų soti kariuomenė, nes jiems teks šaudyti į tuos, kas pradės galvoti apie tai, jog reiktų keisti diktatorių. Į užsienio karus tikriausiai nereikės veltis, nes tarptautiniai konfliktai tik sukelia tarptautinės bendruomenės susidomėjimą ir norą tave nuversti ir pakeisti taip vadinama demokratija. Jeigu labai didelio genocido savo šalyje nedarai, tai demokratijos skleidimu dažniausiai visokie vakariečiai nesidomi. Jiems gal kartais reikia, kad juos paremtum Jungtinėse Tautose ar dar kur nors (na, kad leistum naudotis savo žeme karinėms bazėms, iš kurių bus puolamas ne toks protingas kaimyninis diktatorius), bet tokią paramą nesunku iš tavęs nusipirkti: keliasdešimt milijonų dolerių paramos, kuri tikriausiai nusės tavo ir tavo draugų asmeninėse sąskaitose yra žymiai pigiau nei statyti mokyklas, ligonines ir kitokiais būdais laimėti piliečių palankumą normaliomis demokratijos sąlygomis. Demokratija dar yra blogai vakariečių požiūriu ir dėl to, kad patys mąstantys žmonės  kartais galvoja ne taip, kaip vakariečiai norėtų – vat ima ir prasimuša koks nors jų islamiškumas ar dar nors velnias. Su diktatoriais susitarti tokių problemų nėra: keliasdešimt milijonų pinigų ir problemos išspręstos. Arabų šeichai puikiai gyvena ir be demokratijos.

Beje, autoriai teigia, jog panašus modelis gali būti taikomas ne vien valstybėms, bet ir kompanijoms, nes jų valdymo modeliai dažniausiai irgi yra tolokai nuo demokratijos. Bet gal čia nieko blogo.

Niall Ferguson: The House of Rothschild. Money’s Prophets 1798-1848.

Knygos, Konspiracijos, Pastebėjimai

Garsių bankininkų Rotšildų (Rothschild) pavardė ne vienam asocijuojasi su neišpasakytais turtais, neaprėpiama galia ir paslaptimis. Neretai jie figūruoja ir įvairiausiose konspiracijų teorijose, lyg jie būtų tie, kurie iš tiesų tampo viso pasaulio virveles ir priverčia geopolitiką vystytis jiems norima linkme. Tame iš tiesų buvo nemažai teisybės devyniolikto amžiaus pirmojoje pusėje, kai Rotšildai buvo patys turtingiausi žmonės pasaulyje ir labai artimai bendravo su Europos monarchais: jie buvo pagrindinis valstybių finansuotojas, tad nuo jų bent jau iš dalies priklausė ar Europoje vyraus taika, ar gali kilti karas (karai dažniausiai visgi finansuojami skolintais pinigais).

Niall Ferguson atliko milžinišką darbą, ir, praleidęs daug laiko benarstydamas Rotšildų korespondenciją (o Rotšildai kartais net kelis kartus per dieną susirašinėdavo tarpusavyje: tai, kas šiais laikais aptariama telefonu, išliko išdėstyta popieriuje), šios šeimos istoriją surašė dviejuose storuose tomuose. Perskaičiau dar tik pirmąjį, apimantį pirmąją XIX amžiaus pusę, o antrasis dar laukia savo eilės.

Rotšildai kilo iš Frankfurto, kur pačioje pradžioje vertėsi senų, kolekcinių monetų prekyba. Kartas nuo karto klientai siūlydavo atsiskaityti už monetas šiek tiek vėliau, tad senelis Rotšildas pamažu perėjo į pinigų skolinimo verslą. Kadangi tuo metu didžiausi kolekcionieriai buvo aukštuomenė, kurie kartu ir užimdavo svarbias pareigas valstybėje, pamažu, palaikant gerus santykius su klientais, buvo galima prieiti ir prie valstybinių paskolų. Tuo metu Vokietija dar nebuvo suvienyta, kiekvieną žemę valdė atskiras monarchas ar didikas, ir dažniausiai, vos ne kiekvienam iš jų reikėdavo finansinių paslaugų, o Rotšildai kaip mat tuo sugebėdavo pasinaudoti.

Penki Rotšildo sūnūs, kuriuos jis siuntė į Paryžių, Londoną, Neapolį ir Vieną (penktasis liko Frankfurte) pradžioje irgi užsiėmė tiesiog pirkliavimu: verslo Londone pradžia buvo gelumbės supirkimas Anglijoje ir jos eksportas į kontinentinę Europą. Tačiau kuo toliau, tuo labiau Rotšildų veikla apsiribojo finansine veikla. Kadangi Rotšildai turėjo savo biurus svarbiausiuose to meto finansų centruose, jie galėjo nesunkiai užsiimti arbitražu: tarkime britų svaro kursas Paryžiuje ir Frankfurte skirdavosi, o Rotšildai galėdavo šiuo skirtumu pasinaudoti, kai kiti finansų rinkos dalyviai dažniausiai iš už savo miesto kojos nekeldavo. Rotšildai taipogi galėjo efektyviai daryti tarptautinius „pervedimus“: jeigu Anglija skolindavo kelias tonas aukso Austrijai, Rotšildai apsiimdavo efektyviai atlikti šį pavedimą. Tam fiziškai gabenti aukso per visą Europą nereikėdavo: Londono biuras gaudavo auksą, o Vienos biuras auksą išmokėdavo iš savų atsargų vos ne tą pačią dieną (aišku, paėmęs už tai solidžius komisinius).

Pagrindiniai Rotšildų klientai buvo valstybės. Rotšildai labai retai kada skolindavo lėšas verslui ar prekybai: jų verslas buvo skolinti valstybėms, apsiimti jų obligacijų leidimu ir spekuliuoti rinkose. Tiesa, Rotšildai skolindavo pinigus fiziniams asmenims, jeigu buvo tikimasi, jog asmuo turi (ar turės) įtakos valstybėje: palankiai nuteiktus valstybės asmenis, būdavo žymiai lengviau gauti tuos pačius valstybės pavedimus. Meno kolekcionieriais Rotšildai irgi tapo ne iš paikystės, o dėl to, jog įvairiausi meno kūriniai yra labai tinkama dovana įtakingiems asmenims: meno kolekciją visada galima panaudoti savo tikslams siekti.

Iš dalies Rotšildų sėkmę galima paaiškinti ir sukurtu labai efektyviu komunikacijų tinklu: Rotšildai samdydavo specialius kurjerius, kurie kaip įmanoma greičiau pranešdavo jiems naujienas, kurios dar rinkos nebūdavo pasiekę. XIX amžiaus pradžioje žinios sklisdavo gana lėtai (juk nebuvo net geležinkelių!): jei Napoleonas laimėdavo mūšį kur nors netoli Rusijos, tai šios žinios pasiekdavo Londoną gal tik po savaitės. O juk tokios žinios galėjo stipriai įtakoti Prancūzijos obligacijų kainą Londono biržoje! Rotšildų komunikacijos kanalas buvo toks efektyvus, jog jie naujienas ir kito kontinento krašto sužinodavo bent pusdieniu ar visa diena anksčiau nei valstybių vadovai, o tai jiems leisdavo uždirbti nemažai pinigų rinkose. Šiuo Rotšildų komunikacijos kanalu naudodavosi net ir diplomatai ir tie patys valstybės veikėjai, kai norėdavo greitai, efektyviai, ir ne visada oficialiai, perduoti kokią nors žinią. Taigi, Rotšildai buvo tapę neoficialiu Europos aukštuomenės bendravimo kanalu: per juos praeidavo visi gandai ir nuomonės; jie iš tiesų buvo Europos diplomatijos „insaideriai“.

Tiesa, Rotšildų įtakos nereikėtų pervertinti: nors jie ir galėdavo spręsti, ar skolinti valstybėms karo tikslais, bei turėjo galimybių neoficialiai įtakoti Europos politiką, jie anaiptol nebuvo visagaliai, ir kartais ir juos užklupdavo netikėti įvykiai. 1848-ųjų metų neramumams bei ne vienos monarchijos pabaigai jie nebuvo pasiruošę, ir nedaug trūko, jog Rotšildų verslas tuo metu būtų žlugęs (juos išgelbėjo tik laiku iš Naujojo pasaulio parsiųsta tauriųjų metalų siunta). O ir banko grąža neatrodo labai didelė: neretai bankas sugebėdavo uždirbti tik 3-5 procentus pelno nuo savo turto.

Rotšildai išskirtiniai tuo, jog niekada neatsisakė savo žydiškumo, niekada neatsivertė į krikščionybę, nors tai jiems būtų suteikę daug privilegijų. Kilę iš beteisių žydų šeimos, per savo uždirbtus turtus jie padarė daug įtakos tam, jog žydai per XIX amžių įgautų daug teisių. Su Rotšildais įsitvirtino ir stereotipas, jog žydas yra skūpus ir pasakiškai turtingas, siekia sau naudos ir per savo turtą bei pažintis iš tiesų valdo pasaulį, nors niekas jam šios valdžios nesuteikė. Tapti turtingiausia pasaulio šeima, uždirbti tokius pasakiškus turtus per savo gudrumą ir darbą, o ne per pavedėjimą (kaip kad kitos to meto turtingiausios šeimos), nekalbant jau apie tai, jog visa tai pasiekta ne tik kad be privilegijų, bet net ir be krikščionims įprastų teisių, XIX amžiaus Europoje iš tiesų buvo kažkas naujo.