Laima Kastanauskaitė: Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918-1940)

Laimos Kastanauskaitės monografija apie įvairiausias tarpukario Lietuvos draugijas ir organizacijas (nesiverčia liežuvis kai kurias jų vadinti paramasoniškomis, o juo labiau masoniškomis) labai išsami ir įdomi – autorė tikrai daug laiko praleido bibliotekose ir archyvuose, rinkdama medžiagą. Ir rezultatas išėjo visai neblogas, jeigu nekreipsime dėmesio į tai, jog kažkaip bandoma suvesti, jog visos tos organizacijos, nuo baltistų iki Karininkų Ramovės ir absoliučiai visų tuo metu veikusių svarbiausiųjų partijų,  susijusios su masonais. Taip, iš tiesų, nemažai tarpukario Lietuvos iškiliausių žmonių buvo masonai (Baltrušaičiai, Biržiškos, V. Čepinskis, Vladas Jurgutis, Vincas Mickevičius-Krėvė, Petkevičaitė-Bitė, Mykolas Riomeris, Mykolas Sleževičius, Balys Sruoga, Vydūnas, Jonas Vileišis ir t.t.), bet abejotina, jog jų visas gyvenimas ir jų visa veikla tik ir buvo masoniška, tad jeigu jie buvo ir kokio nors kito judėjimo nariai, tai automatiškai nereiškia, jog šie judėjimai buvo masoniški. Remiantis tokia logika Kastanauskaitės monografijoje vos ne prieinama iki to, jog Vydūno dvasingumo paieškos Indijos kultūroje buvo ne kas kita, o masonų planas, o kadangi nemažai iškilių veikėjų, kurie dar buvo ir masonai, domėjosi baltų kultūra, pagonybe, tautosaka, tai būtinai ši veikla buvo kažkuo „paramasoniška“.

Tos tarpukario Lietuvoje gyvavusios idėjos, kurios neapsiriboja tautinės savasties paieškomis iš tiesų gal būt gali skambėti masoniškai: bet tik jei priimsime, jog Esperanto kalba, bei komunistų internacionalai tėra grynas masonų išmislas. Lietuvoje veikė tiek Esperanto kalbos gerbėjai, tiek komunistų pogrindis, jų nariais buvo ir Lietuvos masonai. Lietuvoje veikė ir Rotary klubai, ir šiaip įtakingi žmonės mėgdavo susirinkti bendruose vakarėliuose, pasilinksminti, aptarti reikalų, o kartu ir kurti planų. Lygiai taip pat, kaip ir dabar vakarėliuose kartais aptarinėjami reikalai, ir nieko čia išskirtinai masoniško.

Nepaisant šio monografijos trūkumo, knyga tikrai įdomi, kadangi neblogai atskleidžia tarpukario Lietuvos inteligentijos sroves ir tautos vertybių paieškas. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tautos šaknų paieškos atrodo naivios ir romantizuotos: to meto archeologai ir kultūros tyrinėtojai savamoksliai, jų išvados tikriausiai mažai objektyvios, jie kuria legendas, kurias patys nori girdėti. Taip atsiranda ir J.Basanavičiaus teorija, jog lietuviai kilę iš trakų genties, gyvenusios Bulgarijoje, Vydūno bei kitų rerichiečių svajonės apie Indijoje vis dar tebegyvenančią baltų gentį ir mūsų kultūrų artumą. Bandoma atkurti senovės baltų pagonių tikėjimą, jį pritaikyti dabarčiai (Visuomio religija), suvienyti latvius su lietuviais, sukurti bendrą baltų kalbą. Kai kurios idėjos skamba ganėtinai utopiškai, tačiau esi priverstas susimąstyti, kuri mūsų tautinio paveldo dalis iš tiesų sukurta būtent tame laikotarpyje (Ar iš tiesų ta lietuvių kalba panaši į Sanskrito? Kiek Gediminaičius galima vadinti lietuviais, jei jie gal net lietuviškai nešnekėjo, o tautiškumas jiems tikrai nerūpėjo?). Buvo gyva ir idėja, jog reikia visoms Baltijos jūros valstybėms susivienyti į vieną bendrą Baltoskandiją, mat didesnė valstybė yra galingesnė. Štai, praėjo pusšimtis metų, ir iš tiesų esame ekonominiais ryšiais labai glaudžiai susieti su Skandinavija – tikriausiai dar labiau nei su istorine kaimyne Lenkija.

Ar naftos kainos kyla dėl spekuliantų?

Niekam ne paslaptis, jog paskutiniu metu naftos kainos siekia naujas aukštumas. Neretai dėl to yra kaltinami spekuliantai — pastaruoju metu tapo itin populiaru investuoti į žaliavas, o ypač naftą. Juk kuo daugiau investuotojų ir fondų nori pirkti naftos, tuo labiau kyla kainos — bent jau taip argumentuojama spekuliantų vaidmuo naftos kainų kilime. Ir iš tiesų, naftos sandorių biržose nuo 2004-ųjų padaugėjo tris kartus (nors naftos kaina irgi patrigubėjo).

Bet prieš kelias savaites britų savaitinis žurnalas The Economist pateikia kitą versiją: visgi spekuliantai gal būt niekuo dėti. Didėjanti naftos kaina iš tiesų pritraukė investuotojus, bet ne atvirkščiai, kadangi nėra aiškios koreliacijos tarp spekuliantų aktyvumo ir žaliavų kainų. Kaip tik, tos žaliavos, kuriomis nėra prekiaujama biržose (o tuo pačiu, jas itin sunku įsigyti spekuliaciniais tikslais) pabrango dar daugiau nei nafta: kadmis pabrango dvigubai daugiau nei nafta, netgi ryžių kainų kilimas buvo spartesnis. Tuo tarpu tokios žaliavos kaip nikelis, kuriomis visgi prekiaujama biržose, nepaisant didėjančio spekuliacinių pinigų srauto spejo beveik dvigubai atpigti.

Spekuliantų pinigai, plaukiantys į naftos rinką, nedidina naftos kainų, kadangi investuotojai iš tiesų neperka pačios naftos — jie perka ateities sandorius. Kai ateina laikas ateities sandoriui išpildyti (t.y. reali nafta turėtų būti pristatyta pirkėjui), investuotojai arba parduoda naftą realiems pirkėjams, arba tiesiog pasiima pelną grynais: investuotojui tikros realios naftos niekada netenka pačiupinėti. Bet kuriuo atveju, fizinė nafta nedingsta iš rinkos, ji nėra kažkur užslepiama sandėliuose: investuotojai realiai tik lažinasi iš naftos kainos kilimo. Jeigu iš tiesų spekuliantai būtų didelė jėga, nustatanti naftos kainas, jos turėtų kristi kiekvieną kartą, kai baigiasi ateities sandorių galiojimo laikas (mat spekuliantams būtinai ateities sandorius reikia „uždaryti“ arba parduoti, prieš jiems baigiant galioti — ką jie veiktų su realia, o ne „popierine“ nafta?). Vieninteliai tikrieji realios naftos vartotojai yra naftos perdirbimo įmonės. Be to, teigiama, jog visos lėšos, investuotos į žaliavų fondus ar panašias spekuliacines finansines priemones, sudaro tik apie 225 milijardus JAV dolerių, o tai tik lašas jūroje, palyginus su 50 trilijonų JAV dolerių metine apyvarta visoje pasaulinėje naftos rinkoje.

Kelios knygos apie masonus

Šią savaitę į mano rankas pateko net dvi knygos apie laisvųjų mūrininkų judėjimą, kadangi tai man visai įdomi tema, nepraleidau progos jas perskaityti.

Pirmoji jų — W. Kirk MacNullyFreemasonry. Symbols, Secrets, Significance“ — puikiai iliustruota, joje daug masonų naudojamo inventoriaus bei šventyklų nuotraukų, bei trumpai išdėstyta brolijos istorija, tikslai, kai kurie simboliai. Visgi stipriausia šios knygos dalis yra iliustracijos: senovinės masonų prijuostės yra tikri meno kūriniai. Tikėjausi knygoje rasti platesnį masonų naudojamų simbolių aprašymą, ir nors jie prabėgomis paminimi, mano smalsumas iki galo liko nepatenkintas.

Užtat antroji knyga — Robert MacoyMasonic Manual: A Pocket Companion for the Initiated Containing the Rituals of Freemasonry“ (originaliai išleista 1853 metais) — pranoko mano lūkesčius. Joje aprašomas JAV naudojamas Jorko ritualas, nors pirmieji trys laipsniai lyg ir turėtų būti tie patys kaip ir kitur paplitusiame Škotiškajame rituale. Pačios apeigos aprašytos kukliai, bet pateikiamos simbolių prasmės ir pamokos, kurias turi išmokti masonas kiekviename laipsnyje. Štai pavyzdžiui mokiniui (Entered Apprentice, pirmasis masoniškasis laipsnis) tarp kitų simbolių reikia įsisavinti 24 colių liniuotės prasmę, kuri reiškia, jog reikia teisingai išnaudoti kiekvieną paros valandą, jos veltui neprašvaistant. Knygoje aprašytose priesaikose ir ritualuose nuolat pabrėžiama, jog masonas turi būti doras pilietis, laikytis visų įstatymų, bei aukštų moralės normų. Jorko ritualo aukštesnieji laipsniai susiję su krikščioniškąja mistika, net laipsnių pavadinimai byloja apie sąsajas su tamplieriais bei kitais senaisiais ordinais (geras klausimas, kiek iš tiesų masonai susiję su šiais ordinais — tikriausiai ne tiek jau ir daug).

Bonus nuoroda: Dokumentinis filmas apie masonus — pirma ir antra dalys.

Alexander Giese: Laisvieji mūrininkai

Tai nedidukė knyga apie masonų judėjimą ir jo istoriją, kuri parašyta paprasčiau ir suprantamiau (ir kurioje išdėstytoji masonų judėjimo prasmė artimesnė mano sampratai) nei Paul Naudon knyga. Knygoje pasakojama apie Europos šalių masonų judėjimo istorija, kuri kiekvienoje šalyje ganėtinai skyrėsi: vienose jie reiškėsi labai atvirai, o kitose, dėl jų propaguojamų demokratijos idėjų, jie buvo draudžiami ir engiami. Tam, kad valstybėje egzistuotų masonų ložės, reikia, jog toje valstybėje būtų vienokia ar kitokia žodžio laisvė. Reguliarūs masonai, kurių ložes pripažįsta motininė Anglijos masonų ložė (kaip kad ir Didžioji Lietuvos ložė) turi gerbti šalies įstatymus, tad ložės turi būti viešai registruojamos, kaip ir bet kuris kitas klubas ar judėjimas.

Šioje knygoje bažnyčios ir masonų judėjimo priešprieša aiškinama politine Italijos istorija: teigiama, jog Italijos masonai, skleisdami demokratiją ir kitas modernias vertybes (skatino tautinės valstybės kūrimą), buvo neparankūs popiežiui, kadangi tuo metu Šventasis Sostas Italijos žemes valdė Šventosios Romos Imperijos sudėtyje.

Įdomiausias šioje knygoje visgi yra skyrelis apie lietuvių masonų judėjimo istoriją. Apie pirmosios šių laikų ložės Renaissance įsteigimą 1993-aisiais metais rašoma:

Natūraliai kyla klausimas, kas skatino kurti laisvųjų mūrininkų judėjimą Lietuvoje? Manytume, kad buvo keletas priežasčių: noras, kad Lietuvoje veiktų tokios organizacijos, kokios veikia demokratinėse Vakarų šalyse, galimybė geriau pažinti tų šalių socialinę įvairovę, nors atgaivinti dar XVIII amžiaus antroje pusėje Lietuvoje susikūrusį judėjimą, skleidusį pažangą ir švietimą, pagarbos žmogui, laisvės ir lygybės idėjas, puoselėjusį toleranciją, užsiėmimą labdara. Taip pat ir suvokimas, kad organizacijų įvairovė, piliečių dalyvavimas visuomeninėse akcijose gali padėti skatinti lietuvių pilietinės visuomenės brandą. Žinoma, būta ir paprasto smalsumo, kai kada ir tuščių iliuzijų.

Tas paskutinis sakinys manau puikiai iliustruoja, kad masonų įvaizdis visuomenėje nevisai atitinka realybės. Nei jie slapti, nei jie rengia konspiraciją, nei jie protekcijas vienas kitam dalinantis galingas „saviškių“ klubas.

Konspiracijos teorijos

Mano dienoraščio skaitytojai komentaruose pasiūlė pažiūrėti keletą filmų, kuriuose teigiama, jog pasaulį valdo slapta grupelė žmonių (masonai, Illiuminati, jėzuitai, etc). Nesu konspiracijos teorijų šalininkas ir dažniausiai net ir į labiausiai įtikinamas iš jų žiūriu gana skeptiškai. Jau vien dėl to, jog konspiracijos teorijų požiūriu tie, kas valdo pasaulį savo virvučių traukiojimui pasirenka labai sudėtingas priemones. Viename iš pasiūlytų filmų teigiama, jog tam, kad valdyti JAV, jėzuitams reikėjo sukurti Federalinį rezervą, bet tam prieštaravo keli milijonieriai, tad reikėjo pastatyti Titaniką, juos ten privilioti, ir Titaniką nuskandinti – skamba maždaug taip įtikinamai, kaip paaiškinimas, jog kažkas ryte sukėlė vandentiekio avariją, dėl kurios buvo išjungtas karštas vanduo, ir man teko suirzusiam važiuoti į darbą ir pamiršti namie telefoną – net jei ir buvo toks prieš mane nusiteikusių konspiratorių tikslas, tai parodanti loginė grandinė švelniai tariant silpnokoka, be to, juk yra žymiai paprastesnių būdų priversti mane vieną dieną nesinaudoti savo telefonu.

Konspiracijos teorijos manęs neįtikina, nes manau, jog jomis tikintys žmonės pasiduoda tik teoriją patvirtinančių argumentų paieškai, ir nebesugeba objektyviai vertinti situacijos. Kai tikrai tiki, jog viskas klostėsi vienaip ar kitaip, priimi tik tuos argumentus, kurie tau priimtini, ir atmeti tuos, kurie nepritinka prie tavo susidarytojo vaizdo. Manoma, jog žmonės ką nors dažnai rinkdamiesi pirmiau nusprendžia intuityviai, kas jiems labiausiai patinka, o tik po to ieško racionalių loginių argumentų, kurie paremtų šį pasirinkimą. Tad konspiracijos teorijas palaikantieji man primena žydų minią iš Monty Python filmo „Life of Brian“: minia sumaišo niekuo dėtą žmogų Brajaną su Kristumi, ir Brajano klausia, ar jis yra Mesijas; šis atsako, jog ne, bet miniai tai nė motais, nes juk „tik tikras Mesijas sakys, jog jis nėra Mesijas“; galų gale, kai Brajanas neapsikentęs minios ir vadovaudamasis logika miniai pradeda šaukti, jog jis yra Mesijas, minia taip pat džiugiai atsako „taip ir žinojom, kad tu Mesijas!“ – kad ir ką sakytų Brajanas, minia jį laikys Mesiju. Lygiai taip pat, kad ir kokie faktai liudytų prieš konspiracijos teorijas, visada bus jomis tikinčiųjų, nes jie pasirinks ir priims tik tuos faktus, kurie atitinka jų tikėjimą.

Turiu susidaręs teigiamą nuomonę apie masonus, jie nėra labai paslaptingi, o jų nariais yra milijonai žmonių. Pagrindinė jų veiklos idėja yra anonimiškai daroma labdara – anonimiškai todėl, jog kai nežinai, kas tau padarė gera, geradarį pradedi matyti kiekviename žmoguje: gal tai buvo kaimynas? troleibuso vairuotojas? mano viršininkas? Ar masonai padeda vienas kitam? Tikriausiai. Lygiai taip pat, kaip ir kiekvienas turbūt neatsisakytų šiek tiek labiau pasistengti pažįstamo labui. Ar jie valdo visuomenę? Kadangi masonais būna daug įvarių profesijų žmonių, kurie normaliame gyvenime turi savo pareigų ir galios, tai atsakymas priklauso nėra paprastas, bet ne toks kaip norėtų įteigti konspiracijos teorijos. Tikslo valdyti pasaulį masonai neturi, kaip kad tokio tikslo neturi ir kokio nors bridžo klubo nariai, tačiau bridžo klubo nariai yra gydytojai, verslininkai, įmonių vadovai, o gal tik ir studentai, bet pabaigę bridžo partijas, jie grįžta į pasaulį, kuriame gydo, daro verslą, vadovauja, o gal ir tik studijuoja – ir galbūt turi nemažai įtakos visuomenei.

Kai kalba užsisuka apie masonus, visada kažkaip nejučia pradedu gudriai šypsotis. Ne, tikrai nesu masonas („tik tikras masonas sakys, jog jis ne masonas!“ :)

Paul Naudon: Masonai

Į perskaitytų knygų lentyną atgulė ir liesa knygelė apie masonus, kurioje aprašoma masonų istorija, jų principai, apeigos ir panašūs dalykai, kurie bendram išsilavinimui tikrai nekenkia.

Masonai, pačioje judėjimo pradžioję buvę kažkas panašaus į architektų profsąjungas, vėliau pritraukė labai daug su architektūra nesusijusių žmonių, kuriuos vienijo religingumas ir tolerancija įvairioms idėjoms. Galų gale masonai buvo tapę laisvamanių priebėga, skleidusi lygybės, brolybės ir vienybės idėjas, tačiau kartu ir sauganti senuosius ritualus, kurie daugiau ar mažiau yra slapti ir susiję su Antikos misterijomis, hermetizmu ir kitais įdomiais dalykais. Kiekvienas masonų ložės narys turi pripažinti ir tikėti į aukščiausiąją dievybę, turi prisiekti ant šventosios knygos (jeigu masonas yra krikščionis – tai ant Biblijos), stengtis gyventi pagal aukštas moralės normas, užsiimti labdara, padėti kitiems broliams. Itin didelis dėmesys yra skiriamas taip vadinamam joanizmui – visoms Biblijos knygoms, kurias parašė Jonas (Evangelija pagal Joną, Apreiškimas, t.t.)

Viena man patikusi masonizmo idėja apie paslapties perdavimą: tikrosios masonų paslaptys yra tokios, kurios negali būti sakomos adeptui, ir kurias jis turi sužinoti pats, žingsnis po žingsnio šifruodamas simbolius.