Sandra Bernotaitė. „Akys chimeros“.

Sandros Bernotaitės knygos tema ganėtinai nišinė: vieną 1939 metų vasaros dieną Lietuvos rašytojus aplanko svečiai iš Lenkijos ir ta proga jie visi garlaiviu plaukia Nemunu. Nors eiliniam skaitytojui ne visi niuansai gal bus pagaunami (tikrai nežinojau apie kokias nors poetų intrigas ar jų buvusį gyvenimą ir nuotykius), bet tarpukario Lietuvos vaizdas nupieštas talentingai. Su visomis aktualijomis, kivirčais, politinėmis pažiūromis, požiūriu į lenkus, komunizmą. Knygoje labai patiko kasdienių detalių gausa, gyvenimo paveikslas kaip tik ir susideda iš tokių smulkmenų.

Sandra Bernotaitė knygą stengėsi rašyti tarpukario kalba, naudodama to laikotarpio frazes ir išsireiškimus. Vietomis tai džiugino ir suteikė papildomo žavesio, nors kai kur atrodė kažkaip dirbtinai. Bet čia tik mano nuomonė, tikriausiai yra labai sunku atkurti šnekamąją to laikotarpio kalbą: kad ir kaip stengtumeisi, ji gaunasi kažkiek „knyginė“, be keiksmažodžių ir kiek nenatūrali.

Bet apskritai kalbant – tokių knygų Lietuvoje reta ir jų labai laukiu. Smagu skaityti kokybiškus lietuviškus romanus, ypač kai matosi kiek darbo į juos įdėta.

Viltė Migonytė-Petrulienė. Weekendų miestai ir priemiesčiai. Kaip buvo kuriami modernūs kurortai tarpukario Lietuvoje.

Džiugu, kad mokslinės monografijos išleidžiamos patraukliai sumaketuotos, su daugybe brėžinių, iliustracijų ir nuotraukų. Gal kiek gaila, kad tekstas vis tiek gana moksliškas ir bus patrauklus tik siaurokam ratui: moksliniai darbai turi savo specifinę struktūrą ir kalbą. Tiesa, net ir moksliniu požiūriu galima rasti pastabų: informacijos ir faktų daug, bet vaizdas gana paviršutinis, išvadų mažoka, galima pasigesti kažkokios sistemiškumo. Na, gal tik man taip pasirodė, juk nesu nei architektūros, nei urbanistikos specialistas.

Tarpukario Lietuvoje buvo tik keli kurortai: Birštone bei Likėnuose prie Biržų buvo užsiimama gydomosiomis procedūromis, o Palangoje buvo vystomas modernus laisvalaikio kurortas su gausybe pramogų. Aplink Kauną irgi dygo „savaitgaliniai“ kurortai, kur buvo galima trumpam pailsėti: Aukštoji Panemunė, Kulautuva, Kačerginė, Lampėdžiai. Kuršių Nerija beveik išskirtinai buvo skirta užsieniečiams, Juodkrantėje bei Smiltynėje daugiausiai svečiavosi vokiečiai, lietuviams šie kurortai nebuvo patrauklūs. Įdomu tai, kad kurortų architektūra specifinė: juose reikia sanatorijų, gydyklų, vilų, kurhausų (kuriuose veikdavo restoranai, vykdavo šokiai ir panašios pramogos). Kadangi tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje atsirado noras atostogų metu keliauti ten, kur galima pailsėti, kurortų infrastruktūra buvo kuriama beveik nuo nulio. Tiesa, architektūriniu požiūriu buvo žiūrima į vakarus. Medinės vilos turi daug vokiškos, Alpių architektūros bruožų. Vėlesniais tarpukario metais „drožinėjimai“ tapo nebepopuliarūs, jie per daug priminė carinę medinę architektūrą, o ir lenkiškas Zakopanės stilius dėl politinių priežasčių buvo atgrasus: pradėta statyti modernius namus, kuriuose vyravo tiesios sienos ir plokšti stogai. Modernas atėjo ir į kurortus.

Kadangi Druskininkai tuo metu priklausė Lenkijai, pagrindinis gydomasis kurortas Lietuvoje buvo Birštonas. Daug organizacijų ten statė savo poilsio namus, buvo steigiamos valstybinės gydyklos. Tai turbūt pirmasis toks valstybinio masto projektas sukurti kurortą su sava infrastruktūra: Palanga prieš nepriklausomybę buvo kuriama Tiškevičių pastangomis, daugiausiai savoms bei giminės draugų reikmėms. Lietuvos vakarėjimas ir požiūrio pasikeitimas labai staigus ir stiprus: dar prieš nepriklausomybę atrodė, jog yra didžiulė gėda, jei jūroje vienu metu maudosi vyrai ir moterys, o prieš antrąjį pasaulinį karą veikė ir nudistų pliažas. Tiesa, lyg ir Kuršių nerijoje, tad ne lietuvaičių pamėgtas.

Knygoje norėjosi daugiau rasti kurortų gyvenimo detalių, papročių. Tačiau knyga daugiausiai apie architektūrą bei urbanistiką: kadangi tai visgi mokslinis darbas, tikriausiai nelabai gali pykti.

Romas Treinys – „Dziedas“

Sunku šią knygą vertinti vienu matu – galėtum sakyti, kad neišpasakytai skani, tik iki galo neišmaišyta ir vietomis prėska, su nuobodžiais grumzuliukais. Jei būtų vien pasakojimas apie Plunksnelę ir Dzūkijos kaimus – „Dziedas“ būtų viena labiausiai man patikusių šiuolaikinių lietuviškų knygų. Tačiau dalys apie senesnius laikus – ne tokios ryškios, labiau mėgėjiškos, nedarančios įspūdžio, tad net nežinau, kaip šią knygą vertinti kaip visumą. Gal tiesiog pritrūko gero redaktoriaus? Deja, nesužinosime, nes autorius jau miręs. O ir knygos kelias į leidyklas nebuvo labai lengvas.

Noriu pagirti knygos dalis apie tarpukario ir šių laikų Dzūkiją: fantazijos ten nemažai, bet kaimo charakteris ir veikėjai nupiešti talentingai, galėtum ir patikėti, jog viskas taip ir buvo. Gal ir galima sakyti, kad tai gana paprastas pasaulis – visada žinai, kas atstovauja gėriui, o kas blogiui – bet bravūros, optimizmo ir šaunumo herojams nestinga net sunkiausiomis bei žiauriausiomis akimirkomis. Dzūkijos žmonės visada turi savo požiūrį į pasaulį, ir žaidžia ne stipriųjų primestomis taisyklėmis – iš esmės, jie nepalaužiami. Gal tai ir naivus požiūris, bet jis kažkuo žavus, tokio optimizmo mūsų romanuose mažoka, mes mieliau linkę giedoti graudžius verksmus. Su malonumu tokių herojų kompanijoje išlenkčiau alaus po kaimo beržu ir išklausyčiau jų porinamas neįtikėtinas istorijas. Na, arba jas galima perskaityti šios knygos puslapiuose. Beveik taip pat gerai.

Alex Storozynsky: „The Peasant Prince. Thaddeus Kosciuszko and the Age of Revolution“

Kadangi neseniai lankiausi Valdovų rūmų parodoje, skirtai 1791 metų gegužės 3-iosios konstitucijai, vis daugiau turiu noro paskaityti ką nors apie to meto Lietuvos istoriją. XVIII amžiaus pabaiga Abiejų Tautų Respublikai trimis padalinimais pasibaigė tragiškai, tačiau įvykiai tuo metu klostėsi dramatiškai, ir, drąsiai galima teigti, jog net ir būdama politiškai silpna, Respublika buvo viena progresyviausių to meto valstybių pasaulyje. Mūsų Konstitucija užtikrino plačias laisves (nors ir nenuėjo taip toli, kaip norėjo Tadas Kosciuška — baudžiava vis dar nebuvo panaikinta) ir buvo priimta beveik be kraujo praliejimo: galima sakyti, kad Prancūzų revoliucijos idėjos pas mus atėjo taikiai, tik, deja, jos buvo nepalankios išorės priešams, kurie turėjo kitų planų.

Apie Tadą Kosciušką buvau girdėjęs ne tiek ir daug – buvo nesėkmingo 1794 metų sukilimo lyderis, lyg kovojo už JAV nepriklausomybę ir dėl to aukščiausias Australijos kalnas pavadintas jo vardu. Na, dar viena svarbiausių gatvių Vilniuje turi jo vardą ir maždaug tiek. Perskaitęs šią jo biografiją atradau savo kone idealų herojų: žmogų, kuris visada buvo kuklus ir atjaučiantis, kuris turėjo nepalenkiamas vertybes visada kovoti už laisvę ir apsisprendimo teisę, be galo mylėjo savo tėvynę, buvo sumanus karo inžinierius ir generolas, reikalui esant drąsiai prisiimdavęs atsakomybės naštą net jei kova atrodė beviltiška. Ir visa tai daręs vien savo įsitikinimų vedamas, nereikalaudamas atlygio, ne garbės, turto ar galių vaikydamasis.

Kosciuškai nelabai gerai susiklostė meilės reikalai: įsimylėjęs turtingos aukštuomenės šeimos dukterį, buvo sugalvojęs su ja pabėgti, mat vedyboms prieštaravo dukros tėvas. Tačiau jam pačiam teko išvažiuoti į Ameriką ieškoti garbės. Čia jis įsisuko į Nepriklausomybės karą, dvejus metus statė West Point tvirtovę (kurioje vėliau įsikūrė žymiausia JAV karo akademija), užsidirbo labai darbštaus, atsidavusio ir protingo žmogaus reputaciją. Daugelis užsieniečių kariškių per tą laiką JAV padarė nemažą karjerą, užsidirbo pinigų ir medalių, tačiau Tadui Kosciuškai labiau rūpėjo ne vietinės politinės intrigos, o gerai atliktas darbas. Amerikoje Kosciuška tapo geriausiu draugu su Benjaminu Franklinu, jį labai gerai vertino ir generolas Vašingtonas. JAV – antroji Kosciuškos tėvynė, kurios pagarbą jis nusipelnė sunkia kova už jos nepriklausomybę.

Laimėjus Nepriklausomybės karą Kosciuška grįžo į tėvynę, bet čia jis nebuvo labai vertinamas: nors karalius ir davė jam tarnybą kariuomenėje ir jis buvo antrasis generolas po karaliaus sūnaus. Abiejų Tautų Respublikoje brendo pokyčiai, sklandė lygybės ir brolybės idėjos, kurios buvo vainikuotos gegužės 3-iosios konstitucija. Kosciuška pritarė šioms idėjoms, nors norėjo, kad būtų eita dar toliau: jis manė, jog vienintelis būdas atsilaikyti prieš Rusijos bei Prūsijos kariuomenę yra panaikinti baudžiavą ir duoti pilnas teises visiems valstiečiams – tik jie, kovodami už savo teises gali atsilaikyti prieš stipresnę galią. 1794-aisias metais Tadui Kosciuškai teko vadovauti sukilimui prieš karalių, kuris jau buvo pasiryžęs viską atiduoti Rusijai, Prūsijai ir Austrijai. Deja, ši kova buvo nesėkminga, palaikymo iš bajorų ir bažnyčios buvo per mažai: gal būt Kosciuškos idėjos buvo per ankstyvos.

Po sukilimo Kosciuška buvo įkalintas Sankt Peterburge, paskui buvo sutarta, kad jis prisieks nekovoti prieš carą ir dėl to bus paleisti visi politiniai kaliniai iš Abiejų Tautų Respublikos. Tada Kosciuška vėliau grįžo į JAV, kur sutarė su Franklinu, kad savo testamentu išpirks Franklino vergus ir suteiks jiems laisvę bei išsilavinimą (Franklinas to irgi, deja, neįgyvendino), vėliau grįžo į Europą, nes tikėjosi, kad su Napoleono iškilimu bus galima atkurti Lenkijos valstybę. Beje, pamatęs, jog Napoleonas tampa autokratišku diktatoriumi, atsisakę su juo bendradarbiauti ir išliko ištikimas savo vertybėms. Kosciuška buvo Prancūzijos revoliucionierių paskelbtas Prancūzijos garbės piliečiu.

Ne viskas Kosciuškai sekėsi, ne visus mūšius jis laimėjo, ne visada galėjo išeiti iš derybų su aukštai pakelta galva. Bet niekada jis nesivaikė garbės ar galios, gyvenimo pabaigoje žaidė ne politinius žaidimus, o kartu su valstiečiais dirbo žemę. Buvo gerbiamas tiek pasaulio galingųjų, tiek valstiečių, vergų, žydų ar miestiečių, nes kovojo tiek už savo, tiek už jų laisves. Idealas, kuriuo verta sekti.

Egidijus Aleksandravičius: „Adamkus“

Kai Vagos knygyno populiariausių naujų knygų dešimtuke pamačiau naują Egidijaus Aleksandravičiaus knygą apie Valdą Adamkų, ilgai svarstyti nereikėjo: domino tiek rašytojo, tiek biografijos herojaus asmenybės, tad nenuostabu, kad iš knygos tikėjausi nemažai. Deja, ji tapo metų nusivylimu. Negalėčiau jos pavadinti niekaip kitaip kaip Adamkaus hagiografija, šventojo gyvenimo aprašymu. Esu skaitęs paties Valdo Adamkaus dienoraščius – jie žymiai labiau savikritiški, žmogiški, arčiau realybės, geriau atskleidžiantys prezidento asmenybę. Juk visi klysta, visi turi silpnumo akimirkų, ir ne viskas gyvenime būna tik teigiama.

Knygoje erzino ne vien tik panegirikos stilius. Knygos kalba, lyg Vilniaus Rožytės apdarai, perpildyti pompastiškų pasikartojančių išsireiškimų, kuriuos skaitydamas vis cituodavau žmonai, tik greitai šis žaidimas mums nusibodo – galėjai cituoti kas antrą pastraipą. Turbūt problema tame, kad autorius stengėsi parašyti ne istoriko darbą, o populiarų kūrinį, kuriame susipina ne vien įdomus pasakojimas, bet ir raiški lietuviška kalba. Taikyta į literatūros klasikus, bet manau, kad nepavyko.

Bėda ir tame, kad istorijos mokslo požiūriu ši knyga irgi nenusisekusi: vadovautasi ryškiai per mažai šaltinių. Daugiausiai remtasi pačio Valdo Adamkaus publikacijomis, dienoraščiais ir pokalbiais su juo. Tame nieko labai blogo matyt nėra, tačiau knygoje piešiamas paveikslas labai paviršutiniškas, per ne lyg teigiamas ir nusaldintas. Suprantama, apie Valdo Adamkaus jaunystę ar karo metus sunkoka surinkti dokumentinių įrodymų ar liudininkų pasakojimų (nors, aišku, tai būtų labai vertinga istoriniu požiūriu), tačiau net ir ne tokie šlovingi antrosios Adamkaus kadencijos metai knygoje užima labai mažai vietos. O juk su juo dirbusių žmonių yra daug, prie pilno paveikslo daug kas galėtų pridėti savo spalvų. Tik, deja, šia galimybe nepasinaudota.

Kad ir kaip ten būtų, Valdas Adamkus yra svarbi asmenybė Lietuvos istorijoje, žymiai labiau teigiama nei prieštaringa. Tačiau norint suprasti jo pasaulėžiūrą geriau skaityti jo paties dienoraščius.

Geriausia knyga apie Lietuvos-Lenkijos istoriją

Jau nepamenu, kur pamačiau šios knygos rekomendaciją, bet ji pasiteisino su kaupu. Roberto Frosto „The Oxford History of Poland-Lithuania Volume I: The Making of the Polish-Lithuanian Union, 1385-1569“ yra itin išsamus darbas apie Lietuvos ir Lenkijos istoriją iki pat Liublino Unijos. Šiame penkių šimtų puslapių tome surašyti ne vien tik istoriniai faktai ir datos, bet ir pateikiama informacija apie tai, kaip šiuos faktus interpretuoja vieni ar kiti istorikai. Tai, galima sakyti, atvėrė man visai kitą pasaulį: natūralu, kad Lietuvos istorija mokykloje dėstoma remiantis Lietuvos istorikų požiūriu, o apie kitus požiūrius Baltarusijoje ar Lenkijoje geriausiu atveju išgirsti tik tiek, kad „jie savinasi Lietuvos istoriją ir viską fabrikuoja“. Problema tame, kad rašytinių šaltinių iš Gedimino ar Jogailos laikų nėra itin daug, o ir sutartys surašytos gana aptakiai – vienas žodis gali pakeisti esmę ir jį galima interpretuoti visiškai priešingai. Ir šios interpretacijos atsirado ne vien dabartiniais laikais, jau tuoj po Krėvos Unijos 1385-aisias lenkai ją laikė Lietuvos valstybės pabaiga, nes jų manymu Lietuva visiškai buvo prijungta prie Lenkijos karūnos, o lietuvių didikai iki pat Liublino Unijos aiškino, kad Lietuva išliko savarankiška ir autonomiška, lygi su Lenkija, tik valdoma vieno valdovo. Nuo tokio niuanso vėliau priklauso ištisų šimtmečių istorija ir galios balansas: ar čia mes prisijungėm, ar susijungėm?

Kad istorija nėra tikslusis mokslas jau buvau supratęs senokai, bet ši knyga leido giliau suprasti, kodėl kai kuriais klausimais ginčytis turbūt net nėra prasmės, nes niekada tam nebus teisingo atsakymo. Tarkim, ar Vytautas valdė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip suverenus valdovas? Lyg ir ne, nes nuolat tarėsi su Jogaila ir visada pripažino, jo viršenybę. Bet kodėl jį laikome valdovu? Teisiškai juk valdė Jogaila. Panašaus lygio diskusija kaip su Vytauto Landsbergio prezidento statusu. Kaip ir valdė, kaip ir oficialiai – ne. Bet pajausti niuansus ir suprasti tikrąsias to matu valdovo galias (tiek Vytauto Didžiojo, tiek Vytauto Landsbergio atveju) reikia gero istorijos supratimo ir išsilavinimo, kurį turi ne kiekvienas. Mokykloje mus mokė viską sudėlioti į aiškias dėžutes: nuo šitų metų iki tų valdė tas, po to kelis metus anas, o dar vėliau trečias. Jei dar iškali kelių mūšių datas, tai istorijos pažymiai bus puikūs. Nors nė velnio nesupranti kaip tarp vieno ir kito valdovo keitėsi galios santykis su didikais, priešais, sąjungininkais ir aplinka: kartais valdovas būna nominalus, o jį tampo interesų grupės, kartais jis būna tas, kuris diktuoja sąlygas. Iškali datas, bet nežinai, kuo jos svarbios, nejauti konteksto.

Šioje knygoje sužinojau labai daug naujo apie Jogailos ir Vytauto santykį. Lietuviškame istorijos požiūryje Jogaila yra toks kaip ir išdavikas, išmainęs savo protėvių žemes į Lenkijos karūną, o vat Vytautas – puikiausias politikas, kuriam, tik per tuos pačius lenkus nepavyko gauti karūnos ir išlaisvinti Lietuvos iš Lenkijos jungo. Jogaila gavo Lenkijos karūną ir už tai gavo teisę valdyti tiek Lietuvos tiek Lenkijos žemes. Vytautas nebuvo patenkintas, kad savo tėvonijos žemių negavo (Trakai ir Vilnius), tad keletą kartų teko jam bėgti pas Ordiną ir ten ieškoti sąjungininkų. Objektyviai žiūrint, tai Vytautas yra tas neteisėtas valdovas, kuris bando susigrąžinti tai, ką teisėtas valdovas – Jogaila – iš jo šeimos atėmė. Net susidėdamas su priešais, net pažadėdamas jiems Žemaitiją, kuri jam nepriklauso. Neteisėtai ir įvairiomis priemonėmis. Bet galų gale susitaiko su Jogaila, gauna ko nori, nes teisingai susiklosčius aplinkybėms jis tampa labai naudingas Jogailaičiams. Karalius Lenkijoje – renkamas, tad nebuvo automatiškai aišku, kad Jogailos palikuonys paveldės Lenkijos sostą. Jeigu Jogailaičių neišrinktų, jiems beliktų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostas – tai kaip draudimo polisas, kad neliksi bežemis. Taigi, ilgainiui Jogaila turėjo interesų stiprinti Lietuvos autonomiją ir didinti jos galią – jei Jogailaičiai nesėdėtų ant Lenkijos sosto, bent jau turėtų stiprų balsą Lenkijos karalystėje, o kuo daugiau autonomijos – tuo laisvesnės rankos veikti ateityje. Net ir Lietuvos (t.y. Vytauto) karūnavimas – šio žaidimo dalis. Vytautas jau buvo senas ir be vyriškos lyties palikuonių, tad pagal lietuvišką teisė, jo karūna greitai būtų perėjusi Jogailai arba jo palikuonims. Neišrinksit Lenkijos karalium? Turim kitą karūna, kuri dar geresnė, nes tikrai pereina pagal paveldėjimą ir nereikia žaisti su rinkimais. To išgąsdinti lenkai sutiko, kad Lenkijos karūna pereis Jogailaičiams, ir Lietuvos karūnos nebereikėjo.

Sako, kad čia pirmas knygos tomas, tad turėtų kažkada pasirodyti ir tolimesni. Laukiu su nekantrumu.

Antanas Šilkūnas – „Laimės trupiniai“

Kai koks pažįstamas išleidžia knygą, o ypač, jei ta knyga debiutinė, imiesi ją skaityti su tam tikru nerimu: nors ir labai džiaugiesi, kad tam pažįstamam pavyko tapti autoriumi, bet baiminiesi, kad knygą teks pabaigti kiek „iš mandagumo“, prisivertus. Juk knygą skaitai ne todėl, kad apie ją sužinojai įžymių kritikų recenzijose ar matei ją klasikos sąrašuose – ji tavo rankose tik todėl, kad kada vėl sutikęs savo pažįstamą autorių galėtum jį pagirti ir paglostyti jo savimeilę.

Tai šiuo atveju baiminausi be reikalo. Antano Šilkūno knygą „Laimės trupiniai“ suskaičiau su dideliu malonumu. Ši knyga kupina vaizdingų gyvenimiškų istorijų iš Antano vaikystės, gyvenimo kaime ir šiuolaikinių žvejybų bei vakarėlių. Gal iki Vacio Maslionkos pasakojimų galutinai ir netempia, bet užtat žinai, kad visos šios istorijos – tikros ir neišgalvotos. Ir papasakotos tokia pat ryškiai originalia Antano kalba, kurias jis jas porina prie butelio kasmetinėje mūsų kompanijos žvejyboje Mingės kaime (dažniausiai meškerės ten net nesivežu – važiuoju ten dėl gamtos, žuvienės ir Antano pasakojimų).

Aš pats užaugau Kaune, todėl Antano istorijos man atveria visiškai man nepažįstamą kaimo pasaulį, kuriame bėgioja vištos, baba eina skersti kiaulės, reikia kūrenti pečius ir sunkiai nuo mažumės dirbti ūkio darbus. Nors esame kone vienmečiai ir užaugę toje pačioje Lietuvoje, mūsų patirtys tokios skirtingos! Man tai – lietuviška egzotika, nepažintas pasakų pasaulis. Su originaliai stipriais kaimo išsireiškimais bei beveik neišcenzūruota kalba.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. III tomas. 1984-1990.

Prieš keletą dienų pabaigiau ir paskutinįjį, trečiąjį, Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Laukiau šio trečiojo tomo, nes jis liečia itin svarbius Lietuvai įvykius, kuriuose Baltušis užėmė atsargią poziciją ir nepalaikė nepriklausomos Lietuvos idėjos. Na, gal ne tiek kad nepalaikė, o tiesiog ja netikėjo. Jo įsitikinimu, nepriklausoma Lietuva nėra įmanoma, kadangi gyvename stiprių ir galingų valstybių interesų zonoje, tad neišvengiamai mums reikia glaustis prie vienos ar prie kitos. Rusai ne tokie protingi kaip mes, tad geriau su jais – bent jau pergudrauti juos galima ir papirkti visokiausiais skilandžiais. O štai, jei būsime Vokietijos ir Vakarų įtakos zonoje, tai greitai prapulsime, būsime asimiliuoti – juk mes ne tiek išsivystę ir kultūriškai stiprūs. Atsitiks kaip su Prūsija. Ironiška, kad Baltušis, nors ir nepritaria Lietuvos nepriklausomybei, visomis keturiomis būtų už Lietuvos narystę Europos Sąjungoje: kažkuriame įraše kaip tik ir svarsto, kad vienintelis šansas Lietuvai išlikti ne Tarybų Sąjungoje būtų stipri Europos šalių federacija, į kurią būtinai mums reiktų įstoti. Neklydo.

Beje, toks Baltušio požiūris pilnai atitinka ir jo gyvenimą: visada jis veikia ne savo paties iniciatyva, o kitų parėdymais, visada viską jaučia užsitarnavęs ne pats, o per valdžios malonę. Tad ir kitų žmonių iniciatyvos jam atrodo įtariai ar net juokingai – kurgi čia prieš valdžią pašokinėsi, tik nemalonę užsitrauksi. Geriau jau gudriai prisitaikyti. Įraše apie „Caritas“ organizacijos steigiamąjį susirinkimą tai labai aiškiai matosi: Baltušis juokiasi, kad štai susirinko pulkas dievobaimingų moterėlių su keliais kunigėliais ir išsikėlė tikslą šelpti vargšus. Ką gi jos prišelps ir padės, jeigu ištisa Komunistų Partija su valdžios aparatu dešimtmečiais stengiasi skurdą panaikinti plačiojoje tėvynėje, bet vis tiek jiems niekas nesigauna. Juokingi tie moterėlių tikslai ir tiek. Tiesiog negali sovietinis žmogus įsivaizduoti, kad nuo jo asmeninio indėlio kas nors priklauso, kad pats žmogus gali tikėti savimi ir jam valdžios leidimo ar patepimo nebūtinai reikia. Žiūrint į dabartinę visuomenę tokių žmonių irgi netrūksta: tie, kurie netiki savimi, kurie nemano, kad savo pastangomis ką nors gali įtakoti ar pakeisti, yra linkę tikėti keisčiausiomis sąmokslų teorijomis ir galvoti, jog vis tiek viskas pasaulyje surežisuota. Nebe komunistų partijos, bet farmacijos kompanijų, Bilo Geitso, Sorošo, žydų (aišku, kaipgi be jų!), gėjų ar masonų. Ar tik nėra svarbiausias vaistas nuo šios ligos ne tiesiog švietimas ir aiškinimas (dažniausiai tai duoda tik neigiamų emocijų, ką galima pastebėti per piktus komentarus interneto erdvėse), o pasitikėjimo savomis jėgomis ugdymas? Žmogus, tikintis savimi – stiprus žmogus.

Grįžtant prie Baltušio dienoraščių, mane labai nustebino pokyčių greitis. 1987 rugpjūčio 23-ą dieną – pirmas mitingas prie Mickevičiaus paminklo, iki tol Baltušio dienoraštyje – jokių užuominų apie tai, kad kažkas bręsta. Kelis metus vyko Gorbačiovo vykdoma blaivinimo kampanija, kažkiek leista lengviau ir aštriau kalbėti, bet tas mitingas atrodo toks kaip lietus iš giedro dangaus. Bet vėlgi… nulijo ir tiek, pusę metų visiškai ramu, iki 1988 vasario 16-osios, kai tautos budimas jau akivaizdus. 1988-ųjų vasario 15-ąją Baltušis, vienintelis iš rašytojų, pasako kalbą pasmerkdamas tautos sąjūdį, ir nuo to laiko viskas jau rodos nulemta: pozicija tvirta ir jos keisti nebebus galima. Per dvejus metus (1988 vasaris – 1990 kovas) viskas keičiasi visiškai kosminiu greičiu: trispalvė Gedimino bokšte, grąžinta Arkikatedra, griuvusi Berlyno siena, sušaudytas Čiaušesku, naujai išrinkta Aukščiausioji Taryba, Nepriklausomybė. Kadangi esu gimęs 1982-aisiais, tai kažkiek tuos metus atsimenu, bet vaikui tai atrodė labai natūraliai. Kai perskaitai tris tūkstančius puslapių apie tarybinę buitį ir netikėtai nelauktai užplūsta atgimimo banga – įspūdis labai stiprus.

Matas Šalčius: „Svečiuose pas 40 tautų“

Šį sutrumpintą knygos leidimą, pasirodžiusį paskutiniais sovietiniais metais, prisimenu iš vaikystės. Pamenu, jog varčiau šią storoką knygą ir žavėjausi jos pasakojimais – tiesa, taip jos niekada ir nepabaigiau, mat dešimties nesulaukusiam jaunuoliui nuotykių ten buvo per mažai. Nukonkuravo ją indėnų istorijos. Ir štai šiemet ją pagaliau įveikiau visą.

Matas Šalčius buvo garsus tarpukario Lietuvos keliautojas, kartu su Antanu Poška motociklu išsiruošęs į rainių (tigrų) tėvynę – Indiją. Pakeliui su Poška susipyko tiek, kad jo net savo knygoje nemini – jų keliai išsiskyrė Irane. Poška kelionėje užtruko aštuonerius metus, Šalčius – trumpiau. Spėjo grįžti Lietuvon, išleisti šešis knygos apie kelionę tomus ir užsidirbti neblėstančią šlovę. Antanas Poška irgi išleido du tomus apie savo kelionę pavadinimu „Nuo Baltijos iki Bengalijos“.

„Svečiuose pas 40 tautų“ įdomi savo senovine kalba: vienas žodis, kurį tikrai norėčiau kada panaudoti – „vėpsykla“ – apibūdina turistinius objektus, bet šiais laikais puikiai gali būti pritaikomas tokioms pasyvioms pramogoms kaip televizorius ar begalinis socialinių tinklų „skrolinimas“). Įdomu ir tai, ką autorius galvoja esant įdomiausia to meto skaitytojui: dažniausiai šalies aprašyme minima kas toje šalyje auginama, kokie gyvuliai laikomi, iš ko žmonės pragyvena. Daug politinės analizės ten nėra. Nors gal iš tiesų ir yra, tik jos neliko sutrumpintame leidime – visgi šis leistas 1989 metais ir iš jo išimta „daug nesvarbių svarstymų apie šalių istoriją“. Knygoje stipriai jaučiasi ir Indijos romantizavimas, bendrų šaknų su sanskritu paieška. Matyt, tuo metu lietuvių kalbos, kaip itin senos kalbos, išskirtinai išlaikiusios archajines sanskrito formas, idėja buvo labai stipri. Ir jau tais laikais visiems reikėjo aiškinti, kad mes tikrai ne rusai ir su jais nieko bendro neturime.

Knygos pradžia man buvo žymiai įdomesnė – joje aprašoma kasdieninė kelionė motociklu, įdomūs kelio nuotykiai, žavi net ir nuobodesni kelio etapai – taip žymiai geriau gali įsijausti į kelionę ir „keliauti kartu“. Pasiekus Iraną pasakojimas tampa nebe toks detalus ir praranda didžiąją dalį žavesio: keliaujama jau traukiniais, laivais ar pakeleivingomis mašinomis, bet kartais iš kelių mėnesių apsistojimo tėra tik vienas ar du puslapiai. Taip prarandi tą magišką jausmą, jog esi kelionės bendrakeleivis, telieka atskiri reportažai, tinkantys laikraščių straipsniams. Įdomu, bet nebe asmeniška.

Kaip ten bebūtų, tai lietuviškoji kelionių aprašymų klasika.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. II tomas. 1976-1983.

Pagaliau įveikiau antrąjį Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Kaip ir tikėjausi, šis kiek nuobodokas – matosi, kad net pačiam autoriui buvo nelengva jį prisiversti rašyti: 1982-ieji metai beveik visai nepildyti. Atrodo, kad su senatve išsikvėpė ir kūrybinės galios (nors ir anksčiau rašyti sunkiai sekdavosi, nes viską nustelbdavo susitikimai ir išgėrimai su skaitytojais), išblėso meilė meilužei Daliai, beliko tik buitiniai reikalai, konfliktai šeimoje, protekcijos ir paaštrėjęs antisemitizmas. Akivaizdi senatvė.

Tiesa, senatvė kažkiek nugludina ir aštresnius kampus, o gal tiesiog nebelieka tiek daug energijos vidinėms rašytojų rietenoms. Rašytojų sąjungos intrigėlės pasitraukę kažkur į antrą planą: kai nieko naujo nebeparašai, tai matyt ir nėra dėl ko pergyventi, kad vienaip ar kitaip tave „atžymės“. Beliko tik naudotis senomis pažintimis, išsireikalauti pastovaus vairuotojo, geresnio buto (persikėlė iš 4.5 kambarių į 5.5 kambarių butą, kad ir ką tie „pusiniai“ kambariai reikštų), pasistatyti sodybą Molėtuose. Buitis ir išgėrimai suėda vis daugiau gyvenimo laiko. Kai nebegali visko pakęsti, nueini į Vilniaus 14-ąjį knygyną ir iš to pykčio prisigeri.

Įdomu, kad II-ame tome žymiai labiau jaučiamas antisemitizmas: atrodo, jog dėl visokių smulkių jo nesėkmių kalti tik žydai. Pirmame tome apie juos dar buvo ir teigiamų atsiliepimų: visada Baltušiui buvo miela pasišnekėti su protingu ir nagingu dantų techniku Šlomovičium, bet tas išvyko į Izraelį ir dabar žydai neša tik nelaimes. Partijoje ir tarybinėje santvarkoje visi tik atlieka jiems surežisuotą vaidmenį, nieko patys nesprendžia, o režisierius kaip ir aiškus — viskas čia žydų sąmokslas.

Žiūrint iš šių laikų gana keistai atrodo Baltušio suvokiama savo paties rolė tarybų santvarkoje: darau ką man liepia, nieko nesprendžiu, pats savo minčių neturiu. Nors, kita vertus, kaip žymus rašytojas, privalau viešai, per laikraščius ar televiziją, ką nors pabarti, iškelti žmonių ydas. Aišku, viskas aplinkui korumpuota, visi kyšininkauja, tad geriausia rinktis tokias ydas, kur neužkliudysi nieko iš galingųjų. Tarkim, peikti visuotinę girtuoklystę, nors pats kas antrą dieną dienoraštyje skundiesi, kad vėl stiprios pagirios. Esi liaudies deputatas, ilgametis komunistų partijos narys, rašytojų sąjungos veikėjas, taikos komiteto pirmininkas, bet visa vieša „politinė“ veikla tik ir apsiriboja keliais straipsniais spaudoje apie girtuoklius – jokių realių pastangų ar minčių, kaip įtakoti valdžios sprendimus. Viskas ir taip nuspręsta, nieko čia nepadarysi, nebent tik gali įtakoti geresnio sau buto paskyrimą. Arba padėti pažįstamam būti priimtam į universitetą. Arba gauti kailinius žmonai. Arba importinius treningus sau. Arba leidimą dukrai išvykti į užsienį. Daug reikalų. Netgi labai.

Beje, labai man patiko Venclovos atsiliepimas apie Baltušio dienoraščius. Taikliai surašyta.

Pirmojo tomo apžvalga.