Adomas Mickevičius: lenkų tautos knygos

Ėjo 1832-ieji metai, ir, tuoj po nepavykusio 1830-ųjų sukilimo, Paryžiuje buvo išleista Adomo Mickevičiaus brošiūra „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“. Pernai ji pirmą kartą išleista lietuvių kalba.

Visai nesvarbu, kad knygoje kalbama apie lenkų tautą – Adomo Mickevičiaus ir tų laikų suvokimu lenkai buvo visi Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, nesvarbu kokia kalba jie kalbėtų. Šiai lenkų tautai Mickevičius priskiria Mesijo vaidmenį – tai tyriausia tauta, kuri visada didžiausia vertybe laikė laisvę (tereikia prisiminti „liberum veto“ ir vyravusį požiūrį, jog niekas mums čia nenurodinės), tad per savo idėjas ji laisvę atneš ir kitoms pasaulio tautoms. Susižavėjimas Prancūzų revoliucija jau buvo priblėsęs, tad tikrosios laisvės nešėjos pasauliui kėdė tuo metu buvo kaip ir laisva. Ir negali sakyti, kad lenkai ta mintimi netikėjo – jau verta prisiminti vien Kosčiuškos keliones į JAV bei kovas „už mūsų ir jūsų laisvę“ – liberalizmas mūsų kraštuose turi tikrai senas tradicijas.

Buvo labai įdomu paskaityti ir apie Lenkijos (na, tuo pačiu ir Lietuvos) santykį su religija: laisvė yra visiems duota Dievo, todėl niekas neturi teisės jos varžyti. Visiems galioja ne šiaip kokia įstatymai ar teisės, o tik Dievo įsakymai – visokie nurodymai ir potvarkiai pareina iš žmonių, dažniausiai diktatorių, tad į juos nereikia kreipti dėmesio. Lenkai nereikalauja jokių teisių – jie net nepripažįsta, kad kažkas jas gali suteikti, nes iš prigimties visi žmonės yra laisvi ir nevaržomi.

Knygoje daug kalbama ir apie filaretiškas / humanistines / masoniškąsias vertybes: valdžios postas yra našta dėl tėvynės, o ne tai, ko turėtum siekti ir kuo pelnytis. Itin pabrėžiama tolerancija kitiems: visi mes turim nuodėmių, bet jei tik ieškosime kas pas ką yra blogo, niekada nieko gero nenuveiksime: pastebėti gerus dalykus žmoguje žymiai sunkiau, nei jo ydas. Lygiai taip, kaip žymiai lengviau pastebėti skylę paveiksle, nei suprasti jo meninę vertę. Ieškodami, kas sužlugdė Abiejų Tautų Respubliką irgi prie nieko neprieisime ir tai nepadės atstatyti tai, kas sugriauta: tai galima pasiekti tik per nesavanaudišką atsidavimą tėvynei ir ryžtą dėl jos aukotis. Taip pat žymiai svarbiau pirma atgauti valstybingumą, nei pešiotis dėl to, kaip ta atstatyta valstybė turėtų būti valdoma: ar tai respublika, ar monarchija ar dar kas nors. Dažnai tie žodžiai aktualūs ir dabar: per smulkias rietenas neretai galima pamiršti esmę.

Kone Evangelijos tonu parašyta brošiūra kai kur skamba naivokai (ypač lenkams priskirdama pagrindinio liberalumo šauklio pasaulyje rolę), ypač žinant, kad Abiejų Tautų Respublikos žemėms per porą šimtų metų po padalinimų dar teko iškęsti dar ne vieną kančią. Bet knyga duoda labai nemažai peno pamąstymui apie ATR bei Lenkijos identitetą, santykį su tikėjimu, idealizmą ir vertybes. Liberalizmas šiais laikais kone tapatinamas su merkantilistišku požiūriu: liberalai tiesiog garbina pinigus ir nori jų daugiau uždirbti, tačiau čia Adomas Mickevičius kaip tik lenkų laisvės troškimą priešina anglų norui viską skaičiuoti pinigais – vadovautis vien tik interesais yra žema, lenkas yra už laisvę pasiryžęs padėti savo galvą, net jei tai neracionalu. Kartais norėtųsi, kad tokio užsidegimo tarp mūsų būtų daugiau.

Pradingusios Europos karalystės

Šios knygos jau šiemet tikriausiai nebespėsiu perskaityti, nors liko gal tik keliasdešimt puslapių, tačiau ji patenka į šiemet geriausių skaitytų knygų dešimtuką. Ypač tuo, kiek ją skaitydamas sužinojau naujo.

Istoriko Norman Davies knygą „Vanished Kingdoms“ užtikau kažkuriame nenaujų knygų knygynėlyje Londone ir nusipirkau vien dėl to, kad joje yra vienas (bene išsamiausias) skyrius apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Knyga stora ir rimta: tai penkiolikos skirtingų, nebeegzistuojančių Europos valstybių istorijos (tiesa, „nebeegzistuojančių“ gal kiek naudojamas laisvokai – rašoma ir apie Airiją, ir apie LDK, kurios vis dar gyvuoja panašiais vardais, bet jau kaip respublikos. Ir, tikėkimės, dar ilgai gyvens). Buvo labai įdomu skaityti apie visiškai artimų šalių istoriją: supratau, kad mokykloje mus mokė labai siaurai ir tik tai, kas susiję su Lietuva – tarkim, nieko nežinojau apie tai, kaip čia gavosi, kad Kryžiuočių ordinas per kelis šimtus metų, net po sutriuškinimo Žalgirio mūšyje, sugebėjo transformuotis į vokišką Prūsiją, kuri tapo stipriausia Vokietijos dalimi (ir, teutoniško karingumo dėka privedė iki pasaulinių karų). Buvo labai įdomu skaityti ir apie Galiciją – Abiejų Tautų Respublikos dalį, kuri per padalinimus atiteko Austrijos-Vengrijos imperijai. Pasirodo, jie turėjo gana didelę autonomiją, nors ir buvo pats skurdžiausias imperijos kraštas. Vėliau kraštas pateko Lenkijos jurisdikcijai (po to kai šaunuolis kareivis Šveikas Pirmajame Pasauliniame Kare kovojo Austrijos pusėje), ir tik po Antrojo Pasaulinio karo didžioji dalis atsidūrė Sovietinėje Ukrainoje. Galicija pagal savo etninę sudėtį labai panaši į prieškario Lietuvą: daug žydų miestiečių (kalbančių jidiš, bet besimeldžiančių hebrajiškai), nemažai lenkų (kalbančių lenkiškai, bet besimeldžiančių lotyniškai), daug rusėnų, kurie lyg ir vėliau jau save identifikuoja kaip ukrainiečius (kalbančių vietiniu dialektu, nors bažnytinė kalba – senovės slavų). Po pasaulinių karų ir etninių valymų liko daugiausiai ukrainiečiai, kaip ir pas mus – lietuviai. Ir net jų vietiniame liaudies buities muziejuje galima rasti skirtingų regionų valstiečių namus, rakandus ir aprangą, perkeltas muziejun trobas, klėtis ir bažnyčias, bet nepamatysi jokios medinės sinagogos ar žydiško štetlo žymių, lyg jų ir nebūtų buvę. Kaip ir pas mus.

Buvo ypač įdomu skaityti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, išdėstytą ne lietuvio ranka. Vytautas čia ne toks jau romantiškas, o labiau intrigantas, vis nepaklūstantis susitarimams, kurie mus su Lenkija buvo surišę nuo pat Krėvos Unijos laikų. Pasirodo, visai nedaug buvo iki to, kad būtume tapę ne Abiejų Tautų Respublika, o Trijų Tautų Respublika: Ukraina galėjo turėti savą autonomiją. Tikiu, kad daugiau istorija besidomintiems tai nebus labai nauja, bet man, daugiausiai apie savą kraštą skaičiusiam tik iš vietinių šaltinių, buvo labai įdomu: visgi daug romantikos ir legendų bet kuriuose istorijos pasakojimuose.

Knygoje yra ir skyriai apie žymiai senesnes karalystes: Burgundiją, Savoją, Aragoną (pasirodo, Aragono karaliai – vikingiškų gotų šaknų, tad jų vardai skamba labai jau pažįstamai – Ramūnas / Raimundas, Petronėlė…), Bizantiją ar Tolosą. Visgi Norman Davies specializuojasi Rytų Europos istorijoje, ir tai matosi: mums geografiškai artimesni skyriai žymiai platesni ir kokybiškesni. Už ką tikrai nepykstu.

Kabinetas 339

Nepaisant to, kad daugelis dalykų jau ne kartą skaityti internetinėje žiniasklaidoje, tai labai svarbi knyga šiuolaikinei tiriamajai žiniasklaidai. Kruopščiai, detalė po detalės sudokumentuotas tyrimų prieš Skvernelį procesas atskleidžia žurnalistų darbo kasdienybę, o kartu ir paaiškina daug dalykų, kurie tuo metu atrodė keistoki: ypač buvo įdomu sužinoti staigaus žurnalisto Černiausko pasitraukimo priežastis ir užkulisius. Interesų grupės, šantažas, ciniška politika, asmeninė nauda, žaidimai po kilimu, informatoriai, įtampa, išdavystės – čia visko yra.

Vienintelis dalykas, kuris knygoje erzino, tai per daug supaprastintas kalbos stilius ir kalbėjimas trečiuoju asmeniu. „Žurnalistas Pancerovas nuėjo į barą „Gringo“ išgerti alaus“, „Birutė aptarė naujienas su kolega“. Suprantama, jog norima išlaikyti objektyvumą, bet galų gale gaunasi šiek tiek keistai: istorijos kulminacija vis tiek yra draugo ir bendradarbio išdavystė, kurios tiesiog negalima papasakoti atsiribojant be asmeninių potėpių. Net ir be Černiausko įvykių visoje knygoje yra jaučiama įtampa dėl Skirmanto Malinausko pozicijos – jis kaip ir buvęs bendradarbis ir draugas, bet nuėjęs į kitą barikadų pusę. Kad ir kaip būtų, asmeninių emocijų tokiais atvejais tikriausiai neįmanoma ištrinti, o stengiantis jas pridangstyti tekstas gavosi ganėtinai negyvas. Kita vertus, manau, kad pačio pasakojimo objektyvumas yra išlaikytas pagal aukščiausius standartus: faktai kelis kartus pertikrinti, jais nesuabejosi.

Belieka tik apgailestauti, jog dabartinei valdžiai šie žurnalistiniai tyrimai visai nesvarbūs: visi priekaištai ir nuodėmės numojamos ranka, galima elgtis taip, kaip nori. Tikėkimės, kad bent jau rinkėjai į tai atsižvelgs: kuo daugiau žmonių perskaitys šią knygą, tuo bus visiems geriau.

Lietuvos totoriai XIX amžiuje

2000-aisias metais pradėjau studijuoti Vilniaus Universitete ir pirmaisias metais turėjome išklausyti kursą, pavadinimu „Mokslinių tyrimų pagrindai“. Nebepamenu, kas jį dėstė, bet tai buvo griežta standžiai suveržtų į rėmus apipelijusių klišių mokykla: moksliniame darbe privaloma literatūros apžvalga su ne mažiau kaip keliasdešimt išnašų (viena išnaša – vienas sakinys apie ją, tad pakakdavo perskaityti literatūros šaltinio santrauką), būtina vartoti sukaulėjusią nevaizdžią formaliąją kalbą, ir, pageidautina, bent keletą kartų kiekviename puslapyje įvelti žodį „problematika“. Tai suteikia moksliniam darbui žymiai daugiau svorio, eliminuoja bet kokią abejonę mokslininko rimtumu ir, matyt, padvigubina šansus būti išspausdintam kokiame nors vietinės reikšmės mokslinių darbų žurnale. Niekada tokių aukštumų nepasiekiau.

Tamaros Bairašauskaitės monografija „Lietuvos totoriai XIX amžiuje“ – idealus tokio mokslinio darbo pavyzdys iš 1996-ųjų, atitinkantis visus tuos mokslinių tyrimų pagrindų standartus, kurių mus mokė. Sausas, pabrėžtinai formalus, besiremiant tik oficialiais šaltiniais, lyg ir apie totorius, bet visai be jų dvasios: medžiagos archyvuose perversta labai daug, tačiau ji taip išdžiovinta, jog telikęs tik sausas faktų rinkinys, pagal kurį suprasti tikrąjį totorių gyvenimą XIX amžiaus Lietuvoje ne ką lengviau nei iš PVM deklaracijų suvokti, ką galima nusipirkti Maksimos parduotuvėse. Kadangi pati autorė yra totorių kilmės, toks apsiribojimas vien tik oficialiais valstybinių archyvų dokumentais (surašymų duomenys, mokestiniai sąrašai, bajorystės įrodymų bei teismų bylos) glumina – negi tikrai nėra kokių nors bendruomenės laiškų, pasakojimų ar atsiminimų, kurie suteiktų tiems oficialiems dokumentams gyvybės ir spalvos?

Kad ir kaip ten bebūtų, kažkiek vis tiek apie totorių gyvenimą XIX amžiuje sužinojau. Buvo jų apie 4-7 tūkstančiai, gyveno ne vien aplink Vilnių bei Trakus, bet ir tolėliau, beveik visi buvo pripažinti bajorais. Nežinojau, kad keletas kilometrų nuo mano senelio tėviškės, Vinkšnupiuose, dar nuo Vytauto Didžiojo laikų buvo totorių dvaras ir netgi apie šimtą metų stovėjo medinė mečetė. Totoriai nuo seno tarnaudavo kariuomenėje, turėjo atskirus pulkus, o už tarnystę gaudavo žemių bei dvarus – toks jų bajoriškas statusas buvo pripažintas ir po Lietuvos-Lenkijos padalijimo. Lyg ir buvo ištikimi carui, atrodo, jog į sukilimus nesivėlė, tad buvo laikomi patikimais, mielai priimami į valstybės tarnybą. Tikybos laisvė ir toliau jiems buvo leidžiama, nors valdžios potvarkiais jie buvo priskirti prie Krymo dvasinių vadovų. Kas buvo labai nepatogu, nes sueuropėję lietuviški totoriai su jais nelabai ką turėjo bendro. Įdomu tai, kad užfiksuota keletas moterų „atsivertimų“ į katalikybę arba stačiatikybę: pagal Rusijos potvarkius buvo draudžiama tuoktis skirtingų tikybų žmonėms, tad atsivertėlės iš karto valdžios akyse buvo laikomos išsiskyrusios su savo vyrais musulmonais. Tai buvo geras pretekstas pabėgti nuo buitinio smurto.

Gaila, kad monografija menkai atskleidžia Lietuvos totorių vidaus gyvenimą: kaip jie priėmė valdžios pasikeitimą, ar bendruomenė sustiprėjo, ar atvirkščiai – įgavus daugiau galimybių siekti karjeros ne vien karyboje ėmė asimiliuotis? Ar iš karto atmetė griežtesnį islamą, kurį praktikavo Krymo totoriai? O gal visgi moterų „atsivertinėjimai“ į krikščionybę rodė, kad ir Lietuvos totoriai gyveno gana griežtais papročiais? Gal daugokai tikėjausi.

Loreta Anilionytė – „O kas po to?“

Apie Loretą Anilionytę sužinojau gana atsitiktinai, skaitinėdamas komentarus apie nediduką lietuviškos literatūros skandaliuką, nuraibuliavusį internete, kai naujausia Sabaliauskaitės knyga „Petro imperatorė“ nebuvo nominuota kokiai tai premijai. Kažkas komentaruose teigė, jog Sabaliauskaitė gana primityvi rašytoja, ir jai visai ne vieta lietuviškų rašytojų žvaigždyne, ypač kai yra tokių rašytojų kaip Anilionytė. Kadangi šią pavardę išgirdau pirmą kartą, pasigooglinau, susiradau jos knygą senų knygų svetainėje ir nusipirkau.

Na, perskaičius „O kas po to?“ gal jo nelaikyčiau pačiu stipriausiu visų laikų lietuvišku romanu, bet šarmo jame yra nemažai. Net jei puslapių buvo padauginta – tos pačios užstrigę idėjos greitai pradėjo kartotis ir jau knygai įpusėjus norėjosi kuo greičiau sulaukti kulminacijos ir išrišimo. Bet turinys – iš gyvenimo, nes, jei teisingai suprantu, pradėjus rašyti romaną, jis persikėlė ir į realybę, buvo atkartotas ne vien knygos puslapiuose.

Tai knyga apie dainininką Edmundą Kučinską ir pačią autorę, tapusią jo meiluže. Du labai skirtingi personažai: paprastos gyvenimo filosofijos dainininkas, labai mylintis moteris, turintis provincišką estetikos suvokimą, ir sofistikuota mokslų daktarė filosofė, besistengianti jam parodyti, jog jis turėtų nusimesti savo padorumo kaukę ir nebijoti būti savimi – tik taip jis iš tiesų taps žvaigžde. Tiesą sakant, gal kiek ir keista, bet man dainininkas buvo artimesnis ir suprantamesnis nei filosofė: jos rafinuotumas ir sofistika dažnai atrodė kažkokia netikra, be elegancijos ir žavesio. Lyg restorane gertum šampaną iš plastikinio puodelio, o ir pats šampanas pasirodytų tesąs Alitos šampanizuotas birzgalas už kelis eurus. O gal tai reiškia, kad man pačiam iš kelnių kišenės dar vis žagrės rankenos kyšo?

Bet pagrindinė idėja vis tiek verta dėmesio: Lietuvos žvaigždės stengiasi viską daryti „pagal vadovėlį“, teisingai, taip, kaip patinka publikai. Scenos ir asmeninis gyvenimai labai skiriasi, ypač jei koncertuoji provincijoje. O jei tik žvaigždutės nebijotų būti savimi, jos galėtų tapti tikrai stipriomis asmenybėmis. Bet ar tai reiškia, jog Egidijus Dragūnas yra pats geriausias visų laikų lietuviškas atlikėjas?

Nesitikėkite atsikratyti knygų

Būtent taip vadinasi Umberto Eco ir Jean Claude Carriere pokalbių apie knygas knyga. Du intelektualai, knygų kolekcionieriai, įdomiai kalbasi apie knygų reikšmę, ar jos išnyks, kas jose juos žavi, pasakoja apie savo knygų kolekcijas (kiekvienas turi keliasdešimt tūkstančių knygų biblioteką), kokias knygas pasilieka, kurių ieško įsigyti ir pan. Visai įdomus pafilosofavimas, pasakojimai apie inkunabulus (knygas, išleistas nuo Gutenbergo Biblijos iki 1500-ųjų), kokios knygos išlieka iki mūsų, o kokios – ne, ir panašiai.

Trumpai tariant, tai kaip gero podcasto tekstas. Lengvai sukramtomas, bet intelektualus, toks, kokį malonu skaityti. Ar ten radau ką nors labai gilaus? Na, gal kažkiek. Bet jei esi skaitęs Umberto Eco semiotikos darbus ar net tas pačias jo grožines knygas, tikriausiai labai daug ko naujo neatrasi. Bet kaip savaitgalio skaitinys, tiko puikiai.

Gal kiek įdomesnė šios knygos įsigijimo istorija: pirkau ją Sostinės dienose. Vos tik paėmus ją į rankas, pripuolė pardavėja, kuri iš karto puolė aiškinti, kad ši knyga – ne tokia kaip visos Umberto Eco knygos (suprask, čia ne grožinė literatūra, atsargiai, kad nenusiviltum). Patikinus, kad esu skaitęs ir labiau mokslines autoriaus knygas, pardavėja pradėjo tikinti, jog tai mėgstamiausia Gitano Nausėdos knyga: „sakė taip per radiją dar tada kai prezidentu nebuvo. O jis taigi daug apie knygas nutuokia, kolekcionuoja jas“. Po tokios reklamos tikrai teko pirkti.

Kristina Sabaliauskaitė – „Petro imperatorė“

Antrosios Rusijos imperatoriaus Petro I-ojo žmonos Martos Skowronskos istorija tikrai įdomi: tėvai lyg nuo Minsko (nors iki galo to niekas negali įrodyti), augusi Latvijoje Baltijos vokiečių šeimoje, karo su švedais metu paimta į nelaisvę, sekso vergė, tampa caro meiluže ir galų gale – imperatoriene (tiesa, valdo tik porą metų). Neraštinga pelenė „iš Vakarų“, pakilusi iki carienės.

Išraitytų ilgųjų Sabaliauskaitės sakinių šioje knygoje nėra – visgi tai pačios Martos pasakojimas, o ji kalba neįmantriai, reikalui esant ir nusikeikdama. Gaila tik, kad pati istorija pasirodė gana nykoka – o potencialo ryškiai papasakoti visas Rusijos dvaro intrigas ir įtaigiai atskleisti Rusijos mentalitetą juk buvo. Na taip, ne kartą minima, kad jie prasigėrę barbarai, mušantys žmonas ir valdantys žiaurumu bei absoliučiu galios demonstravimu, bet veikėjai kažkokie simplistiniai, karikatūriški. Gal jie taip ir turėjo atrodyti iš neraštingos imperatorienės požiūrio kampo, bet atrodo, kad visgi tai gali būti ir rašytojos kaltė.

Kažkiek skaitant nervino ir nuolatinis imperatorienės aikčiojimas apie idealų Vilnių – lyg tai būtų Vakarų civilizacijos bamba. Lietuvių skaitytojui gal ir malonu, bet kai Petras I-asis kviečiasi italų architektus ir perka ispaniškus koklius Sankt Peterburgo statybai, nes nori, kad rūmai būtų panašūs į tokius, „kokie būna Vilniuje“ – emm… kažkas čia perspausta ir nebetikra.

Aišku, didžioji Sabaliauskaitės knygų vertė yra daugybė istorinių detalių (tiesa, nevisada lengva atrinkti, kurios yra tikros, o kurios pagražintos – visgi tai ne istorinis traktatas): visada malonu skaityti apie žinomas vietas ir įsivaizduoti, kaip ir kuo ten gyveno žmonės. Kiek sunkiau su veikėjų asmenybių gyliu ir laikmečio dvasios pajutimu: romantizuotos praeities detalės turi polinkį tapti tikru daiktų mišku, silva rerum, per kurio tankmę nebesimato gamtos grožio.

Česlovas Milošas – „Isos slėnis“

Šiek tiek gėda, kai Nobelio literatūros premijos laureatas užaugęs Lietuvoje, o aš nesu skaitęs jokios jo kūrybos. Spragą užtaisiau, bet gana sunkokai.

„Isos slėnis“ – tai tarpukario Lietuvos kaimas Milošo vaikystės akimis. Su ryškiais personažais, suskilusia visuomene, dar ne iki galo išvarytais velniais. Dvare augantis ir labiau lenkas nei lietuvis berniukas sunkiai ieško savo vietos: nei jis gali didžiuotis savo šeima, kuri net savo šlėktišką išdidumą baigia prarasti, nei savo pasiekimais medžioklėje. Tikriausiai dalį to galima nurašyti paauglystės savasties paieškoms, bet vis nepaleidžia jausmas, kad jis taip ir liks čia nepritapėliu, kad ir koks gražus ir romantiškas tas Isos slėnis.

Iš tiesų, labai gerai suprantu, kodėl Česlovo Milošo kūryba verta Nobelio: kai poetas rašo prozą, ji gaunasi raiški ir vaizdinga. O kur dar sugebėjimas į kelis šimtus puslapių sudėti tokią galybę tarpukario Lietuvos temų: lenkai ir lietuviai, turtas ir skurdas, vaikai ir suaugę, mergos ir klebonai, senieji pagonių velniai ir krikščionybė, šlėktiška aukštuomenė ir valstietija, dvarų nuosmukis ir žemių „parceliavimas“. Spalvinga, jautru, perlieta gaivališka tautos sąmone, su daug vaikiško romantizavimo, kuris pamažu blėsta su gyvenimo patirtimi. Bet skaičiau sunkiai. Neprilipo. Likau nepritapęs, kaip ir pagrindinis knygos veikėjas Tomas.

Pilietybės išsaugojimo referendumas – negaliu apsispręsti

Prisipažinsiu, kad likus tik gerai savaitei iki referendumo dėl pilietybės išsaugojimo vis dar nesu iki galo apsisprendęs kaip balsuoti. Referendumo intencijos tikriausiai geros, bet įgyvendinimas kelia klausimų, ir nesijaučiu iki galo užtikrintas, kad visi iki galo į juos rimtai žiūri. Lyg ir būčiau linkęs pilietybės išsaugojimui pritarti, bet jaučiu kažkokią keistą abejonę – lyg su džiaugsmu balsuočiau už elektroninio balsavimo įteisinimą iki galo nesuprasdamas jo rizikų (jeigu ką, tai esu stipriai „prieš“ elektroninį balsavimą), o tik vertindamas intencijas.

Teigiamai balsuoti norėčiau, nes manau, jog šiuolaikinė valstybė nebėra ribojama teritorija – geru piliečiu gali būti ir gyvendamas visai kitur. Visai nesvarbu, jog jau dešimtmetį dirbi Londone ar gyveni JAV: jeigu tik yra noras turėti ryšį su Lietuva, tokio noro nereikia slopinti. O ir šiaip, kuo toliau, tuo labiau ribos tarp fizinių valstybių nyksta, nes didžiąją laiko dalį pradedame leisti virtualioje realybėje, kur tavo IP adresas neturi daug reikšmės (nors kuo toliau, deja, visgi jo reikšmė irgi didėja). Be to, realybėje tokių „naujų“ piliečių bus tikriausiai ne tiek jau ir daug: gal tik keli tūkstančiai, tad ar verta dėl to sukti galvą ir ieškoti rizikų?

Lygiai taip pat esu už tai, kad emigrantams būtų galima lengviau keliauti: net jei jie jau įsišaknijo kitose šalyse ir gavo jų pilietybes, Lietuvos pasas suteiktų Šengeno erdvės privalumus. Tai neabejotinas pliusas, palengvinantis gyvenimą, ypač tokioje aplinkoje, kurioje Britanijos išėjimas iš Europos Sąjungos gali sukelti papildomų nepatogumų.

Iš kitos pusės, referendumu keičiame Konstituciją, kurioje numatyti pamatiniai valstybės principai, o dabartinėje formuluotėje pilietybės išsaugojimas numatytas tik Lietuvos Respublikos piliečiams pagal kilmę, kurie įgyja euroatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios (ES ir NATO) valstybės pilietybę: ganėtinai specifiška, bet kartu teoriškai su rizika, kad tie kriterijai gali keistis. Taip, suprantu, kad tai yra saugiklis, kuris šiuo metu mus saugo nuo priešiškų valstybių bei „žalių žmogeliukų“, nes išeliminuoja visus, kurie yra už ES ir NATO ribų, bet ar jis bus pakankamas po 20 metų? O po 120-ies? Būčiau žymiai labiau už tai, kad pilietybė būtų išsaugoma visiems, nesvarbu, kokios valstybės pilietybę jie įgyja – taip bent jau rizikos tampa visiems aiškesnės ir suprantamesnės. O jei dėl tokio pasiūlymo daugelis nebūtų linkę pritarti, gal ir dabartinis variantas visgi nėra toks geras? Taip, Konstitucijos atžvilgiu esu konservatyviai paranojiškas.

Turiu ir filosofinių abejonių dėl priesaikos kelioms valstybėms vienu metu. Gerai, jeigu interesų konfliktas niekada nekyla, visada išliekame sąjungininkai ir esame tose pačiose barikadų pusėse. Bet net ir tada, kovojant su vienu priešu, kurios valstybės kariuomenėje turėtų atlikti pareigą dvigubas pilietis? Kuri valstybė turi viršenybę? Kartu su pilietybės teikiamomis privilegijomis ateina ir pareigos, bet ar dvigubi piliečiai net labai norėdami jas gali vykdyti? Šiuo metu asmuo įstatymiškai gali būti tik vienoje santuokoje arba politinėje partijoje, vienguba pilietybė irgi turi logikos. Reziduoti kitoje ES valstybėje turint Lietuvos pilietybę niekas nedraudžia.

Dar gera savaitė galvojimui.

Rūta Oginskaitė. „Gib a kuk. Žvilgtelėk“

Perskaičius KanovičiausMiestelio romansą“, žmona tuoj pat nupirko ir Rūtos Oginskaitės pokalbių su Kanovičių šeimyna knygą „Gib a kuk. Žvilgtelėk“.

Kadangi Kanovičius man buvo visiškai naujas atradimas, tai ir šioje knygoje radau daug ko naujo – pasirodo, jis labai produktyvus rašytojas, scenaristas ir netgi poetas. Daug girdėtų kūrinių pavadinimų nebuvau su juo susiejęs, o pasirodo, kad jo rankos prie jų daug prisidėję („Niekas nenorėjo mirti“, „Nusišypsok, mums, viešpatie“, …). Kuklus, inteligentiškas, nesusireikšminęs: pokalbiuose jaučiasi platus apsiskaitymas ir nuoširdi šiluma.

Taip pat knygoje sužinojau ir tai, jog Grigorijus Kanovičius buvo aktyvus Sąjūdžio dalyvis, išrinktas į Tarybų Sąjungos aukščiausiąją tarybą kartu su kitais Sąjūdiečiais. O kartu jis ir žydų kultūros puoselėtojas, buvęs bendruomenės pirmininkas, išlaikantis šiltus jausmus Lietuvai: kiekviena tauta yra kaip upė, ir joje būna ne vien vandens, bet ir visokių nuosėdų, tad ir kiekvienoje tautoje atsiranda įvairiausių blogiečių, bet dėl jų negalima kaltinti visos tautos.

Beje, knygoje labai šiltai atsiliepiama apie Saulių Šaltenį ir jo kūrybą. Matyt, reikės atrasti ir šį lietuvių autorių.