Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970-1975.

Ne vienas, kuris šią knygą laikė rankose, iš karto pasakys – ją tiesiogine prasme sunku skaityti. 1250+ puslapių tomas yra itin nepatogus. Žmona antrąjį ir trečiąjį tomus, kurie tokių pat apimčių, naudoja kaip jogos kalades. Nors irgi sako, kad nelabai tinkami.

Sunku skaityti ir dėl to, kad Baltušio kalba tokia primityvi ir vienoda. Tie patys šabloniniai išsireiškimai, tos pačios pasikartojančios temos. Per tuos šešerius metus, kuriuos apima pirmasis tomas, nelabai kas ir įvyko. Dirbau. Nelabai sekėsi. Įdomu, kodėl manęs nepripažįsta. Ieškojau batų parduotuvėse. Kaip džiaugiuosi, kad mano gyvenime yra meilužė Dalia. Išsireikalavau dukrai kooperatinį butą. Kiek čia man beliko gyvent. Bariausi su žmona. Nekenčiu Mieželaičio. Ir Bieliausko. Ir Sluckio. Ir visų kitų. Gal Paukštelis toks nieko. Sniečkus tai vat buvo žmogus. Kaip gera, kad yra Dalia, duok dieve jai sveikatos. Šiandien pagirios. Monika (žmona) nepatenkinta. Net labai.

Nekenčia jis beveik visų, o pavydi absoliučiai daugumai: kas geresnį butą turi ar geriau gyvena, kas dėmesio daugiau spaudoje sulaukia, kas partijos malonėje maudosi. Kažką rašo, dar daugiau važinėja po provinciją dalyvaudamas „susitikimuose su rašytojais“, geria. Nors labiau geria Širvys, tą tai reik moralizuoti. Visur įsitikinęs savo teisuoliškumu, žodžiu, šlykštus diedas. Net labai.

Kaip pakomentavo Justinas Žilinskas, Baltušis yra tikrasis nacionalkomunistas: komunistų santvarka kaip ir gera, nes va kiek gero žmonėm padarė (na, ir jam tokį statusą suteikė – jis nomenklatūros dalis, septynis kartus liaudies deputatas), gerovę sukūrė. Gerai ir tai, kad lietuvybę kažkiek palaiko, vis ne caro valdžia, kur lietuvių kalbą draudė. Nors rusai šlykštūs, jų imperializmas jam nepatinka. Kita vertus, jis mato, kad kažkaip čia šitoje komunizmo gerovėje ne viskas taip, kaip turėtų būti: viską gali gauti tik per blatą (o blatų tai jis tikrai turi), ir net su blatu kažkaip prasčiau viskas gaunasi nei vakaruose. Paradoksas kažkoks.

Sovietmečio veikėjų nepažįstu, pažįstamų pavardžių radau gal vieną ar dvi, tad smulkūs faktai ir fakteliai ne itin mane domino. Bet labiausiai turbūt man įstrigo tai, ko knygoje nėra: o knygoje visai nėra idėjų svarstymų, nuosavų minčių. Atrodo, jog tik esi didelės sistemos dalis, be savo nuomonės – atlieki tau primestą funkciją, nueini kur reikia, pasakai ką reikia, skaitai „Literatūrą ir meną“ bandydamas suprasti ar jau esi valdžios nemalonėje, ar dar viskas gerai, visada gyveni baimėje, jog kažkas partijoje tavęs neužstos. Šiame gyvenime nėra jokios saviraiškos, jokios nuosavos minties. Tik baimė, ar tavo knyga bus pakankamai teisinga, kad ją išleistų ir neatimtų iš tavęs turimų privilegijų. Kažkaip žema ir liūdna – atrodo, jog gerbtum jį labiau jei būtų iki gyvo kaulo komunistas, giliai tikintis savo idėjomis. O čia tik įrašai apie tai, kaip nenuėjo į kažkokį tarptautinį posėdį Maskvoje, nes pasinaudojo proga nusipirkti deficitinio tepalo brolio Žiguliui ir piktinimasis, kad negavo kelialapio į Valakampių pensioną. Žydai atėmė. Kanovičius, gyvatė, kaltas.

„Literatūroje ir mene“ pastaruoju metu buvo spausdinami Tomo Venclovos „Laisvėjimo dienoraščiai“ – ten visai kito kalibro reikalas. Diskutuojama apie idėjas, susitinkama su asmenybėmis, aptariamos aktualijos. Kažko panašaus tikėjausi ir čia. Deja. Pats kaltas. Pats.

Kol kas dar nežinau, ar imsiuosi ir antrojo bei trečiojo tomo. Gal kiek pailsėsiu ir teks imtis. Žiūrėsim. Žiūrėsim.

Sūduvos Suvalkijos istorija

Paėmus į rankas bet kurią tarpukariu leistą moksliškesnę knygą nuolat stebiuosi kalbos aiškumu ir paprastumu. Nėra ten sureikšmintų frazių ir tarptautinių mokslinių terminų, nepasakojama apie tai kaip „feodalinės struktūros vystymąsi įtakojo aristokratijos įsigalėjimas“, o rašoma žymiai arčiau žemės: „karalius norėjo didinti savo turtus, bet pats nebeįstengė visko sužiūrėt, tad davė patikimiems draugams mainais į mokesčius pavaldyt dalį savo žemių“. Tas kalbos aiškumas ir paprastumas nejučia verčia manyti, kad tarpukario tyrinėtojai visgi žymiai arčiau prisikasę prie daiktų esmės nei dabartiniai habilituoti daktarai, apsikaišę triaukščiais specifiniais terminais ir labai sumaniai iš visiškai neesminių smulkmenų galintys pripiešti keletą knygų, bet taip jomis nieko ir nepasakyti.

Jono Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorija“ – neabejotina lietuviškosios istorijos klasika. Jos pirmasis, daugiau nei septynis šimtus puslapių sveriantis, tomas išleistas 1938 metais, o antrasis dėl karo negandų taip ir nepasirodė. Knygoje begalės informacijos apie Suvalkiją, nuo pat pirmųjų rašytinių šaltinių iki maždaug XIX amžiaus pabaigos. Naudotasi nesuskaičiuojama daugybe šaltinių iš Lietuvos Metrikos, įvairiausių bažnytinių knygų, surašymų, vizitacijų, kariuomenės sąrašų ir panašiai. Kai kurių šių šaltinių jau nebėra – jie sudegė karo metu, ar dingo be žinios. Kruopštumas – neįtikėtinas.

Suvalkija mane domina dėl savo giminės šaknų, tačiau iš šios knygos labai daug sužinojau ir apie visos Lietuvos istoriją, kurios supratimas dažniausiai apsiribojo didžiųjų kunigaikščių tarptautine politika, karais ar bendru supratimu apie baudžiavą. Čia detaliai papasakota, kaip buvo įsisavinamos girios, kaip kuriami kaimai ir miestai, kokios buvo teikiamos lengvatos naujakuriams, kaip renkami mokesčiai, kaip veikė teisinė sistema ir panašiai. Labai aiški regiono ekonominė, politinė ir sociologinė istorija, papasakota aiškiais žodžiais. Knygos autorius – kunigas, tad daug informacijos yra ir apie parapijų kūrimąsi, daug dėmesio skiriama bažnyčių istorijai, kas jas statė, kas jas puošė, kas jose lietuvius lenkino, o kas – atvirkščiai – platino lietuvišką spaudą.

Jonas Totoraitis. Sūduvos Suvalkijos istorija.

Ko knygoje trūksta – tai lentelių ir žemėlapių. Išvardintos visos parapijų ribos įvairiausiais metais, išvardinti tuo metu buvę kaimai ir dvarai, kiek buvo ten gyventojų, kiek činšo (rašoma „čįžės“) mokama, bet ši informacija bent kiek grafiškesniu pavidalu būtų dar įdomesnė. Galbūt kada kas imsis šią knygą perleisti su papildymais – labai tokiu leidiniu džiaugčiausi. Berods 2003-aisiais ši knyga perleista „Piko valandos“ leidykloje, bet iki šiol tai gana reta knyga.

Rimvydas Petrauskas: „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“

Šioje knygoje glaustai (o kitaip ir negalėtų būti, nes kiekvienai giminei pilnai aprašyti prireiktų ne vienos knygos) aprašomos pagrindinių kilmingųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos. Rimvydas Petrauskas rašo ne sausai, tad skaitai ne kaip formalų mokslinį darbą, o labiau kaip grožinę knygą. Jei tik nepradedi painiotis tarp šimtų paminėtų vardų ir pavardžių.

Knygoje yra aprašytos ne vien tik gerai žinomos pavardės – Radvilos, Sapiegos, Pacai, bet ir senesnės, tačiau anksčiau išnykę giminės: Kęstutaičiai, Manvydai, Alšėniškiai… Buvo įdomu, kad giminės gana dažnai „išnykdavo“, nes giminės nariais buvo laikomi tik vienos šeimos asmenys. Užtenka vienam giminės atstovui neturėti sūnaus ir giminė nebepratęsiama.

Lietuviškų kilmingų giminių istorija siekia maždaug Vytauto laikus, o senesnė geneologija apipinta legendomis. Daug kilmingųjų stengėsi visaip pritempti savo giminę prie kokių nors romėnų ar dar kilmingesnių protėvių, tačiau tai – tik prasimanymai. Buvo kilusiam tiesiog iš Lietuvos didikų buvo „ne lygis“, šaknų ieškota Vakaruose (beje, įdomu, kad ne Rytuose – giminiavimasis su stačiatikiais nebuvo prestižo reikalais, ir net tie patys LDK rusėnai ilgainiui „sulietuvėdavo“ ir pereidavo į katalikybę). Vienas to pavyzdys – Pacų giminės bičiuliavimasis su Pazzi gimine iš Italijos, nors nieko bendro, išskyrus panašiai skambančią pavardę šios giminės neturėjo.

Negalėčiau sakyti, kad „Galia ir tradicija“ visomis prasmėmis puiki. Ji užima gana keistą vietą tarp literatūros žanrų: iš dalies tai istorijos mokslų populiarinimo knyga, tačiau joje faktų per daug, pasakojimas per daug suspaustas, kartais atrodo, kad tai tik jų rinkinys. Iš kitos pusės, kaip mokslinei knygai, ji per daug supopuliarinta, ir, vėlgi, tikriausiai trūksta gylio. Nors, va, Liutaurui ji patiko.

Kur Lietuvoje tolimiausia iki ežero?

Kartais būna taip, kad kažkur netyčia nugirsti kokią minties nuotrupą ir po to ji vis tavęs nepalieka. Taip ir man nutiko: prieš kokį pusmetį ar net metus kažkas kažkur paklausė, kaip būtų galima sužinoti, kur yra artimiausias ežeras. Pagalvojau, kad atsakymą nesunku surasti šiek tiek pakračius atvirus geografinius ežerų duomenis. Bet tada pradėjo kirbėti nauja mintis: o kuri Lietuvos vieta yra toliausiai iki bet kokio ežero? Aišku, bėgo mėnesiai, programuoti nesiėmiau, bet klausimas vis tiek niežtėjo. Šiandien pasikasiau.

Lietuvos taškas, labiausiai nutolęs nuo bet kurio ežero yra šiek tiek į rytus nuo Pašvitinio link Peleniškių kaimo (56.16N, 23.84E). Artimiausias jam – Pasvalyje esantis Šilo ežeras, kuris yra už 35.5 km (kaip varna skrenda).

Taškas (burbuliukas), kur toliausia iki ežero. Paspaudus galima didintis.

Techninės detalės

Naudojausi Overpass Turbo užklausa ežerams atrinkti, tad kaip ir norėjau, visokie tvenkiniai, prūdai ir marios į duomenis nepateko. Tiesa, gali būti kad ir ne viskas pateko, ko reikėjo: tarkim, ne visi Vilniaus Gulbinų ežerai atsirado duomenyse.

[out:json][timeout:50];
// gather results
(
  // query part for: “lake”
  way["natural"="water"]["water"="lake"]({{bbox}});
  relation["natural"="water"]["water"="lake"]({{bbox}});
);
// print results
out body;
>;
out skel qt;

Atstumams nuo taško iki pakrantės taškų naudojausi beveik visu kodu iš šio įrašo. Nedaug ir tereikėjo ką pakeisti.

Kelios mintys apie Baltarusiją

Kaip ir daugelis, stebiu, kas dedasi Baltarusijoje – socialinis Lukašenkos kontraktas su tauta baigėsi, meilės nebeliko, rinkimus klastoti tapo sudėtingiau. Ne pačią mažiausią rolę šiuose įvykiuose suvaidino ir COVID: virusas atnešė ekonominius sunkumus, o prasta valdžios reakcija jį suvaldant perpildė kantrybės taurę. Virusas geopolitikoje dar gali atnešti nemažai pokyčių. Vienur tai perauga į neramumus, kitur – į naujas ambicijas, tikintis, kad pasaulis užsiėmęs kitais reikalais ir nesureaguos. 2020-ieji gali būti panašaus lūžio metai kaip 2008-ieji.

Kas kelias dienas savo užrašų knygelėje bandau užsirašyti kelias savo prognozes apie tai, kas bus Baltarusijoje. Esu įsitikinęs, jog jos neišsipildys, bet labai įdomu stebėti savo paties nuomonės kaitą. Pirmomis dienomis po rinkimų galvojau, jog tikimybė, kad rugsėjo pabaigoje vis dar turėsim protestus arba pasikeitusią valdžią buvo apie 20-30%, dar prieš kelias dienas jau ji atrodė 40-50%, o po dabartinių režimo svyravimų vis labiau tampu įsitikinęs, jog tai lengvai nepraeis. Esame istorinių įvykių liudininkai.

Nežinia, kuo tai pasibaigs. Nežinia, ar tai bus mums į naudą. Nežinia, ar tuo nepasinaudos (o kad turėtų bandyti, tai tikrai) Rusija. Bet tautos norą pačiai spręsti savo reikalus reikia palaikyti, net tokiu atveju kai tai gali pakenkti tavo paties realpolitik. Tik pati tauta gali išsikovoti savo laisvę, tik savo pačios pastangomis. Ir tik jai po to spręsti, kaip ji gyvens, net jei tas sugyventinis tau nepatinka. Svarbu, kad tai būtų savanoriškas, o ne primestas apsisprendimas. Dažnai tokiais atvejais prisimenu Beresnevičiaus „Imperijos darymą“: mūsų vaidmuo yra nešti šias Europos vertybes į Rytus. Atrodo, kad mums kol kas neblogai sekasi.

Kokia tikimybė, jog Baltarusija vienareikšmiškai atsigręš į vakarus? Turbūt dar nedidelė, nes reikės laimėti ne vieną vertybinį mūšį, turės sukristi nemažai teisingų aplinkybių ir dažnai turės šypsotis sėkmė. Kol kas duočiau tik 10-15% tikimybę, kad 2025-aisiais mes, Lietuvos piliečiai, galėsime Minske lankytis be vizos. Bet bent jau nebe 1-2%.

Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika.

Na taip, ši 1326-aisiais metais rašyta knyga tikrai ne kiekvienam: joje begalė mūšių aprašymų ir beveik lietuviškai skambančių vietovių pavadinimų, bet jos nerekomenduočiau atsitiktiniam skaitytojui, nebent jis fanatiškai domisi šių kraštų viduramžių istorija.

Perskaitęs Prūsijos žemės kroniką sužinojau:

  • Prūsai gyveno nuo pat Vyslos iki Nemuno (beveik nuo Gdansko iki Gardino)
  • Sūduviai buvo laikomi prūsų gentimi
  • Dauguma kryžiuočių-prūsų karo mūšių buvo tiesiog kaimų bei pilių deginimas ir plėšimas – kariuomenės atvirame lauke susikaudavo ne taip jau ir dažnai
  • Neretai tie „mūšiai“ – tai saujelė vyrų, netikėtai puolančių baliavojantį kaimą
  • Prūsai ir baltų gentys stipriai gėrė jau prieš 700 metų, tad tiek Valančiaus, tiek Verygos kova tėra pūtimas prieš vėją:

Jiems rodosi, jog svečią būsią nepakankamai pamylėję, jeigu jis negersiąs iki apsvaigimo. Turi paprotį lažintis, kad vaišėse visi gers po lygiai ir be saiko, todėl <…> [šeimininkams] tokį saiką išgėrus, ir svečias privaląs tiek išgerti. Tokios gėrynės taip ilgai tęsiasi, iki nusigeria visi: svečias su namiškiais, žmona su vyru, sūnus su dukterimi

Petras Dusburgietis. Prūsų žemės kronika. 1326.
  • Prūsai linkę žudytis ne vien Pilėnų atveju: „Žmonės, netikėtai atsidūrę itin varganoje padėtyje, pratę patys nusižudyti
  • Vienas teutonų brolis man atrodo buvo sugalvojęs puikų pasiteisinimą, kodėl jam reikėjo daugiau nei metus nuogam miegoti su nuoga mergina: pasirodo nežinojęs, ar turės pakankamai valios išlaikyti skaistumo įžadus. Abu dievagojosi, kad pavyko ir mergina liko skaisti, o šis įvykis pateko į kroniką kaip didis stebuklas. Beveik patikėjau.
  • 1275-aisiais metais pirmą kartą paminėtas Kudaras iš Sūduvos: priėmęs tikėjimą su keliais bendrais vertėsi pagonių prūsų puldinėjimu ir apiplėšinėjimu.

Jurgis Kunčinas „Tūla“

Jurgio Kunčino „Tūla“ turbūt būtų galima priskirti prie moderniosios lietuvių klasikos, ji iš tiesų kažkiek panaši į Gavelio „Vilniaus pokerį“. Gal man net artimesnė, nes joje rašoma apie Užupį, Filaretus ir tuos kelis namus Malūnų gatvėje, aplink kuriuos praleidau nemažai laiko: o kai pasakojama apie tas vietas, kur kiekvienas akmuo artimai pažįstamas, tai nori ar nenori, bet knyga įtraukia. Panašiai buvo ir su pirmąja „Silva Rerum“ – ją irgi skaičiau dėl vienuolyno, kuriame kaip tik tuo metu dirbau, aprašymo.

Kunčinas – iš prigimties poetas, ir tai labai jaučiasi knygos kalboje. Ji ir svajinga, ir vaizdinga, išraiškinga, labai maloni skaityti. Net jei tos kalbos priešprieša yra knygos turinys: liūdnas benamio girtuoklio rašytojo gyvenimas Vilniuje, sutinkant daug įvairių keistų ir įdomių personažų, besilankant bohemiškose kavinėse, gyvenant Vasaros gatvės beprotnamyje ar kalėjime. Egzistencija nykoka, bet visgi laisva – be įsipareigojimų šeimai, santvarkai. Gal tik su įsipareigojimu girtuolystei, nes be stikliuko išgyventi neįmanoma. Visiems galvojantiems.

Na, ir aišku – Tūla. Meilės iš pirmo žvilgsnio istorija, tik savaitė draugystės, bet visam gyvenimui likęs įspaudas, kurio neišdildo jokie tolimesni gyvenimo patyrimai ir kančios. Nežinau kodėl, bet man tai pasirodė vienas gražiausių lietuviškų pasakojimų apie meilę: kad ir koks atrodytų žlugęs ir beviltiškas žmogus, bet štai, jis turi Tūlą, turi dėl ko gyventi, turi kam rašyti, turi apie ką svajoti. Ir nesvarbu, kad gal iš to nelabai kas ir gali išeiti, bet ta poetiškai nupiešta purve sužibusi viltis nuteikia pozityviai. Ne viskas čia prarasta, ne viskas pragerta, būna ir gražių dalykų.

Adomas Mickevičius: lenkų tautos knygos

Ėjo 1832-ieji metai, ir, tuoj po nepavykusio 1830-ųjų sukilimo, Paryžiuje buvo išleista Adomo Mickevičiaus brošiūra „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“. Pernai ji pirmą kartą išleista lietuvių kalba.

Visai nesvarbu, kad knygoje kalbama apie lenkų tautą – Adomo Mickevičiaus ir tų laikų suvokimu lenkai buvo visi Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, nesvarbu kokia kalba jie kalbėtų. Šiai lenkų tautai Mickevičius priskiria Mesijo vaidmenį – tai tyriausia tauta, kuri visada didžiausia vertybe laikė laisvę (tereikia prisiminti „liberum veto“ ir vyravusį požiūrį, jog niekas mums čia nenurodinės), tad per savo idėjas ji laisvę atneš ir kitoms pasaulio tautoms. Susižavėjimas Prancūzų revoliucija jau buvo priblėsęs, tad tikrosios laisvės nešėjos pasauliui kėdė tuo metu buvo kaip ir laisva. Ir negali sakyti, kad lenkai ta mintimi netikėjo – jau verta prisiminti vien Kosčiuškos keliones į JAV bei kovas „už mūsų ir jūsų laisvę“ – liberalizmas mūsų kraštuose turi tikrai senas tradicijas.

Buvo labai įdomu paskaityti ir apie Lenkijos (na, tuo pačiu ir Lietuvos) santykį su religija: laisvė yra visiems duota Dievo, todėl niekas neturi teisės jos varžyti. Visiems galioja ne šiaip kokia įstatymai ar teisės, o tik Dievo įsakymai – visokie nurodymai ir potvarkiai pareina iš žmonių, dažniausiai diktatorių, tad į juos nereikia kreipti dėmesio. Lenkai nereikalauja jokių teisių – jie net nepripažįsta, kad kažkas jas gali suteikti, nes iš prigimties visi žmonės yra laisvi ir nevaržomi.

Knygoje daug kalbama ir apie filaretiškas / humanistines / masoniškąsias vertybes: valdžios postas yra našta dėl tėvynės, o ne tai, ko turėtum siekti ir kuo pelnytis. Itin pabrėžiama tolerancija kitiems: visi mes turim nuodėmių, bet jei tik ieškosime kas pas ką yra blogo, niekada nieko gero nenuveiksime: pastebėti gerus dalykus žmoguje žymiai sunkiau, nei jo ydas. Lygiai taip, kaip žymiai lengviau pastebėti skylę paveiksle, nei suprasti jo meninę vertę. Ieškodami, kas sužlugdė Abiejų Tautų Respubliką irgi prie nieko neprieisime ir tai nepadės atstatyti tai, kas sugriauta: tai galima pasiekti tik per nesavanaudišką atsidavimą tėvynei ir ryžtą dėl jos aukotis. Taip pat žymiai svarbiau pirma atgauti valstybingumą, nei pešiotis dėl to, kaip ta atstatyta valstybė turėtų būti valdoma: ar tai respublika, ar monarchija ar dar kas nors. Dažnai tie žodžiai aktualūs ir dabar: per smulkias rietenas neretai galima pamiršti esmę.

Kone Evangelijos tonu parašyta brošiūra kai kur skamba naivokai (ypač lenkams priskirdama pagrindinio liberalumo šauklio pasaulyje rolę), ypač žinant, kad Abiejų Tautų Respublikos žemėms per porą šimtų metų po padalinimų dar teko iškęsti dar ne vieną kančią. Bet knyga duoda labai nemažai peno pamąstymui apie ATR bei Lenkijos identitetą, santykį su tikėjimu, idealizmą ir vertybes. Liberalizmas šiais laikais kone tapatinamas su merkantilistišku požiūriu: liberalai tiesiog garbina pinigus ir nori jų daugiau uždirbti, tačiau čia Adomas Mickevičius kaip tik lenkų laisvės troškimą priešina anglų norui viską skaičiuoti pinigais – vadovautis vien tik interesais yra žema, lenkas yra už laisvę pasiryžęs padėti savo galvą, net jei tai neracionalu. Kartais norėtųsi, kad tokio užsidegimo tarp mūsų būtų daugiau.

Pradingusios Europos karalystės

Šios knygos jau šiemet tikriausiai nebespėsiu perskaityti, nors liko gal tik keliasdešimt puslapių, tačiau ji patenka į šiemet geriausių skaitytų knygų dešimtuką. Ypač tuo, kiek ją skaitydamas sužinojau naujo.

Istoriko Norman Davies knygą „Vanished Kingdoms“ užtikau kažkuriame nenaujų knygų knygynėlyje Londone ir nusipirkau vien dėl to, kad joje yra vienas (bene išsamiausias) skyrius apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Knyga stora ir rimta: tai penkiolikos skirtingų, nebeegzistuojančių Europos valstybių istorijos (tiesa, „nebeegzistuojančių“ gal kiek naudojamas laisvokai – rašoma ir apie Airiją, ir apie LDK, kurios vis dar gyvuoja panašiais vardais, bet jau kaip respublikos. Ir, tikėkimės, dar ilgai gyvens). Buvo labai įdomu skaityti apie visiškai artimų šalių istoriją: supratau, kad mokykloje mus mokė labai siaurai ir tik tai, kas susiję su Lietuva – tarkim, nieko nežinojau apie tai, kaip čia gavosi, kad Kryžiuočių ordinas per kelis šimtus metų, net po sutriuškinimo Žalgirio mūšyje, sugebėjo transformuotis į vokišką Prūsiją, kuri tapo stipriausia Vokietijos dalimi (ir, teutoniško karingumo dėka privedė iki pasaulinių karų). Buvo labai įdomu skaityti ir apie Galiciją – Abiejų Tautų Respublikos dalį, kuri per padalinimus atiteko Austrijos-Vengrijos imperijai. Pasirodo, jie turėjo gana didelę autonomiją, nors ir buvo pats skurdžiausias imperijos kraštas. Vėliau kraštas pateko Lenkijos jurisdikcijai (po to kai šaunuolis kareivis Šveikas Pirmajame Pasauliniame Kare kovojo Austrijos pusėje), ir tik po Antrojo Pasaulinio karo didžioji dalis atsidūrė Sovietinėje Ukrainoje. Galicija pagal savo etninę sudėtį labai panaši į prieškario Lietuvą: daug žydų miestiečių (kalbančių jidiš, bet besimeldžiančių hebrajiškai), nemažai lenkų (kalbančių lenkiškai, bet besimeldžiančių lotyniškai), daug rusėnų, kurie lyg ir vėliau jau save identifikuoja kaip ukrainiečius (kalbančių vietiniu dialektu, nors bažnytinė kalba – senovės slavų). Po pasaulinių karų ir etninių valymų liko daugiausiai ukrainiečiai, kaip ir pas mus – lietuviai. Ir net jų vietiniame liaudies buities muziejuje galima rasti skirtingų regionų valstiečių namus, rakandus ir aprangą, perkeltas muziejun trobas, klėtis ir bažnyčias, bet nepamatysi jokios medinės sinagogos ar žydiško štetlo žymių, lyg jų ir nebūtų buvę. Kaip ir pas mus.

Buvo ypač įdomu skaityti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, išdėstytą ne lietuvio ranka. Vytautas čia ne toks jau romantiškas, o labiau intrigantas, vis nepaklūstantis susitarimams, kurie mus su Lenkija buvo surišę nuo pat Krėvos Unijos laikų. Pasirodo, visai nedaug buvo iki to, kad būtume tapę ne Abiejų Tautų Respublika, o Trijų Tautų Respublika: Ukraina galėjo turėti savą autonomiją. Tikiu, kad daugiau istorija besidomintiems tai nebus labai nauja, bet man, daugiausiai apie savą kraštą skaičiusiam tik iš vietinių šaltinių, buvo labai įdomu: visgi daug romantikos ir legendų bet kuriuose istorijos pasakojimuose.

Knygoje yra ir skyriai apie žymiai senesnes karalystes: Burgundiją, Savoją, Aragoną (pasirodo, Aragono karaliai – vikingiškų gotų šaknų, tad jų vardai skamba labai jau pažįstamai – Ramūnas / Raimundas, Petronėlė…), Bizantiją ar Tolosą. Visgi Norman Davies specializuojasi Rytų Europos istorijoje, ir tai matosi: mums geografiškai artimesni skyriai žymiai platesni ir kokybiškesni. Už ką tikrai nepykstu.

Kabinetas 339

Nepaisant to, kad daugelis dalykų jau ne kartą skaityti internetinėje žiniasklaidoje, tai labai svarbi knyga šiuolaikinei tiriamajai žiniasklaidai. Kruopščiai, detalė po detalės sudokumentuotas tyrimų prieš Skvernelį procesas atskleidžia žurnalistų darbo kasdienybę, o kartu ir paaiškina daug dalykų, kurie tuo metu atrodė keistoki: ypač buvo įdomu sužinoti staigaus žurnalisto Černiausko pasitraukimo priežastis ir užkulisius. Interesų grupės, šantažas, ciniška politika, asmeninė nauda, žaidimai po kilimu, informatoriai, įtampa, išdavystės – čia visko yra.

Vienintelis dalykas, kuris knygoje erzino, tai per daug supaprastintas kalbos stilius ir kalbėjimas trečiuoju asmeniu. „Žurnalistas Pancerovas nuėjo į barą „Gringo“ išgerti alaus“, „Birutė aptarė naujienas su kolega“. Suprantama, jog norima išlaikyti objektyvumą, bet galų gale gaunasi šiek tiek keistai: istorijos kulminacija vis tiek yra draugo ir bendradarbio išdavystė, kurios tiesiog negalima papasakoti atsiribojant be asmeninių potėpių. Net ir be Černiausko įvykių visoje knygoje yra jaučiama įtampa dėl Skirmanto Malinausko pozicijos – jis kaip ir buvęs bendradarbis ir draugas, bet nuėjęs į kitą barikadų pusę. Kad ir kaip būtų, asmeninių emocijų tokiais atvejais tikriausiai neįmanoma ištrinti, o stengiantis jas pridangstyti tekstas gavosi ganėtinai negyvas. Kita vertus, manau, kad pačio pasakojimo objektyvumas yra išlaikytas pagal aukščiausius standartus: faktai kelis kartus pertikrinti, jais nesuabejosi.

Belieka tik apgailestauti, jog dabartinei valdžiai šie žurnalistiniai tyrimai visai nesvarbūs: visi priekaištai ir nuodėmės numojamos ranka, galima elgtis taip, kaip nori. Tikėkimės, kad bent jau rinkėjai į tai atsižvelgs: kuo daugiau žmonių perskaitys šią knygą, tuo bus visiems geriau.