Mantas Adomėnas – „Moneta & labirintas“

Intelektualių romanų Lietuvoje ne tiek jau daug, o šis labai intelektualus, vietomis net per daug. Parašytas įtraukiančiai, įdomiai, nušviečiantis ir paliečiantis daug įdomių nesenų Lietuvos įvykių, daug papasakojantis apie šnipų teoriją ir praktiką. Tiesa, kartais atrodo, kad Mantas Adomėnas į knygą norėjo sudėti visą savo per gyvenimą sukauptą erudiciją, pilnai su nuorodomis į visas savo perskaitytas knygas ir filosofijos studijose nagrinėtus teologus. Kaip kažkas jau sakė, kas leidžiama Umberto Eco Jupiteriui, nebūtinai leidžiama Manto Adomėno jaučiui. Negracingai ir perkrautai gaunasi.

Bet čia bene vienintelis priekaištas knygai, ji labai įtraukia, pasakojimai įdomūs, pasvarstymai keliantys minčių. Nors knyga – apie Lietuvos šnipus, ji kartu ir apie Mantą Adomėną, jo katalikišką pasaulėžiūrą: nuokrypiai į angelų institutus Romoje ir katalikišką ezoteriką netikėti, bet kaip ir savo vietoje, taip nuotykių romaną apie šnipus perveda į fantazijų pasaulį. Toks požiūris, kad žvalgyba – tai dvasinės ideologijų ir religijos kovos laukas, gal artimesnis Rusijos patriarchams (vakariečiai visgi labiau pragmatiški), bet kodėl gi ne, įdomus požiūrio kampas. Gal tik nesutikčiau su knygos veikėjų teorija, kad pasaulyje yra ordinas, kurio narių tikslas per amžių amžius kenkti Lietuvai ir pakreipti istorijos vagą mums nepalankia linkme. Viena, tai kvepia kažkokiu perdėm dideliu susireikšminimu (ar įsivaizduojate pasaulinį konspiracinį ordiną, kurio tikslas būtų per amžius kenkti kokiam Uzbekistanui? Aš irgi ne, niekam tai nebūtų įdomu, visi pirma rūpinasi savimi), o antra – kažkaip permeta tautos likimą ir atsakomybę kitoms jėgoms: viskas čia už mus nuspręsta, padėt nebent aukštesnės jėgos gali.

Pasikartosiu, bet skaityti labai įdomu. Lauksiu antros dalies, nes kaip suprantu, ji bus.

Valdemaras Klumbys, Tomas Vaiseta: „Mažasis o. Seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“

Manau, tai viena iš labiausiai išpopuliarėjusių neseniai išleistų mokslinių monografijų Lietuvoje. Daug kas minėjo recenzijose, apie ją nemažai kur buvo rašoma, ir tai galima suprasti, nes tema – viliojanti ir pikantiška, tad kaip gi smalsumas nenugalės.

Perskaičius knygą nemažai ką sužinojau – visgi rašoma apie mano tėvų kartą, kurioje intymūs dalykai buvo tabu, tad apie tai informacijos ne kažinkiek. Turbūt įdomiausias buvo pirmasis skyrius apie kūno nuogumo ir erotikos vaizdavimą tuometinėje žiniasklaidoje: kas buvo leidžiama, kur buvo ribos, kaip jos kito. Kontrastas su vakarų pasauliu labai aiškus. Antra ir trečia dalys baisiai nuobodžios ir tiek užveltos diskursais bei naratyvais, kad labai pradedi abejoti, ar pats rašytojas čia pats supranta, ką jis rašo. Nejuokauju, viename puslapyje žodį „diskursas“ suskaičiavau gal 10 kartų. Nežinau, ar čia noras apie intymius dalykus kalbėti „moksline“ kalba, kad nebūtų taip gėda, ar tiesiog mokslininkų įprotis kalbėti taip suveltai, kad tik kitas mokslininkas jį galėtų suprasti (ir kritikuoti). Labiau linkčiau prie antrojo varianto, nes ne vienoje šiuolaikinėje monografijoje perdėtai sureikšminta mokslinė kalba dominuoja, kaip kad dar prieš kokį dešimtmetį dominavo šabloninis disertacijos turinys: pirma įvadas apie tikslą ir darbo reikšmę, literatūros apžvalga, dėstymas, išvados, nelabai prie temos tikę priedai. Palyginimui skaityti užsienio mokslinius darbus yra vienas malonumas.

Įvertinčiau 3.5 iš 5.

Chylinskio Biblija

Kartais istorijos apie knygas būna ne ką mažiau įdomios už pačius spaudinius. Tokia man pasirodė Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos istorija, į kurią mane nuvedė trumpas jos paminėjimas Česlavo Milošo ir Jerzy Giedroyco laiškuose: ten Milošas rašo, jog girdėjęs, kad lenkai išleido transkribuotą šios Biblijos leidimą ir klausiąs Giedroyco, ar šis neturi egzemplioriaus. Pastarasis atrašo, kad vieną turi, bet čia tokia retenybė, kad galės tik Milošui jį iš rankų parodyt, niekaip kitaip neskolinsiąs. Iš kart užsinorėjau pasidomėti, kas čia per brangenybė.

Pirmasis lietuviškai Bibliją vertė Jonas Bretkūnas, bet pirmasis bent dalinai ją išspausdino Samuelis Boguslavas Chylinskis 1660-aisiais metais Londone. Pasirodo, kad Radvilos siuntė Chylinskį į Oksfordą, kad šis ten studijuodamas parengtų pilną lietuviškos Biblijos vertimą ir ten jį išspausdintų. Nežinia, ar čia Radvilų ryšiai buvo tokie įtakingi, bet šis pirmosios lietuviškos spausdintinės Biblijos leidybos projektas susilaukė nemažai palaikymo: Chylinskis bendravo su tuo meto Oksfordo profesūra, jo idėjas palaikė ir anglikonų bažnyčia. Buvo išrūpintas karaliaus raštas, kuriuo leidžiama Anglijos bažnyčiose pamaldų metu rinkti lėšas šiam Biblijos vertimui. Šventas reikalas.

Bandomieji egzemplioriai buvo atspausdinti 1660-aisiais Londone – būtent šie metai įrašyti visokiuose žinynuose apie pirmuosius Biblijos leidimus. Taip pat ir knygose, kuriose visomis pasaulio kalbomis pateikiamas „Tėve mūsų“ vertimas, teikiama nuorodos būtent į šį Chylinskio leidimą. Tiesa, egzemplioriai buvo tik bandomieji, visas tiražas kažkur žuvo pražuvo (o gal jo visai ir nebuvo) – kad ir kaip ten būtų, Chylinskiui kažkas susišvietė, ir jis, su keliais egzemplioriais staiga iš Anglijos išvyko atgal į Lietuvą. Anglijoje kilo skandalas: atrodė, jog susirinkęs pinigus leidybai Chylinskis tiesiog pabėgo į tolimąją Lietuvą. Nei pinigų, nei Biblijos.

Lietuvoje Chylinskiui sekėsi irgi ne kaip: Kėdainiuose jo vertimas buvo stipriai iškritikuotas kaip prastas, su daug nelietuviškų žodžių, mėgėjiškas. Tad ir čia Chylinskis šlovės nesusilaukė, grįžo į Angliją, bet ten leidybos projektas jau nebeatsigavo. Liko tik keli signaliniai egzemplioriai, ir tai nepilni: vienas Anglijoje Britų Muziejuje, kitas Vilniuje, trečias – Berlyne. Vilniaus egzempliorius po 1863 metų sukilimo buvo išvežtas į Peterburgą, kur dingo spalio revoliucijos metu; Berlyno egzempliorius sudegė per Antrąjį Pasaulinį karą. Liko tik nepilnas Britanijoje.

Istorija čia nesibaigia. 1926 metais į vieną Anglijos antikvariatą klientas atnešė nežinoma kalba rašytą seną rankraštį ir pasiūlė jį antikvarui nupirkti. Šis buvęs protingas, ir pasiūlė šį rankraštį Britų muziejui – pasirodo, tai originalus Chylinskio Biblijos vertimo rankraštis, daug pilnesnis nei buvo išspausdintas 1660-aisiais. Britai rankraštį patikėjo Vilniaus Universiteto mokslininkams, kad šie jį transkribuotų (t.y. jo pagrindu parengtų spausdintinį tekstą). Kadangi Vilnius tuo metu priklausė Lenkijai, tuo užsiėmė lenkų mokslininkai, kurie per Antrąjį Pasaulinį karą pasitraukė į Lenkiją. Taigi, galų gale, 1958 metais Poznanėje visgi buvo išleista Biblijos transkribcija. Apie ją ir kalbėjo Milošas su Giedroycu.

Džiaugiuosi, kad Vokietijoje pavyko rasti šią knygą, geros būklės ir dar nekarpytais lapais. Knygą man įrišo Ferdinandas Saladžius (Knygrišys iš Paprūdžių), o jo darbu itin džiaugiuosi.

Antroji Kauno istorijos dalis

Prieš daugiau nei dešimtį metų skaičiau pirmąją Zigmanto Kiaupos Kauno istorijos dalį, kuri jau tapusi retenybe. Šiemet išleista ir antroji knygos dalis, kurioje aprašomas Kauno gyvenimas iki 1795-ųjų metų. Matyt per tą dešimtmetį pripratau prie mokslinių monografijų ir akademinis knygos stilius jau nebekliūna – gal net kaip tik, joje trūksta detalesnės įvykių chronologijos ir originalių dokumentų vertimų, kiek daugiau norėtųsi ir bendresnio konteksto, kas dedasi valstybėje. Na, bet man niekad neįtiksi : )

Kadangi ne per seniausiai skaičiau ir apie senuosius Vilniaus laikus, Kaunas atrodo gili provincija. Miestiečiai daugiausiai rūpinasi tik savo reikalais, valstybinės problemos mažokai rūpi. Reikalai daugiausiai liečia prekybą ir nuo Aleksandro laikų turėtą perkrovos teisę – visi pirkliai savo prekes atgabenę į Kauną jas privalėjo parduoti kauniečiams, o pirkti irgi galėjo tik iš kauniečių: taip Kauno pirkliai pasiimdavo savo maržą (ir tai buvo jau civilizuotesnis būdas uždirbti iš pirklių – anksčiau tiesiog jie būdavo apiplėšiami). Kaunas buvo ypatingas ir tuo, kad valdė didelius Užnemunės plotus Fredoje (tiesa, šie vis nuolat mažėjo). Paprastai užmiesčio valdas valdydavo ne miestiečiai, o bajorų luomas. Dažnai pasitaikanti tema Kauno istorijoje – korupcija: burmistrai dažnai Fredos valdas, keltą ar kokią smuklę sau palankia kaina ilgam išsinuomodavo. Net jei ir atlyginimas už burmistro darbą nemokamas, bet būdų pasipelnyti galima rasti. Korupcija minima ir kitokiame kontekste: rašoma, kad norint išsiderėti daugiau teisių ir laisvių, į Varšuvą buvo siunčiami magistrato nariai su liepų medaus statinėmis. Statinės įteiktos karaliui Jonui Sobieskiui ir senato nariams, sprendimai buvo Kaunui palankūs.

Kaunas savo geriausius klestėjimo laikus matyt pasiekė iki 1655 metų maskvėnų antpuolio, kurio metu buvo stipriai apgriautas. Dar vienas didelis gaisras Kauną sunaikino 1732 metais ir jis nebeatgavo savo galybės iki pat laikinosios sostinės laikų tarpukariu. Kaune veikė jėzuitų kolegija, bet universiteto centru jis nebuvo. Kaune veikė keletas bažnyčių, bet vyskupystės centras buvo Kražiuose. Kaunas buvo tik komercijos centras, trečias didžiausias miestas LDK po Vilniaus ir Gardino, bet vis tiek periferija.

Įdomu ir tai, kad Kauno mieste gyveno lietuviai, lenkai ir vokiečiai (daugiausiai pirkliai). Lyginant su Vilniumi, čia beveik nebuvo rusėnų. Taip pat mieste ilgą laiką buvo draudžiama gyventi žydams – jie galėjo kurtis Radviloms priklausiusioje Vilijampolėje, kuri miestui nepriklausė. Tam tikrų įtampų tarp katalikų ir protestantų Kaune kildavo, bet jos neperaugo į kažką labai rimto, iš tiesų atrodo, kad Kaune mažai multikultūriškumo, jis gana homogeniškas. Iš dalies gal tai ir lemia Kauno, kaip lietuviškiausio miesto, identitetą. Na, ir polinkį į verslumą.

Danutė Kalinauskaitė – „Baltieji prieš juoduosius“

Debiutinis Danutės Kalinauskaitės romanas aptarinėjamas ir giriamas kone kiekvienoje recenzijoje, o taip lietuvių autoriams nutinka ne dažnai. O ypač, jei tai tik debiutas. Smalsumo vedamas perskaičiau šią knygą ir aš. Vietomis labai patiko, vietomis kažko pritrūko: visgi tai ne visai vientisas romanas, o trumpų paveikslų ir pasakojimų rinkinys, suvertas į vieną vėrinį. Ne kiekvienas šio vėrinio karoliukas vienodai blizga, ne kiekvienas savo vietoje, nors didžioji dalis – tikros puošmenos.

Knygos mintis pasirodė gal kiek per pritempta, bet matyt tai atleistina, nes knygoje ji galų gale ne tokia ir svarbi: niekas ir nesupaisys to geneologinio medžio, taip ir neaišku kaip ten su tuo palikimu – tai tik pretekstas įvairių žmonių portretams. Tiesa, tai gali ir erzinti, nes lyg ir tikėtumeis knygos intrigos išrišimo, bet viskas pasibaigia kažkaip neužbaigtai. Nors pasakojimas apie bendrą mamos užgesimą labai jautrus ir vykęs.

Apžvalgininkai šią knygą lygina tiek su Marquezo („Šimtas metų vienatvės būrų edition“), tiek su Aleksejevič darbais – iš esmės tai žmonių pasakojimų apie ankstyvesnius laikus nuotrupos. Labai tikros, su daug detalių, dažniausiai rašytos labai gražia Danutės Kalinauskaitės kalba. Bet iki šedevro man dar pritrūko. Sakyčiau 3½ iš 5.

Lietuvos ir Lenkijos miškai XIX amžiaus škoto akimis

Prieš kelias savaites vėl lankiausi Londone, o tai puiki proga apsilankyti knygų antikvariatuose. Šį kartą užsukau į pačiame centre esantį Sotherans, apie kurį perskaičiau nuotaikingoje buvusio darbuotojo knygoje apie šį keistą verslą. Apsilankymas atsipirko – kokią ketvirtį valandos pabendravau su kelionių skyriaus pardavėju, kuris buvo kupinas įvairiausių faktų ir galėjo kalbėtis bet kuria, kad ir labiausiai nišine tema: nuo Belovežo girios, Lietuvos karaimų, prieš dešimtį metų pas Abraomą iškeliavusio Londone gyvenusio žydo, kuris specializavosi antikvarinių kortų kaladžių prekyba iki pirmosios spaustuvės Mauricijuje, žymaus anglų aktoriaus John Gielgud šeimos šaknų nuo Gelgaudiškio bei Rytų Europos masonų įtakos knygų leidybai Peterburge XVIII amžiaus viduryje. Ištisas stiklo karoliukų žaidimas, vedantis nuo sąsajos prie sąsajos, galų gale privedęs prie knygos, kuri atidūrė mano rankose: John Croumbie Brown „Forests and Forestry in Poland, Lithuania and the Ukraine and the Baltic Provinces of Russia“, išleista 1885 metais Edinburge, gerai išsilaikiusi, beveik neskaityta. Nes kam gi gali rūpėti XIX amžiaus Škotijoje skaityti (o tuo labiau – parašyti!) knygą apie Lietuvos miškus? Įsigijau, aišku.

Knyga pasirodė visai įdomi. Taip, joje nemažai techninių detalių ir statistikos apie miškinguosius plotus1, įvairiausių lentų kainas ir plukdymo sieliais kaštus. Kai kurias lenteles gal ir būtų įdomu pastudijuoti, jeigu viskas nebūtų matuojama pūdais, kvadratiniais verstais, šilingais ir kapeikomis, bet suprantu, kad tokia informacija gali būti įdomi tik tikrai miškais besidomintiems, o aš prie tokių savęs nepriskiriu. Tačiau autorius tikrai neturėjo gero redaktoriaus – ir čia didžiausias šios knygos lobis, nes tarp visų statistinių lentelių ir paaiškinimų, kaip skiriasi miškų tvarkyba valstybiniuose ir privačiuose plotuose autorių vis užneša papasakoti kokius nors įspūdžius iš kelionių po Lietuvą 1836-1870-aisiais metais. Tarkim, rašoma, kad prieš atsirandant geležinkeliui, kelionės po Lietuvą buvo labai nepatogios, net jeigu ir išsirūpindavai iš valdžios leidimą pašto stotyse (kas 10-12 mylių) keistis arklius. Arklių dažnai tenka palaukti, tad tose stotyse tenka ir nakvoti, bet dažniausiai ten tik mažas kambariukas su pora plikų suolų laukiantiems. Galima paprašyti šieno, bet jie bus su įvairiais gyviais, tad kartais geriau miegoti kiečiau, bet su mažesniu niežuliu. Jei iš vis užmigsi, nes tame pačiame kambariukyje garsiai keiksis ir gers kiti keleiviai, irgi laukiantys naujos arklių pamainos. Keliauti galima tik vasarą arba gilią žiemą – kitu laiku per purvą niekaip nepravažiuosi, o jei ir kažkiek judėsi, pačiam teks purve kapanotis gelbėjant užklimpusią mantą.

Bet yra ir gerų dalykų Lietuvoje: rašoma, kad kažkur prie Kauno2 auga mažalapių liepų3 miškas, kuriame daug kas laiko bites. Šios bitės neša ypatingą medų, kuris būna baltas kaip pienas – tai visiška prabangos prekė Anglijoje, už kibirėlį moka nežmoniškus pinigus. Yra pateikiami ir receptai, kaip virti midų, ir kuo lietuviškas midus skiriasi nuo lenkiško. Konstatuojama, kad medžioklė Lietuvoje be didelių tradicijų, po visų sukilimų šaunamieji ginklai uždrausti, tad belieka tik šunimis paukščius pjudyti arba gaudyti žvėris kilpomis bei botagais. Na ir šiaip, skurdus kraštas, lenkai valstiečiai tinginiai, miškai dar dažnai senoviškai pjaunami ne kvartalais, o tiesiog retinant – efektyvumas mažas, reikia reformų, kurios jau įgyvendintos Prūsijoje prieš pusę šimto amžiaus. Beje, į Britaniją eksportuojama iki 90% miško produkcijos, kuri atplukdoma į Baltijos jūrą – iš čia ir susidomėjimas Lietuvos ir Lenkijos miškininkyste.

1 Lietuvoje XIX amžiaus vidurio miškingumas – 32 procentai, tad beveik lygiai toks pats kaip ir dabartinis 33,5 procento.

2 Kaunas – mažas miestas, kuriame kokie 4-5 tūkstančiai gyventojų, matęs geresnių laikų, net jo turgaus aikštėje tarp grindinio akmenų auga žolė.

3 Nors dėl rūšies nesu tikras, rašoma, kad lenkai jas vadina kamienna lipa, ir kad jos auga tik Lietuvoje. Nėra tokių rūšių, kurios tik Lietuvoje augtų.

Paskutiniu metu perskaitytos knygos

Liepos viduryje gimė sūnus, tad, nors perskaitytų knygų gyvenime nesumažėjo (kaip tik, jam užmigus glėbyje, atsiranda papildomo laiko skaityti elektronines knygas), labai aptirpo laikas knygų apžvalgoms. O vis tiek norisi pasižymėti bent trumpas pastabas apie tai, ką perskaičiau.

Colleen McCollough – „Erškėčių paukščiai“

Buvome išsirinkę šią knygą knygų klubui kaip klasikinį meilės romaną namų šeimininkėms. Tekstas atitiko lūkesčius, kurie buvo itin žemi: tikėjausi „Santa Barbaros“, ją ir gavau. Veikėjai labai plokšti, nors uždraustos meilės tema matyt visada populiari. Tik viskas itin nuspėjama, plokščia. Geriau jau skaityti „Altorių šešėlyje“.

Valentinas Gustainis – „Lenkai ir Lenkija“

Valentinas Gustainis kelis metus gyveno tarpukario Lenkijoje, tuo metu, kai ji buvo didžiausias lietuvių priešas. 1937-aisiais jis išleido knygą apie Lenkiją, kurioje aprašoma ši šalis, jos politika, vadovai, nuotaikos, gyventojų ypatybės, ekonomika, tarptautiniai santykiai ir panašiai. Tokia kaip ir trumpa žinių apie šalį santrauka, kuri gali būti naudinga diplomatams, verslininkams ar politikams. Na, o kadangi tais laikais politinio korektiškumo nebuvo privaloma laikytis, tai ir knygos stilius paprastas, lyg dėdė, grįžęs iš kelionės, prie stalo pasakotų apie savo nutikimus per daug neslėpdamas, kad jo nuomone lenkai pasikėlę ar perdėtai mandagūs. Tarkim rašoma, kad lenkų požiūriu, lietuvių kova už Vilnių yra labai gera dingstis lietuviams neprisileisti lenkų kultūros, kuri yra žymiai pranašesnė už vietinę – anksčiau visa lietuvių aukštuomenė kaip mat sulenkėjo, tad to ir dabar bijoma. Su malonumu skaityčiau tokio stiliaus knygas, jeigu jos ir šiuo metu būtų rašomos apie dabartines valstybes. Po keliasdešimt metų būtų labai įdomu dar kartą perskaityti ir suprasti, kaip pasikeitė požiūris.

Freemasonry and Fraternalism in Eighteenth Century Russia

Visai įdomus akademinių straipsnių rinkinys apie tai, kaip aštuonioliktame amžiuje Rusijoje buvo įsigalėję brolijos. Įdomu tai, kad brolijų idėją į Rusiją atvežė Petras pirmasis, o jo girtųjų sinodas yra brolijų prototipas. Pats imperatorius Londone buvo supažindintas su brolijų idėjomis, bet, tikėtina, laisvuoju mūrininku nebuvo, tik kopijavo tam tikrus elementus iš jų veiklos.

Essays on Russian Intellectual History

1970-aisiais išleistas akademinių paskaitų rinkinys apie Rusijos filosofus: ukrainietį Hryhorijų Skovorodą (beje, apie jį nieko iki šiol nežinojau – tekstas apie jį ir jo filosofiją labai patiko), rusą Solovjovą ir apie literatūros cenzūrą Rusijoje. Beje, rašoma, kad pirmasis Rusijoje cenzūruotas 1770-aisias buvo masonas Novikovas (čia visiškai pataikė į temą su prieš tai skaityta knyga apie XVIII amžiaus Rusijos brolijas), kuris turėjo savo spaustuvę ir užsiėmė leidyba bei knygų prekyba, dažnai kirsdamasis su oficialia carienės nuomone.

Ilona Skujaitė – „Karo nuotaka“

Kotrynos Jogailaitės istorija įdomi ir verta dėmesio, tik literatūriškai knyga pasirodė silpnoka, tad negalėčiau sakyti, kad ji gali lygintis, tarkim, su Sabaliauskaitės istoriniais romanais. Nors tema turi labai potencialo.

Algirdas Antanas Gliožaitis – „Lietuvos administracinis suskirstymas žemėlapiuose“

Tikėjausi išsamesnės studijos apie Lietuvos administracinį suskirstymą, bet iš tiesų tai knyga tiksliai atitinka pavadinimą – rašoma apie administracinį suskirstymą žemėlapiuose, ir ne daugiau. Taigi, nėra diskusijos apie tai, kada ir kodėl iš viso buvo Lietuva skirstoma į vaivadijas, pavietus ar dar ką nors, kokia buvo to skirstymo prasmė, kokios jurisdikcijos ir jų skirtumai, ir pan. Apsiribojama tik tuo, kad aprašoma, kokiame žemėlapyje buvo pažymėtos atskiros vaivadijos ir ar keitėsi jų ribos, be jokio konteksto apie patį teisinį suskirstymą.

Martynas Jankus – „Auszros“ archyvas

Tai Martyno Jankaus laiškų rinkinys, daugiausiai susijęs su 1880-1890 metais ir „Aušros“ leidimu. Nors daug laiškų labai paprasti ir buitiški („siunčiu du rubliu, atsiųskite man „Auszrą“ adresu ….“), bet buvo įdomu pamatyti jų rašybą, keistus šiuolaikinei ausiai žodžius. Sunku tais laikais buvo spaustuvėse gauti raidę „ů“, tai kai kurie pradėjo rašyti paprasčiau “uo”. Į jůs buvo žiūrima kaip į barbarus, kurie negerbia kalbos taisyklių:

Jai kitas literas sunku gaut, kaip ů, kurę visi skaitytojai pažįsta, turit pasirupit ir spaudint vieton uo!!! Skaistumą kalbos turit saugoti kaip savo akį, kad in Aušrą ne inlistu koks vokiškas žodis arba sloveniškas.

David Foster Wallace – „Infinite Jest“

Iškankinau ir galų gale pabaigiau, nors pradėjau prieš 6 metus. Ne mano knyga, visai neprilipo, erzino savo susireikšminimu, specialiai sudėtinga kalba ir žodžiais. Kai kurios vietos visai įdomios, bet bendrai – tikrai kankinausi. Tiesiog ne man.

Geoffrey Roberts – „Stalin’s Library“

Stalinas turėjo daug knygų ir jas mėgo skaityti. Tik knyga apie jo biblioteką yra labiau apie patį Staliną (ir parašyta paviršutiniškai, daug faktų, bet mažai išvadų), o ne apie jo knygas. Tikėjausi daugiau.

Robin Lane Fox – „Pagonys ir krikščionys“

Didelis ir išsamus darbas apie pirmuosius krikščionybės amžius, kai ankstyvoji krikščionybė maišėsi su pagonybe (ir ne visada viena kitai trukdė). Labai daug ką sužinojau, perskaičius knygą susidarė labai išsamus to laikotarpio Romos imperijos paveikslas su visokiais politiniais ir religiniais niuansais. Tiems, kas domisi krikščionybės istorija, čia turbūt vienas svarbesnių darbų.

Rūstis Kamuntavičius – „Gudijos istorija“

Tai pirmoji lietuviškai išleista Gudijos istorija, ir jau vien už tai reikėtų šią knygą pagirti. Autorius gerai paaiškina mūsų ir gudų požiūrio į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją skirtumus, bet visgi pati knyga galėjo būti daugiau apie rusėniškąją LDK dalį, nei apie pačią LDK apskritai. Įdomu, kad rusėniškoje LDK dalyje buvo žymiai daugiau miestų (jie ir senesni, siekia Kyjivo Rusios laikus), tad gudai buvo geresni amatininkai – sakoma, kad net žodis „įgudęs“ kilęs nuo „gudo“. Kad ir kaip ten būtų, LDK be gudų būtų visai kitokia, ir tikriausiai pagrįstai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę reikėtų laikyti bendru lietuvių ir rusėnų projektu.

Valdas Rakutis. „Prieš panyrant į sutemas. Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“

Knyga išleista labai gražiai, jos kalba paprasta ir populiari, bet, deja, tekstui ir mintims kokybės trūksta. Ši knyga man panaši į istorijos pamokas mokykloje: faktai veja faktus, įvykiai pasakojami be didesnio konteksto, su toli vedančiomis (nebūtinai teisingomis) išvadomis, bet nesuteikia tikro istorijos suvokimo. Autoriui istorijos gylio dažnai pritrūksta, istorinės asmenybės visiškai netikėtai keičia savo pažiūras, veikėjai matuojami XX amžiaus anachronistiniu tautiškumo požiūriu. Su priežasčių trūkumu tekste sutinka net pats autorius:

Ar Abiejų Tautų Respublikos likimas galėjo pasisukti kitaip, jeigu būtų atsiradęs stiprus lyderis? Pasakysiu taip: lyderių, protingų žmonių gal ir buvo. Bet kažkas atsitiko ne tik jiems, kažkas nutiko ir kolektyvinei sąmonei: tai, kas nesvarbu, tapo svarbu, o tai, kas svarbu – niekam nerūpėjo.

Valdas Rakutis, psl. 132

Na, norint suprasti istoriją ir reikia gilintis į šias priežastis, nes priešingu atveju – tai tik beprasmis datų rinkinys. Ir, deja, paviršutinės išvados „reikėjo mums būti mažiau korumpuotiems“ irgi nelabai naudingos, nes nesiūlo jokio realaus recepto. „Tau reiktų daugiau uždirbti, kad geresnį namą nusipirktum“ nepadeda suvokti esmės, kodėl mes prasčiau gyvenam.

Kitas erzinantis dalykas – kiekviename žingsnyje kišamas lietuviškas tautiškumas, priešinant jį su lenkiškumu, kai XVIII amžiuje apie tokią tautinę savimonę labai sunku kalbėti. Siekiant iškelti lietuvius privedama iki absurdo: štai Varšuva buvo lietuviška. Man tai skamba panašiai keistai, lyg sakyti, jog dabartinis Vilnius ir Lietuva yra sukurti kilusių iš Kauno: tikrai rasime iškilių asmenybių iš Kauno, kūrusių Lietuvą, bet jų identitetas pirmiausia – lietuvis, o ne kaunietis. Tie, kas dirba ir gyvena šiuolaikiniame Vilniuje nelaiko save pirmiausiai kauniečiais, tauragiškiais ar uteniškiais, priklausomai iš kurio krašto jie kilę – kuria ir stato Vilnių bei Lietuvą ir tiek. Taip ir Abiejų Tautų Respublika buvo bendras visų šlėktų reikalas, jų identitetas labiausiai susijęs su luomu, o ne tautybe. Taip, gyvenantis Lietuvoje turėjo kitokias privilegijas, galiojo kitas statutas, bet XVIII tautinės savimonės nebuvo, buvo savo interesų gynimas. Tautinis identitetas yra XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios reikalai. Na, bent jau man taip atrodo, nesu istorikas.

Gali būti, kad kiek su pastabomis persūdžiau, nes knygą skaičiau kaip tik tuo metu, kai žiūrėjau Timothy Snyder paskaitas apie Ukrainos istoriją: šalia šių Yale universiteto paskaitų ši knyga, deja, pasirodė silpnokai. Ir ypač tose vietose, kur buvo ką palyginti tiesiogiai.

Birutė Davidonytė, Dovydas Pancerovas – „Pranešėjas ir Prezidentas“

Davidonytės ir Pancerovo naujoje knygoje apie prezidentą Nausėdą skandalo mažokai: didžioji dalis įtartinų faktų sekantiems Lietuvos politinį gyvenimą ir taip jau viešai žinoma. Klausimai apie Nausėdos rinkimų kampanijos finansus buvo keliami dar rinkimų metu (atsakymai liko pilkame šešėlyje, o daugiau niekas neturėjo politinės valios ten knaisiotis), prezidento asmeniškumai politinėse kovose (Dulkio, Linkevičiaus, Karoblio atvejai) irgi visiems buvo kaip ant delno. Istorija su Valstybės Saugumo Departamentu, kai VSD pareigūnai vykdė žmonių „tikrinimo“ paslaugas taip pažeisdami daugelio asmenų teisę į privatumą paprasto piliečio asmens Gitano Nausėdos naudai gal kiek mažiau žinoma, bet jeigu joje daug tiesos, tai ji labiau inkriminuoja VSD vadovą Darių Jauniškį, o ne patį Nausėdą. Galų gale daug kas iš nepatirties gali padaryti klaidų ar užsiprašyti neįmanomų dalykų. Tebūnie.

Visgi svarbiausi knygoje piešiami prezidento Nausėdos bruožai yra puikybė ir idėjų, apart abstrakčios ir nelabai kam aiškiai suvokiamos „gerovės valstybės“, neturėjimas. Gal net nevadinčiau to puikybė, o tiesiog įžeidumu ir plona oda, kai kritika priimama asmeniškai ir į ją itin jautriai reaguojama: atrodo, kad veliamasi į smulkmenas, nematant esmės, ambicingai užsispiriama visai ne vietoje, dirbama nuolat sekant reakcijas viešojoje erdvėje ir niekada neprisiimant nepopuliarių sprendimo naštos. Aišku, Nausėda rinkimus laimėjo su tautos vienijimo idėja: žmogus, neturintis aštrių kampų ir visada pasiryžęs visus išklausyti, bet nieko pats nesprendžiantis, pradžioje būna visiems geras, bet greitai paaiškėja, kad sprendimų ieškoti reikia eiti kitur. Paaiškėja, kad be abstrakčių frazių nieko daugiau neslypi, pačiam prezidentui žaidimas tampa nuobodus ir dienotvarkėje atsiranda vis daugiau tuščių langelių. Kaip rašoma knygoje, galų gale prezidentūros kanceliarijoje darbas tampa tik imituojamas, atsiranda laiko net kompiuteriniams žaidimams. Vis tiek juk įtaka menka.

Iš kitos pusės, gal čia irgi nieko tokio labai blogo. Kaip savo knygoje apie prezidento instituciją „Mums reikia vado?“ rašo Mažvydas Jastramskis, Lietuvoje prezidento institucijos galių ribos turi labai daug vietos interpretacijai: iš esmės, kiekvienas prezidentas pasiima tiek rolių, galių ir įtakos, kiek jam pačiam pritinka pagal asmenybę. Adamkaus prezidentūra ir Grybauskaitės prezidentūra – labai skirtingos institucijos. Tad gal ir nieko tokio, kad Nausėdos prezidentūra – su mažiau įtakos, labiau reprezentacinė, simbolinė figurehead be aiškesnių tikslų ir darbotvarkės. Kiek panaši į Nausėdos rolę SEB banke: reprezentacinė figūra, mokanti sutelkti auditoriją, svarbi banko sprendimams, bet ne pati atsakinga už verslo rezultatą. Niekas nesiginčys, jog šioje rolėje jis buvo pilnai save atradęs.

Darius Pocevičius: „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990. II dalis“

Pradėsiu nuo to, kad pirmoji šios knygos dalis man patiko. Patiko ir „100 istorinių Vilniaus reliktų“. Tikėjausi, kad patiks ir antroji dalis, bet čia laukė nusivylimas. Knygai labai pritrūko redaktoriaus, nueita į per dideles smulkmenas vos ne apie tai, kas kuriam asmeninio namo kambaryje kada darė remontą ar pirko sofą – neįdomu. Per daug išsiplėsta, aprėptos man neimponuojančios asmenybės: tame gal ir nebūtų nieko blogo, bet tiesiog tikėjausi visiškai ne to. Dar pagalvojau, kad tokia knyga vertę įgaus tik po keleto šimtų metų, kai buitinių detalių apie tai, kas su kuo gėrė, kas kur gavo paskyrą ir su kuo bendravo bei ėjo į teatrą jau niekas nebeprisimins. Bet iki tol, tai tiesiog nuobodžios buities detalės. Geriau skaityti Baltušio dienoraštį.

Iš dalies su šia knyga nesusidraugavau ir dėl autoriaus pažiūrų, kurios knygoje vis šen bei ten prasiveržia. Šiuolaikinis Meno Centras visur vadinamas ne šiaip sau muziejumi, bet „oligarcho Sorošo ranka finansuojamu“ beverčio meno muziejumi. Gal ten menas ir bevertis (to meno aš irgi nelabai suprantu), bet knygoje apie Vilniaus vietas meno kritikos nesitikėčiau. Lygiai taip pat kėlė erzulį padūsavimai, kad sovietiniais metais cenzūra buvo žymiai mažesnė nei dabar, kai negalima rašyti prieš vakcinas ar gėjus. Et. Suprantu, kad mano ir autoriaus pažiūros labai daug kur skiriasi. Ir ne vien dėl to, kad jis mano, jog mano gimtasis Kaunas yra pervertintas. Mažai idealizuoju sovietų laikų rašytojus ar menininkus: nomenklatūrai jie buvo svarbūs, gyveno šiltai, sprendė savo buitines problemas, gilaus mąstymo buvo mažai. Tą knygoje gerai iliustruoja ir Sartro viešnagės Lietuvoje aprašymas: visi lietuviai buvo užsiėmę kažkokiomis buitinėmis smulkmenomis, o jį laikė pasipūtusiu snobu, mat jis vis klausinėjo apie tai, ką jie galvoja apie globalias problemas. Ne tai kad Sartru labai būtų kuo žavėtis, bet visgi sovietinis Vilnius buvo provincija. Su provincinėmis problemomis ir provinciniu gyvenimu. Nėra ką idealizuoti.