Baldžiai internete

Krypties projektų vadovė Bangoje panagrinėjo Lietuvos baldžių internetines svetaines (via scooox). Perskaičius straipsnį kilo šiokių tokių minčių, kuriomis galbūt ir norėčiau pasidalinti.

Labiausiai nenoriu sutikti su pagrindine straipsnio mintimi, jog e-marketingas baldų prekybos, o juo labiau gamybos įmonėms yra labai svarbu. Esu labiau susipažinęs su baldų gamybos įmonėmis (nes VVPB listinguojami „Vilniaus baldai“ ir „Klaipėdos baldai“) bei tais naujaisiais baldų pramonės projektais, kurie ir paminėti straipsnyje. Lietuvos baldžiai šiuo metu gamina beveik visą savo produkciją („beveik visą“ – tai apie 85-90 procentus) vienam pirkėjui, kuris yra IKEA. Baldų gamintojų verslo specifika dažniausiai susijusi su urminiu pardavimu kitai bendrovei (didmenininkui, arba dideliam mažmenininkui), ir čia e-marketingui kaip ir nelabai lieka vietos, nes e-marketingas gana retai yra skiriamas B2B klientų paieškai. Na, galbūt aš ir klystu, bet didžiųjų Lietuvos baldininkų pagrindinis tikslas yra geresnių kontraktų su IKEA sudarymas, o visa kita iš tikrųjų jiems nėra svarbu. Ir neturėtų būti svarbu, nes tai sudaro tik labai mažą jų verslo dalį.

Taip pat sutikčiau su straipsnio komentarais apie tai, jog baldų mažmenininkai irgi sunkiai galėtų pasinaudoti e-pardavimo galimybėmis. Juk baldas nėra toks dalykas, kaip knyga ar kompaktinis diskas: perkant kokią nors sofą, norisi ją pačiupinėti, pažiūrėti, ar ji minkšta, patogi ir t.t. Bent jau aš lieku skeptiškas elektroninių pardavimų ir komercijos galimybe Lietuvoje. Bent jau šiuo metu.

Miręs Dolskis

Kaip jau turbūt visi seniai žino, frazė „Dolskis mirė“ yra užgrobta Googlėje lietuviškosios blogosferos. Todėl šiandien paėmus į rankas „Kauno dieną“ mano dėmesį patraukė straipsnis apie būtent šią asmenybę, kurios mirtį trimituoja internetiniai dienoraščiai. Pasirodo, jis buvo žydas, kalbėjęs daug kalbų, vieno aktoriaus teatro pradininkas, linksminęs Rusijos publiką, ir tik gyvenimo pabaigoje atvykęs į Kauną, kur pirmasis pradėjo dainuoti lietuviškai, per pusę metų išmokęs mūsų kalbą. Labai gerbtina asmenybė, kurio kapą reikės kada nors prie progos aplankyti, juolab, kad jis nuo mano namų nepilnai per kilometrą. Dėkui blogosferai, kad paskatino mane domėtis Dolskiu ir daugiau apie jį sužinoti ;)

Mažeikių naftos perėmimas

O ši savaitė turbūt taps „Mažeikių naftos“ (MAZN) savaite, nors čia jau kvepia ne tik savaite, o ir visu mėnesiu. Vyriausybė atrodo pasiryžusi perimti MAZN kontrolę, net ir už tai reikėtų ir sumokėti. Savaime suprantama, kontrolės perėmimas negarantuotų naftos tekėjimo į gamyklą, tad greitai reikėtų ieškotis naujo strateginio investuotojo. Vyriausybė nenori naujo MAZN savininko klausimo palikti spręsti Yukos, ir už šią sprendimo teisę gali tekti pakloti keletą šimtų milijonų litų, arba bent jau nurašyti dalį įmonės skolų (nemažai analitikų turbūt iš karto ir pagalvojo apie neskausmingą skolų kapitalizavimą, kaip apie slaptąjį V.Uspaskich planą). Tiesa, Yukos dar negavo oficialiaus Vyriausybės pasiūlymo, tad viskas spręsis dar tik ateityje.

2005 01 17 13:27

Analitikai nemato būtinybės Lietuvai perimti kontrolinį “Mažeikių naftos” akcijų paketą

Vilnius, sausio 17 d. (ELTA). Lietuvai nėra būtinybės perimti finansinių problemų kamuojamo Rusijos naftos koncerno “Yukos” valdomos “Mažeikių naftos” kontrolinį akcijų paketą, teigia analitikai.

“Perimti kontrolę gal ir įmanoma, tačiau ar Vyriausybei to reikia siekiant apsisaugoti nuo “Yukos” problemų? Svarbiausias yra naftos tiekimo klausimas”, – Eltai sakė finansų maklerio įmonės “Finasta” analitikas Petras Kudaras.

[…]

P. Kudaras tvirtino, kad Vyriausybei nėra tikslinga ilgai turėti kontrolinį “Mažeikių naftos” akcijų paketą, nes anksčiau ar vėliau vis tiek tektų ieškoti strateginio investuotojo, galinčio užtikrinti naftos tiekimą.

Neigiamos analitikų rekomendacijos

Šią savaitę vienas svarbiausių įvykių biržoje buvo kolegės iš Vilniaus banko paskelbtas Lietuvos dujų akcijų įvertinimas, bei rekomendacija „parduoti“. Tokia rekomendacija sukėlė nemažas bangas pačioje biržoje ir Lietuvos dujų (LDUJ) akcijos per dvi dienas spėjo atpigti maždaug 10 procentų. Tačiau įdomiausia visgi buvo pačių Lietuvos dujų reakcija: jie pareiškė esą pasipiktinę (arba tiksliau, pažodžiui iš jų pranešimo spaudai švelniai tariant nustebę) tokiu analitikų vertinimu. Dažniausiai vakarų valstybėse vertinamos įmonės nesipiktina analitikų vertinimais, kad ir kokie jie būtų, nebent būtų galima suabejoti analitikų profesionalumu. Šiuo atveju Vilniaus banko analitikė tikrai profesionaliai atliko analizę, ir net jeigu ir būtų galima ginčytis dėl tikslinės kainos, jos atitrūkimas nuo kainos biržoje yra akivaizdus. Be to, juk niekas toje rekomendacijoje nesako, kad Lietuvos dujos yra bloga kompanija: ten tik sakoma, kad jos kaina yra per didelė.

Vakaruose tokios problemos irgi egzistuoja, tik ten jos nėra gal tokios viešos. Ten analitikai patiria spaudimą vertinti įmonę teigiamai, nes neretai nuo to priklauso, ar ši įmonė rinksis tavo banką ar maklerinę įmonę savo reikalams tvarkyti. O nuo šio pasirinkimo priklauso ir tavo banko pelnas. Interesų konfliktai visur kiša savo bjaurias ir dideles galvas.

Berašydamas šitą įrašą, prisiminiau ir Hugh visuomet kalamą mintį markets are
conversations
. Iš esmės, Lietuvos dujos pasielgė kaip ir visos seno stiliaus korporacijos, kurios žūt būt stengiasi išlaikyti savo tobulą įvaizdį, nors realybės faktai kartais būna ir kitokie. Nežinau, ką turėjo tokiu atveju daryti ši kompanija, bet tikrai ne tai, ką ji padarė, t.y. pareikšti, kad esi pasipiktinęs ir atsisakyti toliau teikti komentarus. Turbūt derėtų daryti viską atvirkščiai: nuoširdžiai susidomėti vertinimu ir atsakyti į visus visiems rūpimus klausimus.

Darbo partijos programa

Šiandien Verslo žinios paskyrė gerus šešis puslapius nagrinėdami partijų rinkimines programas. Labiausiai įstrigo ši Darbo partijos rinkiminė tezė:

Žemės ūkio gamyba neturi užgožti žmogaus. Jo problemos ir rūpesčiai yra aukščiau. Atlyginimas žemdirbiams už darbą turi būti teisingas ir pagrįstas realiomis sąnaudomis.

Laisvosios rinkos instituto komentaras:

Ūkininkavimas – tarsi kultūrinis projektas, kuris vertingas pats savaime, neatsižvelgiant į tai, ar kam nors reikia pagamintų produktų.

Kaip pirštu į akį.

Didelių žmonių žaidimai

Kadangi kažkas prašė išsamiau papasakoti apie tai, kokie žaidimai vyksta Lietuvoje, tai šiandien tai bandysiu padaryti pasiremdamas Vakarų skirtomųjų tinklų pavyzdžiu.

Lieuvoje yra tokia energetikos kainų komisija (ar kaip ji ten vadinasi – kadangi rašau šitai iš namų, tai neturiu priėjimo prie tikslaus pavadinimo ;), kurios tikslas yra reguliuoti Energetikos išteklių kainas Lietuvoje. Vien jau tas faktas, kad tokia komisija, nustatanti kainas egzistuoja, prieštarauja konkurencijos ir laisvos rinkos principais, bet šiuo atveju tai nesvarbu – šiuo atveju svarbiausia tvarka, kuria ši komisija nustato energetikos kainas.

Prieš lendant giliau į Lietuvos elektros energijos turbūt vertėtų papasakoti plačiau, kaip viskas joje veikia. Pradžioje elektros energija yra pagaminama Ignalinos atominėje elektrinėje arba Elektrėnų elektrinėje, arba dar galybėje kitų mažų elektrinių, kurios dažniausiai priklauso valstybei. Paskui ta elektros energija yra parduodama Lietuvos Energijai, kuri taip pat yra valstybinė įmonė. Lietuvos Energija eksploatuoja aukštos įtampos elektros perdavimo linijomis, rūpinasi elektros energijos eksportu ir taip toliau. Kad toliau elektros energija pasiektų galutinį vartotoją, ji yra parduodama skirstomiesiems tinklams, kurių yra du: Rytų skirtomieji tinklai, kurie kol kas yra valstybiniai, ir Vakarų skirstomieji tinklai, kurie neseniai buvo privatizuoti, ir kuriuos įsigijo VP Market grupė (taip, ta pati, kuri valdo Maximas, Saulutes, Minimas ir Medijas). Vat šios dvi skirstomųjų tinklų kompanijos galų gale parduoda pagamintą elektros energiją galutiniam vartotojui, t.y. jums, kad jūs galėtumėt naktimis įsijungti savo kompiuterius pasitikrinti elektroninio pašto, pasišildyti sumuštinius mikrobangėje ir įsijunti šviesą laiptinėje, kad jūsų tamsoje neužpultų piktų kėslų turintis kaunietis.

Visa tai turbūt labai gražiai veiktų normalios konkurencijos sąlygomis, kai kiekviena kompanija užsiimtų savo reikalais, ir stengtųsi maksimizuoti pelną tik iš savo teikiamų paslaugų – t.y. Ignalinos atominė elektrinė pelnytųsi tik iš elektros gaminimo ir pardavimo didmeninėmis kainomis, Lietuvos energija skirstytų ir pardavinėtų elektrą aukštos įtampos linijomis, o skirstomieji tinklai bendrautų su bobutėmis iš Kirtimų, kurios nenori mokėti savo elektros energijos tiekimo sąskaitų. Bet viskas nėra taip paprasta, nes energetikos kainų komisija (ar kaip ten ji vadinasi) nustato kainas, kuriomis kiekvienas rinkos dalyvis gali parduoti savo tiekiamą elektros energiją. Vat čia ir prasideda visi cirkai, kadangi kainų nustatymo taisyklės yra gana įdomios, ir turi įvairių skylių, per kurias gal būt būtų galimą išlįsti ir pakelti kainas (neabejojama, kad kainų komisija kainas laiko dirbtinai žemas, o laisvoje rinkoje jos gerokai padidėtų). Kainų komisija negali nustatyti energijos pardavimo kainų pasižiūrėjusi į lubas, išmetusi kauliuką ar ištraukusi atsitiktinę kortą iš kaladės (arba pasiklausiusio to, kas daugiausiai sumokėjo jai “paskatinamųjų premijų”), nes yra nustatyta pakankamai tiksli metodika šioms kainoms nustatyti, kuri remiasi daugiausia elektros gavybos bei perdavimo skirstomaisiais tinklais kaštais. Tai tiesiog reiškia, kad kainas stengiamasi nustatyti taip, kad niekam elektros tiekimas nebūtų nuostolingas.

Viskas labai gražu, tik reikia prisiminti, jog iš tikrųjų labai sunku nustatyti tikruosius elektros tiekimo kaštus, nes jie priklauso ir nuo labai nesunkiai keičiamų ilgalaikio turto nusidėvėjimo normų. Kai įmonė įsigija ilgalaikį turtą – pasistato aukštos įtampos elektros perdavimo liniją ar dar ką nors – tai dažniausiai tas lėšas, kurios buvo sunaudotos šiam įsigyjimui paskirsto keletui metų – tarkim kokiai dešimčiai. Pavyzdžiui, jeigu aš pastačiau elektros tiekimo liniją Vilnius-Kaunas, ir tai man kainavo 100 milijonų litų, tai aš kasmet į nuostolius nurašysiu po 10 milijonų litų, kad už dešimt metų galėčiau sakyti, jog ta linija “nusidėvėjo” (iš tikrųjų gal po dešimties metų ji ir nusidėvės, ir man reikės sukišti lygiai tiek pat lėšų jos atnaujinimui). Tokiu atveju, šįmet man į elektros linijos Vilnius-Kaunas projektą sukišus 100 milijonų litų, dešimt ateinančių metų man kiekvienais metais pelnas sumažės dešimčia milijonų litų, nes tos išlaidos bus savotiškai paskistytos visam dešimtmečiui, nors daugiau lėšų visus kitus metus aš šiam projektui neišleisiu.

Vienas svarbiausių dalykų elektros energijos kainos nustatyme yra būtent ši nusidėvėjimo norma – t.y., jeigu turėčiau skirstomųjų tinklų kompaniją, man elektros energijos pardavimo kaina būtų nustatoma atsižvelgiant į tuos 10 milijonų litų, kuriuos neva patiriu kiekvienais metais. Čia skirstomųjų tinklų kompanijos atrado aukso gyslą – juk galima padidinti šią nusidėvėjimo normą, ir atrodys, jog mes patiriame didesnius kaštus, todėl ir turime kelti kainas. Lengviausia padidinti nusidėvėjimą yra padidinant turto vertę, o tai galima padaryti atliekant turto perkainojimą. Tai būtų maždaug taip, lyg aš po penkerių metų elektros linijos Vilnius-Kaunas eksploatavimo (prisiminkime, kad į šią liniją investavau 100 milijonų litų, o kasmet ji nusidėvėjo po 10 milijonų, tad dabar jos buhalterinė vertė yra 50 milijonų) padarau turto vertinimą, ir pamatau, kad iš tikrųjų ta elektros linija yra verta 80 milijonų litų. Dabar nusidėvėjimą galiu taikyti dar trejais metais ilgiau, nei būčiau galėjęs anksčiau, o tai reiškia, kad mano išlaidos bus šiek tiek dirbtinai, bet padidinamos (o padidintos buhalterinės išlaidos, nors joms neišleidžiama nei vieno realaus cento, reiškia, kad galiu padidinti kainas ir pelną)

Tokį planą legaliai didinti elektros energijos kainas turėjo turbūt tiek Vakarų, tiek Rytų skirstomieji tinklai, tiek Lietuvos Energija. Visos šios bendrovės lyg buvo atlikusios turto perkainojimus, kurie leistų padidinti nusidėvėjimo normas ir padidinti kainas, bet šiandien kainų kontrolės komisija pakišo koją, mat nutarė, jog kainos bus skaičiuojamos remiantis turto vertei prieš bet kokius perkainojimus. Nenuostabu, kad šių bendrovių akcijos po šių naujienų gana stipriai krito. Neišdegė.

Tiesa, Vakarų skirstomieji tinklai turto perkainojimu bandė nušauti du zuikius. Antrasis yra šiek tiek subtilesnis ir susijęs su bendrovės privatizavimu. Esmė tame, kad Vakarų skirstomuosius nusipirko NDX Energija (kuri priklauso VP Market grupei), kuri juos pirko už pasiskolintus iš banko pinigus. Šiuo metu yra vykdomas įstatinio kapitalo mažinimas, kurio metu dalis buvusio įstatinio kapitalo bus išmokėta Vakarų skirstomųjų tinklų akcininkams, o po šio įstatinio kapitalo mažinimo berods tą pačią dieną seks įstatinio kapitalo didinimas iš perkainojimo rezervo. Tokiu atveju įstatinis kapitalas kaip ir nepakis, tačiau pati vakarų skirstomųjų tinklų bendrovė pasiims naują paskolą ir iš jos gautomis lėšomis apmokės NDX Energijai suteiktą paskolą. Vienintelis šių reorganizacijų rezultatas bus skolų permetimas iš NDX į VST bei nedidelių pinigų išmokėjimas smulkiesiems akcininkams, kurie dabar nusipirkę akciją už 200 litų gaus 108 litus grynais ir vis dar turės akciją bendrovės, kurios skolos padidėjo labai nemaža suma. Niekas iš niekur niekad neatsiranda, o perkainojimo rezervai kartais labai patogūs.

Faktas

Kuo toliau tuo įdomiau. Faktas. Omnitel savo „faktu juodu ant balto“ stipriai supykdė Tele2, kuri dėl klaidinančios reklamos dar praeitą savaitę padavė skundą Konkurencijos tarybai. Kol konkurencijos taryba dar tik pradeda tyrimą, Omnitel naudojasi proga ir visur trimituoja apie Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis paskaičiuotą geriausią klientams siūlomą pokalbių kainą. Pati Ryšių reguliavimo tarnyba iš karto išsižadėjo tokių duomenų – nežinom iš kur čia kas tuos duomenis traukia, mes tokių neturim ir neskaičiavom.

Šeštadienį į mūšį tarp didžiųjų kompanijų, matyt norėdama pasinaudoti sukelta erzelyne, galvą įkišo ir Eurocom – jų faktas skelbia, kad Omnitel klaidina vartotojus, nes tame brėžinyje neparodytos Eurocom teikiamų paslaugų kainos, kurios, savaime aišku, beveik trečdaliu mažesnės. Ir nesvarbu, kad visai neaišku kaip tos kainos apskaičiuojamos, nes juk vis tiek remiamasi nepriklausomo rinkos reguliatoriaus – Ryšių reguliavimo tarnybos prie LR vyriausybės – duomenimis, kuriuos, kaip jau minėta, pats šaltinis neigia.

Visa ši kampanija labai galėtų tikti marketingo vadovėlio skyriui „kaip manipuliuoti duomenimis ir juos reikiamai pateikti grafiškai“. Omnitel reklamos labai didelės, juodai baltos, pateikiančios tik vieną grafikąir šūkį „Faktas juodu ant balto. Omnitel kaina – geriausia“. Visada iš karto pamatęs tokį drastišką lindimą į akis, ieškau apačioje ir taip vadinamo „small print“, kurį perskaitęs dažniausiai esi grąžinamas į realybę, bet šiuo atveju ten galima rast tik labai lakonišką pasakymą, kad duomenys paskaičiuoti remiantis Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis (kuri, kaip jau minėjau tai neigia). Niekur nepasakyta nei kas ten per kaina, nei kokia ten tiksliai skaičiavimo metodika, netgi nelabai nurodyta kas kainuoja – tai įvardinta abstrakčiu žodžiu „ryšys“. Pamasčius, tai visai gali būti, kad tai kad ir kokia nors metinė ryšio licenzijų kaina, kurią bendrovės sumoka ryšių reguliavimo tarnybai, padalinta iš abonentų skaičiaus. Arba vidutinė minutės mobiliojo ryšio su Latvija kaina. Arba dar kas nors neįtikinamesnio. Pačiame grafike irgi nėra jokių nuorodų kokie čia duomenys vaizduojami. O vaizduojami jie irgi išradingai, apatinė vertikaliosios ašies riba prasideda ne ties nuliu, ko būtų galima tikėtis nesigilinant į subtilybes, o ties 0.20 Lt. Taip sudaromas įspūdis, kad omnitel kaina yra geresnė už Tele2 bent jau kokiu trečdaliu (juk stulpelių aukščių skirtumas toks!), kai realiai pagal grafiko duomenis, jis yra tik apie 20 procentų (ir nesvarbu, kad patys duomenys gali būti ištraukti iš oro, juk nereikiapamiršti, kad 86 procentai visos statistikos yra sugalvojama ;).

Tele2 (na, manau, kad tai Tele2, nes niekur nėra įvardintas reklamos užsakovas), savo atsakomosiose reklamose taip pat bando dengtis nepriklausomais šaltiniais. Čia cituojamas Lietuvos ryto straipsnis, kuriame cituojama Ryšių reguliavimo tarnybos nuomonė apie Omnitel reklama. Savaime aišku, nuomonė nepalanki Omnitel. Čia žaidžiama šiek tiek subtiliau – pagrindinis reklamos motyvas turbūt turėtų būti „va mes tai tikrai nepriklausomi, o Omnitel visus klaidina“. Juk net toje reklamoje nėra paminėta pati Tele2, o remiamasi net dviem nepriklausomais autoritetais – Lietuvos rytu ir Ryšių reguliavimo tarnyba. Tiesa, čia logiką irgi galima paklibinti, nes šią reklamą mačiau būtent tik pačiame Lietuvos ryte (galbūt ji yra ir kitur, bet ją mačiau būtent ten). Bandymas piršti Lietuvos ryte pačio Lietuvs ryto citatą kaip nepriklausomą nuomonę šiek tiek sukelia šypseną, o be to nereikia pamiršti, kad čia reklama, tad kažkas yra suinteresuotas jos pasirodymu. Gana man sunku patikėti, kad masinėje lyginamojoje reklamoje faktai bus visiškai objektyvūs ir neiškraipyti – juk būtent reklamos įstatymas, kurį prižiūri konkurencijos tarnyba ir draudžia tokius dalykus.

Trečias šio erzelo dalyvis, Eurocom, bando pataikyti „ant bangos“ ir reikiamu metu taipogi parodyti savo galvą. Čia irgi kovojama prieš Omnitel, tačiau ne atmetant kainų skaičiavimo metodiką (tai kieno mes ten kainas skaičiuojam ir kaip?), o žaidžiant pagal Omnitel taisykles. Reklamoje paimtas tas pats grafikas ir pridėtas ketvirtas stupelis, vaizduojantis Eurocom. Stulpelio aukštis beveik dvigubai mažesnis nei Omnitel stulpelio, tad daroma iliuzija, jog Eurocom kainos dvigubai mažesnės, bet kaip jau ir minėjau aukščiau, skalė prasideda nuo 0.20 Lt, o ne nuo nulio, tad realus kainų skirtumas yra apie 30 procentų. Nors čia irgi nebus paaiškinta kaip ta kaina apskaičiuota bei kieno čia ta kaina.

Įtariu, kad čia dar ne pabaiga, nes konkurencijos taryba išvadas padarys ne taip greitai, tad galima tikėtis ir kitokių akcijų-atrakcijų. Mobilaus ryšio rinka nenuobodi. Faktas.

Perl konferencija?

Po PHP konferencijos jau kokie trys žmonės manęs teiravosi, ar aš nesiruošiu daryti kokios nors atsakomosios konferencijos Perl tema. Tiesą sakant tokia maža ir neryžtinga mintis buvo kilus, paskui labai greitai jos atsisakiau, o vat dabar tie klausinėjimai vėl privertė ją prisiminti.

Konferenciją suorganizuoti gal ir nėra taip sudėtinga, tačiau pats neaiškiausias dalykas būtų tokios konferencijos reikalingumas (na… kiek žmonių iš vis tai būtų įdomu… Lietuvoj ta Perlo kalba yra primiršta ir entuziastų kaip ir nedaug) bei jos kokybė (Tarkim Perlo pradmenis aš moku gal ir neblogai, bei moku pritaikyti jį web aplinkoje, bet su sistemų administravimo moduliais nesu dirbęs… ir ar atsirastų žmonių kurie sutiktų aukoti savo laiką ir būtų pasiruošę pašnekėti apie vieną ar kitą niuansą).

Randal Schwartz nuomone galima per vieną dieną (8-10 valandų) išdėstyti visą Learning Perl, bet visgi tam reikia tikrai nemažai pasiruošimo, ir vėlgi neaišku ar
tai kam nors reikalinga. Be to, turbūt nedaug žmonių mokosi Perlo šiais laikais kaip pirmos programavimo kalbos, tad galbūt jiems nebereikia paskaitų nuo nulio?

Mano nuomone, dabar turbūt geriausia būtų neorganizuoti kažkokios Perlo konferencijos, o tiesiog pabandyti įkurti Perl Mongers grupę, kuri galėtų kiekvieną mėnesį ar panašiai susitikti, gal išklausyti vieno ar kito trumpo pranešimo ir išgerti draugiškai alaus. Vėlgi, jei tai ką sudomintų. Na, bent jau kokius 5 žmones tai tikiuosi surinksim ;)

Tai va, jeigu turit kokių idėjų, ar bent jau jus tai domintų, tai netylėkit ir susisiekit su manim ;-)

PHP konferencija

Kaip jau visi žinote turbūt, šeštadienį vyko PHP konferencija, kurioje teko dalyvauti ir man. Per daug įspūdžių neaprašinėsiu, nes jau daug kiti yra prirašę.

Mano slidės yra šiuo adresu. Pasistengsiu surasti laiko ir paversti jas į straipsnį, raštu išdėstant tai, ką pasakojau konferencijoje.

Daugiausiai konferencijos medžiagos yra turbūt pas Lakūną, o ypač daug nuorodų čia. (Kitų žmonių slidės: EnC, pukomuko)

Vaido atgimimas

Taigi labai džiugu, kad atgimė Vaido Žilionio weblogas. O kartu su juo pasirodė ir moblogas. Gaila, kad moblogai dar vis reti Lietuvoje (o gal jie ne reti, gal tiesiog aš apie juos nieko nežinau? Atsiliepkt!), nes kartais norisi paspoksoti į kieno nors darytas prastos raiškos mažas nuotraukas. Ir, tiesa, visgi įdomu blogrolle pamatyti savo vardą ir pavardę, o ne slapyvardį – kai pats surašinėjau draugų pavardes, tai buvo mažiau keista nei matant savą pavardę. Bet prie to keistumo turbūt greit bus priprantama ir tai atrodys savaime suprantamas dalykas.

Dar šiandien sėdėdami Baltuose Drambliuose (jie tampa po truputį savais namais :-) su pirmoone bei txd sugalvojom paprastą testą, kuris parodo kiek gyvenimo yra susiję su internetu (ar bent jau su IRC). Pasiimkite savo mobilų telefoną ir suskaičiuokite kiek procentų žmonių jūsų telefonų knygelėje yra užrašyta slapyvardžiais, o ne vardais. Mano rezultatas 24.7 procentai ;-)