ve ir mic sugalvojo užgrobti Google raktinį žodį „alus“. Na ką gi, prisijungiu… alus – mano gyvenimas, alus – beveik taip pat gerai kaip Perlas.
Category: Lietuva
Priklausomybė nuo interneto
Šiandien sužinojau kad sergu. Tiesą sakant tai įtariau jau senokai, bet dar niekas taip tiesiai ir įžūliai man to nebuvo pasakęs. O pasirodo sergu tokia liga, kuriai nėra net lotyniško pavadinimo – priklausomybe nuo interneto (internetophilus chronicus?). Turbūt ja sergat ir jūs, jei jau skaitot šias eilutes, nes ji yra stipriai užkrečiama per visokius interneto dienoraščius ir kitas kompiuterastines erdves. O visą tai sužinojau iš pono Virginijaus Savukyno straipsnio OMNI laike (kurį savaime suprantama pirmą kart perskaičiau per mobilų telefoną WAP pagalba – internetas manęs niekad nepalieka).
Štai šio straipsnio pradžia:
Ar jums pažįstamos tokios situacijos? Jūsų sutuoktinis prisijungia prie interneto vakare, o kai baigia naršyti, būna ankstyva aušra? Jūsų vaikai grįžę iš mokyklos pirmiausia puola prie kompiuterio ir užsikniaubę praleidžia visą likusį laiką? O jūs patys norėdami įjungti mikrobangų krosnelę bandote iš pradžių suspaudyti slaptažodį. Jei taip – jūsų šeima yra internetoholikai. Kitaip tariant, priklausomi nuo interneto.
Huh? Sutuoktinis? Vaikai? Matyt sergu sunkiau nei galima įsivaizduoti, nes nesimato nei vaikų nei sutuoktinės. O kam jos ir reikia kai yra internetas?!
Jei rimčiau tai priklausomybė nuo interneto tikrai egzistuoja. Gaila, kad straipsnio autorius pasirinko pakalbinti kažkokią
Jekateriną, kuri praleidžia internete tik 4 valandas per parą. Tikrai yra žmonių kurie gyvena ir kvėpuoja internetu visą dieną o ne varganas 4 valandas (aš – vienas iš jų). Juk darbe pasėdžiu 8 valandas, troleibuse naršau WAP, namie sėdžiu IRC ir t.t. Susidaro kokia 12 valandų per dieną. Tad autoriaus posakis:
Silpniausia priklausomybė nuo interneto atsiranda praleidžiant pasauliniame tinkle šiek tiek daugiau nei 4 val. per dieną, o „sergantys“ sunkiausia forma internete praleidžia apie 7 val. per dieną.
turėtų reikšti, jog mano būklė yra super-ultra-hiper-maxi-sudėtinga ir matyt esu ties virtimo į IP adresą riba.
Pats straipsnis ganėtinai juokingas, su tokiomis pasakėlėmis apie mistinius Amerikos studentus ir apie pagąsdinimus apie miego sutrikimus ir paranojas (taip, miego sutrikimai egzistuoja. Bet dažniausiai dėl nepadarytų darbų. O dėl paranojos, tai kaip tik visuomenėje jos per mažai – niekas net nesusimąsto jog negalima slaptažodžių klijuoti ant monitoriaus).
Po to straipsnio autorius pateikia pokalbį su profesionaliu psichologu, kuris atrodo nustebęs štai taip atsako į pateiktą klausimą:
Ar jūs, kaip psichologas, buvote susidūręs su panašiais priklausomybės atvejais Lietuvoje?
Yra buvę tokių tėvų, kurie kreipėsi dėl savo vaikų. Bet patys jaunuoliai nesikreipia, nes mano, kad tokia jų būsena yra visiškai normali.
Kažkodėl manau, kad mano būsena visgi yra normali. Galėčiau išbūti be interneto ir savaitę-dvi, tai nesukeltų didelių problemų (Juk buvau atsisakęs IRC ir sėkmingai be jo gyvenau kokias porą savaičių). Kai nesu internete, nesijaučiu nepatogiai, nepatiriu psichologinių traumų. Na, aišku, visad žinau, kad internetas yra mobiliame telefone ;-)
Pati juokingiausia yra striapsnio pabaiga:
Tad jei pastebėjote, kad jums blogai be interneto, galite kreiptis į psichologą arba į specialias interneto ligonius
gydančias klinikas. Lietuvoje tokios nėra, bet užtat yra Amerikoje. Ten žmonės, kenčiantys nuo internetinės priklausomybės, mokomi griežtai apriboti valandas, praleidžiamas naršant po internetą. Paprasčiausia priemonė – prie kompiuterio pastatyti žadintuvą, rodantį, kada baigsis laikas. O jei nenorite važiuoti į kliniką, patariu parduoti kompiuterį ir nusipirkti akvariumą. Jis funkcionuoja panašiai kaip jūsų ekrano užsklanda.
Kai paskutinį kartą žiūrėjau, tai „kompiuteris“ nebuvo tas pats kaip „internetas“. Kompiuteriu daug ką galima nuveikti ir be interneto. Nors tiesą sakant tai jau antras kartas šiomis savaitėmis kai girdžiu jog kompiuteris sutapatinamas su internetu. Mano bendradarbė, pamačiusi mano Palmą, iš kart paklausė ar jame yra internetas. Atsakiau jog ne (tada neturėjau naujojo mobilaus), o ji man pareiškė „tai kam reikalingas kompas, jei nėra interneto?“. Huh… Matyt reik važiuot į tą kliniką Amerikoj. Įdomu ten yra plačiajuostis interneto ryšys?
Gobbitas.lt užlenktas
Kaip visada tik atėjęs į darbą peržvelgiu kolegų dienoraščius internete, persiskaitau viską, ir tada, giliai įkvėpęs atsiverčiu
manualus ir kimbu į darbą. O štai šiandien nueinu pasižiūrėti į Gobbito rašliavas ir laukia manęs didelis nusivylimas – „užlenkiau and so on“. Gobbitas buvo turbūt pirmas lietuviškas interneto dienoraštininkas, ir tik po
metų kai jau gyvavo jo dienoraštis, kaip grybai pradėjo augti ir kiti dienoraščiai. Dabar jau irgi po truputį gaunasi taip kaip ir gūdžiais 1996, kai kiekvienas turėdavo svetainę savo katei ir šuniui – lygiai taip ir dabar visi turi turėti dienoraštį. Bet turbūt nedaugelis įsivaizduoja ką reiškia turėti dienoraštį. Kartais reikia nežmoniško užsispyrimo, kantrybės ir dar kažko kad imtum ir parašytum ką nors į dienoraštį. Ir ne šiaip ką nors, o ką nors įdomaus, ką nors kas skaitytoją priverstų juoktis („na gerai tu čia pavarei, kompiuteraste“), piktintis („nesąmonė kad Perlas geriau už PHP!“) ar tiesiog stebėtis („oh, negalvojau kad ir tam yra Perlo modulis“). Tai sunkus darbas.
Paskutiniu metu nors dienoraščių ir pridygo, bet jie manęs per daug nedomina. Vieni jų yra retai atnaujinami, kiti visai nekompiuterastiniai ;) Ypač dienoraščiai prislopo vasarą – niekas neturi laiko sėdėti prie kompiuterio ir rašyti kažką į dienoraštį, nes ir taip yra ką veikti. Gobbitas buvo dienoraščių pradininkas. Bijau kad gali būti taip jog jis gali būti ir dienoraščių užsidarymų pradininkas. Gal būt dienoraščių manijos banga kaip tik šiuo metu pasiekė aukščiausią tašką ir pamažu pradės slūgti paskui save palikdama nebaigtus, pusiau pradėtus, dėmesio stokojančius dienoraščius interneto platybėse. Nors gal ir klystu.
Balsavimas dėl #php sugėrimo vietos
#php kanale nuspręsta, kad reikia balsavimo dėl sugėrimo vietos. Parašykite komentaruose kas esat už ką, po savaitės kokios pagal rezultatus nuspręsim kur visgi eiti. Aišku neblogai būtų ir argumentus išgirsti (o gal koks yra labai fainas kabakas, o mes nieko nežinom?)
Perlas vis tiek atgis
Pastarieji metai Lietuvos Perlo programuotojams turbūt buvo apsnūdimo metai (Na, aišku aš galiu kalbėti tik apie IRC bei konferencijose dalyvaujančius žmones). Interneto programavime stipriose pozicijose įsitvirtino PHP, ir tam didelės reikšmės turėjo ir stipri Lietuvos PHP bendruomenė. Daugelis pripažįsta, kad PHP lengvai išmokstama kalba, labai tinkanti pradedantiesiems, bet dideliems projektams ji netinka. Tuo tarpu Perlas – galinga, bet sudėtinga kalba.
Norint išpopuliarinti Perlą reikia bent paprastos lietuviškos jo dokumentacijos bei straipsnių pradedantiesiems – Perlas ir taip sudėtinga, vos ne „write-only“ kalba. Idėjų Perlininkams lyg ir netrūksta: artimiausiuose planuose ir lietuviška svetainė apie Perlą, ir Perlo marškinėliai, ir dokumentacijos vertimas… Kad tik būtų laisvo laiko toms idėjoms įgyvendint, o tada, PHP, laikykis! ;)