M.Majauskas: Lietuvai finansų rinkos šiuo metu uždarytos

Paskutinius kelis mėnesius obligacijų rinkose Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos periferinės valstybės nėra labai mėgiama: Lietuvos euroobligacijų pajamingumai gana stipriai šoktelėjo į viršų, o kartu pabrango ir apsidraudimo nuo Lietuvos defolto (CDS) kaina. Šiandienos vz.lt rašo, kad vyriausybė šiuo metu mano, jog tarptautinės finansų rinkos du-tris mėnesius Lietuvai yra uždarytos ir pasiskolinti ten pinigų neįmanoma, tad vienareikšmiškai reikės taupyti. Tiesos tame tikriausiai nemažai, bet tikėtina, jog situacija nėra tokia tragiška. Taip, dabar skolintumėmės brangiau nei bet kada per paskutinius dvejus metus (Lietuvos CDS grįžo į 2009-ųjų pabaigos lygį), bet tie laikai, kai į rinkas galėjome išeiti tik su beveik dešimties procentų palūkanomis dar tikrai neatėjo.

Lietuvos CDS ir 2017 metų USD obligacijų pajamingumai pastaruoju metu šuoliuoja aukštyn, bet panikuoti gal dar ankstoka

Tikriausiai galima sutikti su tuo, jog Lietuvos skolinimosi sąlygų pablogėjimas susijęs ne tiek su Lietuvos vyriausybės politika, bet labiau su užsienio investuotojų baimėmis ir bendru rizikos apetito sumažėjimu: skolintis tampa brangiau ne vien Lietuvai, bet ir kitoms šalims ES periferijoje. Gali būti, jog Lietuvos obligacijos pinga ir dėl to, jog labai nemaža jų dalis yra išleista JAV doleriais, o Europoje pastaruoju metu jaučiamas tam tikras JAV dolerių trūkumas, sklando gandai apie JAV pinigų rinkos fondus, kurie atitraukinėja lėšas iš Europos bankų.

PS. Džiugu, kad vyriausybė intensyviai stebi (ir supranta) finansų rinkas bei CDS rodiklius, bet gali pasirodyti, jog CDS pigimas priklauso tik nuo vyriausybės politikos, o CDS brangimas tik nuo rinkų situacijos – tiesa yra kažkur per vidurį : )

Užsienio skolinimas Baltijos valstybėse

Skaitydamas paskutinę BIS ketvirtinę apžvalgą joje radau įdomų grafiką (48 puslapis), kuris rodo, kaip dosniai užsienis skolindavo Baltijos valstybėse prieš pat krizę ir kaip stipriai šiuo metu šios skolintos lėšos atitraukinėjamos (nors gal tai netinkamas žodis, gal tiesiog paskolos grįžta namo). Įdomu tai, jog lyginant su Airija ar Vengrija, Baltijos šalys laikosi gana neblogai ir bendras skolinimas ne finansiniam sektoriui pastaruosius pusantrų metų faktiškai nebemažėja, nepaisant to, jog pinigai į užsienį (sugrąžintų paskolų pavidalu) plūsta beveik taip sparčiai, kaip jie plūdo į Baltijos valstybes bumo metu.

Paskolos nefinansiniam privačiam sektoriui Baltijos šalyse, bUSD. Raudona linija - nefinansinio privataus sektoriaus kreditavimas; žalia brūkšninė linija - tarptautinis bankų kreditavimas (netto); spalvotas plotas - tiesioginės užsienio paskolos nefinansiniam privačiam sektoriui.

Tiesa, mūsų bankinio sektoriaus skolos užsieniui sumažėjo dar tik trečdaliu, dar tikėtina, jog šis procesas artimiausiu metu dar tęsis. Jeigu tikėti Azijos krizės istorija, tai bankinio sektoriaus užsienio finansavimas sumažėja keletą kartų, tad valymosi mums liko nemažai.

Stasys Jakeliūnas apie Baltarusiją ir Lietuvą: visgi kieno CDS didesnis?

Jau senokai taip nebuvau pasipiktinęs kokiu nors save rimtu laikančio ekonomisto straipsniu kaip kad šiandien lrytas.lt pasirodžiusiu Stasio Jakeliūno rašiniu apie Baltarusijos ir Lietuvos ekonominės padėties palyginimą. Šiame straipsnyje labai prie daug ko galima prikibti, bet visgi į dideles polemikas nesileisiu: iš tiesų Baltarusija ir Lietuva sprendžia krizę labai skirtingais būdais, tad laikas puikiai parodys, kuris iš jų buvo veiksmingesnis. Manau, kad jau dabar atsakymas yra akivaizdus.

Visgi labiausiai norisi pastebėti, jog Stasys visiškai iškreipia faktus apie Baltarusijos skolinimosi galimybes bei rinkoje įkainotą jos bankroto riziką. Iš tiesų, Baltarusijos nėra labiausiai rizikingų (skaičiuojant pagal bankroto tikimybę) pasaulio valstybių dvidešimtuke, kuriame Lietuva užima 14 vietą: bet jos ten nėra todėl, kad niekas neprekiauja Baltarusijos kredito apsikeitimo sandoriais (Credit Default Swaps, CDS). Jeigu jie ir yra, tai jie tokie nelikvidūs, jog duomenys apie jų kainas nepatenka į Bloomberg terminalus.

Tiesa, labai nesunku suprasti, ką iš tiesų rinkos galvoja apie Baltarusijos kredito riziką. Baltarusija turi išleidusi dvi JAV doleriais denominuotas euroobligacijų emisijas: viena jų bus išperkama 2015 metais, o kita – 2018-aisiais. Šiuo metu šių obligacijų rinkoje galima nusipirkti su 11,5-11,8 procento pajamingumu. Tai labai realus rodiklis, už kiek palūkanų šiuo metu finansų rinka yra pasiryžusi skolinti Baltarusijai. Lietuva irgi turi JAV doleriais išleistų euroobligacijų. 2015-ais metais išperkamų Lietuvos vertybinių popierių pajamingumas šiandien siekia maždaug 3,4 procento, o 2017-ais išperkamų — apie 4,4 procento. Tas skirtumas tarp Baltarusijai siūlomų 11,5 procentų palūkanų ir Lietuvai siūlomų 4 procentų manau viską ir pasako.

Jeigu Baltarusijos CDS sandoriais būtų aktyviai prekiaujama, jis turėtų kainuoti apie 900-1000 bazinių punktų, kas yra žymiai arčiau Graikijos (kuri su maždaug 1400 bazinių punktų užima pirmą vietą tarp rizikingiausių pasaulyje), nei Lietuvos, kurios penkerių metų dolerinis CDS kainuoja apie 200 bazinių punktų.

Pasiūlymas, norintiems darbo

Turiu jumi įdomų pasiūlymą. Ką ten pasiūlymą – turiu ištisus du. Kadangi veiklos mūsų departamente niekada netrūksta, tai dairomės dviejų žmonių, kurie galėtų prisidėti savo smegenimis, idėjomis ir darbu prie mūsų komandos. Iždo ir investicijų departamentas Finastoje nedidelis, bet labai svarbus ir tikrai nenuobodus: mes valdome banko investicijų portfelį, prižiūrime banko balansą, prekiaujame obligacijomis, valiutomis ir kita egzotika, padedame klientams sudaryti nestandartinius sandorius bei nepaliaujamai mąstome kaip finansų rinkose uždirbti pinigus.

Pirmas pasiūlymas skirtas žmogui, kuris norėtų būti atsakingas už repo (atpirkimo) sandorius ir visą kitką, kas yra susiję su pinigų skolinimu investavimo (ar spekuliavimo) klausimais: reikės valdyti repo portfelį, nustatinėti repo sandorių palūkanas, sukti galvą, kokius vertybinius popierius pasiūlyti klientams užsirepuoti, kur rasti persirepavimo galimybių ir visais kitais būdais stengtis išspausti kuo didesnę grąžą nuo alokuotų tam reikalui lėšų. Šis žmogus bus atsakingas ir už šio verslo plėtrą, tad naujos idėjos (CFDs, margin account ir t.t.) laukiamos išskėstomis rankomis (aišku, idėjas reikės ne vien sugalvoti, bet ir įgyvendinti ;)

Antras pasiūlymas skirtas gal šiek tiek mažiau patyrusiam, bet itin žinių ištroškusiam kandidatui, kuris norėtų prekiauti įvairiausiais finansiniais instrumentais banko sąskaita: reikės pirkti ir parduoti obligacijas, valiutas, išvestines priemones, ir, savaime suprantama, ieškoti plačiose pasaulio finansų rinkose papildomo uždarbio galimybių (obligacijų arbitražas? kodėl gi ne!). Finansinių priemonių gausa gali iš pradžių susukti galvą, bet tikimės, jog kandidatas noriai skaitys knygas ir greitai tobulės. Savaime aišku, jog padėsim.

Siųskite savo CV ir laiškus, kodėl norite dirbti mūsų departamente, adresu cv@finasta.com (galite ir prikabinti mane cc adresu petras.kudaras@finasta.com). Nekantraudami laukiam.

Pirmosios Lietuvos euroobligacijos

Šiandien Donatui besiruošiant naujai Pinigų Kartos laidai, kurioje šį kartą jis kalbės apie Lietuvos finansų rinkų istoriją, užtikau labai įdomų straipsnį (1933 metų birželio-liepos „Tautos Ūkyje“) apie pirmąsias Lietuvos išleistas euroobligacijas.

Pirmoji lietuviška euroobligacija

Pačiais pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuva neturėjo daug galimybių skolintis rinkose. Tam tikrą nedidelį kiekį obligacijų ji buvo išplatinusi vidaus rinkoje, bet pagrindinis skolos šaltinis visgi buvo paskola iš Vokietijos bei Ivar’o Kreuger’io suteikta paskola už gautą degtukų monopolį (kai pagalvoji, tai visai neblogas būdas „outsourcinti“ akcizų surinkimą: vietoje to, kad apmokestintum degtukus, parduodi monopolines teises, o jau tada patys privatūs verslininkai susirenka mokesčius iš gyventojų). Užtat ne kartą tarpukario ekonominėje spaudoje teko užtikti pastebėjimą, jog lietuvių emigrantai Amerikoje turi daug kapitalo, ir tai reiktų išnaudoti finansuojant pirmuosius netvirtus nepriklausomus Lietuvos žingsnius.

Atrodo, jog Amerikos lietuviai iš pradžių iš tiesų buvo labai patriotiškai nusiteikę ir su užsidegimu pirko Lietuvos dolerines obligacijas (arba „bonus“, kaip jie oficialiai vadinti). 5% kupono 15 metų obligacijų buvo išplatinta iš viso už 1.85 mUSD, kas dabartiniais litais išvertus sudarytų kokius 100-200 milijonus litų. Gal ir ne milijardai, kuriuos šiemet gana lengvai pasiskolinome tarptautinėse rinkose, bet tikrai neblogai, turint galvoje, jog platinimas vyko tik tarp paprastų Amerikos lietuvių. Pradžioje lyg ir buvo pasirinktas platintojas (kompanija American Sales Corporation, nors apie ją nerandu internete jokios informacijos), kuris už komisą siūlėsi išplatinti 1 mUSD obligacijų, bet vėliau sutartis buvo nutraukta, nes „ši bendrovė atstovavo tik vieną visuomenės grupę“, ir kitos visuomenės grupės, apie tai sužinojusios, galėjo šią obligacijų emisiją boikotuoti. Ar tik nebus American Sales Corporation žydų kompanija? Kiek teko skaityti apie tų laikų JAV bankus, jie labai aiškiai buvo pasidalinę klientūrą pagal religiją ir tautybę.

Kad ir kaip ten būtų, pirmosios Lietuvos euroobligacijos buvo platinamos gana keistoku būdu: rengiant mitingus ir iš tribūnos įtikinėjant Amerikos lietuvius pirkti „Lietuvos laisvės paskolą“. Kaip ir galima tikėtis, tokio platinimo kaštai nebuvo maži: iš viso pritraukimo kaštai sudarė net 8% nuo obligacijos emisijos.  Bet pasiskolinta gana sėkmingai: obligacijų kuponas buvo 5%, kai tuo metu pačios JAV paskola mokėdavo 3.5-4.0% palūkanų. 100-150 bazinių punktų premija (spreadas) virš JAV skolos visiškai naujai valstybei iš tiesų neblogas pasiekimas (tiesa, nevertėtų pamiršti, jog pasaulyje tuo metu dominavo Didžioji Britanija, o ne JAV, kuri tuo metu tikriausiai dar vis buvo laikoma kažkuotais pereinamuoju tarp besivystančios ir išsivysčiusios rinkos).

Iš viso buvo siekta išplatinti 5 mUSD obligacijų (bent jau tiek jų buvo atspausdinta), bet išplatinta tik 1.85 mUSD. „Tautos ūkis“ rašo, jog dėl 1920 metų recesijos, daug darbininkų prarado darbą, todėl jų noras pirkti obligacijas sumenko.

Nors euroobligacijos buvo leistos tik Amerikos lietuviams, šiems grįžtant į Lietuvą, vis daugiau šių obligacijų atsirasdavo tėvynėje. Vėliau ir Lietuvos bankai ėmė pirkti šiuos „vertybės popierius“ savoms investicijoms. Pagal pateiktus apmokėjimui „sunokusius“ (koks geras žodis! „Mano obligacijos jau sunoko“ – mano obligacijos pasiekė išpirkimo dieną) kuponus pastebima, kad 1933 metais apie trečdalis emisijos buvo Lietuvos rezidentų rankose.

Už 12% pajamingumą Lietuviškas euroobligacijas tikrai pirkčiau!

Obligacijos JAV rinkos nebuvo kotiruojamos, tačiau jomis prekiauta Kauno fondų biržoje, bet jos biuleteniuose pateikiamo tik pirkimo ir pardavimo kainos (bid ir ask), o ne patys sandoriai. Bet imant pagal šių kainų vidurkį (mid), pirmųjų Lietuvos euroobligacijų pajamingumas, likus vos porai metų iki išpirkimo, siekė 12 procentų. Atrodo, jog jos visgi buvo išpirktos laiku (1935 metų pradžioje tam buvo organizuota speciali vidaus obligacijų emisija, kuria planuota skolintis 1.8 mLTL, arba apie 10% pirmosios euroobligacijų emisijos sumos).

ATNAUJINIMAS: Visgi 1935 metais balandžio 1 dieną vidaus rinkoje buvo išleista 10 metų obligacijų emisija, o Lietuvos vyriausybė davė galimybę Lietuvos Laisvės Paskolos turėtojams pratęsti jos galiojimą dar dešimčiai metų (t.y. jeigu nenori, kad būtų obligacija išpirkta, tai gali ją laikyti dar 10 metų, nes už ją bus mokamos palūkanos). Bet palūkanos buvo gana menkos, tad 1935-1936 dauguma obligacijų turėtojų visgi pardavė valstybei savo obligacijas. 1940-aisiais buvo likę neišpirkta obligacijų tik maždaug už 0,5 mUSD (taigi, apie ketvirtis emisijos). [Šaltinis]

The Economist apie ambicingą Lietuvos planą reformuoti valstybines įmones

Šios savaitės žurnalas The Economist rašo apie Lietuvos vyriausybės planą reformuoti valstybines įmones, kurios dažniausiai dirba nuostolingai (visos valstybinės įmonės kartu sudėjus Lietuvoje „uždirbo“ -6% nuosavybės grąžą (ROE)). Uždavinys tikrai nelengvas, jau vien dėl to, jog dabartinė vyriausybė yra tikriausiai pati nepopuliariausia per visą Lietuvos istoriją, o tokiems sprendimams reikai daug politinės valios. Ne paslaptis, jog valstybines įmones valdantieji susiję su partijomis ir sudaro itin galingą lobistinę jėgą: šiais klanais atsikratyti bus nelengva. Užtat jei šis planas pavyks, Lietuva taptų puikiu pavyzdžiu ir kitoms Rytų Europos šalims, o gal netgi ir bėdų kamuojamai Graikijai.

Tiesa, gana keistas The Economist argumentas, jog efektyvi valstybinių kompanijų veikla ne visada yra gerai, nes taip bus atimamos (tikėtina per didelės) pajamos iš jų vadovų ir darbuotojų, mat taip sumažėtų jų perkamoji galia. Juk tie pinigai niekur nedings: tiesiog jie pasieks valstybės biudžetą dividendų pavidalu, o šias gautas pajamas bus galima panaudoti dėl valstybės sektoriaus efektyvinimo kylančioms socialinėms problemoms (kaip kad bedarbystė) spręsti.

Dienos anekdotas: Lietuvos mokslininkai tiria akcijų rinką

Ruošiausi parašyti apie itin juokingą VU TVM mokslininkų tyrimą apie Baltijos šalių rinkas, bet dėl mano tinginystės bei atidėliojimo mane aplenkė nematomaranka.lt :)

Įdomiausia išvada ta, jog Latvijos rinkos griūtis sukėlė ir Rusijos rinkos nuosmukį:

Todėl galima teigti, kad finansinė griūtis pirmiausia prasidėjo Latvijoje, po to ji persimetė į Rusiją, o galiausiai pasiekė Lietuvą ir Estiją

Ir visai nesvarbu, jog Latvijos rinka beveik neegzistuoja, o jos apyvartos artimos nuliui. Remiantis tokiomis išvadomis būtų galima teigti, jog su keliais šimtais litų (su kuriais visai įmanoma pajudinti visą Latvijos akcijų rinkos indeksą) galima daryti itin didelę įtaką Rusijos finansų rinkoms. Atsitiktinių koreliacijų galima rasti bet kur, jei tik gerai paieškosi, bet koreliacija ne visada reiškia priežastingumą.

Įplaukos į investicinius fondus

Įplaukos į investicinius akcijų fondus dažniausiai gana gerai koreliuoja su akcijų kainų pokyčiais: kuo daugiau “šviežių” pinigų plūsta į rinką, tuo aukščiau keliamos akcijų kainos. Viena iš staigaus Baltijos šalių kilimo sausio mėnesį priežasčių tikriausiai irgi yra stipriai padidėję įplaukos į vieną iš stambesnių regiono investicinių fondų. Išsivysčiusiose rinkose įplaukas į fondus stebi ne vienas analitikas, tačiau Baltijoje kol kas tokių agreguotų duomenų neteko matyti vienoje vietoje. Galbūt dėl to, jog grynai Baltijos regionu apsiribojančių fondų nėra daug, o didžiausi žaidėjai (East Capital, SEB) kas dieną neskelbia fondų aktyvų dydžio. Swedbank, kuris turėtų būti stambus žaidėjas Baltijos rinkoje, Baltijai alokuoja tik apie 3% Rytų Europos fondo, tad pagal šio fondo duomenis irgi sunkoka paskaičiuoti kiek pinigų per jį ateina į Baltijos rinką.

Bet kažkiek duomenų visgi yra, mažesni rinkos žaidėjai (Finasta, Parex, Prudentis, Jūsų Tarpininkas) OMX fondų centrui kasdien pateikia savo valdomų fondų vieneto vertes ir grynųjų aktyvų sumą. Grynieji aktyvai keičiasi dėl dviejų priežasčių: dėl fondų vieneto vertės pasikeitimo ir dėl įplaukų ar pinigų išėmimo iš fondo. Taigi, atmetus fondų turto pokytį dėl akcijų kainų svyravimo galima bent apytiksliai paskaičiuoti naujų pinigų įplaukas į fondą (šioje metodikoje yra tam tikrų niuansų, todėl gaunami skaičiai yra apytiksliai, bet, tikiuosi, tendencijas parodo teisingai). Į agreguotus duomenis įtraukiau Finastos Centrinės ir Rytų Europos bei Naujosios Europos fondą, Parex Baltijos fondą, Prudentis Baltijos fondą, Jūsų Tarpininko tris Baltijos akcijų fondus ir WIOF Baltic Opportunities fondą. Rezultatą pateikiu grafike.

Mėnesio įplaukos į Baltijos fondus (raudona linija - OMX Baltic 10 indeksas)

Atrodo, jog nuo pat 2007-ųjų lapkričio iš Baltijos rinkos pinigai traukiasi, nors jau gerus metus susidomėjimas (tiek pinigų įnešimas, tiek išėmimas) fondais yra visiškai išnykęs. Jei iš tiesų paskutinio mėnesio Baltijos akcijų kilo Skandinavų pinigais, tai vietiniai smulkieji fondų investuotojai tuo nepasinaudojo, nes į šiuos fondus ryškaus naujų pinigų pritraukimo nesimato. Galima tik džiaugtis, jog pinigai iš Baltijos nebesitraukia (nes jų nebeliko?). Įdomiai atrodo ir 2005-ųjų metų antroji pusė bei 2007-ųjų metų vidurys: apie šešis mėnesius įplaukos į fondus buvo gana didelės, bet akcijos sparčiai nekilo – po to tai baigdavosi rinkos nuosmukiu.

Rokas Lukošius: Investuotojo išpažintis

Šią knygą labai norėjau perskaityti dėl paprastos priežasties: su Roku man yra tekę kartu dirbti, tad norėjosi pažiūrėti, kaip jam sekėsi išbandant save rašytojo vaidmenyje. Įspūdis liko dvejopas: pirmasis knygos trečdalis tikrai lengvai ir maloniai skaitosi, verčiant puslapį po puslapio kartais šypteli ir bandai atspėti apie kurias čia realias bendroves ar rinkos dalyvius Rokas rašo – kitaip tariant visiškai tai, ko ir tikėjausi iš Roko. Tačiau po to, kai knygos herojai sutinka savo investavimo guru, kuris juos moko uždirbti pinigų rinkose, knyga pavirsta sausoka investavimo vadovėlio santrauka, kurioje nemažai niekur nepaaiškintų terminų, kurie eiliniam su investavimu nesusijusiam šaltkalviui (knygos auditorija vis tik neprofesionalūs investuotojai) manau bus neįkandami. Tikriausiai problema tame, jog plonytėje knygelėje bandoma aprėpti labai daug: pradedant turto klasėmis, diskontuotų srautų metodu, santykiniais rodikliais, ir baigiant Markowitzo efektyviu portfeliu, betomis ir panašiai. Viso to tiesiog neįmanoma išdėstyti glaustai ir suprantamai šimto puslapių romane, ypač jei negali būti užtikrintas, jog skaitytojas turės aukštąjį išsilavinimą ir bus išprusęs statistikoje, ekonomikoje bei suvoks apskaitos pagrindus.

Indeksinių fondų perbalansavimo diena

Šiandien Baltijos rinkose įdomi prekyba:

Pasirodo, visos labiausiai susidomėjimą keliančios pozicijos įeina į OMX Baltic 10 indeksą (ar bent jau susijusios su juo). Kadangi tai paskutinė diena perbalansavimui, tai estiškas SEB pasiraitojęs rankoves dominuoja rinkoje. Klaipėdos Nafta sudarė indekse 12,5% (nuo kitų metų jos indekse nebeliks), tad galima manyti, jog pagal indeksą yra investuota bent 10 milijonų litų – o tai nusekusioms Baltijos rinkoms ne tokia jau maža suma.

ATNAUJINIMAS: Per visą dieną Estijos SEB pardavė Klaipėdos Naftos akcijų už 1,75 milijonus litų, tai bendra pinigų, investuotų pagal indeksą, suma turėtų būti apie 14 milijonų litų.