CNN: Lietuviai turi daugiausiai laisvų dienų pasaulyje

Nežinau, kaip čia tiksliai CNN paskaičiavo, bet jie teigia, jog lietuviai ir brazilai turi daugiausiai laisvų dienų pasaulyje. Jei brazilai man iš tiesų asocijuojasi su saule, samba ir gyvenimu per daug sau nesukant galvos, tai lietuviai šioje kompanijoje gana sunkiai pritampa. Matyt čia tų laisvadienių Lietuvoje tiek daug dėl jau nebegaliojančio įstatymo, kuriuo būdavo perkėlinėjamos savaitgalį išpuolančios šventės į kitas darbo dienas. Visgi, mano nuomone, šis faktas apie lietuvių „darbštumą“ iškalbingas: kai tiek daug atostogaujama, vertė nekuriama – lietuvių darbo produktyvumas yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje.

Įdomu, kaip darbo produktyvumo statistika pasikeis po šios krizės: ar ko nors išmoksime? Euforiško ekonomikos augimo metu buvome pratę kasmet iš darbdavio reikalauti vis daugiau, nors abejotina, ar mūsų sukuriama pridėtinė vertė augo proporcingai mūsų reikalavimams. Darbdaviui nebuvo kur dėtis: naujos darbo jėgos neprisišauksi, nes jos trūko. Dabar lazda apsisuko kitu galu, bet, kaip prieš beveik metus rašė buvęs kolega Algimantas Variakojis, vis dar atrodo, lyg krizės nėra. O gal pokyčiai jau matomi?

Teigiamų naujienų tinklaraštis

Ne kasdien Lietuvoje atsiranda profesionaliai pildomi tinklaraščiai apie ekonomiką. O dar rečiau galima atrasti tokį tinklaraštį, kuris rašo vien teigiamas naujienas. Bet mano kolegos Tomas Krakauskas ir Vaidotas Rūkas ėmė ir, krizės akivaizdoje, sukūrė teigiamų ekonominių naujienų tinklaraštį. Kadangi ekonomikos kryptis dažniausiai būna paremta lūkesčiais (jeigu visi galvoja, jog gyvenimas gerės, tai jis iš tiesų ir pagerės), tai šis tinklaraštis gali net tapti stipria ekonomikos skatinimo priemone :) O kad autoriai nepritruktų gerų naujienų, jie siūlo visiems prisidėti prie tinklaraščio kūrimo ir siųsti jiems idėjas elektroniniu paštu. Manyje giliai urzgianti meška dar ekonomikos atsigavimu netiki, bet iš tiesų tai vienas įdomesnių projektų lietuviškoje blogsferoje.

Ilgalaikis P/E Lietuvoje

Tie, kas domisi akcijų rinkomis, tikriausiai yra matę šį 10 metų JAV P/E santykio grafiką. Kompanijų pelnai skirtingose verslo ciklo fazėse skiriasi gana daug: tarkime, dabar kompanijų pelnai yra stipriai sumažėję, tad vien žvelgiant į šių metų pelningumo duomenis, akcijos gali pasirodyti brangios. Tuo tarpu prieš dvejus metus kompanijos uždirbdavo labai didelius pelnus, taigi, jei investuotojas darys prielaidą, kad ilguoju laikotarpiu kompanija vėl vidutiniškai galės pasiekti tokius veiklos rodiklius kaip ciklo viršūnėje, akcijos gali pasirodyti itin pigios. Siekiant susidaryti geresnį vaizdą apie galimą kompanijos pelningumą, Robert Shiller sugalvojo, jog reikia skaičiuoti vidutinį kompanijų uždirbamą pelną per paskutinius 10 metų: dažniausiai tokio laikotarpio pakanka, kad kompanija pergyventų tiek didelio pakilimo, tiek nuosmukio metus.

Vertinant kompanijas Lietuvoje irgi susiduriama su ta pačia problema: nuo maždaug 2005-ųjų metų daugelio kompanijų pelnai augo įspūdingais tempais, o štai pernai ir šiemet juos pakeitė lygiai tokie patys įspūdingi nuostoliai. Tikėtina, jog po metų (ar keleto) kompanija vėl dirbs pelningai, nors tikriausiai dar turės praeiti nemažai laiko, kol bus grįžta į buvusius pelningumo lygius. O galbūt tokių puikių metų kaip 2007-ieji teks laukti net dešimtmetį. Shiller‘io 10 metų P/E tokiu atveju galėtų padėti atsakyti į klausimą, ar akcijos šiuo metu yra pigios, ar brangios.

Biržos svetainėje pateikiama Lietuvos biržoje kotiruojamų kompanijų pelningumo istorija dažniausiai nesiekia dešimties metų, tačiau surinkau tiek duomenų apie oficialiojo sąrašo kompanijų pelnus, kiek jų buvo galima rasti. Kadangi dar buvo labai įdomu pažiūrėti, kaip kinta tokios ciklinės kompanijos kaip Lifosa pelnai, įtraukiau į skaičiavimus ir ją. Jeigu tiksliai sekti Shiller metodologija, tai reikėtų šiuos kompanijų pelnus pataisyti atsižvelgiant į infliaciją: ir nors paskutinius penkerius metus ji tikriausiai nedaug pakeistų situaciją, gali būti, jog pakoreguoti P/E santykiai būtų šiek tiek mažesni (gal 10, gal 15 procentų?).

Oficialus sąrašas

Vidutinis pelnas Akcijos kaina P/E
Apranga 9,259 3,39 20,24
City Service 9,787 10,52 20,54
Invalda 3,030 3,55 49,88
Lietuvos dujos 68,261 2,62 18,00
Panevėžio statybos trestas 11,236 4,92 7,16
Pieno žvaigždės 12,606 3,36 14,45
Rytų skirstomieji tinklai 14,723 2,59 86,62
Rokiškio sūris 13,057 3,40 11,12
Šiaulių bankas 12,258 1,40 20,60
Sanitas 6,461 11,20 53,92
TEO LT 105,169 1,91 14,80
Ūkio bankas 16,130 1,39 21,18
Utenos trikotažas 2,519 1,35 10,63
Vilniaus baldai 3,896 8,90 8,88
Vilkyškių pieninė 1,470 2,57 20,88
Einamasis sąrašas
Lifosa 84,689 31,95 7,93
Stumbras 18,976 5,12 10,79

Apie gautą P/E santykį palieku spręsti jums patiems, juolab aklai juo pasitikėti negalima – Sanitas (ar kokia Apranga) dabar ir Sanitas prieš 6 metus yra visiškai skirtingos įmonės. Detalius skaičiavimus galite rasti sudėtus Google Docs.

Anders Aslund: Latvija — tai ne Argentina

Iš kolegos Vytauto gavau nuorodą į Peterson Tarptautinės Ekonomikos Instituto nuomonę apie Latvijos lato devalvacijos grėsmę. Ji iš esmės atspindi mano paties įsitikinimus, tik, kadangi nesu itin didelis makroekonomikos specialistas, man žymiai sunkiau įtikinamai sudėlioti argumentus.

Yra du keliai išlipti iš ekonominės krizės: greitas, bet trumpalaikis (valiutos devalvacija) ir ilgesnis, bet verčiantis daryti ilgas ir rimtas ekonomines reformas, kurios užtikrina tolimesnį spartesnį ekonomikos augimą ateityje. Šalys, kurios nedevalvavo savo valiutų (Barbadosas, Danija, Slovakija) buvo priverstos daryti struktūrines reformas, todėl dabar yra aplenkusios savo kaimynes, kurios iš krizių lipdavo per savo valiutos devalvaciją (Jamaika, Švedija ir Vengrija). Tiesa, tam, kad galėtum vykdyti rimtas reformas, reikia ir rimtos politinės valios: pjauti kaštus ir mažinti išlaidas nėra lengvas dalykas, ypač jei visuomenė pripratusi prie pastarųjų metų spartaus ekonomikos augimo. Tačiau Latvijos atveju, politinė valia kol kas egzistuoja, o visuomenė nepalaiko valiutos devalvacijos, tad einama teisingu keliu. Argentinoje to padaryti buvo neįmanoma.

Bet didžiausias Latvijos skirtumas nuo Argentinos yra jos narystė Europos Sąjungoje. ES narės gali (ir teikia) finansinę paramą Latvijai, tad ji gali pergyventi šią krizę. Jei visgi latas būtų devalvuotas, Latvija susidurtų su mokumo problemomis, o kartu tikriausiai iškiltų labai reali grėsmė ir kitoms Rytų Europos valiutoms: tik prasidėjus spekuliacijoms apie lato atrišimą, Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos valiutos prarado 1-2 procentus vertės. Jei įvyktų devalvacija, jos gali atpigti ir kokiais 15-20 procentų. Be to, Estijos, Lietuvos ir Bulgarijos valiutų valdyba taipogi sugriūtų. Tokie staigūs valiutų pokyčiai galėtų nusitempti į bankrotą keletą stambių Europos Sąjungos bankų, o dar viena rimta bankinė krizė yra mažiausia, ko reikia ES. Latvijos devalvacija gali turėti didelių padarinių ir už Baltijos valstybių ribų, tad ES yra pasiryžusi išlaikyti stabilų lato kursą.

Problema gali kilti tada, kai Latvijos gyventojai diržų veržimosi nebepakels – jei tada vėl kils neramumai, politinė valia gali išgaruoti ir devalvacija (kartu su skolos aptarnavimo problemomis) tikriausiai būtų nebeišvengiama. Bet kol kas ramu. Bent iki šildymo sezono.

Vladas Terleckas: Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai 1918-1940

Kartas nuo karto visai įdomu paskaityti apie tarpukario Lietuvos finansų istoriją, o ši Vlado Terlecko monografija – ne išimtis. Joje surašytos trumpos didžiosios dalies tarpukario Lietuvos bankininkų (bankų vadovų bei valdybos narių) biografijos, tad daugiausiai vietos skirta sausokiems faktams apie tai, kur jie gimė bei baigė mokslus, bet juk tokia tikriausiai ir turėtų būti monografijos paskirtis. Nors retkarčiais prasimuša ir subjektyvi autoriaus nuomonė, kurioje galima įžvelgti ir tam tikro tarpukario Lietuvos romantizavimo (tarkime, autorius sielojasi, jog dabartinis Ūkio bankas neturi jokių sąsajų su prieškariniu Vailokaičių įsteigtu Ūkio banku, tad ir Romanovo valdomas bankas lyg ir neturėtų turėti teisių į šį pavadinimą).

Bankų sistema Lietuvoje buvo gana specializuota, bankai išdavinėjo paskolas koncentruodamiesi į vieną sektorių. Antai Žemės bankas paskolas daugiausiai teikdavo ūkininkams, o Ūkio bankas daugiausiai paskolų suteikė pramonės įmonėms. Negana to, Ūkio bankas elgėsi kaip klasikinis merchant bank: dalyvaudavo pramonės įmonių steigime, skatino jų kūrimąsi, stiprino Lietuvos pramonę. Ūkio banko savininkai broliai Vailokaičiai buvo bene turtingiausi Lietuvos verslininkai multimilijonieriai, kone visų didžiausių bendrovių akcininkai. Deja, turto jiems išsaugoti nepavyko, mat užėjus sovietams, jis buvo nacionalizuotas, o į užsienį savo kapitalo broliai nepatraukė.

Skaitant šią knygą galima pagalvoti, jog niekas Lietuvoje nepasikeitė, problemos finansų srityje išlieka tos pačios. 1933 metais, daugeliui šalių devalvavus savo valiutas, prasidėjo spaudimas ir Lietuvos bankui dėl lito devalvavimo. Jis buvo ypač aktualus po to, kai Danija savo valiutą devalvavo 50 procentų, mat su Danija mes daugiausiai konkuravome savo žemės ūkio produktais (eksportuodavome grūdus, paršelius ir t.t.). Spaudimas devalvuoti išliko iki pat 1937 metų, kai pasaulinis ūkis, o kartu ir eksporto rinkos atsigavo. Litas spaudimą išlaikė, valiuta nebuvo devalvuota, o to priežastys buvo Lietuvos banko valdytojų moralinis nusistatymas: devalvavus valiutą nukentėtų tie teisingi žmonės, kurie taupė ir dėjo litą prie lito, o būtų išgelbėti tie „laidokai“, kurie ėmė paskolas ir išlaidavo – tai esą neteisinga.

Knygoje nuskaičiau ir dar vieną įdomią istoriją. Tarpukariu buvo sugalvotas vienas projektas: tam, kad plėsti pramonę ir užtikrinti ekonomikos augimą, reikia užtvenkti Nemuną ir statyti didžiulę elektrinę. Diskutuota daug, bet elektrinė taip ir nebuvo pastatyta tol, kol to darbo nesiėmė sovietai: nebuvo sutarta, kas finansuos šiuos darbus, kas bus akcininkai ir panašiai. Nieko neprimena?

Dar knygoje sužinojau, jog Lietuvoje buvo leidžiamas kassavaitinis žurnalas ekonomikos temomis „Tautos ūkis“, kuriam straipsnius rašydavo bankininkai, analitikai ir kiti su ekonomika susiję žmonės. Dar ir dabar įdomu pasiskaityti tuo metu spausdintus straipsnius, kurių pilną archyvą galima rasti epaveldo svetainėje.

A.Kubilius stebi JAV akcijų rinką

BNS šiandien cituoja apie ekonomikos krizės dugnų ieškantį premjerą A.Kubilių, kuris teigia, jog „Vis dar pozityvių signalų apie ekonomikos perspektyvų pagerėjimą nėra tiek daug, kad galėtume pasakyti, jog dugnas yra pasiektas“. Už mano akių užkliuvo tolimesnė citata:

A.Kubilius prisipažino, kad pastaruoju metu stebi pirmiausiai, kaip prognozuoja ekspertai, turinčių atsigauti JAV akcijų rinką. Anot Vyriausybės vadovo, dabar JAV akcijų rinkoje pastebimi stabilizavimosi ženklai, tačiau ne ilgalaikė tendencija.

Nuotaikos akcijų rinkose keičiasi vos ne kas dieną: per pastarąją krizę jos jau ne kartą buvo pratryškusios optimizmu, kai tik būdavo paskelbtas koks nors naujas eilinis ekonomikos gelbėjimo planas. Ir dabartinis „meškos rinkos ralis“ nebūtinai ką nors reiškia: rinkos nuotaikos nebūtinai atspindi makroekonominę situaciją. O tuo labiau JAV rinkos neturėtų atspindėti Lietuvos makroekonomikos realijų, nors gal ir klystu. Mintis, jog pagal JAV akcijų rinkos nuotaikas gali būti formuojama Lietuvos biudžeto politika, man kelia nejaukų nerimą.

Atviras kavos klubas

Šiandieną dalyvavau antrajame „Atviros kavos klubo“ susitikime „Tores“ kavinėje Vilniuje. Klubo idėja — susirinkti ir pasidalinti verslo idėjomis, patirtimi, rasti savo verslui finansavimą ir plėsti savo kontaktų tinklą, arba, kitaip tariant, proga susitikti žmonėms, kurie susiję su verslo kūrimu nuo nulio (startups).

Tiesą sakant, tikėjausi, jog vakaras bus šiek tiek įdomesnis, nes pristatymai buvo gana silpni, tačiau bėda ne pristatytuose projektuose, o susirinkusioje auditorijoje: pranešimai buvo padaryti daugiau ar mažiau turint tikslą pritraukti tolimesnes lėšas (ir nemažas!), tuo tarpu tarp klubo dalyvių buvo gal tik vienas ar du žmonės, kurie realiai gali investuoti į tokius projektus. Didžioji dalis dalyvių buvo studentai ir programuotojai, svajojantys apie savo projektus ir savą verslą. Tai nėra blogai: manau, jiems (ir man pačiam!) tikrai būtų buvę įdomiau pasiklausyti tų pačių pranešėjų pasakojimų apie tai, kaip jie steigė savo verslus, vystė projektus, įveikė kliūtis bei sprendė kilusias problemas. Tiesiog tikriausiai darant pristatymus reikėtų negalvoti, jog Atviras kavos klubas pilnas piniguočių investuotojų: labiau aš jį matyčiau kaip vietą dalintis patirtimi kuriant verslą.

Po pristatymų vykęs pabendravimas su žmonėmis buvo visai įdomus. Bediskutuojant kilo klausimas, ar iš vis Lietuvoje yra žmonių, ar kompanijų, kurios užsiimtų pradedančių verslą finansavimu. Venture Capital stiliaus fondų lyg ir nežinau nei vieno, o verslo angelų tinklai dar tik kuriasi. Tikiu, kad visgi pavienių tuo besidominčių investuotojų turėtų būti, bet bent jau kol kas jie Atvirame kavos klube nesilanko. Bet jei klubo projektas įsivažiuos ir sugebės išlaikyti dalyvių susidomėjimą, galbūt ir investuotojai suras kelią į šiuos susitikimus.

Citatų autorystės klaida „Verslo žiniose“

Šios dienos „Verslo žinių“ pagrindinėje temoje įsivėlė klaida: visi mano cituojami žodžiai iš tiesų yra ne mano, o Andriaus Kubiliaus, paimti iš jo dienoraščio. Tiesiog buvo sumaišyta citatos autorystė. Visko pasitaiko.

Su Kubiliaus mintimis, kurios atspausdintos kaip mano, visgi galima sutikti, nors taip aštriai tikriausiai nebūčiau išsireiškęs — politika nėra mano stiprioji vieta :)

Atnaujinimas: prieinamas Verslo žinių straipsnis PDF formate.

Diskusija apie būsto paskolas

Vakar Finansų analitikų asociacijoje vyko uždara diskusija nekilnojamo turto paskolų klausimais: buvo įdomu sužinoti ar didėjančios palūkanos bei aukštos nekilnojamo turto kainos, kurios gali pasirodyti sunkiai įkandamos norintiems pirkti būstą, nedidina pradelstų paskolų rodiklių ir nekelia grėsmės nekilnojamo turto rinkai (teoriškai galbūt įmanomas juodasis scenarijus: kyla palūkanos, žmonės negali išsimokėti būsto paskolų ir yra priversti parduoti butus, atsiradusi pasiūla numuša butų kainas).

Pradelstų paskolų rodiklis Lietuvos bankuose yra labai mažas, bet tuo nereikėtų labai stebėtis, kadangi gyvename ekonomikos bumo periodu, pinigų žmonės nestokoja, nedarbas mažas. Be to, skolininkams susidūrus su nemokumo problemomis (tarkime darbo netekimas, arba sunki liga), jie labai lengvai gali grąžinti pasiimtas būsto paskolas parduodami būstą — pastaraisiais metais nekilnojamo turto kainos labai sparčiai kilo, tad būsto paskola dažniausiai sudaro ne tokią didelę dalį būsto vertės. Žinoma, sustojęs (ar bent jau sulėtėjęs) būsto kainų augimas padidins bankų prisiimamą riziką, tačiau šiuo metu realių grėsmių neįžvelgiama. Didžiausias pavojus nekilnojamo turto rinkai kiltų tuo atveju, jeigu Lietuvos ekonomika pereitų į nuosmukio periodą ir stipriai padidėtų nedarbas: būtent pastovių pajamų praradimas yra priežastis, dėl kurios skolininkai gali ryžtis parduoti savo butus, tuo tarpu palūkanų didėjimas keliais procentiniais punktais didelės naštos skolininkams nesukelia. Šiuo metu Lietuvos bankai būsto paskolas išduoda griežtesnėmis sąlygomis nei bankai Latvijoje ar Estijoje (pavyzdžiui, atsižvelgiama tik į legalias ir pastovias pajamas), o būsto paskolų grąžinimui bei palūkanų mokėjimui skolininkai sumoka apie 40% savo pajamų (vidutinės pajamos apie 3 kLTL), tad situacija nėra įtempta. Tiesa, Lietuvoje nemaža paskolų dalis išduota litais, tad paskolų palūkanos priklauso nuo VILIBOR, kuris šiuo metu yra apie 70 bazinių punktų didesnis nei EURIBOR (Latvijos lato devalvavimo atgarsiai?), o tai kartu reiškia, jog palūkanos gali didėti daugiau nei Europoje.

Lietuvos bankas, stebėdamas situaciją visgi nelabai ką gali padaryti, net jeigu ir matytų tam tikras grėsmes — šiuo metu labiau probleminės atrodo vartojimo, o ne būsto paskolos. Lietuva yra maža atvira ekonomika, kuri priklauso nuo užsienio kapitalo srautų, o tikrąsias centrinio banko funkcijas atlieka Švedijoje esantys Lietuvos bankų motininiai bankai — tai jie sprendžia, kiek lėšų galima skirti paskoloms Baltijos valstybėse. Vieninteliai realūs instrumentai, kuriuos galima naudoti Lietuvoje yra fiskalinė politika: nekilnojamo turto mokesčio įvedimas, būsto paskolų lengvatų panaikinimas ir pan., tačiau abejotina, ar tai labai lengva įgyvendinti politiškai. Bet šiuo metu to daryti ir nereikia.

Trumpai tariant, artimiausius metus ar kitus, nieko blogo neturėtų įvykti ir didelių pokyčių nenusimato, o nekilnojamo turto kainas Vilniuje turėtų daugiau veikti tokie veiksniai kaip rajono bendrojo plano tvirtinimas (kuris padidintų sklypų individualiai statybai pasiūlą, taigi dalis žmonių keltųsi iš butų į namus, o tai galbūt mažintų butų kainas), o ne palūkanų didėjimas ir paskolų neprieinamumas.

Keisis Švyturio-Utenos alaus savininkai?

Šią savaitę rinkose sklando gandai, jog ruošiamasi perimti Britanijos kompaniją Scottish&Newcastle (S&N). Be to kad šiai kompanijai priklauso alaus Fosters platinimo teisės Europoje bei Kronenbourg 1664 prekinis ženklas, ji dar valdo ir 50% Baltic Beverages Holding akcijų (kitą 50% turi danų Carlsberg). Na, o BBH priklauso gerai Rytų Europoje žinomi alaus prekiniai ženklai: rusiškasis Baltika, lietuviškieji Švyturys bei Utenos alus, latviškas Aldaris, estiškas Saku, ukrainietiškas Slavutich bei Lvivske (iš jų Saku, Baltika ir Slavutich yra listinguojamos). BBH turi apie 30% Rusijos alaus rinkos, o Baltijos valstybėse ji yra atsiriekusi apie 45% rinkos dalį. Analitikai mano, jog būtent S&N norima perimti dėl jos turimų BBH akcijų, kadangi Rusijos alaus rinka sparčiai auga, ir ten nusimato geros aludarių verslo perspektyvos. Be to, tikriausiai tikimasi padaryti BBH veiklą efektyvesne, kadangi esama akcininkų struktūra (po 50% akcijų turi S&N ir Carlsberg) galbūt neleidžia daryti tam tikrų verslo sprendimų. Tiesa, pasikeitus S&N akcininkams, tikriausiai Carlsberg turėtų teisę išpirkti likusią BBH akcijų dalį, nors Goldman Sachs teisininkai teigia, jog tokia teisė lyg ir nenumatyta. Tad kas gali pirkti S&N (o kartu ir dalį BBH)?

  • Pats Carlsberg. Logiškas variantas, siekiant gauti visą BBH kontrolę. Tik kad analitikai nelabai tiki, jog Carlsberg tai sugebės padaryti — ji per silpna kompanija tokiems įsigijimams.
  • Koks nors privataus kapitalo (private equity) fondas. Šis variantas įmanomas, jeigu vėliau būtų galima išpirkti BBH akcijas iš Carlsberg — be BBH kontrolės S&N gauna tik dividendų srautą, tad negalima naudotis pilnu BBH balansu ir pinigų srautu didinant skolą. O atrodo, jog BBH nėra užskolinta kompanija, tad čia turėtų būti nemažai galimybių „patobulinti“ kompanijos balansą.
  • Kas nors iš didžiųjų pasaulio alaus kompanijų: Diageo, SABMiller. Didžiosios kompanijos neturi didelės rinkos dalies Rusijoje, Ukrainoje bei Baltijos šalyse (Lietuvoje vienintelis stiprus užsienio alaus pavadinimas yra Carlsberg, o ir tas susijęs su BBH), tad tai galėtų būti nebloga įėjimo į rinką strategija.

Kas nuo to keisis Lietuvos alaus rinkoje? Žiūrint kas perimtų S&N. Jeigu pirkėjas bus Carlsberg, tai niekas neturėtų pasikeisti; jeigu privataus kapitalo fondai — BBH veikla turėtų tapti efektyvesnė, kompanijos gal labiau skaičiuotų savo biudžetus ir ne tiek daug pinigų išleistų reklamai (bent jau stereotipiniai private equity fondai stengiasi stipriai apkarpyti kompanijų išlaidas ir išspausti kuo daugiau laisvo pinigų srauto); jeigu Diageo ar SABMiller — turėtų rinkoje atsirasti naujų alaus prekinių ženklų, seniai pripažintų pasaulyje.

Beje, visa tai tėra rinkos gandai ir analitikų spėliojimai. Kol kas nieko konkretaus.