Dar apie Mažeikius

Nors jau šiandien Respublikoje teigiama, jog Lehman Brothers neatsisakė Lukoil ir TNK-BP, mano komentaras apie vakarykštę situaciją Lietuvos ryte:

Bendrovės „Finastos investicijų valdymas“ analitikas Petras Kudaras tvirtino, kad Vyriausybės ir „Jukos“ interesai akivaizdžiai išsiskyrė.

Žlungantis Rusijos naftos koncernas siekia kuo brangiau parduoti akcijas, tuo tarpu Vyriausybei svarbu ne tik jų kaina – svarbu surasti strateginį investuotoją, kuris būtų naudingas ir Lietuvai, ir pačiai įmonei.

Pasak P.Kudaro, Vyriausybė galėtų akcijas pirkti ir brangiau negu už 3 mlrd. litų, bet tai – pakankamai komplikuotas variantas, nes reikėtų ieškoti papildomų lėšų arba prašyti Seimo didinti skolinimosi limitą.

Dar didesnė problema yra vėliau įtikinti „LUKoil“ ar TNK-BP išpirkti akcijas iš Vyriausybės didesne kaina, negu šios bendrovės siūlo dabar.

Nekilnojamo turto burbulas ir ekonomikos teorija

Šiandien Kauno dienoje (ir Delfyje) publikuojamas straipsnis „Būsto kainų burbulas plyšta“, kuriame teigiama, jog nekilnojamo turto kainų kilimas turės prislopti. Pilnai sutinku su SEB Vilniaus banko finansų analitiko Gitano Nausėdos nuomone šiuo klausimu: didėjant palūkanų normoms mažės paskolų paklausa, o kadangi didelė dalis bsto pirkimų finansuojama per paskolas, tai turėtų sumažinti ir būsto paklausą, kas savaime turėtų ir lėtinti būsto kainų augimą.

Labiausiai šiame straipsnyje nustebino Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus Raimondo Kuodžio išsakytos mintys:

“Ekonomikoje prekės kainuoja tiek, kiek jas kainuoja pagaminti. Būsto kaina atspindi žemės sklypo, statybinių medžiagų vertę, darbininkų algą ir protingą statybos įmonių pelną”, – sakė R.Kuodis.

Mano nuomone, ekonomikoje prekės kainuoja tiek, kiek jų kainą nustato prekės pasiūla ir paklausa, o tai su prekės pagaminimo kaštais nevisada turi ką nors bendro. Prekės pagaminimo kaštai yra vienas iš faktorių (galbūt ir vienas svarbiausių, bet sunku tai būtų teigti), kuris nulemia prekės pasiūlą, bet lygiai taip, kaip žirklės nekerpa vienais ašmenimis, taip ir kainos ekonomikoje nustatomos kartu pagal paklausą ir pasiūlą.

Kita mintis, kuri irgi nemažai nustebino:

Varžydamiesi vienas su kitu, pardavėjai kainą gali kelti ir kelti

Varžydamiesi pardavėjai, jeigu jie iš tikrųjų stengiasi parduoti prekę, tačiau to negali padaryti esamame kainų lygyje, nes nėra pirkėjų, kainą mažins, o ne kels. Nes jeigu tavo iškeptos bandelės niekas neperka už 100 litų, tai sunkoka tikėtis, kad kažkas nupirks ją už 200 litų. Tikėtina, kad tik nuleidęs kainą iki vieno lito, rasi pirkėją ir sugebėsi parduoti savo prekę. Juk tai elementari ekonomikos teorija — paklausos kreivė leidžiasi žemyn.

Mažeikių naftos pardavimas

Shameless plugReuters:

Analysts told Reuters while four parties had placed bids, the race to the finishing line was down to two frontrunners.

“Realistically speaking only TNK-BP along with (the joint bid by) LUKOIL and ConocoPhillips have a chance at a deal,” said Petras Kudaras, analyst with broker and fund managers Finasta.

“The Poles have little chance … because of the complexity of their delivery scheme and we’ve seen that Kazmunai’s bid is fraught with delivery obstacles as well,” he said.

Analysts also cautioned that the court decision later this week could lead to a totally different outcome if Mazeikiu ends up being auctioned off in the Netherlands.

Kelionių troleibusais makroekonomika

Kaip turėtų kisti pervežtų keleivių troleibusais skaičius didėjant žmonių pajamoms? Prisimenu, jog dar mokykloje viešojo transporto pavyzdys buvo vartojamas kaip blogesnės prekės iliustracija (ekonomistų terminais, blogesnė prekė yra tokia prekė, kurios suvartojimas mažėja, didėjant gyventojų pajamoms, arba kitaip tariant, tos prekės pajamų elastingumas yra neigiamas). Bent jau tuo metu toks požiris buvo argumentuojamas tuo, jog žmonėms daugiau uždirbant, vis daugiau jų nusipirks savas mašinas ir nesinaudos viešuoju transportu, kuris nėra toks patogus, kaip nuosava mašina.

Todėl šiandieną mano akys užkliuvo už Eltos žinutės, kuri skelbė, jog per aštuonis šų metų mėnesius, lyginant su praėjusių metų aštuonių mėnesių laikotarpiu, pervežtų troleibusais keleivių skaičius Lietuvoje padidėjo 7,5 procento. Ir visa tai nepaisant to, jog bent jau Vilniuje per pastaruosius metus buvo padidintos troleibusų paslaugų kainos. Nors, tiesa, Kaune mikroautobusai padidino savo kainas ne ką nemažiau, tad galima tikėtis, kad dalis keleivių vietoje mikroautobusų rinkosi troleibusus. Bet skaičiai visgi rodo, jog Vilniuje troleibusų keleivių augimas buvo spartesnis nei Kaune (atitinkamai 7,8 ir 6,6 procento). Kadangi Vilniuje ekonomikos augimas spartesnis nei Kaune, tai lyg ir peršasi išvada, jog troleibusų keleivių skaičius visgi tiesiogiai proporcingas ekonomikos augimo tempams (pagal šiuos duomenis, jis auga netgi sparčiau nei bendrasis vidaus produktas, o tai pagal ekonomikos teoriją reikštų, jog kelionės troleibusu yra netgi šiek tiek prabangos prekė).

Bet visi šie samprotavimai tik parodo, jog plika ekonomikos teorija negalima remtis aklai, nes realiame pasaulyje veikia ne vienas veiksnys (toks kaip „padidėjo gyventojų uždarbis“), o daugelis veiksnių, kurie visaip susimaišę ir nulemia kaip pakis vienos ar kitos prekės paklausa. Jeigu priverstume kitas sąlygas nesikeisti, o gyventojų pajamas padidintume, tai gal ir pastebėtume, jog troleibusų keleivių sumažėjo, nes jie persėdo į mašinas (ar bent jau jų padidėjo ne tokiu dideliu dydžiu, kiek buvo padidintos gyventojų pajamos), bet realiame gyvenime to padaryti neįmanoma. Kas iš tikrųjų buvo svarbiausias veiksnys, nulėmęs troleibusų keleivių pagausėjimą? Sunku pasakyti be didesnės analizės, bet tai galėjo būti susiję ir su nedarbo mažėjimu (atsirado daugiau dirbančių žmonių, tad vis daugiau darbuotojų kiekvieną dieną turi važinėti į darbą), o gal netgi ir su tuo pačiu pajamų padidėjimu (padidėjus pajamoms, daugiau žmonių nusiperka bilietus ir nebevažiuoja „zuikiais“ – jeigu keleivių kiekio skaičiavimo metodika susijusi su troleibusų parkų pajamų stebėjimu, tai čia atsirastų keleivių padidėjimas), o gal tiesiog efektyviau dirba kontrolieriai (vėlgi, kontrolierių prielaida galioja tuo atveju, jeigu keleivių kiekis yra skaičiuojamas pagal gaunamas troleibusų parkų pajamas). Ekonomikos problemos dažnai neturi vieno tikslaus atsakymo, o tuo jos ir yra įdomios.

Sensacijų paieška

Šios dienos pagrindinis „Kauno dienos“ straipsnis apie pensijų fondus „Pensijų fondų turtą saugantys barjerai per žemi“ alsuoja pigios sensacijos ieškojimu, tačiau pagrįstas labai keistais argumentais, kurie rodo žurnalistės išmanymo stoką.

Straipsnis pradedamas bandant gretinti draudimo bendrovių ir pensijų fondų valdymo įmonių veiklą, ir daroma paralelė su IngoBaltic bankrotu, kuris pridarė žalos bendrovės klientams. Toliau daroma klaidinga loginė išvada, jog panašių nuostolių patirtų ir pensijų fondų dalyviai, jeigu bankrutuotų pensijų fondų valdymo bendrovės:

Fondą valdančių įmonių bankroto atveju jie patirtų didžiulius nuostolius – senatvėje tektų verstis iš “Sodros” pensijos dalies.

Tačiau tokios išvados yra klaidingos, nes yra paremtos klaidingomis prielaidomis. Draudimo bendrovės ir pensijų fondų valdymo įmonės skiriasi tuo, kad pensijų fondų pinigai yra visiškai atskirti nuo pačios pensijų fondų valdymo įmonės balanso — taigi bankroto atveju, pensijų fondų valdymo įmonės įsipareigojimai negalėtų būti dengiami iš pačio pensijų fondo. Pensijų fonduose sukauptos lėšos nėra pensijų fondų valdymo įmonių nuosavybė — jos priklauso pensijų fondų dalyviams, o valdymo įmonė tik sprendžia, kur jas investuoti.

Toliau straipsnyje pateikiami ir pensijų fondų žlugimo pavyzdžiai užsienyje, bet vėlgi, lyginami ne visai tapatūs dalykai, nes duodami žlugusių darbdavio pensijų fondų pavyzdžiai, kurie nėrqa tapatūs su lietuviškomis pensijų fondų valdymo bendrovėmis.

Itin keistas ir straipsnio autorės noras parodyti, jog pensijų fondai gali būti išgrobstyti. Manau, jog pensijų fondų išgrobstymo galimybės yra labai mažos. O grobstymo gali būti visur, kaip kad teigia ir pats Vertybinių Popierių Komisijos pirmininkas: tarkim, jūs mokate pašte už komunalines paslaugas ir nesąžininga kasininkė pinigus įsideda sau į kišenę (jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog pašte yra reali sukčiavimo galimybė, tiesiog teigiu, jog tokios sukčiavimo ir pinigų grobstymo galimybės egzistuoja visur, ir kad jos turbūt žymiai didesnės kitose sferose, kurios nėra taip griežtai įstatymiškai reglamentuotos kaip pensijų fondų valdymas). Bet juk sunkiai paprastiems žmonėms suprantamas pensijų fondų valdymo mechanizmas ir mintis, jog pensijų fonduose yra teorinių sukčiavimo galimybių, skatina žmonių vaizduotę, o tai juk labai puiki medžiaga straipsniui, kris galėtų pakelti dienraščio populiarumą. Tik gaila, jog toks niekuo nepagrįstas sensacijų vaikymasis kenkia žmonių pasitikėjimui pensijų fondais.

PHP programuotojų susitikimas

Vakar dalyvavau PHP prijaučiančių susibėgime. Sakau, jog prijaučiančių, nes tarp programuotojų šmėstelėjo keletas merginų, o ir šiaip nemažai senųjų PHP programuotojų užsiima jau visai kitais reikalais, nelabai susijusiais su PHP ir netgi programavimu. Kalbų buvo nemažai – geru žodžiu neminėjom smartweb, taipogi pakeiksnojom PHP vystymą (dėl to, kad ištaisytos klaidos PHP5 nebackportinamos į PHP4, o kartu ir dėl to, jog vystymą kontroliuoja Zend‘as). Buvo sugalvota idėja duoti visiems pasukti smegenis ir pabandyti optimizuoti vieną SQL užklausą, ties kuria ABLomas jau ilgokai užstrigęs.

Vėliau, jau likus tik kokiai dešimčiai žmonių, buvo kalbama apie tai, jog reikėtų bendros svetainės, kurioje butų galima dėti visus programuotojų nusiskundimus savo darbdaviais – šiek tiek specializuotas skundai.lt variantas, labiau orientuotas į freelancer‘ius programuotojus ir dizainerius. Ši idėja kilo, nes kolegos programuotojai buvo pasibaisėję Gauminos darbo sąlygomis. Be to, diskutavome ir apie tai, kokia yra Lietuvoje teisinė situacija su turinio cenzūra: t.y. ką daryti, jeigu kas nors yra nepatenkintas svetainės turiniu ir reikalauja jį pakeisti grasindamas teisinėmis priemonėmis. Nesu tikras, bet mano nuomonė visgi ta, jog tokie reikalavimai dažniausiai būna tušti, nebent yra pažeidžiamos autorinės teisės ar panašiai. Nuomonės skleidimas juk neturėtų būti cenzūruojamas.

Vėliau persikėlėme į Mano klubą, kur žaidėme Jenga, ragavau sambuko, ir galų gale išsiskirstėm namo. Vienas keisčiausių nutikimų — visos sąskaitos buvo sumokėtos, pinigų joms nepritrūko, kaip tik atvirkščiai, jų buvo per daug.

Nuotraukas įdėsiu šiek tiek vėliau. Apie susitikimą dar rašo ir scooox.

Zuoko weblogas

Nuvilnijo per Lietuvos blogosferą naujiena apie tai, jog A. Zuokas turi savo interneto dienoraštį. Dienoraštis pradėjo savo gyvavimą birželio 10 dieną, o blogosferą žinios pasiekė tik po trijų dienų, tad informacijos sklidimo greitis Lietuvos blogosferoje kol kas dar nėra itin didelis ;)

Labiausiai Zuoko webloge pasigendu RSS, tačiau į akis krinta ir žymiai griežtesnės komentavimo taisyklės. Suprantu, jog ponas Zuokas nenori savo weblogo paversti Delfi stiliaus chaosu, tačiau lyginant su kitais weblogais atrodo yra kur pasitempti. Bent jau man atrodo, jog visgi būtų galima leisti komentuoti senus įrašus. Šiek tiek keistai skamba ir komentavimo tasyklės, kuriose už HTML naudojimą grasinama uždrausti priėjimą prie komentavimo srities. Juk tai techniniai dalykai, išsprendžiami su keliomis įpraiškomis. Na, dizainas irgi atrodo keistokai, bet čia jau skonio reikalas, o be to ir mano paties svetainė atrodo ne ką geriau ;)

Kad ir kaip ten bebūtų, labiausiai reiktų palinkėti Zuokui užsispyrimo ir entuziazmo pildant savo weblogą, nes dažnai po keleto įrašų minčių srautas išdžiūsta ir tenka tiesiog prisiversti apie ką nors parašyti. Weblogo pildymas yra daug laiko ir pastangų reikalaujantis užsiėmimas, o laisvas laikas didžiųjų politikų dienotvarkėse tikrai nesimėto.

Augimo ir vertės akcijos Lietuvoje

Praėjusią savaitę pribaigiau visus darbus, susijusius su tam tikru darbeliu universitetui, kuriame nagrinėjau (na, „nagrinėjau“ turbūt per stiprus žodis – verčiau būtų sakyti „vieną vakarą trumpai pažvelgiau“) akcijų skirstymo į augimo ir vertės akcijas teoriją ir jos pritaikomumą Lietuvoje. Trumpo tyrimo,kurį atlikau, rezultatai šiek tiek mane nustebino, ir patvirtino, jog Lietuvoje lyg ir galioja tokios pačios tendencijos kaip ir vakarų rinkose. Tyrimo metu buvo sudaryti portfeliai iš „augimo“ ir „vertės“ akcijų, o kiekvienais metais (nuo 2002 iki 2005 metų) „vertės“ akcijų portfelis užtikrino didesnę investicijų grąžą nei „augimo“. Akcijos į portfelius buvo atrinktos naudojantis tik kainos ir buhalterinės akcijos vertės (P/BV, price to book value) santykiu: dešimt didžiausių šį rodiklį turinčių akcijų pateko į „augimo“ portfelį, o dešimt mažiausių – į „vertės“. Savaime suprantama, duomenų yra per mažai, kad būtų galima daryti statistiškai pagrįstas išvadas, o be to finansų rinkose teorijos dažniausiai veikia tik trumpą laiką, tad prognozuoti, ar ši tendencija išliks ir ateityje būtų neprotinga.

Religijos klausimas LietBlogs’uose

Šiandien Xawiers užsiminė, jog jį irgi pradeda knisti religijos klausimai lietblogsuose, ir kad galbūt vertėtų juos pašalinti. Manau, kad tai nebūtų visai teisinga, nes kiekvienas visgi turėtų turėti galimybę būti išgirstas kol kas dar ne itin dideliame lietblogs pasaulyje (nors lietuviškoji blogosfera atrodo nėra tokia ir maža: vien blogas.lt turi apie 3000 vartotojų).

Manau, jog daugėjant lietblogs lankytojų reikėtų įvesti kategorizavimą (kuris galėtų būti vykdomas ir tagingo pagalba, ala technorati), o jau paskui kiekvienai atskirai kategorijai tiekti atskiras RSS santraukas. O štai pagrindiniame puslapyje būtų galima dėti tik po paskutinį įrašą iš kiekvienos kategorijos — taip būtų pasiekiamas tam tikras temų subalansuotumas.

Tiesa, šią idėją sugalvojau ką tik dabar, tad ji turi ir trūkumų — vat tokie nenaudėliai kaip aš rašo ne viena tema, o keliomis, ir mano rašliavas gali būti sunku kategorizuoti. Bet kažkoks kategorizavimas, manau, vis tiek būtų teigiamas dalykas.

Baldžiai internete

Krypties projektų vadovė Bangoje panagrinėjo Lietuvos baldžių internetines svetaines (via scooox). Perskaičius straipsnį kilo šiokių tokių minčių, kuriomis galbūt ir norėčiau pasidalinti.

Labiausiai nenoriu sutikti su pagrindine straipsnio mintimi, jog e-marketingas baldų prekybos, o juo labiau gamybos įmonėms yra labai svarbu. Esu labiau susipažinęs su baldų gamybos įmonėmis (nes VVPB listinguojami „Vilniaus baldai“ ir „Klaipėdos baldai“) bei tais naujaisiais baldų pramonės projektais, kurie ir paminėti straipsnyje. Lietuvos baldžiai šiuo metu gamina beveik visą savo produkciją („beveik visą“ – tai apie 85-90 procentus) vienam pirkėjui, kuris yra IKEA. Baldų gamintojų verslo specifika dažniausiai susijusi su urminiu pardavimu kitai bendrovei (didmenininkui, arba dideliam mažmenininkui), ir čia e-marketingui kaip ir nelabai lieka vietos, nes e-marketingas gana retai yra skiriamas B2B klientų paieškai. Na, galbūt aš ir klystu, bet didžiųjų Lietuvos baldininkų pagrindinis tikslas yra geresnių kontraktų su IKEA sudarymas, o visa kita iš tikrųjų jiems nėra svarbu. Ir neturėtų būti svarbu, nes tai sudaro tik labai mažą jų verslo dalį.

Taip pat sutikčiau su straipsnio komentarais apie tai, jog baldų mažmenininkai irgi sunkiai galėtų pasinaudoti e-pardavimo galimybėmis. Juk baldas nėra toks dalykas, kaip knyga ar kompaktinis diskas: perkant kokią nors sofą, norisi ją pačiupinėti, pažiūrėti, ar ji minkšta, patogi ir t.t. Bent jau aš lieku skeptiškas elektroninių pardavimų ir komercijos galimybe Lietuvoje. Bent jau šiuo metu.