Category: Lifehacks

Ciceronas apie gedulą ir paguodą

Filosofija, Gyvenimas, Knygos, Lifehacks, Pastebėjimai, ,

Gruodžio pirmosiomis dienomis mirė mano tėtis, tad mintys apie gedulą man – vis dar aktuali tema. Knygyne pamatęs nedidelę Cicerono knygelę „How to Grieve“, nesusilaikiau jos nepaėmęs.

Iš tiesų, tai ne Cicerono rašyta knyga, jos istorija kiek painesnė. Mirus Cicerono dukrai, jis jos labai gedėjo, bet, per kelias savaites, viską gerai apsvarstęs, sugebėjo filosofijos pagalba save įtikinti, kad liūdėti nėra ko. Sakoma, kad vien logikos ir racionalių argumentų dėka jam pavyko save ištraukti iš gilaus liūdesio (o kai kas gal ir sakytų – depresijos). Savo argumentus jis sudėjo į knygą „Paguoda“ („Consolatio“), tačiau ji pilnai iki šių dienų neišliko: liko tik kelios nuotrupos ir citatos, kitų autorių atpasakojimai. Nepaisant to, knygos turinys yra ganėtinai aiškus, pagrindines tezes nesunku atkurti. XVI amžiuje vienas leidėjas būtent taip ir padarė – 1583 metais italas Carlo Sigonio paskelbė sensaciją, jog atrastas originalus Cicerono knygos lotyniškas tekstas ir jį išleido kaip atskirą knygą. Šiais laikais beveik neabejojama, kad tai klastotė (lingvistiniai požymiai rodo, kad knygoje naudota kalba ir frazės labiau atitinka XVI amžių, o ne originalius Cicerono laikus), bet tai labai gera klastotė – panašų tekstą su tokiais pačiais argumentais Ciceronas tikrai galėjo parašyti.

Tad kokie Cicerono argumentai, kur jis ieško paguodos? Jo manymu, gyvenimas yra sunkus ir kupinas kančios bei nusivylimo, tad mirtis yra poilsis. Po mirties arba žmogaus nebelieka (tad nebelieka ir jo kančios), arba jo laukia amžinas gyvenimas. Jeigu žmogaus kančios nebėra, tai reikėtų džiaugtis, o ne liūdėti; jei žmogus gyvens amžinai, tai irgi nėra ko liūdėti, nes jis niekur nedingo, tik perėjo kitur, anapus. Taip, kad mes neliūdime ir nepergyvename dėl sielų, kurios dar nėra gimusios (niekas per daug negalvoja kaip ten jos jaučiasi prieš gimimą ar netgi prieš apvaisinimą), taip ir nereiktų per daug sukti galvos dėl to, kaip jos gyvena po mirties. Tad iš viso to išplaukia, jog mirusio gedima ne tiek dėl mirusio, o dėl pačio savęs – o tai iš principo yra labai savanaudiškas veiksmas (Antikos idealams, kai siekiama gėrio ar garbės tai vienas iš didžiausių įžeidimų). Mirusieji, Cicerono nuomone, tikrai nenorėtų, kad likę gyvieji dėl jų mirties sustabdytų savo gyvenimus ir daugiau nebepatirtų laimingų akimirkų: juk patys mums artimiausi mums linki gero, jiems mūsų begalinio liūdesio tikrai nereikia. Geriausia, ką reiktų daryti gedinčiąjam: prisiminti mirusiojo geriausias savybes ir naudoti jas kaip sektiną pavyzdį. Vietoje užsidarymo savyje eiti į pasaulį ir toliau gyventi savo gyvenimą pagal mirusiojo idealus. Įtikinama.

Jeb Blount – „Fanatical Prospecting“

Knygos, Lifehacks, Pastebėjimai, Vadyba, ,

Knygos apie pardavimus gal nevisai mano tema, bet ši visai patiko. Pagrindinė mintis labai paprasta: pardavimuose nėra jokios stebuklingos formulės, viskas pasiekiama per kruviną darbą. No grind – no shine. Jei nuobodžiai neblizginsi, tai ir nežibės.

Knygoje daug dėmesio skiriama šaltiems skambučiams: sakoma, kad jie visgi veikia, nors natūralu, kad bet koks pardavėjas bando jų išvengti. Tačiau pardavėjui telefonas yra pati efektyviausia darbo priemonė – per valandą galima pasiekti keliasdešimt potencialių klientų ir bent jau užmesti meškeres. Jei taip skambini po keletą valandų per dieną, netrukus pasimato ir rezultatai. O kas svarbiausia, tai žymiai geriau pamatuojama, nei turinio kūrimas socialiniuose tinkluose ar kitoks reklamavimasis. Įdomu ir tai, kad siūloma tokių skambučių metu nevynioti nieko į vatą ir neprisigalvoti visokių sudėtingiausių kalbos skriptų: niekas nemėgsta būti trukdomas, tad jei tavo paaiškinimas ko nori trunka ilgiau nei keliasdešimt sekundžių – viskas baigta. Be to, ir pats pardavėjas yra suinteresuotas kuo greičiau išsiaiškinti, ar šis potencialus klientas vertas gaištamo laiko, ar ne: juk eilėje laukia dar šimtai tokių pačių. Tokie patarimai – didelis kontrastas nuo visokių telemarketingistų naudojamų technikų, kai koks nors vadybininkas iš Latvijos ar darbuotojas iš Indijos bando užkalbėti dantį ir įsiūlyti pirkti kokią nors kriptovaliutą. Net nesijausčiau taip blogai, jeigu pardavėjas per 15 sekundžių išgirdęs iš manęs „ne“ padėkotų ir baigtų pokalbį.

Knygoje patiko ir mintis, kad pardavimai dažniausiai padaromi tik po kokių 20-50-ies kontaktų (t.y. skambučių, susitikimų, elektroninio pašto laiškų ir pan). Tad vienas svarbiausių pardavėjo tikslų – kad apie tave žinotų ir pasitikėtų. Jeigu eini į konferencijas, bendrauk su žmonėmis klausydamasis apie jų problemas ir nieko nepardavinėk. Tavo tikslas – užmegzti ryšį ir jau kada nors vėliau jį sustiprinti papildomų susitikimų metu. Be to, kuo geriau supranti kliento problemą, tuo geriau gali pasiūlyti jos sprendimą. O kai ryšio centre yra kliento rūpesčiai, o ne tavo produktų brošiūros, pardavimai tampa lengvesni.

Pardavimai – sunkus darbas, nes didžiąja dalimi laiko iš klientų girdi neigiamą atsakymą. Bet iš kitos pusės, pardavimuose galioja ir didžiųjų skaičių dėsnis – kuo daugiau kontaktų su potencialiais klientais, tuo tikimybė, kad kažkas gausis padidėja. Stebuklų nebūna, tik sunkus ir kruvinas darbas. Turbūt galioja ne vien pardavimams.

Shane O’Mara „In Praise of Walking“

Knygos, Lifehacks, Pastebėjimai,

Paskutinėmis 2020-ųjų metų dienomis supratau, jog karantino metu užsisėdėjau namie ir beveik nebejudu. Tada nusprendžiau trūks-plyš, bet kiekvieną dieną nueiti bent jau po 5 tūkstančius žingsnių. Žingsnių kiekis neambicingas, bet jį pasiekti kiekvieną dieną – gana nelengvas iššūkis. Kartais lyja, kartais tingisi, kartais šiaip nėra nuotaikos, bet jau daugiau nei 400 dienų savo tikslą pasiekiau. Sunkiausia buvo izoliuojantis sergant COVID: į lauką išeiti negali, o penkis tūkstančius žingsnių suvaikščioti bute sukant ratus aplink stalą ar migruojant tarp kambarių nelengva. Bet ir tai įveikiau.

Kad jau išsiugdžiau tokį vaikščiojimo įprotį, tai knygyne akis užkliuvo už Shane O’Mara knygos „In Praise of Walking“. Knyga trumputė, labai kuo neypatinga, bet perskaičiau maloniai. Joje pasakojama apie įvairiausius vaikščiojimo privalumus, pradedant tuo, kad mums išmokus vaikščioti ant dviejų kojų, atlaisvinome savo rankas nešuliams ir baigiant vaikščiojimo bendruomenine svarba: kareiviams žygiavimas padeda tapti koviniu vienetu, procesijomis ir eisenomis vienija žmones ir pan. Aišku, nereikia pamiršti ir vaikščiojimo teikiamų sveikatos privalumų: vaikštant patiriama žymiai mažiau traumų nei bėgiojant, o ir pavargstama mažiau, nors nauda sveikatai, širdžiai ne ką mažesnė.

Pats įdomiausias vaikščiojimo teikiamas privalumas – ėjimas padeda žmonėms būti kūrybiškesniems, leidžia pabūti su savo mintimis. Ypač, jei einant iš ausų nekyšo ausinės ir vaikštai vienas: einant negali „skrolinti“ interneto bei socialinių tinklų, vaizdai keičiasi gana lėtai, tad tai puikus laikas sau. Pastebėjau, kad tokių pasivaikščiojimų metu nudirbu daugiausiai darbų ir sugalvoju daugiausiai problemų sprendimų. Autorius sako, kad toks pasivaikščiojimas vien tik su savo mintimis prilygsta miegui – dažnai ryte pabundi su naujomis idėjomis. Einant nesunku pasiekti psichologo M. Csikszentmihalyi aprašytą tėkmės (flow) būseną ir nugrimzti į savo mintis.

Kodėl mes miegame

Knygos, Lifehacks, Visuomenė, ,

Gerai, prisipažinsiu: nuo tada kai perskaičiau šią knygą mano žmona jau pradėjo vadinti sektantu ir vis nedrąsiai klausinėja ar nenusprendžiau tapti veganu ar imtis dar kokių radikalesnių pokyčių. Neslėpsiu, tai labai įtaigi knyga apie miego svarbą. Pradėjau eiti žymiai anksčiau miegoti ir sumažinau savo kavos vartojimo įpročius: kasnakt miegu kone valanda ilgiau nei anksčiau.

Matthew Walker knyga „Why We Sleep“ detaliai, remdamasi begale mokslinių tyrimų, išaiškina, ką mums duoda miegas, ir kodėl labai labai svarbu kiekvieną naktį gerai išsimiegoti. Kuo daugiau miegi, tuo mažiau sergi, tuo mažiau streso, tuo ilgesnis ir sveikesnis gyvenimas. O kartu esi ir protingesnis, gali labiau susikoncentruoti, padidėja kūrybingumas ir panašiai – žodžiu, tai geriau nei bet kokie vaistai ar pajėgumą gerinantys narkotikai. Daugybė mokslinių tyrimų tikrai įtikina.

Kartu knygoje detaliai paaiškinama ir miego fiziologija – kas darosi smegenyse miego metu, kokie hormonai veikia ir kodėl kartais būna, jog sunku užmigti. Autorius detaliai paaiškina kas vyksta su kūnu, kai vartojama kava, alkoholis ar migdomieji, ir teigia, jog norint gerai išsimiegoti, jų reikia vengti (taip, migdomieji nepadeda ilgiau geriau išsimiegoti – iš pradžių skamba keistokai, bet lyg ir galų gale skmaba logiškai). Retkarčiais net atrodo, kad gal jau kur ir perspausta – na, negali būti, jog miegas yra visko panacėja, gal visgi persimiegoti irgi nesveika. Bet tikriausiai ne.

Aišku, didžiausia visuomenės problema yra miego niekinimas – jei sugebi miegoti tik keletą valandų per parą, tai esi išskirtinis genijus, o jei gali ištisas naktis dirbti be atvangos – esi geriausiais darbuotojas. Deja, moksliniai tyrimai rodo, jog verčiau toks darbuotojas išsimiegotų, nes pavargusio žmogaus darbas būna kupinas klaidų ir ne toks produktyvus. Išsimiegojus viską galima nudirbti žymiai geriau. Taip pat didelė problema yra nuvargę vairuotojai ar medikai: kovojant su miegu žymiai išauga klaidų bei neteisingų sprendimų tikimybė, reakcijos laikas išauga panašiai kaip gerai išgėrus (manoma, kad parą nemiegojęs žmogus panašiai neadekvatus, kaip ir išgėręs keletą butelių alaus). Blogiausia tai, kad nemiegojėliai laikomi didvyriais, o apie nemigos žalą nekalbama. Visiems reikia vidutiniškai 8 valandų miego per parą.

Užtat šiemet aš miegu daugiau.

Goldman Sachs pardavimų principai

Knygos, Lifehacks, Pastebėjimai, Vadyba, ,

Neseniai perskaitytoje Goldman Sachs istorijoje man užkliuvo vieno iš jų vadovų suformuluotos taisyklės pardavėjams. Jomis Goldman Sachs bankas vadovavosi tuo metu, kai stengėsi įeiti į Europos rinką: aštuoniasdešimtaisiais jie Europoje tebuvo mažai kam žinoma amerikiečių kompanija, visiškai be klientų ir be jokios įvykdytų sandorių istorijos.

Taisyklės šios:

  1. Negaišk laiko stengdamasis atvesti klientą, kurio šiaip jau ir nelabai nori turėti.
  2. Dažniausiai sprendžia vadovas, o ne vidurinės grandies vadybininkas. Ar pažįsti tą vadovą?
  3. Gauti gerą klientą užtrunka beveik tiek pat laiko, kiek ir prastą.
  4. Kol kalbi, nieko naujo neišmoksti.
  5. Kliento tikslai yra žymiai svarbesni nei tavo paties.
  6. Vieno žmogaus pagarba yra žymiai vertingesnė nei paviršutinė pažintis su šimtu.
  7. Jei tik matosi galimybė gauti klientą – griebk jį!
  8. Svarbūs žmonės mėgsta bendrauti su svarbiais žmonėmis. Ar pats esi svarbus?
  9. Nieko nėra blogiau kaip nepatenkintas klientas.
  10. Jei atvedi klientą, tai iki pat galo turi rūpintis, kad jis viskuo liks patenkintas.

2019-ųjų tikslas: daugiau asmeninio bendravimo

Gyvenimas, Lifehacks, Meta, Pastebėjimai, , ,

Žvelgiant į 2018-ųjų tikslus, visus juos įvykdžiau su kaupu. Perskaičiau rekordiškai daug knygų (64!), uždirbau kiek daugiau pajamų nei tikėjausi, nustojau skelbti savo dienoraščio įrašus Facebooke ir tai vėl atgaivino mano internetinį dienoraštį. Tiek žodžių, kiek prirašiau pernai, nebuvau sumaigęs nuo pat 2009-ųjų. Ir svarbiausia, kad vėl pradėjau rašyti sau, o ne nematomai auditorijai – tai leidžia man geriau susidėlioti savo paties mintis, nesukant galvos ar kam nors jos įdomios ar ne. Dienoraščio rašymo tikslas yra pats rašymo procesas, nes jis leidžia geriau suvokti, ką aš manau apie perskaitytą knygą, kas mane užkabino viename ar kitame straipsnyje, ar ką įdomaus pastebėjau ir ką aš noriu užfiksuoti.

2019-iesiems turiu vieną svarbų tikslą: didžiąja dalimi pakeisti socialinių tinklų vartojimą realiu bendravimu su žmonėmis. Per dieną Facebooke, Instagrame bei kituose socialiniuose tinkluose vidutiniškai „praskrolinu“ virš valandos, bet kuo toliau, tuo tai man mažiau teikia malonumo. Tuo tarpu gyvas bendravimas, ar netgi asmeninis susirašinėjimas su žmonėmis džiugina žymiai daugiau – būtų gerai, kad šiemet to būtų žymiai daugiau. Daugiau svečių, daugiau pokalbių, daugiau asmeninio bendravimo, mažiau komentarų skaitymo, mažiau trolių sekimo, mažiau „influencerių“. Socialiniai tinklai suteikia per daug paviršutinio triukšmo ir per mažai gylio.

Chris Bailey. „Hyperfocus“

Knygos, Lifehacks, Pastebėjimai, Trupiniai, Visuomenė, ,

Dar viena produktyvumo knyga, kuri savyje sukergia viską, kas šiuo metu  šioje srityje madingiausia: mindfulness, meditacija, getting things done, flow  ir pan. Kaip ir neblogai, bet kartu ir nelabai kas naujo: atleistina, jei tai būtų pirmoji perskaityta knyga šia tema, bet kadangi tokių priskaitęs esu keliasdešimt, tai nenustebino.

Kita vertus, vis tiek negaliu praeit pro tokias knygas ir nusiperku. Tikėtina, kad po keleto dešimtmečių atrodys gana keistai, kad produktyvumo temos yra vienos populiariausių, nors mūsų dėmesio trukmė vis trumpėja, o kuo toliau, tuo labiau mūsų produktyvumą žlugdo žvilgčiojimas į telefoną bei socialinius tinklus. O gal tai nieko blogo? Gal visai nereikia su savimi kovoti ir stengtis iš savęs padaryti superproduktyvų antžmogį? Matyt trumpalaikių malonumo akimirkų gainojimas visgi nėra mums pilnatvę suteikiantis dalykas ir šiuolaikinė visuomenė jaučia kažkokį nejaukų egzistencinį nerimą, jog nemaža gyvenimo dalis yra tiesiog prašvaistoma.

Katherine Ormerod: „Why Social Media is Ruining Your Life“

Blogsfera, Knygos, Lifehacks, Pastebėjimai, Visuomenė, ,

Su šia knyga kiek apsigavau: per kažkurį podcastą kažką nugirdęs apie populiarią knygą apie blogą socialinių tinklų įtaką iki galo neįsidėmėjau nei pavadinimo, nei autorės. Tad knygyne pamatęs kažką panašaus, griebiau nuo lentynos ir per daug nesigilinęs, nusipirkau. Gavau ne visai tai, ko tikėjausi, bet visgi buvo verta. Tiesa, gal daugiau dėl keliamų klausimų bei problemų, nei dėl siūlomų sprendimų, kurie pasirodė ganėtinai naivoki ir per daug paviršutiniški.

Nors tikėjausi knygos apie nuomonių radikalizaciją, trolinimą, fake news bei buką turinį, gavau knygą apie tas man ganėtinai menkai pažįstamas problemas, kurias socialiniai tinklai kelia moterims ir merginoms: ir tai buvo tikrai nemenkas išėjimas už mano burbulo ribų. Kalbama apie patyčias, depresiją, savivertės sumažėjimą, apie aplinkos spaudimą, norą visiems patikti (ir nusivylimą nesulaukus pakankamos reakcijos).

Ne dažnas supranta, kad Instagram, Facebook ir kiti socialiniai tinklai neatspindi realybės: juose galima rasti tik gražias, filtruotas nuotraukas iš atostogų, vakarėlių ir kitų gražaus gyvenimo akimirkų. Ten nerasi ašarų, nerasi niūrios kasdienybės, visi stengiasi pateikti tik linksmąją savo pusę. O kai kasdien peržiūri keliasdešimties savo pafotošopintų draugių atostogų nuotraukas, gali pasirodyti, jog visas pasaulis yra linksmas, lieknas, tobulas – visas, išskyrus tave. Nes tu sėdi tamsoje vieniša, užsiknisusi buityje, galbūt su klykiančiu vaiku, su taure vyno rankoje ir skrolini. Visi laimingi, visi tolubi, išskyrus tave. Tu – vienintelė lūzerė. Bandant gyventi instagraminį gyvenimą pradedi būti nepatenkintas savo kūnu, savo gyvenimo būdu, savo daiktais, savo padėtimi. Ypač jei seki influencerius, kuriems, atrodo, prabangūs viešbučiai, jachtos ir automobiliai yra kasdienybė. Tada imi ir metams pasiimi vartojamą paskolą, tam kad galėtum susikurti savo svajonių atostogas ir bent jau vieną kartą savo draugams galėtum pateikti tobulų palmių nuotraukų. Šekit! Kaip jūsų pirmadienis ofise?

Panašiai yra ir su internetine motinyste: forumuose gal ir sulauksi pagalbos, bet juos ir labai stiprus spaudimas būti tobulai mamai. Nebeužtenka, kad tavo vaikas pavalgęs ir aprengtas, jis turėtų valgyti tik labai sveiką maistą, būtinai turi būti gimęs natūraliu būdu ir be epidūro, nuo trečio mėnesio lankyti japonų kalbos pamokas ir programuoti jei ne asembleriu, tai bent jau Exceliu. Forumuose visos tokios tobulos ir pasišventę, jog atrodo joms nėra sunkių dienų (tai aišku, kad vaiką reikia nešioti ant rankų jeigu jis to nori iki pat 8-ojo gimtadienio ir jam niekada nesakyti „ne“!) Būnant tokiame burbule labai greitai save galima nuteisti kaip nepakankamai gerą mamą. O juk viskas gerai, nereikia taip visko sureikšminti.

Knyga galėjo būti žymiai stipresnė, jeig visgi būtų užduotas klausimas, kodėl mums iš viso reikia tokios stiprios validacijos iš beveik nepažįstamų žmonių? Kodėl mes nebegalime būti savimi ir dalintis su draugais ne itin tobulomis nuotraukomis, nebijodami būti užbadyti pirštais? Visi socialiniai tinklai tapo „asmeninio prekinio ženklo“ kūrimo įrankiais, bet kodėl mums iš viso reikia būti tais asmeniniais prekiniais ženklais? Ką mes bandome parduoti?

Aš pats Facebook’e nebeplatinu šio dienoraščio įrašų: turint platoką auditoriją (turėjau kelis tūkstančius sekėjų) rašyti tapo sunku, nes jauti kažkokį įsipareigojimą. Žymiai ramiau, kai gali rašyti (beveik) tik sau.

Išsamiai apie fotografijos kompoziciją

Lifehacks, Pastebėjimai, ,
Zenit-E, prieš dešimtmetį baigusi galioti nespalvota juosta

Užtikau labai išsamų gerą straipsnį apie fotografijos kompoziciją: aiškų, su daug pavyzdžių, bet kartu ir gana trumpą bei neištęstą. Dar prieš keletą metų fotografija visai nesidomėjau, bet perskaičius vieną knygą apie kompoziciją mano nuotraukos pagerėjo keliariopai – ir ne vien tik dėl to, kad nuo tol sąmoningai stengiuosi į kadrą sutalpinti visas galūnes ir nenukirsti fotografuojamų subjektų galvų: kelių valandų investicija į pagrindinių principų supratimą atsipirko su kaupu.

Kaip teisingai paprašyti paslaugos

Gyvenimas, Lifehacks, Pastebėjimai, Visuomenė, , ,

Žurnale Valet yra geras straipsnis (atradau per kottke.org) apie tai, kaip teisingai reikia paprašyti paslaugos: tam irgi reikia tam tikro subtilumo, manierų ir žinių, kad tas, kurio prašai, neįsižeistų ir nesijaustų blogai.

O prašyti paslaugų, anot žurnalo Valet, nėra gėdinga. Mažos paslaugos stiprina draugystę: darydami vienas kitam smulkias paslaugas susipažįsta kaimynai ir per jas stiprėja ryšiai tarp bendradarbių. Žmonėms patinka būti naudingiems, jie mėgsta didžiuotis savo įgūdžiais ar net kažkiek pasirodyti.

Tad štai trys patarimai:

  1. Venk užuolankų ir eik tiesiai prie reikalo. Geriausiai tiesiai ir pasakyti: „noriu paprašti tavęs paslaugos“.
  2. Paaiškink kodėl. Roberto Cialdini knygoje „Influence“ sakoma, kad žymiai lengviau gauti teigiamą atsakymą, jeigu bus paaiškinta prašymo priežastis. Net jei paaiškinimas ne iš stipriųjų.
  3. Svarbiausia, niekada neversk žmogų jaustis nepatogiai ir suteik jam galimybę lengvai atsisakyti. Užtenka pasakyti „nesijausk įsipareigojęs man padėti, jeigu šį kartą nesigaus“ ir taip nepastatysi žmogaus į nepatogią padėtį. Tai tiesiog geros manieros. Prašymas, nuo kurio negalima išsisukti nebėra prašymas: tai įsakymas, o juk draugams neįsakinėjama.

Svarbu ir kita pusė: jei jau darai kam nors paslaugą, neversk žmogų jaustis, jog jis tau tampa įsipareigojęs. Juk darai paslaugą, nes tau tai patinka, o ne dėl to, kad norėtum pasigirti ar tikėtumeisi, kad kažkada tau tai apsimokės. Išlaikyk savo lygį.