Category: Lifehacks

Savaitė be nuosavo automobilio

Analizė, Kelionės, Lietuva, Lifehacks, , ,

Nežinau už kokius nuopelnus, bet šią savaitę buvau pakviestas prisijungti prie Europos judrumo savaitės (European Mobility Week) akcijos #ditchyourkeys ir ištisas septynias dienas atsisakyti savo automobilio. Tiesa, tam kad šis iššūkis nebūtų labai sudėtingas, akcijos rėmėjai Uber, Vilniaus Viešasis Transportas, Cyclocity, Citybee bei Spark suteikė galimybę šiomis dienomis jų paslaugomis naudotis nemokamai – tad per šią savaitę galėjau išbandyti visokiausius judėjimo po Vilnių būdus, kuriais iki šiol nesinaudojau.

Už Vilniaus ribų šiomis dienomis neplanavau niekur vykti, o pasižiūrėjęs į savo judėjimo istoriją, supratau, kad mano geografija buvo ganėtinai ribota: visą laiką maliausi tarp namų Lazdynuose, senamiesčio ir dviejų klientų biurų. Į kitas seniūnijas dažniausiai koją buvau įkėlęs tik epizodiškai: arba pro jas pakeliui pravažiuodamas, arba ten užsukdamas tik kelioms valandoms dėl kokio konkretaus tikslo. Tiesą pasakius, galvojau,kad mano kelionių geografija platesnė, bet visgi ši savaitė ganėtinai gerai atitinka mano judėjimo įpročius: 95 procentus laiko praleidi tose pačiose vietose ar judėdamas tarp jų.

Visą savaitę praleidau arba Lazdynuose, kur gyvenu, arba Naujamiestyje bei Senamiestyje

Detalesnis intensyvių vietų žemėlapis (heatmap) iš principo rodo tą patį: yra namai Lazdynuose, klientų biuras Konstitucijos prospekte, bei Gedimino prospektas. Į Karoliniškes savaitgalį su šeima ėjau pasivaikščioti pėsčiomis, o dažniausiai važiuoju Geležinio Vilko gatve, kuriame stoviniuoju kamštyje prie Gerosios Vilties žiedo.

Detalesnis žemėlapis rodo, jog mano laikas buvo praleistas namie (Lazdynai), Quadrum verslo centre bei Gedimino prospekte.

Tad kaip man sekėsi mieste judėti be automobilio? Per savaitę visomis transporto rūšimis nuvažiavau iš viso 140.3 kilometrų ir neteko pasinaudoti tik Cyclocity paslaugomis. Visgi lietinga rudens savaitė sėsti ant dviračio neviliojo – manau esant geresniam orui dviračiais tikrai būčiau pasinaudojęs. Vienas tokio judėjimo be savo automobilio privalumų yra tas, kad nereikia mokėti už parkavimą: paskaičiavau, jog per šią savaitę už parkavimą būčiau susimokėjęs apie 19-20 eurų (nemažai laiko praleidau Gedimino prospekte, kur už parkingą moku pats). Priskaičiavus visokius automobilio nusidėvėjimo kaštus (maždaug 30 eurų per savaitę) bei išlaidas už kurą gaunu, jog jei visur būčiau važinėjęs su nuosava mašina, tai transportui būčiau išleidęs apie 65 eurus, arba vidutiniškai 0.46 EUR už kilometrą.

Nuvažiuoti kilometrai pasiskirstę gana tolygiai

Čia nuvažiuotų kilometrų suvestinė:

Kelionių skaičius Viso km Viso kaina, € Vidutinė km kaina
Uber 6 51.4 43.76 0.851
Citybee 6 38.0 28.01 0.737
VVT 4 29.1 2.85 0.098
Spark 3 21.8 11.04 0.506
Bendrai 19 140.3 85.66 0.611
Palyginimui: nuosavas Subaru 140.3 64.65 0.461

Aišku, žiūrint pagal kainą, tai vienareikšmiškai su Vilniaus miesto autobusais ir troleibusais konkuruoti niekas negali – važiuoti viešuoju transportu yra 5-10 kartų pigiau nei bet kaip kitaip. Uber liko brangiausias, nors iš dalies dėl to, kad penktadienio vakare net kelis kartus teko juo važiuoti piko metu, kai kainos buvo žymiai pakeltos (vienos kelionės metu pataikiau net ant 2.2x surge pricing!). Užtat Uber buvo pats greičiausias sprendimas: iki įsėdimo į transporto priemonę praeidavo mažiausiai laiko, o be to priveždavo prie durų ir nereikėjo ieškoti vietos kur paparkuoti ir palikti mašiną.

Iki šiol nebuvau naudojęsis nei Citybee, nei Spark paslaugomis, bet jau tikrai žinau, kad tai ne paskutinės kelionės šiomis nuomotomis mašinomis. Citybee man patogi tuo, jog galiu mašiną palikti ir pasiimti tiesiai prie laiptinės durų, nors, tiesa, ryte neretai aplink namus buvo laisvų mašinų trūkumas, tad tekdavo arba pėdinti gerą puskilometrį arba visgi kviestis Uberį. Spark pasirodė kaip labai ekonomiškas transporto variantas, tik bėda tame, jog iki namų juo nusigauti negaliu – arčiausiai, kur galiu palikti mašiną yra prie Litexpo. Tad deja, Spark man tinka tik trumpoms kelionėms miesto centre, nors pagal kilometro kainą jis labai konkurencingas su nuosavos mašinos kaštais.

Savaitgalį keliaudavau ne vienas, o su vienerių metų dukra bei vežimėliu. Tokioms kelionėms visgi patogiausia yra viešasis transportas. Savaitgaliais autobusai apytuščiai, ir į juos labai patogiai galima įvažiuoti su visu vežimu, o tai net kai kuriais atvejais nukonkuruoja ir nuosavą mašiną: nei vežimo lankstyti, nei pasivaikščiojus mieste būtinai grįžti iki ten, kur palikai mašiną. Jau nekalbu apie tokio transporto kainą. Bėda tik su senaisiais troleibusais: užsikelti vežimą per laiptelius yra reikalų, o ir praėjimai siauri, nėra erdvės. Jei visi troleibusai ateityje bus atnaujinti, tai viešasis transportas keliaujant su dukra iš vis bus vienvaldis nugalėtojas.

Tad, ar galima Vilniuje apsieiti be nuosavos mašinos? Galima. Tik iki pilno komforto reiktų atnaujinti troleibusus (kas, girdėjau, vyksta) ir leisti man prie namų parkuotis Spark.

Keletas patarimų apklausų sudarytojams

Analizė, Lifehacks, Pastebėjimai, ,

Artėjant tam pavasario metui, kai į elektroninį paštą bei Facebook’o srautą pradeda plaukti studentų prašymai užpildyti nuobodžias ir skausmingai ilgas bakalaurinių ar magistrinių darbų anketas, užtikau labai neprastą „Partially Derivative“ podcast‘o seriją apie tai, kaip teisingai tas apklausas sudarinėti. Kadangi patarimai buvo vertingi ir man pačiam, dalinuosi trumpa jų santrauka:

  • Prieš sudarant apklausos anketą reikia gerai pagalvoti, kokius duomenis nori surinkti ir kaip tuos duomenis analizuosi. Visai ne pro šalį būtų iš anksto susidaryti sąrašą grafikų, kuriuos norėsi nupiešti ir nuspręsti, kokias regresijas skaičiuosi. Anketa žymiai sutrumpės, kai tikrai žinosi kokių tiksliai duomenų reikia, o ir klausimai bus žymiai tikslesni: gal iš tiesų reikia sužinoti, kaip klientai vertina restorano maisto kokybę, o ne tai, ar jiems tiesiog patiko jame apsilankyti. Kuo trumpesnė anketa – tuo geriau. Niekas nenori švaistyti laiko pusvalandį pildydamas anketą apie restoraną.
  • Tiksliai apibrėžk savo tiriamųjų populiaciją, nes nuo to priklausys ir tavo klausimai. Jei darai apklausą apie Pokemonus, tikriausiai gali naudoti ir ne tokią formalią kalbą, nes tavo respondentai bus jauni, bet jei klausinėji apie pensijų fondus, tai ir klausimai turėtų būti labiau solidūs.
  • Klausimai turi būti trumpi ir aiškūs. Juos respondentai turi suprasti be jokių papildomų paaiškinimų.
  • Klausimai turi būti objektyvūs. Neklausk „Ar tau labai patiko mūsų restorane?“ (Bet juk tai savaime suprantama, ar ne?)
  • Kad ir kokį užduosi klausimą visada gausi kažkokį atsakymą, bet ar pats klausimas buvo teisingai suformuluotas ir teisingai suprastas?
  • Geriausia prieš paleidžiant apklausą ją patestuoti su keliais žmonėmis. Reiktų jų paklausti, kaip jie suprato klausimus, ar jiems nekilo neaiškumų. Kiek užtruko laiko užpildyti anketą? Jei testuojama internete, galima pažiūrėti ties kuriuo klausimu žmonės daugiausiai užtrunka laiko – gal jis per sudėtingas ar tiesiog sunku apsispręsti?
  • Apklausa turėtų būtų kuo trumpesnė, bet jei apklausinėji žmones asmeniškai gyvame susitikime, ji gali trukti ir pusvalandį ar valandą. Apklausiant telefonu respondentai ima dairytis į laikrodį po 10-15 minučių, o internete jie dažniausiai pasiruošę paskirti tik keletą minučių. Tiesa, jei apklausos klausimai yra labai įdomūs, jos trukmė gali būti ir ilgesnė, bet geriausia galvoti, kad tavo apklausa nėra labai įdomi.
  • Reikėtų vengti atvirų klausimų, nes juos sunku analizuoti. Analizuojant juos kažkaip reikės sudėlioti į kategorijas, o tai nėra lengva automatizuoti.
  • Internete reikėtų vengti didelių klausimų blokų, kur prašoma nuo 1 iki 10 sužymėti savo vertinimus daugeliu kriterijų (pvz „Nuo 1 iki 10 įvertinkite: grožį, spalvą, kvapą, vaizdą, pojūtį, šaltį, etc“). Dažniausiai tokie klausimų blokai netelpa mobilaus telefono ekrane ir juos labai sunku teisingai sužymėti, ypač jei reikia slinkti ekraną.
  • Respondentai dažnai yra tinginiai ir linkę pasirinkti lengviausią variantą. Jei reikia rinktis iš kelių kategorijų („obuolys“, „kriaušė“ ar „bulvė“), jie dažnai pasirinks pirmą, todėl kartais vertakiekvienam respondentui atsakymus pateikti atsitiktine tvarka.
  • Jeigu vertinimo skalė susideda iš nelyginio skaičiaus kategorijų („įvertinkite nuo vieno iki penkių“), tingus respondentas žymiai lengviau pasirinks neutralią vidurinę reikšmę. Jei būtinai norima, kad respondentas pagalvotų geriau ir išreikštų savo (kad ir silpną) preferenciją, reikia prašyti rinktis iš lyginio skaičiaus kategorijų („nuo vieno iki keturių“ arba „nuo vieno iki dešimt“). Tiesa, skalė nuo vieno iki dešimt dažnai yra per smulki: lengviau apsispręsti, kai galima rinktis iš 4-5-6 kategorijų.
  • Ar leisti rinktis kategoriją „kita“ paliekant vietos įrašyti savo variantą? Dažniausiai taip, bet reikia palikti vietos tik vienam ar dviem žodžiams, kad nebūtų daug vietos plėstis (kiek vietos paliksi, tiek kas nors ir prirašys, o po to tai sukels problemų duomenis analizuojant ir kategorizuojant). Apklausos testavimo metu reikia stebėti, ar daug kas renkasi variantą “kita” ir pagal tai pakoreguoti atsakymų variantus. Galutinėje apklausoje reiktų tikėtis, kad šio varianto pasirinkimas nedominuos.
  • Analizuojant apklausos duomenis reikia atkreipti dėmesį į atsakymų pasiskirstymą. Jei visi repondentų atsakymai yra beveik vienodi, iš apklausos gausi nedaug informacijos. Jei visi tavo restoraną vertina penkiomis žvaigždutėmis, tikriausiai ne visai teisingai formuluoji klausimą.
  • Apklausos pradžioje nedėk demografinių klausimų (amžius, lytis, pajamos ir t.t.), nes respondentui tai nuobodu. Paklausk ką nors intriguojančio, kad respondentas susidomėtų ir norėtų iki galo užpildyti visą anketą. Žmonės nuo pat pirmųjų klausimų savo anketinių duomenų pildyti nenori – jie vis dar sprendžia ar verta paskirti savo penkias ar dešimt gyvenimo minučių tavo apklausai.

Kelionė su trijų mėnesių kūdikiu

Gyvenimas, Kelionės, Lifehacks, Pastebėjimai, , ,

Julijai tik sukakus trims mėnesiams išsiruošėme į savaitės kelionę po Italiją: kelios dienos draugų vestuvėms Venecijoje ir penkios kiek ramesnės dienos prie Gardos ežero, pasivaikščiojimams po nedidelius miestelius ir grožėjimuisi kalnų panorama. Iki tol trise niekur toliau Kauno nebuvom keliavę, o ir kelionės tuos šimtą kilometrų greitkeliu buvo nelengvos: Julija labai nuoširdžiai nekenčia važiuoti automobiliu ir visai nesikuklina to parodyti visais savo mažais plaučiais klykdama tėvams į ausis vos įsėdus į mašiną. Taip, esam girdėję, kad dažniausiai vaikai mėgsta važiuoti mašinomis ir jose greitai užmiega ramiu kūdikišku miegu. Ne mūsiškė. Mūsiškė verčiau sutiktų šliaužti iki Kauno savomis mažomis kojytėmis ir dar atiduotų visus savo žaislus, kad tik nereiktų sėdėti mašinoje. Tad negalėčiau pasakyti, jog savaitės kelionės po Italiją laukėme užtikrintai ir su džiaugsmu.

Skrydis su kūdikiu pasirodė ne pati sudėtingiausia dalis. Taip, kažkiek verksmo buvo kylant ar leidžiantis, bet daugiausiai dėl to, kad reikėjo sėdėti vienoje vietoje. Lėktuve buvo ir daugiau panašaus amžiaus keleivių (tikrai galima pareikšti užuojautas tiems, kad skrido be kūdikių: taip jau būna, kad kartais gali stovėti ant blakstienų, verstis per galvą ar dainuoti arijas iš operų, bet ne visada galima nuraminti kūdikius), tad vienam pravirkus, prie jo prisijungdavo ir kiti balsai, kurie ką tik titaniškomis tėvelių pastangomis buvo nuraminti. Kūdikiai yra linkę klausyti vienas kito. Nepaisant to, mūsiškė laikėsi didvyriškai ir, lėktuvui pakilus panešiojus po saloną, užmigo. Grįžtant atgal didžiąją skrydžio dalį irgi miegojo ir rūpesčių nekėlė. Bent kažkokia transporto priemonė jai yra priimtina.

Kai pavargsti nuo įspūdžių (o pavargsti dažnai), galima pamiegoti
Kai pavargsti nuo įspūdžių (o pavargsti dažnai), galima pamiegoti

Beje, skrendant su Wizzair, keleiviai su kūdikiais laipinami prioritetine tvarka, nors, turėčiau pasakyti, tai nebūtinai yra privalumas. Tikėtina, jog pirmas parodęs pasą ir laipinimo kortelę dar pusę valandos su minia stovėsi ant laiptų laukdamas autobuso, kuris pavėžės link lėktuvo. Maža laiptinės erdvė su minia žmonių ir nesikeičiantys vaizdai labai greitai sugadina net geriausiai nusiteikusio kūdikio nuotaiką, kurią pataisyti nebe taip lengva. Sunkiai padeda net ir asmeninis pieno tiekimo aparatas mamos asmenyje.

Julijos selfis užsiropščius į kalną prie Gardos
Julijos selfis užsiropščius į kalną prie Gardos

Ar jau minėjau, kad Julija nekenčia važiuoti mašina? Tai dar kartą pasikartosiu: labai nekenčia. Nuo Milano iki Venecijos yra maždaug trys valandos kelio mašina ir beveik trylika priverktų ašarų kibirų, keturi tūkstančiai mylių ištampytų nervų bei viena mažytė, bet labai garsi ir nuolat klykianti gerklė. Šiaip ne taip atvažiavom, nors noro išlipti degalinėje ir toliau eiti pėsčiomis buvo nemažai.

Kadangi mūsiškė vežimą laiko mažuoju mašinos broliu ir žvelgia į jį su panašiu įtarumu, tai jos dažniausiai naudojama transporto priemonė būna nešynė, kas yra labai patogu Venecijoje, mat visi kanalai ir kas keliasdešimt metrų išdygstantys tilteliai su keliolika laiptų pakopų sukelia tam tikrų logistinių sunkumų tiems, kas visgi naudojasi vežimais. Siauros gatvelės su miniomis žmonių irgi apsunkina vežimėtųjų eismo sąlygas, bet, kaip minėjau, mums tai problemų nekėlė. Julija džiaugsmingai tabaluodavo kojomis nešynėje, stebėdavo žmonės ir architektūros stebuklus, fotografuodavosi su aikčiojančiais turistais, šypsojosi, skleidė miestui džiaugsmą, pavargusi ramiai padėdavo žandą ir be irzulio užmigdavo, o po to pabudusi toliau linksmai tabaluodavo kojomis ir čiulpdavo savo seilinuką. Italijoje žmonės visai kitaip reaguoja į kūdikius: visi nori su jais pašnekėti, juos palabinti, šypsosi jiems ir aikčioja. Lietuvoje geriausiu atveju už nugaros sulauksi paburbėjimo „koks mažas vaikas, o visur tampo čia jį!“. Kažkaip Italijoje šiuo klausimu smagiau.

Filosofinis žvilgsnis į tolį
Filosofinis žvilgsnis į tolį

Išėjus pasivaikščioti į miestą kildavo tik kelios nesunkiai išsprendžiamos problemos: kur pamaitinti vaiką, kaip jį pervystyti ir kaip pavalgyti patiems. Dėl maitinimo krūtimi buvo bėdų tik viename restorane: dažniausiai pasirinkus atokesnį staliuką niekam nekildavo jokių problemų dėl to, kad kūdikis valgo ne iš meniu, o tiesiai iš prisidengusios mamos. Ir tik vienoje visiškai tuščioje vietoje buvo pasiūlyta eiti į tualetą, nes „juk čia valgo žmonės!“. Lyg kūdikis būtų ne žmogus ir valgymas būtų kažkokia atgrasi veikla. Kūdikio pervystymas tualetuose kartais pareikalaudavo tam tikrų akrobatinių sugebėjimų, bet bendrai tai daug nepatogumo nekėlė. O valgyti patiems restoranuose tekdavo pasikeičiant: Julija primygtinai nenorėdavo vienoje vietoje sėdėti ilgiau nei dešimties minučių kai už restorano durų verda toks nuostabus gyvenimas – tad imi ją ir, kol mama valgo, nešioji aplink, rodai italus, vokiečius ir kitokius turistus, gatvės pardavėjus, rotušės bokštą, jachtų stiebus, pardavinėjamus magnetukus, keisto dizaino sijonus, mašinas ir fontanus. Pažiūrėti kaip mama valgo bus galima ir namie.

Bendrai kalbant, kelionė labai patiko tiek mums, kiek trijų mėnesių Julijai. Gal tik tų kelionių mašina nesinori prisiminti. Keliaučiau dar.

Ką turi mokėti analitikas

Analizė, Darbas, Lifehacks, Pastebėjimai, ,

Neseniai iš skaitytojo gavau klausimą: ką turi mokėti analitikas? Klausimas ne toks jau paprastas, nes neužtenka išvardinti kelias programavimo kalbas ar paminėti kelias technologijas: negali būti jokio baigtinio sąrašo prie kurio sudėliojus varneles galėtum sakyti, kad, va, šitas analitikas tikrai yra geras. Juk tai tėra tik įrankiai.

Nors daugelis analitiko negali įsivaizduoti be matematikos ar statistikos žinių, manau, kad pati svarbiausia sritis, kurią turi išmanyti analitikas yra verslas, kuriame jis dirba. Juk jokios naudos iš to, kad gali sudaryti labai protingą statistinį modelį, jeigu verslas iš to negali padaryti jokių protingų įžvalgų. Sugebėti užduoti teisingus klausimus ir į juos atsakyti gal ir ne šimto procentų užtikrintumu, bet greitai ir efektyviai versle yra labai svarbu. Ir labai dažnai būna, jog teisingai ir laiku užduotas klausimas („o mes toje šalyje sudarėme galimybes atsiskaityti debetinėmis kortelėmis?“) atneša žymiai daugiau naudos nei sudėtingi modeliai, beribės procesoriaus galios bei aukštosios matematikos diplomai. Gal būt dėl to ne visada akademinėje srityje daug pasiekusiems žmonėms sekasi dirbti analitikais: tam reikia kiek kitokios patirties, greito mąstymo ir susitaikymo su tuo, kad nemažai sprendimų gali būti ir klaidingi.

Verslo poreikių supratimas sudėtingas ir tuo, kad nelabai aišku, iš kur to mokytis – tai įgyjama per patirtį. Kai jau matai nebe pirmą ekonomikos nuosmukį, gali numatyti, kas bus su apyvartinėmis lėšomis, kai siuvi nebe pirmas kelnes, žinai, kad šitos medžiagos tiekėjas kartais vėluoja, kai klientų kreditingumą analizuoji nebe pirmus metus, supranti, kad verta atsižvelgti ir į kliento amžių ar šeimyninę padėtį. Bet tokios informacijos neperskaitysi kokioje nors vienoje knygoje: reikės ilgai ir aktyviai tuo domėtis. Todėl labai svarbu, kad analitikas būtų žingeidus, domėtųsi savo analizuojama sritimi bei mokėtų uždavinėti teisingus klausimus. Atsakymai ateis su patirtimi.

Aišku, techninės žinios analitikui irgi reikalingos: juk reikia mokėti iš duomenų atrasti dėsningumus. Kadangi nemaža analitiko darbo dalis yra duomenų traukimas ir valymas, analitikui praverstų mokėti elgtis su duomenų bazėmis (dažniausiai tai reiškia, jog vertėtų neblogai žinoti SQL kalbą). Duomenis transformuojant reiktų mokėti kokią nors programavimo kalbą: R, Python, Ruby ar dar ką nors ne itin sudėtingo. Tai labai pagreitina duomenų analizės darbus, jau nekalbant apie tai, kad šių programavimo kalbų reikės norint daryti sudėtingesnes duomenų analizes – Excelis yra lyg vaikiškas kastuvėlis, lyginant su kitais įrankiais, kuriais reikia mokėti norint kapstytis didelių duomenų sankaupose.

Beje, matematikos žinių analitikui ilgai gali neprireikti – jeigu nedaromi sudėtinti dirbtinio intelekto modeliai, visiškai galima apsieiti ir be jos. Matricų algebra tampa naudinga tik labai pažengusiems. Bet be statistikos žinių toli nenueisi: reikia žinoti, kas yra statistinis reikšmingumas tam, kad šią savaitę dviem procentais nukritus pardavimams nepultum į paniką – gal būt tai tik pokytis normalių svyravimų ribose. Neprošal žinoti ir kaip analizuoti laiko eilutes – trendų ir sezoniškumo analizė gali duoti puikių įžvalgų.

Dar viena dažnai pražiūrima analitiko savybė: mokėjimas komunikuoti. Kad ir kokias protingas įžvalgas iš duomenų padarytum, jas reikės papasakoti kitiems kolegoms, ir dažniausiai p-reikšmės, autokoreliacija ir Chi kvadratas jiems absoliučiai nieko nesakys. Geras analitikas moka duomenis prašnekinti: rasti įžvalgas, jas suprantamai pavaizduoti grafikuose ir įtikinamai aprašyti žodžiais (ir nebijoti prieš auditoriją papasakoti jas gyvai). Puikus to pavyzdys yra Gitanas Nausėda – mokėjimas komunikuoti neretai yra svarbiau nei pačios sudėtingiausios akademinės analizės superkompiuteriais. Man pačiam to vertėtų pasimokyti.

„Never Split the Difference“ – patikusi knyga apie derybas

Knygos, Lifehacks, , ,

Buvusio vyriausiojo FTB derybininko Chris Voss knyga „Never Split the Difference“ – vienas geresnių šių metų mano atradimų, kuriame daug veiksmo iš įkaitų dramų, praktinių derybų patarimų ir situacijų analizės. Jei kitos knygos apie derybas dažnai galvoje palieka tokį skystokai salstelėjusį neurolingvistinio programavimo poskonį, tai čia viskas aišku, logiška ir savose lentynose. Derybos joks ten ne kompromisų menas ir jose nebūtina naudotis tiesioginės rinkodaros vadybininkų triukais. Žodžiu, tai, ko ir tikėtumeis iš kieto įkaitų derybininko.

Ištisos kartos pardavėjų užaugo su knyga „Getting to Yes“. Joje patariama prie reikalo eiti labai iš toli, užuolankomis, siekiant, kad į kiekvieną tavo klausimą potencialus klientas visada atsakytų „taip“. Ar geri vandenį? Mėgsti kokybę? O patinka švarus vanduo? Pirk filtrą! Neduok dieve, jog kažkur šioje ištįsusioje klausimų grandinėje klientas pasakys „ne“. Po aštuoniadešimtkažkelinto klausimo auka jau jaučiasi taip nepatogiai, kad sako „taip“ tik tam, kad būtų galima pagaliau baigti pokalbį ir pabėgti, nors iš tiesų ji visiškai nesiruošia pirkti jokio filtro. Chriss Voss rašo, jog tai bloga strategija: kuo greičiau tavo potencialus klientas pasakys „ne“, tuo greičiau prasidės realios derybos. Pasakęs „ne“ klientas jaučiasi kontroliuojantis situaciją, jis nebėra užspeista auka, su juo galima šnekėtis. Po „ne“ galima aiškintis, kuri siūlomo sandorio dalis klientui nepatinka: gal jis iš tavęs pirktų už mažesnę kainą, o gal jam reikia kitokios spalvos ar visiškai kito modelio. O gal jam reikia arbatinuko, o ne filtro. Derybos prasidėjo.

Vienas svarbiausių patarimų – stengtis, jog kita pusė galvotų, jog ją puikiai supranti (na, iš tiesų suprasti kitą pusę irgi nepakenktų). Jeigu tavo oponentas jaučiasi išklausytas ir suprastas, dingsta jo pyktis ir konfrontacija, o tai svarbūs žingsniai link susitarimo. Kartais tai pasiekti visai nesunku ir tereikia kitais žodžiais perpasakoti oponento ką tik išreikštą jo poziciją – derybininko tikslas yra oponentą priversti jaustis patogiai, nes tai tiesiausias kelias į nuolaidas. Užspeistas oponentas linkęs tvirtai įsikandęs laikytis savo pozicijos, ypač jei galvoja, jog niekas jo nesupranta.

Ką geriausia atsakyti į visiškai nerealų oponento reikalavimą? Jeigu grasinant įkaito gyvybei reikalaujama per pusvalandį atvežti milijoną grynais, protingiausia atsakyti „o kaip manai aš tai galėčiau padaryti?“. Taip tiesiogiai nepasakoma „ne“, reikalavimai neatmetami, bet tai priverčia reikalautoją pažvelgti į situaciją iš tavo pusės. Tikėtina, jog priverstas spręsti tavo problemas oponentas supras, jog gauti tiek grynų per tokį trumpą laiką nėra lengva, o tai atveria kelią į pozicijos sušvelninimą. Gal užtektų ir kelis kartus mažesnės sumos.

Dar vienas triukas derybose – vengti apvalių skaičių. Milijonas yra labai apytikslė suma – atrodo, jog būtų visai įmanoma ją nuderėti iki kokių 600 tūkstančių. Pasiūlius kainos rėžį „nuo 1.189 mln iki 1.243 mln“ atrodo, jog daug skaičiavai, kad prieitum iki tokios sumos: kažkiek gal ir bus įmanoma nuderėti, bet tikrai ne iki 600 tūkstančių.

Kaip ir minėjau, tai viena geresnių šiemet mano perskaitytų knygų.

Telefonas žino, kada tu nuėjai miegoti

Analizė, Gyvenimas, Lifehacks, Pastebėjimai, Programavimas

Iš anksto įspėju: tai techniškas įrašas, kuris bus įdomus tik stiprokai užkietėjusiems duomenų analitikams, kurių negąsdina R ar Ruby. Jei šie dalykai jus nelabai domina, štai trumpa įrašo santrauka: jūsų telefonas gali kaupti daug įdomios informacijos apie jūsų judėjimą, mat jis moka būti ir žingsniamačiu. Tuos duomenis galima išsitraukti ir pribraižyti visokių gudrių grafikų, kurie parodo, kad kažkodėl antradieniais ir ketvirtadieniais jūs keliatės valandą anksčiau nei įprastai, 2015 metų gegužę kelias savaites praleidote kitoje Atlanto pusėje ar bent jau panašioje laiko zonoje, o tų pačių metų rugsėjo pradžioje buvote vakarėlyje, iš kurio grįžote apie 2 valandą ryto.

Išsitraukti duomenis iš iPhone telefono nesudėtinga: keli mygtukų paspaudimai, keletas minučių laukimo, ir sugeneruojamas nemažas XML archyvas. Jame yra ne vien tik nueiti žingsniai ir kilometrai, bet ir visi kiti Health programėlės duomenys: gal ten kada vedėtės savo svorį, gal dar koks Runkeeper ten saugojo bėgimo rezultatus ar panašiai – viskas bus viename archyve. Duomenų nemažokai: per pusantrų metų vien žingsniamačio duomenų buvo virš 130 tūkstančių įrašų. Iki 2015 kovo pabaigos, kai Apple išleido Apple Watch ir atnaujino žingsniamačio programinę įrangą, telefonas per dieną jų sugeneruodavo po kelis tūkstančius eilučių. Vos tik stabteli ir atsiranda naujas įrašas: per paskutinės keturias sekundes nuėjai 3,5 metro. Vėliau jau duomenys užrašinėjami ne tokiu jautrumu, tad duomenų mažiau, ir jie nebe tokie smulkūs (nors suminis nueitų žingsnių/kilometrų kiekis nepakito).

XML su Ruby konvertavau į CSV:

require 'nokogiri'
puts "start,end,source,dist"
doc = File.open('export.xml') { |f| Nokogiri.XML(f) }
doc.xpath("//Record[@type='HKQuantityTypeIdentifierDistanceWalkingRunning']").each do |record|
  puts "#{record['startDate']},#{record['endDate']},#{record['sourceName']},#{record['value']}"
end

Tada su R po nedidelių duomenų pakeitimų (tais atvejais, kai judėjimas tęsiasi per vidurnaktį, reikėjo įrašą išskaidyti į du segmentus: iki vidurnakčio ir po jo) sudėjau visus duomenis ant vieno grafiko. Aišku, kai duomenų eilučių šimtas tūkstančių, tai jis labiau primena baltąjį triukšmą, nors kai kurie dalykai visgi matosi: tarkim, galima matyti, jog 2015 gegužę judėjimo ir ramybės laikas ryškiai pasistūmęs, nes tuo metu buvau už Atlanto.

library(lubridate)
library(ggplot2)
library(data.table)

foo = read.csv("distances.csv")
foo$start_hour = hour(foo$start) + minute(foo$start)/60 + second(foo$start)/3600
foo$end_hour = hour(foo$end) + minute(foo$end)/60 + second(foo$end)/3600

foo_overlap = foo[end_hour < start_hour]
foo_overlap[end_hour < start_hour, start_hour := 0]
foo_overlap[end_hour < start_hour, start := end]
foo$end_hour = ifelse(foo$end_hour < foo$start_hour, 24, foo$end_hour)
foo_awesome = rbind(foo, foo_overlap)

ggplot(foo_awesome) + 
  geom_segment( 
    aes(
      x    = start_hour,
      xend = end_hour,
      y    = as.Date(start),
      yend = as.Date(start)
    ),
    size=0.7) +
  xlab("Paros laikas") + ylab("Data") + 
  scale_x_continuous(breaks=c(0,2,4,6,8,10,12,14,16,18,20,22,24), limits=c(0,24), expand=c(0,0)) + 
  scale_y_date(expand=c(0,0), date_breaks="2 month", date_labels = "%Y %b") + 
  guides(colour=FALSE)
Visi duomenys yra beveik kaip baltas triukšmas
Kai sudedi visus duomenis į vieną grafiką gauni beveik tik triukšmą

Akivaizdu, kad norint pamatyti ką nors gudresnio, reikia duomenis kaip nors pjaustyti ar grupuoti. Parą galima suskaidyti į intervalus po 10 minučių, ir kiekviename šių intervalų pažymėti ar buvo judama ar ne: duomenų kiekis sumažėja ir juos galima žymiai lengviau analizuoti. Grupuojant pagal savaitės dienas grafikas žymiai iškalbingesnis.

Mano aktyvumas pagal savaitės dienas
Mano aktyvumas pagal savaitės dienas: žalia – neaktyvu, kuo raudoniau/balčiau tuo daugiau judėjimo

Čia aiškiai matosi, kad antradieniais ir ketvirtadieniais keliuosi anksčiau, mat nuo 8 ryto einu į baseiną. Darbo dienomis apie 10 valandą būna mažokai judėjimo – tuo metu skaitau elektroninį paštą bei geriu kavą, kaip ir mažiau judėjimo apie 14-15 valandą, kai dirbu produktyviausiai. Savaitgaliais miegu dar ilgiau, o sekmadieniais iš lovos išlipu 9.30. Šeštadienis – aktyviausia diena, o sekmadienio vakaras tingus jau nuo pat 18-19 valandos.

Šimto valandų taisyklė

Lifehacks

Jeigu pamenate Gladwello išpopuliarintą 10,000 valandų taisyklę (taip, ji nėra moksliškai pagrįsta, ir iš tiesų traukta iš ausies, bet vis tiek daug kas ją kartoja), kuri teigia, jog jums reikia paskirti dešimt tūkstančių valandų kuriai nors sričiai ir tapsite jos pasauliniu lyderiu, tai jus gali padrąsinti supaprastinta šios taisyklės versija: užtenka tik 100 valandų mokymosi, jog bet kurioje srityje taptumėte geresni nei dauguma žmonių.

Šaltinis: The 100-Hour Rule · Coding VC

Greitasis skaitymas – tai efektyvus teksto filtravimas

Knygos, Lifehacks, Pastebėjimai,

Kad ir kaip greitai skaityčiau, visada norėjau skaityti dar greičiau: neperskaitytų knygų stirta niekada nebuvo linkusi mažėti. Skaitau gana greitai, bet šis greitis jau tikriausiai kokį dešimtmetį nedidėja: per minutę sukramtau kokius 500 žodžių angliško teksto (lietuviškas vis dar ryjasi keliolika procentų greičiau). Sako, kad tai netoli to teorinio maksimumo, kurio nebelabai įmanoma peržengti nuoširdžiai skaitant kiekvieną žodį, ypač jei kas kažkelintą nebyliai ištari pasąmonėje.

Kažkam Twitteryje parekomendavus Peter Krump knygą „Breakthrough Rapid Reading“ vėl grįžau prie minties, kad gal reikėtų savo skaitymo įgūdžius pasitobulinti. Kelias knygas apie greitąjį skaitymą jau esu skaitęs, bet jos iki galo manęs neįtikino: skaitymo tempą tikrai galima padidinti, bet nuo to gana stipriai pradeda kentėti teksto supratimas bei atsiminimas. O kai bandau prievarta ginti savo akis judėti greičiau, mintis savaime sunku sukoncentruoti į tekstą: po keliolikos minučių tokio skaitymo jaučiuosi, jog perskaičiau daug, bet galėjau lygiai taip pat skaityti ir portugališkai – vis tiek nieko nesupratau.

Šita Peter Krump knyga iš tiesų šiek tiek kitokia, nei kitos, kurios moko greitojo skaitymo. Čia niekas nebando parduoti idėjos, jog skaitydamas kelių tūkstančių žodžių per minutę greičiu ir akimis fotografuodamas puslapius tobulai sugebėsi atpasakoti kiekvieną fizikos vadovėlio skyrių. Greitojo skaitymo paslaptis yra paprasta: skaityti reikia ne viską. Ne visi žodžiai yra vienodai reikšmingi, ne visos pastraipos yra pilnos genialių minčių. Tam, kad greitai įsisavintum knygą, reikia suprasti jos struktūrą, išsiaiškinti, kas joje tau yra svarbiausia, ką iš jos nori pasiimti. Kitaip tariant, greitasis skaitymas yra geras teksto filtravimas: greitai gainioti akis po popieriaus lapą nesudėtinga, ir jei žinai ko ieškai, tai akis pati užklius ten, kur reikia.

Pats puikiai suprantu, jog daugelyje knygų yra labai mažai informacijos (ypač tuose vadybiniuose romanuose, kurie buvo itin populiarūs prieš beveik dešimtmetį) – užtektų puikios vieno puslapio santraukos ir tiek. Bet juk vieno internetinio dienoraščio įrašo apimties knygos neparduosi, tad likę šimtas devyniadešimt devyni puslapiai būna užkamšomi nenaudingu užpildu. Turint supergalią iš knygos išlupti šiuos į vieną puslapį telpančius idėjų grynuolius, iki užverdant pusryčių kavai būtų galima perskaityti net tris tokias knygas. Tik sunku persilaužti: jei nuodugniai neperskaitau viso teksto, man vis atrodo, jog praleidau ką nors genialaus, todėl dažnai stumiuosi net ir begėdiškai neįdomios knygos puslapiais vis tikėdamasis, jog autorius ims ir mestels kokią itin originalią mintį du šimtai aštuonioliktame ar keturi šimtai penktame puslapyje. Ši strategija nepasiteisino nei karto, nors kartais duodu autoriui šansą perskaitydamas net literatūros sąrašą bei rodyklę: jei nebuvo įdomu pirmus šimtą puslapių, galėčiau ir nebevargti. Gal iš tiesų reiktų paklausyti Peter Krump patarimų ir pabandyti daugiau laiko skirti turinio apžvalgai, atrinkti, kurie skyriai bei pastraipos yra svarbiausios, permesti jas akimis ir anksti nuspręsti, jog viskas, kas knygoje naudinga, jau paimta. O tada imtis kitos knygos.

Roy F. Baumeister: Willpower

Knygos, Lifehacks, Pastebėjimai

Prisimenant zefyro testą, psichologai mano, jog tie vaikai, kurie turi stipresnę valią atsispirti pagundoms ir siekti ne vien momentinių tikslų, gyvenime pasiekia žymiai daugiau nei tie, kurių valia silpnesnė. Šioje psichologo Roy Baumeister knygoje apie valią teigiama, jog valios turėjimas ar neturėjimas nebūtinai yra įgimtas: valią, kaip kokį raumenį, galima treniruoti ir ugdyti.

Bėda tame, kad šiuolaikinėje vakarų kultūroje vaikų valios ugdymui yra skiriamas labai mažas dėmesys. Kaip tik atvirkščiai, yra džiaugiamasi jau vien tuo, kad vaikai kur nors sudalyvavo, dėl politinio korektiškumo nėra skatinama sureikšminti pasiektą rezultatą (kuris dažniausiai labai tiesiogiai koreliuoja su įdėtomis pastangomis). Vaikai nuolat giriami, jie greitai apdovanojami: iš dalies dėl pačių tėvų nekantrumo, bet kartu ir dėl to, kad atsakyti vaikui kažkaip tapę neįprasta. Tai turi tam tikrų neigiamų pasekmių: vaikai nesimoko siekti ilgalaikių tikslų, yra pratę viską gauti čia ir dabar, todėl vėliau lengvai lenda į kreditinių kortelių skolas, negali nuosekliai siekti ilgalaikių tikslų, tikisi, jog valstybė ar tėvai turi jiems viską duoti. Vakarų pasaulyje vaikai ugdomi taip, kad jiems niekada netruktų pasitikėjimas savimi, tačiau tyrimai rodo, jog vien tik pasitikėjimas savimi prie geresnių rezultatų neveda: egzaminus geriausiai išlaiko ne tie, kurie turi geriausią nuomonę apie save, o tie, kurie daugiausiai laiko praleido mokydamiesi.

Valia, gebėjimas susikoncentruoti gali būti ugdomas: jis stiprėja jį treniruojant. Tik nereikia iš karto norėti stulbinančių rezultatų – lyg koks raumuo, įtemptai naudojant valią ji „pavargsta“, tad jai irgi reikia poilsio. Todėl dažniausiai sunku vienu kartu radikaliai pakeisti savo dietą ir numesti daug svorio: po kokios savaitės valios pastangų, vėl labai lengva nuklysti į pyragėlių ir sočių steikų pasaulį. Dėl tos pačios priežasties dažniausiai niekam nepavyksta įgyvendinti krūvos Naujaisiais metais pasirašytų pažadų: tiesiog tikslų per daug, o valios per mažai. Bet po truputį siekiant nedidukų tikslų ir ugdant valią, galima pasiekti nemažai: gal pradžioje neverta teigti, jog mesiu rūkyti, o pakanka sau pasižadėti nerūkyti vieną dieną – taip, dienos pabaigoje jausiesi pasiekęs kažką konkretaus ir įgysi didesnio pasitikėjimo savo valią.

Aš dažniausiai su valios trūkumu susiduriu atidėliojant darbus. Juk prokrastinacija tokia saldi: net ir šį įrašą atidėliojau porą dienų. Baumeister turi visai neblogų patarimų, kaip su tuo kovoti: nuo tos pačios getting things done metodikos, kurios esmė yra darbo suskaidymas į mažus žingsniukus iki labai į pomidoro techniką panašių patarimų – tiesiog atsisėsk ir viską pamiršęs dirbk. Patiko vieno rašytojo nusistatymas kiekvieną dieną porą valandų paskirti rašymui: per šias dvi valandas galima veikti tik du dalykus – arba rašyti, arba visiškai nieko neveikti. Juk būna, jog įkvėpimo nebūna, bet to nereiktų bijoti, tiesiog dvi valandas reikės sėdėti spoksant į vieną tašką ir nieko neveikiant. Dažniausiai tokiais atvejais įkvėpimas visgi ateina, nes nieko neveikti yra labai labai sunku. O streso dėl „rašytojo užsiblokavimo“ nebūna.

Bendrai kalbant, tai visai nebloga populiariosios psichologijos knyga, paliekanti norą ugdytis savo valią.

 

Žvilgčiojimo į telefoną manija

Gyvenimas, Lifehacks

Turiu bjaurią savybę, su kuria tikriausiai reikėtų pasiryžti rimtai pakovoti. Turiu tų bjaurių savybių net ne vieną, bet būtent apie šitą pastaruoju metu vis susimąstau ir užsinoriu jos atsikratyti: mėgstu be jokio svarbaus reikalo dirsčioti į telefoną (o gal atėjo naujas emailas? o gal gavau žinutę? o gal kas naujo Facebooke? o gal pakilo akcijos? o gal…?). Mėgstu tai daryti bet kada: posėdyje, ko nors laukiant, restorane, kartais net sustojus prie šviesoforo vairuojant, o už vis nemandagiausia – su kuo nors bendraujant. Kai tik pasidaro kiek nuobodu, kažkaip nejučia imu siekti telefono, kad jis, kaip koks narkotikas, suteiktų dar vieną trumputę naujų (dažniausiai visai bereikšmių) žinių dozę.

Su šia problema susiduriu ne vien aš: šia liga „serga“ tikrai ne vienas mano pažįstamas. Užtat šios bėdos gydymui iš vieno draugo šį savaitgalį išgirdau puikų receptą: susitikus draugams restorane, visi jie turėtų savo telefonus sudėti į vieną krūvą (o dar geriau – bokštą, kad ne taip lengva būtų juos paimti), o tas, kuris pirmas palies savo telefoną (nesvarbu, ar jam suskambėjus, ar jam tiesiog panorus pasitikrinti savo Google+ paskyrą), apmoka viso vakarėlio sąskaitą. Kai staiga tampa labai brangu užsiimti niekingais žvilgčiojimais į telefoną, dingsta visos pagundos blaškyti savo dėmesį ir jį visą gali paskirti savo draugams – bendravimo kokybė tikrai pagerėja. Juk susirinkote ne kartu per telefoną skaityti internetų, o bendrauti, tiesa?

Į tą pačią temą šiandien perskaičiau dar vieną patikusį straipsnį, kuriame teigiama, jog tie, kurie sugeba sukoncentruoti savo dėmesį ir įsiklausyti, dažniausiai daugiau visko pasiekia. Sunku su tuo ginčytis, tereikia prisiminti dažniau nežiūrėti į savo telefoną.