Dan Ariely: Predictably Irrational

Pastaruoju metu vis populiarėjanti elgsenos ekonomika (behavioural economics) griauna vieną iš įprastos ekonomikos aksiomų, kuri teigia, jog žmogus yra racionalus, ir visus finansinius sprendimus daro viską gerai apsvarstęs. Dan Ariely knygoje „Predictably Irrational“ aprašomi įdomesni žmonių elgsenos neracionalumai, nepaaiškinami įprastinės ekonomikos mokslo.

Nemaža dalis temų – tai, jog žmonės suteikia daugiau vertės tiems daiktams, kuriuos jie turi (endowment effect); placebo efektas („netikro“ vaisto efektyvumas padidėja, jeigu už jį buvo daugiau sumokėta); tai, jog žmonės tampa labiau sąžiningi, jeigu jiems primeni apie moralę; ir pan, – jau man girdėtos, tačiau buvo ir labai įdomių naujų įžvalgų.

Knygoje teigiama, jog žmonės pinigus traktuoja skirtingai nei kitokius daiktus. Autorius darė eksperimentą: į studentų bendrabučiuose esančius bendrus šaldytuvus jis įdėjo po šešias skardinės kolos bei po šešis dolerius kupiūromis. Per tris dienas visuose šaldytuvuose kolos nebeliko: studentai nejautė per daug skrupulų, ir „vaišinosi“ savo draugų gėrimu. Tačiau doleriai liko nepaliesti: imti pinigus morališkai žymiai sudėtingiau. Panašiai tikriausiai elgtumėtės ir jūs: parsinešti darbinį tušinuką nelaikoma itin dideliu nusižengimu, tačiau jeigu darbe už vėlavimą į susirinkimus kaip baudos į vazelę būtų renkami centai, turbūt labai nedaugelis drįstu ten kišti nagus, kad prisidurti trūkstamą sumą iki troleibuso bilietėlio. Pinigai yra lyg ir koks šventas dalykas. Autorius daro hipotezę, jog didžioji dalis pinigų iššvaistymų ar stambaus sukčiavimo atvejų būtų galima išvengti, jeigu būtų naudojamasi tik grynais pinigais: žmonės į skaičiukus sąskaitose žiūri panašiai, kaip tie studentai į kolos skardines, ir gal būt dėl to jie nejaučia didelio sąžinės graužimo.

Kitas įdomus Dan Ariely pastebėjimas: žmonės gyvena tarsi dviejuose visiškai atskiruose pasauliuose: viename viskas matuojama pinigais, o kitame veikia visai kiti, socialiniai, dėsniai. Tarkime, teisininkas už savo darbo valandą gauna 200 JAV dolerių. Jeigu jo paprašytumėte padėti kokiam nors senukui surašyti testamentą, jis mieliau sutiktų tai padaryti visiškai nemokamai, nei už 50 JAV dolerių per valandą atlyginimą. Tačiau jis pilnai sutiktų priimti kaip dovaną 50 JAV dolerių vertės vyno butelį – svarbu, kad atsidėkojama būtų ne pinigais. Lygiai taip pat, jeigu turite kaimyną elektriką, jis sutiks nemokamai paimti jūsų paštą jums atostogaujant (ir nesileis į kalbas apie atlygį, nebent jis būtų nepiniginė dovana), bet tikriausiai nenorės jums nemokamai sutvarkyti rozetės, nors tai užtruks žymiai mažiau nei kasdienis pašto parnešimas. Racionaliai mąstant, geriausia dovana yra gryni pinigai, bet dovanos priklauso tam kitam, socialiniam pasauliui, kur pinigai neegzistuoja. Ir neduok dieve, paminėsi kiek tavo dovana kainavo: automatiškai taip ją perkeli į piniginį, racionalų, pasaulį, ją suvulgarini ir panaikini jos „magiją“. Ne viskas žmoguje racionalu.

Wolfram|Alpha

Šiandien pradėjo veikti nauja paieškos svetainė (kūrėjai ją vadina „apskaičiuojamų žinių duomenų baze“ – computational knowledge engine) Wolfram|Alpha, kuri turėtų padėti atsakyti tokius klausimus kaip „kokia tikimybė, kad 10 kartų metant monetą du kartus iškris herbas?“, „Kokia yra magnetinė deklinacija Trakuose?“ ar „Kiek futbolo stadionų galėtų tilpti Vatikane?“. Ateityje WolframAlpha galėtų tapti tikrai naudingu įrankiu, bet kol kas joje sukauptos žinios gana ribotos. Ypač finansų ir ekonomikos srityje, kuri, dėl suprantamų priežasčių, mane domina labiausiai. Nors buvo kalbama, jog WolframAlpha gali pakeisti Google ar Wikipedia, į šią naują svetainę žiūriu kaip į stipriai patobulintą Google Calculator funkciją. O didžiausias sistemos trūkumas yra tas, jog jos funkcionalumas priklauso tik nuo to, ką joje priprogramuoja jos kūrėjai, tad gali praeiti nemažai laiko, kol ji taps tiek naudinga kiek Google ar Wikipedia.

Bat pasižaisti visai smagu. Šiandien sužinojau, kad:

Darius Čibonis: Svajonės link

Pirmoji šiais metais perskaityta knyga buvo Dariaus Čibonio „Svajonės link“. Nors šioje knygoje daugiau nuotraukų nei tekstų, ir būtent vaizdai žavi labiau nei tekstas.

Pati knygos idėja nebloga: pasakojant apie puikias atostogas, praleistas keliaujant per visą JAV motociklais garsiuoju Route 66, priversti žmones svajoti, galvoti, ko jie nori iš gyvenimo, ir siekti savo užsibrėžtų tikslų. Kad ir kokie crazy tie tikslai būtų. Bet čia man kilo viena problema: kelionė per JAV motociklu man neatrodo itin ambicingas tikslas – taip, tai būtų puikios atostogos, bet gyvenimo svajonei kažkaip mažoka. Bet gal dėl to, jog ne per daugiausiai žaviuosi Amerika, o kelionė per ją man niekaip neasocijuojasi su sunkiai pasiekiamu tikslu – vienintelė kliūtis šio tikslo pasiekimui tėra finansai, ir tai jų nereikia tiek daug, kiek varganam butui Vilniuje įsigyti (net jei įskaičiuosim Harley Davidson motociklo kainą). Va, jei tikslas būtų vienam jachta apiplaukti apiplaukti aplink pasaulį, kai reikia nugalėti stichiją ir patį save (ir pasiekti finansinius tikslus, kad galėtum nusipirkti brangią jachtą), tai aprašoma kelionė tikriausiai būtų žymiai labiau mane įkvėpusi.

Nepaisant to, pati knyga išleista puikiai. Malonu peržvelgti nuotraukas, pasigrožėti JAV vaizdais, šen bei ten kartas nuo karto paskaitinėti kelionės įspūdžius. Bet, deja, tik tiek.

Seth Godin: The Dip

Pati naujausia ir trumpiausia Seth Godin knygelė „The Dip“, kurią galima suskaityti per nepilną valandą, teigia, jog, kad ir ką bedarytum, labai svarbu siekti tapti pačiam geriausiam pasaulyje. Jei tokio tikslo neturėsi, tapsi vidutinybe, o vidutinybės nedaug kam neįdomios: vidutiniškos kompanijos tikriausiai nelabai pelningos ir didelės, vidutinis pianistas tikriausiai nekoncertuos didelėms minioms, o vidutinis buhalteris tikriausiai dirbs labai nuobodų darbą vidutiniškoje apskaitos kompanijoje. Tuo tarpu geriausieji nusigriebia visą grietinėlę, ir tam nereikia net būti geriausiu pasaulyje: užteks, jei būsi pats geriausias mokesčių apskaitos specialistas Lietuvoje, ir tikriausiai gyvens bent jau dešimt kartų geriau nei vidutinis mokesčių teisės žinovas.

Tik problema tame, jog sieksi tapti geriausiu atima daug jėgų ir pastangų, o iki pripažinimo gali praeiti ne vieni metai, tad nenuostabu, jog daugeliui nusvyra rankos. Tai ir yra „The Dip“ — duobė motyvacijoje ir rezultatuose, kai atrodo, jog kad ir kiek stengtumeisi, geriausiu nebetapsi. Bet tie, kurie nepasiduoda ir ištveria šį išbandymą, po to skina visus pergalės vaisius. Tiesa, jeigu jautiesi įstrigęs ir nebetobulėjantis, tai nereiškia, jog visgi dar pratempus kelis metus būtinai pagaliau kažkas pasikeis — galbūt tiesiog susitaikei su tuo, jog tame ką darai, būsi vidutinybe, „kaip nors pratempsi“. Tokiu atveju Seth Godin siūlo keisti darbą ar sferą ir koncentruotis tuose dalykuose, kuriuose iš tiesų gali ir nori daug ką pasiekti. Gyvenimas per trumpas, kad švaistytum save veikloms, kuriose nėra galimybių tobulėti (savaime suprantama, jeigu nori ką nors pasiekti ir tapti geriausiu kokioje nors srityje).

We succeed when we do something remarkable.
We fail when we give up too soon.
We succeed when we are the best in the world at what we do.
We fail when we get distracted by tasks we don’t have the guts to quit.

David Allen: Produktyvaus darbo paslaptys

David Allen knygos „Produktyvaus darbo paslaptys“ originalų leidimą, pavadinimu „Getting things doneesu perskaitęs prieš kelis metus. Tada ją norėjau perskaityti, nes pusė angliškosios blogosferos buvo užsikrėtusi GTD manija. Netgi aš pats keletą kartų esu bandęs įdiegti knygoje aprašomą darbų planavimo sistemą į savo gyvenimą, bet dažniausiai po kiekvieno bandymo entuziazmas išblėsdavo gana greitai — sistema atrodė labai sudėtinga, tad užtekdavo keletą kartų nuo jos nukrypti ir sugrįžti prie jos jau tapdavo sunku.

Nepaisant to, pamatęs knygyne lietuvišką knygos vertimą, nesusilaikiau jo nenusipirkęs. Knygos vertimas, kaip, deja, jau įprasta šiais laikais, ganėtinai prastas, nors yra tekę skaityti ir prastesnių. Bet labiausiai mane nustebino, jog lietuviškame vertime nėra nei vienos (!) iliustracijos ar schemos, nors netgi tekste galima sutikti frazę „kaip matome iš šios schemos…“ Nežinau, ar čia leidėjų ir redaktorių aplaidumas (o jeigu iš tiesų tai aplaidumas, tai tokio masto aplaidumą retai sutiksi), bet, sakyčiau, be schemos, kuri nupiešia David Allen darbų tvarkymo sistemą (o ji ne tokia ir paprasta), skaitytojas turėtų likti visiškai nieko nesupratęs. Na, nebent jo galvoje liks tik keli padriki patarimai:

  • Jeigu manote, jog darbą atlikti užtruks mažiau nei dvi minutes, imkite ir iš karto jį atlikite — netraukite jo į neatliktų darbų sąrašą.
  • Nerašykite į neatliktų darbų sąrašą tokių abstrakčių dalykų kaip „žieminės padangos“: pagalvokite, ką pirmiausia reikia nuveikti, kad savo mašinai pakeistumėte ratus. Tikriausiai jums reikia paskambinti į autoservisą arba panaršyti internete žieminių padangų kainų — būtent tokį konkretų veiksmą ir užrašykite į darbų sąrašą.
  • Į kalendorių veskite tik susitikimus ir priminimus, susijusius su kuria nors diena, nerašykite ten neatliktų darbų sąrašo.
  • Nepamirškite užsirašyti visų darbų ar idėjų, kurias norėtumėte įgyvendinti, kad ir kokios paprastos ar kvailos jos atrodytų. Vėliau, savaitės apžvalgos metu, galėsite jas visas peržiūrėti ir nuspręsti ką įgyvendinti, o ko ne.
  • Kiekvieną savaitę peržiūrėkite susikaupusius darbus, pagalvokite ką turite nuveikti, kad priartėtumėte prie savo gyvenimo tikslų (aišku, juos reikia turėti ;)

Evernote

Įsidiegiau vakar į savo kompiuterį programą EverNote, skirtą visokiausių informacijos gabaliukų, o taip pat ir užrašų kaupimui. Iki šiol visokias nuorodas, ištraukas iš svetainių, kai kuriuos grafikus ir paveiksliukus kaupiau savo vietiniame kompiuteryje veikiančiame wiki arba Google notebook, bet viską sistemingai kaupti vienoje vietoje nebuvo labai patogu (dėl internetinio ryšio greičio, bei dėl to fakto, kad reikia daug ką spaudyt, bei įtemptai mąstyti, kaip kategorizuoti wiki, norint, kad jis būtų naudingas). Tikiuosi su EverNote šios problemos bus galima išvengti, nes informacijos įkėlimas labai paprastas, nieko nereikia kategorizuoti, ir viskas veikia labai greitai bei neskausmingai.

Be to, į Evernote visai sėkmingai galima perkelti ir informaciją, kuri neegzistuoja skaitmeniniame formate. Jau susikėliau krūvą fotografuotų vizitinių kortelių – EverNote atpažino didžiąją dalį teksto, todėl prisireikus kokios nors kolegos iš Finastos kontaktų, užtenka paieškos langelyje įrašyti jo vardą. Bet ir tai dar ne viskas: EverNote sugeba suprasti ir ranka rašytą tekstą. Persikėliau keletą nufotografuotų savo prikeverzotų sąsiuvinio lapų ir rezultatas tikrai mane nustebino.

Galėtų tik būti kažkokia paprastesnė įrašų žymėjimo (tagging) sistema, nes viskas kažkaip sudėtingai atrodo, nes galima tai įgyvendinti tik per kategorijas, kas nėra labai patogu. Ir taip, tiesa, naudojuosi EverNote 2.0 beta versija – ankstesnė versija buvo nemokama, jeigu galėjai gyventi be rašto atpažinimo funkcijų.

Stephen R. Covey: The 7 Habits of Highly Effective People

Blogosfera puikiai veikia reklamuodama tam tikras knygas: šiek tiek daugiau kaip prieš metus dėl jos perskaičiau Getting Things Done, o šį kartą ji mane privertė atkreipti dėmesį į S. Covey knygą apie savęs tobulinimą. ši knyga tikrai pasirodė nebloga ir duodanti peno pamąstymams.

Pirmą kartą prieš penkiolika metų išleistoje knygoje S. Covey savęs tobulinimui ragina naudoti septynis pagrindinius principus. Pirmasis principas: aktyvus atsakomybės prisiėmimas (proactivity). Dažnai, jeigu nenorime ko nors daryti, bandome prisigalvoti kokių nors priežasčių, kurios lyg ir neleidžia mums atlikti tai, ko mums reikia. Taip atsiranda pasakymai „neturiu laiko“, „kalta valdžia“ ir t.t. Autorius teigia, jog būtų žymiai geriau, jeigu mes sau paprasčiausiai pripažintume ir nebijotume visiems pasakyti tikrąją priežastį: nenoriu šito daryti, nes jeigu tikrai nori, tai atsiranda ir laiko, ir netgi valdžia nebemaišo. Kitaip tariant, Covey pataria visur pačiam prisiimti atsakomybę už sprendimą, neieškoti kaltų ir neteisinti savęs. Tokiu būdu, kai matai, jog kaltas ne oras, valdžia ar ponas Dievas, lengviau susigriebti ir nudirbti tai kas reikia.

Antras patarimas: reikia žinoti, ko sieki. Kiekvienas turėtų turėti savo gyvenimo tikslus, žinoti, ką jis nori pasiekti ir ką nuveikti. Siūloma įsivaizduoti, kad dalyvauti savo paties laidotuvėse: apie ką norėtum kad per gedulingas kalbas papasakotų tavo artimieji, giminės, draugai ir pažįstami? Kai jau žinai, ką nori pasiekti, žymiai lengviau pagal tai planuoti savo darbus ir veiklą, bei lengviau nepasimesti kasdieninėje rutinoje.

Jeigu jau tikslai numatyti, turėtų būti taikomas trečiasis patarimas: pirmiausia atlik svarbiausius darbus. Dalis skubių darbų, kuriuos lyg ir reikia atlikti, nėra tokie svarbūs, jie gali palaukti. Į šią kategoriją įeina ir nuolatinis elektroninio pašto skaitymas – juk visiškai pakanka prie jo prisėsti porą kartų per dieną, tačiau vis ateinančios žinutės suvalgo nemažą dalį darbo dienos. O juk tikriausiai nuolatinis emailo skaitymas nelabai prisideda prie gyvenimo tikslų, kurie buvo surasti antrojo patarimo pagalba, pasiekimo. Siūloma nepamiršti kartas nuo karto (gal netgi as savaitę, kai daroma Getting Things Done savaitės peržvalga) prisiminti savo gyvenimo tikslus ir dėl jų įgyvendinimo kiekvieną savaitę nuveikti bent vieną kitą darbelį.

Ketvirtas patarimas: bendraujant, derantis su žmonėmis, siekti naudos ne vien sau, bet abiem pusėms. Jeigu kas kartą iškilus problemai bus siekiama sprendimo, kuris bus geras abiem pusėms, žymiai geriau sutarsite su žmonėmis. Jeigu sieksite naudos tik sau, galbūt trumpuoju laikotarpiu jums ir bus geriau, nes išsiderėsite geresnes sąlygas, bet jeigu kita pusė jausis nuskriausta, ji nebepasitikės jumis, ir tolimesnis bendravimas bus žymiai sunkesnis.

Penktasis patarimas teigia, jog bendraujant su kitais, pirmiausia reikia stengtis suprasti jų nuomonę ir pažvelgti į pasaulį jų akimis, ir tik tada dėstyti savo poziciją. Jei nesupranti, kodėl kita pusė mąsto kitaip, ir tik bukai tvirtini savo požiūrį, iš tokio bendravimo vargiai ar išeis kas gero.

Šeštas patarimas kviečia išsiaiškinus kitos pusės požiūrį ieškoti bendro sprendimo, kuris patenkintų abu. Abu tenkinantį sprendimą žymiai lengviau rasti, jeigu kiekviena pusė aiškiai supranta vienas kito požiūrius.

Paskutinis patarimas labai paprastas: nenustokite tobulinęsi. Siūloma kiekvieną dieną skirti bent po valandą knygų skaitymui, bėgiojimui ar kitokiam fizinės formos palaikymui – kitaip tariant savęs tobulinimui. Tai būtina, jog neužstrigtumėte rutinoje ir investuotumėte į savo ateitį – juk tai ką perskaitote, gali praversti ateityje.

Eterio tyla

Senokai čia nerašiau, bet turiu pasiteisinimą, nes pastaruoju metu esu labai užimtas (nors per tą laiką visgi spėjau perskaityti knygą „The Wisdom of Teams“, kurią visgi tikiuosi kada nors aprašyti).

Užtat atradau, kaip beveik padvigubinti savo produktyvumą darbe: tereikia išjungti elektroninio pašto programą ir prisiversti save email‘ą tikrinti tik kelis kartus per dieną. Kas kelias minutes išlendantis pranešimas „You have 3 new messages“ suryja begales naudingo laiko, nes labai knieti mesti viską ką darai ir skaityti paštą, nors jame tik laiškas apie puikias investavimo galimybes Nigerijoje, bendradarbio siųstas grandininis laiškas ir kokios nors informacinės agentūros pranešimas, jog dviejose Svazilende rastose nugaišusiose antyse paukščių gripo nerasta. Bet darbas pertrauktas, ir reikės bent kokių penkių minučių, kol bus galima vėl ties juo pilnai susikaupti. Bent jau kelioms minutėms iki tol, kol ateis emailas iš kito bendradarbio, siūlančio eiti papietauti.

Tiesiog negalima nesutikti su šia mintimi:

Quit reading e-mail and blogs. One of the ways I can tell I’m in uber-productive mode is my unread (or starred) mail piles up and I haven’t read any blog posts (or blogged myself) in a couple days.

Beje, gal kas žinote kaip padaryti, jog Thunderbird systray nerodytų vokelio ikonos, kai ateina naujas laiškas? Kartais visgi pamirštu jį išjungti ir pradeda niežėti nagai paskaityti naujausius elektroninius pranešimus…

Atidėliojimai ir todo sąrašai

Pastebėjau, kad jeigu pradedu darytis itin sudėtingus todo sąrašus, tai dažniausiai nuveikiu tuos visokius mažai reikšmingus darbelius, bet atrodytų, jog taip ir nieko naudingo nepasiekiu. Pasirodo, panašiai mąsto ir Paul Graham, kuris teigia, jog jeigu stengiesi nudirbti visus mažus darbelius, tai dažniausiainieko nenuveiki didžiųjų darbų labui. O juk tie didieji projektai ir turėtų būti svarbiausi.

I think the way to “solve” the problem of procrastination is to let delight pull you instead of making a to-do list push you. Work on an ambitious project you really enjoy, and sail as close to the wind as you can, and you’ll leave the right things undone.

Dabar turbūt nesijausiu kaltas, jeigu pamiršiu kokį vieną kitą nereikšmingą darbelį, kuris mėtėsi todo sąraše.

Rašymo sudėtingumas

Kažkaip pastaruoju metu pastebėjau, jog visiškai nemoku rašyti (ne ta, „rašyti parkeriu“ prasme, nors šioje srityje irgi jaučiuosi kaip koks penktokėlis, nes kai ką nors reikia per paskaitas greitai užsirašyti, ranka visai nebeklauso, o pirštai negrabiai laikydami parkerį visiems išduoda, jog jie labiau pratę prie klavišų, o ne rašalinio rašymo prietaiso). Nebemoku rašyti jokių rašinių, referatų, kursinių, ataskaitų, memorandumų, esė, apsakymų… Tiesa, pastarųjų niekada ir nerašiau, bet viskas, kas bent iš tolo kvepia formalumu arba mokslo darbais, mane priverčia ilgai beprasmėmis akimis spoksoti į tuščią Word‘o langą tol, kol suvokiu, jog mąstau apie tai ką valgysiu pietums arba kokius ryt reikės nuveikti darbus, bet tik jokiu būdu ne apie tai, apie ką reikia parašyti. Tiesiog nežinau, ką rašyti. Minčių sausra.

Atrodo, jog seniau lyg taip ir nebuvo. Galėdavau grįžęs vakare, be jokių įžangų imti ir parašyti išsamiausią kokio nors keisto ir beveik reikšmingo įvykio aprašymą į savo internetinį dienoraštį: mintys liedavosi, pirštai nespėdavo skraidyti klaviatūros klavišais, o kartais net spėdavau pagalvoti, jog reiktų išmokti spausdinti akluoju būdu, kad pirštai vėl retkarčiais galėtų prisivyti minčių tėkmę. Bet kai dabar gerai pagalvoju, visgi tie dienoraščio įrašai nebūdavo formalūs, juose nereikėdavo itin kruopščiai laikytis skyrybos taisyklių, o juose naudojama sakinių sandara turbūt būtų taip pašiurpinusi mano lietuvių kalbos mokytoją, kad ji vėliau lenktųsi manęs iš tolo.

Kalbant apie mokyklą, tai joje lietuvių kalba man buvo pats prasčiausias dalykas po kūno kultūros. Nors gal čia nieko ir neįprasto – apklausęs kelis aplinkinius žmones netrunki įsitikinti, jog lietuvių kalba daugeliui buvo vienas iš prasčiausių dalykų. Ir tik keletas, kuriems lietuvių kalba mokykloje nebuvo prasčiausias dalykas, tapo žurnalistais ir rašytojais.

Visgi kokioje ketvirtoje klasėje, mokykloje buvo tokia pamoka, labai keistu pavadinimu, kurio iki šiol iki galo nesu suvokęs – „rišlioji kalba“. Šios pamokos metu mus mokė, jog prieš rašant rašinėlį visada reikia pasirašyti jo planą. Aišku, mes tuo metu buvome labai kūrybingi, ir mums atrodė keista, kamgi reikalingas tas planas. Bent jau aš visada planą rašydavau po to, kai parašydavau kuo puikiausią rašinėlį („Žiema. Snaigės sninga. Vėjas pūtė. Aš lauke.“).

Bet visai neseniai, kai vis dar spoksojau į tuščią Word‘o lapą, o mano mintys klaidžiojo po mokyklos laikų prisiminimus, nusprendžiau pasinaudoti tuo, ko manęs bergždžiai mokė ketvirtoje klasėje: pasirašiau planą. Keista, bet mano pradinių klasių mokytojai nemelavo – planas padeda. Susidaręs planą, galėjau greitai ir be didelių kančių jį transformuoti į kažką panašaus į pradinį pranešimo variantą, kurį, dar kelis kartus gerai patobulinęs ir palopęs, džiugiai padėjau į stalčių. Kada nors gal ir atsiskaitysiu už jį seminare.

Nežinau, kodėl rašant formalius darbus, man žymiai lengviau, jeigu susidarau to darbo planą. Įtariu, kad tai gali būti susiję su tuo, jog vienu metu negaliu atlikti kelių darbų. Kai imuosi darbo be nuoseklaus permąstymo apie visą tai, ką noriu parašyti, mintis gena mintį, ir užstrigęs ties kokia nors fraze, kuri užsispyrusiai nenori išlįsti iš sąmonės klodų, pamirštu iš viso apie ką rašiau. O, neduok dieve, pradėsiu svarstyti, ar reikalingas kablelis vienoje ar kitoje vietoje. O gal jo reikia abiejose? Neturint plano, netrukus vėl tektų visas mintis, kurias norėjau parašyti, permąstyti iš naujo. Iki kito užstrigimo ties nepaklusnia fraze, ar abejotinu kableliu. Ir vėl iš naujo. Bet planas padeda išvengti šio pasimetimo.

Kada nors išmoksiu gerai rašyti.