Socialinė inžinerija

Šiandien per lietblogs ir mazhasai užtikau vieną IRC logą, kuris privertė mane šiek tiek susimąstyti. Pats logas ilgas, bet jo santrauka būtų tokia: į kompiuterastų kanalų užeina žmogus, kurio pravardė yra |||||||||||||||||||||||||||||| (kad būtų paprasčiau, toliau jį vadinsiu |x30) ir skelbiasi esąs itin geras „hakeris“, besiruošiantis nulaužti microsoft.com. Savaime suprantama, niekas tuo netiki, pradeda iš jo juoktis, juolab kad žmogus nesugeba atsakyti į paprastus klausimus apie kompiuterius. Tada šis žmogus pradeda grasinti užimti kanalą, tik priduria, kad tam jam reikia kanalo operatoriaus teisių. Aišku, visi leipsta juokais, kol kažkas visgi duoda jam operatoriaus teises, kurias turėdamas, kaip ir buvo tikėtasi, nieko pikto |x30 nepadaro ir atrodo vėl visiškai sužlugęs ir apsijuokęs. Tada |x30 pareiškia, kad jo vienintelis tikslas ir buvo gauti operatoriaus statusą tame kanale, ir pradeda juoktis su visais kitais.

Atrodo, jog čia nieko ypatingo neįvyko: tiesiog „kietiems kompiuterastams“ buvo labai smagu pasijuokti iš kvailelio, kuris norėjo pasigirti galintis užvaldyti visą pasaulį. Juk labai gera pasijusti viršesniam ir protingesniam už kitus. Bet žvelgiant šiek tiek iš kito kampo, ar negalima sakyti, jog tie „kietieji kompiuterastai“ visgi buvo „nulaužti“? Juk jie nebūtų davę operatoriaus teisių bet kuriam nežinomam kanalo lankytojui – o štai |x30 sukėlė jų pasipūtimo jausmą ir pasiekė savo tikslą, t.y. gavo operatoriaus teises. Ir tam nereikėjo jokių techninių sugebėjimų, tam pasitarnavo tik žodžiai. Be to, tie „kietieji kompiuterastai“ ir toliau jautėsi kieti bei galvojo, kad |x30 yra neišmanėlis. Kiek žmonių iš to kanalo būtų sutikę lažintis, jog |x30 niekada negaus kanalo operatoriaus statuso? Social engineering does miracles.

Pasipūtimas ir kitų nuvertinimas gali būti labai pavojingi. Ir nesvarbu, ką nuvertini – neapsiplunksnavusį vaikigalį, kuris teigia užvaldysiantis pasaulį, ar verslo konkurentą, ar kitą akcijų rinkos dalyvį. Žmonės dažnai ne tokie kvaili, kaip gali pasirodyti – tiesiog gal nevisada žinai, ko jie siekia.

Tony Buzan: lavinkite atmintį

Tony Buzan knygoje „Lavinkite atmintį“, kurią vakar pabaigiau skaityti, aprašomos visokios atminties lavinimo technikos ir duodama krūvos patarimų, kaip geriau viską prisiminti. Keletas dalykų man pasirodė tikrai labai naudingi, ir juos gal būt pasiseks pritaikyti ateityje, tačiau kai kurios siūlomos prisiminimo sistemos mano nuomone kažkokios gremėzdiškos ir įneša daugiau sumaišties nei pagerina atmintį. Tačiau čia gal tik mano toks pirmas įspūdis, galbūt iš tikrųjų naudojant tas atminties sistemas pasiekiami neblogi rezultatai.

Pagrindinė knygos mintis yra ta, kad norint prisiminti, reikia daryti asociacijas, stengtis, kad jos būtų ryškios, ir veiktų per visus pojūčius: klausą, regėjimą, lytėjimą, uoslę ir skonį. Tarkim, jeigu reiktų prisiminti, jog parduotuvėje reikia nupirkti taurių, bananų, kiaušinių, pyrago, servėtėlių ir ledų, galima sugalvoti tokias asociacijas: reikia įsivaizduoti, kaip ant padėklo neši taures, jog skimbčioja viena į kitą, ir per jas ryškiai šviečia saulė, tada eidamas nepastebi banano, todėl ant jo paslysti (šiuo metu reikia labai vaizdžiai įsivaizduoti patį slydimą) ir nukrenti ant dėžutės kiaušinių, kurie sudužta ir palieka dėmę ant kelnių (visa neblogai čia dar įsivaizduoti kiaušinių kvapą); tada išsitrauki servertėles ir valaisi kiaušinių paliktą dėmę, o galų gale, pamačiusi tavo bėdas, prie tavęs pribėga ledų pardavėja iš kitos gatvės pusės ir pasiūlo tau ledų, kurių skonis labai stiprus ir malonus. Po tokio įsivaizdavimo seanso prisiminti pirkinių sąrašą yra lengviau nei iškalti jį – tereikia prisiminti susigalvotą istoriją.

Šypsena daro stebuklus

Grįždamas namo galvojau, jog šiandien neturėsiu ką parašyti į savo dienoraštį, nors diena buvo labai produktyvi: sugebėjau ne vien nudirbti daugybę darbų, bet dar ir pataisyti moblogo RSS. Keisčiausia, jog tai ruošiausi padaryti kokį gerą pusmetį (o iš tikrųjų tai turbūt dar ilgiau, nes negaliu prisiminti, kada jis veikė), o visas tas darbas užtruko tik kokias geras 15 minučių. Kartais tikrai reikia didelio spyrio į užpakalį, kad pradėtum judinti savo reikiamus nudirbti darbus: jie atrodo tokie dideli ir sunkiai nudirbami, jog net nekyla rankos bent pradėti juos krapštinėti.

Visgi grįžtant namo temą įrašui į dienoraštį suradau, ir ne kur kitur, o šalia namų esančioje „Saulutėje“. Laukiau eilėje, o priešais mane stovėjo gerokai įkaušęs vyriškis, kuris rankose laikė du bambalius pačio pigiausio ir pačio stipriausio alaus. Tiesa, vienas iš jų buvo pratrūkusiu dugnu, tad jame alaus nelabai jau buvo likę. Pasirodo, tą butelį jis negrabiai imdamas iš lentynos buvo numetęs ant žemės, todėl jis sprogo. Pilietis nevisai buvo nusiteikęs prisiimti savo kaltę, ir, kaip matėsi iš jo pasiryžimo tąsytis su savimi visai išbėgusį butelį, tikėjosi bent kelis alaus gurkšnius gauti nemokamai („Juk jūs vis tiek tą butelį išmesit, tai geriau man atiduokit“). Man, stovinčiam eilėje, darėsi įdomu, kuo ši situacija baigsis, nes jau atrodė, jog be apsaugos įsikišimo nieko nenuveiksi. Pasirodo klydau, ir labai stipriai. Pardavėja, kuriai teko mus aptarnauti, buvo gana pagyvenusi moteris, kurią jau anksčiau esu įsiminęs dėl niekad jos veide nedingstančios šypsenos – atrodo, jog dirbdama kasininke „Saulutėje“ ji yra laimingiausias žmogus pasaulyje. Ir šį kartą, užteko jai nusišypsoti kauštelėjusiam piliečiui, paprašyti sumokėti už visą butelį, ir visa situacija išsisprendė be jokių nesusipratimų. Dar daugiau: pilietis sumišo, puolė atsiprašinėti, netgi nusipirko „Saulutės“ nuolaidų kortelę, sukrapštęs paskutinius centus. Tokios magiškos šypsenos galios dar nesu gyvenime matęs: vienas šypsnis sugebėjo visiškai perkeisti žmogų tiesiai prieš pat mano akis.

Grįžtant prie tikslų…

Grįžtant prie mano 2005 metų tikslų, supratau, kad jie itin abstraktūs ir netgi sunku pasakyti, ar jie yra pasiekti, ar ne. Ypač sunku pasakyti, ar pildau dienoraštį „nuoširdžiai, dažnai ir įdomiai“, nes tai labai subjektyvios kategorijos. Kažkur skaičiau, jog jeigu užsibrėži tokius sunkiai apibrėžiamus tikslus, tai kad ir kiek būsi nuveikęs, gali save nuramindamas teigti, jog tikslus pasiekei, nors pastangų ir darbo į jų siekimą visai neįdėjai.

Taigi reikia būdo, kaip išmatuoti tą dienoraščio pildymo dažnumą ir įdomumą. Su dažnumu tai nesunku: vat nutariau, jog iki metų pabaigos sieksiu parašyti 150 įrašų – beveik po vieną į likusią dieną. Su įdomumu yra žymiai sunkiau, jau vien dėl to, jog dažnai padidindamas įrašų skaičių labai sumažini jų įdomumą. Gal tą įdomumą būtų galima matuoti lankytojų skaičiumi? Komentarų skaičiumi?

Nudirbk viską dabar!

Prisiskaičiau labai daug visokių straipsnių apie motyvaciją, apie tai kaip tvarkyti savo laiką, kaip nusistatinėti tikslus, ir svarbiausia, kaip juos įgyvendinti. Peržvelgiau prieš pusmetį nusistatytus tikslus, susijusius su šia svetaine – grauduma. Tik moblogas sutvarkytas, o jau pusė metų praėjo. Na, po visų motyvacinių straipsnių dabar jau vėl esu pasiryžęs viską keisti (tik vat neaišku kiek tas pasiryžimas gyvuos).

Norint užsimotyvuoti, skaityti čia, čia, čia, čia.

David Allen: Getting Things Done

Perskaičiau gerbiamo Juozo Šalnos man paskolintą knygelę, dėl kurios iš proto eina pusė Amerikos (kita pusė eina iš proto dėl Atkinso dietos), ir kuri turėtų padėti nudirbti visus darbus. Iš esmės ši knygelė pakankamai įdomi, nors labai daug naujo gal ir nesužinojau, nes pono Alleno metodai buvo man žinomi iš įvairių internetinių dienoraščių. Bet iš tikrųjų ta knygelė šiek tiek įkvepia bent jau minimaliai pradėti organizuotis darbus, susitvarkyti savo stalą, aplinką, išmesti krūvas popierių, kuriuos kaupiu nuo pirmo kurso (o gal ir nuo darželio laikų) ir panašiai. Na, dabar mano darbo stalas toks švarus ir tuščias, jog atrodo, kad nieko nedirbu. Stalčiai irgi džiugiai atsidarinėja be jokios prievartos, nes juose pilna tuštumos. Mintyse irgi šiek tiek prašviesėjo ir pratuštėjo, bet darbų visgi nelabai daug nuveikiau. Na, bet bent jau juos susiplanavau ;)

W.Buffet gyvenimo principai

Visai neseniai užtikau vieno sėkmingiausių pasaulio investuotojų Warren Buffett investavimo principų rinkinį, kuris tinka ir šiaip gyvenime:

  • Būk dėkingas
  • Būk patikimas
  • Būk etiškas ir teisingas
  • Investuok į tai, ką supranti
  • Daryk tai, kas tau labai patinka

Labai paprastos taisyklės, kurios sukrovė jam milijardus. Ypač ignoruojama yra pirmoji taisyklė: reiktų man dažniau irgi sakyti „ačiū“. Ačiū, kad lankotės ;)

Michael J. Gelb: Norėčiau mokėti daryti stebuklus

Michael Gelb knyga „Norėčiau mokėti daryti stebuklus“ yra apie Leonardo da Vinči mąstymo būdus, jo būdą stebėti gamtą, ugdyti savo kūrybiškumą ir gausinti savo žinias. Pati ši knyga gal nieko labai naujo ir nepasako, tačiau tikria įkvepia. Ją perskaitęs nori išpūsti ausis, atmerkti akis, giliau įkvėpti aplinkos kvapus ir naujai pažvelgti į pasaulį: ir pažvelgti taip, kad su kiekvienu kvėptelėjimu, garsu ar akies obuolio pasukimu išmoktum apie pasaulį ką nors naujo, ugdytum savo pojūčius ir jais mėgautumeisi.

Pagrindinę knygos dalį sudaro septyni pagrindiniai principai, kurias gyveno Leonardo da Vinčis. Pirmas jų yra smalsumas: reikia nebijoti uždavinėti klausimus, išsamiai viską tyrinėti, pajusti atradimo džiaugsmą. Antras iš jų yra praktika ir nepasitikėjimas autoritetais. Da Vinčis pripažino tik tas žinias, kurias galėjo pats patvirtinti savo potyriais: autoritetai gi gali irgi klysti. Trečias, ir vienas plačiausiai aprašytų ir labiausiai įkvepiančių principų, yra savo pojučių lavinimas. Primenama, kad reikia įsijausti į visus pojūčius, kuriuos patiriame, net ir kasdieną: reikia įdėmiai mėgauti muzikos garsais, valgant reikia pabandyti pajausti maisto skonį, ne vien jį greitai nuryjant, grožėtis gamta ir visais vaizdais, kuriuos matome, uostyti įvairiausius kvapus, stengiantis juos sulyginti ir įsiminti, liesti įvairius paviršius, analizuoti kokie pojūčiai apima, perbraukiant pirštais per knygą ar per kilimą. Ketvirtas principas yra žavėjimasis paradoksais, kuris tobulai da Vinčio ir buvo įamžintas Mona Lizoje. Penktas principas stengiasi suderinti tarpusavyje mokslą ir meną, kūrybą ir analitiką: da Vinčis buvo tiek puikus inžinierius, tiek menininkas, o šios sritys jo veikloje viena kitą puikiai papildė. Šeštas principas teigia, jog svarbi ir fizinė kūno harmonija, atkartodamas Antikos posakį, jog sveikame kūne būna ir sveika siela. Paskutinis principas teigia, jog visuose tyrinėjimuose reikia stengtis įžvelgti bendrą sistemą, reiškinių tarpusavio ryšius ir esmę.

Ši knyga gal nėra tokia įtaigi, kad visiškai pakeistų gyvenimą, bet ją perskaitęs bent šiek tiek į pasaulį žvelgiu šviežesnėmis akimis ;)

Tradicinė tema: seniai berašiau

Kažkaip jau tampa tradicija, kad neberašau webloge, o šiuo metu net ir nebesiunčiu nuotraukų į moblogą. Viskas juda per daug greitai, kad būtų galima vakarais (o tuo labiau dienomis) prisėsti prie kompiuterio ir apsižvalgyti lietuviškoje blogosferoje. Nelabai pamenu, kada ką nors dariau su Perlu. Tiesa, vakar teko galimybė pasiknisti po šiek tiek PHP kodo – jausmas panašus kaip užėjus į mokyklą, kurią baigau prieš ketverius metus: viskas taip pažįstama, lyg ir sava, bet kartu jau ir nebe sava.

Senokai esu lankęsis ir IRC, o ir dabar kada ten užeinu, tai pirštai labiau linkę rinkti kanalo #akciju_birza pavadinimą, o ne senąjį ir gerąjį #perl. Vakarais skaitau nebe Perlo manualus, o knygas apie investavimą, o turėdamas atliekamų litų juos leidžiu įmonių akcijoms, o nebe naujam hardware’ui.

Tiesa, negalėčiau pasakyti, kad programavimas ar finansai yra geriau – jie tiesiog skirtingi. Programuodamas gal labiau jaučiausi pasaulinės bendruomenės nariu, programavimas yra atviresnis dalykas, kuriame laisviau dalinamasi idėjomis. Finansai yra turbūt žymiai labiau uždaras daiktas, kuriame informacija nelabai dalinamasi, nes informacija yra pati brangiausia prekė. Žinantis laimi daugiau, nes gali geriau atspėti, kokia yra tikroji įmonės vertė, ar kas bus su jos akcijomis. O paskui būna visiškai tas pats, tik programuotojai sako „Perlas yra žymiai geriau už jūsų PHP“, o finansų makleriai – „Mūsų investicinis fondas žymiai geresnis už jūsiškį“. Galų gale geriausius rezultatus pasiekia geriausi žmonės, ir nesvarbu, ar jie programuoja Perlu, ar PHP, ar jie investuoja tik Lietuvoje, ar deda pinigus į kokią nors Čekiją.

Pastaruoju metu priėjau išvados, kad savose srityse labiausiai yra pastebimi žmonės, kurie daro savo darbą su užsidegimu. Ir ne vien darbą. Kažkada pildžiau šį weblogą su tikru užsidegimu, ir atrodo daug kas jį skaitė. Šis weblogas jau senokai primirštas, bet čia vis dar užklysta žmonės. Kartais netgi tokie, kurie čia niekada nesilankė. Turbūt yra nemažai priežasčių, kodėl aš palikau šį weblogą, bet viena svarbiausių turbūt yra ta, kad savo užsidegimą ir pastangas perkėliau į finansus. Dabar žymiai daugiau galėčiau papasakoti apie bet kurią bendrovę, listinguojamą Vilniaus biržoje, nei apie kurią nors Perlo versiją, nors dar prieš gerą pusmetį prie alaus bokalo būčiau galėjęs aiškinti, kuo skiriasi Perlo threadai 5.8.0 ir 5.8.1 versijoje (prisimenu dabar, kad skirtumas tikrai buvo esminis, bet dabar jau penkias minutes suku galvą, ir negaliu prisiminti. Galėčiau nueiti ir pasižiūrėti į internetą, bet kam to reikia).

Dar vienas dalykas, kuris egzistuoja tiek kompiuterastizme, tiek finansuose yra elitizmas. Tik nedrįsk kompiuterastams uždavinėti kvailą klausimą, nes būsi sutrintas. Finansų makleriams gal ir gali užduoti klausimą, ir būsi kantriai išklausytas, bet jie prie alaus bokalo būtinai išsipasakos, kokius juokingus klausimus uždavinėjo tas žmogelis, nieko nenutuokiantis apie akcijas, o tuo labiau jų kainas. Mes visi esam lameriai daugumoje sričių, ir tik vienoje ar keliose turime teisę vadintis ekspertais. Ir tai nevisada.