Eterio tyla

Senokai čia nerašiau, bet turiu pasiteisinimą, nes pastaruoju metu esu labai užimtas (nors per tą laiką visgi spėjau perskaityti knygą „The Wisdom of Teams“, kurią visgi tikiuosi kada nors aprašyti).

Užtat atradau, kaip beveik padvigubinti savo produktyvumą darbe: tereikia išjungti elektroninio pašto programą ir prisiversti save email‘ą tikrinti tik kelis kartus per dieną. Kas kelias minutes išlendantis pranešimas „You have 3 new messages“ suryja begales naudingo laiko, nes labai knieti mesti viską ką darai ir skaityti paštą, nors jame tik laiškas apie puikias investavimo galimybes Nigerijoje, bendradarbio siųstas grandininis laiškas ir kokios nors informacinės agentūros pranešimas, jog dviejose Svazilende rastose nugaišusiose antyse paukščių gripo nerasta. Bet darbas pertrauktas, ir reikės bent kokių penkių minučių, kol bus galima vėl ties juo pilnai susikaupti. Bent jau kelioms minutėms iki tol, kol ateis emailas iš kito bendradarbio, siūlančio eiti papietauti.

Tiesiog negalima nesutikti su šia mintimi:

Quit reading e-mail and blogs. One of the ways I can tell I’m in uber-productive mode is my unread (or starred) mail piles up and I haven’t read any blog posts (or blogged myself) in a couple days.

Beje, gal kas žinote kaip padaryti, jog Thunderbird systray nerodytų vokelio ikonos, kai ateina naujas laiškas? Kartais visgi pamirštu jį išjungti ir pradeda niežėti nagai paskaityti naujausius elektroninius pranešimus…

Atidėliojimai ir todo sąrašai

Pastebėjau, kad jeigu pradedu darytis itin sudėtingus todo sąrašus, tai dažniausiai nuveikiu tuos visokius mažai reikšmingus darbelius, bet atrodytų, jog taip ir nieko naudingo nepasiekiu. Pasirodo, panašiai mąsto ir Paul Graham, kuris teigia, jog jeigu stengiesi nudirbti visus mažus darbelius, tai dažniausiainieko nenuveiki didžiųjų darbų labui. O juk tie didieji projektai ir turėtų būti svarbiausi.

I think the way to “solve” the problem of procrastination is to let delight pull you instead of making a to-do list push you. Work on an ambitious project you really enjoy, and sail as close to the wind as you can, and you’ll leave the right things undone.

Dabar turbūt nesijausiu kaltas, jeigu pamiršiu kokį vieną kitą nereikšmingą darbelį, kuris mėtėsi todo sąraše.

Rašymo sudėtingumas

Kažkaip pastaruoju metu pastebėjau, jog visiškai nemoku rašyti (ne ta, „rašyti parkeriu“ prasme, nors šioje srityje irgi jaučiuosi kaip koks penktokėlis, nes kai ką nors reikia per paskaitas greitai užsirašyti, ranka visai nebeklauso, o pirštai negrabiai laikydami parkerį visiems išduoda, jog jie labiau pratę prie klavišų, o ne rašalinio rašymo prietaiso). Nebemoku rašyti jokių rašinių, referatų, kursinių, ataskaitų, memorandumų, esė, apsakymų… Tiesa, pastarųjų niekada ir nerašiau, bet viskas, kas bent iš tolo kvepia formalumu arba mokslo darbais, mane priverčia ilgai beprasmėmis akimis spoksoti į tuščią Word‘o langą tol, kol suvokiu, jog mąstau apie tai ką valgysiu pietums arba kokius ryt reikės nuveikti darbus, bet tik jokiu būdu ne apie tai, apie ką reikia parašyti. Tiesiog nežinau, ką rašyti. Minčių sausra.

Atrodo, jog seniau lyg taip ir nebuvo. Galėdavau grįžęs vakare, be jokių įžangų imti ir parašyti išsamiausią kokio nors keisto ir beveik reikšmingo įvykio aprašymą į savo internetinį dienoraštį: mintys liedavosi, pirštai nespėdavo skraidyti klaviatūros klavišais, o kartais net spėdavau pagalvoti, jog reiktų išmokti spausdinti akluoju būdu, kad pirštai vėl retkarčiais galėtų prisivyti minčių tėkmę. Bet kai dabar gerai pagalvoju, visgi tie dienoraščio įrašai nebūdavo formalūs, juose nereikėdavo itin kruopščiai laikytis skyrybos taisyklių, o juose naudojama sakinių sandara turbūt būtų taip pašiurpinusi mano lietuvių kalbos mokytoją, kad ji vėliau lenktųsi manęs iš tolo.

Kalbant apie mokyklą, tai joje lietuvių kalba man buvo pats prasčiausias dalykas po kūno kultūros. Nors gal čia nieko ir neįprasto – apklausęs kelis aplinkinius žmones netrunki įsitikinti, jog lietuvių kalba daugeliui buvo vienas iš prasčiausių dalykų. Ir tik keletas, kuriems lietuvių kalba mokykloje nebuvo prasčiausias dalykas, tapo žurnalistais ir rašytojais.

Visgi kokioje ketvirtoje klasėje, mokykloje buvo tokia pamoka, labai keistu pavadinimu, kurio iki šiol iki galo nesu suvokęs – „rišlioji kalba“. Šios pamokos metu mus mokė, jog prieš rašant rašinėlį visada reikia pasirašyti jo planą. Aišku, mes tuo metu buvome labai kūrybingi, ir mums atrodė keista, kamgi reikalingas tas planas. Bent jau aš visada planą rašydavau po to, kai parašydavau kuo puikiausią rašinėlį („Žiema. Snaigės sninga. Vėjas pūtė. Aš lauke.“).

Bet visai neseniai, kai vis dar spoksojau į tuščią Word‘o lapą, o mano mintys klaidžiojo po mokyklos laikų prisiminimus, nusprendžiau pasinaudoti tuo, ko manęs bergždžiai mokė ketvirtoje klasėje: pasirašiau planą. Keista, bet mano pradinių klasių mokytojai nemelavo – planas padeda. Susidaręs planą, galėjau greitai ir be didelių kančių jį transformuoti į kažką panašaus į pradinį pranešimo variantą, kurį, dar kelis kartus gerai patobulinęs ir palopęs, džiugiai padėjau į stalčių. Kada nors gal ir atsiskaitysiu už jį seminare.

Nežinau, kodėl rašant formalius darbus, man žymiai lengviau, jeigu susidarau to darbo planą. Įtariu, kad tai gali būti susiję su tuo, jog vienu metu negaliu atlikti kelių darbų. Kai imuosi darbo be nuoseklaus permąstymo apie visą tai, ką noriu parašyti, mintis gena mintį, ir užstrigęs ties kokia nors fraze, kuri užsispyrusiai nenori išlįsti iš sąmonės klodų, pamirštu iš viso apie ką rašiau. O, neduok dieve, pradėsiu svarstyti, ar reikalingas kablelis vienoje ar kitoje vietoje. O gal jo reikia abiejose? Neturint plano, netrukus vėl tektų visas mintis, kurias norėjau parašyti, permąstyti iš naujo. Iki kito užstrigimo ties nepaklusnia fraze, ar abejotinu kableliu. Ir vėl iš naujo. Bet planas padeda išvengti šio pasimetimo.

Kada nors išmoksiu gerai rašyti.

Socialinė inžinerija

Šiandien per lietblogs ir mazhasai užtikau vieną IRC logą, kuris privertė mane šiek tiek susimąstyti. Pats logas ilgas, bet jo santrauka būtų tokia: į kompiuterastų kanalų užeina žmogus, kurio pravardė yra |||||||||||||||||||||||||||||| (kad būtų paprasčiau, toliau jį vadinsiu |x30) ir skelbiasi esąs itin geras „hakeris“, besiruošiantis nulaužti microsoft.com. Savaime suprantama, niekas tuo netiki, pradeda iš jo juoktis, juolab kad žmogus nesugeba atsakyti į paprastus klausimus apie kompiuterius. Tada šis žmogus pradeda grasinti užimti kanalą, tik priduria, kad tam jam reikia kanalo operatoriaus teisių. Aišku, visi leipsta juokais, kol kažkas visgi duoda jam operatoriaus teises, kurias turėdamas, kaip ir buvo tikėtasi, nieko pikto |x30 nepadaro ir atrodo vėl visiškai sužlugęs ir apsijuokęs. Tada |x30 pareiškia, kad jo vienintelis tikslas ir buvo gauti operatoriaus statusą tame kanale, ir pradeda juoktis su visais kitais.

Atrodo, jog čia nieko ypatingo neįvyko: tiesiog „kietiems kompiuterastams“ buvo labai smagu pasijuokti iš kvailelio, kuris norėjo pasigirti galintis užvaldyti visą pasaulį. Juk labai gera pasijusti viršesniam ir protingesniam už kitus. Bet žvelgiant šiek tiek iš kito kampo, ar negalima sakyti, jog tie „kietieji kompiuterastai“ visgi buvo „nulaužti“? Juk jie nebūtų davę operatoriaus teisių bet kuriam nežinomam kanalo lankytojui – o štai |x30 sukėlė jų pasipūtimo jausmą ir pasiekė savo tikslą, t.y. gavo operatoriaus teises. Ir tam nereikėjo jokių techninių sugebėjimų, tam pasitarnavo tik žodžiai. Be to, tie „kietieji kompiuterastai“ ir toliau jautėsi kieti bei galvojo, kad |x30 yra neišmanėlis. Kiek žmonių iš to kanalo būtų sutikę lažintis, jog |x30 niekada negaus kanalo operatoriaus statuso? Social engineering does miracles.

Pasipūtimas ir kitų nuvertinimas gali būti labai pavojingi. Ir nesvarbu, ką nuvertini – neapsiplunksnavusį vaikigalį, kuris teigia užvaldysiantis pasaulį, ar verslo konkurentą, ar kitą akcijų rinkos dalyvį. Žmonės dažnai ne tokie kvaili, kaip gali pasirodyti – tiesiog gal nevisada žinai, ko jie siekia.

Tony Buzan: lavinkite atmintį

Tony Buzan knygoje „Lavinkite atmintį“, kurią vakar pabaigiau skaityti, aprašomos visokios atminties lavinimo technikos ir duodama krūvos patarimų, kaip geriau viską prisiminti. Keletas dalykų man pasirodė tikrai labai naudingi, ir juos gal būt pasiseks pritaikyti ateityje, tačiau kai kurios siūlomos prisiminimo sistemos mano nuomone kažkokios gremėzdiškos ir įneša daugiau sumaišties nei pagerina atmintį. Tačiau čia gal tik mano toks pirmas įspūdis, galbūt iš tikrųjų naudojant tas atminties sistemas pasiekiami neblogi rezultatai.

Pagrindinė knygos mintis yra ta, kad norint prisiminti, reikia daryti asociacijas, stengtis, kad jos būtų ryškios, ir veiktų per visus pojūčius: klausą, regėjimą, lytėjimą, uoslę ir skonį. Tarkim, jeigu reiktų prisiminti, jog parduotuvėje reikia nupirkti taurių, bananų, kiaušinių, pyrago, servėtėlių ir ledų, galima sugalvoti tokias asociacijas: reikia įsivaizduoti, kaip ant padėklo neši taures, jog skimbčioja viena į kitą, ir per jas ryškiai šviečia saulė, tada eidamas nepastebi banano, todėl ant jo paslysti (šiuo metu reikia labai vaizdžiai įsivaizduoti patį slydimą) ir nukrenti ant dėžutės kiaušinių, kurie sudužta ir palieka dėmę ant kelnių (visa neblogai čia dar įsivaizduoti kiaušinių kvapą); tada išsitrauki servertėles ir valaisi kiaušinių paliktą dėmę, o galų gale, pamačiusi tavo bėdas, prie tavęs pribėga ledų pardavėja iš kitos gatvės pusės ir pasiūlo tau ledų, kurių skonis labai stiprus ir malonus. Po tokio įsivaizdavimo seanso prisiminti pirkinių sąrašą yra lengviau nei iškalti jį – tereikia prisiminti susigalvotą istoriją.

Šypsena daro stebuklus

Grįždamas namo galvojau, jog šiandien neturėsiu ką parašyti į savo dienoraštį, nors diena buvo labai produktyvi: sugebėjau ne vien nudirbti daugybę darbų, bet dar ir pataisyti moblogo RSS. Keisčiausia, jog tai ruošiausi padaryti kokį gerą pusmetį (o iš tikrųjų tai turbūt dar ilgiau, nes negaliu prisiminti, kada jis veikė), o visas tas darbas užtruko tik kokias geras 15 minučių. Kartais tikrai reikia didelio spyrio į užpakalį, kad pradėtum judinti savo reikiamus nudirbti darbus: jie atrodo tokie dideli ir sunkiai nudirbami, jog net nekyla rankos bent pradėti juos krapštinėti.

Visgi grįžtant namo temą įrašui į dienoraštį suradau, ir ne kur kitur, o šalia namų esančioje „Saulutėje“. Laukiau eilėje, o priešais mane stovėjo gerokai įkaušęs vyriškis, kuris rankose laikė du bambalius pačio pigiausio ir pačio stipriausio alaus. Tiesa, vienas iš jų buvo pratrūkusiu dugnu, tad jame alaus nelabai jau buvo likę. Pasirodo, tą butelį jis negrabiai imdamas iš lentynos buvo numetęs ant žemės, todėl jis sprogo. Pilietis nevisai buvo nusiteikęs prisiimti savo kaltę, ir, kaip matėsi iš jo pasiryžimo tąsytis su savimi visai išbėgusį butelį, tikėjosi bent kelis alaus gurkšnius gauti nemokamai („Juk jūs vis tiek tą butelį išmesit, tai geriau man atiduokit“). Man, stovinčiam eilėje, darėsi įdomu, kuo ši situacija baigsis, nes jau atrodė, jog be apsaugos įsikišimo nieko nenuveiksi. Pasirodo klydau, ir labai stipriai. Pardavėja, kuriai teko mus aptarnauti, buvo gana pagyvenusi moteris, kurią jau anksčiau esu įsiminęs dėl niekad jos veide nedingstančios šypsenos – atrodo, jog dirbdama kasininke „Saulutėje“ ji yra laimingiausias žmogus pasaulyje. Ir šį kartą, užteko jai nusišypsoti kauštelėjusiam piliečiui, paprašyti sumokėti už visą butelį, ir visa situacija išsisprendė be jokių nesusipratimų. Dar daugiau: pilietis sumišo, puolė atsiprašinėti, netgi nusipirko „Saulutės“ nuolaidų kortelę, sukrapštęs paskutinius centus. Tokios magiškos šypsenos galios dar nesu gyvenime matęs: vienas šypsnis sugebėjo visiškai perkeisti žmogų tiesiai prieš pat mano akis.

Grįžtant prie tikslų…

Grįžtant prie mano 2005 metų tikslų, supratau, kad jie itin abstraktūs ir netgi sunku pasakyti, ar jie yra pasiekti, ar ne. Ypač sunku pasakyti, ar pildau dienoraštį „nuoširdžiai, dažnai ir įdomiai“, nes tai labai subjektyvios kategorijos. Kažkur skaičiau, jog jeigu užsibrėži tokius sunkiai apibrėžiamus tikslus, tai kad ir kiek būsi nuveikęs, gali save nuramindamas teigti, jog tikslus pasiekei, nors pastangų ir darbo į jų siekimą visai neįdėjai.

Taigi reikia būdo, kaip išmatuoti tą dienoraščio pildymo dažnumą ir įdomumą. Su dažnumu tai nesunku: vat nutariau, jog iki metų pabaigos sieksiu parašyti 150 įrašų – beveik po vieną į likusią dieną. Su įdomumu yra žymiai sunkiau, jau vien dėl to, jog dažnai padidindamas įrašų skaičių labai sumažini jų įdomumą. Gal tą įdomumą būtų galima matuoti lankytojų skaičiumi? Komentarų skaičiumi?

Nudirbk viską dabar!

Prisiskaičiau labai daug visokių straipsnių apie motyvaciją, apie tai kaip tvarkyti savo laiką, kaip nusistatinėti tikslus, ir svarbiausia, kaip juos įgyvendinti. Peržvelgiau prieš pusmetį nusistatytus tikslus, susijusius su šia svetaine – grauduma. Tik moblogas sutvarkytas, o jau pusė metų praėjo. Na, po visų motyvacinių straipsnių dabar jau vėl esu pasiryžęs viską keisti (tik vat neaišku kiek tas pasiryžimas gyvuos).

Norint užsimotyvuoti, skaityti čia, čia, čia, čia.

David Allen: Getting Things Done

Perskaičiau gerbiamo Juozo Šalnos man paskolintą knygelę, dėl kurios iš proto eina pusė Amerikos (kita pusė eina iš proto dėl Atkinso dietos), ir kuri turėtų padėti nudirbti visus darbus. Iš esmės ši knygelė pakankamai įdomi, nors labai daug naujo gal ir nesužinojau, nes pono Alleno metodai buvo man žinomi iš įvairių internetinių dienoraščių. Bet iš tikrųjų ta knygelė šiek tiek įkvepia bent jau minimaliai pradėti organizuotis darbus, susitvarkyti savo stalą, aplinką, išmesti krūvas popierių, kuriuos kaupiu nuo pirmo kurso (o gal ir nuo darželio laikų) ir panašiai. Na, dabar mano darbo stalas toks švarus ir tuščias, jog atrodo, kad nieko nedirbu. Stalčiai irgi džiugiai atsidarinėja be jokios prievartos, nes juose pilna tuštumos. Mintyse irgi šiek tiek prašviesėjo ir pratuštėjo, bet darbų visgi nelabai daug nuveikiau. Na, bet bent jau juos susiplanavau ;)

W.Buffet gyvenimo principai

Visai neseniai užtikau vieno sėkmingiausių pasaulio investuotojų Warren Buffett investavimo principų rinkinį, kuris tinka ir šiaip gyvenime:

  • Būk dėkingas
  • Būk patikimas
  • Būk etiškas ir teisingas
  • Investuok į tai, ką supranti
  • Daryk tai, kas tau labai patinka

Labai paprastos taisyklės, kurios sukrovė jam milijardus. Ypač ignoruojama yra pirmoji taisyklė: reiktų man dažniau irgi sakyti „ačiū“. Ačiū, kad lankotės ;)