Kažkada dainavo visi, o dabar tik profesionalai

Once men sang together round a table in chorus; now one man sings alone, for the absurd reason that he can sing better

G.K. Chesterton

Vakar kažkur internetuose perskaičiau šią G.K. Čestertono citatą ir ji manęs nepalieka. Seniau žmonės sėdėdavo aplink stalą ir visi choru dainuodavo, o dabar dainuoja tik vienas, ir vien tik dėl absurdiškos priežasties, kad jis dainuoja geriau. Originalus šios citatos kontekstas gal kiek kitoks nei įsivaizdavau (G.K. Čestertonas buvo nusiteikęs prieš visuomenės „ekspertėjimą“, kai žodį bei teisę turėti nuomonę turi tik ekspertai, nes jie neginčijamai žino geriau), bet ji mane užkabino visai dėl kitko: kuo labiau pasaulis susijungė į tinklą ir mūsų informacijos srautą pradėjo valdyti algoritmai, tuo daugiau laimėjo geriausieji. Geriausias dainininkas pasiekia žymiai daugiau auditorijos, geriausias apžvalgininkas daugiausiai matomas, geriausias publicistas surenka daugiausiai „patiktukų“, o tuo pat metu žadėtas „fat tails“ efektas nepasireiškė: kuriančių lyg ir tapo mažiau, ar bent jau jiems prasimušti sudėtingiau, apie juos sunku išgirsti. Gali būti, kad jie vis dar kuria, ir tik dėl algoritmų jų nesimato, bet pažvelgus į save ir aplinkinius trendas aiškus: žymiai daugiau laiko praleidžiama pasyviai skrolinant ir vartojant ekspertų turinį nei kuriant kažką savo. Šiuolaikiniame pasaulyje atrodo, jog nesi sėkmingas, jeigu tavo įrašų niekas nepastebi ir neturi krūvos sekėjų (o lyginant su nuomonės „įtakotojais“ iš tiesų skaičiai yra maži). Kai sėkmė tapo taip lengvai išmatuojama sekėjų skaičiumi, dingo interesas tai daryti tiesiog dėl kūrimo malonumo, dėl paties proceso, dėl savęs. Ir internetas tapo vienodas, nebe toks keistas ir spalvingas kaip geocities laikais: kelias į sekėjų širdis suvienodėjo. Tai tik dar vienas priminimas sau mažiau pasyviai vartoti interneto ir daugiau kurti pačiam, nes tai daroma dėl savęs, o ne dėl auditorijos. Ir visai nesvarbu, jei tai mėgėjiška ir niekas to nepamatys: juk svarbiausia procesas.

Mėnesio atostogos nuo socialinių tinklų

Vienoje iš savo esė dar prieš antrąjį pasaulinį karą George Orwell rašė, jog jam neduoda ramybės viena mintis: kuo daugiau pasaulyje technologinio progreso ir masinės medijos, tuo mažiau vidutinis žmogus ką nors kuria. Dar prieš šimtą metų, kai kiekviename bute nebuvo radijo, žmonės atėję į svečius vienas kitą linksmindavo: grodavo pianinu, dainuodavo, deklamuodavo eilėraščius, gal būt net patys ką nors sueiliuodavo. Dažniausiai tai nebūdavo labai geros kokybės eilės, dainuodami irgi nusidainuodavo, nebūtinai pataikydavo į natas, bet kone kiekvienas stengdavosi ir bent kažkiek tobulėdavo. Atsiradus radijui ir muzikos įrašams daug kas pasikeitė: jeigu nori pasiklausyti muzikos, gali įsijungti garsaus dainininko įrašą ir pasaulinės kokybės muzika skambės tavo namuose: kaimyno žmona dainavimo kokybe čia niekaip negalės konkuruoti. Ilgainiui, šios technologijos dėka tapome pasyviais klausytojais, o nebe kūrėjais: mažai kam norisi kaimynų baliuje skambinti pianiną ar dainuoti arijas, paprasčiau įjungti radiją. Pacituočiau tiksliau, bet dabar nors užmušk niekaip neatrandu tikslios citatos, nors dar prieš kelias dienas buvau atradęs ją kažkuriame komentare interneto platybėse. Neužsisaugojai – nebeatknisi (tas man, beje, irgi neduoda ramybės).

Internetas, o ypač socialiniai tinklai, irgi juda ta pačia linkme: bent jau aš pastebiu, kad esu tapęs pasyviu skaitytoju, tik retkarčiais kam nors paspaudžiu „Like“ ir jau visiškai išskirtiniais atvejais parašau kokį komentarą. Bet dažniausiai tiesiog skaitau srautą, „skrolinu“, „skrolinu“, stabteliu, nes akis užkliūna už kažkieno naujos profilio nuotraukos, vėl „skrolinu“ tolyn, iki kol išblėsta vakaro jėgos ar jau būna laikas persijungti į kitą socialinį tinklą, kuriame viskas vyksta lygiai taip pat. Pačiam ką nors sukurti nekyla rankos, nes nesąmoningai lygini save su ką tik perskaitytais „influencerių“, žymių politikų ar ekonomistų tekstais ir po jais esančiais šimtais komentarų. Iš vienos pusės, mano nuomonė tikrai ne tokia svarbi, kad ji sulauktų tiek dėmesio; iš kitos pusės, pasiskaitęs tuos komentarus jų nelabai ir norėtum: ten vyksta atvira kova be taisyklių, įžeidinėjimų olimpiada ir aukštojo meistriškumo trolinimo varžybos. Gal tai ne man, geriau „paskrolinsiu“. Dar truputį. Ir dar.

Turiu tokią hipotezę, kad internetą sugadino statistika. Tol, kol kiekvienas nematė, kiek kas turi sekėjų, komentarų ar „patiktukų“, ir tol kol šie mažareikšmiai skaičiai nebuvo tapę interneto valiuta, internetas buvo žymiai įdomesnis. Niekas nieko nebandė parduoti, niekas neturėjo tikslo rašyti kuo aštriau „nes bus didesnė diskusija“, niekas „nekūrė contento“ – rašė kas patinka. Turbūt ir dabar rašo, tik automatiniai algoritmai tokių įrašų man beveik nerodo – viską nulemia statistika: populiarūs autoriai ir įrašai viską sraute nukonkuruoja. Tik, priešingai nei Orwello pavyzdyje, dabartiniai populiarūs autoriai nebūtinai dainuoja geriau už kaimyno žmoną, tiesiog kaimyno žmonos sraute nesigirdi, nes jos dainos „neoptimizuotos“.

Noriu pabandyti bent mėnesį nesinaudoti socialiniais tinklais ir atsiradusį laiką skirti kam nors kurti: ar įrašams čia, ar kokiai duomenų analizei, ar knygų recenzijoms (jų perskaitau kaip niekad daug, bet vis neprieinu prie jų aprašymų – vis „skrolinu“, „skrolinu“, „skrolinu“). Nebus lengva, mano priklausomybė telefonui yra panaši į užkietėjusio rūkaliaus įpročius. Lauki lifto? Patikrink Facebook. Turi laisvą minutę? Pažiūrėk, kas naujo Twitter. Važiuoji taksi? Būtinai peržiūrėk Instagram. Kažkurią dieną sąmoningai stengiausi neatidaryti Facebook programėlės – pagavau save tris kartus nesąmoningai ją atsidaręs. Aišku, kaip mat uždariau, bet buvo apie ką pagalvoti.

Atostogos nuo socialinių tinklų prasidės nuo savaitgalio.

„O ką aš šiandien išmokau?“ ir kitos tobulėjimo taisyklės

Pastaruosius kelis mėnesius surijo darbai. Daug bėgimo, vertimosi per galvą, kartais ir be rezultato. Ar bent jau be tokio, kuriuo norėtum didžiuotis. Knygoms nebelikę laiko, viską pasiglemžę kiti reikalai. Tad tikriausiai pats laikas kiek sustoti.

Vakar skaitant įvairius internetinius dienoraščius, užstrigo Tyler Cowen mintis: norint tobulėti, reikia kasdien savęs paklausti, ko šiandien išmokai naujo. Kai užsisuki rutinoje, kartais vien užtenka sau užduotį šį klausimą ir jis neblogai sustato viską į vietas: jei diena iš dienos nieko naujo neišmoksti gal jau laikas kažką keisti ar bent jau tuos pačius dalykus daryti kažkiek kitaip. Gal pakeisti aplinką, gal požiūrio kampą, o gal įpročius: gal pastebėsi, jog daužai galvą bandydamas pramušti sieną, nors tau visai nebūtina perlipti į kitą jos pusę.

Kiti geri Tyler Cowen patarimai, į kuriuos man labiau reikėtų kreipti dėmesį: kasdien skaityti (juk tai man labiausiai teikia malonumą), dažnai rašyti (ypač rašyti tiesiog sau, nebijant jokios kritikos ir nesukant sau galvos „o ką gi skaitytojai pagalvos“), daugiau sportuoti (vaikščioti ir bėgioti – ne dėl jokio siekiamo rezultato, o dėl savo paties malonumo), daugiau bendrauti su gyvais žmonėmis (o tai tikriausiai sudėtingiausia – turint nedaug laisvo laiko žymiai lengviau nuspręsti nieko neveikti namie, nei proaktyviai ieškoti bendravimo realioje, ne virtualioje erdvėje).

Šiandien kažkiek išmokau introspekcijos. Pažinti pats save.

2019-ųjų tikslas: daugiau asmeninio bendravimo

Žvelgiant į 2018-ųjų tikslus, visus juos įvykdžiau su kaupu. Perskaičiau rekordiškai daug knygų (64!), uždirbau kiek daugiau pajamų nei tikėjausi, nustojau skelbti savo dienoraščio įrašus Facebooke ir tai vėl atgaivino mano internetinį dienoraštį. Tiek žodžių, kiek prirašiau pernai, nebuvau sumaigęs nuo pat 2009-ųjų. Ir svarbiausia, kad vėl pradėjau rašyti sau, o ne nematomai auditorijai – tai leidžia man geriau susidėlioti savo paties mintis, nesukant galvos ar kam nors jos įdomios ar ne. Dienoraščio rašymo tikslas yra pats rašymo procesas, nes jis leidžia geriau suvokti, ką aš manau apie perskaitytą knygą, kas mane užkabino viename ar kitame straipsnyje, ar ką įdomaus pastebėjau ir ką aš noriu užfiksuoti.

2019-iesiems turiu vieną svarbų tikslą: didžiąja dalimi pakeisti socialinių tinklų vartojimą realiu bendravimu su žmonėmis. Per dieną Facebooke, Instagrame bei kituose socialiniuose tinkluose vidutiniškai „praskrolinu“ virš valandos, bet kuo toliau, tuo tai man mažiau teikia malonumo. Tuo tarpu gyvas bendravimas, ar netgi asmeninis susirašinėjimas su žmonėmis džiugina žymiai daugiau – būtų gerai, kad šiemet to būtų žymiai daugiau. Daugiau svečių, daugiau pokalbių, daugiau asmeninio bendravimo, mažiau komentarų skaitymo, mažiau trolių sekimo, mažiau „influencerių“. Socialiniai tinklai suteikia per daug paviršutinio triukšmo ir per mažai gylio.

Ką rekomenduotumėte perskaityti kitais metais?

Už kelių savaičių planuosime savo knygų klubo skaitinių sąrašą, tad prašau jūsų pagalbos: gal galite rekomenduoti savo mėgstamą grožinės literatūros knygą, kurią vertėtų perskaityti? Stengiamės kiekvienais metais įtraukti ir tokių žanrų knygų, kurių gal patys savo noru ir nepaimtume į rankas – tai padeda plėsti literatūrinį akiratį ir neužsivelti tik vieno autoriaus knygose.

Būtų gerai, jei knyga būtų išleista lietuviškai, bet nieko tokio, jeigu yra tik angliškas leidimas. Labai tinka ir visiška klasika, kuriai mokykloje neliko deramo laiko – visiems patiko Dostojevskis, nors Iliadą pamėgau gal tik aš vienas. Bent vienas lietuvių autorius būtinai patenka į metų knygų sąrašą, o taip pat bent viena fantastikos knyga, Azijos rašytojo knyga ar dar kas nors keistesnio. Kaip kad komiksai.

Jeigu kam bus įdomu, knygų, kurias skaitysime kitais metais, sąrašu ir tvarkaraščiu pasidalinsiu. Bus įdomu pasidalinti skaitymo įspūdžiais.

Facebook tapo nuobodus, bet ar galima nuo jo atprasti?

Ar pastebėjote, kaip per keletą metų pasikeitė Facebook socialinės normos? Jei kokiais 2010-aisiais kiekvienas per dieną vos ne kelis kartus dalindavosi įprasto gyvenimo vaizdais ar mintimis („šiandien taip pavargau“, „eisiu kepti pyragą“, „ar jum irgi patiko X serialo Y serija“?), dabar dažniausiai dalinamasi tik itin dideliais gyvenimo įvykiais: vestuvės, gimtadieniai, atostogos. Jokios buities, mažai smulkmenų. Tie, kurie vis dar dalinasi savo kasdienybe yra arba „influenceriai“ arba keistuoliai.

Jau prieš kokį gerą pusmetį pastebėjau, kad Facebook srautas man nebeįdomus: žinių srautą galiu gauti ir kitur, o asmeninių įrašų, dėl kurių ir maigau Facebook aplikaciją, labai sumažėjo. Dar kurį laiką galvojau, kad reikia padirbėti ties Facebook srauto nustatymais – paslėpti tai, kas neįdomu, stengtis teigiamai reaguoti į tai, kas visgi domina. Deja, srautas nepagerėjo. Nepaisant to, kad Facebook tapęs neįdomiu, jis yra suformavęs tokius stiprius įpročius, kad turint bent vieną laisvą minutę pirštai nevalingai ieško telefono ir nori jį įsijungti – o gal atsirado kas nors įdomaus? Kartais ir atsiranda, bet tikrai retokai. O ieškant įdomaus turinio nuskrolinama ne viena mylia.

Nežinau kaip seksis, bet noriu pabandyti nuo Facebook atprasti. Stengsiuosi sąmoningai jį įsijungti tik retkarčiais, gal kokį kartą ar kelis per savaitę. Nebeskelbsiu ten savo dienoraščio įrašų, nes tada nuolat norisi žvilgtelti, ar neatsirado naujų komentarų. Pastebėjau, kad taip žymiai lengviau rašyti: dienoraštis visgi yra man pačiam, o ne tiems keliems tūkstančiams sekėjų. Kai turi didelę auditoriją, nori rašyti ne bet kaip, o nušlifuotai, brandžiai ir išblizgintai – o tam reikia laiko ir pastangų, tuo tarpu kai rašai tik sau, tai tėra tik minties ar idėjos užfiksavimas, lengva pastaba paraštėje. Jei kam tikrai įdomu, tas užsuks ir ne per Facebook.

Dienoraščio 10-metis

Pasirodo, ėmiau ir pražiopsojau savo internetinio dienoraščio 10-metį: pirmojo išlikusio įrašo data yra 2003 metų balandžio 14-oji. Dešimt metų – tai trečdalis mano paties gyvenimo, tad tai visai nemažai. Per tuos metus keitėsi ir adresas (jis buvo pasiekiamas http://lietuvoje.lt/~moxliukas/, o vėliau http://moxliukas.esu.as), ir temos, ir stilius. Jei pačioje pradžioje buvau užkietėjęs kompiuterastas ir domėjausi tik programavimu, kompiuteriais ir viskuo, apie ką tais laikais rašydavo visų gykų mėgiama svetainė Slashdot, tai vėliau temos perėjo į finansus ir knygas. Žvelgiant į dienoraščio pradžią net sunku patikėti, jog turėdavau šitiek laiko rašyti po penketą ar net daugiau įrašų per dieną ir dalintis nuorodomis į straipsnius, kurie man patiko (nors mano komentarai neturėjo labai didelės išliekamosios vertės: jie tokie naivūs, vaikiški, kvailoki, pilni įsitikinimų, jog pasaulyje svarbiausia, jog visi naudotųsi atviro kodo programomis ir imtų programuoti Perlu). Vėliau tie įrašai retėjo, bet ilgėjo, tapo įžvalgesni. Nors, kartais susimąstai, ar po dar vieno dešimtmečio jie lygiai taip pat neatrodys juokingi ir naivūs.

Kartais būna sunku prisiversti save ką nors čia parašyti. bet tos pauzės gal ir natūralios: kartais tiesiog neturi kuo reikšmingu pasidalinti. Bet po dešimties metų dienoraščio pildymo galiu drąsiai teigti, jog tai daryti verta: rašymas padeda puikiai susidėlioti mintis, priverčia visapusiškiau pasidomėti kuria nors tema, prieš susidarant savo nuomonę. Be to, per šį dienoraštį susiradau daug pažįstamų, bei turiu savo paties minčių archyvą. O tai neįkainojama, kai nori pažvelgti, ką nuveikei per pastaruosius dešimtį metų.

Pasibėdavojimai ir Ayn Rand

Kai rinkose dedasi tiek daug dalykų, nebespėju su dienoraščio rašymu. Atrodytų, jog kaip tik, kai daug įvykių, tai nesunku ir rasti temą, tačiau nesinori jos nagrinėti paviršutiniškai, laukiu, jog mintys „susigulėtų“, bandau atrasti daugiau pagrindžiančių nuomonę argumentų, o ne vien tik pasitikėti intuicija. Bet, va, kai tos mintys jau lyg tampa „susigulėjusios“, situacija rinkoje ima ir radikaliai pasikeičia, tad tema tampa nebeaktuali. To pasekmė: nulis įrašų dienoraštyje.

Po to mieste sutinki iki šiol tau nepažįstamus žmones, kurie pasisveikinę tau primena, jog jau kelias savaites nieko neparašei į dienoraštį. Būni maloniai nustebintas ir prisižadi sau, kad imsi ir parašysi ką nors rimto, o gal net ir protingo — nebūtinai dėl skaitytojų, dėl pačio savęs: man juk patinka tai daryti. Bet, va, prisėdi prie įrašo ir kaip užburta: rimtesnės mintys ima ir pabėga. Writer’s block. Blogdepresija. Na, būtų galima sukurpti kažkokį įrašą stiliumi „skaičiau tą ir aną straipsnį, patiko, su autoriumi sutinku, nors kitas autorius rašo kitaip“, bet gilesnei analizei ir išsamiam savo paties požiūrio pristatymui pastarosiomis savaitėmis rankos nekilo.

Šią savaitę vėl kibau skaityti storą storą Ayn Rand knygą „Atlas Shrugged“. Apie šią knygą esu jau seniai daug girdėjęs, bet galutinai ją paimti į rankas paskatino Gruzijos banko vadovas (šiuo metu užimantis jau kitas pareigas), paaiškinęs, jog jų maklerinės kompanijos pavadinimas Galt & Taggart atspindi dviejų pagrindinių šios knygos veikėjų pavardes. Įveikiau kol kas apie trečdalį tų 1160-ies puslapių, bet jau dabar manau, jog ši knyga yra viena geriausių mano bet kada skaitytų. Tai knyga apie liberalizmo, objektyvizmo filosofiją, knyga apie moralę ir laisvę, biurokratijos ir „socialiai orientuotos“ valdžios neefektyvumą. Žmogus gyvenime turi siekti savo laimės – tai vienintelis moralus tikslas. Tauriausia žmogaus veikla yra materialinių gėrybių kūrimas, o protas ir racionalumas yra svarbiausi įrankiai.

Knygoje tiek daug įvairiausių įdomių įžvalgų, kad kone kas dešimtį puslapių tenka sustoti atsikvėpti ir susimąstyti. Štai kad ir šita trumpa ištrauka apie valdžios sistemą pačio valdininko lūpomis:

Did you really think that we want those laws to be observed?” said Dr. Ferris. “We want them broken. […] We’re after power and we mean it. You fellows were pikers, but we know the real trick, and you’d better get wise to it. There’s no way to rule innocent men. The only power any government has is the power to crack down on criminals. Well, when there aren’t enough criminals, one makes them. One declares so many things to be a crime that it becomes impossible for men to live without breaking laws. Who wants a nation of law-abiding citizens? What’s there in that for anyone? But just pass the kind of laws that can neither be observed nor enforced nor objectively interpreted – and you create a nation of law-breakers – and then you cash in on guilt. Now that’s the system, Mr. Rearden, that’s the game, and once you understand it, you’ll be much easier to deal with.

O gal jūs galvojate, jog pinigai yra viso blogio priežastis?

Tumblr

Per dieną perskaitau nemažai įdomių straipsnių ir šiaip užtinku kokių nors visai naudingų svetainių, bet dažniausiai nelabai lieka laiko apie jas parašyti savo dienoraštyje. O visgi pasidalinti tais lobynais norėtųsi, tad pradėjau žaisti su tumblr.com (idėją nusigvelbiau iš pukomuko). Nežinau, ar tai man nenusibos, bet šiuo metu galite mano paskutinių skaitytų įdomesnių straipsnių sąrašą rasti adresu http://petras.kudaras.lt/skaitiniai/ (arba tiesiai http://petras.tumblr.com), o RSS srautą galite gauti per http://petras.tumblr.com/rss. (Įspėjimas: dirbant normaliu ritmu kasdien turėtų būti bent kokia 20 įrašų, tad turėkite tai omenyje ;)