Ilfas ir Petrovas – „Dvylika kėdžių“

Lapkričio mėnesio mūsų knygų klubo knyga – visiems iki skausmo pažįstama „Dvylika kėdžių“. Esu ją keletą kartų skaitęs paauglystėje, esu matęs filmus, esu kiekvieną juokingą frazę girdėjęs iš pažįstamų ne vieną dešimtį kartų, gal tik dabar jau nebe taip dažnai kaip prieš dvidešimtį metų. „Dvylika kėdžių“ yra vyresniosios kartos kultūrinis fenomenas, o tokį statusą įgyja tik išskirtiniai kūriniai. Bet, kita vertus, mano galvoje „Dvylikos kėdžių“ juokai turi ir kitokį atspalvį: paskutiniaisiais metais (ar dešimtmečiais) juos girdėjau tik iš tų žmonių, kurie atrodo kažkiek vis dar užstrigę sovietijoje. Ne tiek blogai kaip maestro Orlauskas1, bet kažkiek į tą pačią pusę – lyg per tuos bėgančius dešimtmečius jokių naujų juokų nebūtų atsiradę.

Šį mėnesį skaitydamas šią knygą labiausiai stebėjausi tuo, kad joje nėra nei vieno absoliučiai teigiamo veikėjo2 – visi jie su ydomis, vienas per kitą tuštesni ir godesni. Ostapas Benderis sėkmingai visus mausto tik dėl to, kad kitų ydos dar didesnės. Tai sukuria itin cinišką pasaulį, kuriame nėra jokių idealų, kuriame kiekvienas sukasi kaip išmano, nes niekuo pasitikėti negalima, visų nagai lenkti į save. Taip, visi svarbesnieji veikėjai yra senojo „ikirevoliucinio“ pasaulio žmonės, kuriems galima pripaišyti visas ydas: pradedant nuo bajorų vado Kisos, smulkaus apgaviko Benderio ir nesąžiningo popo Fiodoro. Bet ir kiti epizodiniai veikėjai ne ką geresni: vienus valdo garbės troškimas, kitus noras gražiai gyventi, trečius – tiesiog noras išgyventi besikeičiančioje situacijoje. Nuoširdus žmogus šiame pasaulyje bus kaip mat nurengtas ir dar bus iš jo pasišaipyta, išgyvena tik su įtarūs, atsargūs ir su cinišku požiūriu. Lyginant su šauniuoju kareiviu Šveiku, kuris po idioto kauke slepia labai daug gyvenimiškos filosofijos – iš „Dvylikos kėdžiu“ vargu ar reiktų mokytis gyvenimo tiesų. Gal dėl to, apima šiokia tokia svetima gėda, jei ką išgirsti Ostapą Benderį laikant pačiu šauniausiu literatūros veikėju.

Pats sovietinis humoras yra gana įdomus fenomenas, veiksmas jame rutuliojasi labai greitai, juokai kartais „bėga-griūna“ lygio, veikėjai labai stipriai šaržuoti, nepaliekant daug erdvės kitokioms interpretacijoms. Kaip teko skaityti kažkuriame akademiniame straipsnyje – sovietinis humoras yra paprastas ir nuoširdus humoras, be jokios paslėptos gilesnės prasmės, be užslėptos traumos. Klounas juokiasi ir krečia pokštus, bet niekada nėra jokios potekstės, kad klounas gali būti nelaimingas. „Dvylikoje kėdžių“ juokas veja juoką, bet niekada ilgai neapsistojama ties našlaičiais, skurdu, veikėjų pergyvenimais, tuojau serviruojamas naujas komiškas vaizdelis. „Dvylika kėdžių“ panaši į „Trise valtimi“ – juokingų nuotykių aprašymas, kuris privers kvatoti visa gerkle, bet neves prie jokių gilesnių filosofijos paieškų. Na, galima matyti paralelę, kad briliantų paieška – tai bergždžias bandymas susigrąžinti ikirevoliucinį gyvenimą, bet tai juk komiškas vaizdas, aišku, kad niekam to nepavyks. O apie Kisos išgyvenimus per daug galvoti nereikia – juk jis tiesiog senojo pasaulio nevykėlis. Iš tokių reikia juoktis, o ne juos atjausti.

1 Kad ir kaip ten būtų, sovietinis Ilfo ir Petrovo humoras iki nešvankybių nenusileidžia.

2 Na, nebent geležinkeliečių namų sargas knygos pabaigoje, kuris paaiškina, kas iš tiesų nutiko su brilijantais.

Paskutiniu metu perskaitytos knygos

Liepos viduryje gimė sūnus, tad, nors perskaitytų knygų gyvenime nesumažėjo (kaip tik, jam užmigus glėbyje, atsiranda papildomo laiko skaityti elektronines knygas), labai aptirpo laikas knygų apžvalgoms. O vis tiek norisi pasižymėti bent trumpas pastabas apie tai, ką perskaičiau.

Colleen McCollough – „Erškėčių paukščiai“

Buvome išsirinkę šią knygą knygų klubui kaip klasikinį meilės romaną namų šeimininkėms. Tekstas atitiko lūkesčius, kurie buvo itin žemi: tikėjausi „Santa Barbaros“, ją ir gavau. Veikėjai labai plokšti, nors uždraustos meilės tema matyt visada populiari. Tik viskas itin nuspėjama, plokščia. Geriau jau skaityti „Altorių šešėlyje“.

Valentinas Gustainis – „Lenkai ir Lenkija“

Valentinas Gustainis kelis metus gyveno tarpukario Lenkijoje, tuo metu, kai ji buvo didžiausias lietuvių priešas. 1937-aisiais jis išleido knygą apie Lenkiją, kurioje aprašoma ši šalis, jos politika, vadovai, nuotaikos, gyventojų ypatybės, ekonomika, tarptautiniai santykiai ir panašiai. Tokia kaip ir trumpa žinių apie šalį santrauka, kuri gali būti naudinga diplomatams, verslininkams ar politikams. Na, o kadangi tais laikais politinio korektiškumo nebuvo privaloma laikytis, tai ir knygos stilius paprastas, lyg dėdė, grįžęs iš kelionės, prie stalo pasakotų apie savo nutikimus per daug neslėpdamas, kad jo nuomone lenkai pasikėlę ar perdėtai mandagūs. Tarkim rašoma, kad lenkų požiūriu, lietuvių kova už Vilnių yra labai gera dingstis lietuviams neprisileisti lenkų kultūros, kuri yra žymiai pranašesnė už vietinę – anksčiau visa lietuvių aukštuomenė kaip mat sulenkėjo, tad to ir dabar bijoma. Su malonumu skaityčiau tokio stiliaus knygas, jeigu jos ir šiuo metu būtų rašomos apie dabartines valstybes. Po keliasdešimt metų būtų labai įdomu dar kartą perskaityti ir suprasti, kaip pasikeitė požiūris.

Freemasonry and Fraternalism in Eighteenth Century Russia

Visai įdomus akademinių straipsnių rinkinys apie tai, kaip aštuonioliktame amžiuje Rusijoje buvo įsigalėję brolijos. Įdomu tai, kad brolijų idėją į Rusiją atvežė Petras pirmasis, o jo girtųjų sinodas yra brolijų prototipas. Pats imperatorius Londone buvo supažindintas su brolijų idėjomis, bet, tikėtina, laisvuoju mūrininku nebuvo, tik kopijavo tam tikrus elementus iš jų veiklos.

Essays on Russian Intellectual History

1970-aisiais išleistas akademinių paskaitų rinkinys apie Rusijos filosofus: ukrainietį Hryhorijų Skovorodą (beje, apie jį nieko iki šiol nežinojau – tekstas apie jį ir jo filosofiją labai patiko), rusą Solovjovą ir apie literatūros cenzūrą Rusijoje. Beje, rašoma, kad pirmasis Rusijoje cenzūruotas 1770-aisias buvo masonas Novikovas (čia visiškai pataikė į temą su prieš tai skaityta knyga apie XVIII amžiaus Rusijos brolijas), kuris turėjo savo spaustuvę ir užsiėmė leidyba bei knygų prekyba, dažnai kirsdamasis su oficialia carienės nuomone.

Ilona Skujaitė – „Karo nuotaka“

Kotrynos Jogailaitės istorija įdomi ir verta dėmesio, tik literatūriškai knyga pasirodė silpnoka, tad negalėčiau sakyti, kad ji gali lygintis, tarkim, su Sabaliauskaitės istoriniais romanais. Nors tema turi labai potencialo.

Algirdas Antanas Gliožaitis – „Lietuvos administracinis suskirstymas žemėlapiuose“

Tikėjausi išsamesnės studijos apie Lietuvos administracinį suskirstymą, bet iš tiesų tai knyga tiksliai atitinka pavadinimą – rašoma apie administracinį suskirstymą žemėlapiuose, ir ne daugiau. Taigi, nėra diskusijos apie tai, kada ir kodėl iš viso buvo Lietuva skirstoma į vaivadijas, pavietus ar dar ką nors, kokia buvo to skirstymo prasmė, kokios jurisdikcijos ir jų skirtumai, ir pan. Apsiribojama tik tuo, kad aprašoma, kokiame žemėlapyje buvo pažymėtos atskiros vaivadijos ir ar keitėsi jų ribos, be jokio konteksto apie patį teisinį suskirstymą.

Martynas Jankus – „Auszros“ archyvas

Tai Martyno Jankaus laiškų rinkinys, daugiausiai susijęs su 1880-1890 metais ir „Aušros“ leidimu. Nors daug laiškų labai paprasti ir buitiški („siunčiu du rubliu, atsiųskite man „Auszrą“ adresu ….“), bet buvo įdomu pamatyti jų rašybą, keistus šiuolaikinei ausiai žodžius. Sunku tais laikais buvo spaustuvėse gauti raidę „ů“, tai kai kurie pradėjo rašyti paprasčiau “uo”. Į jůs buvo žiūrima kaip į barbarus, kurie negerbia kalbos taisyklių:

Jai kitas literas sunku gaut, kaip ů, kurę visi skaitytojai pažįsta, turit pasirupit ir spaudint vieton uo!!! Skaistumą kalbos turit saugoti kaip savo akį, kad in Aušrą ne inlistu koks vokiškas žodis arba sloveniškas.

David Foster Wallace – „Infinite Jest“

Iškankinau ir galų gale pabaigiau, nors pradėjau prieš 6 metus. Ne mano knyga, visai neprilipo, erzino savo susireikšminimu, specialiai sudėtinga kalba ir žodžiais. Kai kurios vietos visai įdomios, bet bendrai – tikrai kankinausi. Tiesiog ne man.

Geoffrey Roberts – „Stalin’s Library“

Stalinas turėjo daug knygų ir jas mėgo skaityti. Tik knyga apie jo biblioteką yra labiau apie patį Staliną (ir parašyta paviršutiniškai, daug faktų, bet mažai išvadų), o ne apie jo knygas. Tikėjausi daugiau.

Robin Lane Fox – „Pagonys ir krikščionys“

Didelis ir išsamus darbas apie pirmuosius krikščionybės amžius, kai ankstyvoji krikščionybė maišėsi su pagonybe (ir ne visada viena kitai trukdė). Labai daug ką sužinojau, perskaičius knygą susidarė labai išsamus to laikotarpio Romos imperijos paveikslas su visokiais politiniais ir religiniais niuansais. Tiems, kas domisi krikščionybės istorija, čia turbūt vienas svarbesnių darbų.

Rūstis Kamuntavičius – „Gudijos istorija“

Tai pirmoji lietuviškai išleista Gudijos istorija, ir jau vien už tai reikėtų šią knygą pagirti. Autorius gerai paaiškina mūsų ir gudų požiūrio į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją skirtumus, bet visgi pati knyga galėjo būti daugiau apie rusėniškąją LDK dalį, nei apie pačią LDK apskritai. Įdomu, kad rusėniškoje LDK dalyje buvo žymiai daugiau miestų (jie ir senesni, siekia Kyjivo Rusios laikus), tad gudai buvo geresni amatininkai – sakoma, kad net žodis „įgudęs“ kilęs nuo „gudo“. Kad ir kaip ten būtų, LDK be gudų būtų visai kitokia, ir tikriausiai pagrįstai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę reikėtų laikyti bendru lietuvių ir rusėnų projektu.

Mūsų aplinka pilkesnė nei prieš 15 metų

Ar pastebėjote, kad interjero dizaine per pastaruosius 15-20 metų visai dingo spalvos ir viskas tapo tik vienodai pilka ir rusva? Na, bent jau man taip pasirodė, tad pagalvojau šią hipotezę patikrinti: paėmiau svetainėje interjeras.lt publikuotų privačių būstų interjerų nuotraukas ir iš jų ištraukiau dominuojančias spalvas. Lyginant 2007-2010 ir 2021-uosius metus iš tiesų galima matyti užslinkusią pilkumą. Tiesa, gal šiek tiek spalvų gal jau grįžta, 2022-ieji buvo kiek spalvingesni, nors tipinis šiuolaikinis interjeras lyg vienu kirviu tašytas. Jokiu būdu nesakau, kad rinkčiausi gyventi šiuose spalvinguose 2007 ar 2008-ųjų interjeruose, bet akivaizdu, jog drąsių eksperimentų šiais laikais mažiau.

Interjerų spalvų paletė 2007-2010, dominuoja labiau ryškios spalvos2007-2010 metų interjerų dominuojančios spalvos

2021-ais dominuojantys pilki atspalviai

Pilną (didelį) spalvų paveikslą galima rasti čia.

Ką sužinojau žmonai pirkdamas XVIII amžiaus knygą apie gėles

  • 1771 metais leistos knygos yra beveik pigesnės, nei leistos 2023-aisiais (£35). Paveiksliukai ne tokie gražūs, bet viršeliai iš tikros odos. Tiesa, odai reikia atnaujinimo.
  • Apklausus penkis kurjerius, vienos knygos transportavimas iš Didžiosios Britanijos gali kainuoti nuo £30 iki… £230!
  • XVIII amžiaus anglų kalba yra lengviau įskaitoma nei XX amžiaus pradžios lietuvių kalba. Kažkaip maždaug šimto metų senumo lietuviškas knygas skaityti sunkiau nei 250 metų senumo angliškas – nežinomų žodžių beveik nepasitaiko, ko nepasakysi apie lietuvišką tekstą (tuometinėje lietuvių kalboje daug daugiau džiazo, iki galo ji dar nebuvo norminė)
  • Žmonai labiausiai patinka pelargonijos, rožės ir jurginai. Su knyga prašauta nemenkai, nes pasirodo, jog jurginų 1771 metais Europoje dar net nebuvo (atvežti tik pačioje XVIII amžiaus pabaigoje), o pelargonijų knygoje pradžioje irgi nepavyko rasti, nors Europoje jas atvežė lyg XVII amžiuje ir jos turėjo jau tuo metu būti populiarios darželių gėlės. Linėjus jas suklasifikavo kartu su snapučiais, tad niekas kone penkiasdešimt metų nedrįso su juo ginčytis. Galų gale radau jų aprašymus: sugrupuota, lyg tai būtų Pietų Afrikoje augančių snapučių rūšis.
  • Skaitant tokią seną knygą kažkiek gali pajausti to meto pasaulį: XVIII amžiaus antroje pusėje jau yra botanikos sodai, sodai veisiami dėl grožio, egzistuoja medelynai ir augalų parduotuvės (neretai rašoma, kad va, šią veislę dažniausiai galima įsigyti specializuotuose ūkiuose, kurie jas daugina – auginti iš sėklų sudėtinga, lengviau tiesiog nusipirkti ūglius). Prieskoninės žolės irgi nebe jokia egzotika, viskas auga arba soduose, šiltnamiuose, arba tiesiog galima įsigyti turguje. Daug dėmesio skiriama sodų estetikai (šita veislė mėgsta lipti aukštyn kaip vijoklis, jei nebus kur lipt, tai bus negražu, nes šakos išsidraikys pažeme).
  • Kiek keista skaityti, kad kažkuri rūšis auga Britanijai priklausančiame Merilende arba Virdžinijoje. JAV dar tuo metu nebuvo.
  • Nebuvau apie tai pagalvojęs, bet didysis susidomėjimas botanika bei gamta prasidėjo dar tik labai neseniai: Linėjaus klasifikacija atsirado tik 1735 metais (praėjo tik 36 metai iki mano pirktos knygos išleidimo), Darvino kelionė vyko tik 1830-aisiais. Dauguma “senų“ gėlių veislių buvo išvestos tik prieš kokius 150 metų, karalienės Viktorijos laikais.
  • Senų knygų kvapas galėtų būti mano kvepalai.

Oliver Darkshire: „Once Upon a Tome“

Antikvarinių knygų pardavėjų pasakojimais, lygiai kaip bjaurieji ančiukai išauga į auksines žąsis, taip ir paprasti knygų mėgėjai kartais tampa retų knygų kolekcininkais. Sunku pilnai paaiškinti to priežastis, bet ta pirmykštė kolekcininko aistra matyt tyliai ir nematomai rusena kone kiekviename knygas mylinčiame žmoguje, kol vieną visai atsitiktinę apniukusią dieną jis padaro lemtingą sprendimą po kurio kelio atgal jau nebebus – jis nusiperka seną antikvarinę knygą. Vėliau būtinai seks dar daug kitų žingsnių šiuo keliu, kurio pabaigoje galima pamatyti jau devyniasdešimt metų sulaukusį, per knygas nebegalintį išeiti iš savo kambario vienišą knygų kolekcininką, kuris nuolat skundžiasi, kad jo vaikai ir anūkai visiškai nevertina jo visą gyvenimą rinktos Bibliotekos. Šiame kelyje atpažįstu ir save.

Oliver Darkshire keletą metų dirbo viename iš Londono knygų antikvariatų ir savo knygoje labai vaizdžiai pasakoja istorijas iš knygyno gyvenimo: apie knygas, apie pirkėjus ir pardavėjus, keistus terminus, keistenybes, retenybes, asmenybes, ekscentrikus, našlaujančius pensininkus ir kolekcininkus. Kaip tik prieš kelias savaites labai panašiame knygyne lankiausi Romoje – su trimis kalbomis žodžius beriančia pagyvenusia pardavėja, kuri vis drebančiomis kojomis lipo ant sulūžusios kėdės ieškoti man knygos apie Rusiją. Knygyne tvyrojo toks pats chaosas kaip ir knygoje: pardavėja nuolat tarp knygų pamesdavo savo telefoną, kurio jai vis prisireikdavo paskambinti kitiems antikvarams, neberasdavo prieš dvi minutes rankoje laikytos knygos, per popierių krūvą lipdavo pasiekti kokio senesnio folianto, prancūziškai pabardavo neaišku iš kur išdygusius vaikus, kurie imdavosi su pasimėgavimu sukti seną gaublį ir tada vėl lyg niekur nieko tęsdavo pokalbį su dar vienu klientu, kuris ieškojo kažkokio labai specifinio muzikos natų leidimo, geriausia su žymaus jau senokai dausų chorams diriguojančio dirigento anotacijomis.

Antikvariniai knygynai šiais laikais jau dažniausiai kitokie, nes viską pakeitė internetas. Retos antikvarinės knygos parduodamos aukcionuose, jų kainas galima rasti internete. Rimtesni antikvariatai įsidiegė ir valdymo sistemas, verslas nėra vien hobis, iš jo gal net galima uždirbti. Meno kūrinius daug kas perka dėl „investicijos“, tikėdamiesi kainų augimo, tuo tarpu retų knygų rinka kitokia: dažniausiai tai nebus vienintelis egzempliorius, niekas nesitiki uždirbti iš kainos kilimo, knygas perka tik dėl savo malonumo. Dėl to ši sritis labai specifinė, joje daug romantikos ir mažai pinigų. Bet užtat knygas mėgstantys žmonės – keistos asmenybės, fanatiškai besidominčios kokia nors siaura sritimi ir žinančios tūkstančius įdomybių. „Once Upon a Tome“ šias knygyno gyvenimo įdomybes papasakojo labai gyvai ir smagiai.

Birutė Davidonytė, Dovydas Pancerovas – „Pranešėjas ir Prezidentas“

Davidonytės ir Pancerovo naujoje knygoje apie prezidentą Nausėdą skandalo mažokai: didžioji dalis įtartinų faktų sekantiems Lietuvos politinį gyvenimą ir taip jau viešai žinoma. Klausimai apie Nausėdos rinkimų kampanijos finansus buvo keliami dar rinkimų metu (atsakymai liko pilkame šešėlyje, o daugiau niekas neturėjo politinės valios ten knaisiotis), prezidento asmeniškumai politinėse kovose (Dulkio, Linkevičiaus, Karoblio atvejai) irgi visiems buvo kaip ant delno. Istorija su Valstybės Saugumo Departamentu, kai VSD pareigūnai vykdė žmonių „tikrinimo“ paslaugas taip pažeisdami daugelio asmenų teisę į privatumą paprasto piliečio asmens Gitano Nausėdos naudai gal kiek mažiau žinoma, bet jeigu joje daug tiesos, tai ji labiau inkriminuoja VSD vadovą Darių Jauniškį, o ne patį Nausėdą. Galų gale daug kas iš nepatirties gali padaryti klaidų ar užsiprašyti neįmanomų dalykų. Tebūnie.

Visgi svarbiausi knygoje piešiami prezidento Nausėdos bruožai yra puikybė ir idėjų, apart abstrakčios ir nelabai kam aiškiai suvokiamos „gerovės valstybės“, neturėjimas. Gal net nevadinčiau to puikybė, o tiesiog įžeidumu ir plona oda, kai kritika priimama asmeniškai ir į ją itin jautriai reaguojama: atrodo, kad veliamasi į smulkmenas, nematant esmės, ambicingai užsispiriama visai ne vietoje, dirbama nuolat sekant reakcijas viešojoje erdvėje ir niekada neprisiimant nepopuliarių sprendimo naštos. Aišku, Nausėda rinkimus laimėjo su tautos vienijimo idėja: žmogus, neturintis aštrių kampų ir visada pasiryžęs visus išklausyti, bet nieko pats nesprendžiantis, pradžioje būna visiems geras, bet greitai paaiškėja, kad sprendimų ieškoti reikia eiti kitur. Paaiškėja, kad be abstrakčių frazių nieko daugiau neslypi, pačiam prezidentui žaidimas tampa nuobodus ir dienotvarkėje atsiranda vis daugiau tuščių langelių. Kaip rašoma knygoje, galų gale prezidentūros kanceliarijoje darbas tampa tik imituojamas, atsiranda laiko net kompiuteriniams žaidimams. Vis tiek juk įtaka menka.

Iš kitos pusės, gal čia irgi nieko tokio labai blogo. Kaip savo knygoje apie prezidento instituciją „Mums reikia vado?“ rašo Mažvydas Jastramskis, Lietuvoje prezidento institucijos galių ribos turi labai daug vietos interpretacijai: iš esmės, kiekvienas prezidentas pasiima tiek rolių, galių ir įtakos, kiek jam pačiam pritinka pagal asmenybę. Adamkaus prezidentūra ir Grybauskaitės prezidentūra – labai skirtingos institucijos. Tad gal ir nieko tokio, kad Nausėdos prezidentūra – su mažiau įtakos, labiau reprezentacinė, simbolinė figurehead be aiškesnių tikslų ir darbotvarkės. Kiek panaši į Nausėdos rolę SEB banke: reprezentacinė figūra, mokanti sutelkti auditoriją, svarbi banko sprendimams, bet ne pati atsakinga už verslo rezultatą. Niekas nesiginčys, jog šioje rolėje jis buvo pilnai save atradęs.

Džonatanas Sviftas – „Guliverio kelionės“

Vaikystėje „Guliverio kelionės“ prilygo Baronui Miunhauzenui: siureali ir linksma pasaka, bet nieko labai ypatingo. Pernai metais net kelis kartus akis užkliuvo už užuominų, jog Džonatanas Sviftas laikomas vienu geriausių britų rašytojų, ištobulinusių politinės satyros žanrą (kadangi XVIII amžiaus pamfletininkai kaip tik buvo aukštumoje, tai – ypatingas pagyros ženklas). To vedamas, labai norėjau dar kartą perskaityti „Guliverio keliones“ suaugusiojo akimis. Ir šį kartą originalia kalba. Kadangi dar Londone nusipirkau Džonatano Svifto laiškų ir dienoraščių knygelę, mano pažintis su Guliveriu ir jo kūrėju tapo kiek gilesnė nei iš pradžių tikėjausi.

„Guliverio kelionės“ pranoko mano ir taip gana aukštus lūkesčius. Aštuoniolikto amžiaus kalba gal ir ne pati lengviausia skaityti, bet istorijos tekstas ne kartą mane privertė sustoti ir pažvelgti į pasaulį visai kitaip. Ir, kas geriausia, kad viskas taip paprasta, kad net šešiametei dukrai galima paaiškinti, ką vienu ar kitu keistu palyginimu autorius norėjo pasakyti. Kad karai vyksta dėl visiškų smulkmenų, kad žmonės gali būti žiaurūs, kad logiškai galvojant, elgiamės labai keistai, mūsų moralė ne visada veda teisingu keliu. Žinant to meto įvykius (o tam tikrai kartais reikia paaiškinimų), „Guliverio kelionės“ sužiba visomis spalvomis: Liliputija (Anglija) kovoja su Blefuska (Prancūzija) dėl visiškai juokingos priežasties – vieni kiaušinius daužia buku galu (katalikai), o kiti – smailu (protestantai). Smailaus galo šalininkai irgi seniau daužė kiaušinį buku galu, kol jų karalius netyčia neįsipjovė sau į pirštą (konfliktas su popiežiumi). Net šiuolaikiniam žmogui „Guliverio kelionių“ temos yra drąsios: kalbama ir apie tai, kaip Liliputijoje Guliveris užsitraukia nemalonę nes savo šlapimu užgesina gaisrą karaliaus rūmuose, minimos Guliverio tuštinimosi problemos. Bet svarbiausia, kad „Guliverio kelionės“ labai tiksliai aprašo žmogiškas problemas ir būdą: tarkim Liliputijoje pasirodžius Guliveriui viena didžiausių problemų buvo ta, kad visi norėjo į jį pažiūrėti – o kol visi traukė į jį užmest akį, laukai buvo nedirbami, šaliai grėsė badas. Ar tai ne socialinių tinklų metafora? Ar tikrai problemos, kuriomis rūpinasi minios, yra tokios svarbios?

Man labai patiko ir pasakojimas apie Laputą – skraidančią mokslininkų salą, kurioje visi stengiasi sugalvoti vis gudresnių būdų pagerinti gyvenimą ir nedirbti. Jie labai protingi, bet vis tiek visi skursta, nes niekas projektų nepriveda iki galo. Laputoje netgi yra sukurta mašina, kuri atsitiktiniu būdu iš mokslininko jaunystės užrašų sudėlioja atsitiktines frazes – mokslininkas mano, kad jam nieko nereikės daugiau galvoti ir atradinėti, nes ši mašina viską išgalvos. Panašu į šiuolaikinį dirbtinį intelektą ir ChatGPT? Kaip knygai, rašytai prieš tris šimtus metų – labai gerai.

Ciceronas apie gedulą ir paguodą

Gruodžio pirmosiomis dienomis mirė mano tėtis, tad mintys apie gedulą man – vis dar aktuali tema. Knygyne pamatęs nedidelę Cicerono knygelę „How to Grieve, nesusilaikiau jos nepaėmęs.

Iš tiesų, tai ne Cicerono rašyta knyga, jos istorija kiek painesnė. Mirus Cicerono dukrai, jis jos labai gedėjo, bet, per kelias savaites, viską gerai apsvarstęs, sugebėjo filosofijos pagalba save įtikinti, kad liūdėti nėra ko. Sakoma, kad vien logikos ir racionalių argumentų dėka jam pavyko save ištraukti iš gilaus liūdesio (o kai kas gal ir sakytų – depresijos). Savo argumentus jis sudėjo į knygą „Paguoda“ („Consolatio“), tačiau ji pilnai iki šių dienų neišliko: liko tik kelios nuotrupos ir citatos, kitų autorių atpasakojimai. Nepaisant to, knygos turinys yra ganėtinai aiškus, pagrindines tezes nesunku atkurti. XVI amžiuje vienas leidėjas būtent taip ir padarė – 1583 metais italas Carlo Sigonio paskelbė sensaciją, jog atrastas originalus Cicerono knygos lotyniškas tekstas ir jį išleido kaip atskirą knygą. Šiais laikais beveik neabejojama, kad tai klastotė (lingvistiniai požymiai rodo, kad knygoje naudota kalba ir frazės labiau atitinka XVI amžių, o ne originalius Cicerono laikus), bet tai labai gera klastotė – panašų tekstą su tokiais pačiais argumentais Ciceronas tikrai galėjo parašyti.

Tad kokie Cicerono argumentai, kur jis ieško paguodos? Jo manymu, gyvenimas yra sunkus ir kupinas kančios bei nusivylimo, tad mirtis yra poilsis. Po mirties arba žmogaus nebelieka (tad nebelieka ir jo kančios), arba jo laukia amžinas gyvenimas. Jeigu žmogaus kančios nebėra, tai reikėtų džiaugtis, o ne liūdėti; jei žmogus gyvens amžinai, tai irgi nėra ko liūdėti, nes jis niekur nedingo, tik perėjo kitur, anapus. Taip, kad mes neliūdime ir nepergyvename dėl sielų, kurios dar nėra gimusios (niekas per daug negalvoja kaip ten jos jaučiasi prieš gimimą ar netgi prieš apvaisinimą), taip ir nereiktų per daug sukti galvos dėl to, kaip jos gyvena po mirties. Tad iš viso to išplaukia, jog mirusio gedima ne tiek dėl mirusio, o dėl pačio savęs – o tai iš principo yra labai savanaudiškas veiksmas (Antikos idealams, kai siekiama gėrio ar garbės tai vienas iš didžiausių įžeidimų). Mirusieji, Cicerono nuomone, tikrai nenorėtų, kad likę gyvieji dėl jų mirties sustabdytų savo gyvenimus ir daugiau nebepatirtų laimingų akimirkų: juk patys mums artimiausi mums linki gero, jiems mūsų begalinio liūdesio tikrai nereikia. Geriausia, ką reiktų daryti gedinčiąjam: prisiminti mirusiojo geriausias savybes ir naudoti jas kaip sektiną pavyzdį. Vietoje užsidarymo savyje eiti į pasaulį ir toliau gyventi savo gyvenimą pagal mirusiojo idealus. Įtikinama.

Ar šiuolaikinis dirbtinis intelektas jau padarė proveržį?

1726 metais Džonatanas Swiftas išleido savo populiariausią knygą „Guliverio kelionės“, kurioje buvo aprašoma ir kelionė į skraidančią salą Laputą. Salos gyventojai – labai protingi, bet nelabai tikrame gyvenime besigaudantys mokslininkai, kurie vis prigalvoja visokiausių keistenybių, turinčių visiems palengvinti gyvenimą. Vienas toks išradimas yra milžiniška mašina su daugybe ratų ant kurių pritvirtintos lentelės su įvairiausiais žodžiais, paimtais iš išradėjo jaunystės užrašų: patempus virvelę tie ratai sukasi ir žodžiai susidėlioja daug maž atsitiktine tvarka į sakinius. Dažniausiai ne itin prasmingus, bet kartais juose yra reikšmingų frazių, kurias kaip mat į knygas surašo penkios dešimtys prie mašinos dirbančių studentų. Mašinos išradėjas tiki, kad žmonijai nuo šiol galvoti nebereikės, nes visas pasaulio knygas rašys ši jo mašina. Mašina nuo šiol atras visus pasaulio dėsnius ir tik beliks juos užrašyti į knygas. Tiesa, tam reiktų papildomo finansavimo, nes darbas su viena mašina lėtokas…

Neseniai pasirodęs GPT-3 (generative pre-trained transformer) dirbtinio intelekto modelis iš OpenAI veikia panašiu principu: apmokius modelį milžinišku kiekiu teksto jis randa sąsajas tarp visokiausių terminų ir, uždavus kokį klausimą, gali sugeneruoti visai protingą atsakymą. Paprašius, atsakymą jis gali pateikti ir eilėraščio, ar mokslinio straipsnio stiliumi, gali imituoti žiniasklaidos antraštes, programavimo kalbos kodą, formalaus dokumento tekstą ar tiesiog kaip anekdotą. Norint išbandyti GPT modelį, programavimo žinių nereikia – OpenAI padarė galimybę tiesiog pasikalbėti su šiuo dirbtinio intelekto modeliu. Rezultatai tikrai pranokstantys lūkesčius, generuojamas tekstas kokybiškas. Lyg kalbėtumeisi su lingvistikos profesoriumi, mokančiu kalbėti begale kalbų ir stilių, o kartu ir tobulai žinančiu visus faktus, kuriuos galima rasti Wikipedijoje. Vienintelis minusas: to profesoriaus logika yra kaip maždaug ketverių metų vaiko ir sudėtingų uždavinių jis išspręsti (kol kas?) nesugebės. Jei paklausi, koks Jono mamos trečio sūnaus vardas, jeigu jis turi brolius Petrą ir Paulių, GPT-3 tokio klausimo neatsakys. Bet, kita vertus, beveik tobulai sugeneruos tau skundą oficialioms institucijoms sklandžia biurokratine kalba, jeigu nori jiems pasiskųsti apie nebarstomas gatves. Sutaupo laiko paprastoms užduotims.

Daug kam toks geras teksto generavimas gali pasirodyti kone stebuklingas, tad ir noriu surašyti čia savo mintis ką apie tai šiuo metu manau. Tikėtina, kad mano spėjimai gali ir stipriai prašauti, bet norisi turėti juos užfiksuotus raštu, mat žmogaus atmintis mėgsta jam pačiam pataikauti: prisimeni tik tuos dalykus, kuriuos tiksliai atspėjai ir netyčia pamiršti savo spėjimų klaidas. Visada pamenu, kad 2015-2016 metais buvau įsitikinęs, jog Teslos ambicija 2020-aisiais turėti self-driving mašiną yra visiškai nereali. Esu linkęs pamiršti, jog 2008-aisiais tikėjau, kad Ukraina (lygiai kaip ir Rusija!), nenumaldomais septynmyliais žingsniais juda link vakarų ir ten po kelių metų nebeliks korupcijos.

Dažnai su naujomis, daug žadančiomis technologijomis, atsitinka taip, kad trumpuoju laikotarpiu jos nepateisina į jas sudėtų (per daug didelių) lūkesčių. Pradinei euforijai praėjus, pastebima, kad visgi technologija turi kažkokių ribojimų, ne visada veikia idealiai. Paaiškėja, kad bet kuris vaistas nuo visų ligų turi tam tikrus šalutinius poveikius, ar negydo tam tikrų simptomų – tada minia greitai persimeta ant naujos panacėjos. GPT modelio problema – logikos trūkumas. Generuojamas tekstas gražus, iš pažiūros protingas ir netgi logiškas, bet atidžiau pažiūrėjus, ta logika pasirodo esanti kreivoka ir pradeda nebekelti pasitikėjimo. GPT generuojamas tekstas man labai panašus į sapnus: kol sapnuoji, viskas atrodo aišku ir tvarkinga, bet pabudęs loginio ryšio ne visada atseki. Pasirodo, jog plaukiojai ant nendrinio plausto baseine, o jis tapo krokodilu ir kaip tik tau pabundant bandė tave sugriebti už kojos. Kol sapnavai, plaustas iš nendrių ir krokodilas uždarame baseine atrodė logiškiausias dalykas pasaulyje, bet geriau pagalvojus belieka stebėtis, kodėl sapno logika taip skiriasi nuo realios. Taip ir su GPT generuojamu tekstu: skamba gerai, bet kas kartą turi tikrinti, ar jo logika ne iš sapnų pasaulio. Pasitikėti tokiu tekstu (kol kas) taip pat sunku, kaip patikėti svarbų darbą keturmečiui: gal rezultatas ir bus pasiektas, bet jis nebūtinai bus toks, kokio tikėjaisi.

Sunkiausia, kad kuo sudėtingesnis uždavinys, tuo atidžiau reikia tikrinti rezultatą. GPT gali generuoti programavimo kodą ir stebėtinai gerai išspręsti paprastas programavimo užduotis. Užtenka pažiūrėti į šios bibliotekos demonstracinį filmuką. Manau, kad didžiausia problema tame, kad davus sudėtingą užduotį ir gavus klaidingą rezultatą (t.y. jeigu modelis sugeneruoja klaidingą kodą), reikia be galo daug žinių atsekti, kur modelis suklydo ir sugeneruotą kodą pataisyti. Kitaip sakant, dirbtinis intelektas lengvus dalykus išsprendžia lengvai, o sudėtingų dalykų išspręsti nemoka (makes easy things easy and hard things impossible, tuo tarpu žmonėms gana lengvus uždavinius spręsti sunku, bet jie bent jau sugeba su daug pastangų išspręsti sudėtingus, humans make easy things hard, but hard things possible). Dar blogiau: jis ne visada (niekada?) nesugeba atskirti, kurios problemos yra lengvos, o kurios sudėtingos. Neaišku kur yra riba, kur modeliu dar vis galima pasitikėti, o kur jau reikia kuo ankstyvesnio žmogaus įsikišimo.

Tiesa, juk čia dar pati technologijos aušra, viskas tobulės. Juk ir naujas darbuotojas negalės iš karto tobulai atlikti užduoties. Skirtumas tas, kad žmogus kol kas gali turėti pajautimą, kad kažkas čia ne taip, gali, gavęs instrukciją „na, dar pagalvok, kažkaip tau gavosi nelogiškas atsakymas“, iš tiesų išmokti savo klaidas ir jas ištaisyti. Kol kas to GPT negali, o jei galėtų – būtume radę bendrinio dirbtinio intelekto (general artificial intelligence) Gralio taurę.

Kita vertus, ilguoju laikotarpiu tokios technologijos turi žymiai didesnį efektą nei buvo tikimasi, tik tas efektas pasireiškia visai kitokiais, netikėtais būdais. Tarkim interneto pradžioje buvo tikimasi, kad žmonės taps labai protingi, nes galės lengvai bet kada prieiti prie visų pasaulio bibliotekų resursų: realybėje visi laiką leidžia socialiniuose tinkluose ir internetą vartoja daugiausiai visai ne tekstinės informacijos vartojimui. Kur mus nuves dirbtinai generuojamo teksto perteklius? Tikėtina, kad tekstą skaitys dar mažiau žmonių. Kažkas, rašydamas elektroninį kvietimą į renginį užduos dirbtiniam intelektui užduotį sukurti tris išsamius Šekspyro plunksnos vertus paragrafus apie renginio išskirtinumą, kažkas, gavęs šį laišką, dirbtiniam intelektui duos užduotį tai išversti į tris žodžius „Petras kviečia alaus“, kad tik nereiktų tų trijų paragrafų skaityti. Jau dabar didžioji teksto dalis internete yra generuojama visai ne žmonėms, daugiausiai tekstų yra rašomi Google botams, kad jie aukščiai paieškose įvertintų vieną ar kitą puslapį.

Taigi, mano trumpos prognozės:

  • Dirbtinis intelektas išgyvens susižavėjimo fazę: juo bus galima daryti nuostabių dalykų, bet kartu pradės ryškėti ir jo trūkumai ir apribojimai
  • Po kelių metų dirbtinis intelektas ras savo pritaikymo nišų, bet jos nebeatrodys stebuklingos (kaip kad dabar nebeatrodo stebuklinga numerių nuskaitymo technologija įvažiuojant į parkingą)
  • Žemiausio lygio teksto rašytojams ateis labai sunkios dienos. Jau dabar automatiniai vertėjai ir teksto generatoriai gerai atlieka savo darbą, konkuruoti su jais beprasmiška.
  • Kita vertus, specializacija vis dar bus vertinga: versti grožinę literatūrą sunkiau nei techninę dokumentaciją. Kūrybiški žmonės, darantys kokybišką darbą, išliks vertingi. Dar vertingesni nei dabar: kaip kad tie, kurie rankomis mezga vienetinius megztinius Fareruose vis dar gali konkuruoti su Indijos ar Kinijos fabrikais.
  • Didžiausias žmogaus privalumas: jis gali suprasti, ko tiksliai reikia. Net jei programuotojų darbas pasikeis tiek, kad vietoje kodo rašymo jam reikės teikti užklausas dirbtiniam intelektui, išgyvens tie, kas geriausiai supranta kliento poreikius. Dirbtinis intelektas bus tik dar vienas įrankis darbui palengvinti.
  • Deja, kuo toliau, tuo mažiau bus vertinamas tekstas: jį lengva generuoti, o skaitančių jaunoje kartoje yra mažai: jau dabar atsakymų jie ieško video formatu ir geriau žiūrės problemą paaiškinantį filmuką Youtube ar TikTok nei perskaitys techninę dokumentaciją ar ilgą knygą. Tekstas reikalauja susikaupimo, o dėmesio trukmė stipriai sumažėjusi. Tekstas internete tampa svarbus tik automatinėms sistemoms. Botų generuojamas botams.
  • Vis dar didžioji žmonijos išmintis bus kaupiama knygose, ir, tikiuosi, jog jos vis dar bus daugiausiai rašomos ne dirbtinio intelekto. Pažiūrėsim, kiek būsiu atspėjęs po kokio dešimtmečio.

Joshua Foer – „Moonwalking with Einstein“

Pasisekė man šiemet su pirma šių metų knyga: „Moonwalking with Einstein“ duočiau geriausius įvertinimus. Pradžioje ši knyga turėjo būti tiesiog autoriaus žurnalistinis straipsnis apie atminties varžybas, bet tema autorių tiek įtraukė, kad po metų jis pats tapo JAV atminties čempionu. Iš teksto irgi matosi, kad autorius į temą įsigyveno giliai ir rašė ne šiaip iš pareigos: knygoje sutiksi įvairių veikėjų, kuriuos daug kas laiko genijais (bet jie nebūtinai tokie yra!), šarlatanų, verslininkų, siekiančių parduoti stebuklingą atmintį (kaip kad knygų apie atmintį populiarintojas Tony Buzan, kurio knygą pasirodo skaičiau dar 2005-aisiais), mokslininkų ir filosofų. Deja, knygos išvada tokia, kad norint greitai įsiminti kortų seką arba telefono numerį tereikia tam treniruotis ir naudotis nedideliais atminties triukais, kurie žinomi jau nuo Antikos laikų. Šią išvadą patvirtina ir pačio autoriaus patirtis – jis, būdamas tiesiog paprastas žurnalistas, per metus sugebėjo tapti JAV atminties čempionu ir dar pagerino JAV atminties rungčių rekordus. Tiesiog reikia atkaklumo, užsispyrimo ir vadovausis keliomis strategijomis. Bet ar tai davė naudos už atminties čempionato ribų? Jokios. Nuo to, kad greitai gali įsiminti kortų kaladės seką, protingesnis netampi.

Įdomu buvo skaityti ir apie požiūrį į atmintį mūsų kultūroje. Dar Platono laikais buvo teigiama, jog raštas yra pavojingas išradimas, nes per daug naudojant raštą, nebebus lavinama atmintis. Jei tiesiog gali viską perskaityti ir tau nieko nereikia prisiminti, reiškia, jog giliai minties neperprasi – tik atmintyje įstrigusi idėja gyvens su tavimi, tu turėsi daug laiko su ja susigyventi ar kaip tik, ją atmesti. Rašymas ir skaitymas – per daug paviršutinė veikla, lyginant su mąstymu, o kokybiškas mąstymas galimas tik turint gerą atmintį. Panašiai buvo manoma ir viduramžiais, kai knygos jau egzistavo, bet jos buvo retos ir brangios: konkreti knyga buvo skaitoma šimtus kartų, jos tekstas dažnai buvo tik pagalba mintinai balsu tariamiems žodžiams. Šiuolaikinis knygų skaitymo būdas, kai perskaičius knygą po kelių metų atmintyje geriausiu atveju išlieka tik įspūdis ar keli faktai ir epizodai, turėtų kelti ankstyvųjų viduramžių ar Antikos filosofams panašų pasibaisėjimą, kaip šiuolaikiniams knygiams pasibaisėjimą kelia knygų išmainymas į Tik-Toką ar kitokių trumpalaikių socialinių tinklų turinį. Atmintyje išlieka tik mikroskopinė dalis matytų idėjų, ir nei viena jų giliai neišgyvenama, nepermąstoma.

Kadangi kaip tik man skaitant knygą ruošiausi poezijos vakarui ir itin sunkiai kaliau eilėraščio eilutes, bent jau galėjau pasiguosti, kad net atminties čempionai labiausiai nekenčia poezijos rungties (beje, sako, kad pastaraisiais metais ji buvo panaikinta). Senovėje, kai poezija nebuvo užrašoma, išlikdavo tik tokie posmai, kuriuos lengva prisiminti, todėl rimas ir ritmas buvo būtini. Kiekvienas poezijos skaitovas ar bardas, ją dainuojantis prie laužo, kartas nuo karto pakeisdavo kokį žodį, kuris labiau „lipdavo“ prie eilėraščio struktūros, tad kuo senesnis eilėraštis, tuo jis lengviau įsimenamas. Sakoma, kad Homero nebuvo, Iliados ir Odisėjos eilės tėra daugelio bardų kūrybos rezultatas. Tuo tarpu vėlesnė poezija, o ypač šiuolaikinės baltosios eilės, pirmiausia yra užrašomos, mažai kas jas mokosi mintinai – tad ir rimo bei ritmo joms nebereikia, svarbu kaip nors neįprasčiau išsireikšti. Nieko keisto, kad neįprastas tekstas be aiškios struktūros frustruoja tiek mane, tiek atminties čempionus. Bet jau ne aš vienas toks.