Vieneri metai skaitymo

Prieš keletą dienų suėjo lygiai metai, kai laikausi tradicijos kiekvieną dieną bent po valandą skaityti kokią nors knygą. Pernykštis karantinas ganėtinai stipriai smogė į galvą ir rudeniop pastebėjau, jog vis daugiau laiko prašvaistau „skrolindamas“ socialinius tinklus vietoje to, kad daryčiau tai, kas man iš tiesų patinka. Per tokius įpročius visai nelikdavo laiko mano aistrai knygoms, jas nukonkuruodavo „šlamštiniai skaitiniai“ telefone: juk Facebook srautas visada po ranka ir jam nereikia jokio prisiruošimo. Taip gimė idėja trūks plyš per dieną bent po valandą rasti laiko rimtesniam skaitymui. Šiandien jau esu ištempęs 377 dienas.

Nesakyčiau, kad buvo lengva šios grandinės nenutraukti: paradoksalu, bet sunkiausios dienos skaitymui buvo atostogos. Kai įeini į kasdienį ritmą ir rutiną, skaityti lengva: tam skirtas laikas su kavos puodeliu tuojau po pusryčių, arba ramus vakaro laikas, kai dukra jau išėjusi sapnuoti. Atostogos šią rutiną sujaukia, svarbiau tampa nauji įspūdžiai, bendravimas, ilgos vakarienės, vaikščiojimai naujuose miestuose ar tiesiog ilgų nuotolių vairavimas. Bet visgi sugebėjau. Nepraleidau nei vienos dienos.

Per šiuos metus jaučiu, jog mano skaitymo įpročiai irgi pasikeitė. Perskaičiau panašų kiekį knygų kaip ir kiekvienais metais (apie penkiasdešimt), tačiau jos tapo žymiai storesnės ir solidesnės. Suvalgiau visus tris Baltušio dienoraščių tomus (kone keturi tūkstančiai puslapių!). Ayn Rand „Šaltinis“ net nepasirodė itin storas. Tomo Mano „Užburtas kalnas“ – idealaus storio klasikinis romanas. Vis nenorėjau, kad Džordžo Orvelo „Essays“ pasibaigtų (pasibaigė po 1350 puslapių – mielai būčiau skaitęs dar tiek pat). Išugdytas įprotis kasdien po valandą skirti knygoms mane prijaukino prie storų knygų, jog manęs nebegąsdina, priešingai – su nekantrumu laukiu, kol imsiuos ko nors ilgesnio ir sunkesnio.

Be to, naujasis įprotis pakeitė mano požiūrį į socialinius tinklus. Taip, vis dar ryte pabudęs jaučiu nenumaldomą norą praversti Facebook naujienas – dažniausiai su tuo ir nekovoju. Tačiau labai greitai viskas tampa nuobodu ir jau tada su nekantrumu laukiu, kada galėsiu susirangyti ant sofos su kavos puoduku ir mėgstama knyga. Socialinių tinklų priklausomybės neatsikračiau (na, ir neturėjau tokio tikslo), bet jaučiu, kad po truputį link to artėju. Lėtokai, bet į tą pusę.

Kol kas šį įprotį tęsiu – gal pavyks nepraleisti dienos be skaitymo dar metus ar du (o gal ir dešimtį?). Mane tai džiugina.

Antanas Šilkūnas – „Laimės trupiniai“

Kai koks pažįstamas išleidžia knygą, o ypač, jei ta knyga debiutinė, imiesi ją skaityti su tam tikru nerimu: nors ir labai džiaugiesi, kad tam pažįstamam pavyko tapti autoriumi, bet baiminiesi, kad knygą teks pabaigti kiek „iš mandagumo“, prisivertus. Juk knygą skaitai ne todėl, kad apie ją sužinojai įžymių kritikų recenzijose ar matei ją klasikos sąrašuose – ji tavo rankose tik todėl, kad kada vėl sutikęs savo pažįstamą autorių galėtum jį pagirti ir paglostyti jo savimeilę.

Tai šiuo atveju baiminausi be reikalo. Antano Šilkūno knygą „Laimės trupiniai“ suskaičiau su dideliu malonumu. Ši knyga kupina vaizdingų gyvenimiškų istorijų iš Antano vaikystės, gyvenimo kaime ir šiuolaikinių žvejybų bei vakarėlių. Gal iki Vacio Maslionkos pasakojimų galutinai ir netempia, bet užtat žinai, kad visos šios istorijos – tikros ir neišgalvotos. Ir papasakotos tokia pat ryškiai originalia Antano kalba, kurias jis jas porina prie butelio kasmetinėje mūsų kompanijos žvejyboje Mingės kaime (dažniausiai meškerės ten net nesivežu – važiuoju ten dėl gamtos, žuvienės ir Antano pasakojimų).

Aš pats užaugau Kaune, todėl Antano istorijos man atveria visiškai man nepažįstamą kaimo pasaulį, kuriame bėgioja vištos, baba eina skersti kiaulės, reikia kūrenti pečius ir sunkiai nuo mažumės dirbti ūkio darbus. Nors esame kone vienmečiai ir užaugę toje pačioje Lietuvoje, mūsų patirtys tokios skirtingos! Man tai – lietuviška egzotika, nepažintas pasakų pasaulis. Su originaliai stipriais kaimo išsireiškimais bei beveik neišcenzūruota kalba.

Daiva Šeškauskaitė „Erotika tautosakoje“

Seniai seniai, prieš gerą dvidešimtmetį, Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakulteto pirmakursiams, būdavo dėstomas kursas „Mokslinių tyrimų pagrindai“. Apie mokslinius tyrimus ten nieko mokoma nebuvo, tačiau ištisą semestrą ar du į galvas buvo griežtai įkalami šablonai, kaip turi atrodyti bet koks mokslinis darbas: turi būti turinys, literatūros sąrašas su ne mažiau nei X citatų (bet pageidautina ir ne daugiau nei Y), turi būti suformuluoti darbo tikslas ir uždaviniai, kokiu šriftu tokį darbą reiktų rašyti, kokius tarpus tarp eilučių palikti ir pan. Nuo to laiko rašyti „mokslinius darbus“ aš nuoširdžiai nekenčiau ir tai man padėjo suprasti, kad akademinė karjera – ne man. Tačiau tokius „mokslinių tyrimų pagrindus“ yra išmokę nemažai Lietuvos socialinių mokslų ar humanitarinių mokslininkų, ir, jeigu tik paimsi kokią nors monografiją ar disertaciją, šabloniškas stilius ir perdėtai moksliškas kalbos stilius dominuos. Knygos rašomos recenzentams, o ne platesnei auditorijai, kalba pilna bereikalingų klišių ir copy-paste struktūrų iš kitų darbų. Tokių knygų skaitymas yra vargas be malonumo, nors skaitant analogiškus užsienio mokslininkų darbus širdis dainuoja. Matyt, taip Lietuvos akademinei visuomenei reikia, svarbu ne kad darbas būtų plačiai skaitomas, o kad atitiktų reikalavimus.

Daivos Šeškauskaitės monografija „Erotika tautosakoje“ yra vienas iš tokio mokslinio darbo pavyzdžių. Tema labai įdomi, bet sugebėta ją pateikti įprastiniu nuobodžiu mokslinio darbo stiliumi. Kaip iliustraciją, pateikiu recenzento nuomonę:

Darbe suformuluotas tikslas – pateikti erotiškumo atvejus, minimus tautosakoje ir juos analizuoti, aiškintis ir atskleisti jų prasmę.

Siekiant iškelto tikslo, tyrimui keliami šie uždaviniai: a) apibūdinti meilės sąvoką lietuvių kalboje, tautosakoje ir mitologijoje; b) išaiškinti supratimo sąsajos apie erotiką atvejus kaip žmogaus patirties ir elgesio modelius, kurie yra susiję su erotika lietuvių kalboje, tautosakoje, mitologijoje ir nagrinėti su ja susijusias problemas; c) pateikti panašumus bei esminius skirtumus tarp sąvokos erotika ir jos prasmės lietuvių kalboje, tautosakoje ir mitologijoje; d) palyginti ir įvertinti erotikos supratimą seniau ir dabar meilės kontekste; e) nagrinėti erotinius simbolinius ir juos išaiškinti; f) pateikti erotiškumą pristatančias išvadas (p. 3). Manau, kad uždaviniai suformuluoti racionaliai, jų sprendimas padėjo pasiekti tikslą.

https://daivaseskauskaite.lt/produktas/knyga-erotika-tautosakoje/

Ruošiant knygą iš tiesų yra nuveiktas didžiulis darbas sistemingai surašant visas metaforas, kurios lietuviškoje tautosakoje reiškė su erotika ir seksu susijus dalykus. Čia daug dėmesio skiriama rūtų vainikėliui, kaip mergystės simboliui, bernelio žirgeliui – vyriškumo metaforai. Knygoje pateikiama šimtai pavyzdžių, šimtai simbolių, begalės citatų ir nuorodų. Tai tikrai geras mokslinis darbas, kurį paruošti tikriausiai užtruko ne vienerius metus. Netgi galima nekreipti dėmesio į knygos stilių – joje daug įdomių faktų, tad, besidominčiam šia tema, galima atrasti daug naujų įdomybių. Man tai patiko. Sužinojau ir apie dievą Pizių (nors daug kas mano, kad tai mitas – kritinio požiūrio į tautosaką irgi reikėtų daugiau), ir apie baltų daugpatystę, ir apie laumes didelėmis krūtimis žlugtą vanojančias.

Tik perskaičius knygą neapleido keistas jausmas, kad čia kažkas ne taip. Mūsų tautosakoje viskas, kas susiję su erotika ir seksu pateikiama kažkaip abstrakčiai, per aplinkui, per metaforas. Visur tik vainikėliai ir žirgeliai, vulgariausia, ką sutiksi – tai svirtis leidžianti kibirą į šulinį. Nejaugi mes iš tiesų tokie išskirtinai drovūs? Romėnai falus nešiojo kaip amuletus ir grafičiuose piešdavo nešvankybes, Boccaccio „Dekamerone“ apie sueitį ir neištikimybę rašoma be jokių užuolankų. Net Donelaitis „Metuose“ rašo, jog būrai rudens šventes švenčia su nešvankiomis dainomis:

Štai visi svoteliai, su pasimėgimu valgę

Ir tirštų maukelių jau dosnai prisisiurbę,

Poterių, kaip krikščionims reik, skaityt užsimiršo

Ir kaip kiaulės almono (tikt gėda sakyti)

Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė

Nepalieka jausmas, kad mūsų supratimas, kas yra tautosaka, yra labai ribotas: tai arba dainos ir pasakojimai, kuriuos XIX amžiuje surinko romantizmo šviesuoliai, arba jau XX amžiuje kas nors užrašė iš sermėgomis apsigaubusių bobučių ekspedicijų po kaimus metu. Padorioje kompanijoje vulgarūs anekdotai nepasakojami, o labiau padoresnių už raštingus profesorius ir klebonus, rinkusius tautosaką, turbūt nelabai gali būti. Net ir šiais laikais istorijos, kurias įkaušę kaimo vyrai pirtyje pasakoja apie „bybius“ ar „pyderus“ (net akį rėžia tokius žodžius matyti spausdintus) lieka neužrašytos. Ir tada atrodo, jog lietuvių gentys buvo itin drovios, niekada nesikeikė, apie nešvankius dalykus kalbėjo tik metaforomis. Į mūsų protėvius vis dar žiūrime per romantizmo akinius, lyg gyvenimas anksčiau buvo tyresnis, ne toks „sugadintas“, lyg anksčiau buvome gal ir neišsilavinę, bet morališkai stipresni. Tai – gražus įvaizdis, tik, bijau, nelabai atitinkantis realybės. Visi mes tokie patys žmonės, net ir mūsų protėviai.

James Stevens Curl: „Making Dystopia“

Gal architektūros studijas krimtusiems ši knyga ir nepaliks didžiulio įspūdžio, bet man ji buvo labai vertinga. Joje išsamiai, su daugybe pavyzdžių (išnašų joje ne šimtai, o tūkstančiai!) pasakojama paskutinio šimtmečio architektūros istorija: modernizmo iškilimas, šiuolaikinės architektūros tendencijos ir panašiai. Taip, knyga turbūt neobjektyvi, nes joje labai aiškiai išsakomas brutalizmo, modernizmo ir panašių madų absurdas. Bet jei patiko Jane Jacobs „The Death and Life of Great American Cities“, tai tikrai patiks ir ši knyga.

It is impossible to create pleasant, ordinary, humane streets or places when every architect is straining to be ‘original’. […] The desire to be ‘original’ has destroyed uniformity, yet uniformity is what makes many historical streets and towns agreeable.

– Making Dystopia

XX amžiaus pradžioje pradėjęs populiarėti modernus Bauhaus architektūros stilius rėmėsi keletu pagrindinių idėjų. Namai turi atspindėti technologinį progresą, jie yra mašinos, kuriose gyvenama, todėl jos turi būti ne tiek gražios, bet tiksliai atlikti savo funkciją. Geriausia, kai namas projektuojamas mokslu ir skaičiavimais, o ne estetiniu grožiu (nors, pirmieji modernizmo namai buvo brangesni nei tradicinės architektūros kūriniai). Kiekvienas architektas norėjo kuo labiau išsiskirti, kuriant savo kūrinį – dažniausiai projektuojant pastatą neimama į galvą jo aplinka, pastatas prie jos neturi derintis (toje dvasioje po antro pasaulinio karo sugriauti rajonai be didelių skrupulų buvo visiškai nušluojami, nes buvo kuriamas naujas, modernistinis pasaulis). Automobilių srautas – vienareikšmiškai teigiamas progreso indikatorius, todėl gatvės buvo platinamos, kuriamos didžiulės parkavietės, o į sugrūstus senamiesčius žiūrima kaip į senovinę atgyveną.

The purely functional or empirical city will be a dreary place, unrelieved by any of those finer, unquantifiable aspects that make life rise above the level of the anthill. But since so much of contemporary society is ordered upon the concept of easily measurable phenomena capable of being fed into a databank, it is obvious that those things of the spirit, of the mind, of the finest aspirations of humankind, being unmeasurable, will not be included in any final analysis. People respond to beauty and to ideals: the terrifying growth of vandalism, conjuring up images of blight, of smashed lifts, of broken panes of glass, of painted or sprayed slogans, and of other unpleasant manifestations of a contemporary malaise is not inexplicable. Uninformed alterations to existing buildings and the erosion of quality in the environment as a direct result of the cult of Modernism are also aspects of vandalism.

– Making Dystopia

Ornamentai, originalūs papuošimai – irgi modernizmo priešprieša. Į Art Deco modernistai irgi žvelgė su tam tikra panieka. Idealus modernus namas – baltų lygių sienų, betoninis, švarus, tvarkingas, plokščiu stogu, dėžutė. Industriniam pasauliui labiausiai ir tinka namai, kurie panašūs į gamyklas. Nenuostabu, kad modernizmą itin mėgo totalitariniai rėžimai: tiek nacistinė Vokietija, tiek komunistinė Tarybų Sąjunga. „Sukursim naują geresnį mokslu paremtą pasaulį!“ — jiems labai tinkamas šūkis, ir nesvarbu, kad tame moksle nebėra dvasios. Nenuostabu, kad dauguma modernistinių pastatų tapo baisiais monstrais, kuriuose nedaug kas nori gyventi.

Much contemporary ‘architecture’ seems to be conceived on the premiss that it has no neighbours, and ‘designed’ in a vacuum, as though in a desert, or somewhere where there is an infinite amount of spare land, which is patently not the case. Fitting in, designing with sensitivity to surroundings, ‘keeping in keeping’, if not actively discouraged, are clearly not high on the agenda in schools of architecture, where Modernists have always oafishly insisted that any addition to existing fabric should be ‘frankly of our day and age’.

– Making Dystopia

Mados keičiasi, modernizmą pakeitė post-modernizmas, bet vis dar kuriami originalūs monstrai, kurie po pusės šimtmečio atrodo liūdnai apsilupinėję ir nutriušę. Gal tik pliką betoną pakeitė stiklas, kuris tapo populiariausia statybine medžiaga. Pasižiūrėjus į šiuolaikinių gyvenamųjų pastatų projektus irgi dažniausiai rasime tik „IKEA“ stiliaus dėžutes. Gaila, kad net tarpukario Kauno architektūros stilius išėjo iš mados.

Kristina Sabaliauskaitė. Petro imperatorė, 2 knyga.

Pirmoji „Petro imperatorės“ dalis man nelabai patiko. Antroji pasirodė kiek geresnė, nors „Silva Rerum“ ir neperspjovė. Galbūt mano vertinimas nelabai teisingas: lyginant su lietuvių literatūra, Sabaliauskaitės kūrinys apie Rusiją tikrai geras, bet pasauliniame kontekste link Nobelio netrauktų tolokai. Apie Rusiją geriausiai rašo patys rusai, tuo tarpu Sabaliauskaitės kūryba panaši į vaikščiojimą po muziejų: daug daiktų ir papročių aprašymų, bet visgi nepalieka jausmas, kad tų daiktų savininkų siela taip ir liko neatskleista, paviršutinė. Vargu, ar rasi šioje knygoje tikrąją Rusijos dvasią – gal labiau tik šiuolaikinės lietuvės požiūrį į ano meto rusiškus „barbarus“.

Antroje Petro imperatorės knygoje yra nemažai gerų dalių ir epizodų, tai kokybiškas skaitinys, kuris tikriausiai įtiks daugelio skoniui: tą rodo ir daugelio skaitytojų dūsavimai apie rašytojos talentą. Tačiau kai kurios knygos dalys atrodo neišbaigtos, pabaiga paskubėta. Kelionė į Persiją paviršutiniška, stereotipiška, lyg nuskaityta nuo senų pasakų knygų – na, neatrodo, jog potyriai perteikti autentiškai. Nors tai turbūt galioja ir visai knygai: gerai įsivaizduoti dvaro intrigas ir gyvenimą jame galima tik gyvenus panašioje aplinkoje, neužtenka vien tiek medžiagos iš archyvo. Nepaisant to, „Petro imperatorėje“ galima rasti daug buities nuotrupų, patiekalų pavadinimų, suknelių, paveikslų ir daiktų. Vienareikšmiškai, Sabaliauskaitės, kaip meno istorikės, kompetencija čia ryškiai matosi, galėtų tik veikėjų portretai būti gilesni. Tada ir aš prisijungčiau prie besąlygiškai sužavėtų rašytojos talentu.

Poezija Knygų klube: Percy Bysshe Shelley „Ozimandijas“

Jau tapusi tokia tradicija, kad sausio mėnesį knygų klube paskiriame poezijos skaitymams. Pamenu, jog pernai buvo sunku pasirinkti ką skaityti – poeziją jaukinausi labai sunkiai. Šiemet buvo kiek lengviau: jau nuo pat gruodžio pradžios buvau nusprendęs skaityti anglų poeto Percy Shelley sonetą „Ozimandijas (graikiškai – Ramzis), tik teko kiek pavargti, kol radau lietuvišką jo vertimą. Pasirodo, kažkada seniai jį yra vertęs Aleksys Churginas, tačiau vertimas ganėtinai silpnai atskleidžia angliško teksto didybę. Bandžiau kažkiek ir pats patobulinti, bet galiu pasakyti – nuo šiol į verčiančius eilėraščius žiūriu su žymiai didesne pagarba. Atitaikyti ne vien taiklų žodį, bet ir ritmą, rimą, prisitaikyti prie soneto taisyklių, jambinio pentametro eilėdaros yra daug reikalų. Štai visos trys versijos vienoje vietoje.

I met a traveller from an antique land,
Who said—“Two vast and trunkless legs of stone
Stand in the desert. . . . Near them, on the sand,
Half sunk a shattered visage lies, whose frown,
And wrinkled lip, and sneer of cold command,
Tell that its sculptor well those passions read
Which yet survive, stamped on these lifeless things,
The hand that mocked them, and the heart that fed;
And on the pedestal, these words appear:
My name is Ozymandias, King of Kings;
Look on my Works, ye Mighty, and despair!
Nothing beside remains. Round the decay
Of that colossal Wreck, boundless and bare
The lone and level sands stretch far away.”

Ateivis iš nežinomos šalies
Man pasakojo: -Smėlyje, tarp tyrų,
Dvi stabo akmeninio kojos tvyro,
Galva galiūno guli netolies,
Ir iš jo veido išraiškos valdingos,
Iš lūpų, tartum šypsančių šaltai,
Jauti besotę aistrą – ir matai,
Kaip ją išreiškė meistras nemirtingas.
Ant pjedestalo įskaitai žodžius:
„AŠ –OZIMANDIJAS, RYTŲ KARALIUS,
Kurio darbai per amžius nepražus.
Visi šventai klausykit mano valios!”
Nyku aplink. Nei medžio, nei žolelės...
Tik liula smiltys po laukus tuščius.

Keleivis tolimos šalies
Man sakė: -Smėlyje, tarp tyrų,
Dvi stabo akmeninio kojos styro,
Galva galiūno dunkso netolies.
Ir iš jos veido išraiškos valdingos,
Iš lūpų, tyliai šypsančių šaltai,
Jauti besotę aistrą – įstabiai
Ją ten įrėžė meistras talentingas.
Ant pjedestalo įskaitai žodžius:
„AŠ – OZIMANDIJAS, VISŲ KARALIUS,
Kurio darbai per amžius nepražus.
Drebėkit ir klausykit mano valios!”
Nyku aplink. Nei medžio, nei žolelės...
Tik smiltys pusto po laukus tuščius.

Romain Gary – „Aušros pažadas“

Šiek tiek gaila, kad Romain GaryAušros pažadas“ nepateko į mūsų klubo knygų sąrašą 2021-iesiems, nes šio Vilniuje augusio rašytojo autobiografiją norėjau perskaitęs aptarti su klubiokais. Viena, kad tai žymus rašytojas, kurio nieko nebuvau skaitęs, kita, kad visgi ši knyga kažkiek apie Vilnių, o trečia – turėjo būti įdomu paskaityti apie mamos ir sūnaus santykius. Tad, nors ir knyga nepateko į sąrašą, ėmiausi ją perskaityti dar šiemet.

Romain Gary ne tik kad pateisino lūkesčius, bet juos pilnai pranoko. Knyga ir ironiška, ir vietomis įtempta, santykiai su mama labai ryškūs, nors visai ne pagal šių laikų standartą – sūnaus saviraiškai vietos nedaug. Skaitai, ir lyg gaila, jog jis nugyveno ne savo, o savo mamos jam sukurtą gyvenimą. Bet, kita vertus, neatrodo, kad jis dėl to labai kentėtų – gal ir gerai, kad mama jį tokį „nulipdė“. Tai tokia knyga, kuri dar tavęs nepalieka net ir užvertus paskutinį puslapį, lygiai taip, kaip mamos įtaka sūnaus gyvenime nepalieka jos gyvenimui pasibaigus. Stipru.

Ši knyga yra šiek tiek ir apie Vilnių, bet tik šiek tiek. Tiesa, Romain Gary vaikystė prabėgo Basanavičiaus gatvėje, ten, kur dabar stovi jam pastatytas berniuko paminklas, bet tai tik tarpinė provincijos stotelė – šeima save laikė prancūzais (nors lyg pagal tautybę buvo Rusijos žydais) ir berniuko tikslas buvo tapti Prancūzijos ambasadoriumi, o ne ten kokia nors įžymybe gūdžiame Vilniuje. O jei dar pridėsime tai, kad mamai čia verslas ne iki galo susiklostė ir iš Vilniaus teko tuščiomis bėgti nuo kreditorių… Na, negali būti Vilnius Romain Gary sentimentalių prisiminimų miestas.

„Aušros pažadas“ moko, kad net turint neracionalias svajones, bet jomis beprotiškai tikint, galima šio to pasiekti. Tapti lakūnu, karo didvyriu, ambasadoriumi, žymiu rašytoju ir prancūzu, nors startuoji be pinigų Rusijos imperijos provincijoje abejotinos reputacijos šeimoje. Svarbu, kad nuolat šalia būtų tas, kas tave palaiko.

Ingvaras Butautas: „Anapus futbolo aikštės“

Mane žavi knygos, kuriose rašoma apie dalykus, kurie man visai nepažįstami. Vilniaus „Žalgirio“ ultros Ingvaro Butauto pasakojimas apie futbolo aistruolių gyvenimą nuo pat sovietinių laikų iki šių dienų šį kriterijų atitinka su kaupu: apie sportą visiškai nieko nenutuokiu, o apie sirgalių muštynes gal tik kokį kartą puse ausies esu girdėjęs per žinias. Futbolo chuliganai man iki šiol buvo tik kažkoks tolimas Turkijos ar Anglijos reiškinys, net ir kur nors ant Vilniaus sienų užpurkštas užrašas „Pietų IV“ reiškė tiek pat kiek ir „Solomon“.

Knygą galima skaityti kaip tiesiog girtų chuliganų nuotykių aprašymus, bet toje beprotybėje yra tam tikros taisyklės ir papročiai (nors gal ne visi juos vienodai interpretuoja): neskųsti, puldinėti tik kitus ultras, turėti tam tikrą garbės kodeksą ir panašiai. Galų gale, tai daug energijos turinčių žmonių, kurie mėgsta pasimušti ir patirti nuotykius, klubas – ir, atrodo, pats futbolas tėra tik pretekstas. Skaitant tuo nuotykius ne kartą tenka stebėtis, mat jie tikrai labai tolimi nuo mano paties jaunystės patirčių. Bet skaityti įdomu, Ingvaras neblogai valdo žodį ir tekstas gana neprimityvus. Gal tik kokios nioliktos kelionės aprašymas tampa įkyriai besikartojantis, norisi jau ko kito, daugiau veiksmo ar daugiau įvairovės – bet, aišku, supranti, kad tikslus įvykių atpasakojimas yra skirtas ne tokiam kaip aš skaitytojui, o tai pačiai ultrų bendruomenei: tai jos metraštis, kronika, folkloras, paveldas. Ir čia didžioji šios knygos vertė.

Gilų įspūdį knygai besibaigiant paliko pasakojimas apie rungtynes, kuriose priešininkų komandoje žaidė Christiano Ronaldo. Visi bilietai buvo išpirkti, neliko jų patiems ištikimiausiems gerbėjams. Stadionas buvo pilnas sirgalių, kurie namuose atėjo ne palaikyti savų, o pažiūrėti į žaidžiančią žvaigždę, jiems žaidimas tik teatras, tik pramoga, o ne gyvenimo būdas. Net ir į stadioną nepatekę ultros nuoširdžiai stovėdami už jos ribų iki galo palaikė savo pralaiminčią komandą – žavėtis priešininkų žvaigždėmis yra tolygu išdavystei. Tam tikrų vertybių mums galima pasimokyti ir iš ultrų.

PS. Knygą įsigyti nėra paprasta, nes ją platina tik leidėjai. Už instrukcijas ir rekomendaciją esu dėkingas Simonui Bartkui.

Knygų klubo sąrašas 2021-iesiems

Kaip ir kiekvienais metais, gruodžio mėnesį prie vyno taurės susidėliojame mūsų knygų klubo knygų sąrašą kitiems metams. Kartu tai būna proga aptarti metus ir pabendrauti įvairesnėmis temomis. Aišku, šiemet susitikimas dėl karantino kiek kitoks, bet susitikti su vyno taure nuotoliniu būdu irgi galima.

Pernai metais išbandėme idėją sausio mėnesį paskirti poezijos skaitymams: prisipažinsiu, kol kas poezijos neprisijaukinau ir sausio vis dar laukiu su šiokiu tokiu nerimu. Bet tradiciją tęsime ir tikiu, kad kada nors užtiksiu ir man patinkančius poetus. Tik nereikia per anksti nuleisti rankų.

Šiemet nutarėme išbandyti dar vieną žanrą, kurio iki šiol klube nebuvome skaitę, ir taip sąraše atsirado drama. Pradėsime nuo klasikinių Šilerio „Plėšikų“.

Štai visas, vėl ganėtinai rimtas, sąrašas:

SausisPOEZIJA(laisvas pasirinkimas)
VasarisKim Leine„Amžinybės fjordo pranašai“
KovasIvan Bunin„Arsenjevo gyvenimas“
BalandisMadelinne Miller„Kirkė“
GegužėMarselis Prustas„Prarastojo laiko beieškant. Svano pusėje“
BirželisVirginie Despentes„Vernonas Subutexas“
LiepaChimamanda Ngozi Adichie„Pusė geltonos saulės“
RugpjūtisATOSTOGOS 
RugsėjisOrhan Pamuk„Mano vardas Raudona“
SpalisFrydrichas Šileris„Plėšikai“
LapkritisAlberas Kamiu„Svetimas“
GruodisJurgis Kunčinas„Tūla“
2021 knygų sąrašas

Čia galima rasti sąrašus 2020 ir 2019 metams.

Christopher Wylie: „Mindf*ck: Inside Cambridge Analytica’s Plot to Break the World“

Kaip tik JAV rinkimų metu pasitaikiusi po ranka knyga apie „Cambridge Analytica“ buvo labai į temą. Gal iš knygos tikėjausi šiek tiek daugiau nei gavau, bet tikrai nenusivyliau – perskaičius susidaro įdomus vaizdelis apie šiuolaikinius socialinius tinklus, renkamus duomenis, duomenų mokslą ir juodąsias viešųjų ryšių technologijas, propagandą. Nemažai kam „Cambridge Analytica“ pavadinimas asocijuojasi tik su neteisėtu Facebook duomenų panaudojimu rinkimų kampanijoms, bet manau, kad esmė ne čia: jei duomenų šaltinis bus ne Facebook, atsiras kažkas kitas, jei ne „Cambridge Analytica“ – bus kokia nors anoniminė trolių ferma Peterburge. Svarbu suprasti, kad esame informacinio karo taikiniai, ir tas karas dėl mūsų sąmonės vyksta nuolat: kai skaitai delfio komentarus, kai piktiniesi vieno ar kito Facebook veikėjo pareiškimais, kai skaitai pyktį keliančias žinias apie Verygą. Neapykanta, susipriešinimas – tai šio karo pasekmės.

Live geo-tracking, once reserved for convicts’ ankle bracelets, was added to our phones, and what would have been called wiretapping in years past became a standard feature of countless applications. Soon we were sharing personal information without the slightest hesitation. This was encouraged, in part, by a new vocabulary. What were in effect privately owned surveillance networks became ‘communities’, the people these networks used for profit were ‘users’, and addictive design was promoted as ‘user experience’ or ‘engagement’.

Christopher Wylie – „Mindf*ck“

Šis karas tapo įmanomas todėl, kad apie mus pasidarė labai lengva rinkti informaciją: seniau GPS apyrankėmis buvo sekami tik nusikaltėliai, o dabar kiekvienas GPS sekimo prietaisą nešiojamės kišenėje. Galima matyti viską, ką skaitai, galima išmatuoti, kiek sekundžių ilgiau domiesi tau patinkančiu straipsniu. Galima žinoti, kas tavo draugai, galima žinoti, kur ir ką perki bei ką valgysi vakarienei. O kai tiek daug apie žmogų žinai, gali pradėti atakuoti jo silpnąsias vietas: gal jis jaučiasi nesaugus tarp migrantų, gal jam nepatinka sveikatos apsaugos sistema, gal jis bijo, kad iš jo atims ginklus, kuriais jis taip didžiuojasi. Taip, lašas po lašo, galima užauginti „alternatyvią dešinę“ – gal ne kiek užauginti, kiek leisti jai pasijausti stipriai, leisti jai laisvai reikšti savo pyktį ant kito pasaulio, kuris anksčiau lyg ir buvo gniaužiamas. Pradedi pykti ant gėjų, negrų, skiepų, mokslo, demokratų ir intelektualų, ir matai, jog darai tai ne vienas – pasirodo ir tavo kaimynai tokios pačios nuomonės. O kai visi kartu, tai jau – jėga, ir su šia jėga visiems reiks taikytis.

Silicio slėnis šioje dramoje spindi ne kaip: naiviai tikėdami, kad algoritmai ir technologijos vienareikšmiškai neša tik gėrį pasauliui, į daugelį problemų jie žiūri inžineriškai, bet ne filosofiškai, per moralės prizmę. Sprendžiami klausimai, kaip padidinti vartotojų socialiniuose tinkluose praleidžiamą laiką, ar kaip automatiškai algoritmo pagalba blokuoti melagienas, bet tai tik makiažas ant besiraukšlėjančio veido – nes iki galo neužduodamas klausimas, ar apskritai tokie socialiniai tinklai sukuria vertę visuomenei.

There is very little difference between a user endlessly swiping for more content and a gambler pulling the slot machine lever over and over.

Christopher Wylie – „Mindf*ck“