Colin Thubron: „The Amur River: Between Russia and China“

Man labai patinka tokios kelionių knygos, kuriose aprašomi turistams beveik neįdomūs pasaulio užkampiai. Ypač jeigu kelionės įspūdžiai pasakojami daugiausiai dėmesio kreipiant ne tiek į gamtos vaizdus ar buitines sąlygas, o į pokalbius su žmonėmis, regiono istoriją ir nuotaikas. Tokiose knygose visiškai netrūksta turistinių nuotraukų (visoje knygoje rasime tik vieną kelionės žemėlapį ir jokių paveiksliukų) ar kvapą gniaužiančių gamtos aprašymų: užtenka meistriškai detalaus pasakojimo ir jautiesi jau pažįstantis tą aprašomą pasaulio kampelį. Kelionės juk ne apie vaizdus, jos – apie emocijas.

Aišku, keliauti Tolimųjų rytų upe Amūru nuo pat jo ištakų Mongolijoje, iki žiočių Ochotsko jūroje sugalvotų ne bet kas. Žurnalistas ir keliautojas Colin Thuborn po Rusiją keliavo dar Sovietų Sąjungai gyvuojant, tad gana neblogai pažįsta Rusijos gyventojus, moka rusų kalbą. Tolimieji Rytai jį irgi nuolat traukia, jis labai daug žino apie šio regiono istoriją. Tai matosi ir knygoje: ją skaitant sužinojau daugybę įdomių faktų apie Rusijos ir Kinijos santykius, apie Nerčinsko sutartį 1689-aisiais, kuria Kinija su Rusija pasidalino pietų Sibirą (ir Kinija gavo didelius plotus į šiaurę už Amūro upės), apie vėlesnes sutartis, kuriomis Rusija perėmė Kinijos teritorijas prie Chabarovsko ir Vladivostoko, apie trumpai gyvavusią Želtugos respubliką, apie mongolų ordas ir rusų užkariautojus, mandžiūrų tautelės likučius ir dar daug daug visokiausių faktų faktelių. Palei Amūro upę turistų nesutiksi, tad bet koks užsienietis kelia įtarimų tiek Kinijoje, tiek Rusijoje. O jis ypač įtartinas dėl to, kad tiek visko daug žino apie regioną – tikriausiai šnipas. Tokiems nuotykiams reikia drąsos, net kai jau esi daug visko gyvenime matęs.

Amūro upė ilgai teka Rusijos – Kinijos siena. Abi šios imperijos viena su kita elgėsi atsargiai ir įtariai. Ir dabar Rusijos pakraščiuose į kiniečius visi žiūri su neapykanta, lyg jie tik ir telauktų, kaip atsiimti savo pietų Sibirą. Tame kažkiek racijos gal ir yra: Rusijos pusėje palei Amūrą gyvena gal tik keli milijonai gyventojų, o Kinijoje – dešimtys milijonų. Jeigu anksčiau Rusijos krantas buvo žymiai labiau išvystytas ir spinduliavo progresu, dabar ten viskas apleista, o pažanga matosi tik Kinijos krantuose. Nelengva matyti byrančią savo galybę, kai labai aiškiai matosi ir naujasis regiono lyderis: Kinija vystosi labai greitai. Įdomu ir tai, kad Kinijos žmonės labai neigiamų jausmų rusų atžvilgiu neturi: jei ir yra koks neteisybės ar skriaudos jausmas, tai čia jau kelių šimtmečių reikalas, rusai kiniečių akimis – vakarų civilizacijos atstovai, tad verti pagarbos. Mums tai gali atrodyti komiškai ir keistai, bet kinams kitoje Amūro pusėje stovintys stalinistinio stiliaus pastatai su kolonomis – geriausias įrodymas, kad Rusija yra labai arti senovės graikų kultūros. Trūksta gal tik antikinių skulptūrų. Iš Heihe 黑河市 miesto viskas matosi kitaip. To nereiktų pamiršti.

Vladimir Nabokov: „Pnin“

Džiaugiuosi, kad į šių metų Knygų klubo sąrašą pateko ši Vladimiro Nabokovo knyga. O dar labiau džiaugiuosi, jog ją skaičiau angliškai, taip, kaip originaliai ji ir parašyta. Knyga nedidukė, bet ją skaitydamas mėgavausi jos tekstu, skaičiau lėtai, ne kiek tikėdamasis veiksmo atomazgos, kiek gėrėdamasis žodžių žaismų, kartais mintyse pakartodamas stipriu rusišku akcentu tariamas angliškas frazes. Inteligentiško rusų emigranto tartis, naudojamos amerikono ausiai keistos gramatinės formos ar senamadiški, ne iš gyvos kalbos, o iš vadovėlių išmokti žodžiai – paveikslas nupieštas tiesiog tobulai.

Nabokovo „Pninas“ – knyga apie nepritapimą emigracijoje, o galbūt ir apie patį Nabokovą. Kartu tai knyga apie akademinį pasaulį, kurio žmonės ganėtinai nutolę nuo realybės, kurie labiau linkę knaisiotis po mažai kam žinomus žodynus ar problemas, tyrinėti tik savo pasaulį: gali būti labai išsilavinęs savo siauroje srityje, perskaitęs begales knygų, bet tai nereiškia, jog būsi ko pasiekęs už akademijos ribų. Nabokovo Pninas – kaip Stouneris, tik ne toks rezignavęs, jam iš tiesų norisi būti visuomenės dalimi, tik nesigauna. Aišku, Pninas svetimas ir dėl to, kad jis imigrantas, bet toje pačioje imigrantų bendruomenėje jis sutinka daug ko pasiekusių verslininkų bei sėkmingų žmonių. Pninas man – intelektualus akademikas, labai apsiskaičiusio žmogaus pavyzdys. Nors jis gali gali bet kuria proga cituoti klasikų veikalus ar deklamuoti eiles, tačiau yra visiškai nevaisingas savo darbais. Apsiskaitęs žmogus ne visada yra lyderis, žinios negarantuoja, jog būsi visuomenei reikalingas (tiesą sakant, jos net negarantuoja, kad būsi naudingas). Gal dar taip sutapo, kad šią knygą skaičiau vykstant Ukrainos karui ir vis viešojoje erdvėje buvo kalbama apie rusiško pasaulio kultūros (na, žinote, Dostojevskis, Čaikovskis ir pan…) ir rusiško pasaulio žiaurumo priešpriešą: man pasirodė, jog rusiškoji inteligentija, kaip Pninas, gal ir labai apsiskaitę, bet neradę savo vietos, prašvaistyti. O gal, deja, bergždi.

„The Best British Travel Writing of the 21st Century“

Šis maždaug trisdešimties straipsnių apie keliones rinkinys buvo mano kelių mano dienų desertas: vis laukdavau progos, kada galėsiu patogiai atsisėsti su knyga rankose ant sofos ir nusikelti vis į kitą pasaulio kraštą. Šiuose straipsniuose nėra jokių patarimų keliaujantiems, jokių lankytinų vietų sąrašų ar rekomendacijų: geriausi kelionių aprašymai yra tie, kurie talentingai atskleidžia kelionės jausmą ir nuotaikas. Net nesvarbu ar keliaujama į tolimą egzotišką šalį, ar tyrinėjama savo gyvenamo rajono aplinka, nesvarbu, ar pro akis prabėga tūkstančiai spalvotų nematytų vaizdų, ar aprašomi naktiniame traukinyje keliaujantys žmonės – svarbiausia yra jausmas. O tie jausmai ir graudina, ir verčia susimąstyti, ir priverčia pajusti dulkių, karščio ir prakaito kvapą. Leidžia kartu su autoriais išgyventi religinius jausmus (vienas iš straipsnių aprašo Islamo hadžą Mekoje, kitame autorius lydi savo tėvo induisto pelenus iki Gango upės). Priverčia pagalvoti, ar neatrodome keistai ir juokingai su savo fotoaparatais bastydamiesi po primityvius Afrikos kaimus, kurie jau seniai yra tapę turizmo pinigų kalykla be jokios autentikos – ir ar iš viso tikrąją autentiką galima pajusti neperimant vietinių gyvenimo būdo ir tame kaime nepagyvenus porą metų be patogumų.

The essence of travel is not to move but to feel.

Sakoma, kad kelionės atveria duris naujiems potyriams ir naujiems požiūrio kampams. Bet tai tik dalis tiesos. Keliaudami mes kartu nešamės ir savo duris, tam kad jas laikytume privertas. Labai retai iš tiesų pakeičiame savo požiūrį, labai retai iš tiesų bandome suprasti kitas kultūras, sunkiai įsigyvename į jų pasaulėžiūrą. Pakeliauti kelias savaites su turistų grupe po čiabuvių kaimus neužtenka.

Eliot Higgins: „We Are Bellingcat“

Šiais laikais internete tiek daug visokių duomenų šaltinių, kad bet kuris paprastas žmogus, apsiginklavęs IT žiniomis ir kantrybe gali nuveikti ne ką mažiau nei slaptosios tarnybos su plačiu agentų tinklu. Visi pastarojo dešimtmečio ginkluoti konfliktai buvo filmuojami nesuskaičiuojamų tūkstančių telefonų, begalės medžiagos patekdavo į socialinius tinklus ar pokalbių programėles – visą šią informaciją bet kas gali lyginti su žemėlapių duomenimis, palydovų nuotraukomis, gali matyti, kokie ginklai buvo naudojami, kas šaudė, kas dalyvavo, kas nukentėjo, kas darė nusikaltimus žmonijai. Žiaurumo nebenuslėpsi, tiesos nebesuklastosi. Bent jau taip mano iš tokių atvirų duomenų analitikų užaugusi agentūra „Bellingcat“.

Iš tiesų, „Bellingcat“ daugelį išmokė tikrinti faktus ir aklai nepasitikėti valstybių propaganda: daugelį dalykų labai norint galima patikrinti. Jei tokių tikrintojų daug – melas netruks išaiškėti. Knygoje aprašoma daug istorijų, kurios besidomintiems pasaulio aktualijomis neturėtų būti naujienos: MH17 lėktuvo numušimas BUK raketomis Donbase, Sirijos cheminių ginklų panaudojimo atvejai, Skripalių apnuodijimo istorija Londone, pasikėsinimas į Navalną ir pan – visur „Bellingcat“ tyrimų pagalba kaltininkai tapo aiškūs. Ir beveik viskas nustatyta vien tik iš viešų duomenų, socialinių tinklų profilių, skrydžių išklotinių, nutekintų duomenų bazių, tam nereikėjo infiltruoto agentų tinklo spec. tarnybose. „Bellingcat“ veiklą grindžia principu, kad visi teiginiai turi būti patvirtinami nuorodomis į šaltinius, tam, kad kiekvienas skaitytojas pats galėtų pasidaryti savo išvadas. Bet kokį teiginį privalu vertinti skeptiškai, bent jau tol, kol nėra tai patvirtinančių įrodymų. Tačiau svarbu ir tikėti, kad tiesa egzistuoja, skeptikas negali tapti ciniku, kuris galvoja, jog vienos tiesos niekada nebūna ir viskas priklauso tik nuo požiūrio kampo. Tokiais cinikais dažnai tampa Rusijos apologetai, kurie, negalėdami atremti faktų, įrodančių Rusijos kaltę, užima cinišką poziciją „visi čia visur meluoja ir tiesos niekas nesužinos, tad net neverta ginčytis“. Verta, tiesa egzistuoja. Ji patikrinama.

Tiesa, pradžioje Bellingcat buvo tik organizacija, dokumentuojanti visokiausius nusikaltimus prieš žmoniją bei renkanti to įrodymus iš viešų šaltinių. Pastaruoju metu ji turi vis didesnę galią ir prieigą ir prie ne visai viešų šaltinių. Taip, Rusijoje galima nelegaliai nusipirkti skambučių išklotines, taip, Rusijoje galima gauti pasų duomenis (ne už dyką), turint pažįstamų galima prieiti prie dar visokių jautresnių duomenų. Tad Bellingcat virto kažkuo daugiau nei vien tik OSINT (open source intelligence) agentūra. Svarbus pokytis buvo ir ryžtas apsimetus FSB pareigūnais su Navalnu skambinti jį nuodijusiems FSB agentams: to paprasti žmonės iš internetų tikriausiai nedarytų. Tai tikriausiai „Bellingcat“ silpnybė – propagandos mašinoje juos gali paversti nebepatikimu šaltiniu, nes akivaizdu, jog jie savo barikadų puses jau pasirinko. Kaip kad ir savo barikadas buvo pasirinkęs ir Julian Assange (Wikileaks): pradžioje buvęs tiesiog informacijos viešintoju greitai tapo politiniu įrankiu.

Kad ir kaip ten būtų, visada svarbu naudotis savo paties galva ir tikrinti faktus. Būti skeptišku, bet netapti cinišku. Tiesa egzistuoja.

Shane O’Mara „In Praise of Walking“

Paskutinėmis 2020-ųjų metų dienomis supratau, jog karantino metu užsisėdėjau namie ir beveik nebejudu. Tada nusprendžiau trūks-plyš, bet kiekvieną dieną nueiti bent jau po 5 tūkstančius žingsnių. Žingsnių kiekis neambicingas, bet jį pasiekti kiekvieną dieną – gana nelengvas iššūkis. Kartais lyja, kartais tingisi, kartais šiaip nėra nuotaikos, bet jau daugiau nei 400 dienų savo tikslą pasiekiau. Sunkiausia buvo izoliuojantis sergant COVID: į lauką išeiti negali, o penkis tūkstančius žingsnių suvaikščioti bute sukant ratus aplink stalą ar migruojant tarp kambarių nelengva. Bet ir tai įveikiau.

Kad jau išsiugdžiau tokį vaikščiojimo įprotį, tai knygyne akis užkliuvo už Shane O’Mara knygos „In Praise of Walking“. Knyga trumputė, labai kuo neypatinga, bet perskaičiau maloniai. Joje pasakojama apie įvairiausius vaikščiojimo privalumus, pradedant tuo, kad mums išmokus vaikščioti ant dviejų kojų, atlaisvinome savo rankas nešuliams ir baigiant vaikščiojimo bendruomenine svarba: kareiviams žygiavimas padeda tapti koviniu vienetu, procesijomis ir eisenomis vienija žmones ir pan. Aišku, nereikia pamiršti ir vaikščiojimo teikiamų sveikatos privalumų: vaikštant patiriama žymiai mažiau traumų nei bėgiojant, o ir pavargstama mažiau, nors nauda sveikatai, širdžiai ne ką mažesnė.

Pats įdomiausias vaikščiojimo teikiamas privalumas – ėjimas padeda žmonėms būti kūrybiškesniems, leidžia pabūti su savo mintimis. Ypač, jei einant iš ausų nekyšo ausinės ir vaikštai vienas: einant negali „skrolinti“ interneto bei socialinių tinklų, vaizdai keičiasi gana lėtai, tad tai puikus laikas sau. Pastebėjau, kad tokių pasivaikščiojimų metu nudirbu daugiausiai darbų ir sugalvoju daugiausiai problemų sprendimų. Autorius sako, kad toks pasivaikščiojimas vien tik su savo mintimis prilygsta miegui – dažnai ryte pabundi su naujomis idėjomis. Einant nesunku pasiekti psichologo M. Csikszentmihalyi aprašytą tėkmės (flow) būseną ir nugrimzti į savo mintis.

Romas Treinys – „Dziedas“

Sunku šią knygą vertinti vienu matu – galėtum sakyti, kad neišpasakytai skani, tik iki galo neišmaišyta ir vietomis prėska, su nuobodžiais grumzuliukais. Jei būtų vien pasakojimas apie Plunksnelę ir Dzūkijos kaimus – „Dziedas“ būtų viena labiausiai man patikusių šiuolaikinių lietuviškų knygų. Tačiau dalys apie senesnius laikus – ne tokios ryškios, labiau mėgėjiškos, nedarančios įspūdžio, tad net nežinau, kaip šią knygą vertinti kaip visumą. Gal tiesiog pritrūko gero redaktoriaus? Deja, nesužinosime, nes autorius jau miręs. O ir knygos kelias į leidyklas nebuvo labai lengvas.

Noriu pagirti knygos dalis apie tarpukario ir šių laikų Dzūkiją: fantazijos ten nemažai, bet kaimo charakteris ir veikėjai nupiešti talentingai, galėtum ir patikėti, jog viskas taip ir buvo. Gal ir galima sakyti, kad tai gana paprastas pasaulis – visada žinai, kas atstovauja gėriui, o kas blogiui – bet bravūros, optimizmo ir šaunumo herojams nestinga net sunkiausiomis bei žiauriausiomis akimirkomis. Dzūkijos žmonės visada turi savo požiūrį į pasaulį, ir žaidžia ne stipriųjų primestomis taisyklėmis – iš esmės, jie nepalaužiami. Gal tai ir naivus požiūris, bet jis kažkuo žavus, tokio optimizmo mūsų romanuose mažoka, mes mieliau linkę giedoti graudžius verksmus. Su malonumu tokių herojų kompanijoje išlenkčiau alaus po kaimo beržu ir išklausyčiau jų porinamas neįtikėtinas istorijas. Na, arba jas galima perskaityti šios knygos puslapiuose. Beveik taip pat gerai.

Mėnuo be socialinių tinklų

Praėjo mėnuo nuo paskutinio apsilankymo Facebooke. Tą laiką nesilankiau ir Instagrame, per šį mėnesį perskaičiau tik kelis Twitterio threadus, į kuriuos mane gana netikėtai nuvedė nuorodos internete. Pirmas kelias dienas buvo šiek tiek sunku – bent jau iki tol, kol šių programėlių neišsitryniau iš pagrindinio telefono ekrano. Buvo susiformavę tokie nevaldomi įpročiai, kad bet kurią nuobodulio akimirką instinktyviai griebdavau telefoną ir atsidarydavau Facebook naujienų srautą: užteko, kad Facebook neliktų pagrindiniame ekrane, kad šis įprotis apmalštų. Tiesa, jis vis dar visiškai neišnyko: nuobodžiaudamas vis dar griebiu telefoną, perskaitau naujienų portalus, ir, susigėdęs, vėl jį paslepiu kišenėje. Ką mes veikdavom laukdami lifto prieš dvidešimt metų?

Įdomu, kad po kelių dienų abstinencijos socialinių tinklų visai nepasigedau. Nepasigendu jų ir dabar, mėnesiui praėjus. Tikriausiai nepasigesiu ir toliau, nes planuoju ir toliau stengtis juose lankytis retai. Supratau, jog didžioji socialinių tinklų turinio dalis yra tapusi visiškai man neaktuali: asmeninės draugų naujienos jau seniai dingo iš Facebook, jame dominuoja „influencerių“, nuomonės formuotojų ir aršiausių politinių nuomonių srautas. Apie tai, kuo gyvena draugai, labai smagiai sužinojau vakarėliuose ar asmeniniuose susitikimuose – buvo gera pabendrauti gyvai. Kiekvienos dienos naujienos apie tai, ką pasakė Šimonytė ar kuo pasipiktino Nausėda – ne itin svarbios. Net jei tą dieną naujienų sraute tai atrodo svarbu, bet ar dabar, po mėnesio, verta būtų jas skaityti? Atsitolinęs supranti jų menką vertę.

Svarbiausia, šį mėnesį gyvenau gana ramiame burbule, kuriame vakserių/anti-vakserių, Kinijos-Taivano, Galimybių paso / gėjų / šeimų maršo diskusijos beveik neegzistavo. Ši ramybė – neįkainojama, jaučiu, kad pats tapau geresnis ir mažiau teisiantis. Net kai kurie aršūs pažįstami, kurių aštrias mintis prieš skiepus tekdavo kasdien skaityti, tapo visai normaliais žmonėmis: pasirodo, kad jie ne vien tik visą gyvenimą dedikavę kovai prieš sistemą, jie ir knygas skaito, ir dovanas perka ir šiaip yra mieli, šilti, žmogiški žmonės. Gal ir su ydomis, bet ne tokie jau radikalūs. Susipriešinimo už Facebook ribų yra žymiai mažiau. Ir tai man labai patinka.

Vienintelis dalykas, kurio šiek tiek gaila prarasti – Facebook eventai. Pažįstami mėgsta naudotis Facebook draugams kviesti į svečius, gimtadienius ar pasibuvimus, tad jei nesinaudoji Facebook – gali kvietimo ir nepamatyti. Na, artimiausi draugai pakviečia asmeniškai, bet šiokio tokio nepatogumo yra. Visa kita – vien pliusai.

Nesakau, kad liksiu visiškas socialinių tinklų abstinentas, bet tikėtina, jog mano juose praleistas laikas išliks dešimteriopai mažesnis nei būdavo prieš šį eksperimentą.

Mėnesio atostogos nuo socialinių tinklų

Vienoje iš savo esė dar prieš antrąjį pasaulinį karą George Orwell rašė, jog jam neduoda ramybės viena mintis: kuo daugiau pasaulyje technologinio progreso ir masinės medijos, tuo mažiau vidutinis žmogus ką nors kuria. Dar prieš šimtą metų, kai kiekviename bute nebuvo radijo, žmonės atėję į svečius vienas kitą linksmindavo: grodavo pianinu, dainuodavo, deklamuodavo eilėraščius, gal būt net patys ką nors sueiliuodavo. Dažniausiai tai nebūdavo labai geros kokybės eilės, dainuodami irgi nusidainuodavo, nebūtinai pataikydavo į natas, bet kone kiekvienas stengdavosi ir bent kažkiek tobulėdavo. Atsiradus radijui ir muzikos įrašams daug kas pasikeitė: jeigu nori pasiklausyti muzikos, gali įsijungti garsaus dainininko įrašą ir pasaulinės kokybės muzika skambės tavo namuose: kaimyno žmona dainavimo kokybe čia niekaip negalės konkuruoti. Ilgainiui, šios technologijos dėka tapome pasyviais klausytojais, o nebe kūrėjais: mažai kam norisi kaimynų baliuje skambinti pianiną ar dainuoti arijas, paprasčiau įjungti radiją. Pacituočiau tiksliau, bet dabar nors užmušk niekaip neatrandu tikslios citatos, nors dar prieš kelias dienas buvau atradęs ją kažkuriame komentare interneto platybėse. Neužsisaugojai – nebeatknisi (tas man, beje, irgi neduoda ramybės).

Internetas, o ypač socialiniai tinklai, irgi juda ta pačia linkme: bent jau aš pastebiu, kad esu tapęs pasyviu skaitytoju, tik retkarčiais kam nors paspaudžiu „Like“ ir jau visiškai išskirtiniais atvejais parašau kokį komentarą. Bet dažniausiai tiesiog skaitau srautą, „skrolinu“, „skrolinu“, stabteliu, nes akis užkliūna už kažkieno naujos profilio nuotraukos, vėl „skrolinu“ tolyn, iki kol išblėsta vakaro jėgos ar jau būna laikas persijungti į kitą socialinį tinklą, kuriame viskas vyksta lygiai taip pat. Pačiam ką nors sukurti nekyla rankos, nes nesąmoningai lygini save su ką tik perskaitytais „influencerių“, žymių politikų ar ekonomistų tekstais ir po jais esančiais šimtais komentarų. Iš vienos pusės, mano nuomonė tikrai ne tokia svarbi, kad ji sulauktų tiek dėmesio; iš kitos pusės, pasiskaitęs tuos komentarus jų nelabai ir norėtum: ten vyksta atvira kova be taisyklių, įžeidinėjimų olimpiada ir aukštojo meistriškumo trolinimo varžybos. Gal tai ne man, geriau „paskrolinsiu“. Dar truputį. Ir dar.

Turiu tokią hipotezę, kad internetą sugadino statistika. Tol, kol kiekvienas nematė, kiek kas turi sekėjų, komentarų ar „patiktukų“, ir tol kol šie mažareikšmiai skaičiai nebuvo tapę interneto valiuta, internetas buvo žymiai įdomesnis. Niekas nieko nebandė parduoti, niekas neturėjo tikslo rašyti kuo aštriau „nes bus didesnė diskusija“, niekas „nekūrė contento“ – rašė kas patinka. Turbūt ir dabar rašo, tik automatiniai algoritmai tokių įrašų man beveik nerodo – viską nulemia statistika: populiarūs autoriai ir įrašai viską sraute nukonkuruoja. Tik, priešingai nei Orwello pavyzdyje, dabartiniai populiarūs autoriai nebūtinai dainuoja geriau už kaimyno žmoną, tiesiog kaimyno žmonos sraute nesigirdi, nes jos dainos „neoptimizuotos“.

Noriu pabandyti bent mėnesį nesinaudoti socialiniais tinklais ir atsiradusį laiką skirti kam nors kurti: ar įrašams čia, ar kokiai duomenų analizei, ar knygų recenzijoms (jų perskaitau kaip niekad daug, bet vis neprieinu prie jų aprašymų – vis „skrolinu“, „skrolinu“, „skrolinu“). Nebus lengva, mano priklausomybė telefonui yra panaši į užkietėjusio rūkaliaus įpročius. Lauki lifto? Patikrink Facebook. Turi laisvą minutę? Pažiūrėk, kas naujo Twitter. Važiuoji taksi? Būtinai peržiūrėk Instagram. Kažkurią dieną sąmoningai stengiausi neatidaryti Facebook programėlės – pagavau save tris kartus nesąmoningai ją atsidaręs. Aišku, kaip mat uždariau, bet buvo apie ką pagalvoti.

Atostogos nuo socialinių tinklų prasidės nuo savaitgalio.

Roberto Bolaño – „2666“

Šį storą storą romaną į rankas paėmiau dėl labai gerų atsiliepimų. Ją rekomendavo ir pažįstami, kurių nuomonę apie knygas labai gerbiu, ir pasaulinio garso literatūros kritikai. Sako, kad šis magnum opus autoriui turėjo atnešti Nobelio literatūros premiją (nors, tiesa, romanas buvo išleistas jau po mirties, o mirusiems Nobeliai neteikiami: matyt negyvėliai premijomis nepakankamai džiaugtųsi). Bet man jis pasirodė toks vidutiniškas. Vietomis kaip ir neblogas, vietomis kaip ir stipriai nuobodokas, vietomis neišbaigtas, vietomis per mažai redaguotas, o apskritai – ganėtinai ištęstas ir ganėtinai apie nieką.

Na, ne visai apie nieką. Apie Lotynų Ameriką, apie bukinantį smurtą prieš moteris, apie kažkur plaukiančią gyvenimo tėkmę, apie literatūros kritikus, rašytojus, leidėjus, žurnalistus. Knygą iš tiesų sudaro penkios knygos, kurios tarpusavyje beveik nesusijusios, bet nei viena jų iki galo manęs taip ir neužkabino, nepasiglemžė iš manęs laisvų vakaro valandų. Skaičiau, nes vis kažko tikėjausi, bet taip ir likau suvedžiotas. Taip, knygoje buvo nemažai įdomių inkliuzų, nemažai mažų istorijų, kurios lyg vijoklio šakelės išsiraizgydavo tolyn nuo pagrindinio pasakojimo, bet paskui kažkaip staiga nudžiūdavo nesukrovusios pumpurų anei žiedų. Toks ir tikslas: visi veikėjai knygoje greitai dingsta, nei viena istorija iki galo neišrišama, ir tik skaitytojas kaltas jei kažkada ima patikėti, kad pasakojimas link kažkur veda. Vienoje recenzijoje radau gerą knygos apibūdinimą: „ambicingas, bet deja, nenusisekęs, bandymas parašyti didingą ir įspūdingą romaną“. Likau kaltas, kad man trūko siužeto, trūko sudėtingų veikėjų asmenybių, trūko gilios temos, trūko to „vau!“ momento.

Aišku, „2666“ nėra smagi knyga, ji ir tokia nesiekia būti. Trys šimtai puslapių kone kriminalinės kronikos puslapių apie nužudytas moteris turi skaitytoją arba atbukinti, arba priešingai – leisti jam suprasti, kad kronika nėra vien statistika, po ja slypi realios asmenybės. Bet tai labiau vargina, po kiek laiko pradedi kovoti su savimi, kad nepraleidinėtum pastraipų. Iš kitos pusės, gal parašyti itin nuobodžią ir bereikšmę knygą yra didžio talento požymis? Gal iš tiesų tai postmodernistinis šedevras? Ar skaitytojui neturėtų būti gėda, kad jam tos moterys tapo tokios nesvarbios, kad net negali prisiversti visko iki galo apie jas perskaityti?

Vieneri metai skaitymo

Prieš keletą dienų suėjo lygiai metai, kai laikausi tradicijos kiekvieną dieną bent po valandą skaityti kokią nors knygą. Pernykštis karantinas ganėtinai stipriai smogė į galvą ir rudeniop pastebėjau, jog vis daugiau laiko prašvaistau „skrolindamas“ socialinius tinklus vietoje to, kad daryčiau tai, kas man iš tiesų patinka. Per tokius įpročius visai nelikdavo laiko mano aistrai knygoms, jas nukonkuruodavo „šlamštiniai skaitiniai“ telefone: juk Facebook srautas visada po ranka ir jam nereikia jokio prisiruošimo. Taip gimė idėja trūks plyš per dieną bent po valandą rasti laiko rimtesniam skaitymui. Šiandien jau esu ištempęs 377 dienas.

Nesakyčiau, kad buvo lengva šios grandinės nenutraukti: paradoksalu, bet sunkiausios dienos skaitymui buvo atostogos. Kai įeini į kasdienį ritmą ir rutiną, skaityti lengva: tam skirtas laikas su kavos puodeliu tuojau po pusryčių, arba ramus vakaro laikas, kai dukra jau išėjusi sapnuoti. Atostogos šią rutiną sujaukia, svarbiau tampa nauji įspūdžiai, bendravimas, ilgos vakarienės, vaikščiojimai naujuose miestuose ar tiesiog ilgų nuotolių vairavimas. Bet visgi sugebėjau. Nepraleidau nei vienos dienos.

Per šiuos metus jaučiu, jog mano skaitymo įpročiai irgi pasikeitė. Perskaičiau panašų kiekį knygų kaip ir kiekvienais metais (apie penkiasdešimt), tačiau jos tapo žymiai storesnės ir solidesnės. Suvalgiau visus tris Baltušio dienoraščių tomus (kone keturi tūkstančiai puslapių!). Ayn Rand „Šaltinis“ net nepasirodė itin storas. Tomo Mano „Užburtas kalnas“ – idealaus storio klasikinis romanas. Vis nenorėjau, kad Džordžo Orvelo „Essays“ pasibaigtų (pasibaigė po 1350 puslapių – mielai būčiau skaitęs dar tiek pat). Išugdytas įprotis kasdien po valandą skirti knygoms mane prijaukino prie storų knygų, jog manęs nebegąsdina, priešingai – su nekantrumu laukiu, kol imsiuos ko nors ilgesnio ir sunkesnio.

Be to, naujasis įprotis pakeitė mano požiūrį į socialinius tinklus. Taip, vis dar ryte pabudęs jaučiu nenumaldomą norą praversti Facebook naujienas – dažniausiai su tuo ir nekovoju. Tačiau labai greitai viskas tampa nuobodu ir jau tada su nekantrumu laukiu, kada galėsiu susirangyti ant sofos su kavos puoduku ir mėgstama knyga. Socialinių tinklų priklausomybės neatsikračiau (na, ir neturėjau tokio tikslo), bet jaučiu, kad po truputį link to artėju. Lėtokai, bet į tą pusę.

Kol kas šį įprotį tęsiu – gal pavyks nepraleisti dienos be skaitymo dar metus ar du (o gal ir dešimtį?). Mane tai džiugina.