Category: Pastebėjimai

Oliver Darkshire: „Once Upon a Tome“

Knygos, PastebėjimaiLeave a comment

Antikvarinių knygų pardavėjų pasakojimais, lygiai kaip bjaurieji ančiukai išauga į auksines žąsis, taip ir paprasti knygų mėgėjai kartais tampa retų knygų kolekcininkais. Sunku pilnai paaiškinti to priežastis, bet ta pirmykštė kolekcininko aistra matyt tyliai ir nematomai rusena kone kiekviename knygas mylinčiame žmoguje, kol vieną visai atsitiktinę apniukusią dieną jis padaro lemtingą sprendimą po kurio kelio atgal jau nebebus – jis nusiperka seną antikvarinę knygą. Vėliau būtinai seks dar daug kitų žingsnių šiuo keliu, kurio pabaigoje galima pamatyti jau devyniasdešimt metų sulaukusį, per knygas nebegalintį išeiti iš savo kambario vienišą knygų kolekcininką, kuris nuolat skundžiasi, kad jo vaikai ir anūkai visiškai nevertina jo visą gyvenimą rinktos Bibliotekos. Šiame kelyje atpažįstu ir save.

Oliver Darkshire keletą metų dirbo viename iš Londono knygų antikvariatų ir savo knygoje labai vaizdžiai pasakoja istorijas iš knygyno gyvenimo: apie knygas, apie pirkėjus ir pardavėjus, keistus terminus, keistenybes, retenybes, asmenybes, ekscentrikus, našlaujančius pensininkus ir kolekcininkus. Kaip tik prieš kelias savaites labai panašiame knygyne lankiausi Romoje – su trimis kalbomis žodžius beriančia pagyvenusia pardavėja, kuri vis drebančiomis kojomis lipo ant sulūžusios kėdės ieškoti man knygos apie Rusiją. Knygyne tvyrojo toks pats chaosas kaip ir knygoje: pardavėja nuolat tarp knygų pamesdavo savo telefoną, kurio jai vis prisireikdavo paskambinti kitiems antikvarams, neberasdavo prieš dvi minutes rankoje laikytos knygos, per popierių krūvą lipdavo pasiekti kokio senesnio folianto, prancūziškai pabardavo neaišku iš kur išdygusius vaikus, kurie imdavosi su pasimėgavimu sukti seną gaublį ir tada vėl lyg niekur nieko tęsdavo pokalbį su dar vienu klientu, kuris ieškojo kažkokio labai specifinio muzikos natų leidimo, geriausia su žymaus jau senokai dausų chorams diriguojančio dirigento anotacijomis.

Antikvariniai knygynai šiais laikais jau dažniausiai kitokie, nes viską pakeitė internetas. Retos antikvarinės knygos parduodamos aukcionuose, jų kainas galima rasti internete. Rimtesni antikvariatai įsidiegė ir valdymo sistemas, verslas nėra vien hobis, iš jo gal net galima uždirbti. Meno kūrinius daug kas perka dėl „investicijos“, tikėdamiesi kainų augimo, tuo tarpu retų knygų rinka kitokia: dažniausiai tai nebus vienintelis egzempliorius, niekas nesitiki uždirbti iš kainos kilimo, knygas perka tik dėl savo malonumo. Dėl to ši sritis labai specifinė, joje daug romantikos ir mažai pinigų. Bet užtat knygas mėgstantys žmonės – keistos asmenybės, fanatiškai besidominčios kokia nors siaura sritimi ir žinančios tūkstančius įdomybių. „Once Upon a Tome“ šias knygyno gyvenimo įdomybes papasakojo labai gyvai ir smagiai.

Birutė Davidonytė, Dovydas Pancerovas – „Pranešėjas ir Prezidentas“

Knygos, Lietuva, Pastebėjimai, , ,

Davidonytės ir Pancerovo naujoje knygoje apie prezidentą Nausėdą skandalo mažokai: didžioji dalis įtartinų faktų sekantiems Lietuvos politinį gyvenimą ir taip jau viešai žinoma. Klausimai apie Nausėdos rinkimų kampanijos finansus buvo keliami dar rinkimų metu (atsakymai liko pilkame šešėlyje, o daugiau niekas neturėjo politinės valios ten knaisiotis), prezidento asmeniškumai politinėse kovose (Dulkio, Linkevičiaus, Karoblio atvejai) irgi visiems buvo kaip ant delno. Istorija su Valstybės Saugumo Departamentu, kai VSD pareigūnai vykdė žmonių „tikrinimo“ paslaugas taip pažeisdami daugelio asmenų teisę į privatumą paprasto piliečio asmens Gitano Nausėdos naudai gal kiek mažiau žinoma, bet jeigu joje daug tiesos, tai ji labiau inkriminuoja VSD vadovą Darių Jauniškį, o ne patį Nausėdą. Galų gale daug kas iš nepatirties gali padaryti klaidų ar užsiprašyti neįmanomų dalykų. Tebūnie.

Visgi svarbiausi knygoje piešiami prezidento Nausėdos bruožai yra puikybė ir idėjų, apart abstrakčios ir nelabai kam aiškiai suvokiamos „gerovės valstybės“, neturėjimas. Gal net nevadinčiau to puikybė, o tiesiog įžeidumu ir plona oda, kai kritika priimama asmeniškai ir į ją itin jautriai reaguojama: atrodo, kad veliamasi į smulkmenas, nematant esmės, ambicingai užsispiriama visai ne vietoje, dirbama nuolat sekant reakcijas viešojoje erdvėje ir niekada neprisiimant nepopuliarių sprendimo naštos. Aišku, Nausėda rinkimus laimėjo su tautos vienijimo idėja: žmogus, neturintis aštrių kampų ir visada pasiryžęs visus išklausyti, bet nieko pats nesprendžiantis, pradžioje būna visiems geras, bet greitai paaiškėja, kad sprendimų ieškoti reikia eiti kitur. Paaiškėja, kad be abstrakčių frazių nieko daugiau neslypi, pačiam prezidentui žaidimas tampa nuobodus ir dienotvarkėje atsiranda vis daugiau tuščių langelių. Kaip rašoma knygoje, galų gale prezidentūros kanceliarijoje darbas tampa tik imituojamas, atsiranda laiko net kompiuteriniams žaidimams. Vis tiek juk įtaka menka.

Iš kitos pusės, gal čia irgi nieko tokio labai blogo. Kaip savo knygoje apie prezidento instituciją „Mums reikia vado?“ rašo Mažvydas Jastramskis, Lietuvoje prezidento institucijos galių ribos turi labai daug vietos interpretacijai: iš esmės, kiekvienas prezidentas pasiima tiek rolių, galių ir įtakos, kiek jam pačiam pritinka pagal asmenybę. Adamkaus prezidentūra ir Grybauskaitės prezidentūra – labai skirtingos institucijos. Tad gal ir nieko tokio, kad Nausėdos prezidentūra – su mažiau įtakos, labiau reprezentacinė, simbolinė figurehead be aiškesnių tikslų ir darbotvarkės. Kiek panaši į Nausėdos rolę SEB banke: reprezentacinė figūra, mokanti sutelkti auditoriją, svarbi banko sprendimams, bet ne pati atsakinga už verslo rezultatą. Niekas nesiginčys, jog šioje rolėje jis buvo pilnai save atradęs.

Džonatanas Sviftas – „Guliverio kelionės“

Knygų klubas, Pastebėjimai, Visuomenė

Vaikystėje „Guliverio kelionės“ prilygo Baronui Miunhauzenui: siureali ir linksma pasaka, bet nieko labai ypatingo. Pernai metais net kelis kartus akis užkliuvo už užuominų, jog Džonatanas Sviftas laikomas vienu geriausių britų rašytojų, ištobulinusių politinės satyros žanrą (kadangi XVIII amžiaus pamfletininkai kaip tik buvo aukštumoje, tai – ypatingas pagyros ženklas). To vedamas, labai norėjau dar kartą perskaityti „Guliverio keliones“ suaugusiojo akimis. Ir šį kartą originalia kalba. Kadangi dar Londone nusipirkau Džonatano Svifto laiškų ir dienoraščių knygelę, mano pažintis su Guliveriu ir jo kūrėju tapo kiek gilesnė nei iš pradžių tikėjausi.

„Guliverio kelionės“ pranoko mano ir taip gana aukštus lūkesčius. Aštuoniolikto amžiaus kalba gal ir ne pati lengviausia skaityti, bet istorijos tekstas ne kartą mane privertė sustoti ir pažvelgti į pasaulį visai kitaip. Ir, kas geriausia, kad viskas taip paprasta, kad net šešiametei dukrai galima paaiškinti, ką vienu ar kitu keistu palyginimu autorius norėjo pasakyti. Kad karai vyksta dėl visiškų smulkmenų, kad žmonės gali būti žiaurūs, kad logiškai galvojant, elgiamės labai keistai, mūsų moralė ne visada veda teisingu keliu. Žinant to meto įvykius (o tam tikrai kartais reikia paaiškinimų), „Guliverio kelionės“ sužiba visomis spalvomis: Liliputija (Anglija) kovoja su Blefuska (Prancūzija) dėl visiškai juokingos priežasties – vieni kiaušinius daužia buku galu (katalikai), o kiti – smailu (protestantai). Smailaus galo šalininkai irgi seniau daužė kiaušinį buku galu, kol jų karalius netyčia neįsipjovė sau į pirštą (konfliktas su popiežiumi). Net šiuolaikiniam žmogui „Guliverio kelionių“ temos yra drąsios: kalbama ir apie tai, kaip Liliputijoje Guliveris užsitraukia nemalonę nes savo šlapimu užgesina gaisrą karaliaus rūmuose, minimos Guliverio tuštinimosi problemos. Bet svarbiausia, kad „Guliverio kelionės“ labai tiksliai aprašo žmogiškas problemas ir būdą: tarkim Liliputijoje pasirodžius Guliveriui viena didžiausių problemų buvo ta, kad visi norėjo į jį pažiūrėti – o kol visi traukė į jį užmest akį, laukai buvo nedirbami, šaliai grėsė badas. Ar tai ne socialinių tinklų metafora? Ar tikrai problemos, kuriomis rūpinasi minios, yra tokios svarbios?

Man labai patiko ir pasakojimas apie Laputą – skraidančią mokslininkų salą, kurioje visi stengiasi sugalvoti vis gudresnių būdų pagerinti gyvenimą ir nedirbti. Jie labai protingi, bet vis tiek visi skursta, nes niekas projektų nepriveda iki galo. Laputoje netgi yra sukurta mašina, kuri atsitiktiniu būdu iš mokslininko jaunystės užrašų sudėlioja atsitiktines frazes – mokslininkas mano, kad jam nieko nereikės daugiau galvoti ir atradinėti, nes ši mašina viską išgalvos. Panašu į šiuolaikinį dirbtinį intelektą ir ChatGPT? Kaip knygai, rašytai prieš tris šimtus metų – labai gerai.

Ciceronas apie gedulą ir paguodą

Filosofija, Gyvenimas, Knygos, Lifehacks, Pastebėjimai, ,

Gruodžio pirmosiomis dienomis mirė mano tėtis, tad mintys apie gedulą man – vis dar aktuali tema. Knygyne pamatęs nedidelę Cicerono knygelę „How to Grieve“, nesusilaikiau jos nepaėmęs.

Iš tiesų, tai ne Cicerono rašyta knyga, jos istorija kiek painesnė. Mirus Cicerono dukrai, jis jos labai gedėjo, bet, per kelias savaites, viską gerai apsvarstęs, sugebėjo filosofijos pagalba save įtikinti, kad liūdėti nėra ko. Sakoma, kad vien logikos ir racionalių argumentų dėka jam pavyko save ištraukti iš gilaus liūdesio (o kai kas gal ir sakytų – depresijos). Savo argumentus jis sudėjo į knygą „Paguoda“ („Consolatio“), tačiau ji pilnai iki šių dienų neišliko: liko tik kelios nuotrupos ir citatos, kitų autorių atpasakojimai. Nepaisant to, knygos turinys yra ganėtinai aiškus, pagrindines tezes nesunku atkurti. XVI amžiuje vienas leidėjas būtent taip ir padarė – 1583 metais italas Carlo Sigonio paskelbė sensaciją, jog atrastas originalus Cicerono knygos lotyniškas tekstas ir jį išleido kaip atskirą knygą. Šiais laikais beveik neabejojama, kad tai klastotė (lingvistiniai požymiai rodo, kad knygoje naudota kalba ir frazės labiau atitinka XVI amžių, o ne originalius Cicerono laikus), bet tai labai gera klastotė – panašų tekstą su tokiais pačiais argumentais Ciceronas tikrai galėjo parašyti.

Tad kokie Cicerono argumentai, kur jis ieško paguodos? Jo manymu, gyvenimas yra sunkus ir kupinas kančios bei nusivylimo, tad mirtis yra poilsis. Po mirties arba žmogaus nebelieka (tad nebelieka ir jo kančios), arba jo laukia amžinas gyvenimas. Jeigu žmogaus kančios nebėra, tai reikėtų džiaugtis, o ne liūdėti; jei žmogus gyvens amžinai, tai irgi nėra ko liūdėti, nes jis niekur nedingo, tik perėjo kitur, anapus. Taip, kad mes neliūdime ir nepergyvename dėl sielų, kurios dar nėra gimusios (niekas per daug negalvoja kaip ten jos jaučiasi prieš gimimą ar netgi prieš apvaisinimą), taip ir nereiktų per daug sukti galvos dėl to, kaip jos gyvena po mirties. Tad iš viso to išplaukia, jog mirusio gedima ne tiek dėl mirusio, o dėl pačio savęs – o tai iš principo yra labai savanaudiškas veiksmas (Antikos idealams, kai siekiama gėrio ar garbės tai vienas iš didžiausių įžeidimų). Mirusieji, Cicerono nuomone, tikrai nenorėtų, kad likę gyvieji dėl jų mirties sustabdytų savo gyvenimus ir daugiau nebepatirtų laimingų akimirkų: juk patys mums artimiausi mums linki gero, jiems mūsų begalinio liūdesio tikrai nereikia. Geriausia, ką reiktų daryti gedinčiąjam: prisiminti mirusiojo geriausias savybes ir naudoti jas kaip sektiną pavyzdį. Vietoje užsidarymo savyje eiti į pasaulį ir toliau gyventi savo gyvenimą pagal mirusiojo idealus. Įtikinama.

Ar šiuolaikinis dirbtinis intelektas jau padarė proveržį?

Filosofija, Pastebėjimai, Programavimas, Visuomenė, ,

1726 metais Džonatanas Swiftas išleido savo populiariausią knygą „Guliverio kelionės“, kurioje buvo aprašoma ir kelionė į skraidančią salą Laputą. Salos gyventojai – labai protingi, bet nelabai tikrame gyvenime besigaudantys mokslininkai, kurie vis prigalvoja visokiausių keistenybių, turinčių visiems palengvinti gyvenimą. Vienas toks išradimas yra milžiniška mašina su daugybe ratų ant kurių pritvirtintos lentelės su įvairiausiais žodžiais, paimtais iš išradėjo jaunystės užrašų: patempus virvelę tie ratai sukasi ir žodžiai susidėlioja daug maž atsitiktine tvarka į sakinius. Dažniausiai ne itin prasmingus, bet kartais juose yra reikšmingų frazių, kurias kaip mat į knygas surašo penkios dešimtys prie mašinos dirbančių studentų. Mašinos išradėjas tiki, kad žmonijai nuo šiol galvoti nebereikės, nes visas pasaulio knygas rašys ši jo mašina. Mašina nuo šiol atras visus pasaulio dėsnius ir tik beliks juos užrašyti į knygas. Tiesa, tam reiktų papildomo finansavimo, nes darbas su viena mašina lėtokas…

Neseniai pasirodęs GPT-3 (generative pre-trained transformer) dirbtinio intelekto modelis iš OpenAI veikia panašiu principu: apmokius modelį milžinišku kiekiu teksto jis randa sąsajas tarp visokiausių terminų ir, uždavus kokį klausimą, gali sugeneruoti visai protingą atsakymą. Paprašius, atsakymą jis gali pateikti ir eilėraščio, ar mokslinio straipsnio stiliumi, gali imituoti žiniasklaidos antraštes, programavimo kalbos kodą, formalaus dokumento tekstą ar tiesiog kaip anekdotą. Norint išbandyti GPT modelį, programavimo žinių nereikia – OpenAI padarė galimybę tiesiog pasikalbėti su šiuo dirbtinio intelekto modeliu. Rezultatai tikrai pranokstantys lūkesčius, generuojamas tekstas kokybiškas. Lyg kalbėtumeisi su lingvistikos profesoriumi, mokančiu kalbėti begale kalbų ir stilių, o kartu ir tobulai žinančiu visus faktus, kuriuos galima rasti Wikipedijoje. Vienintelis minusas: to profesoriaus logika yra kaip maždaug ketverių metų vaiko ir sudėtingų uždavinių jis išspręsti (kol kas?) nesugebės. Jei paklausi, koks Jono mamos trečio sūnaus vardas, jeigu jis turi brolius Petrą ir Paulių, GPT-3 tokio klausimo neatsakys. Bet, kita vertus, beveik tobulai sugeneruos tau skundą oficialioms institucijoms sklandžia biurokratine kalba, jeigu nori jiems pasiskųsti apie nebarstomas gatves. Sutaupo laiko paprastoms užduotims.

Daug kam toks geras teksto generavimas gali pasirodyti kone stebuklingas, tad ir noriu surašyti čia savo mintis ką apie tai šiuo metu manau. Tikėtina, kad mano spėjimai gali ir stipriai prašauti, bet norisi turėti juos užfiksuotus raštu, mat žmogaus atmintis mėgsta jam pačiam pataikauti: prisimeni tik tuos dalykus, kuriuos tiksliai atspėjai ir netyčia pamiršti savo spėjimų klaidas. Visada pamenu, kad 2015-2016 metais buvau įsitikinęs, jog Teslos ambicija 2020-aisiais turėti self-driving mašiną yra visiškai nereali. Esu linkęs pamiršti, jog 2008-aisiais tikėjau, kad Ukraina (lygiai kaip ir Rusija!), nenumaldomais septynmyliais žingsniais juda link vakarų ir ten po kelių metų nebeliks korupcijos.

Dažnai su naujomis, daug žadančiomis technologijomis, atsitinka taip, kad trumpuoju laikotarpiu jos nepateisina į jas sudėtų (per daug didelių) lūkesčių. Pradinei euforijai praėjus, pastebima, kad visgi technologija turi kažkokių ribojimų, ne visada veikia idealiai. Paaiškėja, kad bet kuris vaistas nuo visų ligų turi tam tikrus šalutinius poveikius, ar negydo tam tikrų simptomų – tada minia greitai persimeta ant naujos panacėjos. GPT modelio problema – logikos trūkumas. Generuojamas tekstas gražus, iš pažiūros protingas ir netgi logiškas, bet atidžiau pažiūrėjus, ta logika pasirodo esanti kreivoka ir pradeda nebekelti pasitikėjimo. GPT generuojamas tekstas man labai panašus į sapnus: kol sapnuoji, viskas atrodo aišku ir tvarkinga, bet pabudęs loginio ryšio ne visada atseki. Pasirodo, jog plaukiojai ant nendrinio plausto baseine, o jis tapo krokodilu ir kaip tik tau pabundant bandė tave sugriebti už kojos. Kol sapnavai, plaustas iš nendrių ir krokodilas uždarame baseine atrodė logiškiausias dalykas pasaulyje, bet geriau pagalvojus belieka stebėtis, kodėl sapno logika taip skiriasi nuo realios. Taip ir su GPT generuojamu tekstu: skamba gerai, bet kas kartą turi tikrinti, ar jo logika ne iš sapnų pasaulio. Pasitikėti tokiu tekstu (kol kas) taip pat sunku, kaip patikėti svarbų darbą keturmečiui: gal rezultatas ir bus pasiektas, bet jis nebūtinai bus toks, kokio tikėjaisi.

Sunkiausia, kad kuo sudėtingesnis uždavinys, tuo atidžiau reikia tikrinti rezultatą. GPT gali generuoti programavimo kodą ir stebėtinai gerai išspręsti paprastas programavimo užduotis. Užtenka pažiūrėti į šios bibliotekos demonstracinį filmuką. Manau, kad didžiausia problema tame, kad davus sudėtingą užduotį ir gavus klaidingą rezultatą (t.y. jeigu modelis sugeneruoja klaidingą kodą), reikia be galo daug žinių atsekti, kur modelis suklydo ir sugeneruotą kodą pataisyti. Kitaip sakant, dirbtinis intelektas lengvus dalykus išsprendžia lengvai, o sudėtingų dalykų išspręsti nemoka (makes easy things easy and hard things impossible, tuo tarpu žmonėms gana lengvus uždavinius spręsti sunku, bet jie bent jau sugeba su daug pastangų išspręsti sudėtingus, humans make easy things hard, but hard things possible). Dar blogiau: jis ne visada (niekada?) nesugeba atskirti, kurios problemos yra lengvos, o kurios sudėtingos. Neaišku kur yra riba, kur modeliu dar vis galima pasitikėti, o kur jau reikia kuo ankstyvesnio žmogaus įsikišimo.

Tiesa, juk čia dar pati technologijos aušra, viskas tobulės. Juk ir naujas darbuotojas negalės iš karto tobulai atlikti užduoties. Skirtumas tas, kad žmogus kol kas gali turėti pajautimą, kad kažkas čia ne taip, gali, gavęs instrukciją „na, dar pagalvok, kažkaip tau gavosi nelogiškas atsakymas“, iš tiesų išmokti savo klaidas ir jas ištaisyti. Kol kas to GPT negali, o jei galėtų – būtume radę bendrinio dirbtinio intelekto (general artificial intelligence) Gralio taurę.

Kita vertus, ilguoju laikotarpiu tokios technologijos turi žymiai didesnį efektą nei buvo tikimasi, tik tas efektas pasireiškia visai kitokiais, netikėtais būdais. Tarkim interneto pradžioje buvo tikimasi, kad žmonės taps labai protingi, nes galės lengvai bet kada prieiti prie visų pasaulio bibliotekų resursų: realybėje visi laiką leidžia socialiniuose tinkluose ir internetą vartoja daugiausiai visai ne tekstinės informacijos vartojimui. Kur mus nuves dirbtinai generuojamo teksto perteklius? Tikėtina, kad tekstą skaitys dar mažiau žmonių. Kažkas, rašydamas elektroninį kvietimą į renginį užduos dirbtiniam intelektui užduotį sukurti tris išsamius Šekspyro plunksnos vertus paragrafus apie renginio išskirtinumą, kažkas, gavęs šį laišką, dirbtiniam intelektui duos užduotį tai išversti į tris žodžius „Petras kviečia alaus“, kad tik nereiktų tų trijų paragrafų skaityti. Jau dabar didžioji teksto dalis internete yra generuojama visai ne žmonėms, daugiausiai tekstų yra rašomi Google botams, kad jie aukščiai paieškose įvertintų vieną ar kitą puslapį.

Taigi, mano trumpos prognozės:

  • Dirbtinis intelektas išgyvens susižavėjimo fazę: juo bus galima daryti nuostabių dalykų, bet kartu pradės ryškėti ir jo trūkumai ir apribojimai
  • Po kelių metų dirbtinis intelektas ras savo pritaikymo nišų, bet jos nebeatrodys stebuklingos (kaip kad dabar nebeatrodo stebuklinga numerių nuskaitymo technologija įvažiuojant į parkingą)
  • Žemiausio lygio teksto rašytojams ateis labai sunkios dienos. Jau dabar automatiniai vertėjai ir teksto generatoriai gerai atlieka savo darbą, konkuruoti su jais beprasmiška.
  • Kita vertus, specializacija vis dar bus vertinga: versti grožinę literatūrą sunkiau nei techninę dokumentaciją. Kūrybiški žmonės, darantys kokybišką darbą, išliks vertingi. Dar vertingesni nei dabar: kaip kad tie, kurie rankomis mezga vienetinius megztinius Fareruose vis dar gali konkuruoti su Indijos ar Kinijos fabrikais.
  • Didžiausias žmogaus privalumas: jis gali suprasti, ko tiksliai reikia. Net jei programuotojų darbas pasikeis tiek, kad vietoje kodo rašymo jam reikės teikti užklausas dirbtiniam intelektui, išgyvens tie, kas geriausiai supranta kliento poreikius. Dirbtinis intelektas bus tik dar vienas įrankis darbui palengvinti.
  • Deja, kuo toliau, tuo mažiau bus vertinamas tekstas: jį lengva generuoti, o skaitančių jaunoje kartoje yra mažai: jau dabar atsakymų jie ieško video formatu ir geriau žiūrės problemą paaiškinantį filmuką Youtube ar TikTok nei perskaitys techninę dokumentaciją ar ilgą knygą. Tekstas reikalauja susikaupimo, o dėmesio trukmė stipriai sumažėjusi. Tekstas internete tampa svarbus tik automatinėms sistemoms. Botų generuojamas botams.
  • Vis dar didžioji žmonijos išmintis bus kaupiama knygose, ir, tikiuosi, jog jos vis dar bus daugiausiai rašomos ne dirbtinio intelekto. Pažiūrėsim, kiek būsiu atspėjęs po kokio dešimtmečio.

Joshua Foer – „Moonwalking with Einstein“

Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, , ,

Pasisekė man šiemet su pirma šių metų knyga: „Moonwalking with Einstein“ duočiau geriausius įvertinimus. Pradžioje ši knyga turėjo būti tiesiog autoriaus žurnalistinis straipsnis apie atminties varžybas, bet tema autorių tiek įtraukė, kad po metų jis pats tapo JAV atminties čempionu. Iš teksto irgi matosi, kad autorius į temą įsigyveno giliai ir rašė ne šiaip iš pareigos: knygoje sutiksi įvairių veikėjų, kuriuos daug kas laiko genijais (bet jie nebūtinai tokie yra!), šarlatanų, verslininkų, siekiančių parduoti stebuklingą atmintį (kaip kad knygų apie atmintį populiarintojas Tony Buzan, kurio knygą pasirodo skaičiau dar 2005-aisiais), mokslininkų ir filosofų. Deja, knygos išvada tokia, kad norint greitai įsiminti kortų seką arba telefono numerį tereikia tam treniruotis ir naudotis nedideliais atminties triukais, kurie žinomi jau nuo Antikos laikų. Šią išvadą patvirtina ir pačio autoriaus patirtis – jis, būdamas tiesiog paprastas žurnalistas, per metus sugebėjo tapti JAV atminties čempionu ir dar pagerino JAV atminties rungčių rekordus. Tiesiog reikia atkaklumo, užsispyrimo ir vadovausis keliomis strategijomis. Bet ar tai davė naudos už atminties čempionato ribų? Jokios. Nuo to, kad greitai gali įsiminti kortų kaladės seką, protingesnis netampi.

Įdomu buvo skaityti ir apie požiūrį į atmintį mūsų kultūroje. Dar Platono laikais buvo teigiama, jog raštas yra pavojingas išradimas, nes per daug naudojant raštą, nebebus lavinama atmintis. Jei tiesiog gali viską perskaityti ir tau nieko nereikia prisiminti, reiškia, jog giliai minties neperprasi – tik atmintyje įstrigusi idėja gyvens su tavimi, tu turėsi daug laiko su ja susigyventi ar kaip tik, ją atmesti. Rašymas ir skaitymas – per daug paviršutinė veikla, lyginant su mąstymu, o kokybiškas mąstymas galimas tik turint gerą atmintį. Panašiai buvo manoma ir viduramžiais, kai knygos jau egzistavo, bet jos buvo retos ir brangios: konkreti knyga buvo skaitoma šimtus kartų, jos tekstas dažnai buvo tik pagalba mintinai balsu tariamiems žodžiams. Šiuolaikinis knygų skaitymo būdas, kai perskaičius knygą po kelių metų atmintyje geriausiu atveju išlieka tik įspūdis ar keli faktai ir epizodai, turėtų kelti ankstyvųjų viduramžių ar Antikos filosofams panašų pasibaisėjimą, kaip šiuolaikiniams knygiams pasibaisėjimą kelia knygų išmainymas į Tik-Toką ar kitokių trumpalaikių socialinių tinklų turinį. Atmintyje išlieka tik mikroskopinė dalis matytų idėjų, ir nei viena jų giliai neišgyvenama, nepermąstoma.

Kadangi kaip tik man skaitant knygą ruošiausi poezijos vakarui ir itin sunkiai kaliau eilėraščio eilutes, bent jau galėjau pasiguosti, kad net atminties čempionai labiausiai nekenčia poezijos rungties (beje, sako, kad pastaraisiais metais ji buvo panaikinta). Senovėje, kai poezija nebuvo užrašoma, išlikdavo tik tokie posmai, kuriuos lengva prisiminti, todėl rimas ir ritmas buvo būtini. Kiekvienas poezijos skaitovas ar bardas, ją dainuojantis prie laužo, kartas nuo karto pakeisdavo kokį žodį, kuris labiau „lipdavo“ prie eilėraščio struktūros, tad kuo senesnis eilėraštis, tuo jis lengviau įsimenamas. Sakoma, kad Homero nebuvo, Iliados ir Odisėjos eilės tėra daugelio bardų kūrybos rezultatas. Tuo tarpu vėlesnė poezija, o ypač šiuolaikinės baltosios eilės, pirmiausia yra užrašomos, mažai kas jas mokosi mintinai – tad ir rimo bei ritmo joms nebereikia, svarbu kaip nors neįprasčiau išsireikšti. Nieko keisto, kad neįprastas tekstas be aiškios struktūros frustruoja tiek mane, tiek atminties čempionus. Bet jau ne aš vienas toks.

Džonatano Svifto pasižadėjimai sau senatvėje

Filosofija, Knygų klubas, Pastebėjimai, ,

Vasario mėnesį knygų klube skaitysime Džonatano Svifto „Guliverio keliones“, tad ta proga skaitau jo laiškus ir užrašus. 1699 metais, būdamas 32 metų amžiaus, jis sudarė pasižadėjimų sau sąrašą. Beveik po kiekvienu punktu ir aš pasirašyčiau (išskyrus tą, kur kalbama apie vaikus).

Kai aš būsiu senas:

  • Nesituoksiu su jauna moterimi
  • Neieškosiu jaunuomenės kompanijos, nebent jiems patiems to tikrai norėtųsi
  • Nebūsiu irzlus, surūgęs ar įtarus
  • Neniekinsiu tuometinių manierų, juokų, madų, žmonių, karų ir t.t.
  • Nemėgsiu vaikų ir jų lengvai neprisileisiu
  • Nepasakosiu tų pačių istorijų jau jas ne kartą girdėjusiems
  • Nebūsiu kitiems pavydus, netrokšiu jų daiktų
  • Neapleisiu tvarkos ir švaros, kad netapčiau šlykščiu
  • Nebūsiu per daug griežtas jaunimui, atlaidžiai žiūrėsiu į jų jaunystės kvailystes, klaidas ir silpnybes
  • Neklausysiu ir nekreipsiu dėmesio į piktų tarnų paskalas ir ilgus liežuvius
  • Nenumosiu ranka į kitų žmonių patarimus, tačiau neteiksiu jų pats tiems, kas jų neprašo
  • Turėsiu gerų draugų, kurie man praneš, kada aš nebesilaikau šių nuostatų, kad galėčiau pasitaisyti
  • Daug nekalbėsiu, ypač apie save
  • Nesigirsiu savo jaunystės grožiu, galia, moterų meile ir t.t.
  • Neklausysiu pagyrų ir neįsivaizduosiu, kad mane gali įsimylėti jauna moteris. Vengsiu ir saugosiuos tų, kurioms rūpi tik palikimas.
  • Nebūsiu užsispyręs ir neabejojantis
  • Nesistengsiu laikytis absoliučiai visų šių taisyklių, bijodamas, kad tada nesilaikysiu nei vienos.

Poezija Knygų klube, 2023

Knygų klubas, Pastebėjimai,

Jau ketverius metus Knygų klube sausio mėnesį susirenkame prie vyno taurės vienas su kitu pasidalinti patikusiais eilėraščiais. Viskas prasidėjo nuo minties, kad su poezija dauguma iš mūsų beveik nedraugauja, nei jos mėgstam, nei suprantam, bet gal jau laikas ją prisijaukinti. Prisipažinsiu, ketveri metai jau šiek tiek naudos duoda: per tą laiką sugebėjau rasti mėgstamų poetų ir jų eilių. Su šiuolaikine poezija dar nesusigyvenau, bet žiūrėk, praeis dar koks dešimtmetis ir pradėsiu mėgautis verlibru, niekada nežinai.

Pernai buvau pasirinkęs persų poeto Hafez 231 gazelę. Rekomenduoju visiems pažiūrėti šį skaitymą angliškai Youtube, neprailgs. Šiemet jau buvau nusprendęs, jog jeigu nieko geriau nerasiu, matyt teks pasirinkti kokią nors ištrauką iš Donelaičio „Metų“ (kurių kalbos ryškumas niekuo nenusileidžia to laikmečio Vakarų Europos literatūros klasikai). Bet netyčia kažkuris skaitytas tekstas nuvedė link Česlovo Milošo „Campo di Fiori“. Užkabino. Tad jį ir pasirinkau.

Beje, pirmą kartą per turbūt ketvirtį amžiaus bandžiau išmokti eilėraštį mintinai. Buvo velniškai sunku, tad galų gale vis tiek teko šį eilėraštį perskaityti ne visai iš galvos. Menasi, jog mokykloje eilėraščius mokytis buvo be galo lengva – perskaitai kokį kartą ar tris ir jau gali berti žodžius kaip žirnius. Keturiasdešimties – viskas kitaip, smegenų vingiai užrūdiję, žodžiai galvon kalasi sunkiai. Bet galų gale gal kas atmintyje išliks, nenuleisiu rankų.

Jeb Blount – „Fanatical Prospecting“

Knygos, Lifehacks, Pastebėjimai, Vadyba, ,

Knygos apie pardavimus gal nevisai mano tema, bet ši visai patiko. Pagrindinė mintis labai paprasta: pardavimuose nėra jokios stebuklingos formulės, viskas pasiekiama per kruviną darbą. No grind – no shine. Jei nuobodžiai neblizginsi, tai ir nežibės.

Knygoje daug dėmesio skiriama šaltiems skambučiams: sakoma, kad jie visgi veikia, nors natūralu, kad bet koks pardavėjas bando jų išvengti. Tačiau pardavėjui telefonas yra pati efektyviausia darbo priemonė – per valandą galima pasiekti keliasdešimt potencialių klientų ir bent jau užmesti meškeres. Jei taip skambini po keletą valandų per dieną, netrukus pasimato ir rezultatai. O kas svarbiausia, tai žymiai geriau pamatuojama, nei turinio kūrimas socialiniuose tinkluose ar kitoks reklamavimasis. Įdomu ir tai, kad siūloma tokių skambučių metu nevynioti nieko į vatą ir neprisigalvoti visokių sudėtingiausių kalbos skriptų: niekas nemėgsta būti trukdomas, tad jei tavo paaiškinimas ko nori trunka ilgiau nei keliasdešimt sekundžių – viskas baigta. Be to, ir pats pardavėjas yra suinteresuotas kuo greičiau išsiaiškinti, ar šis potencialus klientas vertas gaištamo laiko, ar ne: juk eilėje laukia dar šimtai tokių pačių. Tokie patarimai – didelis kontrastas nuo visokių telemarketingistų naudojamų technikų, kai koks nors vadybininkas iš Latvijos ar darbuotojas iš Indijos bando užkalbėti dantį ir įsiūlyti pirkti kokią nors kriptovaliutą. Net nesijausčiau taip blogai, jeigu pardavėjas per 15 sekundžių išgirdęs iš manęs „ne“ padėkotų ir baigtų pokalbį.

Knygoje patiko ir mintis, kad pardavimai dažniausiai padaromi tik po kokių 20-50-ies kontaktų (t.y. skambučių, susitikimų, elektroninio pašto laiškų ir pan). Tad vienas svarbiausių pardavėjo tikslų – kad apie tave žinotų ir pasitikėtų. Jeigu eini į konferencijas, bendrauk su žmonėmis klausydamasis apie jų problemas ir nieko nepardavinėk. Tavo tikslas – užmegzti ryšį ir jau kada nors vėliau jį sustiprinti papildomų susitikimų metu. Be to, kuo geriau supranti kliento problemą, tuo geriau gali pasiūlyti jos sprendimą. O kai ryšio centre yra kliento rūpesčiai, o ne tavo produktų brošiūros, pardavimai tampa lengvesni.

Pardavimai – sunkus darbas, nes didžiąja dalimi laiko iš klientų girdi neigiamą atsakymą. Bet iš kitos pusės, pardavimuose galioja ir didžiųjų skaičių dėsnis – kuo daugiau kontaktų su potencialiais klientais, tuo tikimybė, kad kažkas gausis padidėja. Stebuklų nebūna, tik sunkus ir kruvinas darbas. Turbūt galioja ne vien pardavimams.

Ralph Keyes: „The Courage to Write. How Writers Transcend Fear“

Knygos, Pastebėjimai, ,

Ne, aš niekada nenorėjau rašyti knygų ir neplanuoju to daryti. Bet ši knyga apie rašymo procesą atvėrė akis: šis darbas labai sunkus. Viena dažniausių ir didžiausių žmonių baimių yra viešas kalbėjimas. Knygų rašymas – tai tas pats viešas kalbėjimas, bet žymiai didesnei auditorijai. Tik dar be teisės pasitaisyti ar pasiaiškinti, jei matai, kad publika tavęs nesupranta – kas užrašyta ant popieriaus, amžinai liks jame įspausta. Todėl psichologiškai rašytojų duona labai sunki: visada jautiesi, jog gali būti nesuprastas, bijai apsikvailinti, bijai ką nors įžeisti, supykdyti ir panašiai. Todėl rašytojai dažnai rašo abstrakčiai, užglaistytais kampais, ne visai iš širdies: reikia beprotiškos drąsos rašyti apie tokius dalykus, kurie tave jaudina, prieš visus apsinuoginti ir perlipti per save pavyksta ne kiekvienam. O geriausi tekstai ir yra tokie, kurie eina iš sielos gelmių, iš ne visada džiugių patirčių.

Tikiu, kad gerai supratus šią rašymo psichologiją, rašyti turėtų tapti lengviau. Kai pripažįsti baimę, su ja lengviau kovoti. Kai supranti, jog „rašytojo blokas“, kai niekaip negali ant tuščio popieriaus lapo išspausti bent vieno žodžio yra ne šiaip sau dėl to, kad tu esi tingus, o dėl to, kad bijai pasirodyti kvailas – gali su tuo kovoti. Kai supranti, kad iki tobulybės ieškai reikiamo žodžio ir dėl to niekaip nepabaigi sakinio ne dėl to, kad tu tiesiog perfekcionistas, bet dėl to, kad bijai, jog tavo kūrinį visi nuvertins – gali su tuo susitaikyti ir perlipti per save.

Kaip minėjau, knygų nerašau, bet kartais parašau čia. Ir, perskaičius šią knygą, manau, kad panašios baimės galioja ir man. Dažnai neprisėdu parašyti į savo dienoraštį, nes įrašas bus netobulas ir per mažai apgalvotas – įrašas taip ir lieka neparašytas, ir mintis pabėga, dingsta nuolatinių reikalų sūkuryje. O juk rašau šį dienoraštį pirmiausia sau, kad prisiminčiau apie ką perskaičiau ir apie ką pagalvojau.