Category: Pastebėjimai

Amia Srinavasan: „The Right to Sex“

Filosofija, Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, , ,

Šeši straipsniai apie šiuolaikinį feminizmą ir požiūrį į problemas, susijusias su seksu / lytiškumu: apie incelus (involuntary celibates – tie, kurie norėtų sekso, bet jo negauna, ir dėl to būna pikti ant visuomenės), apie pornografiją, apie prostituciją, apie tai, ar profesorius gali įsimylėti studentę ir pan. Nepasakyčiau, kad šiomis temomis turėjau stiprią nuomonę, o perskaičius knygoje išdėstytus argumentus už ir prieš, tuo labiau stiprios nuomonės neturiu. tiesiog, tai labai sudėtingos problemos, neišsprendžiamos paprastais būdais. Nėra juodo ir balto, viskas „it’s complicated“.

Tarkim problema su pornografija: feminizmas kaip ir nemato jokios problemos, kad tam pritariantys suaugę žmonės pornografiją tiek gamintų, tiek vartotų. Jei tik kas nori rodyti nuogą kūną, o kas nors nori į jį žiūrėti, ši laisvė turėtų būti užtikrinta tol, kol ji nekenkia kitiems, kuriuos tai piktina – jei tik visi suaugę žmonės. Bet, problema tame, kad pornografija formuoja paauglių sampratą apie seksą ir koks jis turėtų būti: dažniausiai agresyvesnis nei realybėje, dažniausiai labiau teikiantis dėmesio vyro pasitenkinimui, nei moters malonumui ir pan. Dažniausiai pornografijoje scena pasibaigia tikru vyro orgazmu, o moteris orgazmą simuliuoja – tai nesąmoningai programuoja ir realaus sekso scenarijus.

Įdomi buvo ir argumentų dėl prostitucijos legalizavimo apžvalga: duomenys rodo, kad ją draudžiant moterys vis tiek pardavinėjamos, jų padėtis tampa sunkesnė. Net jeigu atsakomybę neša perkantysis kaip kad Skandinavijos šalyse, prostitucija vyksta nebe tokiose saugiose moteriai vietose (tarkim kliento namuose), nes klientas nori saugumo – kai kurie feministai teigia, kad iš principo tai nesprendžia esminės problemos, kodėl moterys patenka į prostitucijos ratą: jų nuomone, problema turėtų būti sprendžiama per jų socialinės gerovės gerinimą. Prostitucija, kaip seniausia profesija, sunkiai išnaikinama vien bausmėmis ir ar įstatymais.

Knygoje daug kur teigiama, kad didelė bėda santykiuose yra skirtingas galios santykis: jeigu moteris neturi pajamų ir yra priklausoma nuo vyro, ji bus likusi niekam nesiskųsti, net jei vyras ją skriaudžia. Jeigu vyras savo autoritetu turi galią ją priversti mylėtis (pirmieji vakaro „ne“ nebūtinai reiškia „ne“, jeigu pasitikintis savimi vyras atkakliai stengiasi – o jau vakarėliui įsibėgėjus sunku tampa atsisakyti), moteris net nebūtinai tai vadins prievarta, kad ir kaip nejaukiai jausis ryte. Komplikuoti ir santykiai, kur žmonės turi papildomų galios svertų: viršininkas ir sekretorė, dėstytojas ir studentė – bet visuomenė ne taip smerkiamai vertina, jeigu galios santykis atvirkštinis (t.y. jeigu poroje viršininkė ir pavaldinys arba dėstytoja ir studentas). Ar tai turėtų būti draudžiama? Gal ir ne, juk nepradėsi iki galo visko reguliuoti. Bet net ir feministės neturi aiškaus atsakymo, kur turėtų būti ribos.

Trumpai tariant, įdomi ir įžvalgi knyga apie tokias temas, kuriomis nelabai galvojau ir nelabai turėjau nuomonę. Sudėtinga problematika.

Kažkada dainavo visi, o dabar tik profesionalai

Meta, Pastebėjimai, ,

Once men sang together round a table in chorus; now one man sings alone, for the absurd reason that he can sing better

G.K. Chesterton

Vakar kažkur internetuose perskaičiau šią G.K. Čestertono citatą ir ji manęs nepalieka. Seniau žmonės sėdėdavo aplink stalą ir visi choru dainuodavo, o dabar dainuoja tik vienas, ir vien tik dėl absurdiškos priežasties, kad jis dainuoja geriau. Originalus šios citatos kontekstas gal kiek kitoks nei įsivaizdavau (G.K. Čestertonas buvo nusiteikęs prieš visuomenės „ekspertėjimą“, kai žodį bei teisę turėti nuomonę turi tik ekspertai, nes jie neginčijamai žino geriau), bet ji mane užkabino visai dėl kitko: kuo labiau pasaulis susijungė į tinklą ir mūsų informacijos srautą pradėjo valdyti algoritmai, tuo daugiau laimėjo geriausieji. Geriausias dainininkas pasiekia žymiai daugiau auditorijos, geriausias apžvalgininkas daugiausiai matomas, geriausias publicistas surenka daugiausiai „patiktukų“, o tuo pat metu žadėtas „fat tails“ efektas nepasireiškė: kuriančių lyg ir tapo mažiau, ar bent jau jiems prasimušti sudėtingiau, apie juos sunku išgirsti. Gali būti, kad jie vis dar kuria, ir tik dėl algoritmų jų nesimato, bet pažvelgus į save ir aplinkinius trendas aiškus: žymiai daugiau laiko praleidžiama pasyviai skrolinant ir vartojant ekspertų turinį nei kuriant kažką savo. Šiuolaikiniame pasaulyje atrodo, jog nesi sėkmingas, jeigu tavo įrašų niekas nepastebi ir neturi krūvos sekėjų (o lyginant su nuomonės „įtakotojais“ iš tiesų skaičiai yra maži). Kai sėkmė tapo taip lengvai išmatuojama sekėjų skaičiumi, dingo interesas tai daryti tiesiog dėl kūrimo malonumo, dėl paties proceso, dėl savęs. Ir internetas tapo vienodas, nebe toks keistas ir spalvingas kaip geocities laikais: kelias į sekėjų širdis suvienodėjo. Tai tik dar vienas priminimas sau mažiau pasyviai vartoti interneto ir daugiau kurti pačiam, nes tai daroma dėl savęs, o ne dėl auditorijos. Ir visai nesvarbu, jei tai mėgėjiška ir niekas to nepamatys: juk svarbiausia procesas.

Rolf Dobelli: Stop Reading the News. A Manifesto for Happier, Calmer and Wiser Life

Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė,

Šis trumpas manifestas kiek per radikalus: ne kiekvienas turėtų imti ir visiškai nustoti domėtis žiniomis, bet jį paskaičius yra apie ką pagalvoti. Iš tiesų, naujienų portalai ir žinių srautas sukelia be galo daug nerimo, žinios šiais laikais yra tam, kad šokiruotų, o ne informuotų. Kiekvieną dieną žiniasklaidoje perskaitome begalę naujienų, ir tik labai labai menka jų dalis iš tiesų yra mums aktuali. Kažkuris politikas kažką pasakė, kažkas su kažkuo susitiko, kažkokia įžymybė kažkur apsilankė, kažkur toli įvyko kažkokia nelaimė, buvo sunaikintas dar vienas tankas, dar kartą buvo pagrasinta Europai, akcijų kainos kažkiek pasikeitė, palūkanos padidėjo, bulvių kainos kiek nukrito, Akmenės rajone gimė trynukai, Švenčionyse kažkas kažką subadė peiliu. Nei vienos iš šių naujienų po kelių dienų net neprisiminsi, bet mes vis uoliai spaudžiame „refresh“ mygtuką, tikėdamiesi kažko naujo.

Autorius siūlo žinių atsisakyti visiškai: atsiras žymiai daugiau laiko knygoms ar gilesniems analitiniams straipsniams, kuria geriau padeda suvokti pasaulį, bus mažiau nerimo, o ir susitikus su žmonėmis bus apie ką pakalbėti – jie mielai papasakos naujausias naujienas. Nors, dažniausiai susitikus pažįstamą mus domina ne tai, ką jis šiandien skaitė naujienų portaluose, o jo asmeninės naujienos, kas nutiko jo gyvenime. Sakyčiau, kad panašus principas turėtų galioti ir socialiniams tinklams: ten esančios naujienos retai būna aktualios, nes socialiniuose tinkluose žmonės nustojo dalintis savo asmeninėmis patirtimis, viską užgožė „influenceriai“. O ką skelbia įtakos siekiančios žvaigždės irgi retai būna aktualu: gal ir įdomu trumpam pažvelgti, bet jau kitą dieną nieko neprisiminsi.

Mano paties siekis atsiriboti nuo socialinių tinklų ir žiniasklaidos leido atsisakyti įpročio skaityti naujienų portalus. Nebematau click-bait’inių antraščių, tačiau nesijaučiu, jog kažką praleidžiu. Socialinių tinklų visgi nepavyko pilnai atsisakyti: karas Ukrainoje lėmė, kad laisvą minutę automatiškai imu telefoną į rankas ir peržvelgiu Twitter srautą. Bet ši knyga iš tiesų privertė pagalvoti apie to naudą. Geriau paskaityčiau „the Economist“ ar kokią knygą apie istoriją.

David Crystal: How Language Works

Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė

Ši knyga iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai nuobodi – parašyta ji vadovėliškai, sausokai. Bet ją perskaičius atsiveria gilus ir ryškus kalbų pasaulis, visai kitoks nei mums apie jį mokė mokykloje ar bandė suformuoti kalbos komisija. Kalbų pasaulis be galo įvairus ir įdomus, jame tiek daug keistenybių. Ir jame nėra frazės „negalima taip sakyti“: kalbą kuria ne kalbos komisija, o žmonių kultūra. Nesikeičia tik negyvos kalbos, kuriomis jau daugiau niekas nebešneka. Kol yra kalbančių žmonių, tol kalbos evoliucionuoja: keičiasi tartis, intonacijos, naudojami vis kiti žodžiai, sakinio struktūros ir pan.

Skaitant šią knygą buvo kilusi tokia mintis, kad gal mūsų noras reguliuoti ir valdyti kalbą vietoj to, kad džiaugtumėmės jos įvairove, yra kilęs iš sovietinio mąstymo, kad visi žmonės turėtų būti vienodi: kalbėtų vienodai, tartų vienodai, rengtųsi vienodai, galvotų vienodai. Iš tiesų, žmogaus kalba atskleidžia labai daug dalykų: tartis parodo, kur esu augęs, naudojami žodžiai parodo tavo išsilavinimą, naudojamos frazės rodo, kokias knygas esi skaitęs ar kokius filmus esi žiūrėjęs. Kol tai žmonėms netrukdo tarpusavyje susikalbėti, tol tai nėra problema. Įvairove reikia džiaugtis.

Knygoje buvo daug man nežinomų faktų apie kalbas, daug dalykų apie kuriuos net nebuvau susimąstęs. Stereotipiškai kalbos dalykai nuo mokyklos laikų yra sudėlioti į labai aiškius stalčiukus: švedų ir danų yra dvi skirtingos kalbos be jokio tarpinio perėjimo, sakinyje turi būti veiksnys ir tarinys (o jeigu nėra, tai matyt čia kažkokia eksperimentinė poezija), žodžiai yra aiškiai suskirstyti į kalbos dalis (daiktavardis, būdvardis, …). Nė velnio! Būna visaip. Skandinavijoje visi kalba beveik tokia pačia kalba, ir beveik gali tarpusavyje susišnekėti, tad skandinavų kalbos skirstymas į danų, švedų ir norvegų yra daugiau politinis nei lingvistinis. (Beje, rašoma, kad nuo Portugalijos iki Italijos visi irgi kalba beveik ta pačia kalba: gyvenantys prie valstybių sienų gali suprasti palei sieną gyvenančius kitos šalies gyventojus. Panašiai kaip Vilniaus krašto tuteišai gali suprasti lenkus ar baltarusius). Pažiūrėkite į savo susirašinėjimus pokalbių programėlėse: ar visur rasite veiksnį ir tarinį? Ir taip toliau, ir panašiai…

Kajsa Norman: „Sweden’s Dark Soul: The Unraveling of an Utopia“

Geografija, Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, ,

Dar viena knyga, kurią pirkau kelionei į Švediją. Tamsoka ir baisoka: švedė žurnalistė piešia nelabai patrauklų Švedijos paveikslą, kuriame tolerancija tik deklaruojama, o imigrantų problemos sušluojamos po kilimėliu. Daug rašoma apie švedų visuomenę ir jos vertybes, apie tai, kad istoriškai švedai nemėgdavo išsišokėlių, buvo itin vertinama lygybė, visi buvo „kirpti pagal vieną matą“. Švediškas būdas kovoti su kitokiais – juos išmesti iš bendruomenės, išsišokėliai ignoruojami. Iš pažiūros švedai save laiko labai tolerantiškais, tad kitaip besielgiantys nebus viešai drausminami, jiems nebus priekaištaujama, tiesiog jie visur susidurs su diskriminacija. Toks kaip ir paradoksas: išorėje deklaruoji, jog esi labai tolerantiškas, bet realiai kitokius išstumi į visuomenės pakraščius. Per pastaruosius dešimtmečius padaugėjus imigrantų, jie nebebuvo iki galo integruojami, susiformavo getai, į kuriuos net policininkams baugu įeiti. Nusikalstamumas stipriai išaugo ir Švedija pradėjo Europoje pirmauti pagal susišaudymų skaičių tūkstančiui gyventojų. Švediška idilė baigėsi.

Ši knyga pirmą kartą išleista 2018 metais. Sakoma, kad tuo metu liesti imigrantų temas „tolerantiškoje“ Švedijos visuomenėje buvo labai blogo tono ženklas. Žiniasklaida apie tai tylėjo, integracijos problemos buvo nutylimos, buvo stengiamasi išlaikyti idilišką Švedijos įvaizdį. Bet Švedijoje populiarėja nacionalistinė dešiniųjų Demokratų partija – dar 2010-aisiais nepatekusi į parlamentą, 2018-aisiais ji surinko 17.5% balsų. Vienareikšmiškai, Švedijoje įtampos auga ir idiliškas vaizdas nebeatitinka realybės.

Tiesa, autorė yra stipriai kritikuojama, kad jis viską stipriai perspaudė ir apšmeižė Švediją – viskas Švedijoje vis dar gerai ir Švedija išlieka pačia patraukliausia vieta gyvenimui. Gali būti, kad tai nepilnas ir nevisai objektyvus vaizdas, tačiau atrodo, kad problema iš tiesų egzistuoja. Ir švedams dėl jos skauda, net jei jie viešai apie tai nepripažįsta.

Daniel Lieberman: Exercised. The Science of Physical Activity, Rest and Health.

Knygos, Pastebėjimai,

Turiu pripažinti, kad šią knygą pirkau Londone tuoj po diskusijos su bičiuliu apie tai, ar blogai, jei žmogus nesportuoja. Jei tiksliau, kolega teigė, jog jei žmogui pradėjo augti pilvas, jį reiktų sugėdinti ir priversti sportuoti, o man tokia taktika pasirodė visiškai nepriimtina: jeigu žmogus sau gerai jaučiasi, kodėl jam reikia ieškoti problemų? Ar čia ne visuomenės psichologinis smurtas, kai stengiamasi, kad visi nuolat bėgiotų ir sportuotų, visi vienodai gražiai lieknai atrodytų ir visi vienodai gražiai save kankintų dietomis bei prakaito upėmis?

Iš principo Daniel Lieberman sutinka su manimi. Sportas bei fizinis aktyvumas suteikia sveikatos, bet mums evoliuciškai įgimta nieko neveikti ir saugoti kalorijas. Ar kas matė kokį laukinį gyvūną, kuris šiaip sau, savo malonumui, kasdien prasibėgtų kokį desėtką kilometrų? Visi bėgioja tik iš vargo, kol susiranda maisto, o po to ramiai savo virškina ir stengiasi nešvaistyti energijos. Taip ir mums, sportas nėra natūralu, ir nieko čia nepadarysi. Gėdinimas čia irgi neveikia, o ypač jei gėdinama dėl išvaizdos: taip tik kompleksų galima įvaryti, o ne priversti sportuoti.

O visgi aktyvus gyvenimo būdas duoda nemažai naudos. Sportuojančių gyvenimo trukmė ilgesnė nei nesportuojančių, bet ne tiek jau žymiai, gal tik keliais metais. Nepaisant to, nesportuojantys žymiai ilgiau prieš mirtį serga lėtinėmis ligomis ir jų gyvenimo kokybė žymiai prastesnė, tad sportuodamas gali vidutiniškai laimėti 10-15 kokybiško gyvenimo metų. Toks efektas pasiekiamas vidutiniškai per savaitę aktyviai praleidžiant 2.5 valandos. Gana nedidelė laiko investicija – socialiniuose tinkluose praleidžiame vos ne dešimt kartų daugiau.

Įdomus buvo ir skyrius apie poilsį. Manoma, kad didžioji sporto nauda yra atsistatyme po fizinio krūvio: organizmo „remontas“ po intensyvios fizinės veiklos vyksta žymiai ilgiau nei reikia tiesiog jėgoms bei mikrotraumoms sutvarkyti. Manoma, kad dėl to fizinis aktyvumas padeda ilgiau palaikyti kūną sveiką. Nors iki šiol yra labai daug neaiškumų, kaip iš tiesų veikia mūsų kūnas.

Colin Thubron: „The Amur River: Between Russia and China“

Geografija, Kelionės, Knygos, Pastebėjimai, , ,

Man labai patinka tokios kelionių knygos, kuriose aprašomi turistams beveik neįdomūs pasaulio užkampiai. Ypač jeigu kelionės įspūdžiai pasakojami daugiausiai dėmesio kreipiant ne tiek į gamtos vaizdus ar buitines sąlygas, o į pokalbius su žmonėmis, regiono istoriją ir nuotaikas. Tokiose knygose visiškai netrūksta turistinių nuotraukų (visoje knygoje rasime tik vieną kelionės žemėlapį ir jokių paveiksliukų) ar kvapą gniaužiančių gamtos aprašymų: užtenka meistriškai detalaus pasakojimo ir jautiesi jau pažįstantis tą aprašomą pasaulio kampelį. Kelionės juk ne apie vaizdus, jos – apie emocijas.

Aišku, keliauti Tolimųjų rytų upe Amūru nuo pat jo ištakų Mongolijoje, iki žiočių Ochotsko jūroje sugalvotų ne bet kas. Žurnalistas ir keliautojas Colin Thuborn po Rusiją keliavo dar Sovietų Sąjungai gyvuojant, tad gana neblogai pažįsta Rusijos gyventojus, moka rusų kalbą. Tolimieji Rytai jį irgi nuolat traukia, jis labai daug žino apie šio regiono istoriją. Tai matosi ir knygoje: ją skaitant sužinojau daugybę įdomių faktų apie Rusijos ir Kinijos santykius, apie Nerčinsko sutartį 1689-aisiais, kuria Kinija su Rusija pasidalino pietų Sibirą (ir Kinija gavo didelius plotus į šiaurę už Amūro upės), apie vėlesnes sutartis, kuriomis Rusija perėmė Kinijos teritorijas prie Chabarovsko ir Vladivostoko, apie trumpai gyvavusią Želtugos respubliką, apie mongolų ordas ir rusų užkariautojus, mandžiūrų tautelės likučius ir dar daug daug visokiausių faktų faktelių. Palei Amūro upę turistų nesutiksi, tad bet koks užsienietis kelia įtarimų tiek Kinijoje, tiek Rusijoje. O jis ypač įtartinas dėl to, kad tiek visko daug žino apie regioną – tikriausiai šnipas. Tokiems nuotykiams reikia drąsos, net kai jau esi daug visko gyvenime matęs.

Amūro upė ilgai teka Rusijos – Kinijos siena. Abi šios imperijos viena su kita elgėsi atsargiai ir įtariai. Ir dabar Rusijos pakraščiuose į kiniečius visi žiūri su neapykanta, lyg jie tik ir telauktų, kaip atsiimti savo pietų Sibirą. Tame kažkiek racijos gal ir yra: Rusijos pusėje palei Amūrą gyvena gal tik keli milijonai gyventojų, o Kinijoje – dešimtys milijonų. Jeigu anksčiau Rusijos krantas buvo žymiai labiau išvystytas ir spinduliavo progresu, dabar ten viskas apleista, o pažanga matosi tik Kinijos krantuose. Nelengva matyti byrančią savo galybę, kai labai aiškiai matosi ir naujasis regiono lyderis: Kinija vystosi labai greitai. Įdomu ir tai, kad Kinijos žmonės labai neigiamų jausmų rusų atžvilgiu neturi: jei ir yra koks neteisybės ar skriaudos jausmas, tai čia jau kelių šimtmečių reikalas, rusai kiniečių akimis – vakarų civilizacijos atstovai, tad verti pagarbos. Mums tai gali atrodyti komiškai ir keistai, bet kinams kitoje Amūro pusėje stovintys stalinistinio stiliaus pastatai su kolonomis – geriausias įrodymas, kad Rusija yra labai arti senovės graikų kultūros. Trūksta gal tik antikinių skulptūrų. Iš Heihe 黑河市 miesto viskas matosi kitaip. To nereiktų pamiršti.

Vladimir Nabokov: „Pnin“

Knygos, Knygų klubas, Pastebėjimai, , ,

Džiaugiuosi, kad į šių metų Knygų klubo sąrašą pateko ši Vladimiro Nabokovo knyga. O dar labiau džiaugiuosi, jog ją skaičiau angliškai, taip, kaip originaliai ji ir parašyta. Knyga nedidukė, bet ją skaitydamas mėgavausi jos tekstu, skaičiau lėtai, ne kiek tikėdamasis veiksmo atomazgos, kiek gėrėdamasis žodžių žaismų, kartais mintyse pakartodamas stipriu rusišku akcentu tariamas angliškas frazes. Inteligentiško rusų emigranto tartis, naudojamos amerikono ausiai keistos gramatinės formos ar senamadiški, ne iš gyvos kalbos, o iš vadovėlių išmokti žodžiai – paveikslas nupieštas tiesiog tobulai.

Nabokovo „Pninas“ – knyga apie nepritapimą emigracijoje, o galbūt ir apie patį Nabokovą. Kartu tai knyga apie akademinį pasaulį, kurio žmonės ganėtinai nutolę nuo realybės, kurie labiau linkę knaisiotis po mažai kam žinomus žodynus ar problemas, tyrinėti tik savo pasaulį: gali būti labai išsilavinęs savo siauroje srityje, perskaitęs begales knygų, bet tai nereiškia, jog būsi ko pasiekęs už akademijos ribų. Nabokovo Pninas – kaip Stouneris, tik ne toks rezignavęs, jam iš tiesų norisi būti visuomenės dalimi, tik nesigauna. Aišku, Pninas svetimas ir dėl to, kad jis imigrantas, bet toje pačioje imigrantų bendruomenėje jis sutinka daug ko pasiekusių verslininkų bei sėkmingų žmonių. Pninas man – intelektualus akademikas, labai apsiskaičiusio žmogaus pavyzdys. Nors jis gali gali bet kuria proga cituoti klasikų veikalus ar deklamuoti eiles, tačiau yra visiškai nevaisingas savo darbais. Apsiskaitęs žmogus ne visada yra lyderis, žinios negarantuoja, jog būsi visuomenei reikalingas (tiesą sakant, jos net negarantuoja, kad būsi naudingas). Gal dar taip sutapo, kad šią knygą skaičiau vykstant Ukrainos karui ir vis viešojoje erdvėje buvo kalbama apie rusiško pasaulio kultūros (na, žinote, Dostojevskis, Čaikovskis ir pan…) ir rusiško pasaulio žiaurumo priešpriešą: man pasirodė, jog rusiškoji inteligentija, kaip Pninas, gal ir labai apsiskaitę, bet neradę savo vietos, prašvaistyti. O gal, deja, bergždi.

„The Best British Travel Writing of the 21st Century“

Kelionės, Knygos, Pastebėjimai, ,

Šis maždaug trisdešimties straipsnių apie keliones rinkinys buvo mano kelių mano dienų desertas: vis laukdavau progos, kada galėsiu patogiai atsisėsti su knyga rankose ant sofos ir nusikelti vis į kitą pasaulio kraštą. Šiuose straipsniuose nėra jokių patarimų keliaujantiems, jokių lankytinų vietų sąrašų ar rekomendacijų: geriausi kelionių aprašymai yra tie, kurie talentingai atskleidžia kelionės jausmą ir nuotaikas. Net nesvarbu ar keliaujama į tolimą egzotišką šalį, ar tyrinėjama savo gyvenamo rajono aplinka, nesvarbu, ar pro akis prabėga tūkstančiai spalvotų nematytų vaizdų, ar aprašomi naktiniame traukinyje keliaujantys žmonės – svarbiausia yra jausmas. O tie jausmai ir graudina, ir verčia susimąstyti, ir priverčia pajusti dulkių, karščio ir prakaito kvapą. Leidžia kartu su autoriais išgyventi religinius jausmus (vienas iš straipsnių aprašo Islamo hadžą Mekoje, kitame autorius lydi savo tėvo induisto pelenus iki Gango upės). Priverčia pagalvoti, ar neatrodome keistai ir juokingai su savo fotoaparatais bastydamiesi po primityvius Afrikos kaimus, kurie jau seniai yra tapę turizmo pinigų kalykla be jokios autentikos – ir ar iš viso tikrąją autentiką galima pajusti neperimant vietinių gyvenimo būdo ir tame kaime nepagyvenus porą metų be patogumų.

The essence of travel is not to move but to feel.

Sakoma, kad kelionės atveria duris naujiems potyriams ir naujiems požiūrio kampams. Bet tai tik dalis tiesos. Keliaudami mes kartu nešamės ir savo duris, tam kad jas laikytume privertas. Labai retai iš tiesų pakeičiame savo požiūrį, labai retai iš tiesų bandome suprasti kitas kultūras, sunkiai įsigyvename į jų pasaulėžiūrą. Pakeliauti kelias savaites su turistų grupe po čiabuvių kaimus neužtenka.

Eliot Higgins: „We Are Bellingcat“

Knygos, Konspiracijos, Pastebėjimai, ,

Šiais laikais internete tiek daug visokių duomenų šaltinių, kad bet kuris paprastas žmogus, apsiginklavęs IT žiniomis ir kantrybe gali nuveikti ne ką mažiau nei slaptosios tarnybos su plačiu agentų tinklu. Visi pastarojo dešimtmečio ginkluoti konfliktai buvo filmuojami nesuskaičiuojamų tūkstančių telefonų, begalės medžiagos patekdavo į socialinius tinklus ar pokalbių programėles – visą šią informaciją bet kas gali lyginti su žemėlapių duomenimis, palydovų nuotraukomis, gali matyti, kokie ginklai buvo naudojami, kas šaudė, kas dalyvavo, kas nukentėjo, kas darė nusikaltimus žmonijai. Žiaurumo nebenuslėpsi, tiesos nebesuklastosi. Bent jau taip mano iš tokių atvirų duomenų analitikų užaugusi agentūra „Bellingcat“.

Iš tiesų, „Bellingcat“ daugelį išmokė tikrinti faktus ir aklai nepasitikėti valstybių propaganda: daugelį dalykų labai norint galima patikrinti. Jei tokių tikrintojų daug – melas netruks išaiškėti. Knygoje aprašoma daug istorijų, kurios besidomintiems pasaulio aktualijomis neturėtų būti naujienos: MH17 lėktuvo numušimas BUK raketomis Donbase, Sirijos cheminių ginklų panaudojimo atvejai, Skripalių apnuodijimo istorija Londone, pasikėsinimas į Navalną ir pan – visur „Bellingcat“ tyrimų pagalba kaltininkai tapo aiškūs. Ir beveik viskas nustatyta vien tik iš viešų duomenų, socialinių tinklų profilių, skrydžių išklotinių, nutekintų duomenų bazių, tam nereikėjo infiltruoto agentų tinklo spec. tarnybose. „Bellingcat“ veiklą grindžia principu, kad visi teiginiai turi būti patvirtinami nuorodomis į šaltinius, tam, kad kiekvienas skaitytojas pats galėtų pasidaryti savo išvadas. Bet kokį teiginį privalu vertinti skeptiškai, bent jau tol, kol nėra tai patvirtinančių įrodymų. Tačiau svarbu ir tikėti, kad tiesa egzistuoja, skeptikas negali tapti ciniku, kuris galvoja, jog vienos tiesos niekada nebūna ir viskas priklauso tik nuo požiūrio kampo. Tokiais cinikais dažnai tampa Rusijos apologetai, kurie, negalėdami atremti faktų, įrodančių Rusijos kaltę, užima cinišką poziciją „visi čia visur meluoja ir tiesos niekas nesužinos, tad net neverta ginčytis“. Verta, tiesa egzistuoja. Ji patikrinama.

Tiesa, pradžioje Bellingcat buvo tik organizacija, dokumentuojanti visokiausius nusikaltimus prieš žmoniją bei renkanti to įrodymus iš viešų šaltinių. Pastaruoju metu ji turi vis didesnę galią ir prieigą ir prie ne visai viešų šaltinių. Taip, Rusijoje galima nelegaliai nusipirkti skambučių išklotines, taip, Rusijoje galima gauti pasų duomenis (ne už dyką), turint pažįstamų galima prieiti prie dar visokių jautresnių duomenų. Tad Bellingcat virto kažkuo daugiau nei vien tik OSINT (open source intelligence) agentūra. Svarbus pokytis buvo ir ryžtas apsimetus FSB pareigūnais su Navalnu skambinti jį nuodijusiems FSB agentams: to paprasti žmonės iš internetų tikriausiai nedarytų. Tai tikriausiai „Bellingcat“ silpnybė – propagandos mašinoje juos gali paversti nebepatikimu šaltiniu, nes akivaizdu, jog jie savo barikadų puses jau pasirinko. Kaip kad ir savo barikadas buvo pasirinkęs ir Julian Assange (Wikileaks): pradžioje buvęs tiesiog informacijos viešintoju greitai tapo politiniu įrankiu.

Kad ir kaip ten būtų, visada svarbu naudotis savo paties galva ir tikrinti faktus. Būti skeptišku, bet netapti cinišku. Tiesa egzistuoja.