Beribė žodžio laisvė tėra techno-utopija

Seniai seniai, kai prieš daugiau nei penkiolika metų pradėjau rašyti šį tinklaraštį, buvo tikima, kad internetas suteiks galimybių visiems laisvai reikšti savo nuomonę, išnyks cenzūra, bet kuris žmogus galės išsilaisvinti iš masinės medijos tironijos. Kuo daugiau galimybių reikštis „paprastam žmogui“ (nes juk mes tokiais save laikėme – tinklaraštininkai ne kokie žurnalistai su darbuotojo pažymėjimais ir leidimais patekti ten, kur ne visiems lengva įkišti nosį!) – tuo daugiau demokratijos. Laisvas žodis, kad ir koks ir atrodytų kvailas, buvo vienareikšmiškai laikomas teigiamu dalyku. Panašios filosofijos laikėsi ir dauguma socialinių tinklų kūrėjų, bet pastaruosius metus visgi požiūris keičiasi: nuo Delfio komentarų moderavimo iki Facebook banų, visa viešoji internetinė erdvė po truputį vis labiau tampa civilizuotesnė.

Šia tema neseniai perskaičiau neblogą straipsnį New Yorkeryje, kuris gana tiksliai sudėliojo visus akcentus. Jau kuris laikas jaučiu, kad kuo toliau, tuo visgi labiau pritariu minčiai, kad bet kokia nevaldoma žodžio laisvė visgi yra ydinga: nesantaikos kurstymas, hate speech, patyčios ir panašūs dalykai neturėtų būti skatinami. Deja, davus absoliučią laisvę ir anonimiškumą, dažnai diskusijos labai lengvai nuslysta šia linkme, ir tai turi daug žalingų pasekmių.

New Yorkerio straipsnyje radau įdomų man iki šiol nežinomą faktą apie knygų spausdinimą ir reformaciją:

Steve Huffman, the co-founder and C.E.O. of Reddit, told me that in high school he learned “about Gutenberg, Martin Luther—the democratization of knowledge and power. It was deeply ingrained in me that freedom of expression is important.”

[…]

“The advent of printing,” Eisenstein writes, “provided ‘the stroke of magic’ by which an obscure theologian in Wittenberg managed to shake Saint Peter’s throne.” The theologian, of course, was Martin Luther. Eisenstein recounts the viral dissemination of Luther’s Ninety-five Theses in some detail. Nowhere, however, does she mention one of Luther’s later works, a treatise called “On the Jews and Their Lies.” “We are at fault in not slaying them,” Luther writes. “I shall give you my sincere advice: first, to set fire to their synagogues or schools. . . . Second, I advise that their houses also be razed and destroyed. ” It goes on and on, with an avidity that was shocking even by the standards of the time. Luther’s swan song, published in the year of his death, was a pamphlet called “Warning Against the Jews.”

New Yorker, „The Dark Side of Techno-Utopianism

Ar tai ženklas, kad su amžiumi konservatyvėju?

Lenkija: šalis kažkur mėnulyje

Vienas iš paskutinių nusisekusių laimikių, netikėtai surastas atsitiktiniame dėvėtų knygų knygyne Londone, buvo Michael Moran knyga „A Country in the Moon: Travels in Search of the Heart of Poland“. Iš skaitytojų atsiliepimų ji neatrodo puiki knyga, bet man ji kažkaip sugebėjo pataikyti į dešimtuką: pasirodė tobulas 90-ųjų postsovietinės erdvės paveikslas paprasto vakariečio akimis, dažnai persmelktas Žečpospolitos romantizavimu ir istoriniais pasakojimais apie Šopeną, lenkų (ir lietuvių) didikus, jų laisvės troškimą, ekscesus, keistenybes ir pan. Lenkų skaitytojams ši knyga nepatiko, nes Lenkija nupiešta realistiškai atsilupusi ir keista, bet juk 1992-ieji tokie ir buvo.

Iš tiesų, šios knygos lapai pilni kokne anekdotiškų pasakojimų apie lenkų gyvenimą tuoj po Berlyno sienos griuvimo. Praėjo nepilni trisdešimt metų, ir jau puikiai suprantame, kas tuose pasakojimuose keisto ir juokingo, nors dar prieš kokį dešimtmetį (knyga išleista, man rodos apie 2008-uosius) ne visur būtume „pagavę kampą“. Tie maži epizodai labai puikiai parodo, kaip toli mes nuėjome ir kaip greitai patys tapome vakariečiais. Apvogus autoriaus mašiną jis kreipiasi į policiją – visi labai paslaugūs, šokinėja ir tūpinėja: juk užsieniečio mašiną apvogė! Dešimtmečio įvykis! Policininkas pasiūlo pavėžėti autorių namo policijos mašina, šis sutinka, ir įsėdęs į automobilį, segasi saugos diržą. Policininkas geraširdiškai šypsosi per storus ūsus, moja ranka ir sako, jog važiuojant su juo saugos diržo segtis nebūtina. Tikrai dar prieš dešimtmetį nebūčiau supratęs, kas čia blogo ar juokingo. O prieš dvidešimtį metų nebūčiau supratęs, kas čia keisto, jei sugedus autoriaus mašinai visas kaimas puola padėti, ištekina trūkstamą detalę ar tai veržliaraktį, ir, nepaėmę už remontą pinigų, nepaleidžia tolimesnėn kelionėn tol, kol kaimo klebonas mašinos nepašventina su krapyla. Juk pamatyti, o tuo labiau padėti, užsieniečiui su prabangia užsienietiška mašina yra didžiulė garbė.

Ne viskas toje Lenkijoje blogai, net ir autoriaus akimis. Kaip tik, jis galėtų lengvai būti apkaltintas per daug dideliu Lenkijos romantizavimu. Taip, šią knygą skaitydamas sužinojau apie daug visokių Abiejų Tautų Respublikos didikų statytų pilių, gražių, nuo britų nusižiūrėtų parkų bei vienuolynų. Iki šiol man Lenkija vis dar buvo daug maž pravažiuojamoji šalis pakeliui į Europą, bet va, dabar jau noriu važiuoti į Krokuvą ir pakeliui aplankyti daug knygoje minėtų miestelių. Toks ir turėtų būti idealus kelionės gidas: per asmeninę patirtį, nuogirdas ir įspūdžius suguldytas pasakojimas, kurį skaitant googlini naujas vietas ir žymiesi jas žemėlapyje.

Adam Kay – „Dabar tau skaudės“

Gydytojų darbas sunkus. Nežmoniškai sunkus. Budėjimai, viršvalandžiai, stresas, graužatis, kad ne viską iki galo padarei tam, kad išgelbėtum gyvybę, maži pinigai (nors su tuo gal ir galima ginčytis – tiesiog pinigai maži, jei dirbama vien tik valstybiniame sektoriuje), nuovargis, ilgi studijų metai. Kraujas, mirtys, skausmas. Tam reikia pasišventimo.

Adam Kay knyga yra juokingų (ir šokiruojančių) pasakojimų apie gydytojo rezidento darbą rinkinys, ir jis tikrai puikiai valdo klaviatūrą. Deja, to negalėčiau pasakyti apie lietuvišką vertimą, nes jis tikrai daugelyje vietų trukdė skaityti. Douchebag nėra „dušas“, o bernvakario nereiktų vadinti „viengungių vakarėliu“. Jei ne vertimas, knygai būtų galima skirti aukščiausius balus. Net jei kai kuriose vietose skaityti šlykštoka, bet juk tokia nepasaldinta gydytojų darbo kasdienybė.

Ši knyga privers susimąstyti, kas iš tiesų motyvuoja žmones: pasitenkinimas išgelbėjus gyvybę žymiai svarbesnis nei pinigai ar ramesnis darbo tempas. Turbūt padeda ir tai, kad šiame darbe visada matai prasmę – tai ne maigyti klaviatūrą ir stumdyti Excelio celes kuriant naują finansinę ataskaitą ar duomenų bazės dokumentaciją, kurios galbūt niekas neskaitys. Tiesiog nepalyginama.

Machine learning’o projektuose sunkiausia ne techninė dalis

Buvęs LinkedIn duomenų analitikas Peter Skomoroch konferencijoje Strata skaitė neblogą pranešimą apie tai, kas sunkiausia įgyvendinant machine learning ar dirbtinio intelekto projektus. Ne, ne techninės kliūtys. Sunkiausia tai, kad labai sunku tokius projektus tiksliai suplanuoti ir subiudžetuoti – o ir jų nauda dažnai sunkiai įvelkama į skaičius (kvantifikuojama). Didelei korporacijai, kurioje visi įpratę IT projektus vykdyti griežtai subiudžetuotais projektais (nesvarbu, kad dauguma jų tuos biudžetus vis tiek ryškiai perlipa), sunku suprasti, jog beveik neįmanoma suprognozuoti, ar veiks algoritmas ar ne, bei kiek laiko užtruks jį ištreniruoti. Niekas negali pasakyti, kada jau bus galima į gyvenimą paleisti save vairuojančias mašinas: visos prognozės buvo labai netikslios (berods Uber kažkada seniai sakė, jog 2020-aisiais jie vairuotojų nebeturės ir važinėsime autonominėmis mašinomis. Vis dar mane namo veža žmonių valdomi Toyota Prius).

The transition to machine learning will be about 100x harder than the transition to mobile.
Some of the biggest challenges are organizational, not technical.
Machine Learning shifts engineering from a deterministic process to a probabilistic one.

Peter Skomoroch

Labai svarbu, kad machine learning projektams vadovautų žmonės, kurie gerai supranta kompanijos duomenis, o ne vien yra matematikos profesoriai. Geras projektų vadovas supranta, kas machine learning‘e yra lengva, o kas sunku, ir, net jei tai ne itin sudėtinga problema techniniu požiūriu, supranta ar ji turi verslo vertę. Gal būt visai neverta šiai problemai skirti dėmesio? Taip pat svarbu suprasti turimų duomenų niuansus ir kokybę – dažnai teoretiniai matematikai tai pražiūri, nes matematiniuose modeliuose visi duomenys vienodai geri ir kokybiški. Realybėje – ne itin.

Duomenys nebūtinai sukuria daug verslo vertės

Šiandien užtikau gerą straipsnį apie tokį požiūrį, su kuriuo, deja, gana dažnai susiduriu kompanijose: reikia surinkti kuo daugiau duomenų, viską bet kaip sudėti į duomenų bazę ir iš to vis tiek gausis kas nors gero. Na, žinai, gi ten machine learning, dirbtinis intelektas, visa kita gi šiais laikais. Svarbu duomenų būtų.

Didesnėse kompanijose tai dažnai galima suprasti: pinigų projektams kaip ir yra, norisi užsidėti varnelę, kad „kažką darai su dirbtiniu intelektu“, net jei ir nieko nesigaus, tai bent jau bandysi. Nesvarbu, kad nelabai aišku, kokia reali to nauda verslui, ir kas bandoma pasiekti. Bet tai, pasirodo, dažnai pasitaiko ir tarp startuolių: vietoje to, kad pastangas skirti klientų paieškai ar geresniems procesams, per daug koncentruojamasi į duomenis, lyg jie būtų ta magiška burtų lazdelė, kuri visus staiga padarys milijonieriais.

Straipsnyje galima rasti gerų patarimų ir įžvalgų, kurių niekada reiktų nepamiršti, dirbant su duomenų projektais:

  • Kokie yra duomenų gavimo kaštai? Būtina bent jau apytiksliai paskaičiuoti, kiek kainuoja visi duomenų inžinieriai, visi vadovai, kuriems reikia ataskaitų ir planų, visi serveriai, infrastruktūra, visų vadovų laikas, kurį jie praleidžia kasdieną stebėdami analitines ataskaitas vietoje to, kad galbūt galvotų, kaip užkariauti naujas rinkas ir geriau padėti klientams.
  • Kokią naudą mes gauname iš duomenų? Kas atsitiktų, jei vienos ar kitos ataskaitos ar algoritmo nebūtų? Kiek verslo vertės susideda iš to, kad turime tikslesnę informaciją ir ją galime greičiau pasiekti? Taip neretai galima suprasti, kad visgi lengviau paskambinti klientui ir jo paklausti, kas jį mūsų svetainėje trikdo nei valandų valandas praleisti Google Analytics bandant išskaityti gudrias įžvalgas.
  • Per kiek duomenys pasensta? Dažnai net nepastebima, kad kelių metų duomenys jau niekam neįdomūs ir netgi nelabai naudingi: klientų poreikiai pasikeitė, elgsena kitokia, žiūrėk jau ir Facebook ne toks visiems įdomus, aplinka nujudėjo visai kitur. Kai supranti, kad tavo duomenys labai greitai sensta ir vien jų kiekis nesukuria tvaraus konkurencinio pranašumo (nes bet kas, investavęs metus ar kitus darbo gali irgi įgyti ne ką mažiau panašių duomenų), jų nuolatinis atnaujinimas ir kiekybės siekimas vien dėl kiekybės nušvinta kitomis spalvomis. Gal verčiau mažiau duomenų, bet labai gerai atrinktų? Ir gal užtenka logistinės regresijos ir visai nereikia neuroninio tinklo su dešimt tūkstančių faktorių?

Kaip galvoja prancūzai

Galvojau, kad ši knyga bus lengvesnė, nes tikėjausi kažko panašaus į Kate Fox knygą „Watching the English“. Sudhir HaareesinghHow the French Think: An Affectionate Portrait of an Intellectual People“ pasirodo gana sunkiai kramtomas tomas apie prancūzų filosofinę mintį bei jų mąstymo šablonus.

Prasibrovus pro gana sudėtingą, kone akademinę kalbą, įdomių įžvalgų knygoje tikrai galima rasti. Prancūzai piešiami kaip gilūs intelektualai, bet kartu ir kontrastingai priešinami su anglo-saksiškaja minties mokykla: britai ar amerikonai žymiai praktiškesni, jiems labiau svarbios ne patrauklios filosofinės utopinės konstrukcijos, o tai, kas veikia realybėje. Britai, prancūzų akimis, yra per daug pragmatiški, per daug užsiėmę pinigų darymu, kai patys prancūzai save laiko protingesniais, gebančiais galvoti apie tokiu dalykus, kaip tautų draugystė, brolybė, pinigus laiko vulgariais, ir geriau imasi revoliucijos siekiant įgyvendinti utopiją nei nuosekliai dirba link savo tikslų.

Vienas įdomiausių skyrių yra paskutinis, kuriame rašoma apie dabartinę prancūzų filosofinės minties situaciją. Jei dar ano amžiaus viduryje prancūzai buvo visiem įdomūs (daug kas skaitė Camus, Baudrillardą ir pan.), tai paskutinius kelis dešimtmečius jokių ryškių asmenybių prancūzų rašytojų bei filosofų tarpe nebeliko. Taip, knygos vis dar rašomos, leidžiamos prancūzų kalba, bet jos retai pasiekia bestselerių sąrašus už Prancūzijos ribų, jos lieka lokalios. Panašiai ir su prancūzišku mokslu: jei prieš šimtmetį ar kiek seniau prancūzai garsėjo savo mokslininkais (Pasteras, Kiuri, etc), tai dabar net Prancūzijos universitetai vargiai gali konkuruoti su kitų Europos šalių mokslo įstaigomis. Ir kas gali paminėti kokį labai sėkmingą pastarųjų metų prancūzų išradimą? Nebelabai kas.

Visas šis nuosmukis Prancūzijoje kelia tam tikrą tautos depresiją. Jeigu prieš šimtmetį ar kelis prancūzai buvo pati stipriausia intelektuali jėga pasaulyje, formavusi tautų vertybes (tereikia prisiminti, kokia svarbi pasaulio minties raidai buvo Prancūzijos revoliucija), tai dabar jie jaučiasi likę niekam neįdomiame užribyje. Dar prieš šimtą metų carinėje Rusijoje aukštuomenėje buvo gero tono ir išsilavinimo ženklas šnekėti prancūziškai, o dabar tai visiškai pakeitė anglų kalba. Kultūriškai prancūzai pralaimėjo, ir, deja, kol kas nelabai turi ką pasiūlyti naujo.

Goldman Sachs pardavimų principai

Neseniai perskaitytoje Goldman Sachs istorijoje man užkliuvo vieno iš jų vadovų suformuluotos taisyklės pardavėjams. Jomis Goldman Sachs bankas vadovavosi tuo metu, kai stengėsi įeiti į Europos rinką: aštuoniasdešimtaisiais jie Europoje tebuvo mažai kam žinoma amerikiečių kompanija, visiškai be klientų ir be jokios įvykdytų sandorių istorijos.

Taisyklės šios:

  1. Negaišk laiko stengdamasis atvesti klientą, kurio šiaip jau ir nelabai nori turėti.
  2. Dažniausiai sprendžia vadovas, o ne vidurinės grandies vadybininkas. Ar pažįsti tą vadovą?
  3. Gauti gerą klientą užtrunka beveik tiek pat laiko, kiek ir prastą.
  4. Kol kalbi, nieko naujo neišmoksti.
  5. Kliento tikslai yra žymiai svarbesni nei tavo paties.
  6. Vieno žmogaus pagarba yra žymiai vertingesnė nei paviršutinė pažintis su šimtu.
  7. Jei tik matosi galimybė gauti klientą – griebk jį!
  8. Svarbūs žmonės mėgsta bendrauti su svarbiais žmonėmis. Ar pats esi svarbus?
  9. Nieko nėra blogiau kaip nepatenkintas klientas.
  10. Jei atvedi klientą, tai iki pat galo turi rūpintis, kad jis viskuo liks patenkintas.

Charles D. Ellis: „The Partnership“

Skaičiau šią knygą keturis mėnesius. Nors ne. Pradėjau ją skaityti dar prieš dešimtmetį, vos tik jai išėjus. Tuomet jos nepabaigiau – buvo krizė, buvo kitų reikalų, o šis storas veikalas reikalavo daug dedikacijos: šiemet teko pradėti jį iš naujo. Po dešimtmečio įspūdžiai apie Goldman Sachs ir pačią finansų industriją kiek pasikeitę, nors knyga vis tiek patiko.

The Partnership yra knyga apie vieno (pačio) garsiausio investicinio banko Goldman Sachs istoriją. Joje išsamiai rašoma apie taip, kaip buvo kuriamos vienos ar kitos verslo linijos, kokiais principais buvo vadovaujamasi, kaip jiems pavyko įeiti į vieną ar kitą rinką ir panašiai. Daug spalvingų istorijų, daug pasakojimų, daug idealizmo – rašant knygą su autoriumi bendradarbiavo daug banko partnerių, tad tikriausiai nenuostabu, jog knyga gavosi labai teigiama, su sąlyginai mažai kritikos ir objektyvumo. Net ten, kur bankas padarė klaidų, pozityviai rašoma labiau apie tai, kas buvo išmokta, nei kritikuojamos klaidų priežastys. No regrets. Todėl skaitant The Partnership turi suprasti, kad istorijos, išdėstytos jos puslapiuose yra labiau apie tą idealųjį Goldman Sachs, tokį, kokį pats bankas norėtų save matyti, o ne tą realųjį Goldman Sachs, kaip jį mato kiti rinkos dalyviai. Bet, aišku, žinoti savo idealus irgi naudinga.

Senosios Goldman Sachs principai skamba neblogai, ir jais norėtųsi pačiam vadovautis savo versluose:

  1. Klientų interesai yra pats svarbiausias dalykas mūsų versle (galima tikrai daug ginčytis apie tai, jog šis banko principas buvo visiškai pamirštas pastaraisiais keliais dešimtmečiais, kai buvo intensyviai prekiaujama sava sąskaita prieš klientų interesus)
  2. Mūsų turtas yra žmonės, kapitalas ir reputacija. Jei bent vieną prarastume, sunkiausia atstatyti reputaciją.
  3. Profesionalumas viskame, ką darome: geriau būti mažu geriausiu nei vidutiniu didžiausiu.
  4. Naujų sprendimų ieškojimas: neapsiriboti tik tuo, ką darome įprastai, ieškoti naujų kelių.
  5. Kadangi esame paslaugų versle, samdome tik geriausius žmones. (iš tiesų, rašoma, jog neretai reikėdavo praeiti keliasdešimt interviu, kol būdavai priimamas į darbą)
  6. Darbuotojų meritokratija: jei sugebi, karjerai (ir pinigams) lubų nėra.
  7. Komandinis darbas: nėra vietos individualizmui. (Rašoma, kad bet kuriam darbuotojui, kuris pradėdavo manyti, jog jis vienas ką nors pasiekė, greitai būdavo parodomos durys. Viduje nebuvo priimtina sakyti „aš padariau tą ir tą“, būtinai reikėjo „mes padarėme tą ir tą“).
  8. Tikimasi, kad darbuotojai dirbs žymiai daugiau nei kitose kompanijose. Tinginiams ne vieta.
  9. Pelnas užtikrina veiklos tęstinumą. Verslas turi būti pelningas. Pelnu nesunku dalintis su tais, kurie prisidėjo prie jo padarymo. Jei verslas nepelningas, tai tokio verslo nereikia (kontrastas su startuoliais nemenkas!)
  10. Reikiamas komandos ir turto dydis: reikia būti pakankamai dideliu, kad galėtum paimti didelius ir pelningus projektus, bet pakankamai mažu, kad nesustabarėtum.
  11. Kadangi finansų sektorius nestovi vietoje, visada turime galvoti apie naujus klientų poreikius ir patiems neužsisėdėti ties senomis idėjomis.
  12. Savo versle gauname daug konfidencialios informacijos: jokiu būdu negalime ja pasinaudoti savo ar kitų klientų reikmėms. Pasitikėjimas yra svarbiausia vertybė ir jei jį prarasime, viską prarasime.
  13. Nors mūsų versle daug konkurencijos ir mes agresyviai norime plėsti klientų ratą, su konkurentais turime elgtis teisingai ir jų nežeminti.
  14. Tikimės, kad darbuotojai elgsis sąžiningai tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime.

Vienas iš įdomiausių kertinių veiklos principų pradžioje buvo visiškas vidinio politikavimo netoleravimas: jei kas pradeda politikuoti, iš karto atsisveikina su darbu. Tiesa, bankui augant, tokių principų nebebuvo galima išlaikyti. Kas tinka mažai kompanijai, nebūtinai realu didesnei.

„O ką aš šiandien išmokau?“ ir kitos tobulėjimo taisyklės

Pastaruosius kelis mėnesius surijo darbai. Daug bėgimo, vertimosi per galvą, kartais ir be rezultato. Ar bent jau be tokio, kuriuo norėtum didžiuotis. Knygoms nebelikę laiko, viską pasiglemžę kiti reikalai. Tad tikriausiai pats laikas kiek sustoti.

Vakar skaitant įvairius internetinius dienoraščius, užstrigo Tyler Cowen mintis: norint tobulėti, reikia kasdien savęs paklausti, ko šiandien išmokai naujo. Kai užsisuki rutinoje, kartais vien užtenka sau užduotį šį klausimą ir jis neblogai sustato viską į vietas: jei diena iš dienos nieko naujo neišmoksti gal jau laikas kažką keisti ar bent jau tuos pačius dalykus daryti kažkiek kitaip. Gal pakeisti aplinką, gal požiūrio kampą, o gal įpročius: gal pastebėsi, jog daužai galvą bandydamas pramušti sieną, nors tau visai nebūtina perlipti į kitą jos pusę.

Kiti geri Tyler Cowen patarimai, į kuriuos man labiau reikėtų kreipti dėmesį: kasdien skaityti (juk tai man labiausiai teikia malonumą), dažnai rašyti (ypač rašyti tiesiog sau, nebijant jokios kritikos ir nesukant sau galvos „o ką gi skaitytojai pagalvos“), daugiau sportuoti (vaikščioti ir bėgioti – ne dėl jokio siekiamo rezultato, o dėl savo paties malonumo), daugiau bendrauti su gyvais žmonėmis (o tai tikriausiai sudėtingiausia – turint nedaug laisvo laiko žymiai lengviau nuspręsti nieko neveikti namie, nei proaktyviai ieškoti bendravimo realioje, ne virtualioje erdvėje).

Šiandien kažkiek išmokau introspekcijos. Pažinti pats save.

Will Storr: The Science of Storytelling

Istorija turi prasidėti kažkuo šiek tiek keistu, tam kad užkabintų nuo pat pirmo sakinio. Laikrodis mušė tryliktą valandą. Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip. Tada supažindinama su pagrindiniu veikėju – jis turi būti lengva pamėgti, jo bruožai turi būti tiek žmogiški, kad skaitytojui su juo būtų lengva susitapatinti. Kiekviena istorija – pagrindinio veikėjo transformacija. Gal jis turi kokią keistą savybę ar įsitikinimą, gal kitokį požiūrio tašką. Pradžioje tai jam turi gyvenime padėti ir tai tik sustiprina jo įsitikinimus. Gal jis manipuliuoja kitais žmonėmis, gal meluoja, gal jis laiko save tobula dievybe, ir tai jį vis gelbsti. Tada – krizė. Pagrindinio veikėjo įprastinis modus operandi nebeveikia. Jis arba pasikeičia ir tampa kitu žmogumi su kitokiais įsitikinimais, arba žlunga taip ir nepasikeitęs. Tvarka atstatyta, negerieji nubausti, istorija gali pasibaigti.

Will Storr savo knygoje apie istorijų pasakojimą įtikinamai pateikia šiuos pagrindinius istorijų archetipus, pasakoja, kas sudaro gerą istoriją ir tai iliustruoja įvairių žinomų romanų pavyzdžiais. Gal nieko ir labai naujo, bet gana sistemiška ir koncentruota. Privertė į pastaruoju metu skaitytus romanus kiek kitu kampu, pamatyti jų struktūrą ir iš ko jie padaryti.