Hermann Hesse: „Stiklo karoliukų žaidimas“

Iki kai kurių knygų reikia priaugti. Hesės „Stiklo karoliukus“ net kelis kartus bandžiau įveikti prieš kokį dešimt-penkioliką metų, bet vis nesėkmingai: lėtas, nuobodokas pasakojimas, beveik niekas knygoje nevyksta, nuobodu. O štai šiemet perskaičiau su didžiuliu malonumu – subrendau tiek, kad knygoje dėstoma gyvenimo filosofija bei lėta ir rami jos tėkmė kaip tik pataikė į dešimtuką.

Knygoje piešiamas žaidimų magistro Knechto („tarno“) paveikslas – kone idealaus lyderio istorija: darbštus, netrokštantis valdžios žmogus, nesimėgaujantis galia, kuklus, protingas, džiugiai prisiimantis likimo naštą. Skaitai ir lengvai įsivaizduoji, kad tokiu lyderiu ir pats norėtum tapti: visus įkvepiančiu, visiems padedančiu, visų gerbiamu tobulu pavyzdžiu. Ir tik knygos pabaigoje viskas kažkaip sugriūva: Knechtas mato grėsmes ordinui, bet nori nuo pareigų pasitraukti ir visko atsisakius tapti paprastu berniuko mokytoju. Bet tai jam nelemta, jo mirtis atrodo beprasmė. Tad ar teisingai jis pasielgė, bėgdamas nuo savo pareigos? Ar išsikvėpęs lyderis turi pasitraukti? Ar visgi sukandęs dantis toliau nešti savo naštą? Geros knygos tuo ir ypatingos, kad palieka daug klausimų, kuriuos nešiojiesi savyje dar ne vieną savaitę.

Yra knygoje ir kitų labai įdomių temų: pats stiklo karoliukų žaidimas ir jo ordinas gali simbolizuoti akademiją, religiją ar dar bet kokią bendruomenę. Ne visa tai, kas sena, ir kuo žavimasi, išlaiko vertę ir pagarbą, kiekviena tokia organizacija turi vis atsinaujinti, neužsidaryti į savo kiautą. Tai, kas kažkada buvo inovatyvu, laikui bėgant sustabarėja. Mokslas, kaip ir karoliukų žaidimo ordinas, lyg ir turi viršenybę prieš religiją, bet jis jaunas, jo tradicija žymiai trumpesnė, o mokslininkai, kaip ir stiklo karoliukų žaidėjai, dažnai žaidžia datomis ir apibrėžimais, nekreipdami dėmesio į esmę. Istorikams bei karoliukų žaidėjams svarbios datos ir mūšiai, o vienuoliui įdomiausia istorijoje užčiuopti tokius dalykus, kurie leidžia šaliai, organizacijai ar bendruomenei ilgai klestėti be didelių herojų ar asmenybių. Bažnyčia, skaičiuojanti savo amžių tūkstantmečiais, gyvena ne konkretaus popiežiaus asmenybė kultu, o bendromis vertybėmis.

Tara Westover: „Apšviestoji“

Ši knyga labai patiko žmonai ir uošvei, o be to ją labai rekomendavo Bill Gates – žodžiu, ji lengvai pateko į šiemet būtinų perskaityti knygų sąrašą. Patiko, bet visgi ne taip, kaip pernai skaityta „Hillbilly Elegy“: gal sunkiau buvo identifikuotis su heroje, gal kartais per daug kai kas atrodė perspausta ir sutirštinta, gal sunku buvo suprasti, ar čia sisteminė visuomenės problema, ar tiesiog Tarai taip nepasisekė, kad gavo tokius tėvus su psichinėmis ligomis.

Jei „Hillbilly Elegy“ gana aiškiai matosi, kas visgi herojų ištraukė iš asocialumo duobės ir tempė į šviesą: užsispyrusi močiutė, kariuomenės būrio vadas, ar kiti sutikti žmonės, tai „Apšviestojoje“ gana sunku suprasti, iš kur atsirado polinkis į mokslą. Išaugus mokslo nekenčiančioje aplinkoje vargu ar galima lengvai įgauti kitokias vertybes. Be to, man buvo gana sunku patikėti, jog visiškai nieko nemokomi vaikai, užaugę kone drevėje, per vasarą galėtų išmokti tiek, kad išsilaikytų baigiamuosius mokyklos egzaminus: ar tik dvi klases baigęs suaugęs lengvai su tuo susidorotų? O gal visgi nebuvo taip jau tie vaikai nemokomi ir sąlygos siekti šviesos nebuvo jau tokios baisios? Keturi mokslo daktarai asocialioje šeimoje šiaip jau neišauga.

Panašios kritikos susilaukia ir tėvų „survivalistų“ paveikslas – gal jie ir ruošiasi pasaulio pabaigai, bet iki visiško kraštutinumo jiems tolokai: yra namie ir internetas, naudojamasi ir elektra, yra ir telefonas. Jų gyvenimo stilius nėra kraštutinis Amišų idealas. Pati autorė gana dažnai pabrėžia, jog nebepasitiki savo atmintimi: dažnai tuos pačius įvykius jų dalyviai piešia kitokiomis spalvomis.

Nepaisant šių trūkumų, visgi tai užkabinanti knyga. Labiau apie psichinę negalią, apie smurtą šeimoje, apie asocialumą, mažiau apie kraštutinį religingumą, apie mormonus bei tamsuolių kaimiečių vertybes. Bet norint geriau suprasti, kuo gyvena tamsuoliškoji JAV gyventojų dalis, rekomenduočiau skaityti „Hillbilly Elegy“.

John D. Caputo. „Truth“

Kaip ir dauguma filosofijos knygų, ši nebuvo pati lengviausia, ir kai kuriuos puslapius turėjau versti įtempęs smegenis bei valią. Bet, nepaisant to, šis gana trumpas pasakojimas apie tai, kaip keitėsi tiesos sąvoka filosofijos istorijoje man patiko.

Patiko dar ir todėl, kad gana aiškiai išdėstė skirtumą tarp modernistinio ir post-modernistinio požiūrio į pasaulį: modernizmas linkęs viską sudėti į atskirus stalčiukus, sukaterogizuoti, priskirti baltai arba juodai. Post-modernizmas dažnai perlenkia lazdą į kitą pusę: nieko nėra absoliutaus, viskas priklauso nuo požiūrio taško, yra tik pilkų atspalvių spektras. Todėl modernistams tiesa yra tik tai, kas racionaliai įrodoma, o post-modernistams vienos tiesos net negali būti – visi mes teisūs, net ir tie, kurie susipykę su fizikos dėsniais, mat gal iš jų kampo viskas atrodo kitaip.

Galų gale tikriausiai neteisūs nei vieni, nei kiti, ir reikalingas kažkoks tarpinis požiūris. Ne viską galima spręsti racionalumu (tarkim, kaip iki galo racionaliai išmatuoti paveikslo grožį?), ne viskas tikėjime yra niekam vertos sapalionės. Lygiai taip, negalima įkristi į reliatyvizmą: ne visi požiūriai yra teisingi, kažkokie realybės dėsniai visgi egzistuoja, ir to nereiktų paneigti. Jei kas nors įrodinėja, jog žemė plokščia, jis turi tam teisę, tik nebūtina jo klausyti – reikėtų tik stengtis, kad jo kalbos visiem atrodytų kvailokos.

Filosofijos istorijoje gaudausi mažokai, tad po šios knygos mano norimų perskaityti autorių sąraše atsidūrė Wittgenstein‘as, Rousseau ir Montaigne‘is. Jei dar pridėčiau Max‘ą Stirner’į, apie kurį prisiskaičiau CalassoKušo žlugime“, šie metai man gali tapti filosofijos skaitymo metai.

Neapdorotų duomenų nebūna

Yra toks gana gajus mitas, kad turint „žalius“ neapdorotus duomenis, galima nesunkiai padaryti objektyvias išvadas – juk neapdoroti duomenys turėtų kalbėti už save, jie neturėtų būti „sutepti“ šališkos žmogiškos nuomonės bei išankstinių nusistatymų. Kuo daugiau neapdorotų duomenų, tuo objektyvesnės išvados. Deja, visiškai neapdorotų duomenų nebūna. Jau pats faktas, kad kažkas juos rinko, reiškia, kad kažkas padarė sprendimą jais domėtis: o kodėl rinko būtent taip, o ne kitaip? Kodėl rinko tokius, o ne anokius? Kodėl skaičiavo žmones, o ne mašinas; kodėl išmetė iš skaičiavimų vaikus ar žmones vežimėliuose, kodėl nusprendė, jog tamsoje duomenys nepatikimi? Net jei duomenis renka automatiniai prietaisai (tarkim, kas kažkiek laiko skaičiuojama temperatūra), duomenys fiksuojami su aiškia paklaida, kuri nustatyta matavimo įrenginio specifikacijoje – pats įrenginys kažkiek matavimą apvalina, kažkiek veikia nepatikimai už tam tikrų temperatūros rėžių. Jei nežinosi šio konteksto, gali padaryti išvadą, kad temperatūra būna stabili (tiesiog nematai temperatūros pokyčių, mažesnių nei vienas laipsnis) ar ji niekada nenukrenta žemiau -20˚C.

Ypač sunku teisingai interpretuoti skaičius, kurie susiję su žmogumi. Nusikaltimų skaičius gali augti jau vien dėl to, kad pasikeitė suvokimas, kas yra nusikaltimas (tarkim, anksčiau gal buvo visuomenėje priimta, kad vaikus mušti ir tai nebuvo laikoma nusikaltimu). BVP ar infliacijos skaičiai gali kisti dėl metodologinių paklaidų. Pajamų duomenys, surinkti apklausos būdu, smarkiai skirsis nuo duomenų, gautų iš mokesčių inspekcijos.

Simply put, the context of data — why it was collected, how it was collected, and how it was transformed — is always relevant. There is, then, no such thing as context-free data, and thus data cannot manifest the kind of perfect objectivity that is sometimes imagined.

https://www.thenewatlantis.com/publications/why-data-is-never-raw

Šiuolaikinė „didelių duomenų“ mada bando įteigti, jog žali duomenys yra patys objektyviausi, nes jie neužteršti išankstinėmis nuostatomis. Kuo daugiau tokių duomenų, kuriuos galima sušerti taipogi labai objektyviam algoritmui, tuo teisingesnės išvados – ir tam net nereikia jokių ekspertų, mat jie tik įneš savo (nebūtinai teisingą) išankstinę nuomonę. Žmonėmis negalima pasitikėti dėl jų subjektyvumo: nuo to gali išgelbėti tik daugybė duomenų. Bet toks pasaulio vaizdas visgi yra utopinis: jei atvirai nedeklaruoji savo prielaidų, nereiškia, jog jų nedarai. Nematomos subjektyvios prielaidos duomenyse atsiranda jau jų rinkimo procese, ir to niekaip neišvengsi. Ką matuoji, tą ir optimizuosi. Duomenys už save nekalba, jie atkartoja duomenų rinkėjų nuomones.

2019-ųjų tikslas: daugiau asmeninio bendravimo

Žvelgiant į 2018-ųjų tikslus, visus juos įvykdžiau su kaupu. Perskaičiau rekordiškai daug knygų (64!), uždirbau kiek daugiau pajamų nei tikėjausi, nustojau skelbti savo dienoraščio įrašus Facebooke ir tai vėl atgaivino mano internetinį dienoraštį. Tiek žodžių, kiek prirašiau pernai, nebuvau sumaigęs nuo pat 2009-ųjų. Ir svarbiausia, kad vėl pradėjau rašyti sau, o ne nematomai auditorijai – tai leidžia man geriau susidėlioti savo paties mintis, nesukant galvos ar kam nors jos įdomios ar ne. Dienoraščio rašymo tikslas yra pats rašymo procesas, nes jis leidžia geriau suvokti, ką aš manau apie perskaitytą knygą, kas mane užkabino viename ar kitame straipsnyje, ar ką įdomaus pastebėjau ir ką aš noriu užfiksuoti.

2019-iesiems turiu vieną svarbų tikslą: didžiąja dalimi pakeisti socialinių tinklų vartojimą realiu bendravimu su žmonėmis. Per dieną Facebooke, Instagrame bei kituose socialiniuose tinkluose vidutiniškai „praskrolinu“ virš valandos, bet kuo toliau, tuo tai man mažiau teikia malonumo. Tuo tarpu gyvas bendravimas, ar netgi asmeninis susirašinėjimas su žmonėmis džiugina žymiai daugiau – būtų gerai, kad šiemet to būtų žymiai daugiau. Daugiau svečių, daugiau pokalbių, daugiau asmeninio bendravimo, mažiau komentarų skaitymo, mažiau trolių sekimo, mažiau „influencerių“. Socialiniai tinklai suteikia per daug paviršutinio triukšmo ir per mažai gylio.

Max Tegmark – „Life 3.0“

Jau senokai skaitoma knyga mane taip erzino: nuolat norėjosi su autoriumi nesutikti ir nurašyti jį kaip nieko nesuprantantį naivų hipsterį. Paviršutiniškas tekstas, pilnas gal ir įdomių, bet dažniausiai visiškai neesminių pastebėjimų, užteptas riebiu sluoksniu autoriaus sutiktų žymių žmonių pavardžių. Buvimas fiziku visai neužtikrina, jog supranti dirbtinio intelekto problemas, juolab, kad jos daugiau filosofinės / humanitarinės, o ne iš tiksliųjų mokslų srities. Nors ir tiksliųjų mokslų problemos knygoje nušviestos skurdokai.

Aišku, visai nepadeda ir tai, kad mano paties nuomonė apie dirbtinį intelektą labai skiriasi nuo autoriaus, bet būtent todėl ir noriu geriau suprasti Bostromo, Kurzweilo ir kitų požiūrį, kad tuoj tuoj pasaulį užvalgyt superprotingas dirbtinis intelektas. Kiek suprantu, su bendruoju dirbtiniu intelektu (t.y. ne tokiu AI, kuris sugeba atlikti tik siaurą užduotį, tarkim, žaisti šachmatais ar atpažinti objektus paveiksle) kol kas yra labia mažai pasistūmėta. Dar blogiau: netgi tie dirbtinio intelekto pritaikymai, kurie jau yra radę savo vietą, susilaukia vis daugiau kritikos. Facebook algoritminis žinių srautas, pasirodo, nėra toks jau nekaltas, tad gal tai nebėra jau tokia išspręsta problema kaip atrodė prieš kelis metus. Net save vairuojančios mašinos vėluoja pasirodyti: o buvo manančių, kad jau 2020-aisiais jų bus daugiau nei žmonių valdomų automobilių. Dirbtinio intelekto mokymo progresas bent jau kol kas nėra eksponentinis: priešingai, kuo daugiau sieki tikslumo, tuo sunkiau jį pasiekti. Kaip ir visur kitur gyvenime.  

Filosofuoti apie šauniai skambančias Daisono sferas, kurios nelabai turi ką bendro su dabartimi, visada yra smagu. Galvoti, kad didžiosios pasaulio problemos yra inžinerinės, ir, kad tiesiog atradus teisingą algoritmą viskas išsispręs, yra super naivu. Matyt reiks paskaityti BostromoSuperintelligence“.

Knygų klubo sąrašas 2019-iesiems

Susidėliojome kitų metų knygų klubo skaitinių sąrašą. Gavosi toks ganėtinai snobiškas, jei nekreiptumėm dėmesio į Murakami.

SausisLewis Carroll„Alisa stebuklų šalyje“
VasarisHermann Hesse„Stiklo karoliukų žaidimas“
KovasGrigorijus Kanovičius„Miestelio romansas“
BalandisJohn Williams„Stouneris“
GegužėGuzel Yakhina„Zuleicha atmerkia akis“
BirželisJulian Barnes„Laiko triukšmas“
LiepaWilliam Gibson„Neuromancer“
RugpjūtisATOSTOGOS
RugsėjisČeslovas Milošas„Isos slėnis“
SpalisBoris Pasternak„Daktaras Živaga“
LapkritisHaruki Murakami„Avies medžioklė“
GruodisVirginia Woolf„Ponia Delovėj“

Iš viso buvo pasiūlyta virš šimto knygų, pilnas sąrašas šiame Google Sheets dokumente.

Fredrick Backman – „Gyveno kartą Uvė“

Viena iš rekomenduotų knygų kitų metų knygų klubo sąrašui buvo „Gyveno kartą Uvė“. Knyga apie bambeklį senuką, nepatenkintą visu pasauliu, ir vis besiruošiantį nusižudyti, bet per visokius trukdžius ir jį „biesinančius“ žmones nesugebantį to padaryti. Galų gale jis visgi suranda gyvenimo prasmę, nors aplink vien kretinai ir nieko neišmanantys kvailiai.

Knygą suvalgiau labai greitai, ji su geru humoru, bet, aišku, nesunkiai nuspėjama. Kaip lengvam skaitymui – itin geras pasirinkimas. Pasirodo, Scanoramoje buvo rodomas ir pagal šią knygą statytas filmas – turėtų būti nebloga vakaro pramoga.

Nuo šiol, kai manyje pabunda pedantiškas bumbeklis, kuris mano, jog niekas šiais laikais jau nieko nesugeba normaliai padaryti, žmona primena, kad manyje bunda Uvė. 

Pietauji be telefono – vaikai valgo nemokamai

Fatherly rašo:

Parents who give up their phones during dinner will be rewarded with free meals for their kids at one U.K.-based restaurant chain. For the first week of December, Frankie & Benny’s is running its “no-phone zone” campaign in an attempt to improve family interactions at the dinner table.

Fatherly.com

Lankantis restorane, tėvai galės palikti telefonus specialiose dėžutėse; po apsilankymo telefonai bus grąžinti, o vaikų suvalgyti patiekalai bus neįtraukti į sąskaitą. Idėja tikrai nebloga – dažnai nelengva atsiplėšti nuo ekrano, o juk laikas su šeima yra labai svarbus.

Tiesa, tikriausiai tokios iniciatyvos nebūtų gimę, jeigu Didžiosios Britanijos ekonomika išgyventų puikius laikus: restoranų verslui šiuo metu ypač nelengva. Mažėjant vartojimui, ne pirmo būtinumo prekių pardavimai kenčia labiausiai. Tokia akcija realiai yra kainos nuolaida klientų grupei su vaikais – o su gera marketingo idėja ji gali puikiai pasiteisinti.

O namie irgi norėtųsi turėti taisyklę, jog prie stalo telefonų nebūna. Tik tai ne visada lengva įgyvendinti.

Sovietų kapitalas vis dar subsidijuoja Rytų Europą

Šiandien perskaičiau įdomią mintį:

In Moscow, renting an one bedroom is ~$400/mo. There are a lot of jobs in public sector or small business which pay around $400/mo. How do people manage on that kind of salary? You guessed it right, they’re homeowners, so they pay $50 in utilities and they’re all set. So you can say that a lot of jobs are still subsidized by late USSR’s construction boom.

Komentaras Hacker News

Kadangi masinės privatizacijos metu visi nemokamai įgijo savo butus, vyresniajai kartai nereikia mokėti nuomos arba būsto kredito įmokų. Dėl to ir atlyginimai gali būti mažesni – taip Sovietų statybos bumas vis dar subsidijuoja dabartinius verslus. Kita vertus, naujesnės kartos dažniausiai jau nebeturi tokios prabangos – jiems reikia būstą nuomotis arba pirkti su paskola. Kažkur esu skaitęs, jog kuo daugiau yra savo būsto savininkų (t.y. kuo daugiau paplitęs nuosavo būsto turėjimas lyginant su būsto nuoma), tuo didesnis nedarbas, nes turint nuosavą būstą mažėja darbo jėgos mobilumas. Praradai darbą Tauragėje? Jei nuomojiesi, gana lengva keltis į Kelmę. Jei turi namą – gal labiau norisi palaukti geresnių laikų niekur nesikeliant, ypač jei nespaudžia būsto kreditas.