Poezija Knygų klube

Šį vakarą buvo pirmas metų Knygų klubo susitikimas, o jį netradiciškai paskyrėme ne kokios nors skaitytos knygos aptarimui, o poezijai: kiekvienas turėjome pasirinkti bet kokį patikusį eilėraštį. Neslėpsiu, buvo sunkoka pasirinkti, nes su poezija nelabai draugauju. Jau prieš savaitę vis galvoje krebždėjo nerimas, ką reikės deklamuoti. Kartas nuo karto pavartydavau senųjų poetų knygas, paieškodavau eilėraščių internete. Gal Kiplingas? Juk jo „Jeigu“ toks teisingas. Ne, per daug senamadiškas, kažkiek pageltęs, kaip Viktorijos laikmečio knygų puslapiai. Gal ką iš pasaulinės klasikos? Bet juk skaitydamas ne originalo kalba neišvengiamai prarandi kone pusę originalios minties bei kalbos grožio ir nebežinai ar čia kaltinti vertėją ar poetą dėl nevykusiai perduoto tono. Tai gal lietuviška klasika? Maironis, Nėris, Brazdžionis ar Martinaitis? Iki gyvuonies ir pašaknų skausmingai į smegenis įsirėžusios eilutės nuo pat mokyklinio suolo laikų? Kad gal nuvalkiota, reiktų paieškoti ko šviežesnio… Tai kas iš naujųjų šiuolaikinių poetų? Tie visai nesuprantami, nei rimo, nei ritmo, net kalba netvarkinga, nešukuota, kuo įmantresnė vien dėl įmantrumo, kitoniškesnė vien dėl kitoniškumo. Galų gale pasirinkau Mariaus Buroko eilėraštį apie uodą ir poetą, kuris pataikė beveik į dešimtuką:

Per poezijos skaitymus
privalai ramiai sėdėti, dėmesingas būti,
nes poeziją reikia gerbti,
tuo labiau,
kuo nesuprantamesnė jinai,
kitaip atrodysi nekultūringas,
nepraustaburnis, chamas ir kvailys,
neišsilavinęs prasčiokas,
dundukas ir atlėpausis.
Stengiesi iš paskutiniųjų, bet sukruti,
nuleidi skaistų žvilgsnį
nuo poeto,
koją pasikasai.
Uodas įkando.
Niežulys, susierzinimas,
išsiblaškymas…

Na štai ir praleidai stulpeli,
gal patį svarbiausią.

Ir gimsta tokia alegorija
iš nevilties ir erzulio:
kraujas per šiaudelį,
alus iš butelio,
kumštynės užkulisiuose,
kiaušinėliai dedami į stovintį
vandenį,
lervutės, knibždančios jame
pavasarėjant.
Ir taip kasmet.

Kasmet taip
mes – uodai ir poetai
kankiname žmones.

Visgi poezijos kol kas nepamilau ir ji vis dar man kelia nerimą. Gal bus geras naujų metų tikslas ją labiau prisijaukinti.

Kaip miršta demokratijos

Tuoj po „Kabinetas 339“ ėmiausi skaityti Steven Levitsky ir Daniel Ziblatt knygą „How Democracies Die: What history Reveals about Our Future“. Nors knyga daugiausiai apie JAV reikalus ir Donaldą Trumpą, bet natūralu, kad nuolat sau uždavinėjau klausimus ir apie mūsų jauną demokratiją.

Peržvelgdami daug istorinių pavyzdžių (Hitleris, Musolinis, Pinočetas, daugelis Lotynų Amerikos diktatūrų, dabartinė Lenkija ir Vengrija, Turkija ir pan) autoriai pastebi, jog dažniausiai civilizuotose šalyse diktatūros atsiranda ne per labai aiškų valstybės perversmą, kai valdžia vieną naktį užgrobiama jėga – dažniausiai diktatoriai išrenkami demokratiniu būdu. Ir tada, įgavę valdžią, jie pakeičia žaidimo taisykles taip, kad kitiems nebeliktų šansų juos pakeisti. Ir dažniausiai viskas vyksta teisiškai teisingai: paskiri savo konstitucinio teismo teisėjus, savo etikos sargus, interpretuoji įstatymus griežtai pagal įstatymo raidę ten, kur tau naudinga (taip žurnalistai netenka teisės gauti duomenis iš Registrų centro, nes juk „teisinės sutarties nėra“, o naujos tvarkos niekas neskuba rengti), perbraižai apylinkių žemėlapį, „valstybės saugumo tikslais“ įvedi cenzūrą, „patiuninguoji“ balsavimo taisykles ir pan. Jeigu tai daroma su didele neapykanta opozicijai ir į juos žiūrima kaip į mirtinus priešus, o ne į partnerius, su kuriais galima susitarti dėl svarbiausių valstybės dalykų, per keletą metų galima stipriai įtvirtinti savo pozicijas ir jau jų nebeužleisti. Autoriai teigia, kad dabartiniai JAV respublikonai (ne vien Trumpas, o ir visa partija, mat tokių tendencijų buvo matoma dar prieš jo nominavimą kandidatu) atitinka visus šiuos požymius: atleidžia nepalankius valdininkus, stengiasi pakreipti balsavimo taisykles sau palankia linkme, naudoja kalbą, skatinančią smurtą, nekenčia juos kritikuojančios žiniasklaidos, naudojasi valdžios galia savo asmeniniams tikslams siekti. Be to, JAV politinė kultūra pasikeitė taip, kad respublikonams ir demokratams tapo nebeįmanoma susitarti: jie vienas kitą laiko nebe konkurentais (rivals), bet egzistenciniais priešais, tad bet kokios kitos pusės iniciatyvos yra blokuojamos iš principo, net jei jos ir yra protingos.

Autoriai mano, kad partijos turi užtikrinti politinę kultūrą šalyje: partijos ir yra tas demokratijos saugiklis, kuris į savo sąrašus neiškelia per daug radikalių asmenybių kaip Trumpas, suprasdamos, kad ilgainiui jos taps šių radikalų įkaitais: kaip ir prieštarauti partijos linijai nesinori, nors matai, kad čia kažkaip ne itin gerai gaunasi. Prasisiekę radikalai ima valdyti nepaisydami nerašytų taisyklių ir nesiekdami susitarti su kita puse. Konfrontacija jiems visada naudinga, nes tada galima sakyti, jog opozicija nieko neleidžia ir reikalauti daugiau galių. Demokratijos sistema yra sudaryta iš daug atsvarų ir daug saugiklių, bet jei jie sistemingai šalinami ir nebegerbiami, viskas krypsta į diktatūrą. Žiniasklaida nepatenkinti dėl išasfaltuoto keliuko? Reikia su ja kovoti. Bankai gali remti kitas partijas? Reikia siundyti ant jų komisijas ir apkrauti papildomais mokesčiais. Galia visų pirma turi būti naudojama tam, kad įgytum daugiau galios.

Lietuvoje gal viskas ne taip jau blogai. Požymių, jog tolstame nuo demokratijos yra, bet dar niekas nebandė keisti konstitucijos, nesigirdėjo (net ir juokaujančių) balsų, jog prieš opoziciją reiktų imtis smurto. Nors ministerijų laikomasi iki paskutinio, į kritiką numojama ranka, žiniasklaida pradedama varžyti, o įvairios komisijos yra aiškus bandymas susidoroti ir parodyti pas ką čia dabar galia. Svarbi knyga tiems, kas jau perskaitė „Kabinetas 339“.

Arabiška laiko zona

Pasirodo, jog iki 1968-ųjų metų Saudo Arabijoje buvo naudojamas labai senas ir keistas laiko zonos nustatymo metodas: para buvo suskirstyta į 24 valandas, tačiau jų trukmė kiekvieną dieną keisdavosi. Tik saulei nusileidus laikrodžiai būdavo iš nustatomi ties nuliu ir prasidėdavo naktis, kuri tęsdavosi iki saulėtekio. Naktis, kaip ir diena, buvo padalinta į dvylika lygių dalių: žiemą nakties valandos gaudavosi kiek ilgesnės nei vasarą.

Ši sistema ne tokia jau ir nepraktiška: saulei leidžiantis visada muedzinas kviečia maldai, tad tai ir laikas, kai visi pasitikslina savo laikrodžius. Toks laiko skaičiavimas gerai tinka ir kultūriškai: kadangi laikas nėra labai tikslus, o kiekvieno laikrodžiai skiriasi keliomis ar keliasdešimt minučių, niekas punktualumo ir nesitiki. Nereikia stresuoti, kad vėluoji, nes niekas tikslaus laiko nežino. Laikas tampa lanksčia sąvoka, o laikrodis tik kažkiek padeda koordinuoti veiklą. Tai tik įrankis, o ne vergystės pančiai.

Kol visas bendravimas tarp žmonių vyksta viename kaime ar miestelyje, tokio laiko matavimo visiškai pakanka. Problemos ėmė kilti, kai reikdavo susitarti su kažkuo iš toliau – net ir už dešimties kilometrų laikas gali skirtis visa valanda, jei saulė viename kaime leidžiasi už kalno ir ten temsta anksčiau. O ką jau kalbėti apie laiko suderinimą su vakariečiais, kurie 1960-aisiais vis labiau plūdo į Arabiją siurbti naftos. Nuo 1968-ųjų Saudo Arabija perėjo prie įprastinio Saudo Arabijos Standartinio laiko.

Pagal Vilniaus saulėtekį ir saulėlydį, dabartinis „arabiško stiliaus“ laikas yra , kiekviena nakties valanda trunka minučių, o dienos valanda – minučių.

Haruki Murakami „Avies medžioklė“

Pasirodo, pirmą kartą „Avies medžioklę“ perskaičiau 2010-aisiais. Matyt, nepaliko didelio įspūdžio, nes nelabai net tą faktą prisimenu. Net įrašo šiame dienoraštyje apie ją neradau. Prieš keletą savaičių skaičiau šią knygą antrą kartą, mat šiandien ją turėjome aptarinėti knygų klube. Pradinė reakcija buvo „meh“, bet visgi mintims kiek susitupėjus, vertinčiau ją gana pakenčiamai.

Murakami populiarumas vis dar man nesuprantamas (kaip ir beje, kitiems knygų klubo nariams) – knygos gylis lėkštokas, nors tarp visų klaidinančių bei netikėtų labirinto posūkių tikriausiai galima įžvelgti daug ką. Net kažkuo priminė Coelho kūrybą: skaitydamas jaunystėje jautiesi prisilietęs prie giliausios prasmės, ir tik praėjus keletui dešimtmečių jauti, jog kažkas ten būta per daug primityvaus. Pagrindinis knygos veikėjas išgyvena krizę, o tada išorinės aplinkybės priverčia jį leistis į laukinės avies paieškas. Dar kartu su veikėju į kelionę leidžiasi mergina, su labai gražiomis ausimis,, kuris vis jam padeda stumtis savo paieškose, kol kažkada tiesiog jį palieka. Paieškų metu sutinkami kiti avių ieškoję žmonės, bet, pasirodo, avis už juos stipresnė, ir juos vis užvaldo, o kai ji juos apleidžia, gyvenimas pasirodo tuštokas. Keistoka, bet veikėjai labai pasyvūs, viskas čia surežisuota, jausmų lyg ir nėra, tad net sunku suprasti vidinį veikėjo konfliktą: ar jis kažko siekia? ar jis tik vykdo kažkieno valią? ar jis myli? ar jis iš vis tikras?

Tad kas ta avies metafora? Identitetas, gyvenimo prasmė? Savęs paieškos? Iki galo neįmanoma suvesti, ir tai tikriausiai ir yra rašytojo tikslas – vedžioti aplinkui ir palikti neatsakytus klausimus, nes atsakymų tiesiog ir negali būti. Gal tai tiesiog netikslis kaidžiojimas ratais bet gilios minties, postmodernistinis žaidimas. Kodėl avis užvaldo? Kodėl jos iš viso reikia ieškoti? Ir kas ta mergina itin gražiomis ausimis? Gal tiesiog dar vienas veikėjas, skirtas sujaukti siužetą?

Mums taip bediskutuojant, prie mūsų prisijungė itin išsilavinusi padavėja, kuri paaiškino, jog jos nuomone, avis yra intelektas, o visa knyga simbolizuoja tai, jog visuomenė priverčia jo siekti. Įdomi mintis, bet irgi skylėta, atkartojanti Pink FloydWe don’t need no education“: visuomenė verčia įgyti išsilavinimą, kurį verčiau susprogdinti nei leisti jam tave užvaldyti. Ne visai aišku ir kodėl mergina gražiomis ausimis tiesiog ėmė ir paliko herojų – gal tai laikinumo metafora? „Nes visos merginos palieka vyrus“ manęs neįtikina. Matyt Murakami stiprybė tame, kad knygą kiekvienas gali interpretuoti taip, kaip tik nori. Tai tik žaidimas. Prasmės medžioklė be rezultatų.

Beje, įdomu tai, kad aptariant knygą, kažkas paminėjo, jog joje yra labai daug nuorodų į rusišką literatūrą. Man tai neužkliuvo, bet skaitant recenzijas užtikau tokį sakinį:

A Wild Sheep Chase offers a proliferation of literary allusions. Further, as a reader we find various other allusions in Murakami’s novel from both high and popular culture. His novel includes references to the works of Mickey Spillane, Kenzaburo Oe, Allen Ginsberg, Yukio Mishima, Ellery Queen, Proust, Nietzsche, Dostoyevsky, Dickens’ Oliver Twist, Shakespeare’s Othello, H.G. Wells, Karl Marx, Chiang Kai-shek, Mikhail Aleksandrovich Sholokhov, and Theologia Germanica. Some examples from music are the Doors, the Rolling Stones, the Byrds, Deep Purple, the Moody Blues, Mozart, Bach, the Beach Boys, the Beatles, Boz Scaggs, Chopin, the Brothers Johnson, Bill Withers, and Maynard Ferguson, which may or may not be significant in terms of understanding the text, but they certainly add to the labyrinthine nature of the quest and the infinite rhizomatic trajectories the reader could pursue if he or she were to attempt to interpret every clue contained in the text.

 Rhys William Tyers, „The Labyrinth and the Non-Solution: Murakami’s A Wild Sheep Chase and the Metaphysical Detective

Vakarų kultūros mumyse matyt galėtų būti daugiau, nes akis kliūna tik už pažįstamų pavardžių.

Osmaniškas 1803 metų Lietuvos-Lenkijos žemėlapis

Kai paskutinį kartą buvau Stambule, kažkuriame antikvariate užtikau keletą Osmanų imperijos laikais leistų žemėlapių. Išmarginti arabiškais rašmenimis, bet su pažįstamomis krantų linijomis – savotiškai užburianti egzotika. Pasidomėjau, gal buvo kada išleistas ir Lietuvos žemėlapis: ir iš tiesų, internete radau, jog tokio būta. Lietuvos-Lenkijos žemėlapis pasirodė jau pačiame pirmame musulmoniškame pasaulyje vakarų maniera išleistame atlase Cedid Atlas Tercümesi.

Lietuva-Lenkija (Lechistanas) 1803 metų Osmanų žemėlapyje

Naivu būtų ieškoti kur įsigyti šio žemėlapio originalą, mat, pasirodo, buvo išleista tik 50 šio atlaso kopijų. Iki šių dienų išlikę tik septyni egzemplioriai Turkijoje bei dar keletas JAV, tad šis atlasas dvigubai retesnis nei Gutenbergo biblija.

Dabartinė Lietuva (žemėlapio detalė)

Gali pasirodyti keista, kad Lietuva-Lenkija žymima kaip atskira valstybė, nors ji po visų padalinimų nuo 1795-ųjų metų nebeegzistavo. Iš tiesų, Osmanų imperija Abiejų Tautų Respublikos padalinimų niekada nepripažino. Lenkai net turi gražų pasakojimą (deja, nepatvirtintą rašytiniais šaltiniais), jog Osmanų sultono rūmuose priimant užsienio šalių pasiuntinius visada būdavo paliekama tuščia kėdė Lenkijos atstovui ir garsiai paklausiama, ar Lenkijos ambasadoriui šiemet jau pavyko atkeliauti. Nuskambėdavo atsakymas, jog, deja, šiemet Lenkijos atstovas dėl žinomų priežasčių vėl negalėjo atvykti. Subtilus diplomatinis užmynimas ant nuospaudos Rusijos, Austrijos ir Prūsijos atstovams, su kuriais Osmanai ne itin sutarė.

Beribė žodžio laisvė tėra techno-utopija

Seniai seniai, kai prieš daugiau nei penkiolika metų pradėjau rašyti šį tinklaraštį, buvo tikima, kad internetas suteiks galimybių visiems laisvai reikšti savo nuomonę, išnyks cenzūra, bet kuris žmogus galės išsilaisvinti iš masinės medijos tironijos. Kuo daugiau galimybių reikštis „paprastam žmogui“ (nes juk mes tokiais save laikėme – tinklaraštininkai ne kokie žurnalistai su darbuotojo pažymėjimais ir leidimais patekti ten, kur ne visiems lengva įkišti nosį!) – tuo daugiau demokratijos. Laisvas žodis, kad ir koks ir atrodytų kvailas, buvo vienareikšmiškai laikomas teigiamu dalyku. Panašios filosofijos laikėsi ir dauguma socialinių tinklų kūrėjų, bet pastaruosius metus visgi požiūris keičiasi: nuo Delfio komentarų moderavimo iki Facebook banų, visa viešoji internetinė erdvė po truputį vis labiau tampa civilizuotesnė.

Šia tema neseniai perskaičiau neblogą straipsnį New Yorkeryje, kuris gana tiksliai sudėliojo visus akcentus. Jau kuris laikas jaučiu, kad kuo toliau, tuo visgi labiau pritariu minčiai, kad bet kokia nevaldoma žodžio laisvė visgi yra ydinga: nesantaikos kurstymas, hate speech, patyčios ir panašūs dalykai neturėtų būti skatinami. Deja, davus absoliučią laisvę ir anonimiškumą, dažnai diskusijos labai lengvai nuslysta šia linkme, ir tai turi daug žalingų pasekmių.

New Yorkerio straipsnyje radau įdomų man iki šiol nežinomą faktą apie knygų spausdinimą ir reformaciją:

Steve Huffman, the co-founder and C.E.O. of Reddit, told me that in high school he learned “about Gutenberg, Martin Luther—the democratization of knowledge and power. It was deeply ingrained in me that freedom of expression is important.”

[…]

“The advent of printing,” Eisenstein writes, “provided ‘the stroke of magic’ by which an obscure theologian in Wittenberg managed to shake Saint Peter’s throne.” The theologian, of course, was Martin Luther. Eisenstein recounts the viral dissemination of Luther’s Ninety-five Theses in some detail. Nowhere, however, does she mention one of Luther’s later works, a treatise called “On the Jews and Their Lies.” “We are at fault in not slaying them,” Luther writes. “I shall give you my sincere advice: first, to set fire to their synagogues or schools. . . . Second, I advise that their houses also be razed and destroyed. ” It goes on and on, with an avidity that was shocking even by the standards of the time. Luther’s swan song, published in the year of his death, was a pamphlet called “Warning Against the Jews.”

New Yorker, „The Dark Side of Techno-Utopianism

Ar tai ženklas, kad su amžiumi konservatyvėju?

Lenkija: šalis kažkur mėnulyje

Vienas iš paskutinių nusisekusių laimikių, netikėtai surastas atsitiktiniame dėvėtų knygų knygyne Londone, buvo Michael Moran knyga „A Country in the Moon: Travels in Search of the Heart of Poland“. Iš skaitytojų atsiliepimų ji neatrodo puiki knyga, bet man ji kažkaip sugebėjo pataikyti į dešimtuką: pasirodė tobulas 90-ųjų postsovietinės erdvės paveikslas paprasto vakariečio akimis, dažnai persmelktas Žečpospolitos romantizavimu ir istoriniais pasakojimais apie Šopeną, lenkų (ir lietuvių) didikus, jų laisvės troškimą, ekscesus, keistenybes ir pan. Lenkų skaitytojams ši knyga nepatiko, nes Lenkija nupiešta realistiškai atsilupusi ir keista, bet juk 1992-ieji tokie ir buvo.

Iš tiesų, šios knygos lapai pilni kokne anekdotiškų pasakojimų apie lenkų gyvenimą tuoj po Berlyno sienos griuvimo. Praėjo nepilni trisdešimt metų, ir jau puikiai suprantame, kas tuose pasakojimuose keisto ir juokingo, nors dar prieš kokį dešimtmetį (knyga išleista, man rodos apie 2008-uosius) ne visur būtume „pagavę kampą“. Tie maži epizodai labai puikiai parodo, kaip toli mes nuėjome ir kaip greitai patys tapome vakariečiais. Apvogus autoriaus mašiną jis kreipiasi į policiją – visi labai paslaugūs, šokinėja ir tūpinėja: juk užsieniečio mašiną apvogė! Dešimtmečio įvykis! Policininkas pasiūlo pavėžėti autorių namo policijos mašina, šis sutinka, ir įsėdęs į automobilį, segasi saugos diržą. Policininkas geraširdiškai šypsosi per storus ūsus, moja ranka ir sako, jog važiuojant su juo saugos diržo segtis nebūtina. Tikrai dar prieš dešimtmetį nebūčiau supratęs, kas čia blogo ar juokingo. O prieš dvidešimtį metų nebūčiau supratęs, kas čia keisto, jei sugedus autoriaus mašinai visas kaimas puola padėti, ištekina trūkstamą detalę ar tai veržliaraktį, ir, nepaėmę už remontą pinigų, nepaleidžia tolimesnėn kelionėn tol, kol kaimo klebonas mašinos nepašventina su krapyla. Juk pamatyti, o tuo labiau padėti, užsieniečiui su prabangia užsienietiška mašina yra didžiulė garbė.

Ne viskas toje Lenkijoje blogai, net ir autoriaus akimis. Kaip tik, jis galėtų lengvai būti apkaltintas per daug dideliu Lenkijos romantizavimu. Taip, šią knygą skaitydamas sužinojau apie daug visokių Abiejų Tautų Respublikos didikų statytų pilių, gražių, nuo britų nusižiūrėtų parkų bei vienuolynų. Iki šiol man Lenkija vis dar buvo daug maž pravažiuojamoji šalis pakeliui į Europą, bet va, dabar jau noriu važiuoti į Krokuvą ir pakeliui aplankyti daug knygoje minėtų miestelių. Toks ir turėtų būti idealus kelionės gidas: per asmeninę patirtį, nuogirdas ir įspūdžius suguldytas pasakojimas, kurį skaitant googlini naujas vietas ir žymiesi jas žemėlapyje.

Adam Kay – „Dabar tau skaudės“

Gydytojų darbas sunkus. Nežmoniškai sunkus. Budėjimai, viršvalandžiai, stresas, graužatis, kad ne viską iki galo padarei tam, kad išgelbėtum gyvybę, maži pinigai (nors su tuo gal ir galima ginčytis – tiesiog pinigai maži, jei dirbama vien tik valstybiniame sektoriuje), nuovargis, ilgi studijų metai. Kraujas, mirtys, skausmas. Tam reikia pasišventimo.

Adam Kay knyga yra juokingų (ir šokiruojančių) pasakojimų apie gydytojo rezidento darbą rinkinys, ir jis tikrai puikiai valdo klaviatūrą. Deja, to negalėčiau pasakyti apie lietuvišką vertimą, nes jis tikrai daugelyje vietų trukdė skaityti. Douchebag nėra „dušas“, o bernvakario nereiktų vadinti „viengungių vakarėliu“. Jei ne vertimas, knygai būtų galima skirti aukščiausius balus. Net jei kai kuriose vietose skaityti šlykštoka, bet juk tokia nepasaldinta gydytojų darbo kasdienybė.

Ši knyga privers susimąstyti, kas iš tiesų motyvuoja žmones: pasitenkinimas išgelbėjus gyvybę žymiai svarbesnis nei pinigai ar ramesnis darbo tempas. Turbūt padeda ir tai, kad šiame darbe visada matai prasmę – tai ne maigyti klaviatūrą ir stumdyti Excelio celes kuriant naują finansinę ataskaitą ar duomenų bazės dokumentaciją, kurios galbūt niekas neskaitys. Tiesiog nepalyginama.

Machine learning’o projektuose sunkiausia ne techninė dalis

Buvęs LinkedIn duomenų analitikas Peter Skomoroch konferencijoje Strata skaitė neblogą pranešimą apie tai, kas sunkiausia įgyvendinant machine learning ar dirbtinio intelekto projektus. Ne, ne techninės kliūtys. Sunkiausia tai, kad labai sunku tokius projektus tiksliai suplanuoti ir subiudžetuoti – o ir jų nauda dažnai sunkiai įvelkama į skaičius (kvantifikuojama). Didelei korporacijai, kurioje visi įpratę IT projektus vykdyti griežtai subiudžetuotais projektais (nesvarbu, kad dauguma jų tuos biudžetus vis tiek ryškiai perlipa), sunku suprasti, jog beveik neįmanoma suprognozuoti, ar veiks algoritmas ar ne, bei kiek laiko užtruks jį ištreniruoti. Niekas negali pasakyti, kada jau bus galima į gyvenimą paleisti save vairuojančias mašinas: visos prognozės buvo labai netikslios (berods Uber kažkada seniai sakė, jog 2020-aisiais jie vairuotojų nebeturės ir važinėsime autonominėmis mašinomis. Vis dar mane namo veža žmonių valdomi Toyota Prius).

The transition to machine learning will be about 100x harder than the transition to mobile.
Some of the biggest challenges are organizational, not technical.
Machine Learning shifts engineering from a deterministic process to a probabilistic one.

Peter Skomoroch

Labai svarbu, kad machine learning projektams vadovautų žmonės, kurie gerai supranta kompanijos duomenis, o ne vien yra matematikos profesoriai. Geras projektų vadovas supranta, kas machine learning‘e yra lengva, o kas sunku, ir, net jei tai ne itin sudėtinga problema techniniu požiūriu, supranta ar ji turi verslo vertę. Gal būt visai neverta šiai problemai skirti dėmesio? Taip pat svarbu suprasti turimų duomenų niuansus ir kokybę – dažnai teoretiniai matematikai tai pražiūri, nes matematiniuose modeliuose visi duomenys vienodai geri ir kokybiški. Realybėje – ne itin.

Duomenys nebūtinai sukuria daug verslo vertės

Šiandien užtikau gerą straipsnį apie tokį požiūrį, su kuriuo, deja, gana dažnai susiduriu kompanijose: reikia surinkti kuo daugiau duomenų, viską bet kaip sudėti į duomenų bazę ir iš to vis tiek gausis kas nors gero. Na, žinai, gi ten machine learning, dirbtinis intelektas, visa kita gi šiais laikais. Svarbu duomenų būtų.

Didesnėse kompanijose tai dažnai galima suprasti: pinigų projektams kaip ir yra, norisi užsidėti varnelę, kad „kažką darai su dirbtiniu intelektu“, net jei ir nieko nesigaus, tai bent jau bandysi. Nesvarbu, kad nelabai aišku, kokia reali to nauda verslui, ir kas bandoma pasiekti. Bet tai, pasirodo, dažnai pasitaiko ir tarp startuolių: vietoje to, kad pastangas skirti klientų paieškai ar geresniems procesams, per daug koncentruojamasi į duomenis, lyg jie būtų ta magiška burtų lazdelė, kuri visus staiga padarys milijonieriais.

Straipsnyje galima rasti gerų patarimų ir įžvalgų, kurių niekada reiktų nepamiršti, dirbant su duomenų projektais:

  • Kokie yra duomenų gavimo kaštai? Būtina bent jau apytiksliai paskaičiuoti, kiek kainuoja visi duomenų inžinieriai, visi vadovai, kuriems reikia ataskaitų ir planų, visi serveriai, infrastruktūra, visų vadovų laikas, kurį jie praleidžia kasdieną stebėdami analitines ataskaitas vietoje to, kad galbūt galvotų, kaip užkariauti naujas rinkas ir geriau padėti klientams.
  • Kokią naudą mes gauname iš duomenų? Kas atsitiktų, jei vienos ar kitos ataskaitos ar algoritmo nebūtų? Kiek verslo vertės susideda iš to, kad turime tikslesnę informaciją ir ją galime greičiau pasiekti? Taip neretai galima suprasti, kad visgi lengviau paskambinti klientui ir jo paklausti, kas jį mūsų svetainėje trikdo nei valandų valandas praleisti Google Analytics bandant išskaityti gudrias įžvalgas.
  • Per kiek duomenys pasensta? Dažnai net nepastebima, kad kelių metų duomenys jau niekam neįdomūs ir netgi nelabai naudingi: klientų poreikiai pasikeitė, elgsena kitokia, žiūrėk jau ir Facebook ne toks visiems įdomus, aplinka nujudėjo visai kitur. Kai supranti, kad tavo duomenys labai greitai sensta ir vien jų kiekis nesukuria tvaraus konkurencinio pranašumo (nes bet kas, investavęs metus ar kitus darbo gali irgi įgyti ne ką mažiau panašių duomenų), jų nuolatinis atnaujinimas ir kiekybės siekimas vien dėl kiekybės nušvinta kitomis spalvomis. Gal verčiau mažiau duomenų, bet labai gerai atrinktų? Ir gal užtenka logistinės regresijos ir visai nereikia neuroninio tinklo su dešimt tūkstančių faktorių?