Konkurencingoje ekonomikoje akcijos nepatrauklios

Įdomią mintį radau pas Stumbling and Mumbling: tikrai tobulai konkurencingoje ekonomikoje akcijos nebūtų labai patrauklios, kadangi kompanijų pelnai būtų artimi nuliui. Juk jeigu kompanijos uždirba pelną, tuoj atsiranda konkurentų, kurie tą pelną sumažina — tobulos konkurencijos ekonominis modelis ir prognozuoja, jog tobulai konkuruojančių kompanijų pelnai yra nuliniai (kalbama apie ekonominį pelną, arba viršpelnį). Pasirodo, kad mažiau ekonomiškai laisvos Prancūzijos akcijų rinka ilguoju laikotarpiu davė didesnę grąžą nei labiau konkurenciją skatinančios JAV.

First, anti-capitalists are, in Lenin’s phrase, useful idiots – they actually help stock markets.
Second, a healthy economy and a healthy stock market are two different things.

Kuo daugiau būsto savininkų, tuo daugiau bedarbių

Visuomenėje dažniausiai manoma, jog nuosavo būsto turėjimas vienareikšmiškai yra teigiamas dalykas: valstybė skiria įvairiausias mokesčių lengvatas ir diegia kitokias būsto įsigijimo skatinimo programas, siekdama, jog kuo daugiau piliečių turėtų nuosavą būstą. Teisybė, nuosavo būsto turėjimas žmones verčia būti sėslesniems, taip gerinama socialinė aplinka. Tačiau ekonominiu požiūriu būsto nuomojimas gali būti efektyvesnis būtent todėl, kad neturintys savo būsto žmonės yra mobilesni (kas pigiau: pirkti ar nuomotis — kitas klausimas).

Kokiam nors regionui susiduriant su ekonominėmis problemomis, atsiranda darbo stygius. Jeigu kitame regione trūksta darbuotojų, jie turėtų persikelti iš regiono, kuris patiria sudėtingus laikus. Tačiau jeigu dauguma žmonių turi savo nuosavą būstą, ne taip lengvai jį nori parduoti ir palikti, juolab jeigu regionas susiduria su ekonominėmis problemomis, tai ir būsto kainos nebus labai palankios pardavimui. Tuo tarpu jei dauguma žmonių būstą tik nuomoja, jie labiau linkę imti ir persikraustyti ten, kur yra daugiau darbo.

Britų ekonomistas Andrew Oswald net atrado, jog šis efektas yra ne toks jau mažas: namų savininkų skaičiui padidėjus 10 procentų nedarbo lygis padidėja dviem procentiniais punktais. JAV valstijos, kuriose daugiausia savus namus turinčių žmonių (Alabama, Mičiganas, Misisipė), kenčia ir nuo didžiausio bedarbių skaičiaus. Kuo daugiau besinuomojančių, tuo lankstesnė darbo rinka, ir daugiau šansų susirasti įdomų ir tinkantį darbą.

Tad gal valstybė turėtų skatinti ne nuosavų būstų įsigijimą, o jų nuomą?

Kredito ir akcijų rinkų atotrūkis

Ką gi, po atostogų Austrijos Alpėse jau būtų pats laikas grįžti prie įprastinio dienoraščio pildymo, nors, kaip visada pastebiu po ilgesnių kelionių, grįžus namo užgriūna lavinos neskaitytų laiškų ir nepadarytų darbų, tad dienoraštis tampa primirštas. O kuo jis ilgiau primirštamas, tuo vis sunkiau į jį ką nors parašyti — tai ir temų lyg įdomių nebepasitaiko, tai lyg laisvo pusvalandžio gilesnei jų analizei nelieka, ar tiesiog tavo paties mintys tau atrodo per daug nerimtos, tad numoji į dienoraštį ranka ir tiek: gal geriau tiesiog be jokio tikslo po internetą paklaidžioti.

Viena įdomiausių praėjusios savaitės analitikų pastebėjimų buvo apie susidariusį skirtingą pasaulio kredito ir akcijų rinkų požiūrį į riziką: kredito rinkos rodo, jog galima tikėtis visiško finansų sistemos subyrėjimo ir ekonomikos kracho, tuo tarpu akcijų rinkos išlaiko gana optimistinį požiūrį dėl ekonomikos ateities (JAV akcijų indeksai nuo aukščiausių verčių yra nukritę ne daugiau kaip 20%). Tad klausimas natūralus: ar kredito rinkos instrumentai yra tiesiog per daug nuvertinti, ar visgi klysta akcijų rinka ir jos yra per brangios? Kažkada juk situacija turėtų susinormalizuoti: arba turi atsigauti kredito rinka, arba turi atpigti akcijos.

Analitikai, atsakydami šį klausimą yra linkę laikytis nuomonės, jog šuo slypi pakastas kredito rinkos nelikvidume. Atsiradus problemų tarpbankinėje rinkoje, kredito (bei įvairių išvestinių priemonių, susijusių su kreditu) rinkos dalyviai turėjo sumažinti savo pozicijas. Tačiau, esant begalei finansinių instrumentų, ne visi jie yra pakankamai likvidūs, kad jų būtų galima atsikratyti stipriai nenumušant kainos. Iš tiesų, daug kur susiduriama su problema, jog rinkoje net neatsiranda bent vieno pirkėjo — kai nėra pirkėjų, nėra ir rinkos kainos, tad vėl iškyla problemų, jeigu tie finansiniai instrumentai yra įkeisti bankams už gautas paskolas. Kitaip tariant, visiems staiga bet kokia kaina reikia tik grynų pinigų, niekas nenori pirkti kredito instrumentų, net jei jie iš tiesų pigiai kainuoja: sunku pasakyti, kiek ilgai gali išlikti tokia neigiama situacija rinkoje.

Tuo tarpu akcijų rinkos elgiasi šiek tiek kitaip, mat jos likvidesnės. Tiksliau, akcijų gausa yra mažesnė, o pirkėjų yra daugiau — čia žaidžia ne vien keletas stambių institucinių žaidėjų, kurie gal būt vienu metu susiduria su tomis pačiomis problemomis. Be to, JAV akcijų rinka tikisi (galbūt ir per optimistiškai), jog recesijos visgi bus išvengta dėl stipriai mažinamų palūkanų ir siūlomų naujų mokesčių lengvatų. Bet bent jau sisteminės griūties akcijų rinkoje nesimato.

O kaip su Baltija ir kitomis artimesnėmis mums rinkomis? Akcijos prieš pusmetį ar metus kainavo nepigiai, tačiau dabar jos nukritę ne tiek jau mažai. Pasaulio kredito krizės problemos neturėtų labai stipriai sukrėsti Baltijos ekonomikų, bet mes apsčiai turime savų bėdų: jau dabar iš daugelio kompanijų paskutinių rezultatų galima matyti lėtėjančius augimo tempus ir besitraukiančias maržas. Tačiau lieku atsargiai optimistiškas: jau galima rasti dėmesio vertų akcijų.

Kodėl sugebėjimas atkakliai dirbti nelaikomas talentu?

Šiandieną naujoje Gario Kasparovo knygoje „Gyvenimas kaip žaidimas šachmatais“ perskaičiau neblogą mintį:

[…] Visada man atrodė neteisinga: kodėl gebėjimas atkakliai dirbti nelaikomas įgimtais gabumais? Mano požiūriu, pasakyti apie ką nors, kad „iššoko aukščiau bambos“, — labai abejotinas komplimentas. Jeigu žemo ūgio ir lėtas futbolininkas (pavyzdžiu, jaunas Maradona) treniruojasi daugiau už kitus ir galiausiai tampa ekstra klasės žaidėju, ar korektiška apie jį sakyti: „Nepaisant menkų įgimtų duomenų“? O galbūt jis tiesiog dešimteriopai kompensavo jų trūkumą kito talento pertekliumi?

Knyga visai nebloga, ir joje galima rasti ir daugiau panašių įdomių minčių, kurios priverčia stabtelti ir pagalvoti. Tik, deja, nesu labai didelis šachmatų mėgėjas, tad norėtųsi, jog daugiau būtų rašoma apie gyvenimą, o ne šachmatus. Ir būtų daugiau minčių apie dabartinę Rusijos politinę padėtį (Kasparovas, žinia, labai aktyviai reiškiasi opozicijoje — kaip tik dėl to iš karto ir nusipirkau šią knygą, kai tik pamačiau ją knygyne).

Hoover institution: mitai apie Rusiją

Vienas įdomesnių straipsnių, šią savaitę patraukusių mano dėmesį, buvo Andreas Goldthau pastabos apie Rusiją. Požiūris nestandartinis, nors labai logiškas, ir su daugeliu minčių būtų galima sutikti (tiesa, ne su visomis). Autorius savo straipsnyje bando sugriauti penkis mitus apie Rusijos politiką ir ekonomiką:

Rusija turi ginklą, kuris vadinasi „energetika“. Rusijos naftos rinkoje veikia net dešimt didelių naftos bendrovių, ir tik ketvirtadalis naftos gavybos yra valstybės rankose. Tiesa, valstybei priklauso naftotiekiai, bei ji nustatinėja mokesčių politiką, tačiau tai nėra labai lankstūs instrumentai — norint iš naftos tiekimo daryti didžiąją politiką reiktų daugiau kontrolės. Juolab, kad nafta pardavinėjama užsienyje pasaulinėmis kainomis, ilgalaikių tiekimo kontraktų nėra. Su dujų tiekimu yra kitaip: dujos gabenamos dujotiekiais pagal ilgalaikius kontraktus, kurie lyg ir „suriša“ tiekėją su pirkėju. Tačiau norint Rusijai pardavinėti dujas kam nors kitam nei Europai, reikės daug investuoti į dujotiekių tiesimą — o kur gi dėsi tas dujas, pagrasinęs jų neparduoti Europai? ilguoju laikotarpiu tiek Europa gali atrasti alternatyvių dujų tiekėjų, tiek ir Rusija — alternatyvių dujų pirkėjų (kaip kad Kinija), bet trumpuoju laikotarpiu politikos iš dujų nepadarysi, nebent tik gąsdindamas tokias nedideles valstybes kaip Gruzija ar Moldova. Bet kaip parodė nesena istorija, Gruzijos politikos tai nepakeitė.

„Gazprom“ yra Rusijos politinis įrankis. „Gazprom“ dujas vietinėje Rusijos rinkoje privalo pardavinėti labai žema kaina — dujos yra politinės svarbos prekė, tad ją savo piliečiams reikia pateikti kuo pigiau. Todėl vienintelis pelno šaltinis „Gazprom“ yra dujų eksportas. Didžiausia pelno dalis gaunama už į Vakarų Europą eksportuojamas dujas, o į NVS dujos didžiąja dalimi vis dar parduodamos pigiau nei pasaulinėje rinkoje esančiomis kainomis. Taigi dujų kainų kėlimas NVS valstybėms nėra bandymas jas sužlugdyti ekonomiškai, o tiesiog pelno siekimas.

Rusijos ekonomikos atsigavimas tėra tik aukštų naftos kainų pasekmė. Paskutiniu metu Rusijos ekonomika auga dėl didėjančio vartojimo ir investicijų į infrastruktūrą, tuo tarpu naftos ir dujų gavybos sektoriaus augimas lėtesnis nei kitų ekonomikos šakų. Ir nors didžioji dalis valstybės pajamų dalis ateina iš naftos ir dujų pardavimo, gauti pinigai nusėda stabilizacijos fonde. Autorius netgi teigia, jog Rusijos ekonomikos augimo priežasčių reikia ieškoti Rusijos krizėje, mat tuomet žymiai nuvertėjo Rusijos rublis, o tai pagerino Rusijos prekių konkurencingumą užsienyje. Su šiuo punktu tikriausiai labiausiai ginčyčiausi.

Rusija yra energetikos supergalybė. Rusijos naftos ir dujų sektoriai kenčia nuo investicijų stokos. Nors Rusija turi didžiausias dujų atsargas pasaulyje, bet jos dujų suvartojimas auga, tuo tarpu gavyba — ne. Jeigu taip tęsis ir toliau, Rusija tiesiog nebeturės ką eksportuoti. Blogiausia, jog dabartinė mokesčių politika visiškai neskatina investuoti į naftos ir dujų gavybą, o „Gazprom“ turi skolų, kurias prisiėmė perėmus „Sibneft“. Be to, „Gazprom“ daug lėšų išleidžia dujotiekių ir infrastruktūros įsigijimams už Rusijos ribų, tad pinigų naujiems gręžiniams lieka dar mažiau.

Kinija ir Rusija taps partnerės naftos ir dujų srityje. Rusija ir Kinija yra strateginiai varžovai šioje srityje, ypač kai kalba eina apie Centrinėje Azijoje esančius išteklius. Rusija nėra suinteresuota, jog Kinija gautų laisvą priėjimą prie dujų Turkmėnistane — dabar šiomis dujomis „Gazprom“ prekiauja Europoje. Rusija neseniai sprendė dilemą, kur tiesti naftotiekį iš Sibiro: į Kiniją ar į Japoniją? Pasirinkta buvo Japonija. Be to, Rusijai nepatiktų Kinijos vyriausybės stilius, kai Kinijos valstybė perka naftos gavybos išteklius šalyje.

Investavimas į meną

Vienas mano svetainės skaitytojas užklausė manęs, ką aš manau apie investavimą į meno rinką (konkrečiau — paveikslus), ar tai gali būti labiau stabili, ne tokia rizikinga investicija nei kiti finansiniai instrumentai. Atsakiau jam asmeniškai, bet gal būt ši tema domina ir jus.

Investavimas į meną iš tiesų yra įdomi sritis, tik, deja, nesu joje ekspertas — įsivaizduoju, jog tam reikia turėti žymiai daugiau žinių apie meną, nei apie finansus (tikriausiai ne atsitiktinumas, jog paveikslais dažniausiai prekiauja meno galerijos, o ne bankai).

Paveikslai iš esmės yra prabangos prekė, tad jų kainos turėtų daugiau ar mažiau koreliuoti su ekonomikos gyvybingumu: kuo sparčiau auga ekonomika, tuo daugiau turtingų žmonių, galinčių įsigyti paveikslus, tuo labiau kyla jų kainos; ir atvirkščiai — ekonomikai patiriant sudėtingus laikus, mažėja galinčių įsigyti paveikslus žmonių (o ir tie, kas juos buvo nusipirkę anksčiau, gal susiduria su ekonominėmis problemomis, ir nori juos parduoti), tad kainos turėtų kristi (ar bent jau augti ne taip greitai kaip infliacija). Tiesa, atskirų tapytojų paveikslų rinką veikia ir tokie dalykai kaip mada ar tapytojo populiarumas, tad ne visi paveikslai vienu metu pinga ar brangsta.

Paveikslai yra nelikvidi investicija — negali kiekvieną dieną sekti, kokia paveikslo vertė biržoje. Be to dažniausiai tai kartu ir labai ilgalaikė investicija — paveikslai šeimininkus keičia ne taip jau dažnai. Kadangi paveikslai yra vienetiniai, o be to neturi su jais susijusio pinigų srauto (t.y. nemoka dividendų ar palūkanų, nebent paveikslą esi išnuomojęs kokiai kompanijai papuošti jų ofisą), tai jų vertinimas finansiniu požiūriu komplikuotas — dėl to paveikslus vertina meno ekspertai, o ne finansų analitikai. Gal būt dėl to manau, jog paveikslai pirmiausia yra perkami dėl to kad jie „gražūs“ ir tik po to, kad jie yra „investicija“.

Išsilavinusiųjų bendravimo ypatumai

Tarp visų tų neperskaitytų dalykų, kurie susikaupė kelionės į Maskvą metu, radau nuorodą į akademinį straipsnį (per  Marginal Revolution) apie žmonių bendravimą. Įdomiausia, jog nustatyta, kad kuo žmogus daugiau išsilavinęs, tuo mažiau jis linkęs bendrauti su giminėmis ir draugais:

The results clearly show that the employment law reduced hours of work but there is no evidence that the extra hours went to increased social interactions. Although hours of work are not an important determinant of social interaction, human capital is found to be important. The effect of human capital, as measured by education and age, is positive for membership groups but negative for visiting relatives and friends. Also, contrary to expectations, there are no important differences in the determinants of social interaction by gender, marital status or parent status.

Nesunkiai galiu sugalvoti, kodėl labiau išsilavinęs žmogus pradėtų mažiau bendrauti su giminėmis — tiesiog pasikeičia žmogaus interesai, nebelieka tiek daug bendrų temų bendravimui, tačiau bendravimo su draugais sumažėjimas sunkiau paaiškinamas. Taip, tiesa, draugai keičiasi, keičiantis interesams (turbūt nedaugelis vis dar labai artimai draugauja su vaikų darželio draugais), bet bendras laikas, paskirtas draugams, iš pirmo žvilgsnio juk neturėtų mažėti.

Beje, įdomus ir pastebėjimas, jog priešingai nei tikėtasi, bendravimo kiekis nepriklauso nuo lyties: tiek moterys, tiek vyrai bendravimui skiria tiek pat laiko.

Pasibėdavojimai ir Ayn Rand

Kai rinkose dedasi tiek daug dalykų, nebespėju su dienoraščio rašymu. Atrodytų, jog kaip tik, kai daug įvykių, tai nesunku ir rasti temą, tačiau nesinori jos nagrinėti paviršutiniškai, laukiu, jog mintys „susigulėtų“, bandau atrasti daugiau pagrindžiančių nuomonę argumentų, o ne vien tik pasitikėti intuicija. Bet, va, kai tos mintys jau lyg tampa „susigulėjusios“, situacija rinkoje ima ir radikaliai pasikeičia, tad tema tampa nebeaktuali. To pasekmė: nulis įrašų dienoraštyje.

Po to mieste sutinki iki šiol tau nepažįstamus žmones, kurie pasisveikinę tau primena, jog jau kelias savaites nieko neparašei į dienoraštį. Būni maloniai nustebintas ir prisižadi sau, kad imsi ir parašysi ką nors rimto, o gal net ir protingo — nebūtinai dėl skaitytojų, dėl pačio savęs: man juk patinka tai daryti. Bet, va, prisėdi prie įrašo ir kaip užburta: rimtesnės mintys ima ir pabėga. Writer’s block. Blogdepresija. Na, būtų galima sukurpti kažkokį įrašą stiliumi „skaičiau tą ir aną straipsnį, patiko, su autoriumi sutinku, nors kitas autorius rašo kitaip“, bet gilesnei analizei ir išsamiam savo paties požiūrio pristatymui pastarosiomis savaitėmis rankos nekilo.

Šią savaitę vėl kibau skaityti storą storą Ayn Rand knygą „Atlas Shrugged“. Apie šią knygą esu jau seniai daug girdėjęs, bet galutinai ją paimti į rankas paskatino Gruzijos banko vadovas (šiuo metu užimantis jau kitas pareigas), paaiškinęs, jog jų maklerinės kompanijos pavadinimas Galt & Taggart atspindi dviejų pagrindinių šios knygos veikėjų pavardes. Įveikiau kol kas apie trečdalį tų 1160-ies puslapių, bet jau dabar manau, jog ši knyga yra viena geriausių mano bet kada skaitytų. Tai knyga apie liberalizmo, objektyvizmo filosofiją, knyga apie moralę ir laisvę, biurokratijos ir „socialiai orientuotos“ valdžios neefektyvumą. Žmogus gyvenime turi siekti savo laimės – tai vienintelis moralus tikslas. Tauriausia žmogaus veikla yra materialinių gėrybių kūrimas, o protas ir racionalumas yra svarbiausi įrankiai.

Knygoje tiek daug įvairiausių įdomių įžvalgų, kad kone kas dešimtį puslapių tenka sustoti atsikvėpti ir susimąstyti. Štai kad ir šita trumpa ištrauka apie valdžios sistemą pačio valdininko lūpomis:

Did you really think that we want those laws to be observed?” said Dr. Ferris. “We want them broken. […] We’re after power and we mean it. You fellows were pikers, but we know the real trick, and you’d better get wise to it. There’s no way to rule innocent men. The only power any government has is the power to crack down on criminals. Well, when there aren’t enough criminals, one makes them. One declares so many things to be a crime that it becomes impossible for men to live without breaking laws. Who wants a nation of law-abiding citizens? What’s there in that for anyone? But just pass the kind of laws that can neither be observed nor enforced nor objectively interpreted – and you create a nation of law-breakers – and then you cash in on guilt. Now that’s the system, Mr. Rearden, that’s the game, and once you understand it, you’ll be much easier to deal with.

O gal jūs galvojate, jog pinigai yra viso blogio priežastis?

Baltijos paskolų portfelis

Baltijos bankų paskolų portfelio augimas

Vakar beskaitant Citigroup analitikų tyrimą akis užkliuvo už grafiko, kurį matote viršuje. Šis grafikas vaizduoja Baltijos paskolų portfelio augimo tempus. Paskutinių metų tendencija dar geriau atsiskleidžia pažvelgus į Swedbank pateikiamą informaciją apie Hansabank grupės paskolų dinamiką (12-a skaidrė). Tiesa, Lietuva šiame kontekste atrodo visai neblogai: kai Latvijoje ir Estijoje stipriai jaučiama, jog paskolų „kranelis“ prisuktas, Lietuvoje paskolų portfelis vis dar didėja stabiliai dideliais tempais.

Baltijos valstybėms labai sunku vykdyti kokią nors savarankišką monetarinę politiką, o centrinių bankų vaidmenį atlieka Skandinavijos bankai, kurie, nustatydami paskolų išdavimo sąlygas, gali valdyti pinigų pasiūlą. Baltijos valstybėms susidūrus su ekonominio perkaitimo grėsme (dėl spartaus ekonomikos augimo trūksta darbuotojų, sparčiai kyla atlyginimai, didėja infliacija, einamosios sąskaitos deficitas) iškyla būtinybė ekonomiką „šaldyti“, pristabdyti jos augimą. O tai galima padaryti sunkinant finansavimo sąlygas.

Beje, Lietuvos banko duomenimis, paskolų portfelio augimo tempas, kuris buvo žymiai sulėtėjęs 2007-ųjų metų viduryje, atsigavo, o jau paskutiniais mėnesiais vėl pradėjo staigiai didėti – to nesutrukdė ir didėjančios palūkanų normos. Labiausiai augo paskolos namų ūkiams – lyginant 2007-ųjų lapkritį su 2006-ųjų lapkričiu pokytis sudaro net 68%, – tuo tarpu verslo subjektams paskolos didėjo tik 27%. Tad tapo lengviau skolintis vartojimui nei investicijoms ir verslo plėtrai, ar tiesiog namų ūkiai optimistiškiau vertina Lietuvos ekonominę ateitį nei verslininkai?

O kas po olimpiados?

Ką tik pabaigiau skaityti pirmą kartą lietuviškai išleistą The Economist žurnalą „Pasaulis 2008 metais“ (originalo kalba visas žurnalas nemokamai prieinamas The Economist interneto svetainėje). „Vilniaus dienos“ grupės iniciatyva šį solidų žurnalą pristatyti lietuvių kalba sveikintina, tik tobulėjimui vietos dar yra daug – lietuviškas vertimas ganėtinai prastas, The Economist kalambūrai išversti tiesiogiai ir pažodžiui, tad kartais norint pagauti esmę, reikia mintyse frazę išsiversti atgal į anglų kalbą. Na, bet juk tai pirmas blynas.

Turbūt vienas dažniausiai žurnale linksniuojamų įvykių, kurio laukiama 2008-aisiais yra Kinijoje vyksiančios olimpinės žaidynės. Tai Kinijos vyriausybės šansas parodyti pasauliui ir savo pačios piliečiams, kiek jie daug pasiekė ir kiek toli nueita modernizavimo keliu. Kartu tai pasaulio bendruomenės šansas atkreipti dėmesį į Kinijos žmogaus teisių problemas, aplinkos taršą, ir kitas Kinijos „nuodėmes“ tikintis, jog Kinijos vyriausybė privalės suklusti ir labiau skaitytis su tarptautine nuomone. Bent jau kol vyks žaidynės. Tikimasi, jog ši olimpiada bus labiausiai politizuota nuo 1980-ųjų olimpinių žaidynių Maskvoje (tuo metu Sovietų Sąjunga buvo neseniai įsiveržusi į Afganistaną)

Dėl Kinijos nenoro „kelti bangas“ olimpiados metu gal tiesos ir yra – būtų kažkaip nesolidu Kinijos vyriausybei pasiųsti karius išvaikyti olimpiados metu vykstančią demonstraciją, reikalaujančią laisvės Tibetui, ypač jei dauguma jos dalyvių būtų užsieniečiai. Bet ar tai fundamentaliai pakeis Kinijos vyriausybės mąstymą pasibaigus žaidynėms yra visiškai kitas klausimas. The Economist nuomone radikalių pokyčių tikėtis neverta. Teigiamų poslinkių Kinijos užsienio politikoje turėtų būti siekiama kompleksiškai, vis labiau įtraukiant Kiniją į tarptautinę areną ir jai suteikiant daugiau atsakomybės. Atrodo, jog ta politika po truputį duoda vaisių: Kinija nutraukė santykius su Sudanu, padeda spręsti Šiaurės Korėjos klausimą. Ir tie vaisiai nelabai kuo susiję su olimpiniais vėjais.

Bet visgi kaip su Kinijos ekonomika? Neretai galima išgirsti analitikų nuomonę, jog iki olimpinių žaidynių Kinijos vyriausybė dės visas pastangas, kad tik viskas eitųsi kaip sviestu patepta: ir ekonomika augs, ir infliacija nekils, o akcijų pigimo scenarijus iš vis mažai tikėtinas. Deja, Kinijos ekonomika turi problemų, ir jos neišnyks pamojus stebuklinga olimpinių žaidynių lazdele. Kinijos ekonomika rodo perkaitimo ženklus: pradeda trūkti darbuotojų, infliacija pasiekė aukščiausią tašką per 11 metų. Dar šiandien vyriausybė paskelbė, jog kovodama su infliacija užšaldys naftos produktų, medicinos paslaugų ir trąšų kainas. Ekonomikos dėsniai teigia, jog tokia politika negali būti efektyvi, nes ji mažina pasiūlą (panašiai kainų šuolius bandė stabdyti ir Zimbabvės prezidentas R.Mugabė, bei daugelis kitų politikų), tad dažniausiai to pasekmė būna prekių trūkumas ir juodosios rinkos atsiradimas. Tiesa, Kinija ne Zimbabvė, bet infliacijos problema kurį laiką dar egzistuos.

Kinijos akcijų rinkoje irgi apstu savų problemų. Parduoti skolintas akcijas („shorting“) ten draudžiama, kompanijų skaidrumas menkas, laisvas akcijų kiekis labai mažas, o santykiniai rodikliai tikriausiai didžiausi pasaulyje: indekso P/E rodiklis artimas 70. Be to, Kinijos piliečiams draudžiama savo lėšas investuoti užsienyje, o jų sąmonėje per pastaruosius metus susidarė nuomonė, jog akcijos tik kyla. Be to, sparčiai didėjant spekuliantų skaičiui, kai „investuotojais“ tampa studentai ir pensininkai, valstybei gali kilti rimtas spaudimas gelbėti rinką, jeigu joje prasidėtų griūtis. Bent jau iki tų magiškųjų olimpinių žaidynių, kol reikia stengtis palaikyti tvarką ir ramybę. Tiesa, tų pačių Kinijos kompanijų akcijos Hong Konge kainuoja kartais net ir du-tris kartus pigiau, bet fundamentali problema su kiniškomis akcijos lieka ta pati: menkas skaidrumas už gana didelę kainą. Aišku, kompanijų augimo perspektyvos nemažos, tik sunku pasakyti, kiek vertėtų už tas perspektyvas mokėti. Tiesa, Hong Konge listinguojamos akcijos gali stipriai šauti į viršų, jeigu Kinijos piliečiams bus leista į jas investuoti savo pinigus, bet kada (ir ar iš viso) bus šis politinis sprendimas priimtas, neaišku.