Išsilavinusiųjų bendravimo ypatumai

Tarp visų tų neperskaitytų dalykų, kurie susikaupė kelionės į Maskvą metu, radau nuorodą į akademinį straipsnį (per  Marginal Revolution) apie žmonių bendravimą. Įdomiausia, jog nustatyta, kad kuo žmogus daugiau išsilavinęs, tuo mažiau jis linkęs bendrauti su giminėmis ir draugais:

The results clearly show that the employment law reduced hours of work but there is no evidence that the extra hours went to increased social interactions. Although hours of work are not an important determinant of social interaction, human capital is found to be important. The effect of human capital, as measured by education and age, is positive for membership groups but negative for visiting relatives and friends. Also, contrary to expectations, there are no important differences in the determinants of social interaction by gender, marital status or parent status.

Nesunkiai galiu sugalvoti, kodėl labiau išsilavinęs žmogus pradėtų mažiau bendrauti su giminėmis — tiesiog pasikeičia žmogaus interesai, nebelieka tiek daug bendrų temų bendravimui, tačiau bendravimo su draugais sumažėjimas sunkiau paaiškinamas. Taip, tiesa, draugai keičiasi, keičiantis interesams (turbūt nedaugelis vis dar labai artimai draugauja su vaikų darželio draugais), bet bendras laikas, paskirtas draugams, iš pirmo žvilgsnio juk neturėtų mažėti.

Beje, įdomus ir pastebėjimas, jog priešingai nei tikėtasi, bendravimo kiekis nepriklauso nuo lyties: tiek moterys, tiek vyrai bendravimui skiria tiek pat laiko.

Pasibėdavojimai ir Ayn Rand

Kai rinkose dedasi tiek daug dalykų, nebespėju su dienoraščio rašymu. Atrodytų, jog kaip tik, kai daug įvykių, tai nesunku ir rasti temą, tačiau nesinori jos nagrinėti paviršutiniškai, laukiu, jog mintys „susigulėtų“, bandau atrasti daugiau pagrindžiančių nuomonę argumentų, o ne vien tik pasitikėti intuicija. Bet, va, kai tos mintys jau lyg tampa „susigulėjusios“, situacija rinkoje ima ir radikaliai pasikeičia, tad tema tampa nebeaktuali. To pasekmė: nulis įrašų dienoraštyje.

Po to mieste sutinki iki šiol tau nepažįstamus žmones, kurie pasisveikinę tau primena, jog jau kelias savaites nieko neparašei į dienoraštį. Būni maloniai nustebintas ir prisižadi sau, kad imsi ir parašysi ką nors rimto, o gal net ir protingo — nebūtinai dėl skaitytojų, dėl pačio savęs: man juk patinka tai daryti. Bet, va, prisėdi prie įrašo ir kaip užburta: rimtesnės mintys ima ir pabėga. Writer’s block. Blogdepresija. Na, būtų galima sukurpti kažkokį įrašą stiliumi „skaičiau tą ir aną straipsnį, patiko, su autoriumi sutinku, nors kitas autorius rašo kitaip“, bet gilesnei analizei ir išsamiam savo paties požiūrio pristatymui pastarosiomis savaitėmis rankos nekilo.

Šią savaitę vėl kibau skaityti storą storą Ayn Rand knygą „Atlas Shrugged“. Apie šią knygą esu jau seniai daug girdėjęs, bet galutinai ją paimti į rankas paskatino Gruzijos banko vadovas (šiuo metu užimantis jau kitas pareigas), paaiškinęs, jog jų maklerinės kompanijos pavadinimas Galt & Taggart atspindi dviejų pagrindinių šios knygos veikėjų pavardes. Įveikiau kol kas apie trečdalį tų 1160-ies puslapių, bet jau dabar manau, jog ši knyga yra viena geriausių mano bet kada skaitytų. Tai knyga apie liberalizmo, objektyvizmo filosofiją, knyga apie moralę ir laisvę, biurokratijos ir „socialiai orientuotos“ valdžios neefektyvumą. Žmogus gyvenime turi siekti savo laimės – tai vienintelis moralus tikslas. Tauriausia žmogaus veikla yra materialinių gėrybių kūrimas, o protas ir racionalumas yra svarbiausi įrankiai.

Knygoje tiek daug įvairiausių įdomių įžvalgų, kad kone kas dešimtį puslapių tenka sustoti atsikvėpti ir susimąstyti. Štai kad ir šita trumpa ištrauka apie valdžios sistemą pačio valdininko lūpomis:

Did you really think that we want those laws to be observed?” said Dr. Ferris. “We want them broken. […] We’re after power and we mean it. You fellows were pikers, but we know the real trick, and you’d better get wise to it. There’s no way to rule innocent men. The only power any government has is the power to crack down on criminals. Well, when there aren’t enough criminals, one makes them. One declares so many things to be a crime that it becomes impossible for men to live without breaking laws. Who wants a nation of law-abiding citizens? What’s there in that for anyone? But just pass the kind of laws that can neither be observed nor enforced nor objectively interpreted – and you create a nation of law-breakers – and then you cash in on guilt. Now that’s the system, Mr. Rearden, that’s the game, and once you understand it, you’ll be much easier to deal with.

O gal jūs galvojate, jog pinigai yra viso blogio priežastis?

Baltijos paskolų portfelis

Baltijos bankų paskolų portfelio augimas

Vakar beskaitant Citigroup analitikų tyrimą akis užkliuvo už grafiko, kurį matote viršuje. Šis grafikas vaizduoja Baltijos paskolų portfelio augimo tempus. Paskutinių metų tendencija dar geriau atsiskleidžia pažvelgus į Swedbank pateikiamą informaciją apie Hansabank grupės paskolų dinamiką (12-a skaidrė). Tiesa, Lietuva šiame kontekste atrodo visai neblogai: kai Latvijoje ir Estijoje stipriai jaučiama, jog paskolų „kranelis“ prisuktas, Lietuvoje paskolų portfelis vis dar didėja stabiliai dideliais tempais.

Baltijos valstybėms labai sunku vykdyti kokią nors savarankišką monetarinę politiką, o centrinių bankų vaidmenį atlieka Skandinavijos bankai, kurie, nustatydami paskolų išdavimo sąlygas, gali valdyti pinigų pasiūlą. Baltijos valstybėms susidūrus su ekonominio perkaitimo grėsme (dėl spartaus ekonomikos augimo trūksta darbuotojų, sparčiai kyla atlyginimai, didėja infliacija, einamosios sąskaitos deficitas) iškyla būtinybė ekonomiką „šaldyti“, pristabdyti jos augimą. O tai galima padaryti sunkinant finansavimo sąlygas.

Beje, Lietuvos banko duomenimis, paskolų portfelio augimo tempas, kuris buvo žymiai sulėtėjęs 2007-ųjų metų viduryje, atsigavo, o jau paskutiniais mėnesiais vėl pradėjo staigiai didėti – to nesutrukdė ir didėjančios palūkanų normos. Labiausiai augo paskolos namų ūkiams – lyginant 2007-ųjų lapkritį su 2006-ųjų lapkričiu pokytis sudaro net 68%, – tuo tarpu verslo subjektams paskolos didėjo tik 27%. Tad tapo lengviau skolintis vartojimui nei investicijoms ir verslo plėtrai, ar tiesiog namų ūkiai optimistiškiau vertina Lietuvos ekonominę ateitį nei verslininkai?

O kas po olimpiados?

Ką tik pabaigiau skaityti pirmą kartą lietuviškai išleistą The Economist žurnalą „Pasaulis 2008 metais“ (originalo kalba visas žurnalas nemokamai prieinamas The Economist interneto svetainėje). „Vilniaus dienos“ grupės iniciatyva šį solidų žurnalą pristatyti lietuvių kalba sveikintina, tik tobulėjimui vietos dar yra daug – lietuviškas vertimas ganėtinai prastas, The Economist kalambūrai išversti tiesiogiai ir pažodžiui, tad kartais norint pagauti esmę, reikia mintyse frazę išsiversti atgal į anglų kalbą. Na, bet juk tai pirmas blynas.

Turbūt vienas dažniausiai žurnale linksniuojamų įvykių, kurio laukiama 2008-aisiais yra Kinijoje vyksiančios olimpinės žaidynės. Tai Kinijos vyriausybės šansas parodyti pasauliui ir savo pačios piliečiams, kiek jie daug pasiekė ir kiek toli nueita modernizavimo keliu. Kartu tai pasaulio bendruomenės šansas atkreipti dėmesį į Kinijos žmogaus teisių problemas, aplinkos taršą, ir kitas Kinijos „nuodėmes“ tikintis, jog Kinijos vyriausybė privalės suklusti ir labiau skaitytis su tarptautine nuomone. Bent jau kol vyks žaidynės. Tikimasi, jog ši olimpiada bus labiausiai politizuota nuo 1980-ųjų olimpinių žaidynių Maskvoje (tuo metu Sovietų Sąjunga buvo neseniai įsiveržusi į Afganistaną)

Dėl Kinijos nenoro „kelti bangas“ olimpiados metu gal tiesos ir yra – būtų kažkaip nesolidu Kinijos vyriausybei pasiųsti karius išvaikyti olimpiados metu vykstančią demonstraciją, reikalaujančią laisvės Tibetui, ypač jei dauguma jos dalyvių būtų užsieniečiai. Bet ar tai fundamentaliai pakeis Kinijos vyriausybės mąstymą pasibaigus žaidynėms yra visiškai kitas klausimas. The Economist nuomone radikalių pokyčių tikėtis neverta. Teigiamų poslinkių Kinijos užsienio politikoje turėtų būti siekiama kompleksiškai, vis labiau įtraukiant Kiniją į tarptautinę areną ir jai suteikiant daugiau atsakomybės. Atrodo, jog ta politika po truputį duoda vaisių: Kinija nutraukė santykius su Sudanu, padeda spręsti Šiaurės Korėjos klausimą. Ir tie vaisiai nelabai kuo susiję su olimpiniais vėjais.

Bet visgi kaip su Kinijos ekonomika? Neretai galima išgirsti analitikų nuomonę, jog iki olimpinių žaidynių Kinijos vyriausybė dės visas pastangas, kad tik viskas eitųsi kaip sviestu patepta: ir ekonomika augs, ir infliacija nekils, o akcijų pigimo scenarijus iš vis mažai tikėtinas. Deja, Kinijos ekonomika turi problemų, ir jos neišnyks pamojus stebuklinga olimpinių žaidynių lazdele. Kinijos ekonomika rodo perkaitimo ženklus: pradeda trūkti darbuotojų, infliacija pasiekė aukščiausią tašką per 11 metų. Dar šiandien vyriausybė paskelbė, jog kovodama su infliacija užšaldys naftos produktų, medicinos paslaugų ir trąšų kainas. Ekonomikos dėsniai teigia, jog tokia politika negali būti efektyvi, nes ji mažina pasiūlą (panašiai kainų šuolius bandė stabdyti ir Zimbabvės prezidentas R.Mugabė, bei daugelis kitų politikų), tad dažniausiai to pasekmė būna prekių trūkumas ir juodosios rinkos atsiradimas. Tiesa, Kinija ne Zimbabvė, bet infliacijos problema kurį laiką dar egzistuos.

Kinijos akcijų rinkoje irgi apstu savų problemų. Parduoti skolintas akcijas („shorting“) ten draudžiama, kompanijų skaidrumas menkas, laisvas akcijų kiekis labai mažas, o santykiniai rodikliai tikriausiai didžiausi pasaulyje: indekso P/E rodiklis artimas 70. Be to, Kinijos piliečiams draudžiama savo lėšas investuoti užsienyje, o jų sąmonėje per pastaruosius metus susidarė nuomonė, jog akcijos tik kyla. Be to, sparčiai didėjant spekuliantų skaičiui, kai „investuotojais“ tampa studentai ir pensininkai, valstybei gali kilti rimtas spaudimas gelbėti rinką, jeigu joje prasidėtų griūtis. Bent jau iki tų magiškųjų olimpinių žaidynių, kol reikia stengtis palaikyti tvarką ir ramybę. Tiesa, tų pačių Kinijos kompanijų akcijos Hong Konge kainuoja kartais net ir du-tris kartus pigiau, bet fundamentali problema su kiniškomis akcijos lieka ta pati: menkas skaidrumas už gana didelę kainą. Aišku, kompanijų augimo perspektyvos nemažos, tik sunku pasakyti, kiek vertėtų už tas perspektyvas mokėti. Tiesa, Hong Konge listinguojamos akcijos gali stipriai šauti į viršų, jeigu Kinijos piliečiams bus leista į jas investuoti savo pinigus, bet kada (ir ar iš viso) bus šis politinis sprendimas priimtas, neaišku.

Rinkimai Gruzijoje

Atrodo, jog prezidento rinkimai Gruzijoje baigėsi taip, kaip ir buvo prognozuota: laimėjo Michailas Saakašvilis. Stebėtojai sako, jog iš esmės patys rinkimai buvo demokratiški. Iš esmės su tuo būtų galima sutikti: net jei rinkimai būtų ir visiškai tobulai demokratiški, tikriausiai juos būtų laimėjęs tas pats Saakašvilis. Opozicija mažai susitelkusi – iš dalies ji tam neturėjo laiko, nes Saakašvilis rinkimus gudriai suorganizavo „ant karštųjų“, kilus protestams Tbilisyje. Kita vertus, atrodo, jog šiuo metu vienintelis rinkiminis šūkis, kuris vienija opoziciją yra „mes prieš Saakašvilį“. Tikriausiai opozicijai teks sugalvoti ką nors labiau viliojančio.

Saakašvilis lyg ir nėra blogas prezidentas: po rožinės revoliucijos jis vedė Gruziją (kai kurie sako, jog jam asmeniškai netyčia parankia tapusia) provakarietiška kryptimi, stengėsi liberalizuoti ekonomiką, mažinti korupciją. Net ir drastiškais, originaliais būdais – atėjęs į valdžią jis atleido absoliučiai visus kelių eismo policininkus, nes tarp jų buvo įsigalėjęs kyšininkavimas. Kiek tai realiai padėjo sumažinti korupciją, sunku pasakyti, nors iš pirmo žvilgsnio Gruzijoje daryti verslą nėra sunku. Ypač kai palygini ją su kaimynais – Azerbaidžanu, Armėnija ar Čėčėnija… Tačiau išsamiau pasikalbėjus su vietiniais verslininkais ar pasiskaičius įvairesnės spaudos galima rasti ir kitokių nuomonių. Verslą daryti Gruzijoje nesunku, jeigu gerai sutari su valdžios atstovais. Primena verslo sąlygas tam tikroje didelio kaimyno valstybėje Gruzijos šiaurėje.

Saakašvilio rėmėjai sako, jog daugiausia dabartiniu prezidentu nepatenkinti tie, kurie nukentėjo nuo jo teisingos politikos – tie patys atleistieji kyšininkai policininkai ar valdininkai, kurie prarado teisę vogti ir įstatymus interpretuoti taip, kaip jiems reikia. Opozicija stengėsi į savo pusę patraukti tuos, kurie, nepaisant spartaus ekonomikos augimo, vis tiek skendi skurde – o tokių yra nemažai. Opozicija piešė Saakašvilį kaip autoritarinę figūrą, kuri nebijo naudoti jėgą prieš savus (protesto išskaidymas lapkričio mėnesį Tbilisyje panaudojant ašarines dujas), o tai gruzinų sąmonėje labai skaudus įvykis. Šeimos ar genties tradicijos Kaukaze dar stiprios, tad jėgos panaudojimas prieš savo piliečius jiems nėra priimtinas. Bet visgi rinkimuose didesnę įtaką turėjo Saakašvilio provakarietiška politikos kryptis (nors geras klausimas, ar net jam pralaimėjus Gruzija netęstų savo vakarietiškos politikos) ir jo charizma. Ir keli politiniai triukai. Kaip kad greitas rinkimų datos parinkimas.

Taigi, Gruzijoje vėl prezidentu bus tas pats ryžtingas, kartais ne itin apdairus ar tinkamai nešališkas, bet vakarų link žvelgiantis vadovas. Galima toliau kalbėti apie politinį ir ekonominį stabilumą. Bent jau kol opozicija nėra stipri ir prezidentas nepadarė daugiau tokių klaidų, kaip kad ašarinių dujų panaudojimas Tbilisyje.

O kaip su investavimu Gruzijoje? Pasirinkimas menkas, mat akcijų rinkoje galima rasti tik Gruzijos banką (jo GDRų galima gauti Londone) bei kelias kitas visiškai nelikvidžias kompanijas. Tiesa, investuojant į Gruzijos banką kartu investuoji ir į Saakašvilio politiką – banko vadovas neseniai Saakašvilio kvietimu tapo Gruzijos premjeru. Saakašvilio pergalė kol kas bankui naudinga, telieka tikėtis, jog jeigu kada politiniai vėjai Gruzijoje stipriai pasikeis, banko akcininkai jau bus susižėrę nemažą pelną.

Beje, kaip rašo Street Capitalist, pastaraisiais metais akcijos labiausiai brangdavo tose šalyse, kurios daugiausiai pasistūmėdavo Jungtinių Tautų skelbiamuose Žmogaus išsivystymo, Ekonominės laisvės bei Verslo sąlygų indeksų reitinguose. Atrodytų, jog Gruzija yra viena perspektyviausių.

Tik nereikia pamiršti visų rizikų. Ir prisiminti, jog dažnai kartojamas patarimas apie Gruziją yra „nepriimk visko už gryną pinigą“.

Ken Fisher: 100 Minds that Made the Market

Ši knyga — tai šimto trumpų biografijų rinkinys; tas šimtas — tai žymiausi finansininkai, spekuliantai, investuotojai ir bankininkai (ar, kaip šiais laikais sakoma, „rinkos dalyviai“), kurie kūrė JAV finansų rinką. Ken Fisher nusprendė į knygą įtraukti tik tuos asmenis, kurie jau mirę, tad čia nerasi šiuolaikinių finansinių genijų aprašymų, bet, nepaisant to, knyga labai įdomi ir kupina įvairiausių detalių, ypač apie ankstyvąją JAV rinkų istoriją. Knygoje yra ir tokių asmenybių, kurių vardus nedaug kas teprisimena, biografijos — kai kurie finansininkai kaip tik mėgdavo slėptis nuo viešumos, tad apie juos nėra išlikę daug medžiagos. Yra ir netipinių „rinkos dalyvių“ istorijos — žmonių, kaip batų blizgintojas Patrick Bologna, kuris kas dieną blizgindavo batus Wall Street’o bankininkams ir dalindavosi su jais investavimo idėjomis. Vienas iš žymesnių spekuliantų Bernard Baruch, išgirdęs, jog šis batų blizgintojas siūlo jam pirkti akcijas, pardavė visas savo investicijas ir taip išvengė 1929-ųjų metų rinkos griūties, nes „kai elgetos ir batų blizgintojai, kirpėjos ir grožio salonų darbuotojos tau pradeda patarinėti kaip lengva užsidirbti pinigų, reikia sau priminti, jog lengvai nieko negalima uždirbti, tad kažkas su rinka negerai“.

Kadangi knyga rašyta tik apie jau mirusius žmones, didžioji dalis aprašytų JAV finansų rinkų žygdarbių siekia laikus iki antrojo pasaulinio karo, tad galbūt šiuo metu viskas yra kitaip, bet perskaičius šimtą biografijų pastebėjau tokius dėsningumus:

  • Didžioji dalis aprašytųjų verslininkų uždirbo tokiais būdais, kurie dabar jau nebeleidžiami: naudodamiesi vidine informacija, be saiko praskiesdami akcijų emisijas, manipuliuodami rinkos kainomis ar dar kokiais kitais būdais, kurių nelabai sutiksi civilizuotoje rinkoje. Tiesa, Rusijoje ar Ukrainoje ir dabar visko pasitaiko, tik vertėtų nepamiršti, jog XIX amžiaus pabaigoje JAV irgi buvo besivystanti laukinė rinka, kur viskas buvo galima.
  • Berods nepastebėjau nei vieno, kuris savo turtus ir šlovę būtų susikrovęs ankstyvoje jaunystėje — reikdavo būti bent jau trisdešimties, gal būtum pakankamai gudrus ir turėtum užtektinai patirties, kad galėtum užsidirbti savo milijonus. Dar ir dabar finansų sektoriuje (o ypač vakaruose) aukštose pozicijose vargu ar pamatysi jaunus dvidešimtmečius — jie tampa milijardieriais tik IT sektoriuje :)
  • Yra dviejų rūšių finansų asmenybės: tie, kurie ekstravagantiškai mėgaujasi savo turtais, ir intravertai, kurie tik dieną naktį dirba. Daugeliu atvejų pirmieji būna tik laikinos žvaigždės, kurias sunaikina atėjusi rinkos krizė, tuo tarpu antrieji pasiekia gilios ir turtingos senatvės. Autorius savo istorijose teigia, jog tiems, kas būna visų akiratyje, labai nepamesti galvos ir nepradėti galvoti, jog jie finansų genijai. Pasitikėjimas savimi yra gerai, bet besąlygiškas pasitikėjimas savimi ir perdėtas ego finansų rinkose skaudžiai baudžiamas finansiniais nuostoliais.

Bjaurūs knygų skaitymo įpročiai

Prisipažinsiu: turiu vieną blogą įprotį, susijusį su knygų skaitymu (tiesa, blogų įpročių turiu daugiau nei vieną, bet kiti ne tiek glaudžiai susiję su juodų avių ganymu baltose popieriaus lankose). Kai tik pradedu skaityti kokią nors knygą, jaučiuosi kažkaip nejaukiai, jeigu jos nepabaigiu. Tai nereiškia, jog nuo viršelio iki viršelio perskaitau visas knygas, kurios pakliūna į mano rankas — anaiptol! Tačiau jeigu numetu knygą perskaitęs vos kokį šimtą puslapių, tikriausiai tai nebuvo mano sąmoningas sprendimas — tikėtina, jog tuo metu į mano akiratį pateko kita, žymiai įdomesnė knyga, kuri užkariavo mano dėmesį ir privertė mane pamiršti, jog esu pradėjęs skaityti ką kita. Bet vėliau vis tiek prisimenu (kartais ir po metų!) tą ankstesniąją ne itin įdomiąją knygą, iš kurios priekaištingai kyšo žymeklis, rodantis, jog dar manęs laukia neperskaityti du šimtai puslapių. Ir kažkodėl sunku sau pasakyti tiesą, jog ta knyga neįdomi ir neverta dėmesio, nes pasąmonėje kirba mintis „o gal ten visas knygos gerumas yra jos antroje dalyje — juk visos jos neperskaitei, tad iš kur žinai, jog ji visa bloga?“ Tad imu tą knygą į rankas, ir nuobodžiai skaitau. Iki tol, kol užverčiu paskutinį puslapį, ir tada, su palengvėjimu, užrašau knygos pavadinimą į perskaitytų knygų sąrašą ir imuosi skaityti ką nors įdomesnio. Pliusiukas uždėtas, knygą perskaičiau, tikrai įsitikinau, jog nebuvo verta. Tik bėda, jog tam sugaišau pusdienį.

Panašiai nejaukiai jaučiuosi, kai tenka skaityti kokią nors ne grožinės literatūros knygą ir sveikas protas sako, jog taupant laiką vieną ar kitą knygos skyrių galima praleisti, mat autorius kartojasi arba pasakoja tai, ką jau seniai žinai iš kitų knygų. Kažkodėl pasąmoningai atrodo, jog jeigu taip praleisi kelis ar keliasdešimt puslapių, tai gal būt praleisi kažką itin svarbaus. Perskaitau viską nuodugniai. Tikrai įsitikinu, jog tuos skyrius iš tiesų galėjau praleisti. Sugaištu tam keletą papildomų valandų, bet mane apima išbaigtumo jausmas.

Ar tai pagydoma?

The Economist apie „agfliaciją“

Pigaus maisto laikai baigėsiskelbia šios savaitės žurnalas The Economist. Kviečių kainos šių metų antroje pusėje pasiekė aukščiausią kada nors užfiksuotą lygį — tona kviečių kainavo 400 JAV dolerių (tiesa, jeigu atsižvelgsime į infliaciją, kviečių kainos yra pasiekę 1974-ųjų metų lygį, bet vis tiek jos didžiausios per paskutiniuosius 25-erius metus). Kovodamos su grūdų kainų didėjimu, Venesuela ir Rusija (kurios abi turi nemažus naftos išteklius) pradėjo reguliuoti jų kainas. Aišku, pagal ekonominę logiką to pasekmė gali būti tik viena: grūdinių maisto produktų stygius.

Istoriškai grūdų kainos kildavo esant blogam derliui, bet šį kartą kainų kilimas susijęs su kitokiomis priežastimis. Tiesa, šių metų derlius nebuvo pats geriausias, bet grūdinėmis kultūromis užsėti plotai 2007-aisiais metais buvo žymiai didesni nei pernai metais, todėl bendras užaugintų grūdų kiekis tonomis buvo rekordiškai didelis. Bet grūdų paklausa augo žymiai sparčiau.

Viena to priežastis yra spartus Kinijos ir Indijos augimas. Dažniausiai grūdų suvartojimas kinta lygiagrečiai pasaulio gyventojų skaičiaus kitimui, tačiau pastaraisiais metais išryškėjo nauja tendencija: Kinijos ir Indijos gyventojams tampant turtingesniems, jie pereina nuo įprastinės grūdų (ar ryžių) dietos ir pradeda vis daugiau vartoti mėsos. Mėsos suvartojimui didėjant, didėja ir grūdų paklausa, mat jie naudojami pašarams. Vienam kilogramui kiaulienos užauginti reikia trijų kilogramų grūdų, o vienam jautienos kilogramui jų reikia net aštuonių, taigi, gyventojams pereinant prie labiau „mėsinės“ dietos, sparčiai kyla grūdų paklausa.

Kita, ne mažiau svarbi grūdų kainų kilimo priežastis yra JAV pastangos pereiti prie bioetanolio ir taip mažiau priklausyti nuo naftos išteklių. JAV subsidijuoja bioetanolio gamybą, taip skatindama fermerius pereiti prie kukurūzų auginimo (trečdalis kukurūzų derliaus šiais metais bus suvartotas biokurui gaminti), ko pasekoje mažiau žemės apsėjama kitomis grūdinėmis kultūromis. Pasaulio bankas teigia, jog tam, kad užpildytum mašinos kuro baką biodegalais, reikia perdirbti tiek grūdų, kiek jų užtektų pamaitinti žmogų ištisus metus. JAV subsidijos bioetanoliui siekia apie 1.20 Lt kiekvienam pagamintam litrui.

Tad kokia maisto kainų ateitis? Tikėtina, jog Kinija ir Indija ir toliau taps labiau turtingomis, tad jų dietoje mėsa užims vis didesnę raciono dalį. JAV subsidijos bioetanolio gamybai tikriausiai irgi greitai nesumažės, nes tam reikia nemažai politinės valios, o šiuo metu politikai kaip tik skelbia nepriklausomybės nuo naftos idėją. Taigi, tikriausiai grūdų paklausa artimiausiu metu nesumažės. Grūdų pasiūlos labai trumpu laikotarpiu neįmanoma padidinti, bet tam gali užtekti keleto metų. Manoma, jog kainoms padidėjus 10-20%, ūkininkai apsėja 1-2% didesnius plotus — tai padaryti kol kas nesunku, nes kai kuriose išsivysčiusiose valstybėse (JAV, ES) dar iki šiol kai kuriems ūkininkams mokamos subsidijos vien tam, kad jie nieko neaugintų. Tuo tarpu labai sunku numatyti, kas bus po dešimtmečio: pasaulinis atšilimas turėtų sumažinti apsėjamus plotus dvidešimčia procentų, tad belieka viltis, jog pasiūlą bus galima padidinti dėl technologinės pažangos. Tad tikriausiai neverta tikėtis didelio maisto kainų sumažėjimo.

Kuo blogos Kiyosaki knygos

Senokai esu skaitęs R.Kiyosaki knygas („Turtingas tėtis, vargšas tėtis“ ir pan.) — su jomis susidūriau pirmuosiuose universiteto kursuose, kai reikėjo jas perskaityti kažkokiam seminarui. Gaila, jog tuo metu universiteto dėstytojai patys nelabai gaudėsi investicijų srityje, tad kritinio požiūrio į šį autorių nepateikė. Per šią savaitę lietuviškoje tinklaraščių bendruomenėje aptikau bent keletą įrašų apie tai, jog skaitytojams labai patiko perskaitytos R.Kiyosaki knygos, tad noriu pateikti ir savo nuomonę apie jas:

  • R.Kiyosaki savo pinigus yra uždirbęs iš knygų rašymo ir seminarų vedimo. Savaime tai nėra nieko bloga, tačiau tikėtina, jog didžioji dalis jo knygose minimų jo sandorių yra išgalvoti.
  • Jo knygose skatinama investuoti į nekilnojamąjį turtą, kaip į vienintelę gerą turto klasę. Nekilnojamas turtas yra gerai, jeigu žinai ką darai: jis ne visada brangsta, investuojant į NT irgi reikia daug specifinių žinių. Be to, investuojant reikia atsižvelgti į investicijų likvidumą (kaip greitai galėsi pinigus „išsitraukti“) ir nepamiršti diversifikacijos bei galvoti apie riziką.
  • Rizika R.Kiyosaki knygose visiškai pamirštama. Autoriui atrodo, jog pats nerizikingiausias dalykas yra investuoti į savo verslą. Tiesa tokia, jog 90% kompanijų būna nesėkmingos. Net ir pats R.Kiyosaki teigia, jog jis pats asmeniškai buvo bankrutavęs bei investavęs į nesėkmingus verslus — matyt su rizikos valdymu visgi kažkas ne taip. Blogiausia tai, jog rašant finansiškai neišprususiai auditorijai, sudaromas įspūdis, jog pinigus uždirbti lengva, tiesiog reikia drąsos ir viskas eisis kaip sviestu patepta. Gerai motyvuotam, bet nieko nesuprantančiam investuotojui tokie patarimai gali būti pražūtingi.
  • Autorius nemėgsta investicinių fondų, nes, jo nuomone, visą naudą gauna tik valdytojai. Investiciniai fondai yra lengviausias būdas investavimui, ir tikrai galima pasirinkti kokį nors indeksinį fondą ar pan.
  • Knyga persmelkta panieka išsimokslinimui (maždaug „va, dabar tie išsimokslinę biedniokai eina pas mane ir klausia kaip pinigų uždirbt, nors aš nesu mokslo ragavęs“), nes universitetuose visiškai nedėstoma, kaip uždirbti pinigų. Iš dalies tai tiesa, bet vėlgi, ne visi yra linkę tapti verslo kūrėjais; kas gi blogo praleisti keletą metų mokantis būti gydytoju ar inžinieriumi? Be to, ne viskas yra pinigai.

Tiems, kas nori giliau panagrinėti R.Kiyosaki knygas, vertėtų perskaityti labai išsamią John Reed analizę. Be to, įžvalgios ir paskutinės jo knygos su Donald Trump recenzijos Wall Street Journal ir MSN MoneyCentral.

Kredito krizė tęsiasi

Rugpjūčio mėnesį prasidėjusi pasaulinė kredito krizė ir toliau tęsiasi, tik dabar visi intensyviai seka nebe didžiųjų bankų pranešamus nuostolius iš investicijų į subprime nekilnojamo turto rinką (būsto paskolas, išduotas tiems, kurie nevisai pajėgia jas grąžinti), o į kiekvieną dieną didėjančias LIBOR palūkanų normas. Bankai nebepasitiki vienas kitu, ir nebenori suteikti vienas kitam paskolų: teigiama, jog tarpbankinė paskolų rinka Britanijoje per kelis mėnesius sumažėjo nuo 640 bGBP iki 250 bGBP. Bankai, suteikdami paskolas kitiems bankams dabar reikalauja visų 2 procentinių punktų didesnių palūkanų nei kad skolindami vyriausybėms: taip vadinamas TED spread pakilęs į aukščiausią lygį nuo 1987 rinkos krizės. Svaro sterlingų tarbankinės palūkanų normos pasiekė tokį lygį, kuris buvo prieš 9 metus, o Europos tarpbankinės palūkanos eurais tokios pačios didelės kaip 2001-aisiais. Negana to, šiandieną pasigirdo kalbų, jog kai kurie didieji pasaulio bankai (kaip pavyzdys minimas Citigroup) prašo savo didžiausių klientų nesinaudoti jiems pažadėtomis kredito linijomis. Be to, vekselių (Asset Backed Commercial Paper) rinkoje irgi štilis.

Beje, 6 mėnesių Vilniaus tarpbankinė palūkanų norma (VILIBOR) litais siekia 6,92%, kai rugpjūčio pradžioje jos siekė tik 5,24%. Dauguma būsto paskolų Lietuvoje yra kintamų palūkanų (ir būtent šios palūkanos surištos su minėtomis tarpbankinėmis palūkanų normomis), tad toks palūkanų normų padidėjimas gali turėti reikšmingos įtakos turintiems skolų.

Papildoma nuoroda: kaip prie kredito krizės galėjo prisidėti Basel II kapitalo pakankamumo reikalavimai.