Kredito rinkos krizė

Atrodo, jog per pastarąsias savaites ėmė ir pasibaigė JAV kredito bumas, kuris per keletą metų sugebėjo stipriai išauginti nekilnojamo turto kainas ir padėjo finansuoti vėl tapusį itin populiarų kompanijų perėmimą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad po rugsėjo 11-osios atakų 2001-aisiais metais JAV ekonomika patyrė nuosmukį (recesiją) — pats terorizmo įvykis tikriausiai nebuvo pati svarbiausia to priežastis (ekonomika buvo stipriai sulėtėjusi jau iki šio įvykio), bet, savaime suprantama, jis neprisidėjo prie JAV ekonomikos sveikimo. Prie visų neigiamų faktorių, veikusių tuo metu JAV ekonomiką dar galima pridėti ir interneto burbulo sprogimą, ko pasėkoje, bandydama padėti JAV ekonomikai atsigauti bei išvengti defliacijos 2003-aisiais metais Federalinė Rezervų sistema nustatė itin mažas bazines palūkanų normas — jos siekė tik 1% ir tokios išsilaikė ištisus metus. Tik 2004-ųjų birželį jos pamažu buvo pradėtos kelti iki dabartinių 5.25%.

Kas atsitinka, kai gana ilgą laiko tarpą palūkanos būna tokios žemos? Visiems norisi kuo daugiau skolintis. Mažos palūkanos padarė paskolas prieinamas žymiai didesniam ratui žmonių, kurie už jas pirko savo būstus. Padidėjusi būsto paklausa pradėjo kelti jų kainas, o kai nekilnojamo turto kainos pradeda sparčiai kilti, atsiranda norinčių iš to uždirbti: dar prieš kelis metus nesunkiai buvo galima surasti istorijų apie tai, kaip koks nors tūlas amerikietis pirkdavo namą, o jau po kelių savaičių parduodavo jį uždirbdamas šešiaženkles sumas. Staiga visi pradėjo norėti dalyvauti šiame žaidime, kai kurie ėmė paskolas, nors realiai, normaliomis sąlygomis, nebūtų išgalėję jas grąžinti. O bankai ir kitos kredito institucijos mielai skolindavo, kadangi labai retai pasitaikydavo, jog paskolos būtų negrąžinamos — nieko keisto, nes ekonomika pradėjo sparčiai augti, o be to, keliasdešimt procentų per metus didėjančios nekilnojamo turto kainos reiškė, jog, jeigu skolininkas susiduria su mokumo problemomis, tai pardavus jo turtą, kurį jis pirko prieš metus ar du mažomis kainomis, be vargo bus galima padengti jo skolą. (Beje, panašiai šiuo metu yra Lietuvoje: labai mažai bankų išduotų būsto paskolų yra probleminės, kadangi jeigu susiduriama su mokumo problemomis, visada gali parduoti butą žymiai brangiau nei pirkai jį prieš metus kitus ir padengti paskolą)

Bankai pradėjo lengviau dalinti ne vien būsto paskolas, bet ir kitus kreditus. Esant mažoms palūkanoms privataus kapitalo fondams tapo labai patrauklu pasiskolinus daug pinigų pirkti ištisas įmones — per pastaruosius metus tokių perėmimo sandorių (LBO) žymiai padaugėjo. Pinigai perėmimo sandorių bei būsto paskolų finansavimui ateidavo ne vien iš bankų — jie išmoko paskolas „supakuoti“ ir parduoti įvairiems investuotojams, kurie, esant žemoms palūkanų normoms, labai norėjo rasti kokių nors ganėtinai saugių investavimo galimybių su didesne grąža. Priminsiu, jog tokios investicijos atrodė gana saugios, kadangi probleminių paskolų buvo labai nedaug (bet būtent dėl to, jog ekonomika, kaip ir nekilnojamo turto kainos sparčiai augo). Be to, finansinės inžinerijos dėka tapo populiaru net ir iš nelabai saugių investicijoms instrumentų sukurti tokias išvestines priemones, kurios atrodo tinkančios net konservatyviausiam pensijų fondui — joms buvo galima gauti net patį aukščiausią kredito reitingą (tiesa, tokios inžinerijos dėka rizika nedingsta, ji tiesiog yra sukaupiama atskiroje išvestinėje priemonėje, kuri gana tiksliai vadinama „toxic waste“ — bet jeigu yra norinčių ją pirkti, tai kodėl gi ne). Iš čia kilo visas tuntas įvairiausių finansinių priemonių: CDO, CLO, dar įvairiausio plauko ABS, cov-lite obligacijos ir t.t. Bėda tame, kad ne visi gerai žinojo, kiek šios išvestinės priemonės gali būti vertos, jeigu rinkoje bus krizė.

O va dabar ėmė taip ir atsitiko, jog būsto kainos sustojo augusios (o kai kuriuose JAV regionuose ir krenta) — tai iššaukė staigų probleminių paskolų skaičiaus didėjimą. Kai paskolos negrąžinamos, kenčia ne vien bankai — kenčia visi, kas yra prisipirkę įvairiausių su kredito rinka susijusių naujųjų išvestinių finansinių priemonių (o dar labiau kenčia tie, kurie jas pirko „į skolą“, kaip kad įprasta daryti hedge fondų pasaulyje). Kai supranti, jog turi išvestinę priemonę, kuri staiga tapo rizikingesnė, nei iš pradžių galėjo pasirodyti, nori jos atsikratyti, tik bėda tame, jog per pastarąsias dvi savaites taip jautėsi dauguma rinkos dalyvių — o kai rinkoje yra daug tik tokių, kurie nori atsikratyti turimais finansiniais instrumentais, bet nėra pirkėjų, kyla panika. Dėl to kai kurie fondai nebeskelbia savo verčių (kiek vertas tavo turtas, jeigu niekas jo neperka?), o kiti yra priversti uždrausti savo investuotojams atgauti savo pinigus — savaime suprantama, tokių panikuojančių investuotojų netrūksta. Sklinda gandai, jog net galingojo Goldman Sachs valdomi fondai per šiuos metus sugebėjo nudribti 28% — o Goldman Sachs juk laikomi pačiais protingiausiais Wall Street‘e. Panika kredito rinkose šiek tiek persimetė ir į akcijų rinkas, nors 7-10% indeksų kritimas akcijų biržose nėra labai jau didelis įvykis, kuriuo vertėtų stebėtis. Tuo tarpu tikrąjį kredito rinkos krizės mastą galėsime suvokti gal tik po keleto mėnesių, kai jau visi fondai ir bankai bus paskelbę apie savo bėdas — dabar galime tenkintis tik kiekvieną dieną girdimomis naujienomis apie tai, jog su problemomis susidūrė vienas ar kitas investuotojas.

Ar esi saugus, jeigu kredito rinkose investicijų neturi? Akcijų rinkos į šią krizę šiek tiek sureagavo, nors nuostoliai akcijų rinkose, atrodo, neprilygsta problemoms kredito rinkoje. Akcijų kainos krenta, nes tiems, kas investavo į įvairiausias kredito rinkos priemones, dabar labai reikia grynųjų pinigų (atsiskaityti su investuotojais ir padengti savo skolas), tad jeigu jie kartu yra investavę ir į akcijas, tai natūralu, jog jie stengsis parduoti ir jas. Blogiau bus, jeigu pasirodys vis daugiau ženklų, jog krentančios JAV nekilnojamo turto kainos ir sudėtingesnės skolinimosi galimybės nutemps JAV ekonomiką žemyn — vakar apie sulėtėjusius pardavimus pranešė didžiausias JAV mažmenininkas Wal-Mart niekuo neįkvepiančius rezultatus paskelbė ir Home Depot (kurie yra panašūs į Lietuvos „Senukus“). Taigi, gali būti, jog nekilnojamo turto kainų kritimą skaudžiai pradeda jausti JAV vartotojai, o tai reiškia jų ekonomikos sulėtėjimą, bei mažesnes besivystančio pasaulio eksporto į JAV apimtis. Kai JAV nusičiaudi, suserga visas pasaulis — bent jau iki šiol jie buvo stipriausias pasaulio augimo variklis, taigi JAV sulėtėjimas tikriausiai lėtintų ir kitų valstybių augimo tempus, o tai nėra teigiamas ženklas akcijų rinkoms. O kaip Lietuva? Lietuva turi savų problemų, kaip kad gresiantis ekonomikos perkaitimas, bet, iš kitos pusės, jos augimą turėtų skatinti Europos Sąjungos narystės privalumai — JAV bėdos tikriausiai neturėtų turėti mums didelės įtakos (juolab, jog JAV nėra labai svarbus mūsų prekybos partneris, jeigu lygintume pagal prekybos apimtis). Bet visgi verta prisiminti, jog nekilnojamo turto kainos gali tiek kilti, tiek kristi, o spartaus augimo laikotarpiai kartais perauga ir į recesiją.

Universitetas kartais skiriasi nuo realaus verslo

Perskaičiau šitą Guy Kawasaki dienoraščio įrašą, ir net šiek tiek lengviau pasidarė:

I remember struggling to meet the minimum page requirements of reports in college. Double spacing and 14 point Selectric typewriter balls saved me. Then I went out into the real world, and encountered bosses who wanted a one-page report. What the heck??? The best reports in the real world are one page or less.

Universitete man buvo sunkiausia rašyti kursinius ir magistro darbą. Ne dėl to, jog nežinočiau apie ką rašyti, ar nesuvokčiau temos ir pasimetęs klaidžiočiau tarp statistinių formulių — dėl to, jog tie darbai turėjo tam tikrus apimties reikalavimus, kuriuos man kažkaip labai sunkiai sekėsi vykdyti. Reikia kokiam nors kursiniam darbui 20 puslapių, tad, būdavo, sėdžiu ir krapštau galvą, kur čia dar kokius 5 puslapius pridūrus, apie ką čia dar priskiedus, nes, juk lyg viską, ką reikėjo papasakoti, jau papasakojau. Gal ir keista, bet su šia problema nė karto nesu susidūręs realiame verslo pasaulyje — ir tikrai ne dėl to, jog staiga atradau ką daugiau pasakyti! Kuo trumpiau ir aiškiau — tuo geriau, pilstymui iš tuščio į kiaurą realiame versle nėra laiko ir vietos. Net jeigu ir iš tiesų turi tiek daug pasakyti, kad vargiai tilpsi į 20 puslapių, vargu, ar kas į tavo idėjas kreips daug dėmesio, jeigu nebus vieno puslapio tų idėjų santraukos.

Universitetas neretai skiriasi nuo realaus gyvenimo (ir dėkui dievui, nes jau buvau begalvojęs, jog mano chroniškas nesugebėjimas tinkamai rašyti ilgus akademinius darbus geruoju man nesibaigs).

Ar visi linkę rizikuoti drąsūs optimistai tampa milijonieriais?

Šį rytą beskaitydamas Nassim Taleb knygą „The Black Swan: The Impact of Highly Improbable“ aptikau šią mintį:

To understand successes and analyse what caused them, we need to study the traits present in failures.

Dauguma tyrimų, kuriuose bandoma išsiaiškinti, kokių savybių reikia, kad taptum milijonieriumi, atliekami taip: pirmiausia atrenkami daugiausiai pasiekę ir daugiausiai pinigų uždirbę žmonės, ir bandoma surasti, kokias bendras savybes jie turi. Dažniausiai randama, jog jie drąsūs, nebijantys rizikuoti, optimistai, ir iš to daromos išvados, jog būtent šios žmogaus savybės ir lemia faktą, jog jie tampa milijonieriais. Bet pažvelkime į tuos, kurie milijonieriais netapo. Tai daroma ne dažnai: nieko nepasiekę žmonės dažniausiai niekam neįdomūs ir jie retai tampa tyrimų objektu. Bet tarp nieko nepasiekusių žmonių irgi nesunku atrasti tokių, kurie turi lygiai tokias pačias būdo savybes kaip ir sėkmingieji: ne visi nebijantys rizikuoti, drąsūs ir optimistai tampa pasakiškai turtingi. Visai gali būti, jog vienintelis tikras skirtumas tarp daug pasiekusių ir nieko nepasiekusių tėra atsitiktinė sėkmė.

Čia panašiai kaip su istorija, kurią prieš du tūkstančius metų apie vieną netikintįjį dievais vardu Diagoras pasakojo Ciceronas.  Kartą Diagorui buvo parodytas paveikslas, kuriame buvo nupiešti žmonės, kurie meldėsi dievams, o po to per audrą išsigelbėjo iš sudužusio laivo — tuo norėta jam parodyti, jog malda padeda išsigelbėti. Diagoras paklausė „O kur paveikslas, kuriame nupiešti žmonės, kurie meldėsi, bet vis tiek nuskendo?“. Skenduoliai dažniausiai tyli ir neskelbia, jog jų maldos nepadėjo — kalba tik išsigelbėjusieji, tad galima susidaryti vaizdą, jog maldos Romėnų dievams iš tiesų padeda. Lygiai taip girdime tik daugiausiai pasiekusių žmonių istorijas, nes tik jos visiems yra įdomios, todėl galime susidaryti vaizdą jog jie būtinai turi turėti kažkokių išskirtinių savybių, kai tuo tarpu jie visiškai tokie patys kaip visi, o jų sėkmę lėmė atsitiktinumas.

Anna Politkovskaya: Putin’s Russia

Rusijos žurnalistės Anos Politkovskajos knygoje „Putino Rusija“ atsiskleidžia visai kita Rusija nei ją norėtų matyti vakaruose: korumpuota, žiauri, nedemokratiška, negerbianti net savo pačios piliečių. Skaitai ir net sunku suvokti, jog tokie dalykai, kurie aprašomi knygoje, gali vykti šiuolaikinėje valstybėje, kuri netgi turi pretenzijų vadintis demokratija. O visgi netikėti autore nėra pagrindo: ji pernai metų spalį buvo nužudyta — tikriausiai už savo žurnalistinę veiklą.

Knygoje piešiamas šiuolaikinės Rusijos paveikslas labai niūrus. Skyriuje apie kariuomenę vyrauja istorijos apie nestatutinius santykius, betvarkę ir finansavimo stoką. Kareiviai tėra girtaujančių karininkų nuosavybė, todėl juos, pavyzdžiui, galima išnuomoti lauko darbams, atlyginimą pasiimant sau, o kareivius paliekant tik su minimaliu maisto daviniu. Tie, kas kariauja Čėčėnijoje, negali pasikliauti bendražygiais — niekas tavęs neateis gelbėti sužeisto, netgi lavonais ne visada pasirūpinama. Net jeigu iškentėsi visus karo siaubus ir pagaliau norėsi išeiti į atsargą, pragyvenimui pakankamų socialinių garantijų ar valstybinio buto vargu ar gali sulaukti: juos dažniausiai išsidalina korumpuoti aukštesnieji karininkai. Tiesa, rusai nuolankūs ir patriotiški žmonės: aprašomas ir atominio povandeninio laivo kapitonas, besibazuojantis Kamčiatkoje, kuris per savaitę gauna porą kepalų duonos, aliejaus butelį bei keletą konservų žuvies davinį. Nepaisant nepriteklių (į darbą jam tenka kulniuoti 40 minučių, nes karinėje bazėje trūksta benzino) jis su atsidavimu saugo Rusijos atominio arsenalo dalį, nors su savo žiniomis puikiai galėtų dirbti kokioje užsienio kompanijoje inžinieriumi. Jis nemėgsta valdžios Maskvoje, bet yra Rusijos patriotas ir mano, jog jo žūtbūtinė pareiga yra jai tarnauti, tik, va, gaila, valdžia nevisai rūpinasi savo labiausiai atsidavusiais patriotais.

Beslano tragedijos pabaiga bei Nord-Ost teatro laisvinimas dujų pagalba parodė, jog Rusijos specialiosioms tarnyboms nerūpi žmonių gyvybės. Negana to, Rusijos specialiosios tarnybos jokiu būdu negali pripažinti dariusios ką nors ne taip — pasigailėjimo civilių aukų giminėms nesulauksi. Priešingai, visa, kas susiję su šiais teroro aktais, yra įslaptinta informacija, o kaltinti valdžią beprasmiška. Panašaus požiūrio sulaukia ir Rusijos karo nusikaltėliai Čėčėnijoje: įgaliojimų viršijimas, prievartavimai ir žudymai laikomi savaime suprantamais ir nebaudžiamais dalykais, nes juk reikia kovoti su teroristais. Aišku, jeigu jau sugauni čėčėnų kovotoją, tai jam pasigailėjimo nereiktų tikėtis. Kaip ir nereiktų tikėtis normalaus gyvenimo čėčėnams, gyvenantiems už Čėčėnijos ribų: pradžioje jie neteks darbo, paskui jiems bus įkištas į kišenę narkotikų pundelis ar nelegalus ginklas, jie bus suimti, ir uždaryti keliems metams. Ir nesvarbu, jog jie Rusijos piliečiai, ilgus metus gyvenantys kokioje Maskvoje ir su karu neturintys nieko bendro — užtenka čėčėniškos pavardės.

Užtat jeigu gerai sutari su valdžia, gyventi Rusijoje tikrai gerai. Gali netrukdomas periminėti kompanijas, plėšti ir žudyti: nieko tau bloga neatsitiks, kadangi tave pridengs korumpuota teismų sistema ir jėgos struktūros. Kai kurie oligarchai paprasčiausiai jėga atima dideles kompanijas iš teisėtų jų savininkų ir priveda jas prie bankroto. Tam galima suorganizuoti akcininkų susirinkimą, į kurį įleisi tik tuos akcininkus, kurie yra tavo statytiniai — kontrolei perimti gali užtekti ir tik kelių procentų kompanijos. Jeigu visgi kažkas bandys prieštarauti, lengviausia jį nužudyti. O perėmus kompaniją dar ir pats Putinas gali tau paspausti ranką — ir kodėl gi ne, nes juk jo paties metodai tvarkantis su Chodorkovskiu ir Jukos labai panašūs.

Russia is f*cked up. It has always been.

Juodkalnija

Praėjusią savaitę teko dalyvauti konferencijoje Dubrovnike, Kroatijoje. Kai pamatėme, jog vakare Dubrovnikas tampa gana nykia vieta, kur gal tik vienoje užeigoje galima rasti kiek daugiau nei kelias dešimtis žmonių, nutarėme nuvažiuoti vakaro praleisti į Juodkalniją. Juk ten net paskutinį Džeimso Bondo filmą filmavo, ir šiaip esu girdėjęs neblogų atsiliepimų apie šalies grožį, tad tikėjomės visai nemažai.

Radom nemažai egzotikos, bet ne tokios kokios tikėjimės. Taip, gamta labai graži, skaidraus vandens įlankos apsuptos kalnų grandinėmis paliko nuostabų įspūdį. Kiek kitokį įspūdį paliko tai, jog keliai siauri, prieinantys prie pat vandens, o jokių kelkraščio žymėjimų, tvorelių ar atšvaitų nėra. Kas dešimta mašina važiuoja be valstybinių numerių (dažniau prabangesnės, ir dažniausiai agresyviausios savo vairavimo būdu), naktį visai normalu važiuoti be užpakalinių žibintų ar girtam blaškytis viduriu kelio. O ir kelias kai kuriose vietose tiesiog dingsta — kartais galima vos neįlėkti į metro gylio, dviejų pločio ir dešimties metrų duobę, kuri buvo gal kadaise iškasta kokiems nors vamzdžiams keisti: savaime suprantama, jokio įspėjamojo ženklinimo ar aptvėrimo nematyti.

Galų gale per dvi valandas įveikę apie 100 kilometrų atsiradome mieste pavadinimu Budva, kuriame mūsų turėjo laukti linksmybės ir gerai praleistas laikas. Miestelis kurortinis, bet iš vis dar tvarkomų restoranų galima spręsti, jog turistinis sezonas dar neįsibėgėjęs. Miestelyje daug rusų turistų, muzikos profesionalumas panašus į Palangos Basanavičiaus gatvę, labai sunku susišnekėti angliškai (beje, rusiškai irgi gana painoka). Pavalgėm gana skaniai, bet irgi įdomiai: užsisakius pipirinį kepsnį vietoj tikėtosios jautienos gavau vištienos krūtinėlę, įdarytą kumpiu bei sūriu, tiesa, visgi su pipiriniu padažu. Padavėjas buvo labai juokingas, tad per daug pykti negali.

Visgi Budvoje užtikome ir malonių dalykų: ypač prabangios jachtos stovėjo uoste (vienas kolega netgi teigė, jog viena iš jų prilygsta Bentley markės automobiliui ir verta virš dešimties milijonų dolerių), o atmosfera Budvos senamiestyje, išraižytame labai siaurų gatvelių buvo visai miela: bent jau muzika buvo vakarietiška, ir žmonės jaunesni nei keturiasdešimtmečiai. Tikriausiai potencialo ši šalis turi, bet kol kas dar jis nelabai išnaudojamas.

Tad koks buvo bendras įspūdis apie Juodkalniją apsilankius joje tik vieną naktį? Sakyčiau „mixed“. Iš vienos pusės šalis turi labai daug potencialo, gamta labai graži, senamiestis Budvoje irgi paliko gerą įspūdį (ir jų nacionalinė valiuta — euras!). Iš kitos pusės, šaliai reikia daug investicijų į infrastruktūrą, pritraukti gal kitos klasės turistų segmentą (vos už sienos, Kroatijoje vyrauja pagyvenę britų turistai). Juodkalnijos kaimas atrodo labai skurdus, o ir miestuose dar daug nišų verslui: geriausios parduotuvės, kurias teko matyti buvo degalinės. Economist nesename straipsnyje teigia:

Infrastructure is cracking at the seams, but roads are being resurfaced and a campaign has started to clean up this often garbage-strewn country.

Taigi ši metų senumo valstybė visgi po truputį tvarkosi, o turint noro galima pasiekti nemažai, juolab potencialo yra.

Devalvavimas ir lengvi pinigai

Skaičiau Ryčio dienoraščio įrašą apie tai, kaip galima pasipelnyti iš devalvacijos, ir susidarė įspūdis, jog Rytis mano, kad toks pasipelnymas lengvai gaunamas. Negaliu su tuo sutikti: tai jokiu būdu nėra lengvi pinigai, gaunami be rizikos.

Galima pagalvoti, jog labai lengva uždirbti pinigus esant devalvavimo grėsmei, pasinaudojant aprašyta schema. Ir iš tiesų taip būtų, jeigu tikrai žinotum, kad litas bus devalvuotas euro atžvilgiu daugiau nei lito ir euro palūkanų skirtumas. Pasiskolinti litais ir gauti palūkanas eurais Ryčio pavyzdyje kainuoja 15% per metus (skirtumas tarp 20% lito ir 5% euro palūkanų). Jeigu po metų litas devalvuojamas tik 10%, tai toks biznis vis tiek bus nepelningas, kadangi tavo pelną iš devalvavimo suvalgys paskolos palūkanos. O kas bus, jeigu litas iš viso bus nedevalvuotas? Teks patirti 15% kaštus per metus — juk tokia yra šiame pavyzdyje apsaugos nuo devalvacijos kaina. Be to, laisvoje rinkoje esant lūkesčiams, jog litas bus tikrai devalvuotas, lito palūkanos turėtų būti žymiai didesnės nei 20% (tiksliau jos turėtų būti artimos devalvacijos santykiui) — jeigu rinka veikia efektyviai, (bent jau akivaizdžių) arbitražo galimybių neturėtų būti. Tad dar sunku pasakyti, ar iškilus devalvacijos grėsmei aprašoma spekuliacija pasiteisintų. Na, bent jau sunku būtų pavadinti ją „lengvais pinigais“.

Dar vienas pastebėjimas: Rytis užsimena, jog tokios spekuliacijos yra žalingos ir uždirbti pinigai neturėtų būti malonūs. Nematau čia jokių moralinių problemų — devalvavimo grėsmė kyla dažniausiai ne be pagrindo, ji dažniausiai rodo, jog (fiksuotas) valiutos kursas nebeatitinka realybės. Ar yra moralu pardavinėti pervertintą daiktą (šiame pavyzdyje litus), nes tikiesi, kad jo kaina kris? Manau, kad taip: jei manyčiau kitaip, tai tikriausiai ir investavimu negalėčiau užsiimti.

Diskusija apie būsto paskolas

Vakar Finansų analitikų asociacijoje vyko uždara diskusija nekilnojamo turto paskolų klausimais: buvo įdomu sužinoti ar didėjančios palūkanos bei aukštos nekilnojamo turto kainos, kurios gali pasirodyti sunkiai įkandamos norintiems pirkti būstą, nedidina pradelstų paskolų rodiklių ir nekelia grėsmės nekilnojamo turto rinkai (teoriškai galbūt įmanomas juodasis scenarijus: kyla palūkanos, žmonės negali išsimokėti būsto paskolų ir yra priversti parduoti butus, atsiradusi pasiūla numuša butų kainas).

Pradelstų paskolų rodiklis Lietuvos bankuose yra labai mažas, bet tuo nereikėtų labai stebėtis, kadangi gyvename ekonomikos bumo periodu, pinigų žmonės nestokoja, nedarbas mažas. Be to, skolininkams susidūrus su nemokumo problemomis (tarkime darbo netekimas, arba sunki liga), jie labai lengvai gali grąžinti pasiimtas būsto paskolas parduodami būstą — pastaraisiais metais nekilnojamo turto kainos labai sparčiai kilo, tad būsto paskola dažniausiai sudaro ne tokią didelę dalį būsto vertės. Žinoma, sustojęs (ar bent jau sulėtėjęs) būsto kainų augimas padidins bankų prisiimamą riziką, tačiau šiuo metu realių grėsmių neįžvelgiama. Didžiausias pavojus nekilnojamo turto rinkai kiltų tuo atveju, jeigu Lietuvos ekonomika pereitų į nuosmukio periodą ir stipriai padidėtų nedarbas: būtent pastovių pajamų praradimas yra priežastis, dėl kurios skolininkai gali ryžtis parduoti savo butus, tuo tarpu palūkanų didėjimas keliais procentiniais punktais didelės naštos skolininkams nesukelia. Šiuo metu Lietuvos bankai būsto paskolas išduoda griežtesnėmis sąlygomis nei bankai Latvijoje ar Estijoje (pavyzdžiui, atsižvelgiama tik į legalias ir pastovias pajamas), o būsto paskolų grąžinimui bei palūkanų mokėjimui skolininkai sumoka apie 40% savo pajamų (vidutinės pajamos apie 3 kLTL), tad situacija nėra įtempta. Tiesa, Lietuvoje nemaža paskolų dalis išduota litais, tad paskolų palūkanos priklauso nuo VILIBOR, kuris šiuo metu yra apie 70 bazinių punktų didesnis nei EURIBOR (Latvijos lato devalvavimo atgarsiai?), o tai kartu reiškia, jog palūkanos gali didėti daugiau nei Europoje.

Lietuvos bankas, stebėdamas situaciją visgi nelabai ką gali padaryti, net jeigu ir matytų tam tikras grėsmes — šiuo metu labiau probleminės atrodo vartojimo, o ne būsto paskolos. Lietuva yra maža atvira ekonomika, kuri priklauso nuo užsienio kapitalo srautų, o tikrąsias centrinio banko funkcijas atlieka Švedijoje esantys Lietuvos bankų motininiai bankai — tai jie sprendžia, kiek lėšų galima skirti paskoloms Baltijos valstybėse. Vieninteliai realūs instrumentai, kuriuos galima naudoti Lietuvoje yra fiskalinė politika: nekilnojamo turto mokesčio įvedimas, būsto paskolų lengvatų panaikinimas ir pan., tačiau abejotina, ar tai labai lengva įgyvendinti politiškai. Bet šiuo metu to daryti ir nereikia.

Trumpai tariant, artimiausius metus ar kitus, nieko blogo neturėtų įvykti ir didelių pokyčių nenusimato, o nekilnojamo turto kainas Vilniuje turėtų daugiau veikti tokie veiksniai kaip rajono bendrojo plano tvirtinimas (kuris padidintų sklypų individualiai statybai pasiūlą, taigi dalis žmonių keltųsi iš butų į namus, o tai galbūt mažintų butų kainas), o ne palūkanų didėjimas ir paskolų neprieinamumas.

Rolf Jensen: Svajonių visuomenė

Dabar jau 2007-ieji metai, tad kai skaitai interneto burbulo metu rašytas knygas, nemažai ten surašytų optimistinių idėjų apie ateitį (šaldytuvai, kurie patys užsako reikalingus produktus ir sudaro meniu! dulkių siurblys, kuris ne vien išvalo kambarį, bet ir padeda paruošti pamokas! virtualios kelionės po Afrikos džiungles, kurios įdomesnės nei realus susitikimas su laukine gamta akis į akį!) atrodo vaikiškai naivios ir beprasmės. Ši Rolf Jensen 1999-aisiais rašyta knyga irgi pilna panašių keistų idėjų, apie kurias skaitant esi priverstas nusišypsoti, bet visgi tam tikrų teisingų pastebėjimų joje irgi galima atrasti.

Autorius teigia, jog po informacinės visuomenės, kuri garbino visko automatizavimą ir gyvenimo lengvinimą, iškils svajonių visuomenė, kuriai svarbiausias dalykas bus išgirstos istorijos, patirti įspūdžiai ir emocijos. Tokia visuomenė nebepirks daikto vien dėl to, kad jis puikiai atlieka savo funkciją — labai svarbu, jog tas daiktas kartu turėtų ir puikią „istoriją“: perki Apple, nes tai leidžia pasijusti trendy; geri Fair Trade kavą, nes taip jautiesi, jog padedi kavos fermeriams skurdžiose šalyse; vartoji organiškus produktus, nes taip manai, jog rūpiniesi ekologija. „Iešmučiai“, — sakytų kai kurie, bet tokia jau ta post-burbulinės visuomenės vizija, ir, atrodo, jog autoriaus pranašavimai daugiau ar mažiau pildosi. Marketingas šiuolaikinėje visuomenėje tapo itin svarbiu dalyku.

Dar viena, atrodytų gana teisinga mintis — žmonės dirbs ilgiau, nes darbas vis labiau taps saviraiškos priemonė. Bet ilgesnės darbo valandos nereiškia, jog esi išnaudojamas, tiesiog žmonės dirbs įdomesnius dalykus, jie patys norės daugiau laiko praleisti darbe. Visa tai bus įmanoma dėl to, jog nemažai nuobodžių darbų turėtų būti atliekami automatizuotai, kompiuterių pagalba, žmonėms teks atlikti labiau kūrybiškas užduotis. Aišku, dar tikriausiai nedaug žmonių tikrai mėgsta savo darbą, bet šis ateities spėjimas lyg ir juda link išsipildymo, ir bent jau gali būti sėkmingai pritaikytas man asmeniškai — darbas yra saviraiškos priemonė, neskaičiuoju darbo valandų, ir nesijaučiu, jog sunkiai dirbu, kadangi dirbti įdomu.

Tiesa, kai kur autorius visgi žiūri į ateitį per daug naiviai. Pavyzdžiui, jis pranašauja, jog skurdžios ir primityvios tautos ateityje turės labai gerą konkurencinį pranašumą prieš išsivysčiusias tautas: jos yra pilnos legendų, jų primityvumas turėtų labai masinti šią naująją visuomenę, kuri tik ir ieškos naujų potyrių. Galbūt turizmas šiek tiek ir pridės papildomų pajamų prie skurdžių valstybių BVP, bet kažkaip sunkoka įsivaizduoti, jog kokia nors Afrikos valstybė, kurioje dar kartas nuo karto vietiniai karaliukai pasišaudo iš susipirktų Kalašnikovų, o piliečiai sunkiai kapstosi nederlingoje žemėje, bandydami išlipti iš bado ir skurdo, taip staigiai ims ir suklestės, nes visiems taps labai įdomios jų mitologinės pasakos ir turizmas po bekraštę dykumą. Dar vienas autoriaus ateities vizijai — žmonės pirks įmonių akcijas, nes jiems patinka įmonės, o ne dėl to, jog jie siekia finansinės naudos — irgi vargu ar lemta išsipildyti (nors labai norėčiau! — turėtų būti žymiai lengviau uždirbti akcijų rinkoje; tereiktų investuoti racionaliai pasvėrus finansinius rodiklius). Na, taip, yra šiek tiek žmonių, kurie turi nusipirkę kokią nors vieną kitą Google ar Apple akciją dėl to, jog jiems patinka šios kompanijos, bet toks mąstymas labai jau primena dot.comedy laikus — nieko keisto, nes visgi knyga rašyta 1999-aisiais.

Ernst Gombrich: The Story of Art

Pajaučiau neseniai labai nemažą savo išsilavinimo spragą: nieko nenutuokiu mene. Todėl, apsilankius kokioje modernaus meno galerijoje (ŠMC nesu buvęs) dažniausiai belieka beviltiškai suraukus lūpas kraipyti galvą ir bandyti suvokti, kur čia ta kūrinio idėja, apie kurią susižavėjimo kupini kolegos vėliau diskutuoja prie vyno taurės. Paskutinį kartą lankiausi modernaus meno galerijoje Kijeve: dauguma paveikslų, ar instaliacijų, man įspūdžio nedarė, nors darbo į jas įdėta buvo labai daug. Buvo ten ir burbuliukų fotografija, kurioje jie buvo preciziškai išdėlioti taip pat, kaip ir buvo išsidėsčiosios žvaigždės Černobylio nelaimės metu; buvo ir ne itin įspūdingai sudėlioti paveikslai iš plastmasinių kareivėlių… Darbo įdėta daug, o idėja, ką tuo norėta pasakyti, man nepasiekiama, kol jos nepaaiškina gidė. Bet ir tada ypatingų emocijų meno kūrinys nesukelia, lieku abejingas ir tyliai keiksnodamas savo nesupratingumą ir beviltišką atsilikimą slenku prie kito, lygiai taip pat abejingumą keliančio eksponato.

Todėl nusprendžiau pasidomėti menu ir ką tik perskaičiau vieną populiariausią pasaulyje meno istorijos vadovėlį. Manau, kad buvo labai naudingas skaitinys: dabar jo dėka šiek tiek geriau suvokiu meno prasmę, gal būt netgi galėsiu atskirti gotiką nuo baroko. O labiausiai šiai knygai turbūt esu dėkingas už tai, jog šiek tiek ji paaiškino, kokia yra modernaus meno esmė: žūt būt ieškoti naujo, atsisakyti visų senų stereotipų, naujai išreikšti idėjas, eksperimentuoti. Ir nieko tokio, jeigu tų eksperimentų rezultatas nėra labai geras — svarbiausia, jog nuo nieko nekopijuoji (beje, visais laikais meno pasaulyje geriausiu įrodymu, jog esi geras dailininkas būdavo tai, jog tavo tapymo stilius labai panašus į ankstesnių meistrų darbus: imitacija, „plagijavimas“ buvo skatinama vertybė). Modernizmas yra tiesiog maištas prieš nusistovėjusias normas, arba kaip sakydavo mano močiutė „nors ir nežmoniškai, bet bile kitoniškai“.

Be to, supratau, kad man turėtų patikti post-modernizmas: svarbu, kad paveikslas gražiai atrodo, nereikia ieškoti „sliekų“ ir gilios prasmės, tegyvuoja stilių pliuralizmas ir „don’t take yourself too seriously!“ Apie post-modernizmą labai puikiai ir man suprantamai kalba Larry Wall — nors jis viso labo programuotojas: paskaičiau ir daug kas paaiškėjo.

Internetinės atakos prieš Estiją

Šios savaitės Economist rašo (straipsnio kopija, jeigu neprieinate), jog atakos prieš Estijos interneto svetaines iškėlė daug klausimų NATO generolams: dar nei viena NATO narė nebuvo puolama kibernetinėje erdvėje, tad neaišku kaip reikėtų traktuoti šiuos veiksmus. Jeigu būtų paleista raketa į komunikacijų centrą NATO valstybėje, tai vienareikšmiškai tai būtų traktuojama kaip karo veiksmas, bet kaip traktuoti internetines Denial of Service atakas? Ypač kai papildomo galvos skausmo prideda tai, jog labai sunku nustatyti iš kur jos koordinuojamos ir kas yra už jas atsakingas — dauguma atakų veikia per užkrėstus kompiuterius, kurių savininkai dažniausiai net nenutuokia, jog jų įranga naudojamasi piktais tikslais.

O internetinės atakos nėra toks jau ir nekaltas dalykas: Economist mano, jog Estijos ekonomikai jos gali pakenkti daugiau nei Rusijos akcijos nepirkti Estiškų prekių ar nutraukti traukinio Talinas-Sankt Peterburgas maršrutą. Juk jeigu neveikia bankų internetinės svetainės, negalima naudotis elektroninėmis valdžios teikiamomis paslaugomis, ekonominis gyvenimas šalyje turėtų jeigu ne apmirti, tai bent jau žymiai sulėtėti. Kaip sako straipsnyje cituojami estai “jaučiamės kaip grįžę į akmens amžių ir bendraujame su pasauliu per telefoną ir faksą”. Be to, internetinio ryšio sutrikimai trukdo Estijai kovoti ir su Rusijos propagandiniu karu.

Geriausia gynybos priemonė prieš tokias atakas būtų serverių turėjimas ir kitose NATO šalyse. Matyt NATO generolams reikės geriau pagalvoti, kaip apsaugoti aljanso nares nuo kibernetinių atakų.

ATNAUJINIMAS: Apie tai Lietuvoje rašo delfi ir .