Bankroto nauda

Šiandien nuskaičiau įdomią mintį apie kompanijų diversifikacijos žalą, kuri privertė pamąstyti apie tai, kokią naudą gali atnešti bankrotas:

Jei viename padalinyje susidariusius nuostolius kompensuoja kituose padaliniuose sukurti ištekliai, tai bankroto ir darbo netekimo grėsmė tampa mažiau motyvuojanti.

Bankrotas tarp ekonomistų ir plačiosios visuomenės vertinamas labai skirtingai: dažniausiai ne ekonomistai į bankrotą žiūri kaip į didelę nesėkmę ir vienareikšmiškai blogą dalyką, tuo tarpu ekonomikos mokslų ragavusiems bankrotas tėra tik efektyviai veikiančios ekonomikos ir išteklių paskirstymo pavyzdys — kompanija nesukūrė pakankamai pridėtinės vertės visuomenei, todėl jos veikla turi būti nutraukta, kad jos ištekliais (darbuotojais, kapitalu, turtu) galėtų pradėti naudotis kitos kompanijos, kurios sugebės būti naudingesnės visuomenei. Dėl šios priežasties mažai kuris laisvosios rinkos ekonomistas gali pritarti neefektyvios ūkio šakos subsidijavimui arba beviltiškos įmonės palaikymui. Ūkininkams turėtų būti mokamos ne subsidijos už nereikalingos ir neefektyvios produkcijos gamybą, o skiriamos lėšos jų perkvalifikavimui ir įdarbinimui našesnėse ūkio šakose, kad ir kaimo turizme ar grynakraujų žirgų auginime; „Alytaus tekstilei“ seniai turėjo būti paskelbtas bankrotas, o jos darbuotojai jau būtų perėję dirbti kitur. Įmonės bankrotas gali atrodyti kaip labai bloga žinia įmonės darbuotojams, bet, žiūrint ilguoju laikotarpiu, jiems visgi būtų geriau persikvalifikuoti ir dirbti darbą, kuris turi perspektyvą, nei tempti laiką besigaluojančioje įmonėje. Šiuo atveju laisvosios rinkos ekonomistai teigia, jog valstybė neturėtų būti nuošalyje: ji turėtų padėti darbuotojams persikvalifikuoti ir pakeisti darbą; tačiau ekonomistai mano, jog valstybės parama turėtų apsiriboti tik šia pagalba. Tiesa, čia slypi viena problema: žmonės nėra linkę keisti darbo ar gyvenimo būdo, todėl jie palankiau žiūrės į politikus, kurie padės jiems išlaikyti darbo vietas bankruotuojančioje įmonėje (vietoje to, kad skatintų pereiti kitur), nors ekonomiškai tai neefektyvu ir primena baldų perstumdymą Titanike.

Kontraversiškiausia idėja

New York Times Dealbook neseniai rašė apie įdomius klausimus, kurie dažnai užduodami per darbo interviu, siekiant prasimušti į investicinį banką. Vienas jų tikrai suintrigavo: kokia yra pati kontraversiškiausia idėja, kuria tikite?

Tikriausiai labiausiai nestandartinė idėja, kuria tikiu, yra valdžios privatizavimas. Mano nuomone, valdžia būtų žymiai efektyvesnė, jeigu vietoj partijų ir asmenų būtų galima rinkti kompanijas, kurios nustatytą kadenciją būtų valdžioje ir valdydamos siektų savo pelno maksimizavimo. Kompanijai turėtų būti mokamas valdymo mokestis, tiesiogiai susietas su kokiu nors išmatuojamu rodikliu: pavyzdžiui, kuo sparčiau auga žmonių pragyvenimo lygis, tuo labiau didėja valdymo kompanijos pelnas. Tokiu būdu, kompanija būtų suinteresuota valdomų žmonių gerovės didinimu, o jeigu žmonės ja visgi būtų nepatenkinti, kitais rinkimais jie galėtų ją pakeisti — tai niekuo nesiskiria nuo partinės demokratijos, išskyrus tai, jog pelno siekimas būtų viešas ir visiems suprantamas, priešingai negu partijų atveju, kurios lyg ir nesiekia jokių finansinių tikslų (nors korupcijos jose nemažai). Aišku, net jeigu valdo ir kompanija, korupcija visiškai neišnyks, bet procesai turėtų būti skaidresni, turėtų sumažėti biurokratizmo, liktų mažiau ideologijos ir atsirastų daugiau su laisva rinka suderinamų sprendimų. Be to, jeigu kokį nedidelį miestelį valdytų didelė, tarptautinę patirtį turinti kompanija (tarkim kas nors iš keturių didžiųjų pasaulio auditorių), už miestelio valdymą atsakingas skyrius be vargo galėtų naudotis kitose skyriuose sukaupta patirtimi, ar esant kokiai nors specifinei problemai, greitai valdymą galėtų perimti koks nors specialistas iš kitos šalies, kur su ta problema jau buvo susidurta — kitaip tariant, atsiranda masto ekonomija.

O kokia jūsų pati kontraversiškiausia idėja, kuria tikite?

Fama ir French apie “augimo” ir “vertės” akcijas

1997 metais Eugene Fama ir Kenneth French (tie patys, kurie sugalvojo efektyvios rinkos hipotezę) paskelbė savo darbą apie „augimo“ ir „vertės“ akcijų istorinę grąžą įvairiose pasaulio šalyse. Visos biržoje esančios akcijos buvo suranguotos pagal akcijų kainos ir buhalterinės akcijos vertės santykį (price to book value, P/BV) — mažiausią P/BV turinčios akcijos buvo priskirtos „vertės“ akcijoms, o didžiausią — „augimo“. Istoriniai šių akcijų kainų duomenys parodė, jog 12-oje iš 13-os išsivysčiusių šalių „vertės“ akcijų grąža buvo didesnė nei „augimo“ akcijų (vienintelė valstybė, kur „augimo“ akcijos aplenkė „vertės“ akcijas buvo Italija — per nagrinėtą laikotarpį jos finansinės sistemos stabilumas nebuvo pats didžiausias, tad galbūt tai galėtų paaiškinti jos išskirtinumą).

Šiandien naršydamas po New York Times radau straipsnį apie naujausią Fama ir French darbą, kuriame kiek detaliau nagrinėjama, kas lemia geresnę „vertės“ akcijų grąžą. Išvados labai paprastos: didžiausią „vertės“ akcijų portfelio grąžos dalį lemia tos kompanijos, kurios pradeda augti, ir vėliau tampa „augimo“ kompanijomis; eliminavus iš tyrimo kompanijas, kurios „peršoka“ iš „vertės“ kategorijos į „augimo“ kategoriją, portfelis iš „vertės“ akcijų neužtikrina didesnės grąžos, nei portfelis iš „augimo“ akcijų. Šios išvados man labai primena takoskyrą tarp Graham‘o ir Buffett‘o stiliaus „value“ investavimo: pirmasis, ieškodamas kompanijose esančios fundamentalios vertės, nekreipdavo dėmesio į kompanijos augimo perspektyvas, jam buvo svarbiau, kad kompanijos balanse yra daug turto (netgi kaip tik, Graham‘o stilius rėmėsi „cigarečių nuorūkų“ — kompanijų, kurios nebelabai gyvybingos, bet jose dar likę šiek tiek tabako — paieška); tuo tarpu antrasis pirmiausia ieškojo gero, stabilaus verslo, su galimybėmis generuoti nemažą laisvą pinigų srautą (savaime suprantama, tas verslas turėjo kainuoti ne tiek jau daug).

Beje, esu universitete nagrinėjęs „augimo“ ir „vertės” akcijų grąžą Lietuvoje 2002-2004 metais. „Vertės“ akcijos buvo pelningesnės.

Ateities prognozavimas biržoje

Skaitydamas Roger Lowenstein knygą apie Warren‘ą Buffett‘ą aptikau neblogą citatą, kuri kaip tyčia tinka dabartinei situacijai rinkose. Per paskutinį mėnesį labai dažnai galima surasti įvairių ekspertų prognozių ir patarimų, kaip elgtis, esant neaiškiai situacijai rinkoje — dažniausiai siūloma nieko nedaryti, kol situacija „paaiškės“ ir vėl bus galima pasakyti, ar korekcija baigėsi. Bet juk ar kada nors situacija būna aiški? Juk neįmanoma atspėti trumpalaikių rinkos svyravimų.

For some reason, market commentators suffer a peculiar blind spot. They routinely assume that once the “uncertainty” of the immediate moment is lifted they will have a plain view of the future unto Judgement Day. The fact that they did not foresee the present uncertainty does not deter them from thinking that no new clouds will trouble the future.

Let me again suggest [that] the future has never been clear to me (give us a call when the next few months are obvious to you — or, for that matter, the next few hours).

Kelionė Ukrainon

Šiomis dienomis pirmą kartą gyvenime lankausi Ukrainoje. Pirmieji įspūdžiai Kieve: daug prabangių visureigių (ypač populiarūs Lexus), daug Žiguliukų (kai kurie dar su sovietinio tiuningavimo elementais, kaip kad lipdukais „Racing“ stiklo viršuje — į vidų nežvelgiau, bet tikėtina, jog pavarų perjungimo svirtys papuoštos inkrustuotomis rožėmis), daug lietuvio akį rėžiančios betvarkės gatvėse (normalu statyti mašinas ant šaligatvio, o va pirmoje gatvės juostoje ne taip įprasta), daug labai didelių namų naujuose rajonuose (nekilnojamo turto kainos lenkia vilnietiškąsias) bei daug smulkių prekeivių gatvėse.

Po pastarųjų rinkimų Ukrainoje buvo sunku prognozuoti, kuria kryptimi pasuks jos ekonomika, be to, gana skaudžiai jai turėjo suduoti smūgį dujų kainų padidinimas. Šiandien, kalbantis su brokeriais, galima išgirsti daug optimizmo: reformos visgi vyksta, dujų kainų pakėlimas buvo neblogai suvirškintas, paprasti piliečiai tikisi gyvenimo gerėjimo, atsirado šiek tiek normalesnės skolinimosi galimybės, tad sparčiai didėja vartojimas. Tačiau Ukrainos ekonomika vis dar gana stipriai priklauso nuo plieno kainų: net jeigu ir pats plieno lydymas ekonomikoje nesudaro didelės dalies, nemažai kitų verslų gyvena iš teikiamų šiam sektoriui paslaugų. Šiuo metu tikimasi, jog reformos bus vykdomos toliau, laukiama, kada Ukraina bus priimta į Pasaulio Prekybos Organizaciją (kas turėtų būti ne vien naudinga ekonomiškai, bet kartu šiek tiek ir sukelia jausmą, jog kažko pasiekei; o jeigu Ukraina bus priimta anksčiau nei Rusija, ir galės derėtis dėl Rusijos priėmimo į PPO sąlygų…). Nemažai vilčių dedama į privatizaciją bei energetikos sektoriaus reformą.

Tiesa, problemų Ukrainos rinkoje lieka labai daug. Turbūt viena didžiausių yra kompanijų skaidrumo stoka ir menkas mažumos akcininkų teisių gerbimas. Ne toks jau retas reiškinys yra kokių nors stipriai atskiedžiančių tikslinių akcijų emisijų leidimas pagrindiniams akcininkams, transferinė kainodara, pelno slėpimas ir t.t. Nors kai kurios didelės kompanijos visgi po truputį suvokia, jog reikia skaidrėti, jeigu norėsi pritraukti kapitalo vakaruose — tik „praskaidrėjimas“ negali įvykti per vieną naktį, tam kartais prireikia ne vienus ir ne dvejus metus trunkančio įmonių reorganizavimo.

Dar viena Ukrainos problema yra korupcija. Daug pinigų cirkuliuoja šešėlinėje ekonomikoje, nes nedaug kas bijo ir gerbia mokesčių inspekciją — kiekvienas save gerbiantis, turi ten pažįstamų, tad jos veikla nėra labai efektyvi. Nors mokesčiai nėra dideli: pajamų mokestis siekia berods 15%. Itin mažos ir baudos keliuose: už greičio viršijimą daugiausiai gali sumokėti 34 grivnas (mažiau nei 20 litų), bet dažniausiai atsiperkama 10-20 grivnų kyšiu pareigūnams.

Dienoraščiai, populiarumas, -iausių rinkimai

Kitą savaitę Vilniuje vyks Lietuvos weblogerių (interneto dienoraštininkų) konferencija, kurios metu bus paskelbti ir geriausi 2006 metų internetiniai dienoraščiai Lietuvoje (šiuo metu vyksta balsavimas, kas jais taps). Pastaraisiais mėnesiais lietuviškoje blogsferoje tapo labai populiaru aiškintis, kas yra geriausi, o tai kai kuriems kelia baisų susierzinimą.

Gali pasirodyti keista, bet priėjau išvados, jog nelabai noriu būti populiarus. Na, tiksliau, noriu būti populiarus tik tarp tam tikrų skaitytojų, kurie domisi tais pačiais dalykais, kuriais domiuosi ir aš. Tokie skaitytojai praturtina šį dienoraštį, duoda idėjų, galbūt užduoda klausimus ir siūlo temas, kitaip tariant — skatina pokalbį. Intelektualūs skaitytojų komentarai, diskusijos ir klausimai yra pats geriausias atpildas už dalinimąsi savo mintimis dienoraštyje, ir tam neprilygs jokie nominavimai tarp -iausių (nors, savaime suprantama, tai yra malonu) — nors sekant paskutinių mėnesių tendencijas Lietuvos blogsferoje gali susidaryti vaizdas, jog tam tikra dalis dienoraštininkų mano atvirkščiai. Nesmerkiu jų, tiesiog dėstau savo poziciją (tam tikros kitos dalies dienoraštininkų neišpasakytas piktinimasis šia padėtimi ir susierzinimu man kelia ne mažesnę nuostabą).

Besikraustydamas į naują serverį peržvelgiau savo dienoraščio statistiką ir pastebėjau, jog daugiausia beverčių komentarų sulaukia tie įrašai, kurie sutraukia didžiausią srautą atsitiktinių skaitytojų, kurie dažniausiai čia patenka per kokią nors mažai su šiuo dienoraščiu susijusią frazę Google paieškoje. Taigi, senokai nesistengiu pritraukti kuo didesnės bendrosios auditorijos (nors prieš kokius trejus-ketverius metus ta liga irgi sirgau), o norėčiau turėti geriau jau tik keliasdešimt, bet įdomių skaitytojų. Dėl jų verta stengtis.

Korekcija! Korekcija!

Tie, kas domisi finansų rinkomis, visą šią savaitę stebėjo dramas biržose: akcijos pirmiausia pradėjo pigti Kinijoje, paskui pesimizmas persimetė į Europą, o po to panikuoti pradėjo JAV — ten akcijos per dieną nukrito labiausiai nuo rugsėjo vienuoliktosios įvykių. Paaiškinimų, kodėl taip įvyko, daug, bet mano nuomone, tai mažai susiję su pačia Kinija ar jos rinka. Apie tai, jog daugelis turto klasių yra pervertinta, ir investuotojai neadekvačiai vertina rizikas, kalbėta jau seniai. Galbūt Kinijos rinkos kritimas privertė investuotojus prisiminti, kas yra rizika ir iš naujo pervertinti savo investavimo strategiją, bet labiausiai prie kitokio požiūrio į pasaulį tikriausiai prisidėjo pesimistiniai JAV ekonomikos duomenys. Kinijos rinka per daug maža, kad sukeltų pasaulinę rinkų griūtį (nors sakoma, jog drugelio sparnų plastelėjimas gali sukelti audrą…), ir bent jau šiuo metu finansų rinkos turi svarbesnių priežasčių nerimui. Manau, jos tokios:

  • Per didelis apetitas rizikai, carry trade. Rizika pastaruoju metu labai populiari. Šiukšlinių obligacijų pajamingumai labai artimi kokybiškų obligacijų pajamingumams. Besivystančių valstybių akcijų rinkos labai brangios (nes juk tokios augimo perspektyvos!), nors tų šalių kompanijų vadyba nėra skaidri, valstybių politinė rizika nemaža. Valiutos rinkos pastaruoju metu veikia ne pagal makroekonomikos vadovėliuose aprašytas tiesas: viena pelningiausių rizikos fondų strategijų šiuo metu yra skolintis mažomis palūkanomis Japonijos jenomis (ar Šveicarijos frankais) ir investuoti didelių palūkanų (taigi, kartu ir nestabiliose) rinkose, kaip kad Naujoji Zelandija, BRIC, Turkija ar Islandija. Viskas gerai, jeigu jena nesustiprėja.
  • JAV ekonomikos lėtėjimas. Net jeigu ir neištiks recesija, korporacijų pelnų augimas šiais metais JAV bus žymiai mažesnis. Svarbi ekonomikos lėtėjimo priežastis yra ir nekilnojamo turto rinkos problemos.
  • Susirūpinimas dėl JAV finansų sistemos stabilumo. Tai labiausiai nerimauti verčiantis faktas — kad tai yra potenciali problema, pripažįsta ir FED vadovas Bernankė. Esant nekilnojamo turto rinkos nuosmukiui, padidėjo negrąžinamų paskolų, o tai jau privertė bankrutuoti kelias dešimtis nekilnojamo turto paskolas dalinusių kompanijų. Teigiama, jog šiais laikais kredito rizika daug geriau valdoma, kadangi dauguma paskolų supakuotos į finansinius instrumentus, kuriais perkiaujama rinkose — bet tai kartu reiškia, jog kredito krizė gali paliesti ne vien bankus, bet ir platesnį rinkos dalyvių ratą. Be to, rinka pilna naujoviškų išvestinių priemonių (viena populiariausių yra credit default swaps), kurios nevisai aišku kaip elgtųsi krizės metu. Šiandien vienas iš straipsnių Bloomberge teigia, jog didžiųjų investicinių bankų kredito reitingas turėtų būti arti šiukšlinio lygio (Goldman, Merrill Almost `Junk,’ Their Own Traders Say).
  • Geopolitinė rizika. Ji niekur nedingo, o Irano situacija negerėja.

Tad norint žinoti, kada baigsis korekcija, trumpuoju laikotarpiu vertėtų stebėti jenos kursą, kuris labai puikiai šią savaitę vos ne minutė į minutę koreliuoja su JAV akcijų rinka. Jenos kursas šiuo metu puikiai atspindi apetitą rizikai rinkose — jenos stiprėjimas reiškia carry trade pozicijų uždarinėjimą. Po savaitės kitos bus labai įdomu sekti naujienas ir rinkos gandus, ar neatsirado didelių fondų, rinkai susvyravus susidūrusių su rimtomis problemomis — tokios naujienos gali sukelti tolimesnę griūtį (kai pasklinda šviežios mėsos kvapas, visi plėšrūs rinkos rykliai dažniausiai skuba pasinaudoti situacija). Ilgesniu laikotarpiu tikriausiai lemiamas veiksnys bus JAV ekonomika: jeigu visgi išsipildys blogiausias variantas (kas lyg ir nėra tikėtina, nors įmanoma, anot Grynspano) tada tai gali būti ne korekcijos, o meškų rinkos pradžia.

Kaip minėjo Donatas, korekcijos laukėme, nors lengva nebuvo. Manau, tiesiog mus aplankė sėkmė, kad visgi išlaukėme. Anot Buffetto, „Holding cash is painful, but not as painful as doing something stupid“. Korekcija Baltijos šalyse ir pasaulyje (beveik) sutapo, bet manau, jog koreliacija yra mažesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Didžiausia problema Baltijos zonoje yra ekonomikos perkaitimas, ir tai žymiai didesnė grėsmė nei JAV ekonomika ar Kinijos biržos nuopuolis. Bet galiu ir klysti, nes tai daugiau nuojauta, o ne faktais pagrįsta nuomonė.

Šeima ir politika

Vakar bevartydamas laikraščius užtikau šią reklamą. Na, man kilusi sąsaja tarp pavaizduotų asmenų buvo „nesantuokiniai santykiai“ – nežinau, ar iš tiesų to ir siekta. Be to, vakar pietaudamas nugirdau šalia sėdėjusios poniutės samprotavimus apie tai, už ką ji ruošiasi nebalsuoti: pagrindinis jos argumentas buvo tas, kad kandidatas paliko žmoną, tad kaip jis gali sugebėti valdyti savivaldybę, jeigu šeimos nesugeba suvaldyti? Dabar nenagrinėsiu teiginio „paliko žmoną“ teisingumo (manau, kad dažniausiai viskas būna žymiai sudėtingiau, nei gali tilpti į vieną frazę iš dviejų žodžių). Toks šeimos ir valstybės valdymo lyginimas primena man dar Valdo Adamkaus kampanijos metu sklandžiusį ir šypseną keliantį argumentą, jog jis negali valdyti valstybės, nes nėra turėjęs savo vaikų. Ar iš tiesų sugebėjimas „valdyti“ šeimą atspindi ir kandidato sugebėjimą valdyti valstybę ar savivaldybę?

Drįsčiau tuo abejoti. Man atrodo, jog valstybė ir šeima yra labai skirtingos institucijos, reikalaujančios skirtingų asmens savybių. Jeigu šeima yra pagrįsta meile ir kelių žmonių sutarimu, tai politika ir valdymas yra žymiai sudėtingesnis dalykas. Tobulą politiką įsivaizduoju tokį, kuris sugeba priimti nepopuliarius sprendimus, jeigu jie yra būtini, o svarbiausia, gerai nusimanantį savo reikaluose specialistą, nepasiduodantį populizmui, siekiantį ilgalaikės naudos valstybei ar miestui. Bent jau man politika labiau kelia „kovos“ ir „konkurencijos“ asociacijas, o tokiomis vertybėmis vadovaudamasis šeimoje netoli nueisi. Nors gal klystu, juk esu nevedęs.

Rusijos naftos gavyba

American.com rašo apie pokyčius Rusijos naftos gavybos sektoriuje: nacionalizavusi nemažą dalį šios pramonės, Rusija gali papjauti savo auksinę žąsį, nuo kurios nešamų pajamų Rusija yra labai priklausoma. 2004-aisiais metais pradėjusi savo naftos verslo nacionalizacijos kampaniją, Rusija pirmiausiai griebėsi Yukos, kuri buvo privesta prie bankroto, o jos įkūrėjas ir savininkas Chodorkovskis sėdi už grotų. Vėliau Gazprom nusipirko ir Sibneft. Per 2004-2005 metus valstybinės Rusijos kompanijos padidino savo gavybos dalį visoje Rusijos išgaunamoje naftoje nuo 10 iki 30 procentų. Ir tikriausiai ši dalis dar didės, kaip rodo pastarųjų metų įvykiai: pernai rugsėjį vyriausybė staiga susirūpino Sachaline kompanijos Shell vykdomo projekto Sakhalin-2 ekologiniu saugumu, panašus likimas nutiko ir kompaniją ExxonMobile, kuri dalyvauja projekte Sakhalin-1, o analitikai teigia, jog tikėtina, kad bus atimtos licencijos ir iš kompanijos TNK-BP, jeigu jos pagrindiniai akcininkai nesutiks parduoti stambių akcijų paketų Gazpromui. Nėra pamiršta nei paskutinė didelė privati naftos kompanija Rusijoje Lukoil.

Rusijos naftos gavyba

O kaip tai veikia naftos gavybą Rusijoje? Tam, kad būtų didinama naftos gavyba, reikia didelių investicijų, ir, atrodo, jog nors didžiausios naftos kompanijos anksčiau buvo kontroliuojamos oligarchų, jie investicijoms skyrė nemažai lėšų, o to pasėkoje 2001-2004 metais naftos gavyba Rusijoje kasmet augo po 8-9%. Tuo tarpu po Yukos aferos pradžios Rusijos naftos gavyba auga dvigubai lėčiau: apie 4-5% kasmet. Tai lemia žymiai mažesnės investicijos į naujus telkinius valstybinėse kompanijose, bei užsienio investuotojų baimė toliau kišti pinigus į šalį, kurioje didelė politinė rizika. Pinigų Rusijai investicijoms į pasenusią naftos gavybos infrastruktūrą prireiks nemažai, tačiau išgąsdinusi užsienio investuotojus, ji gali susidurti su nemenkomis problemomis juos gaunant.

Laikraščių verslas

Skaitant apie Warren Buffett investicijas, neišvengiamai sutiksi paaiškinimą, kodėl jis pirko Washington Post kompaniją. Ji beveik tobulai atitiko jo investavimo principus: tai paprastas verslas, kuris uždirba pinigus iš reklamos ir prenumeratorių (taigi, jis nelabai susijęs su visokiais sudėtingais verslo modeliais ir aukštomis technologijomis), be to jis veikia beveik kaip monopolija, kadangi labai retai mieste būna keli sėkmingi dienraščiai: pirmasis jų užgrobia visą rinką, o jau naujam rinkos dalyviui gana sunku prasimušti. Buffett‘ui turėjo patikti ir tai, jog laikraščiams nereikia didelio kapitalo, didžiausia jų vertybė yra žurnalistai ir skaitytojų ratas (kuo jis didesnis, tuo daugiau galima prašyti iš reklamos užsakovų). O ir apyvartinių lėšų reikia ne per daugiausiai, kadangi prenumeratoriai dažniausiai sumoka prenumeratą už visus metus į priekį, taip lyg ir laikraščiui suteikdami beprocentinę paskolą. Bent jau tokia situacija laikraščių rinkoje egzistavo 1973-aisiais, kai Buffett‘as pradėjo pirkti šios kompanijos akcijas. Tais metais, kurie nebuvo puikiausi metai kompanijos istorijoje, turint tokią kvazimonopolinę rinkos poziciją ir mažą kapitalo poreikį, Washington Post pasiekė 19% nuosavo kapitalo grąžos (ROE) rodiklį.

O štai permetant akimis vakar dienos New York Times, radau straipsnį apie seniausią pasaulio laikraštį, kuris nuo 2007-ųjų metų bus leidžiamas tik internete. Dabartinis laikraščių verslas jau sunkiai pamena tuos laikus, kai jam negrėsė konkurencija ir buvo galima išlaikyti beveik monopolinę padėtį. Pirmiausia žmonės pradėjo mažiau domėtis laikraščiais, kai išpopuliarėjo televizija (taip žymiai patogiau įsisavinti dienos naujienas), o vėliau atsiradus internetui, vietiniai laikraščiai prarado dar vieną labai svarbų pranašumą: vietinius skelbimus. Šiuo metu, jeigu nori parduoti mašiną, vargu ar dėsi mokamą skelbimą į kokį nors laikraštį, tikriausiai apsilankysi Autoplius. Laikraščiams sunku konkuruoti ir turinio prasme, kadangi daug nemokamo turinio galima pasiskaityti bet kurioje interneto žinių svetainėje. Tiesa, visgi yra tokių leidinių, kurie labai sėkmingai panaudoja savo geresnį turinį prenumeratorių skaičiaus didinimui – geriausias to pavyzdys yra britų žurnalas (nors dėl senovinių teisinių sumetimų save vadinantis laikraščiu) „The Economist“. Bet apskritai, šiuolaikinės spaudos bendrovės vargu ar betiktų Buffett‘ui į investicijas.

Va taip nejučia ir susimąstai, ar tas verslas, kurį šiuo metu daugiau ar mažiau manai esant amžiną, vis dar tokiu išliks po keleto dešimtmečių.