Ar ofisas vis dar reikalingas?

Pastarąsias dešimtį dienų dirbau ne iš namų. Dirbau ir ne iš ofiso: daugiau nei savaitei persikėliau į pajūrį. Darbo ritmas nuo to visai nepasikeitė, rutina išliko ta pati. Atsikelti prieš aštuonias, pasidarius kavos perskaityti elektroninį paštą, žiaumojant sumuštinį atnaujinti vienos ar kitos sistemos duomenis ar parašyti vieną kitą lengvesnę duomenų bazės užklausą. Po to įprastiniai dienos skambučiai su klientais, darbas, darbas, darbas, pietų pertraukėlė ir vėl darbas. Ir tada, jau kokią 18 valandą, galima kiek atsipūsti, nueiti prie jūros, pavakarieniauti, paskaityti knygą. Ir tikriausiai dar atsakyti į kelias darbines užklausas.

Dirbu nuotoliniam darbui dėkingoje IT srityje, tad darbas namie ar prie jūros visai nesiskiria nuo darbo ofise. Jei tik yra pakankamai stabilus internetas, galima dirbti bet kur. Ir atrodo, jog pagaliau tai tapo suvokiama vis daugiau kompanijų: jeigu prieš pandemiją pas klientus Londone reikėdavo reguliariai skraidyti kas dvi savaites „atsiskaityti už darbus“, dabar visai pakanka kassavaitinio skambučio. Susitaupo ne vien kelionės nuovargis, bet ir begalės laiko bei pinigų. Nors klientai – ne IT bendrovė, jie irgi į ofisą nebeskuba, fizinis buvimas visuose susitikimuose nebeatrodo efektyvus darbo būdas.

Vienas didžiulis ofiso privalumas išliko: ofise nėra vaikų. Jei vaikai neina į darželį ar mokyklą, tai namuose vis tiek tenka dirbti bent jau pusantro etato, be eilinių darbinių užduočių reikia pasirūpinti ir jais. Neturintys vaikų bendradarbiai visai mielai nuolat dirbtų iš namų ar sodybos. Socializacija svarbu, bet juk nebūtinai darbinėje aplinkoje.

Mano artimiausioje aplinkoje jau bent trys kompanijos nusprendė, kad jiems arba reikia dvigubai mažesnio ofiso, arba jo nereikia visai. Taip, tai gana mažos kompanijos, taip, jos visos dirba IT srityje ar bent jau ne Lietuvos rinkai (tad jau ir šiaip yra įpratę su klientais bendrauti per atstumą). Bet lūžis galvoje įvyko, ofisų paklausa turėtų mažėti. Ir, tikiuosi, pagaliau numirs atviro plano ofisų idėja: juose nei susikaupsi, nei ramiai padirbsi.

Post Scriptum. Nors bendrinėje kalboje dažniausiai vartojamas žodis „ofisas“, lyg ir taisyklinga būtų sakyti „biuras“. Bet tikrai nesuprantu, kuo prancūziškas / vokiškas „biuras“ yra geriau už anglišką „ofisą“ – galų gale abu šie žodžiai kilę iš tos pačios lotynų kalbos (burra ir officium)

Jenny Odell: „How To Do Nothing“

Prisipažįstu, kad mane suviliojo pavadinimas ir labai geras reitingas Goodreads svetainėje: tikėjausi lengvos kone self-help stiliaus knygos apie skaitmeninę detoksikaciją, kažko panašaus į Cal Newport rašinius. Gavau kiek daugiau, bet labiau klausimais nei atsakymais.

How to Do Nothing“ galima rasti daug filosofijos apie individualizmą, išsiskyrimą nuo minios, nepasidavimą laiko tėkmei. daug vietos apmąstymams, kodėl reikia daryti taip kaip visi, ar nevertėtų sustoti ir giliau apmąstyti prasmę vietoje automatinio skrolinimo per socialinių tinklų naujienas, ar gal tiesiog atsijungti nuo minios gamtoje. Pastebėti mažus dalykus, įsiklausyti į paukščių giesmę ar tiesiog nieko neveikti – kuo toliau, tą vis labiau pamirštame. Ir ne vien dėl to, kad socialiniai tinklai taip sutverti, kad kaskart juos atsidarius vis vėl ir vėl norėtųsi skrolinti ieškant naujo stimulo: visa visuomenė tapo labai priklausoma nuo „laikų“, „peržiūrų“ ar „followerių“ skaičiaus. Beveik viskas, ką veiki, yra matuojama potencialiais „laikais“: eini į kopą kad padarytum gerą nuotrauką instagramui, o ne tam, kad užlipus paklausytum vėjo genamų smėlių smilčių šiurenimo. Važiuoji šimtus kilometrų dviračiu, kad galėtum papostinti kelionės žemėlapį. Kepi keksiukus, nes jais bus galima pasidalinti Facebook. Ir jei kad nelabai pavyko, tai tuo tinkle nesidalinsi ir tikrai nesidžiaugsi vien dėl to, kad pabandei – juk tai nesurinko labai daug „laikų“.

But the villain here is not necessarily the Internet, or even the idea of social media; it is the invasive logic of commercial social media and its financial incentive to keep us in a profitable state of anxiety, envy, and distraction.

Jenny Odell: „How To Do Nothing“

Ši knyga neskatina bėgimo nuo visuomenės į dykrą, neskatina griežtai mesti socialinių tinklų juos iškeičiant į paukščių stebėjimą. Lygiai taip, kaip metęs visuomenės normas Diogenas, apsigyveno statinėje, bet vis dar tarp žmonių, taip ir čia siekiama parodyti, kad galima kitas kelias: nebūtina bėgti, bet galima rinktis savo kelią. Nebūtina ištrinti socialinių tinklų iš savo telefono, bet galima pasirinkti, kaip juos naudoji ir sąmoningai sau vis užduoti klausimą, ar nereiktų daugiau dėmesio skirti fiziniam pasauliui už socialinių tinklų ribų. Ir ar neverta nueiti į pievą vien todėl, kad pailsėtum, o ne todėl, kad joje auga gėlės, kurios gali gerai atrodyti Instagramo paskyroje.

Ne su viskuo šioje knygoje galiu sutikti, ji kai kuriose vietose tikrai per radikali. Nemažai ir hipių bei socializmo filosofijos („čia korporacijos ir kapitalizmas verčia jus taip daug dirbti, geriau eikite atsipalaiduoti“), kuri man neimponuoja. Ir tai nėra lengvas skaitalas, kaip gali pasirodyti iš pavadinimo. Bet visai patikęs.

Hooman Majd – „The Ayatollah Begs to Differ“

Labiausiai gaila, kad ši knyga rašyta prieš daugiau nei dešimtmetį, 2008-aisias. Nors tikriausiai iraniečių mąstymas nuo to laiko nepasikeitė, bet politiniai vėjai kažkiek kinta net ir pačiame Irane: kaip tik buvo aprašomas laikas, kai prezidentą Khatamį pakeitė Ahmedinedžadas, o šis jau septyneri metai kaip nebe prezidentas. Bet galų gale tai ne taip svarbu, nes pagrindinė galia ne prezidento, o religinio lyderio Ali Khomenei rankose.

Autorius Hooman Majd yra JAV gyvenantis iranietis (persas), kurio tėvas dar šacho laikais buvo ambasadorius. Šioje knygoje pasakojama apie jo keliones po Iraną ir įvairius politinius bei kultūrinius Persijos ypatumus. Knyga įdomi tuo, kad rašytojas gerai supranta persišką sąmonę, paaiškina, kodėl nebūtinai vakariečiai gali persus perprasti.

Kone svarbiausia idėja, ant kurios laikosi Iranas – „jokios kitos tautos neturi teisės mums aiškinti kaip gyventi“. Iš čia ir atominio ginklo siekis („kas jūs tokie kad aiškintumėt, jog mums negalima?“), savita elgsena bei manieros. Nei vienas Irano diplomatas nenešioja kaklaraiščio – tai prilygtų Vakarų normų perėmimą. Kad ir nežmoniškai, svarbu kitoniškai. Juo labiau niekas negali jiems nurodinėti apie religinius dalykus: moterų teisės gerbiamos labiau nei pas arabus, tačiau tokius klausimus tvarko tik didysis ajatola ir niekas daugiau: net prezidentas Ahmedinedžadas buvo patekęs į nemalonę, kai buvo sugalvojęs moteris įleisti į futbolo varžybas. Religiniai klausimas labai jautrūs.

Nors šiaip nepasakysi, kad persai labai religingi: už uždarų durų yra leidžiama ir rūkyti opijų, žolę, ir gerti alkoholį. Vakariečiams, kurie lankosi Irane dažnai atrodo, kad persai giliai širdyje pasiruošę kovoti su ajatolomis ir sukilti prieš jų diktatą, bet autorius mano visai kitaip: privatus gyvenimas yra gana gerbiamas, ir toks dvilypis pasaulis (viešumoje – atrodyti religingam, privačiai – kaip tik nori) daug kam labai priimtinas. Rašoma, kad kaip tik JAV statytinio šacho laikais buvo prievarta visi tempiami į vakarų kultūrą: galvos apdangalai moterims buvo draudžiami, barzdas reikėjo skustis, ir net privačiame gyvenime negalėjai būti toks, koks esi. Kadangi tai buvo primesta tvarka, dabartinė ajatolų santvarka ne tokia ir bloga. Ypač jei galvoji, jog per tuos metus nuo Islamo revoliucijos su Iranu pasaulis pradėjo skaitytis – yra kuo didžiuotis.

Tikriausiai nelabai padės santvarką pakeisti ir sankcijos – šiitai yra kančios religija, kuri save mato kaip kankinius neteisingame pasaulyje. Sankcijos, nurodinėjimai, bandymas palaužti valią ją tik stiprina. Nepadės ir persų diaspora, kuri matė geresnį pasaulį už Irano sienų: jie automatiškai tampa autsaideriais ir praranda teisę aiškinti kaip reikia gyventi.

Tiesa, vakariečiai asmeniškai priešiškumo nepajaus. Persai be galo taktiški, jie į akis nieko neįžeidinės, neatskleis tikrųjų savo jausmų. Ir tik vakariečiui išėjus bus galima apie jį kalbėti blogai. Persų kultūroje labai daug ceremonijos ir mandagybių: norint susimokėti už taksi, reikia atsiprašyti, kad trukdai, tada vairuotojas sakys, kad paveš nemokamai, kokius tris kartus reikės siūlyti pinigus, kol galų gale jis nusileis ir juos paims. Tik neduok dieve iš tiesų paimsi tai už gryną pinigą ir išlipsi nesusimokėjęs: prakeiksmai garantuoti. Persų žodžius reikia atsargiai interpretuoti, ne visada juos reikia suprasti tiesiogiai. O tuos, kurie ima juos už gryną pinigą persai laiko neišsilavinusiais stuobriais.

Buvo knygoje rašoma ir apie persų nacizmą – prieš Antrąjį Pasaulinį karą jie tikėjo vokiečių arijų mitu apie tai, kad arijai yra tobulesnė rasė. Iš čia ir žydų neapykanta, rasizmas prieš Irane gyvenančius arabus ir kurdus. Bendrai tariant, atrodo, jog nemažai čia esama kažkokio nepilnavertiškumo komplekso, bet kaip ten bebūtų, knyga pateikė įdomų požiūrį apie persus. Net jei ne viskas ir visiška tiesa, suprasti juos dabar lengviau.

Ar visada reikia maksimizuoti pelną?

Prieš keletą metų esu rašęs apie tai, jog versle galima greitai nuvažiuoti į šoną, jei per daug rimtai pradedi žiūrėti į visokias verslo metrikas:

Nereikia pamiršti, jog visas metrikas galima apgauti: vien jau rodiklio pasirinkimas gali lemti keistus organizacijos kultūros pokyčius. Ekonomisto Goodhart’o dėsnis teigia, jog metrikos nustoja būti efektyvios vos tik jos tampa tikslu, kurį reikia pasiekti. Kai tik kažkas siekdamas suvaldyti bankų riziką apriboja kapitalo pakankamumo rodiklį, randama būdų paskolas paversti obligacijomis (o šios kapitalo pakankamumo formulėje traktuojamos atlaidžiau). Kai interneto rinkodaros efektyvumą matuoji reklamų paspaudimais, atsiranda automatinių botų, kurie nuolat spaudalioja ant banerių. Kai prieš reklamdavius reikia girtis atverstų puslapių skaičiumi, portalų antraštės optimizuojamos taip, kad skaitytoją užkabintų, bet neperteiktų straipsnio minties: veiksmo daug, o portalo vartotojai turiniu nusivilia. Jei tik pradedi rimtai optimizuoti kokią nors metriką, net nepastebi, kaip jau toli nuvažiavai į lankas.

Apie perdėtą metrikų svarbą

Panašia tema vakar užsimezgė diskusija Twitteryje: kuo toliau, tuo labiau manau, kad net įmonės pelnas patenka į šių „metrikų“, ties kuriomis galima perspausti sąrašą.

Pirmiausia, pelnas yra lygiai tokia pati manipuliuojama metrika, kaip ir visos kitos: iš dalies tai kažkiek subjektyvus apskaitos dalykas (tarkim, kokiu greičiu nudėvėsi turtą, paveiks tavo pelningumą), o iš kitos pusės, ne kartą teko matyti, kaip pelną nesunku pakreipti į vieną ar kitą pusę, jei tik labai to reikia. Jei viešuosiuose pirkimuose leisi dalyvauti tik pelningoms organizacijoms, nelabai realaus pelno turinčios ras būdų, kaip ištraukti „ant minimalaus nulio“. Jei pelno mokestis bus labai didelis, atsiras būdų, kaip dirbti „nuostolingai“ optimizuojant mokesčius, ir panašiai.

Antra, net jei ir pelnas būtų labai tiksli matematinė sąvoka, dėl kurio apibrėžimo nekiltų diskusijų, perdėta koncentracija į jo didinimą vadovus padaro aklus ilgalaikėms galimybėms: pelnas šiandien tampa svarbesniu už pelną rytoj. Tai nutinka ne taip jau retai, ir tik pavienės stiprią (dažnai ir monopolinę) galią turinčios kompanijos, uždirbančios labai gerą pelną nepražiopso naujai kylančių konkurentų. Atsisakyti gero dabartinio pinigų srauto investuojant į nelabai aiškią ir nebūtinai pelningą ateitį sunku. Todėl Kodak netapo didžiausiu skaitmeninių fotoaparatų gamintoju, o IBM prarado savo pozicijas kompiuterių rinkoje.

Trečia, verslas neturėtų pelno (ar bet ko kito) siekti bet kokiomis priemonėmis: moralė ir „doing what is right“ visada svarbiau nei pelnas trumpuoju (ir ilguoju) laikotarpiu. Perdėtas pelno vaikymasis veda link korupcijos (telieka prisiminti TeliaSonera nuotykius Uzbekistane), vaikščiojimo ties įstatymo ašmenimis (Danske, Swedbank) ar kitų nelegalių sprendimų (kaip kad Grigeo skandalo atveju). Net jei reputacinė rizika siekiant pelno ir yra teisingai įvertinama, nesu tikras, ar tai gera strategija.

Aišku, daugelį šių argumentų galima suvesti į tai, kad pelnas nebūtinai turėtų būti maksimizuojamas trumpuoju laikotarpiu: aukšti moralės standartai turėtų ilgainiui atsipirkti, lygiai taip, kaip ir investicijos į ilgalaikius projektus, kurios, nors ir mažina pelną artimiausiais metais, bet prisideda prie pelno augimo ilguoju laikotarpiu.

Savaime suprantama, verslo tikslas – uždirbti pinigų – nedingsta. Kaip kad ir noras laimingai nugyventi gyvenimą. Bet jei kas dieną (ar kas ketvirtį, ar kas metus) stengsiesi viską matuoti tik pelno matu, tikriausiai baigsis ne itin gerai. Lygiai taip, kaip baigtųsi, jei kas dieną norėtum maksimizuoti savo laimę.

Adomas Mickevičius: lenkų tautos knygos

Ėjo 1832-ieji metai, ir, tuoj po nepavykusio 1830-ųjų sukilimo, Paryžiuje buvo išleista Adomo Mickevičiaus brošiūra „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“. Pernai ji pirmą kartą išleista lietuvių kalba.

Visai nesvarbu, kad knygoje kalbama apie lenkų tautą – Adomo Mickevičiaus ir tų laikų suvokimu lenkai buvo visi Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, nesvarbu kokia kalba jie kalbėtų. Šiai lenkų tautai Mickevičius priskiria Mesijo vaidmenį – tai tyriausia tauta, kuri visada didžiausia vertybe laikė laisvę (tereikia prisiminti „liberum veto“ ir vyravusį požiūrį, jog niekas mums čia nenurodinės), tad per savo idėjas ji laisvę atneš ir kitoms pasaulio tautoms. Susižavėjimas Prancūzų revoliucija jau buvo priblėsęs, tad tikrosios laisvės nešėjos pasauliui kėdė tuo metu buvo kaip ir laisva. Ir negali sakyti, kad lenkai ta mintimi netikėjo – jau verta prisiminti vien Kosčiuškos keliones į JAV bei kovas „už mūsų ir jūsų laisvę“ – liberalizmas mūsų kraštuose turi tikrai senas tradicijas.

Buvo labai įdomu paskaityti ir apie Lenkijos (na, tuo pačiu ir Lietuvos) santykį su religija: laisvė yra visiems duota Dievo, todėl niekas neturi teisės jos varžyti. Visiems galioja ne šiaip kokia įstatymai ar teisės, o tik Dievo įsakymai – visokie nurodymai ir potvarkiai pareina iš žmonių, dažniausiai diktatorių, tad į juos nereikia kreipti dėmesio. Lenkai nereikalauja jokių teisių – jie net nepripažįsta, kad kažkas jas gali suteikti, nes iš prigimties visi žmonės yra laisvi ir nevaržomi.

Knygoje daug kalbama ir apie filaretiškas / humanistines / masoniškąsias vertybes: valdžios postas yra našta dėl tėvynės, o ne tai, ko turėtum siekti ir kuo pelnytis. Itin pabrėžiama tolerancija kitiems: visi mes turim nuodėmių, bet jei tik ieškosime kas pas ką yra blogo, niekada nieko gero nenuveiksime: pastebėti gerus dalykus žmoguje žymiai sunkiau, nei jo ydas. Lygiai taip, kaip žymiai lengviau pastebėti skylę paveiksle, nei suprasti jo meninę vertę. Ieškodami, kas sužlugdė Abiejų Tautų Respubliką irgi prie nieko neprieisime ir tai nepadės atstatyti tai, kas sugriauta: tai galima pasiekti tik per nesavanaudišką atsidavimą tėvynei ir ryžtą dėl jos aukotis. Taip pat žymiai svarbiau pirma atgauti valstybingumą, nei pešiotis dėl to, kaip ta atstatyta valstybė turėtų būti valdoma: ar tai respublika, ar monarchija ar dar kas nors. Dažnai tie žodžiai aktualūs ir dabar: per smulkias rietenas neretai galima pamiršti esmę.

Kone Evangelijos tonu parašyta brošiūra kai kur skamba naivokai (ypač lenkams priskirdama pagrindinio liberalumo šauklio pasaulyje rolę), ypač žinant, kad Abiejų Tautų Respublikos žemėms per porą šimtų metų po padalinimų dar teko iškęsti dar ne vieną kančią. Bet knyga duoda labai nemažai peno pamąstymui apie ATR bei Lenkijos identitetą, santykį su tikėjimu, idealizmą ir vertybes. Liberalizmas šiais laikais kone tapatinamas su merkantilistišku požiūriu: liberalai tiesiog garbina pinigus ir nori jų daugiau uždirbti, tačiau čia Adomas Mickevičius kaip tik lenkų laisvės troškimą priešina anglų norui viską skaičiuoti pinigais – vadovautis vien tik interesais yra žema, lenkas yra už laisvę pasiryžęs padėti savo galvą, net jei tai neracionalu. Kartais norėtųsi, kad tokio užsidegimo tarp mūsų būtų daugiau.

Kelionės dervišo apsiaustu

Nepasakyčiau, kad Isambard Wilkinson knyga „Travels in a Dervish Cloak“ būtų kažkuo ypatingai sužavėjusi, bet kažkiek Pakistano gyvenimą visgi nušvietė. Autorius buvo Daily Telegraph karo žurnalistas ir Pakistane gyveno kelis metus, nors jo ryšys su šia šalimi žymiai senesnis: jo močiutė gyveno ten dar Britų valdymo laikais, ir kasmet vykdavo pas įtakingą draugę atostogų.

Pakistanas – labai nevienalytė šalis, susidedanti iš keletos regionų, kuriuose galioja savi įstatymai ir papročiai, karaliauja vietiniai karaliukai, ir nebūtinai klauso centrinės valdžios (ir dažnai priešingai, net su ja kovoja). Žmonės pirmiausia yra ištikimi savo genčiai, tada religijai (sunitai, šiitai, sufijai, beveik pagonys, keletas nelabai kieno gerbiamų krikščionių ir ypač nekenčiami induistai), ir tada galbūt šaliai. Kiekviena gentis turi savo požiūrį, savo žemes, savo įpročius, ir sunku kam juos priversti klausyti centrinės valdžios: geriausiu atveju tai darom tik iš išskaičiavimo. Investicijos į atokius regionus laikomos centrinės valdžios noru užvaldyti žemes, todėl infrastruktūra sprogdinama, vagiama ir panašiai – tai kova dėl savo gyvenimo būdo.

Islamo religijos formos Pakistane labai įvairios, o Talibanas ir ISIS – gana naujas reiškinys. Pakistane tradiciškai buvo labiau populiarios ne tokios radikalios, ir žymiai arčiau pagonybės esančios islamo formos, kaip kad sufizmas. Naujieji radikalai juos laiko eretikais, jų gyvenimo būdas ir tikėjimas keičiamas jėga. Nežinojau, kad sufijų lyderiai yra kaip gyvi „šventieji“, kurie turi didelę įtaką bendruomenėms ir nenuostabu, jog tai kelia „tikratikių“ pasipiktinimą.

Apskritai Pakistano vaizdas po šios knygos tapo žymiai spalvingesnis, nors ir matomas per hašišo rūką: netrūksta ir skurdo, ir turtuolių, gyvenančių lyg Britų Radžų laikais, ir spalvingų ceremonijų, ekstatiškų minių, ginklų, sprogimų, apsirūkusių prostitučių, visagalių genčių vadukų, fakyrų ir ekstremalių fanatiškų islamistų. O labiausiai netrūksta anarchijos ir chaoso. Kartais net kyla klausimas ne tai kad ar Pakistaną galima vadinti „failed state“ – ar jį galima vadinti valstybe?

Olga Tokarczuk: „Bėgūnai“

Olga Tokarcuk už knygą „Bėgūnai“ yra gavusi tarptautinę Man Booker premiją, o ir pati neseniai tapo Nobelio literatūros premijos laureate, tad negalėjau susivaldyti ir perskaičiau ją žymiai anksčiau nei planavome knygų klube.

Knygos vienijanti tema – keliavimas, ir jo metu sutikti žmonės, kelionių filosofija ir psichologija. Daugiau nei šimtas pastebėjimų, istorijų, tikras malonaus skaitymo lobynas. Daug netikėtų atradimų, daug kur reikia stabtelti pagalvoti: gal ne taip įtaigu kaip Borges, bet kažkuo panašu.

Visgi perskaičius knygą man liko kelios svarbiausios detalės: jei visata yra begalinė, tai gal ir atskaitos taškas nelabai prasmingas – ir gal nėra jokio skirtumo ar esi čia, ar ten. Kitaip tariant, gal ir judėjimas bei nuo kažko bėgimas visai neturi prasmės. Kaip ir bėgimas laiku: istorija ir ateitis tėra tik tos pačios vietos perspektyva iš skirtingų kampų (ar ne todėl tokia didelė obcesija knygoje lavonų preparavimui?). Nors pačios knygos pavadinimas kilęs nuo sentikių sektos, kuri tikėjo, jog tik nuolatinis bėgimas ir judėjimas gali padėti išvengti velnio.

Na, ir καιρός, tinkamas momentas, galimybė, kurios negalima praleisti, nes ji turi tik vieną plaukų sruogą ant kaktos, o ant kojų užsiauginusi sparnus – prabėgs nesučiuptas ir nebeliks jokio šanso jį pavyti: ir net pavijus, nebus už ko pačiupti, nes nugaroje tik plikė. Neblogai tai kartas nuo karto prisiminti.

Poezija Knygų klube

Šį vakarą buvo pirmas metų Knygų klubo susitikimas, o jį netradiciškai paskyrėme ne kokios nors skaitytos knygos aptarimui, o poezijai: kiekvienas turėjome pasirinkti bet kokį patikusį eilėraštį. Neslėpsiu, buvo sunkoka pasirinkti, nes su poezija nelabai draugauju. Jau prieš savaitę vis galvoje krebždėjo nerimas, ką reikės deklamuoti. Kartas nuo karto pavartydavau senųjų poetų knygas, paieškodavau eilėraščių internete. Gal Kiplingas? Juk jo „Jeigu“ toks teisingas. Ne, per daug senamadiškas, kažkiek pageltęs, kaip Viktorijos laikmečio knygų puslapiai. Gal ką iš pasaulinės klasikos? Bet juk skaitydamas ne originalo kalba neišvengiamai prarandi kone pusę originalios minties bei kalbos grožio ir nebežinai ar čia kaltinti vertėją ar poetą dėl nevykusiai perduoto tono. Tai gal lietuviška klasika? Maironis, Nėris, Brazdžionis ar Martinaitis? Iki gyvuonies ir pašaknų skausmingai į smegenis įsirėžusios eilutės nuo pat mokyklinio suolo laikų? Kad gal nuvalkiota, reiktų paieškoti ko šviežesnio… Tai kas iš naujųjų šiuolaikinių poetų? Tie visai nesuprantami, nei rimo, nei ritmo, net kalba netvarkinga, nešukuota, kuo įmantresnė vien dėl įmantrumo, kitoniškesnė vien dėl kitoniškumo. Galų gale pasirinkau Mariaus Buroko eilėraštį apie uodą ir poetą, kuris pataikė beveik į dešimtuką:

Per poezijos skaitymus
privalai ramiai sėdėti, dėmesingas būti,
nes poeziją reikia gerbti,
tuo labiau,
kuo nesuprantamesnė jinai,
kitaip atrodysi nekultūringas,
nepraustaburnis, chamas ir kvailys,
neišsilavinęs prasčiokas,
dundukas ir atlėpausis.
Stengiesi iš paskutiniųjų, bet sukruti,
nuleidi skaistų žvilgsnį
nuo poeto,
koją pasikasai.
Uodas įkando.
Niežulys, susierzinimas,
išsiblaškymas…

Na štai ir praleidai stulpeli,
gal patį svarbiausią.

Ir gimsta tokia alegorija
iš nevilties ir erzulio:
kraujas per šiaudelį,
alus iš butelio,
kumštynės užkulisiuose,
kiaušinėliai dedami į stovintį
vandenį,
lervutės, knibždančios jame
pavasarėjant.
Ir taip kasmet.

Kasmet taip
mes – uodai ir poetai
kankiname žmones.

Visgi poezijos kol kas nepamilau ir ji vis dar man kelia nerimą. Gal bus geras naujų metų tikslas ją labiau prisijaukinti.

Kaip miršta demokratijos

Tuoj po „Kabinetas 339“ ėmiausi skaityti Steven Levitsky ir Daniel Ziblatt knygą „How Democracies Die: What history Reveals about Our Future“. Nors knyga daugiausiai apie JAV reikalus ir Donaldą Trumpą, bet natūralu, kad nuolat sau uždavinėjau klausimus ir apie mūsų jauną demokratiją.

Peržvelgdami daug istorinių pavyzdžių (Hitleris, Musolinis, Pinočetas, daugelis Lotynų Amerikos diktatūrų, dabartinė Lenkija ir Vengrija, Turkija ir pan) autoriai pastebi, jog dažniausiai civilizuotose šalyse diktatūros atsiranda ne per labai aiškų valstybės perversmą, kai valdžia vieną naktį užgrobiama jėga – dažniausiai diktatoriai išrenkami demokratiniu būdu. Ir tada, įgavę valdžią, jie pakeičia žaidimo taisykles taip, kad kitiems nebeliktų šansų juos pakeisti. Ir dažniausiai viskas vyksta teisiškai teisingai: paskiri savo konstitucinio teismo teisėjus, savo etikos sargus, interpretuoji įstatymus griežtai pagal įstatymo raidę ten, kur tau naudinga (taip žurnalistai netenka teisės gauti duomenis iš Registrų centro, nes juk „teisinės sutarties nėra“, o naujos tvarkos niekas neskuba rengti), perbraižai apylinkių žemėlapį, „valstybės saugumo tikslais“ įvedi cenzūrą, „patiuninguoji“ balsavimo taisykles ir pan. Jeigu tai daroma su didele neapykanta opozicijai ir į juos žiūrima kaip į mirtinus priešus, o ne į partnerius, su kuriais galima susitarti dėl svarbiausių valstybės dalykų, per keletą metų galima stipriai įtvirtinti savo pozicijas ir jau jų nebeužleisti. Autoriai teigia, kad dabartiniai JAV respublikonai (ne vien Trumpas, o ir visa partija, mat tokių tendencijų buvo matoma dar prieš jo nominavimą kandidatu) atitinka visus šiuos požymius: atleidžia nepalankius valdininkus, stengiasi pakreipti balsavimo taisykles sau palankia linkme, naudoja kalbą, skatinančią smurtą, nekenčia juos kritikuojančios žiniasklaidos, naudojasi valdžios galia savo asmeniniams tikslams siekti. Be to, JAV politinė kultūra pasikeitė taip, kad respublikonams ir demokratams tapo nebeįmanoma susitarti: jie vienas kitą laiko nebe konkurentais (rivals), bet egzistenciniais priešais, tad bet kokios kitos pusės iniciatyvos yra blokuojamos iš principo, net jei jos ir yra protingos.

Autoriai mano, kad partijos turi užtikrinti politinę kultūrą šalyje: partijos ir yra tas demokratijos saugiklis, kuris į savo sąrašus neiškelia per daug radikalių asmenybių kaip Trumpas, suprasdamos, kad ilgainiui jos taps šių radikalų įkaitais: kaip ir prieštarauti partijos linijai nesinori, nors matai, kad čia kažkaip ne itin gerai gaunasi. Prasisiekę radikalai ima valdyti nepaisydami nerašytų taisyklių ir nesiekdami susitarti su kita puse. Konfrontacija jiems visada naudinga, nes tada galima sakyti, jog opozicija nieko neleidžia ir reikalauti daugiau galių. Demokratijos sistema yra sudaryta iš daug atsvarų ir daug saugiklių, bet jei jie sistemingai šalinami ir nebegerbiami, viskas krypsta į diktatūrą. Žiniasklaida nepatenkinti dėl išasfaltuoto keliuko? Reikia su ja kovoti. Bankai gali remti kitas partijas? Reikia siundyti ant jų komisijas ir apkrauti papildomais mokesčiais. Galia visų pirma turi būti naudojama tam, kad įgytum daugiau galios.

Lietuvoje gal viskas ne taip jau blogai. Požymių, jog tolstame nuo demokratijos yra, bet dar niekas nebandė keisti konstitucijos, nesigirdėjo (net ir juokaujančių) balsų, jog prieš opoziciją reiktų imtis smurto. Nors ministerijų laikomasi iki paskutinio, į kritiką numojama ranka, žiniasklaida pradedama varžyti, o įvairios komisijos yra aiškus bandymas susidoroti ir parodyti pas ką čia dabar galia. Svarbi knyga tiems, kas jau perskaitė „Kabinetas 339“.

Arabiška laiko zona

Pasirodo, jog iki 1968-ųjų metų Saudo Arabijoje buvo naudojamas labai senas ir keistas laiko zonos nustatymo metodas: para buvo suskirstyta į 24 valandas, tačiau jų trukmė kiekvieną dieną keisdavosi. Tik saulei nusileidus laikrodžiai būdavo iš nustatomi ties nuliu ir prasidėdavo naktis, kuri tęsdavosi iki saulėtekio. Naktis, kaip ir diena, buvo padalinta į dvylika lygių dalių: žiemą nakties valandos gaudavosi kiek ilgesnės nei vasarą.

Ši sistema ne tokia jau ir nepraktiška: saulei leidžiantis visada muedzinas kviečia maldai, tad tai ir laikas, kai visi pasitikslina savo laikrodžius. Toks laiko skaičiavimas gerai tinka ir kultūriškai: kadangi laikas nėra labai tikslus, o kiekvieno laikrodžiai skiriasi keliomis ar keliasdešimt minučių, niekas punktualumo ir nesitiki. Nereikia stresuoti, kad vėluoji, nes niekas tikslaus laiko nežino. Laikas tampa lanksčia sąvoka, o laikrodis tik kažkiek padeda koordinuoti veiklą. Tai tik įrankis, o ne vergystės pančiai.

Kol visas bendravimas tarp žmonių vyksta viename kaime ar miestelyje, tokio laiko matavimo visiškai pakanka. Problemos ėmė kilti, kai reikdavo susitarti su kažkuo iš toliau – net ir už dešimties kilometrų laikas gali skirtis visa valanda, jei saulė viename kaime leidžiasi už kalno ir ten temsta anksčiau. O ką jau kalbėti apie laiko suderinimą su vakariečiais, kurie 1960-aisiais vis labiau plūdo į Arabiją siurbti naftos. Nuo 1968-ųjų Saudo Arabija perėjo prie įprastinio Saudo Arabijos Standartinio laiko.

Pagal Vilniaus saulėtekį ir saulėlydį, dabartinis „arabiško stiliaus“ laikas yra , kiekviena nakties valanda trunka minučių, o dienos valanda – minučių.