Afganistano ekonomika

„Vakaruose gali pastatyti dangoraižį, ir niekas nepastebės, o čia gali padaryti ką nors reikšmingo. Tai labai glosto savimeilę“

Taip kalba afganistaniečiai, po karo grįžę į Afganistaną kurti savo verslo. Šiandien skaičiau žurnale Bloomberg Markets apie vieną skurdžiausių pasaulio ekonomikų, kuri bando atsitiesti – Afganistaną. Afganistano bendras vidaus produktas žmogui per metus sudaro 200 JAV dolerių, o tai bemaž 30 kartų mažiau nei Lietuvoje (vidutinis atlyginimas sudaro apie du litus per dieną). Tiesa, didžiausia dabartinio Afganistano problema (bent jau oficialiai) yra aguonų ir heroino verslas, kuris, manoma, sudaro apie 61 procentą bendrojo vidaus produkto. Agounų auginimu užsiima kas tik netingi, o tai suprantama, nes šis verslas pelningas: valstietis, pasėjęs aguonų, iš jų gali uždirbti 5000 dolerių per metus, o tai 25 kartus daugiau nei vidutinis atlyginimas. Naujoji demokratinė vyriausybė labai norėtų pritraukti investicijas, bet niekas, George Soros žodžiais, „su narkotikų prekeiviais“ bendrų reikalų turėti nenori. Afganistanas tikisi, jog jis galėtų tapti puikia tranzitine valstybe, tarp Azijos šalių plečiantis prekybai. Tik kaip būsi ta tranzitine valstybe, jei neturi kelių. Tiksliau visame Afganistane yra tik apie 3000 kilometrų grįstų kelių, o naujų kelių statytojams tenka patirti apšaudymus raketomis ir kitus pokarinius malonumus. Infrastruktūros prasme, keliai tikrai dar ne mažiausia problema. Štai elektros energiją turi 6 procentai gyventojų, ir tai ne visą parą. Visoje šalyje yra tik viena šiluminė ir trys hidroelektrinės, kurių bendra galia yra 9 kartus mažesnė nei mūsų Ignalinos. Didžiausi kontrastai atsiveria telekome, kur viename kambaryje stovi naujausi serveriai, palaikantys mobilųjį ryšį, kurio vartotojų šalyje yra apie pusė milijono, o kitame kambaryje stovi 50 metų senumo Siemens rankinis komutatorius, kuris aptarnauja 20000 analoginių telefono linijų. Afganistano bankų sistema baigiasi ties dviem visoje šalyje esančiais bankomatais: dažniausiai žmonės negali atsidaryti sąskaitų, nes paprasčiausiai neturi dokumentų. Paskolos gauti irgi beveik neįmanoma, nes nėra nekilnojamo turto registro, tad nieko negalima ir užstatyti.

Bet vilties lyg ir yra: jau kuriami ir private equity fondai naujiems verslams finansuoti. Tik ar įmanoma po tiek karo meto greitai atsistoti ant kojų?

Paveikslų garbinimas krikščionybėje

Retkarčiais pasiskaitinėju Lino dienoraštį, kuris kartais pradžiugina tikrai puikiomis mintimis, bet pastaruoju metu ten randu ir žymiai radikalesnių pasisakymų katalikybės atžvilgiu. Suprantu, kad Linas nėra katalikas, o krikščionis neformalas, tačiau kartais jo mintys man sunkiai suprantamos (esu gi katalikas ;), tad tikiuosi šiuo savo dienoraščio įrašu užmegzti šiokį tokį dialogą ;) Tikiuosi, kad prie diskusijos gal būt prisijungs ir kiti krikščionys weblogininkai, kurių kaip įtariu yra ganėtinai daug, nors nei vieno iš jų nepažįstu asmeniškai, o tuo labiau realiame gyvenime.

Taigi, paskutiniame Lino įraše yra kalbama apie paveikslų garbinimą ir apie tai, jog šiuo klausimu katalikai yra klystantys žmonės.

Pirmiausia norėčiau pataisyti Liną, teigdamas, jog paveikslus garbina ne vien katalikai, bet didžioji dalis krikščionių (rytų bažnyčių krikščionys, ortodoksai, sentikiai, taipogi garbina ikonas), tad tų „paklydusių avelių“ gali būti daugiau nei 1,1 milijardo. Paveikslų garbinimo klausimas bažnyčioje buvo sprendžiamas 7-8 amžiuje, kai dar rytų ir vakarų bažnyčios nebuvo galutinai skilusios (tai įvyko 1054 metais), o galutinį nuosprendį šiuo klausimu priėmė 7-asis ekumeninis Nikėjos (Nikėjos-II) susirinkimas 787 metais. Beje, tai buvo paskutinis visuotinis dar suvienytos bažnyčios susirinkimas. Šiame susirinkime buvo nuspręsta, jog garbinti atvaizdus galima, tačiau buvo atskirtos dvi sąvokos — λατρεια, kuri reiškia garbinimą, o garbinamas gali būti tik Dievas, ir προσκυνεσισ, kuri reiškia pagerbimą. Paveikslus leidžiama tik pagerbti, „pagarba paveikslui kyla iš pagarbos tam, kuris jame pavaizduotas“. Deja, verčiant šiuos terminus į lotynų kalbą teliko vienas terminas adoratio, bet šiuose istorijos vingiuose yra pilna ir politinių peripetijų: nesutarimas dėl paveikslų garbinimo nebuvo vien teologinis ginčas, tuo metu buvo kovojama ir dėl įtakos buvusiose Romos imperijos žemėse.

Teologiškai paveikslų garbinimas grindžiamas tuo, jog pats Kristus, tapdamas žmogumi, prisiėmė „žmogaus paveikslą#8220;, o kadangi Kristuje yra neatsiejamai sumišęs dieviškasis ir žmogiškasis pradai, tai nori nenori, paveikslą mes vis tiek garbiname. Antrasis dievo įsakymas, kuris skelbia „neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ skelbia monoteizmą, tačiau per paveikslų pagerbimą pagerbiamas tas pats monoteistinis dievas, tad čia prieštaravimų lyg ir nėra.

JAV akcijų rinkų kritimas

Kovo mėnesio pasaulio indeksų palyginimasPraėjusią savaitę JAV turbūt daugeliui investuotojų į akcijas nebeišlaikė nervai: paskelbus prastus makroekonomikos duomenis bei kompanijų veiklos rezultatus, akcijų kursai pasileido kristi žemyn, drauge nusitempdami ir Azijos bei Europos akcijų indeksus. Niekam ne paslaptis, jog JAV ekonomikos augimo tempai silpnėja jau gerą pusmetį, tačiau pastarųjų savaičių duomenys tikrai neteikia itin didelio optimizmo. Juolab kad prie to prisideda ir itin didelės naftos kainos, kurios vien per kovo mėnesį sugebėjo kilstelti JAV vartotojų kainų indeksą 0,6 procento. Tokie duomenys netgi verčia analitikus ištraukti iš palėpių nuo aštuntojo dešimtmečio retai vartotą ir jau spėjusį apdulkėti žodį „stagfliacija“ – gali būti, jog JAV pradeda ekonomikos periodą, kuris pasižymi tiek aukšta infliacija, tiek mažu ekonomikos augimu.

Pradėjusios pigti JAV akcijos išbaidė investuotojus, kurie stengėsi permesti savo lėšas į saugesnius finansinius instrumentus, daugiausiai obligacijas. Tačiau gana stiprų akcijų indeksų kritimą pajuto ir kitos valstybės: štai Japonijos akcijų indeksas NIKKEI per paskutinį mėnesį prarado 7,2 procentus savo vertės. Ganėtinai stipriai sureagavo ir Centrinės ir Rytų Europos akcijų rinkos, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog jos su JAV ekonomika mažai ką turi bendro. Atrodo, kad šis regionas yra visiškai integruotas į pasaulinę kapitalo rinką: štai Lenkijos akcijų rinkos indekso WIG20 paskutinį mėnesį koreliacijos koeficientas su NASDAQ indeksu yra lygus 0,904. Iš didžiųjų Rytų Europos rinkų mažiausiai į JAV nuotaikas reagavo Čekijos indeksas, kuris per pastarąjį mėnesį sugebėjo pakilti šiek tiek daugiau nei vienu procentu, nors prieš savaitę jo prieaugis sudarė virš 4 procentų, tačiau tai galima paaiškinti Čekijos telekomo privatizavimo eiga: tikėtina, jog iš indekso išėmus Čekijos telekomą, likusios akcijos labai gražiai sektų JAV akcijų rinkos pavyzdžiu.

O Lietuva? O Lietuva į tokius svyravimus kol kas sąlyginai nereaguoja, ir pastarosiomis savaitėmis stipriai pabrangusi „Mažeikių nafta“ tempia akcijų indeksus aukštyn.

Naujasis popiežius

Habemus papam! Vos tik sužinojus, kas išrinktas naujuoju popiežiumi, beveik norėjosi sušukti „ar aš jums nesakiau?“, nes juo tapo ne kas kitas, o bažnyčios teologas ir konservatorius Joseph Ratzinger, pasivadinęs Benediktu XVI-uoju. Iš pirmųjų naujojo popiežiaus žodžių, kurie skelbė, jog Jonas Paulius II-asis buvo didis žmogus, aišku, jog bažnyčia eis toliau ta pačia Jono Pauliaus pramintąja kryptimi. Tačiau šiuo metu to turbūt labiausiai katalikų bažnyčiai ir reikia.

Savaime suprantama, nerims kalbos apie celibato panaikinimą, apie kontracepcijos pripažinimą, bet šių dalykų artimiausiu metu nereiktų tikėtis. Bent jau ne iš šio popiežiaus. Iš tiesų, per keletą paskutinių savaičių aš žymiai geriau suvokiau, kodėl bažnyčia teigia būtent taip, o ne kitaip: tai yra kartu ir tradicijos, kurias praradus gresia bažnyčios supasaulėjimas, jos vertybių „supopuliarinimas“. Taip, pralaisvinus dogmas, pašvelninus vienokias ar kitokias nuosatas, galbūt būtų galima pritraukti į tikėjimą daugiau žmonių, bet juk bažnyčia nėra pelno siekianti organizacija, kuri naudodama marketingo priemones taikosi prie kliento, t.y. tikinčiojo. Kaip tik priešingai, bažnyčia turi būti griežta ir nepataikaujanti, juk ji neša tą pačią žinią, kurią jai Kristus įdavė prieš porą tūkstančių metų, tad kas būtų, jeigu nuostatos būtų keičiamos kas keliasdešimt metų?

O štai bažnyčios dogmų sergėjimui labiausiai ir tinka popiežius Benediktas XVI-asis. Jis yra parašęs daugelį vadovėlių (teko ir man skaityti vieną iš jų – Eschatologiją) ir yra pats geriausias bažnyčios teologas. Viva il Papa!

Idėjų perteklius

Seth Godin rašo, jog jeigu nori pagauti savo sėkmę verslo pasaulyje, tereikia išsiaiškinti, kas yra daroma „visada“ ir daryti visiškai priešingai. Štai pavyzdžiui „dantų pasta visada būna tūbelėse“ arba „skambinant viršininkui visada atsiliepia sekretorė“. Kodėl nesugalvojus dantų pastos dėžutėje arba pačiam neatsiliepus į visus skambučius asmeniškai?

Problema tame, kad kaip rašė berods tas pats Seth Godin, idėjų niekada netrūksta, nes sugalvoti idėją yra labai paprasta. Netgi sugalvoti labai gerą idėją yra nesunku. Sunkiausia įdėti krūvą pastangų tą idėją įgyvendinant. Galiu sugalvoti sukurti naują kompaniją, kuri užsiimtų tik internetine bankininkyste, arba privačia greitaja medicinine pagalba, arba tik pardavinėtų dantų pastą dėžutėse, bet bet kuriai iš šių idėjų įgyvendinti reikia milžiniškų pastangų ir daug daug įdėto darbo: rinkos tyrimams, kapitalo paieškai, klientų įtikinimui, darbuotojų samdymui ir dar begalei kitų problemų, kurios iškils idėją įgyvendinant, kol bus galima ramia sąžine pasakyti „aš iš savo idėjos sukūriau verslą“. Idėjos yra pigios. Pastangos joms įgyvendinti brangiai kainuoja.

Susitikimas su Darium Nedzinsku

Vakar teko su Finansų analitikų asociacijos nariais dalyvauti susitikime su vienu iš Vilniaus prekybos akcininkų ir VST generaliniu direktoriu Dariumi Nedzinsku. Ponas Nedzinskas dar visai neseniai dirbo Hansabanko valdybos pirmininku, tad turėdamas berods tik 34-erius metus tikrai yra daug pasiekęs ir sukaupęs labai įdomios patirties.

Pokalbyje šiek tiek buvo užsiminta ir apie VP Market grupę, jos valdymą. Man, ir turbūt ne vien man, buvo gana neįprasta VP Market valdymo schema: šios grupės aukščiausias valdymo organas yra akcininkų susirinkimas, tačiau daugumą sprendimų priima valdyba, kurios sudėtyje nėra akcininkų (išskyrus labai neseniai akcininku tapusį patį poną Nedzinską), tad jeigu kiltų akcininkų konfliktas su valdyba, galėtų praeiti koks mėnuo, kol būtų atlikti visi formalumai jos atstatydinimui. Visgi pasitikėjimas žmonėmis yra nemenkas.

Savaime suprantama, daugiausiai kalba sukosi apie pačius Vakarų Skirstomuosius Tinklus, apie jų perėmimą, kainodarą, investicijų poreikį, tvarkymąsi su darbuotojais, tiekėjais, apskaitą ir t.t. Vienas įdomus pastebėjimas, kuris įstrigo į atmintį: Lietuvos vartotojai supranta mokesčius už elektrą panašiai kaip kokius valstybinius mokesčius, ir niekaip negali įsisąmoninti, jog elektra yra tokia pati prekė, kaip kad ir koks nors batonas. Na, gal ir ne visai tokia pati, mat tiekti elektrą į kaimus yra visiškai nepelninga, tad visiems vartotojams nustatant tokią pačią elektros kainą miestų gyventojai kompensuoja elektros tiekimo kaštus kaimo gyventojams, tad elektra yra visuomeninė prekė. Bet pagal vartotojų požiūrį, elektros vogimas, savavališkas pasijungimas nuo kokios nors pro šalį einančios linijos, ar tiesiog sąskaitų nemokėjimas yra moralus ir leistinas dalykas.

Pakankamai įdomi yra ir skirtomųjų tinklų veiklos specifika bei visuomeninio elektros tiekėjo statusas. Skirstomieji tinklai yra įsipareigoję per 30 dienų į bet kurią Lietuvos vietą atstatyti nutrūkusį elektros tinklą, arba nutiesti jį naują, tad jeigu gyveni kur nors Čepkelių raisto viduryje, skirstomieji tinklai turės ten nutiesti elektros laidus, jeigu tu to paprašysi (ir sumokėsi 40 procentų kaštų). Tai labai nepelninga kaimo vietovėse, nes kartais tokių kabelių tiesimo atsipirkimas gali siekti ir šimtus metų, bet čia vėl gelbsti miestų gyventojai, kurie yra tikroji grietinėlė, kuri moka už elektrą žymiai daugiau nei ją kainuoja jiems tiekti. Dalinant šalį į dvi skirstomųjų tinklų bendroves kaip tik ir buvo atsižvelgta į gyventojų struktūrą ir viskas sudėliota būtent taip, kad abi bendrovės turėtų po vienodai miesto ir kaimo gyventojų: viską sudėjus į bendrą katilą ir dalinant kaštus visiems vartotojams, tam tikru socializmo principu galima gauti šiokį tokį pelną.

Skirstomieji tinklai susiduria ne vien su tokiomis problemomis. Viena iš tokių neįprastesnių problemų, dėl kurių deramasi ir su Aplinkos Apsaugos ministerija yra ne kas kitas, o paprasčiausi gandrai, kurie suka lizdus ant elektros stulpų. Pasirodo, jie susukę lizdus ten atlieka ir kai kuriuos gamtinius reikalus, kurie yra pakankamai sudėtingos cheminės sudėties, tad lietui palijus, graužia aliumininius laidus ir jiems kenkia. To pasėkoje, šiuos laidus dažnai tenka keisti, o tai papildomi kaštai įmonei, bei padidintas nesaugumas, nes tokias linijas žymiai dažniau reikia prižiūrėti ir remontuoti. Negelbsti ir gandralizdžių perkėlimas į kitas vietas, mat elektros stulpai yra tam tikras rojus gandrams: tekanti elektra šildo laidus, o šie savo ruožtu šildo ir lizdą, ir kiaušinius: nemokamas komfortas.

Savaime suprantama, ne visos problemos yra tokios sąlyginai paprastos. Privatizavus tinklus juos reikėjo gerokai aptvarkyti, kad jie pradėtų generuoti pelną, o tam reikėjo sutvarkyti ir sąskaitų tvarkymą, ir darbuotojus, ir dar daugelį kitų dalykų. VST buvo atleisti apie 700 žmonių, ir buvo įdiegta nauja atlyginimų sistema: kiekvienas gauna ne po lygiai, o po tiek, kiek jis dirbo ir nusipelnė. Beje, į tokią sistemą reakcija yra gana prieštaringa: dažnai į gerai besistengiantį dirbti ir tobulėti žmogų bendradarbiai vis dar žiūri su tam tikra panieka ir vos ne klijuoja jam išdaviko etiketę. Lygindamas Hansabanko ir VST patirtį ponas Nedzinskas teigė, jog Hansabanke daryti tokias pertvarkas buvę žymiai lengviau, nes ten daugiau žmonių buvo su aukštuoju išsilavinimu, ir lengviau suvokė tai, jog reikia stengtis dirbti ir ko nors siekti, tuo tarpu VST yra ne taip lengva, bet ilgainiui gal būt mąstymas pasikeis.

Kalbant apie žmones, dar buvo paminėta, jog nemažai žmonių buvo pasiruošę iš VST išvažiuoti dirbti į vakarus statybose ar tik šiaip braškių skinti, mat ten didesnis atlyginimas ir geresnės sąlygos. Tačiau yra jau ir grįžusių, kurie sutinka čia Lietuvoje gauti ir mažesnį atlyginimą, bet būti kartu su šeima, turėti laisvesnį darbo grafiką, ne visą dieną arti kaip jaučiui ir dar turėti visas socialines garantijas. VST su malonumu priima grįžusius žmones į darbą, ir dažnai tame skyriuje sumažėja norinčių vykti uždarbiauti į užsienį skaičius.

Dar įdomi mintis dėl profesinių sąjungų: jos irgi yra verslo forma, ir jeigu jų vadovai yra pakankamai protingi ir nėra bukai užsispyrę rodyti kažkokias ambicijas, tai bendradarbiavimas su įmonės vadovybe dažniausiai būna vaisingas ir abipusiai naudingas.

Beje, prieš eidamas dirbti direktoriumi, Nedzinskas nežinojo, koks yra elektros apibrėžimas. Aš irgi jo nežinojau, nes nebuvau girdėjęs nuo mokyklos laikų. Pasirodo, tai paprasčiausias laisvųjų elektronų judėjimas.

Baldžiai internete

Krypties projektų vadovė Bangoje panagrinėjo Lietuvos baldžių internetines svetaines (via scooox). Perskaičius straipsnį kilo šiokių tokių minčių, kuriomis galbūt ir norėčiau pasidalinti.

Labiausiai nenoriu sutikti su pagrindine straipsnio mintimi, jog e-marketingas baldų prekybos, o juo labiau gamybos įmonėms yra labai svarbu. Esu labiau susipažinęs su baldų gamybos įmonėmis (nes VVPB listinguojami „Vilniaus baldai“ ir „Klaipėdos baldai“) bei tais naujaisiais baldų pramonės projektais, kurie ir paminėti straipsnyje. Lietuvos baldžiai šiuo metu gamina beveik visą savo produkciją („beveik visą“ – tai apie 85-90 procentus) vienam pirkėjui, kuris yra IKEA. Baldų gamintojų verslo specifika dažniausiai susijusi su urminiu pardavimu kitai bendrovei (didmenininkui, arba dideliam mažmenininkui), ir čia e-marketingui kaip ir nelabai lieka vietos, nes e-marketingas gana retai yra skiriamas B2B klientų paieškai. Na, galbūt aš ir klystu, bet didžiųjų Lietuvos baldininkų pagrindinis tikslas yra geresnių kontraktų su IKEA sudarymas, o visa kita iš tikrųjų jiems nėra svarbu. Ir neturėtų būti svarbu, nes tai sudaro tik labai mažą jų verslo dalį.

Taip pat sutikčiau su straipsnio komentarais apie tai, jog baldų mažmenininkai irgi sunkiai galėtų pasinaudoti e-pardavimo galimybėmis. Juk baldas nėra toks dalykas, kaip knyga ar kompaktinis diskas: perkant kokią nors sofą, norisi ją pačiupinėti, pažiūrėti, ar ji minkšta, patogi ir t.t. Bent jau aš lieku skeptiškas elektroninių pardavimų ir komercijos galimybe Lietuvoje. Bent jau šiuo metu.

Reklamos naktis

Kaip ir tikėjausi, praleisti naktį kine peržiūrint apie 400 geriausių pasaulio reklamų, buvo puiki idėja. Sunku visgi būtų pasakyti, kas mano nuomone padaro reklamą gerą, nors pagalvojus, kokias visgi reklamas iš vakar nakties prisimenu, galiu išskirti tris svarbiausius bruožus: originalumą (Evian, Peugeot, Levi’s), įtikinamumą (UNICEF ir ypač Greenpeace) ir memetiką (Budweiser whassaaaap?!).

Dar norėčiau kažką labai protingo parašyti apie tai, kad memetika yra labai susijusi su internetu ir laisvesniu idėjų dalinimusi visame pasaulyje, bet akys merkiasi, rankos tiesiasi apkabinti pagalvę, o mintyse skraidžioja jūrų kiaulytės ir rateliu šoka voveriukai. Reiktų dar numigti.

Akcijų kainos biržoje

Kadangi X2 komentaruose prašė paaiškinti, kaip biržoje nusistato akcijų kainos, tad ir susiruošiau kiek plačiau apie tai papasakoti.

Viskas iš tikrųjų yra kartu ir labai paprasta, ir labai sudėtinga. Pirmiausia, apie viską labai paprastai. Tarkime, kad biržoje yra prekiaujama kompanijos „Petro kopūstai“ akcijomis. Paskutinis sandoris „Petro kopūstų“ akcijomis įvyko mokant už vieną akciją po 10 litų (t.y. paskutiniu sandoriu Albinas pardavė Broniui kažkiek „Petro kopūstų“ akcijų po 10 litų). Akcijos kaina biržoje ir yra šio paskutinio sandorio kaina, tad galima teigti, jog „Petro kopūstų“ akcija biržoje kainuoja 10 litų. Jeigu dabar Bronius, neseniai nusipirkęs iš Albino akcijų po 10 litų, jas parduotų Česlovui po 11 litų, tai akcijų kursas pakiltų vienu litu, nes paskutinis sandoris buvo būtent 11 litų už akciją. Tiesa, biržoje viskas vyksta šiek tiek kitaip, ir nei Albinas, nei Bronius, nei Česlovas vienas kito nemato. Jie tik perduoda savo norus į biržos kompiuterį, kuris jau atrenka, kas ką nori pirkti ir parduoti. Šiuo atveju, tarkime, kad pirmasis savo pavedimą į biržos kompiuterį įvedė Albinas, kuris norėjo parduoti tam tikrą kiekį „Petro kopūstų“ akcijų po 10 litų. Gal būt tuo metu biržoje buvo ir daugiau pavedimų: tarkim Zbygnevas norėjo pirkti kažkiek „Petro kopūstų“ akcijų po 9 litus. Taigi, biržoje yra du pavedimai: Albinas nori parduoti po 10 litų, o Zbygnevas nori pirkti po 9 litus. Kadangi parduodantis nori gauti didesnę kainą nei sutinka perkantis, tai sandoris neįvyksta. Bet čia ateina Bronius, kuriam pasirodo, jog „Petro kopūstų“ akcijos yra labai pigios, ir sutinka nupirkti iš Albino akcijas po 10 litų. Broniui įvedus pavedimą pirkti akcijas po 10 litų, įvyksta sandoris (nes sutampa perkančiojo ir parduodančiojo siūlomos kainos ir kiekiai) ir galima teigti, kad akcijų kursas yra 10 litų. Po kiek laiko Česlovas, pamatęs, jog akcijos kainuoja tik 10 litų, ir staiga jų užsinorėjęs net ir aukštesne kaina, įveda pavedimą pirkti akcijas po 11 litų. Šiuo metu biržoje yra du pavedimai pirkti akcijas: vienas Zbygnevo po 9 litus, ir vienas Česlovo po 11 litų. Pardavimo pavedimų nėra, nes Albinas nebeturi akcijų (jis jas pardavė Broniui po 10 litų). Tada Bronius, pamatęs, kad gali labai greitai uždirbti litą už akciją, pasiūlo jas parduoti už 11 litų, ir įvyksta sandoris tarp Broniaus ir Česlovo mokant 11 litų už akciją. Biržoje akcijų kursas padidėja iki 11 litų.

Iš viso šitos „Petro kopūstų“ makalynės galima pasakyti tik viena: akcijų kursas biržoje atspindi tą kainą, kuria įvyko paskutinis sandoris biržoje, o sandoriai biržoje sudaromi ta kaina, kuria yra norinčių tiek parduoti, tiek pirkti akcijas. Todėl, akcijų kainų biržoje pokyčiai būna tuomet, kai pasikeičia santykis tarp norinčių parduoti ir pirkti akcijas. Kitaip tariant, pasikeičia paklausos ir pasiūlos santykis. Galbūt staiga Albinui prireikė pinigų, nes jis sudaužė savo mašiną, tad jis sutinka parduoti „Petro kopūstų“ akcijas ir po 10 litų, nors anksčiau būtų linkęs su jomis atsisveikinti tik už 12 litų, o gal būt jis nebetiki, kad „Petro kopūstai“ dirbs pelningai, nes nujaučia, jog kopūstų derlius Suvalkijoje buvo labai prastas. Tuo tarpu Česlovas, pirkdamas akcijas galbūt tiesiog turi laisvų pinigų, ir trokšta paspekuliuoti, o galbūt tikisi, jog „Petro kopūstai“ gaus Europos sąjungos subsidijų, tad jo nuomone, akcijas verta pirkti net ir už 11 litų. Jei daugiau žmonių pradės galvoti kaip Albinas, ta akcijų kaina kris, nes visi norės parduoti šias akcijas, o jei daugiau žmonių pradės galvoti kaip Česlovas, tai akcijų kaina kils. Paklausa ir pasiūla.

Tiesa, visi šie samprotavimai paaiškina tik kaip formuojasi akcijos kaina biržoje, o nepasako, kiek iš tikrųjų turėtų būti verta „Petro kopūstų“ akcija. Čia ir yra sudėtingoji dalis, iš kurios duoną (o kartais ir šokoladu perteptus sausainius) valgo tokie analitikai kaip aš.

Arbata, astrologija ir horoskopai

Šeštadienį dalyvavau Finansų analitikų asociacijos tradicinėje kiniečių arbatos gėrimo ceremonijoje, kurioje apie astrologiją susirinkusiems pasakojo ir astrologas-meteorologas Naglis Šulija. Pati arbatos gėrimo ceremonija gana ilga, su daugybe visokių veiksmų, kurių kiekvienas turi savo prasmę: štai arbatos puodelis geriamas trimis gurkšniais — už dangų, save ir žemę, vanduo kaitinamas tik ant mėlynos spalvos ugnies, kuri simbolizuoja taiką, o pats arbatos ruošimas pradedamas jos uostymu ir prisijaukinimu. Gėrėme žaliai mėlyną arbatą ulong (prisimenu tą pavadinimą, nes jis man asocijuojasi su kompiuterastiniu pasauliu ir duomenų tipu unsigned long), kuri auginama maždaug pusantro kilometro aukštyje. Nesu arbatos gurmanas, tad man visos trys arbatos, iš kurių galėjome rinktis, atrodė maždaug tokios pačios, nors ponas Šulija tik pauostęs jas galėjo apibūdinti, kam jos tiktų: viena skatintų neįpareigojančią ir laisvą diskusiją, kita tiktų susikoncentravimui ties sunkiu ir sudėtingu uždaviniu, o trečia suteiktų papildomos energijos ir teigiamai nuteiktų dalykiniams susitikimams. Kaip analitikai, pasirinkome tą arbatą, kuri reikalinga sunkių uždavinių sprendimui, juolab kad ir įdomiausiai ji atrodė.

Prisiklausę paaiškinimų apie arbatos gėrimo tradicijas, pamažu perėjome prie pokalbio apie astrologiją. Naglis papasakojo apie jos kilmę ir apie tai, kas yra horoskopas. Astrologija senovėje buvo neatskiriama nuo astronomijos, ir tik vėliau, gal tik viduramžiais ji atskilo nuo astronomijos ir tapo atskiru „mokslu“. Astrologija remiasi vien tik empiriniais stebėjimais ir prielaida, kad dangaus įvykiai turi atsispindėti ir žemėje. Astrologijos duomenys ir aiškinimai buvo renkami per daugelį šimtmečių, ir iš to buvo daromos išvados: jeigu Marsas kyla žmogaus gimimo metu, o vėliau žmogus tampa karvedys, tai reiškia, kad Marsas yra karo ir lyderystės planeta, ir kai kitą kartą astrologas susidurs su tokiu pat reiškiniu kito kokio nors žmogaus gimimo metu, bus galima prognozuoti, kad jis irgi bus linkęs į lyderiavimą ir karinius dalykus. Pats svarbiausias dalykas astrologijoje yra tikslus žmogaus (ar valstybės, ar dar ko nors kito) gimimo datos (ir pageidautina – minutės) nustatymas, o būtent žvaigždžių išsidėstymas žmogaus gimimo metu yra vadinamas horoskopu (nuo graikiškų žodžių ωρα, kuris reiškia „valanda“ ir σκοπεω, kuris reiškia „tiriu“, „stebiu“). Viena didžiausių problemų astrologijoje yra būtent tai, kad labai retai žinoma tikslus žmogaus gimimo laikas, o net ir keletas minučių gali turėti daug įtakos (kaip tikino Naglis, dėl šios priežasties dvynukų horoskopai būna nevienodi). Tačiau būtent žinant kai kurias žmogaus charakterio savybes, galimas ir atvirkštinis procesas, t.y. įmanoma nustatyti ir tikrąjį žmogaus gimimo laiką, jeigu yra žinomas apytikslis, ir jeigu žmogus nuoširdžiai ir atvirai sutinka atsakyti į astrologo užduodamus klausimus, kurie dažniausiai apsiriboja hipotetinių situacijų vertinimu (maždaug „jeigu būtų taip, tai ką jūs darytumėte?“). Iš šių charakterių savybių galima atsekti ir žvaigždžių išsidėstymą gimimo metu, ir toliau prognozuoti žmogaus ateitį. Naglis ne kartą pabrėžė, jog astrologija jokiu būdu nėra fatalistinė, ir neteigia, jog jeigu žvaigždės yra tokios, tai taip ir bus. Geriausiu atveju, astrologija gali teikti tik patarimus elgtis vienaip ar kitaip.

Dėl pačios astrologijos prasmės ir ar ji iš tiesų veikia, tai atrodo niekas nėra to rimčiau tyręs. Naglio teigimu, fizikiniu būdu paremti mintį, jog žvaigždės gali daryti įtaką žmogaus gyvenimui net rimtai nebandyta. Jau vien dėl to, jog nėra nei vieno pasaulyje specialisto tiek fizikos, tiek astrologijos srityse, mat astrologams ta fizika buvus nebuvus, o fizikai astrologiją tiesiog vadina prietarais (aš patenku būtent į šią kategoriją, nors nesu fizikas). Uždaviau klausimą, ar buvo atlikta statistinė analizė, ir ar galima pritaikyti kokius nors patikimumo kriterijus, bet čia vėlgi rezultatas panašus: niekas to per daug netyrė, buvo tik tyrimų praėjusio šimtmečio pradžioje ieškant statistinio reikšmingumo berods tarp sportininkų (ar vadovų, dabar jau sunkiai pamenu), ir lyg buvo rasta, jog tarp jų yra daugiau vieno zodiako ženklo žmonių (vėlgi nepamenu kokio, nes nesu išsilavinęs tose srityse).

Paties Naglio teigimu, horoskopais, kurie yra spausdinami laikraščiuose nelabai vertėtų tikėti, nes jie labiau simbolizuoja nebylų susitarimą tarp astrologo ir skaitytojo, jog vienas apsimes, jog tai ką jis rašo yra tiesa, o kitas apsimes, kad tai ką jis skaito irgi yra tiesa. O jeigu visgi reiktų išskirti kokius nors labiau patikimus horoskopus, Naglis pataria skaityti tik tuos, po kuriais autorius nebijo palikti ir savo pavardės.

Ganėtinai mane sudomino ir Naglio, kaip profesionalaus meteorologo, požiūris į astrologiją, pranašaujant orus. Visgi šioje srityje jis yra labai skeptiškas, ir teigia, jog moksliniai metodai veikia žymiai geriau nei astrologiniai spėliojimai, o bandymas nuspėti orus žvaigždžių pagalba yra nevertas dėmesio.

Galbūt mane labiausiai nustebino tvirtas įsitikinimas, jog pati astrologija neklysta, o tik klysta astrologai, klaidingai interpretuodami planetų padėtį. Naglis pasakojo atsitikimą, kai buvo aiškinamasi, kodėl įvyko mašinų avarija, ir jam buvo keista, kodėl jokie dangaus ženklai nieko panašaus nerodė. Vėliau tik jis išsiaiškino, jog tuo metu svarbiausia vairuotoją veikianti planeta buvo susijusi su meilės reikalais, ir ten rodė krizę, o būtent vairuotoja tuo metu buvo ką tik susipykusi su mylimu žmogumi, tad nereiktų stebėtis, jog įvyko avarija. Tuo metu man dingtelėjo mintis, kuri jau vėliau nepaleido manęs iki pat pabaigos: visi tokie interpretavimai, jeigu juos pateiksime pakankamai abstrakčiai, išsipildys, nes jeigu prisiminsime garsiuosius Jaroslavo Hašeko žodžius, ištartus šauniojo kareivio Šveiko lūpomis – dar niekad taip nebuvo, kad ko nors nebūtų. Be to, toks nepasiteisinusios prognozės gilesnis nagrinėjimas labai jau panašus į kažkokį pritempinėjimą, bet kaip ir sakiau, astrologijos atžvilgiu esu skeptikas, tad čia tik mano nuomonė.

Beje, tas pritempinėjimas kartais visai būna nesąmoningas, kaip kad teko pačiam man įsitikinti. Naglio prognozėmis 2004 metais Lietuvos finansų pasaulio turėjo laukti dideli pertvarkymai, kurie turėjo pasireikšti liepos mėnesį, kai kažkuri planeta pakyla ar tai nusileidžia – detalių jau nepamenu, bet tai turėjo būti gana svarbus dangaus įvykis. Na, tokia retrospektyvinė prognozė ganėtinai saugi: juk visgi įstojome į Europos sąjungą, tačiau tie didieji pertvarkymai visgi vyko gegužę, o ne liepą. Vos tik išgirdus tokią praeities prognozę bandžiau prisiminti, kas svarbaus įvyko būtent liepą, ir lyg ir atradau, jog tuo metu buvo nauji pertvarkymai žemės ūkio produkcijos eksportui į Rusiją, kurie buvo gana reikšmingi, tad iš karto sau mintyse pritempiau, kad prognozė buvo sėkminga. Ir tik po poros minučių į galvą atėjo mintis, jog tai tikrai nedidelis pertvarkymas, visų su Europos sąjunga susijusių pertvarkymų fone, tad negi toks smulkus įvykis liepą būtų buvęs išpranašautas, o gegužės įvykiai būtų buvę visai užmiršti?

O kas gi laukia šiais 2005 metais Lietuvos finansų pasaulio? Pasirodo artėja didelės grėsmės, kurios pasireikš maždaug lapkričio ar gruodžio mėnesiais. Vyriausybės krizė gali būti jau ir vasarą, kai juodasis mėnulis įžengs į liūto ženklą (ūkio ministras Viktoras Uspaskichas yra būtent liūtas). Su ta didžiąja krize metų pabaigoje gali būti susijęs ir Paulauskas, kuris irgi yra liūtas. Žvaigždžių teigimu, finansinė Lietuvos situacija yra gana sudėtinga, ir reikės ieškoti būdų mažinti šalies biudžeto deficitą.

Vakaras buvo tikrai įdomus, kaip ir patys pašnekovai, ir jų išsakytos mintys. Beje, dar sužinojom, kad Algirdas Mykolas valdžioje bus dar bent pusantrų metų, o gal būt ir dar žymiai ilgiau. Kai kurie žmonės tiek net negyvena, kiek kitiems tenka būti prie valstybės vairo ;)