Audronė Urbonaitė – „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“

Nebepamenu, kieno recenzijos paskatintas pirkau šią knygą – joje daug aštrios tiesos ir nuoširdumo. Perskaitęs ją iš tiesų jauti kažkokį pasibjaurėjimą žurnalisto profesija – atrodo, jog vieni tiesiog kuria pigų turinį apie šiuolaikinių geltonosios spaudos įžymybių papus ir sukneles, o net ir tie „rimtieji“ braunasi pas nenorinčius kalbėti žmones, veržiasi į jų sielas ir uždavinėja nepatogius klausimus.

Dalis knygos man priminė ankstyvąjį Račo dienoraštį, dar iš tų laikų, kai jis nebuvo nučiuožęs – kandu, įtaigu, nuoširdu ir labai taiklu. Tikėjausi, kad visa knyga bus tokia, bet joje yra visko: ir labai liūdnų bei gilių straipsnių bei pokalbių apie mirtį ir sunkius išgyvenimus, apie paprastų žmonių gyvenimą kaime, apie Lena Lolišvili, apie Zuoko tėvus. Ir daug prisiminimų apie laikraščių redakcijas – man visgi tai patiko labiausiai.

Drąsu parašyti tokią knygą: ne kiekvienas taip išdrįstų taip kalbėti apie save ir žurnalizmą. Urbonaitė – labai kieta, su savo nuomone, atkakli. Tokiomis galima žavėtis, o stiprybės iš jos norėčiau išmokti. Kita vertus, matant žurnalizmo nuosmukį, knygoje atrodo, jog ji visgi pasyvus veikėjas. Ne visai to galėjau suprasti. Pritrūko kažkokio pasvarstymo, ką daryti, kad žurnalizmas nėbūtų laikomas nuodėme. O gal jau viskas prarasta?

Facebook tapo nuobodus, bet ar galima nuo jo atprasti?

Ar pastebėjote, kaip per keletą metų pasikeitė Facebook socialinės normos? Jei kokiais 2010-aisiais kiekvienas per dieną vos ne kelis kartus dalindavosi įprasto gyvenimo vaizdais ar mintimis („šiandien taip pavargau“, „eisiu kepti pyragą“, „ar jum irgi patiko X serialo Y serija“?), dabar dažniausiai dalinamasi tik itin dideliais gyvenimo įvykiais: vestuvės, gimtadieniai, atostogos. Jokios buities, mažai smulkmenų. Tie, kurie vis dar dalinasi savo kasdienybe yra arba „influenceriai“ arba keistuoliai.

Jau prieš kokį gerą pusmetį pastebėjau, kad Facebook srautas man nebeįdomus: žinių srautą galiu gauti ir kitur, o asmeninių įrašų, dėl kurių ir maigau Facebook aplikaciją, labai sumažėjo. Dar kurį laiką galvojau, kad reikia padirbėti ties Facebook srauto nustatymais – paslėpti tai, kas neįdomu, stengtis teigiamai reaguoti į tai, kas visgi domina. Deja, srautas nepagerėjo. Nepaisant to, kad Facebook tapęs neįdomiu, jis yra suformavęs tokius stiprius įpročius, kad turint bent vieną laisvą minutę pirštai nevalingai ieško telefono ir nori jį įsijungti – o gal atsirado kas nors įdomaus? Kartais ir atsiranda, bet tikrai retokai. O ieškant įdomaus turinio nuskrolinama ne viena mylia.

Nežinau kaip seksis, bet noriu pabandyti nuo Facebook atprasti. Stengsiuosi sąmoningai jį įsijungti tik retkarčiais, gal kokį kartą ar kelis per savaitę. Nebeskelbsiu ten savo dienoraščio įrašų, nes tada nuolat norisi žvilgtelti, ar neatsirado naujų komentarų. Pastebėjau, kad taip žymiai lengviau rašyti: dienoraštis visgi yra man pačiam, o ne tiems keliems tūkstančiams sekėjų. Kai turi didelę auditoriją, nori rašyti ne bet kaip, o nušlifuotai, brandžiai ir išblizgintai – o tam reikia laiko ir pastangų, tuo tarpu kai rašai tik sau, tai tėra tik minties ar idėjos užfiksavimas, lengva pastaba paraštėje. Jei kam tikrai įdomu, tas užsuks ir ne per Facebook.

Gintaras Beresnevičius: „Imperijos darymas“

Kažkurioje diskusijoje apie idėjas Lietuvai radau nuorodą į Gintaro Beresnevičiaus knygą „Imperijos darymas“, rašytą prieš pat stojimą į Europos Sąjungą. Ne su viskuo gal joje galima sutikti, kai kurie teiginiai atrodo ganėtinai keistoki, kai kurie – kiek atgyvenę, bet bendras minčių gylis ir idėjų drąsa stulbinanti. Įkvėpimo galima semtis kibirais.

Svarbiausia knygos mintis visgi ta, jog nereikia mums galvoti, jog mes maži ir nieko negalime pasiekti. Reikia drąsiai mąstyti ir siekti didelių tikslų: mus gali vienyti idėja tapti regiono lyderiais. Senoji Europa užsisėdėjusi komforte, o mes galime siūlyti naują proveržį, galime praplėsti tos pačios Europos kultūrines ribas nuoselkiai dirbant ties tuo, jog Ukraina, Baltarusija, Gruzija ar dar tolimesnės post-sovietinės šalys atsigręžtų į Europos vertybes. Mes galima būti gana agresyvūs, nebijome sakyti tiesą į akis, o svarbiausia – mūsų klauso. Erdvė iki Kaukazo – mūsų įtakos zona ir joje mes turime dominuoti, užtenka verkšlenti apie mūsų mažumą.

Dar viena neužimta erdvė yra Europos sąjungos gynyba. Nors ES savo atskirų pajėgų neturi, bet mes galėtume proaktyviai imtis šios rolės: prancūzai turi svetimšalių legioną, o mes galime turėti saviškį, kuris pirmas drąsiai ir savanoriškai dalyvautų gynybos misijose. Nuo seno esame karių tauta, o tai galėtų puikia galimybė parodyti iniciatyvą ir užsitarnauti pagarbą ES šalių tarpe. Mums reikia savigarbos, mums reikia turėti kuo didžiuotis – priešingu atveju tapsime tik pasyvūs ES politikos vykdytojai, o ne jos formuotojai. O vien tik parodžius iniciatyvą galime įgauti labai daug svorio, nes kitos šalys yra labiau aptingę.

Apie mūsų tautos charakterio bruožus galima ginčytis, bet pati knyga užduoda labai svarbius ir įdomus klausimus. Ji verčia pamiršti, jog esame niekam neįdomūs, ji siūlo drąsias idėjas. Jau vien dėl to šią knygą galima vertinti aukščiausiais balais.

Kriptovaliutų žlugimas – galimybė pigiam dirbtiniam intelektui

Dar viena diena, kai kriptovaliutos leidžiasi iš savo aukštumų. Manijos būna žavios, kai nesi į jas investavęs ir ramiai sau iš šono gali šypsotis į ūsą ir laukti tolimesnių įvykių. Kažkur kažkas turėtų stipriai nudegti, kažkas bangai atsitraukus bus pastebėtas besimaudantis be kelnių, kažkur turėtų užsidaryti stambi kriptovaliutų birža (ir jos niekas neturėtų gelbėti, nes tai nebuvo reguliuojamas verslas ir ji nesukelia sisteminės rizikos visai ekonomikai). Šiandienos Bitcoinų kainos jau pasiekė tą ribą, kai tapo nuostolinga jas “kasti“.

„Kasimo“ ekonomika dar prieš kokį mėnesį buvo gana pelninga: jeigu Bitcoinas būtų laikęsis ties $13200 kaina, už $2320 nusipirkus grafinę skaičiavimo plokštę per savaitę būtų galima tikėtis $80 uždarbio. Tai per metus sudaro apie 31% grąžos nuo investicijos – kaip ir neblogai, bet žinant Bitcoin kainos svyravimus ši grąža toli grąžu ne be rizikos. O štai ties dabartine $6000-$7000 Bitcoino kaina elektros sąnaudos nebeatperka galimo uždarbio.

Interneto kompanijų (dotcom) burbulo metu nemažai telekomų labai daug lėšų investavo į optinius kabelius, mat buvo tikimasi, kad interneto duomenų paklausa amžinai augs eksponentiškai. Panašiai ir dabar, kriptovaliutų kasėjai, tikėdamiesi beribio kriptovaliutų kainos augimo, į „kasimo“ technologijas investavo nemenkas sumas. Manoma, kad šiuo metu jie kasmet suvartoja 47 TWh elektros energijos (to užtektų maždaug 4.4 milijonų namų ūkių poreikiams, arba būtų galima patenkinti visą Singapūro elektros poreikį). Žlugus interneto kompanijų burbului bei atsiradus naujoms technologijoms, šviesolaidžių kabelių poreikis stipriai krito, ir telekomas teko laižytis žaizdas (arba bankrutuoti). Kiekviena manija turi savo fazes: atsiranda nauja technologija, tada visiems atrodo, jog jos poreikis augs amžinai, į ją investuojamos nepamatuotos lėšos, o tada liekama su nuostoliais. Taip buvo ir geležinkelių manijos, ir interneto manijos metu. Tikėtina, kad panašiai gali nutikti ir su kriptovaliutų manija.

Bet yra ir gerų dalykų: geležinkelių manijos metu atsiradusi nauja infrastruktūra buvo pigiai panaudota vėliau (tiesa, nedaug pradinių investuotojų ką uždirbo – dažniausiai laimėjo tie, kurie pirko geležinkelius iš bankrutavusių įmonių). Taip pat ir interneto kompanijų burbulo metu milžininkos investicijos į infrastruktūrą buvo panaudotos kitų kompanijų: tai leido atsirasti ir tokiems duomenims ėdriams verslams kaip YouTube, kurie anksčiau buvo neįmanomi vien dėl naudojamo duomenų kiekio. Tikėtina, kad po kriptovaliutų burbulo sprogimo bus pigiai galima nusipirkti daug grafinių skaičiavimo plokščių, tereikia sugalvoti, kam jas būtų galima panaudoti. Dirbtinio intelekto kūrimui ir sudėtingesniems neuroniniams tinklams skaičiuoti?

Frank Herbert – „Dune“

Skaityti ir vertinti mokslinės fantastikos klasiką gana sunku: duodi jai šansą tave užkabinti, bet ji vis tiek kažkaip vilčių nepateisina. Jeigu neseniai skaitytas Asimovo „Aš, robotas“ atrodė labai aktualus šiandienai ir puikiai išlaikęs laiko testą (nors su tuo nesutiko kiti fantastikos mėgėjai, su kuriais teko šnekėtis), tai Franko Herberto „Kopa“ pasirodė tik nedaug išliekamosios vertės turintis šešiasdešimtųjų action filmo scenarijus: idėja tikrai nebloga, bet visi veikėjai plokšti, viendimensiniai, keliamos problemos galėtų būti įdomios, bet jų atskleidimas paskęsta kone „šaudau – gaudau“ epizoduose. Buvo herojus, turėjo misiją, ėjo, kovojo, niekada nedvejojo, balta – juoda, pergalė, ok. Trūksta gylio…

O šiaip tai visgi klasika – kurti didelius naujus pasaulius, kuriuose galbūt galioja kitokios taisyklės ir vertybės ne taip jau lengva. Ir šią užduotį Frank Herbert atliko puikiai. Nauji pasauliai skatina vaizduotę, ypač kai jie pateikiami fast food stiliumi – ryk knygą ir mėgaukis lyg kokiu Holivudiniu filmu. Gal būt aš knygą perskaičiau ne tuo gyvenimo etapu: jei būčiau ją paėmęs į rankas paauglystėje, tikriausiai būčiau vienas didesnių jos fanų. Nors, tarkim, ir tos pačios „Kopos“ fabulos stipriai inspiruoti „Žvaigždžių karai“ manęs neužkabino – dar pamenu kaip juos virtuvėje žiūrėjau per „Šilelį“, nes kažkokiu itin vėlyvu metu juos rodė „Telekaukas“. Gal kaltas mažas nespalvotas „Šilelio“ ekranas.

Trumpai tariant, perskaityti buvo verta tam, kad susipažinti su mokslinės fantastikos ištakomis. Nemanau, kad skaitysiu „Kopos“ tęsinius, o verčiau toliau ieškosiu kitų patinkančių mokslinių fantastų knygų.

Michael North – „The Baltic. A History.“

Ganėtinai keista į rankas paimti istorijos knygą, kuri kaip ir beveik apie tavo regioną, bet ne visai: nors ir priskiriame save prie Baltijos valstybių, atrodo, jog tai daugiau tik pavadinimas. Baltijos mūsų istorijoje labai nedaug. Nebuvome mes nei pirkliai, gabenę Hanzos prekes į Liubeką, nebuvome mes vokiečių riterių palikuonys, Livonijos ir Kryžiuočių ordino jėgomis skiepiję katalikybę, nebuvome mes ir Skandinavijos karalių intrigų objektais. Na, gal kažkiek ir buvome, bet Lietuva ir Lenkija Baltijos jūros regione atliko periferinį vaidmenį, dažniausiai LDK minima kaip ta keista nenugalima pagonių ar kiek vėliau katalikų (kai jau visur sklido reformacijos idėjos) šalis, labiau žiūrinti į Ukrainos bei Baltarusijos pusę nei į Baltijos jūrą.

Skaitant šią knygą labai aiškiai suvoki, kad nuo kitų Baltijos šalių mes labai skiriamės tiek požiūriu, istorija, tiek architektūra ir kultūra. Visada buvome kitokie nei švedai, danai ar vokiečiai (o tuo pačiu ir kitokie nei latviai ir estai, kurie gyveno vokiškoje aplinkoje). Išskirtiniai tuo, kad paskutiniai pagonys, kad visai ne jūrinė valstybė, kad nepasklido pas mus reformacija, kad turime barokinius miestus. Labai įdomu pažiūrėti į save iš visai kito kampo.

Beje, knygoje buvo labai įdomi mintis apie tai, kodėl buvo tokie sėkmingi Baltijos šalių nacionalinių valstybių projektai tarpukariu: Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės galėjo tapti tiek Tarybos sąjungos, tiek baltųjų rusų, tiek dar kitokių okupantų žeme, bet atsilaikė. Autorius teigia, jog tokią sėkmę nulėmė žemės reformos idėja: žemė buvo nusavinta iš stambiųjų žemvaldžių ir padalinta vietiniams gyventojams, o savanoriams, kurie sutiko eiti į kariuomenę, buvo žadama (ir padalinama) dar daugiau žemės. Atsirado labai aiškus suvokimas, kad kovodamas už savo nacionalinę valstybę, tu kovoji už savo žemę. nieko keisto, kad antrojo pasaulinio karo metu užėjus bolševikams ir prasidėjus gandams apie žemės nusavinimą bei varymą į kolūkius vėl visi ėjo „kariauti už savo žemę“. O kadangi žemė po 5-10 hektarų buvo plačiai padalinta, tai ir tokių kovojančių buvo itin daug.

Idėjos Lietuvai ir Estijai

Vakar išryškėjo toks kontrastas: perskaičiau žurnalo New Yorkerstraipsnį apie Estijos viziją, ir tą pačią dieną buvo paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Lietuviškų idėjų pristatyme pompastikos nemažai, nors pačios idėjos kažkiek pagyvenusios: mokytojai turi tapti prestižine profesija (gal ir ok, nors labiau norėtųsi, kad tikslas būtų gerinti švietimo sistemą apskritai, o mokytojai tėra tik viena to priemonė), reikia įteisinti dvigubą pilietybę (bet ką tai realiai išsprendžia?), padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus (turiu tokią nuomonę, kad nuosavo būsto turėjimas nėra siektinas dalykas – priešingai, kuo daugiau turinčių savo būstą, tuo jie mažiau mobilūs ir sunkiau prisitaiko darbo rinkoje) ir skaitmenizuoti biurokratiją. Šią paskutinę idėją galima pilnai užskaityti, nors ji tikriausiai nėra labai nauja, mat šiuo keliu einame jau ne vienus metus.

Palyginimui, Estijos vizija yra tikrai ambicinga. Jie nekalba apie tai, kad reikia žūt būt susigrąžinti emigrantus: šiuolaikinės Estijos pilietis yra tas, kuris vieną dieną dirba Taline, paskui važiuoja į Singapūrą ir nuotoliniu būdu aptarnauja klientus Londone. Šiuolaikinis Estijos pilietis neprisiriša prie fizinės vietos, jis veikia visame pasaulyje. Ir stabdyti jo jokiu būdu nereikia įtikinėjant sugrįžti į tėvynę: priešingai, jam reikia suteikti kuo daugiau galimybių daryti savo verslą, uždirbti pinigus ir mokėti mokesčius Estijoje. Net ir būdamas Singapūre ar dirbdamas klientams Argentinoje jis vienodai lengvai gali nuotoliniu būdu susitvarkyti savo biurokratinius reikalus, jis turi visas galimybes būti visateisiu piliečiu. Dar daugiau – sukūrus tokią infrastruktūrą, ja galima leisti naudotis ir užsieniečiams: su mobiliu parašu galima lengvai atsidaryti įmonę Estijoje ir taip vykdyti savo veiklą. Estai supranta, jog šiuolaikiniame pasaulyje dėl piliečių mes konkuruojame su kitomis valstybėmis lygiai taip, kaip koks nors appsas internete konkuruoja dėl klientų dėmesio – ir šioje kovoje žemos būsto kainos ar mokytojo profesijos prestižas nelabai ką nulems. Tiesa, kai kurie Estijos žingsniai gal būt nuveda per toli (nepritariu internetiniam balsavimui, nes jų sistemoje jis nėra anoniminis), bet pats požiūris į šių laikų pasaulį ir savo vietą jame man labai imponuoja. Tuo tarpu mes įteisinsime dvigubą pilietybę ir tikriausiai manysime, kad taip išsprendėme savo demografines problemas.

Richard P. Feynman: Don’t You Have Time to Think?

Richard Feynman yra ne vieno „geeko“ idealas: fizikas, Nobelio premijos laureatas, labai sveiko požiūrio į visokią pompastiką ir biurokratiją (nors kaip tik kiti sako, kad „pasikėlęs“), aštriai juokingas ir įžvalgus. Kitos jo knygos („Surely, You’re Joking, Mr. Feynman“, „What Do You Care What Other People Think“) yra labiau anekdotinių pasakojimų rinkiniai, o ši – dokumentinė jo laiškų rinktinė. Gal dėl to jį perskaičius Feynman atrodo labiau žmogiškas ir ne tiek užrietęs nosį: kartais jis pats pripažįsta, jog savo pasisakymais yra perspaudęs, atsiprašo, supranta savo klaidas.

Labai jaudinantys ir jo asmeniniai laiškai savo mylimosioms: pirmoji žmona sunkiai sirgo ir ji anksti mirė. Apie antrąją žmoną beveik neužsiminta, mat knygos sudarytoja – Feynmano įsivaikinta dukra, kuri atsirado jau jam gyvenant su trečiąja žmona. Sakoma, jog neilgai trukusi santuoka nutrūko dėl to, kad antroji žmona labai greit suprato, jog neįmanoma gyventi su žmogumi, kuris rytais pabudęs spręndžia diferencialines lygtis. Matyt, tiesos tame galėjo būti.

Tam, kam Richard Feynman yra sektinas pavyzdys, ši knyga nuostabiai atskleis jo įvairiapusę asmenybę. Tie, kas dar jo nepažįsta, tikriausiai pažintį turėtų pradėti kitomis jo knygomis.

Esther Perel: The State of Affairs

Kartais atrandu tokių knygų, kurios sugeba man visiškai nepažįstamą jausmų temą logiškai sudėlioti į lentynėles: porų psichologės Esther Perel knyga apie neištikimybę būtent tokia. Ne tai kad būčiau ieškojęs žinių tokiomis temomis – knygos apie psichologiją ir santykius dažniausiai mane purto savo abstraktumu ir perdėm sudėtingu pseudomoksliniu pasakojimu, tačiau šita, netikėtai užmatyta pernai metų geriausių knygų sąrašuose, užkabino.

Daugeliui puritoniškų amerikiečių Esther Perel knyga kelia pasipiktinimą, nes joje vyrauja gana liberalus „europietiškas“ požiūris į neištikimybę (autorė yra kilusi iš Belgijos, bet konsultuoja JAV): neištikimybės pagundų išvengti beveik neįmanoma, o itin griežtas požiūris į klystelėjimus tik griauna šeimą. JAV (bet juk ne vien ten) vyrauja kultūrinė nuostata, jog paaiškėjus, kad sutuoktinis tapo neištikimas, būtina skirtis – kitaip juk negerbi savęs. Bet ištikimybės ir neištikimybės laipsniai labai skirtingi (vieni neištikimybe laiko vien apsilankymus tam tikrose internetinėse svetainėse, o kitų „raudona linija“ nubrėžta tik tiek mylėjimusi be prezervatyvų) ir daug kas galėtų priklausyti nuo sutuoktinių sutarimo. Dažniausiai neištikimybė turi du svarbius požymius – intymumą su kitu žmogumi, kuris paverčia santuokos ryšį nebe tokiu ypatingu ir išskirtiniu bei paslapties faktorių: jei tai neslepiama nuo sutuoktinio, tai nėra neištikimybė.

Nežinau, koks turėtų būti sutuoktinių požiūris į vienas kito neištikimybę: tikriausiai tai kiekvieno susitarimo reikalas, nors mintis, jog visuomenė primeta per griežtas normas, kurių galbūt net neįmanoma palaikyti, yra įdomi. Labiausiai visgi knygoje man patiko logiški aiškinimai apie neištikimybės priežastis. Tai būna ir noras pabėgti nuo rutinos, pasijausti tuo, kuo galbūt galėjai tapti, bet jau nebebūsi, nuotykių troškimas, bėgimas nuo nuobodulio ir panašiai. Standartiškai yra kaltinama tik ta pusė, kuri „nuklydo į šoną“, bet to priežasčių galima atrasti abiejų pusių elgesyje. Galbūt žmona jaučiasi užguita, užsisėdėjusi namie, o vyras grįžta iš darbo pavargęs ir jam visiškai nereikia romantikos, galbūt žmona, auginanti vaiką, užsikasusi buityje, ir jai visai nesinori tenkinti vyro seksualinius poreikius – ji nori tik pailsėti žiūrint serialą. Kita vertus, rašoma, jog tokios žmonos labai greitai gali atgauti savo lytinį potencialą horizonte pasirodžius kokiam žaviam santechnikui – su juo jos jaučiasi vėl patiriančios nuotykį ir gali trumpam pamiršti savo motiniškas ar žmonos pareigas. Būtent dėl to sakoma, jog seksas „iš reikalo“ (kai žmona savo pareigas atlieka tik tam, kad patenkintų vyrą, o ne pati patirtų malonumą) irgi nepriveda prie gero: seksas su savo vyru, kaip kokia namų ruoša, tampa darbu.

Dar vienas netikėtas skyrius knygoje kalba apie meilužių jausmus. Tradicinėje porų terapijoje konsultuojami tik sutuoktiniai, o meilužes ar meilužius stengiamasi ištrinti. Jų jausmai irgi būna svarbūs: neretai įsimylėjusi meilužė metų metais taikstosi su tokia savo padėtimi, nes vis viliasi, kad vyras dėl jos paliks savo žmoną. Deja, dažniausiai viskam paaiškėjus meilužė tampa nereikalinga: arba vyras stengiasi grįžti į doros kelią, arba šeimai iširus, meilužė nebėra „nuotykių“ šaltinis ir jos patrauklumas sumenksta.

Nežinau, ar su viskuo knygoje galima sutikti, bet susimąstyti ji tikrai privertė. O tokios knygos man labai patinka.

David Rohde: „Endgame“. Žurnalistinis pasakojimas apie Srebrenicos žudynes.

Jei tai būtų išgalvota istorija apie karą, ši knyga savo ryškiu pasakojimu ir keliamomis emocijomis patektų tarp stipriausių mano skaitytų kūrinių. Pradėjus versti puslapius nebegali sustoti, nors ties kiekvienu skyriumi viskas darosi tik baisiau ir baisiau. Rydamas pastraipą po pastraipos žinai, jog geruoju čia anaiptol nesibaigs: desperacija auga ties kiekviena generolų klaida, kiekviena politikų neveiklumo valanda ir kiekvienu naiviu sprendimu nesipriešinti blogiui. O juk tai ne išgalvotas karinis romanas: tai tikras žurnalisto pasakojimas apie tai, kaip 1995-aisiais Bosnijoje per dešimt dienų Jungtinių Tautų taikdariai olandai nesugebėjo pasipriešinti serbams, kurie užėmė Srebrenicos anklavą ir išžudė 7-8 tūkstančius musulmonų vyrų. Tai didžiausias etninis valymas Europoje nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos, ir liūdniausia, jog tam buvo galima užkirsti kelią.

David Rohde įvykius atpasakoja su detaliomis smulkmenomis (už šią knygą jis gavo Pulitzerio premiją), kone valandų tikslumu: remiamasi daugiausiai olandų taikdarių bei skerdynes išgyvenusių žmonių pasakojimais, o taip pat ir kai kurių serbų kareivių liudijimais. Pagal Jungtinių tautų susitarimus, Srebrenicos anklave, kurį iš visų pusių supo serbų daliniai, taiką palaikė keli šimtai olandų taikdarių. Bosniai musulmonai, kurie sudarė didžiąją dalį Srebrenicos gyventojų, privalėjo nusiginkluoti: jų saugumu rūpinsis Jungtinės tautos, o serbų erzinti nereikia. Olandai buvo ginkluoti menkai – jų didžiausias ginklas buvo galimybė išsikviesti NATO aviaciją, kuri kaip mat būtų bombardavusi puolančiųjų pozicijas. Net ir turėdami teisę panaudoti ginklą, olandai to daryti vengė: puolami ugnimi neatsakinėjo, nes stengėsi išlaikyti neutralumo įvaizdį. Tad vieną dieną serbams pradėjus anklavo puolimą jis buvo užimtas beveik be pasipriešinimo: olandai ne tik kad nesudavė jokio smūgio, jie netgi lengva ranka atidavė savo ekipuotę serbų daliniams. O beginkliai olandai tapo beveik bejėgiai pasipriešinti žudynėms: jie patys faktiškai tapo serbų įkaitais.

Srebrenicos tragedija tikriausiai nebūtų įvykusi, jei vakarai būtų ėmęsi ryžtingų veiksmų nuo pat serbų puolimo pradžios. Kelias dienas laisva valia olandai atidavinėjo teritoriją serbams: „juk čia jie gal apšaudo bosnių pozicijas, o ne Jungtinių tautų stebėjimo postus, reiktų pasitraukti, nes nelabai saugu“ bei „gal jiems užteks tik kelių kilometrų teritorijos ir jie paskui atsitrauks gerbdami susitarimus“. Vėliau, kai serbai užėmė stebėjimo postus, pasiryžti bombarduoti serbų pozicijas tapo dar sudėtingiau, nes keliasdešimt olandų tapo serbų įkaitais: jei NATO bombarduoja serbus, olandams iškyla grėsmė. Kaip sakė vienas iš bosnių kareivių, trisdešimt įkaitais tapusių olandų vakarams buvo svarbiau nei trisdešimt tūkstančių anklave įstrigusių musulmonų. Veiksmų imtasi nebuvo, serbai žengė toliau. Galų gale, šeštą dieną, politikai visgi priėmė sprendimą, jog reikia suduoti smūgį serbams, tačiau bombarduoti nebelabai buvo ką – serbai jau šeimininkavo Srebrenicos centre. Tiesa, jau priėmus politinį sprendimą bombarduoti, smūgių teko dar palaukti, nes buvo užpildyta ne tokia prašymo forma, o pakilę į orą lėktuvai turėjo grįžti į bazę Italijoje pasipildyti kuro – kaip galima suprasti, Jungtinių tautų misija į vadovėlius nepateks kaip sklandžios karinės operacijos pavyzdys.

Skaitant apie tokią įvykių eigą negali negalvoti apie tai, kas būtų, jiegu mums prireiktų vakarų pagalbos. Ar tikrai politikai greitai ir ryžtingai imtųsi veiksmų? Ar nekiltų jiems minčių, jog čia gal būt dar nėra svetimos šalies agresija, ar nenorėtų jie dar palaukti keleto savaičių, kai jau tikrai aišku, kad situacija nebekontroliuojama? Kiekvienas generolas ar politikas nenori rizikuoti savo šalies karių gyvybėmis tam, kad gelbėtų kitos šalies piliečius, tad nenuostabu, jog sprendimai daroma atsargiai ir lėtai. Geriausiu atveju politikai pradeda vartoti aštresnius smerkiančius agresorių žodžius, o reali karinė pagalba gali užtrukti. Taip kartojosi ir Srebrenicoje, panašiai buvo ir Ukrainoje, gali būti, jog taip bus ir dar kur nors kitur ateityje. Panašiai ir Rytų Europiečiai po Antrojo Pasaulinio karo nesulaukė pagalbos miškuose besigindami nuo Raudonojo teroro. Bosniai irgi padarė klaidų per daug pasitikėdami Jungtinių tautų politikais – jie patys nesigynė, nes tikėjosi, jog juos apgins: o be to juk serbai nebus tokie įžūlūs, kad pultų olandų taikdarius. Lemiamomis akimirkomis kiekvienas lieka kovoti tik už save.

Praėjus daugiau nei dvidešimt metų nuo žudynių teisingumas visgi įvykdytas ir kaltieji jau nuteisti Hagos teisme. Bosnija dar vis laižosi karo žaizdas, o Srebrenicoje gyvena trigubai mažiau žmonių nei karo pradžioje. Kad blogis nugalėtų tereikia tik kad geri žmonės nieko nedarytų.