Category: Pastebėjimai

Savukynas: internetas yra virtuali išvietė

Blogsfera, Lietuva, Pastebėjimai

Vakar važiuojant troleibusu ir benaršant internetą per mobilųjį telefoną mano susidomėjimą sukėlė Virginijaus Savukyno straipsnis OMNI laike „Ar tikrai internetas yra virtuali išvietės siena?“. Autorius nagrinėja problemą, kodėl internete straipsnių komentarai būna nešvankūs, įžeidžiantys, be jokių argumentų ir t.t. Taip, problema internete egzistuoja jau kokį pusantro dešimtmečio, kai internetas nustojo buvęs tik akademikų ir kompiuteristų susiėjimo vieta ir į jį pradėjo plūsti tais laikais vadinti „AOL users“ – vienos pirmųjų interneto paslaugų tiekimo kompanijos Amerikoje klientai.

Pačiame straipsnyje su viskuo turbūt galima sutikti, išskyrus su viena pastraipa, kuri mane išmušė iš vėžių:

Diskusijų internete, kuriose tinklažmogiai išdėstytų racionalius argumentus, mandagiai pasikeistų nuomonėmis, yra labai mažai. Daug daugiau galima surasti nemotyvuotų emocijų iškrovų ir straipsnių autorių įžeidinėjimų.

Internete praleidžiu didžiąją dalį savo dienos, bet iš tikrųjų labai retai matau savo ekrane nemotyvuotas emocijas ir įžeidinėjimus (kalbu ne apie IRC – ten iš viso skirtingas pasaulis). Aišku aš tų emocijų ir įžeidinėjimų nematau nes paprasčiausiai nesilankau tose svetainėse kur tai vyksta – yra begalės vietų internete kur „signalo ir triukšmo santykis“
(signal to noise ratio) yra labai geras. Tad iškilo klausimas, kodėl vienur vyksta naudingos diskusijos, o kitur jos tėra tik
įžeidinėjimai.

Visgi manau tas svarbiausias ingredientas sėkmingam bendravimui internete yra priklausymas tai pačiai bendruomenei. Turbūt neblogas pavyzdys būtų Lietuvos dienoraščiai – ten gi dešimtys žmonių, aprašančių savo mintis ir tai ką jie nuveikė, ar tiesiog blevyzgojančių. Kiekvieną dienoraštį skaito irgi dešimtys žmonių ir dažniausiai bent keletas palieka savo
komentarus. Kad ir apie ką būtų dienoraščio įrašas, labai retai tik galima rasti komentarą, tiesiogiai įžeidinėjantį autorių už tai kad jis rašo nesąmones ar panašiai (bent jau aš sunkiai pamenu tokį atvejį). Manau, kad taip vyksta dėl to, kad visi, kurie skaito dienoraštį, daugiau ar mažiau pažįsta autorių asmeniškai ir jaučia jam pagarbą. Kiekvienas dienoraštis turi kažkokią mikrobendruomenę, o visose bendruomenėse būna pagarba jos nariams.

Jeigu tas dienoraščio įrašas būtų išimamas iš tos mikrobendruomenės ir pateikiamas kur nors kitur (na, tarkim, mic alaus užgrobimo idėja arba pukomuko pasvarstymai apie tai, jog sunku gyventi suvalgius savo galvą patektų į Delfi) tai jis sulauktų tikrai „įdomių“ komentarų, kuriuose autorius būtų sudirbtas į šuns dienas.

Tad kodėl nėra bendruomenės tarkim Delfyje? Clay Shirky yra rašęs, jog (interneto) bendruomenei yra tiesiog būtinas bendras dievas ir bendras priešas, todėl linuksistai garbina Linus Torvalds ir nekenčia Microsoft, o Pitonininkai meldžiasi Guido van Rossum ir šnairuoja į Perlininkus. Lietuvos dienoraščių bendruomenėje gal ir nėra bendrų dievų ar priešų, bet žmones vienyja bendri interesai ir pomėgiai. Tuo tarpu Delfyje bendrų interesų nėra, kaip tik atvirkščiai, yra labai skirtingi interesai ir nuomonės, ir jeigu ir galima vienytis tai tik į keletą stovyklų. O kai susitinka skirtingos stovyklos internete tai kyla taip vadinamos liepsnos (flames) ir nieko jau čia nebepadarysi. Išvada gana žiauroka: normalus bendravimas internete įmanomas tik tada kai jis vyksta labai panašiai mąstančių žmonių tarpe – vos tik pasirodo horizonte žmogus, turintis kitokią nei bendruomenės nuomonę ir iš karto į jį žiūrima kaip į bendruomenės griovėją, kurį reikia nuginčyti bet kokiomis priemonėmis. To atvykėlio būtų klausomasi tik tada jei jis pats būtų tos bendruomenės autoritetas.

Tad grįžtant prie Delfio, ten matyt yra susidariusios kelios bendruomenės – tarkim Paksininkų ir Antipaksininkų, kurios iš paskutiniųjų kovoja tarpusavyje. Bet kuris komentaras neatitinkantis jų pasaulėžiūros yra tampa gyvybiškai pavojingu bendruomenės išlikimui, todėl jį bet kuriomis priemonėmis nuginčyti. Klasikinis fleimas. Tuo tarpu pats straipsnio autorius atsiduria labai įdomioje situacijoje: jeigu jis stengsis būti iš paskutiniųjų objektyvus, tai turbūt gaus didelę dozę kritikos iš
abiejų stovyklų, nes jos abi sutapatins jį su priešu.

Na ir prisapaliojau čia nesąmonių. Reiktų eit valgyt.

Kas yra gera svetainė

Pastebėjimai

Vienoje konferencijoje šiandien vyko labai įdomi diskusija apie tai, ką galima vadinti gera interneto svetaine. Diskusija pati buvo įdomi tuo kad joje dalyvavo žmonės iš gana skirtingų sferų, su skirtingomis interneto svetainių vizijomis bei idėjomis, o tai leido pažvelgti į problemą ne vien iš savo varpinės ;-)

Prieš bandydant išdėstyti ką aš pats laikau gera interneto svetaine, matyt reiktų pirma pagalvoti, ką aš daugiausiai veikiu internete ir ko tikiuosi iš svetainių. Kadangi internetu svetainėmis naudo juosi dažniausiai ieškodamas kokios nors informacijos (kaip suprogramuoti tą ar aną, kas yra šita ar ana technologija, kas šiandien įvyko naujo ir t.t) tai pirmiausia man ir rūpi tos svetainės kuriose slypi mano ieškoma informacija. Labiausiai vertinu svetaines kur yra daug (gerai parašyto) teksto, kuris yra man reikalingas arba šiaip įdomus. Todėl man patinka PerlMonks arba Slashdot, kurių dizainas yra ganėtinai tragiškas. Bet tai man nesvarbu, nes aš randu ką ten pasiskaitinėti (Content is the king kaip įprasta sakyti). Ir lankyčiausi tose svetainėse net jei jos būtų text-only (nors ir dabar jos faktiškai yra tik tekstinės).

Taigi mano idealioje svetainėje pagrindinis dalykas būtų turinys (na, neturi jis būti tekstinis – tekstinį moblogą gana sunku padaryt ;-), o visa kita turi tarnauti tik jam. O tų tarnaujančių nėra mažai – tai ir dizainas, ir kodas serverio pusėje, ir svetainės išplanavimas, ir HTML kodas. Visi jie dirba tik tam kad svetainės lankytojas pasiektų turinį. Gal tai atrodo ir visiems savaime suprantamas dalykas, bet visgi tai labai svarbu ir gana retai to laikomasi (aš irgi esu šitam principui ne
kartą nusikaltęs).

Tad idealiai svetainei reikia jog turinys būtų pasiekiamas. Ir ne šiaip pasiekiamas, bet bandant prie jo prieiti įvairiais būdais – visomis naršyklėmis, mobiliaisiais telefonais, delninukais, Brailio terminalais ir screenreader‘iais. Be to turi būti prieinamas greitai, neklaidžiojant ir nelaukiant kada serveris atsiųs šimtakilobaitinius meniu pagražinimus. Pirmajai problemai spręsti yra standartus atitinkantis semantinis HTML kodas su CSS, o antrajai – planavimo ir dizaino sprendimai.

Validžiam HTML atrodo pastaruoju metu yra skiriama daugiau dėmesio (jeigu iš vis skiriama) nei teisingai žymių semantikai. Teko visai neseniai kalbėtis su vienu HTML programuotoju, kuris labai džiugiai man gyrėsi jog jis rašo kodą, kuris patinka validatoriui. Deja, tas kodas buvo ne ką geresnis už įprastą HTML košę – skirtumas tik tas, kad visos
žymės buvo uždarytos, bei keletą <table> pakeitė keletas <div>. Tos magiškos raidės „The Page Is Valid“ mėlyname fone kartais taip susuka galvą, kad kodas rašomas tik tam kad validuotųsi, visai pamirštant žymių semantiką bei pagrindinį tikslą kam yra daroma svetainė – kad būtų lengva prieiti prie turinio. Standartus atitinkantis kodas yra labai gerai, bet tai tėra tik įrankis (ir labai geras įrankis), kurio nereiktų visgi religiškai sudievinti (nes jis nėra vienintelis įrankis siekiant kad bet kuris vartotojas jaustųsi svetainėje gerai).

Kalbant apie dizainą, tai jis irgi turėtų tarnauti turiniui (OK, dabar jau brendu į vandenis, kuriuose pats neplaukioju ;-) Estetinis vaizdas yra gal ir svarbu, bet vis tiek pirmenybė turi būti atiduota turiniui, bei efektyviam jo pateikimui, nes man iš grožio jokios naudos jei negalėsiu per jį prieiti prie man reikalingos informacijos. Internetas nėra suknista televizija girdžiu jau iš trečio žmogaus šią savaitę ir su tuo sutinku. Man interneto svetainės panašesnės į knygas ar bent jau žurnalus, kur informacija pateikiama žodžiu, o ne vaizdu. Teksto išdėliojmas knygoje, paraščių plotis, raidžių aukštis, visa tipografija yra ištisas mokslas, kurio vienintelis tikslas yra padaryti knygą lengviau įskaitomą. Panašiai turėtų būti ir idealioje svetainėje.

Ir dar. Idealioje svetainėje neturėtų būti flash‘o. Vien jau dėl to kad jis yra košmaras „accessibility“ gatvėje. O ir šiaip jis prieštarauja tai turinio perdavimo tekstu idėjai ant kurios sukurtas visas internetas. Pasikartosiu: Internetas nėra suknista televizija. Gal flash yra ir revoliucija, bet ji man nepatinka. Bet jau kol kas ;-)

Nugirsti pokalbiai

Pastebėjimai

Teko man Kaune važiuoti troleibusu ir nugirsti gana įdomų pokalbį tarp keleto maždaug kokių trylikos metų berniukų. Kaip supratau jie iš Kauno J.Jablonskio gimnazijos (tos pačios kurią ir aš baigiau). Jų pokalbis prasidėjo apie tai, jog NKTV rodė kažkokį reportažą apie kažinkokį hakerį, kuris lyg buvo įsilaužęs į Telekomo serverius ar dar kažkur (pats aš tos laidos nemačiau.. tiesą sakant gyvenime esu tik kokią vieną NKTV ir matęs). Esmė ne tame. Labiausiai man buvo įdomi buvo jų diskusija. Vienas tokiu rimtu veidu sako:

Manęs tai hakerio karjera nelabai vilioja. Jie kažkokie užsisėdėję prie kompų.

Hmm… Hakeris yra karjera? Įdomu, įdomu… kaip supratau tam berniukui pats kompiuterastizmas nelabai prie širdies, bet patys hackeriai vis tiek jo pasąmonėje yra sudarę kažkokį romantišką įvaizdį. Matyt šiais laikais hakeriai jauniems berniukams atstoja piratus ir indėnus, kurie nors kartais ir pikti, bet labai įdomūs. Dar labai įdomu tai, kad hakeris jų nuomone yra profesija (o jie žodį hakeris supranta tikrai ne taip kaip aprašyta ESR žodyne), o ne kaip kažkoks gyvenimo būdas ar dar kas nors. Žodžiu jie yra standartiniai žiniasklaidos suformuoto įvaizdžio apie hakerius vergai – jų nuomone hakeriai yra labai protingi, labai užsislėpę, visa visuomenė yra jų rankose, todėl reikia jų labai bijoti. Jų nuomone hakeriai yra tarsi pilkieji kardinolai, niekeno nesugaunami šešėliai, keliantis siaubą ir pagarbą. Kalbėdamiesi apie tuos mistinius hakerius jie net nenutuokė, kad šalia jų stovintis ir slapčia jų besiklausantis moxliukas
mėgsta save kartais vadinti JAPH. Turbūt kaip mes vaikystėje tikėjome raganomis, burtininkais ir kaukais, taip jie tiki hakeriais. Naujasis informacinis amžius visgi ;-)

Tiesa, dar vienas įdomus dalykas, kurį nugirdau buvo vieno iš tų berniukų pasakojimas, kaip į jo tėvo firmos kompiuterių tinklą buvo kažkas įsilaužę ir pratrynę kažkokias bylas. Pagal jo pasakojimus tik po šio incidento buvo susirūpinta ugniasienėmis ir kitokiomis saugumo priemonėmis. Aišku sunku sužinoti kiek ta istorija yra atitinka tiesą, tik tai verčia susimastyti kad visgi turbūt dar daug kur kompiuterinių tinklų saugumas yra tikrai ne pirmame prioritetų sąraše ir apie jį pagalvojama tik tuomet kai kas nors atsitinka.

Priklausomybė nuo interneto

Lietuva, Pastebėjimai

Šiandien sužinojau kad sergu. Tiesą sakant tai įtariau jau senokai, bet dar niekas taip tiesiai ir įžūliai man to nebuvo pasakęs. O pasirodo sergu tokia liga, kuriai nėra net lotyniško pavadinimo – priklausomybe nuo interneto (internetophilus chronicus?). Turbūt ja sergat ir jūs, jei jau skaitot šias eilutes, nes ji yra stipriai užkrečiama per visokius interneto dienoraščius ir kitas kompiuterastines erdves. O visą tai sužinojau iš pono Virginijaus Savukyno straipsnio OMNI laike (kurį savaime suprantama pirmą kart perskaičiau per mobilų telefoną WAP pagalba – internetas manęs niekad nepalieka).

Štai šio straipsnio pradžia:

Ar jums pažįstamos tokios situacijos? Jūsų sutuoktinis prisijungia prie interneto vakare, o kai baigia naršyti, būna ankstyva aušra? Jūsų vaikai grįžę iš mokyklos pirmiausia puola prie kompiuterio ir užsikniaubę praleidžia visą likusį laiką? O jūs patys norėdami įjungti mikrobangų krosnelę bandote iš pradžių suspaudyti slaptažodį. Jei taip – jūsų šeima yra internetoholikai. Kitaip tariant, priklausomi nuo interneto.

Huh? Sutuoktinis? Vaikai? Matyt sergu sunkiau nei galima įsivaizduoti, nes nesimato nei vaikų nei sutuoktinės. O kam jos ir reikia kai yra internetas?!

Jei rimčiau tai priklausomybė nuo interneto tikrai egzistuoja. Gaila, kad straipsnio autorius pasirinko pakalbinti kažkokią
Jekateriną, kuri praleidžia internete tik 4 valandas per parą. Tikrai yra žmonių kurie gyvena ir kvėpuoja internetu visą dieną o ne varganas 4 valandas (aš – vienas iš jų). Juk darbe pasėdžiu 8 valandas, troleibuse naršau WAP, namie sėdžiu IRC ir t.t. Susidaro kokia 12 valandų per dieną. Tad autoriaus posakis:

Silpniausia priklausomybė nuo interneto atsiranda praleidžiant pasauliniame tinkle šiek tiek daugiau nei 4 val. per dieną, o „sergantys“ sunkiausia forma internete praleidžia apie 7 val. per dieną.

turėtų reikšti, jog mano būklė yra super-ultra-hiper-maxi-sudėtinga ir matyt esu ties virtimo į IP adresą riba.

Pats straipsnis ganėtinai juokingas, su tokiomis pasakėlėmis apie mistinius Amerikos studentus ir apie pagąsdinimus apie miego sutrikimus ir paranojas (taip, miego sutrikimai egzistuoja. Bet dažniausiai dėl nepadarytų darbų. O dėl paranojos, tai kaip tik visuomenėje jos per mažai – niekas net nesusimąsto jog negalima slaptažodžių klijuoti ant monitoriaus).

Po to straipsnio autorius pateikia pokalbį su profesionaliu psichologu, kuris atrodo nustebęs štai taip atsako į pateiktą klausimą:

Ar jūs, kaip psichologas, buvote susidūręs su panašiais priklausomybės atvejais Lietuvoje?

Yra buvę tokių tėvų, kurie kreipėsi dėl savo vaikų. Bet patys jaunuoliai nesikreipia, nes mano, kad tokia jų būsena yra visiškai normali.

Kažkodėl manau, kad mano būsena visgi yra normali. Galėčiau išbūti be interneto ir savaitę-dvi, tai nesukeltų didelių problemų (Juk buvau atsisakęs IRC ir sėkmingai be jo gyvenau kokias porą savaičių). Kai nesu internete, nesijaučiu nepatogiai, nepatiriu psichologinių traumų. Na, aišku, visad žinau, kad internetas yra mobiliame telefone ;-)

Pati juokingiausia yra striapsnio pabaiga:

Tad jei pastebėjote, kad jums blogai be interneto, galite kreiptis į psichologą arba į specialias interneto ligonius
gydančias klinikas. Lietuvoje tokios nėra, bet užtat yra Amerikoje. Ten žmonės, kenčiantys nuo internetinės priklausomybės, mokomi griežtai apriboti valandas, praleidžiamas naršant po internetą. Paprasčiausia priemonė – prie kompiuterio pastatyti žadintuvą, rodantį, kada baigsis laikas. O jei nenorite važiuoti į kliniką, patariu parduoti kompiuterį ir nusipirkti akvariumą. Jis funkcionuoja panašiai kaip jūsų ekrano užsklanda.

Kai paskutinį kartą žiūrėjau, tai „kompiuteris“ nebuvo tas pats kaip „internetas“. Kompiuteriu daug ką galima nuveikti ir be interneto. Nors tiesą sakant tai jau antras kartas šiomis savaitėmis kai girdžiu jog kompiuteris sutapatinamas su internetu. Mano bendradarbė, pamačiusi mano Palmą, iš kart paklausė ar jame yra internetas. Atsakiau jog ne (tada neturėjau naujojo mobilaus), o ji man pareiškė „tai kam reikalingas kompas, jei nėra interneto?“. Huh… Matyt reik važiuot į tą kliniką Amerikoj. Įdomu ten yra plačiajuostis interneto ryšys?

Gobbitas.lt užlenktas

Blogsfera, Lietuva, Pastebėjimai

Kaip visada tik atėjęs į darbą peržvelgiu kolegų dienoraščius internete, persiskaitau viską, ir tada, giliai įkvėpęs atsiverčiu
manualus ir kimbu į darbą. O štai šiandien nueinu pasižiūrėti į Gobbito rašliavas ir laukia manęs didelis nusivylimas – „užlenkiau and so on“. Gobbitas buvo turbūt pirmas lietuviškas interneto dienoraštininkas, ir tik po
metų kai jau gyvavo jo dienoraštis, kaip grybai pradėjo augti ir kiti dienoraščiai. Dabar jau irgi po truputį gaunasi taip kaip ir gūdžiais 1996, kai kiekvienas turėdavo svetainę savo katei ir šuniui – lygiai taip ir dabar visi turi turėti dienoraštį. Bet turbūt nedaugelis įsivaizduoja ką reiškia turėti dienoraštį. Kartais reikia nežmoniško užsispyrimo, kantrybės ir dar kažko kad imtum ir parašytum ką nors į dienoraštį. Ir ne šiaip ką nors, o ką nors įdomaus, ką nors kas skaitytoją priverstų juoktis („na gerai tu čia pavarei, kompiuteraste“), piktintis („nesąmonė kad Perlas geriau už PHP!“) ar tiesiog stebėtis („oh, negalvojau kad ir tam yra Perlo modulis“). Tai sunkus darbas.

Paskutiniu metu nors dienoraščių ir pridygo, bet jie manęs per daug nedomina. Vieni jų yra retai atnaujinami, kiti visai nekompiuterastiniai ;) Ypač dienoraščiai prislopo vasarą – niekas neturi laiko sėdėti prie kompiuterio ir rašyti kažką į dienoraštį, nes ir taip yra ką veikti. Gobbitas buvo dienoraščių pradininkas. Bijau kad gali būti taip jog jis gali būti ir dienoraščių užsidarymų pradininkas. Gal būt dienoraščių manijos banga kaip tik šiuo metu pasiekė aukščiausią tašką ir pamažu pradės slūgti paskui save palikdama nebaigtus, pusiau pradėtus, dėmesio stokojančius dienoraščius interneto platybėse. Nors gal ir klystu.

Švenčiu gimtadienį

Gyvenimas, Pastebėjimai

Štai vakar buvo mano gimtadienis. Na, jeigu gimtadienis, tai reiškia reikia jį atšvęsti. Pasiklausinėjęs #php, ar kas eina gert, supratau, kad iš PHPistų sugėrovų nebus. Kadangi žvėriškai norėjau valgyti, tai išsiruošiau į miestą. Kokią 18 val pavalgiau „Čili“ picerijoje (tiesa, labai įdomiai buvo užlinkęs GPRS ryšys, tad valgydamas ganėtinai nuobodžiavau, nes neturėjau priėjimo prie interneto. Galėtų „Čili“ turėti bent laikraščių ar dar ko nors, nes labai lėtai laikas stumiasi belaukiant maisto, ypač jei esi alkanas ir šventi savo gimtadienį ir net nežinai ar bus su kuo jį švęst). Kol valgiau, susiSMSinau su keliais žmonėmis, ir pamažu pradėjo aiškėti šventimo planas. Susitariau susitikti su viena drauge (taip, moteriškos lyties) jos bute, bet tik už valandos, tad reikėjo tą laiką kažkaip prastumt. Nuėjau į interneto kavinę. Paskaičiau perlmonks.org bei
Slashdot.org. Kadangi po didelės petraukos sėdėjau prie mIRC, tai man jis pasirodė labai nepatogus IRC klientas. Pasirodo norint pasiųsti į kanalą tekstą, prasidedantį „/“ reikia spausti Ctrl+Enter. Na, kitą kartą žinosiu. Besėdėdamas internete
užtikau labai gerą svetainę apie „horror stories from computer tech-support“. Jeigu atknisiu linką tai būtinai parašysiu. Ten tokių juokingų dalykų pilna…

Anyway, internetas lieka internetu. Nuėjau pas draugę, išėjome į miestą, sutikome tamošių (hmm… kažkaip jis nebesireiškia pataruoju metu IRC?). Nuėjome pavalgyti ledų, pasėdėjome, pakalbėjome (ne apie Javą, ir ne apie Perlą…) Buvo jau kokia 22 valanda, tad dar pasivaikščiojome po miestą, paskui grįžom į jos butą išgerti arbatos ir taip pamažu atslinko naktis. Apie vidurnaktį buvo pasiūlyta pernakvoti ant sofos, bet aš atsisakęs išėjau į miestą.

Na, kai esu toks labai jau „dažnas“ klubų lankytojas, tai nežinau nei kur reikia eiti, nei kur yra gerai. Atsidūriau „Brodvėjuj“. Buvau visai blaivas, o kad atlaikyt visą tą baisią muziką tai reikia nemažai alaus. Na išlenkiau bokalą. Netikėtai pastebėjau, kad kišenėse turiu tušinuką, bei prisiminiau, kad „Brodvėjaus“ tuoletai yra labai aprašinėti visokių „čia buvo Vasia“ ir „paskambinkit man telefonu +370xxxxxxxx“. Ryžtingai patraukiau tuoleto link, atstovėjau eilę ir užuot atlikęs gamtiškus
reikalus ant sienos iškeverzojau „#!/usr/bin/perl -w use strict;“. Patenkintas, kad atlikau tokį politinį žygdarbį, tą patį pakartojau ir antro aukšto tuoletuose. Visgi po to pamąsčiau jog „Brodvėjus“ turėtų būti tam kad kabinti merginas ir šokti pagal Maestro Rytį Ciciną, tad giliai įkvėpęs atsidūriau šokių aikštelėje. Iš manęs šokėjas aišku menkas. Ypač kai esu tik po vieno alaus bokalo. Kažkokia mergina ganėtinai ilgai mane stebėjo, o paskui priėjo, atsiprašė jog turi išeit, nes rytoj jai 6 keltis (wtf? juk sekmadienis…) ir pasakė jog „aš turiu gražius plaukus“. Na, nesu pratęs prie komplimentų, tad pastovėjau su šypsena veide, palinksėjau galva ir pamąsčiau kad reikia eit prie baro ir gauti daugiau velnio lašų. Gana tradiciškai nusipirkau „Jack Daniels“ viskio, atsisėdau ant laiptų ir jį gurkšnodamas pradėjau naršyti
internetą per mobilką. Apsilankiau savo webloge, pamačiau godzhirra_da_mc komentarą kuriame aš laikomas autoritetu,
susigraudenau ir pamąsčiau jog reiktų baigti kvailioti, rašinėti ant sienos, gerti viskį ir galvoti apie merginas, nes tokie mano veiksmai gali daryti įtaką šiuolaikiniam jaunimui. Po to dar kartą nuėjau į perlmonks.org, pastebėjau ten klausimą apie skaičių normalizavimą ir labai buvo gaila, jog per mobilų negaliu į jį atsakyti :/

Kol visa tai vyko, prispyrė į tuoletą, tad nuėjau pasinaudoti tiesioginėmis jo teikiamomis paslaugomis. Pastebėjau, jog buvau pamiršęs savo keverzonėje vieną slashą, tad ištaisiau šią apmaudžią klaidą. Grįžau padrąsėjęs į šokių aikštelę. Pradėjau testuoti teoriją, jog jei šypsosiesi merginai ir žiūrėsi jai į akis, tai ji atsakys tuo pačiu. Veikia kokia 70-80%. Čia beveik kaip pingas – sugauni žvilgsnį, nusišypsai, tą patį gauni atgal. Tiesa, kai kurios visai nesipingina. Ar koks firewallas pas jas ar kokiu nors uždaru protokolu jos bendrauja, nežinau. Kaip visada, gražiausios merginos buvo užimtos, bet kaip pastebėjau, šiuo protokolu jos vis tiek yra linkusios bendrauti. Tai va, ramiai darau šiuos mokslinius stebėjimus (nors jei „pinginu“ merginas su vaikinais tai rizikuoju gauti į dūdą, bet mokslui reikia aukų) ir staiga kažkokia vos ne trisdešimtmetė ima man dėkoti kad aš šokau su ja. Nė velnio aš nešokau. Čia kaip gauti FIN paketą, kai ryšys nebuvo užmegztas. Hrr… Kaip pastebėjau, „Brodvėjus“ buvo pilnas visokių keistų užsieniečių, ar tai italų ar dar kažko, tik teko stebėt vargšes lietuvaites gana nuobodžiai ramiomis akimis žiūrinčias į vieną tašką su sustingusia šypseną ir kartais palinguojama galva stiliumi „taip, taip, aš dar čia ir tipo dar klausau ką burkuoji“, bei užsieniečius, kažką bandančius joms šnibždėt.

Žodžiu šokau iki kokios 2 val. Tada sutikau ecco ir dar porą pažįstamų, kurie kaip išsireiškė turėjo „men’s night out“. Mokslinius tyrimus teko atidėti į šalį, nors matyt įdirbis jau buvo padarytas, nes jie man sakė jog tam tikra mergina per ne lyg dažnai žvilgčiojo į mane ir matyt kažko iš manęs norėjo. Tai tiek apie tai.
Akys greitai merkėsi, paėmiau taksi ir grįžau namo. Taksistas pasitaikė kalbus vyrukas, pakalbėjom su juo apie kompus (jis man sakė kad serverinėse turėtų būti labai karšta, aš jam įrodinėjau kad ten yra kondicionieriai). Grįžęs dar lovoje pasitikrinau per mobilų savo weblogą, ir kai laikrodis rodė 4:36 nuėjau miegot (turėjau dar minčių visa tai aprašyt iš karto, bet paskui nusprendžiau kad rytas protingesnis už vakarą).

Tai toks vat 21-asis gimtadienis.

Kas svarbiausia šablonų varikliams

Pastebėjimai, Programavimas

Nuskaičiau šiandien PHP forume įdomią diskusiją apie tai kas svarbiausia PHP šablonų varikliuose (ačiū scooox už nuorodą). Labiausiai prieštaringų minčių man sukėlė citata O jei template nera svarbiausia greitis... tai kas tada svarbu? Navarotai? Jei taip – tada tu grybas. Tiesą sakant „navarotai“ yra labai svarbu. Ir turbūt svarbiausia (na, jei greitis nėra visiškai šliaužiantis). Gyvename tokiais laikais kai kompiuterio laikas yra pigus, o programuotojų laikas kainuoja brangiai, tad aš geriau rinkčiausi lėtesnę šablonų sistemą (na, ne tris kart lėtesnę, bet tarkim iki 50% lėtesnę) jei su ja man būtų žymiai lengviau programuoti. Šablonų kodas vis tiek neužima labai daug laiko, tad geriausiu atveju bus sutaupoma keletas dešimčių tūkstantųjų sekundės kiekvienai užklausai. Sakoma, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo, o centą pridėjus prie cento susidaro milijonai, bet abejoju ar šie palyginimai čia tinka. Na, jei svetainė gauna po 10 užklausų per sekundę, gal tada ir bus pastebėtas šioks toks skirtumas kokį šablonų variklį naudosime, bet kiek yra svetainių, kur užklausos ateina po 10 per sekundę? Juk tai beveik milijonas užklausų per dieną (heh, aš esu laimingas kai gaunu kokį tūkstantį ;)

Tad manau, jog šablonų „benchmarkinimas“ yra per daug sureikšminamas. IMHO aišku ;)

Hakeriai puola VB?

Pastebėjimai, Trupiniai

Per security@konf.lt gavau nuorodą į tokią keistą svetainę http://timand.narod.ru/, kurioje rašoma, kad autorius gali laisvai pavogti priėjimą prie www.one.lt bei Vilniaus Banko. Kaip to įrodymas duodami keletas slaptažodžių bei ekrano nuotraukų.

Nežinau, ar tikėt tuo kas ten parašyta. Juolab, kad abejonių kelia labai daug dalykų:

  1. Baisiai laužyta ir prasta anglų kalba. Na, gal tai specialus apsimetinėjimas ir panašiai, bet sunkiai galiu patikėt, kad žmogus, pakankamai metų praleidęs prie kompiuterio nemokėtų normaliai rišliai angliškai rašyt (na blogiausiu atveju galėjo parašyt M3 0Wnz j00)
  2. Šantažas ir pinigų prašymas. Kiek suprantu visi tokius dalykus daro savo malonumui, norėdami tiesiog kažką daugiau sužinoti (arba aš esu per daug prisiskaitęs istorijų apie užsienio hakerius ir tai baisiai skiriasi nuo Lietuvos). O įsilaužę į sistemą arba tyko tyliai, arba praneša apie tai visiem atvirai su full
    disclosure    .
  3. Keli slaptažodžiai nieko neįrodo. Krūvą bet kokių www.one.lt vartotojų slaptažodžių turbūt labai lengva gauti pasėdėjus kokioj interneto kavinėj ir stebint žmones. Arba tiesiog paklausus jų tokio sukto klausimo kaip „koks jūsų www.one.lt slaptažodis?“. Su Vilniaus Banku aišku sudėtingiau, bet gauti vienos neaiškios bendrovės prisijungimo duomenis irgi nėra neįmanoma.

Žodžiu, kol kas kyla įtarimai, kad ten blefas. Kol nėra viešo skylių aprašymo, nieko apie tai negalima pasakyt. Palauksim ir pamatysim. Jei jo greičiau neišaiškins nei spės ką nors dar papublikuot.

O, ir beje, lyg bandoma pasakyt, kad Vilniaus Banką jis laužo ne šiaip per kokį nors XSS riktą, o per SSL tunelį, kuris matyt kažkaip nesaugiai sukuriamas ar dar kažkokis velnias. Čia įtariu tam jo nuomone reikia gilių FreeBSD, kriptografijos ir Cisco žinių. Kaip ten bebūtų, lieku skeptiškas kol kas.

Warnock dilema, krentantys medžiai ir Šriodingerio katė

Pastebėjimai, Trupiniai

Beskaitinėdamas Perlo mailing listus atradau įdomų straipsniuką apie Warnock‘o dilemą. Jos esmė tokia: „Jei kas nors parašo ką nors webloge, mailing liste ar forume, ir niekas neatsako, kokia to priežastis?“. Ar viskas buvo parašyta taip puikiai ir išsamiai, kad nieko nebegalima pridurti (nebent tik „jo, aš irgi taip manau“)? Ar tai ką parašei yra visiška nesamonė, į kurią net neverta kreipti dėmesio?

Ši problema panaši į tą seną kaip pasaulis filosofinę problemą „Ar sklinda garsas, jei medis griūna miške, kur niekas to garso negali išgirsti?“. Pasirodo galima viską modeliuoti kaip kvantinės fiziko problemą su superpozicija – visai neblogas to pavyzdys yra Šriodingerio katė. Neblogi pasiskaitymai prieš miegą :)

Beje, galima sakyt kad ir aš susidūriau su Warnocko dilema. Komentarų šitam kol kas nėra ;)