Steven Pinker – „Enlightenment Now“

Ėmiausi šios knygos sužinojęs, jog tai Bill Gates‘o mėgstamiausia šiuolaikinė knyga. Ir nors skaičiau ją gal ne taip greitai, kaip tikėjausi, ją rekomenduoju perskaityti visiems. Ypač bambekliams ir pesimistams, kurie mano, jog pasaulis ritasi velniop, o už kiekvieno Delfio straipsnio slypi naujas pasaulinis karas. Realybė ne tokia jau bloga, o mes iš tiesų gyvename labai gerais laikais. Ir svarbiausia – viskas ir toliau gerėja!

Knygą turbūt būtų galima sutraukti į šią labai patikusią pastraipą:

Keep some perspective. Not every problem is a Crisis, Plague, Epidemic, or Existential Threat, and not every change is the End of This, the Death of That, or the Dawn of a Post-Something Era. Don’t confuse pessimism with profundity: problems are inevitable, but problems are solvable, and diagnosing every setback as a symptom of a sick society is a cheap grab for gravitas. Finally, drop the Nietzsche. His ideas may seem edgy, authentic, baaad, while humanism seems sappy, unhip, uncool. But what’s so funny about peace, love and understanding?

Taip, problemų pasaulyje vis dar yra, ir jų visada bus. Turim pasaulinę klimato kaitą, ir mūsų vandenynai užteršti plastiku. Turim kai kurias agresyvias kaimynes, turim pabėgėlių problemas, turim nusivylimo ir nelygybės. Bet, lyginant su istorija, šios problemos yra gana nedidelės, ir jas įmanoma išspręsti. Juk savo protu išsprendėme žymiai didesnes problemas: išvengėme šimtų milijonų mirčių nuo ligų, kurias pagydėme, sumažinome karinių konfliktų apimtis, ir visaip kitaip pagerinome savo gyvenimo kokybę.

Viena rizika visgi egzistuoja: protui ir mokslui kartais oponuoja populizmas, jausmingas tamsumas ir religinis fanatizmas. Kyla skiepų skeptikų bangos, valdžioje atsiranda širinskienės, tampa populiaru būti antiintelektualu. Tamsumas ir nenoras protu suprasti pasaulio labiausiai ir gali mus nuvesti nuo to teisingo kelio, kuriame iki šiol tvirtai stovėjome.

Dantė – „Dieviškoji komedija“

Uff… Prireikė kone ištisų metų kol per sukąstus dantis ir jau nebežinau kelinto pragaro rato kančias sugebėjau šitą legendinį kūrinį perskaityti. Lyginant su Dante, Homero „Iliada“ pasirodė lengvas paaugliškas kūrinys, kurį skaityti yra smagu. Tiesa, vietomis ir kokio nors Europos Sąjungos struktūrinio fondo lėšų panaudojimo ataskaita būtų buvusi smagesnė už Dantės „Dieviškąją komediją“ – ataskaitoje bent jau apytiksliai suprasčiau apie ką rašoma.

Aišku, tai akmuo ne į Dantės, o mano paties daržą. Dantės „Dieviškoje komedijoje“ atsispindi visas viduramžių kultūrinis kontekstas: ten surasime turbūt visus svarbiausias Antikos bei ankstyvosios krikščionybės asmenybes, supratus visas užuominas ir alegorijas galima susidaryti labai išsamų vaizdą apie moralines vertybes, gėrio ir blogio sampratą. Tai monumentalus darbas, viską aprėpiantis paveikslas, tačiau to paveikslo interpretavimui reikia labai daug žinių. Matyt prie šio kūrinio reikės sugrįžti dar po kelių dešimtmečių, kai jau būsiu jų daugiau įgijęs. Išganymo tikiuosi vėliau.

Ir net nežinai, kaip tokią knygą vertinti balų sistemoje: supranti, jog tai labai gera ir vertinga knyga, bet asmeniškai ji man priminė tikrą pragarą.

Markas Aurelijus: Sau pačiam

Jau senokai teko skaityti tokią knygą, kuri duotų tiek daug peno pamąstymams. Ir nors vėlyvasis Senovės Romėnų stoicizmas persmelktas susitaikymu su būtimi ir mirtimi, o šis determinizmas gana keistas dabarties kultūroje (kuri lyg ir užprogramuoja žmogų „siekti! dirbti! daryti!“), vis tiek čia apstu puikių vertybių bei nurodymų, kaip reikėtų elgtis gyvenime. O kartais vien vertybių permąstymas gali būti į naudą. Knygoje niekinama bet kokia prabanga ar tuštybė, nes tai laikina. Niekinama ir garbė, nes ir ji laikina: net jeigu ji ir pragyvena tave, retas kas prisimins tavo didžius darbus po tūkstantmečio ar dar daugiau. Nevertos pastangų ir aistros bei kūno malonumai – tai nepadaro tavęs protingesniu ir nesuteikia naudos visuomenei. Gėris yra tavo paskirties visuomenėje vykdymas („jei man lemta būti valdovu, aš turiu valdyti ir dėti tam pastangas, o ne bėgti nuo pareigos į malonumus“), lygiai kaip gėris skruzdėlei yra savo darbo ir gerovės skruzdėlynui didinimas.

Viską žmoguje valdo protas, ir visi sprendimai priklauso tik nuo jo. Todėl tik nuo tavęs priklauso, ar esi liūdnas; nuo tavęs priklauso, ar įsižeidei – niekas negali pakeisti tavo požiūrio tik tu pats. Negalima pykti ant žmonių, kurie daro ką nors bloga – tokia jų prigimtis. Negi pyksi ant erškėčių, kad jie augina spyglius? Nebent galima pykti ant savęs, kad neapsižiūrėjai ir įlipai į juos. Nėra nepakeliamos kančios – jei ji tampa nepakeliama, tu iš karto numiršti ir ji dingsta, o jei esi gyvas, reiškia ji pakeliama.

Dar viena įdomi pastraipa pamąstymui:

O jeigu jie [dievai] turi galią, tai kodėl nemeldi jų, kad nieko nebijotum, nieko netrokštum, dėl nieko nesisielotum, bet prašai, kad tau ką nors duotų arba kad nuo ko nors tave apsaugotų? Juk jeigu dievai apskritai gali padėti žmonėms, tai gali padėti ir šiuo atžvilgiu. […] Kitas meldžia: „O, kad nemirtų mano kūdikis“. O tu melsk „O, kad nebijočiau jo netekti“.

Toks perdėtai didelis atsidavimas likimui šiais laikais gal atrodo neteisingas, bet pasimokyti susitaikyti su tuo, ko nepakeisi, nesižvalgyti į praeitį ir nebijoti ateities tikriausiai verta.

John Humphrys: In God We Doubt

Gal toks įspūdis susidaro tik man, bet drįsčiau teigti, jog pastaraisiais metais Vakaruose žymiai paaštrėjo priešprieša tarp ateistų ir religijos šalininkų. Daugiausia įtakos tam tikriausiai turėjo labai populiari biologo Richard Dawkins knyga „The God Delusion“, kurioje jis labai aštriai gina ateizmo poziciją, o religiją sulygina su blogiu, iš kurio reikia vaduoti naivius žmones.

John Humphrys knyga „In God We Doubt“, kurios paantraštė skelbia, jog autoriui iki galo nepavyko „atsiversti“ į ateizmą, parašyta iš agnostiko pozicijų.  Knygoje sutinkama, jog naudojantis grynai loginiais argumentais neįmanoma įrodyti, jog dievas egzistuoja, juo labiau, jog jis kišasi į žmonių gyvenimus, išklauso maldas ar atleidžia nuodėmes (aišku, klausimo, kas yra nuodėmė, nagrinėjimas dar labiau viską komplikuoja). Religija, su visomis tradicijomis ir teologinėmis plonybėmis, racionaliam mokslininkui, kuris vadovaujasi tik geležine logika, iš tiesų atrodo niekam verti paistalai, o religingi žmonės — kvaili naivuoliai.

Tačiau John Humphrys iki galo nesutinka ir su ateistų pozicija.  Tikėti mergelės Marijos nekaltuoju prasidėjimu gali būti naivu, bet iš esmės atmesti visatos kūrėjo (ar „asmeninio dievo“) idėją ne taip jau lengva, kadangi logika ir mokslas vis dar neturi atsakymo į pagrindinį klausimą „why is there something instead of nothing?“. Fizika gali papasakoti apie didžiojo sprogimo eigą, bet negali atsakyti iš kur ta energija atsirado. Tiesa, dievo-visatos kūrėjo idėja iškelia klausimą, kas sukūrė dievą, tad tai irgi gali būti ne sprendimas, tačiau faktas, jog filosofijai čia dar daug vietos.

Autorius taipogi nesutinka su dabartinių ateistų požiūriu, jog religija yra blogis, su kuriuo reikia kovoti. Religija suteikia žmonėms viltį, skatina juos būti geresniais. Per pastarąjį šimtmetį dėl religinių įsitikinimų kilo labai nedaug karų (kaip tik, Stalinas ar Mao, kurie kalti dėl daugybės žmonių mirčių, buvo ateistai), tad religinio fanatizmo grėsmė gali būti perdėta. Taip, mokslas ir racionali logika turėtų būti labai svarbūs pasaulėžiūrai, tačiau žmonėms reikia ir svajonių bei jausmų: negalima visko suprimityvinti. Ar vaikams irgi nereikia sekti pasakų ir nedalinti jiems dovanų Kalėdų proga, nes tiek pasakos, tiek Kalėdų senelis yra išgalvoti?

Senasis testamentas žydų akimis

Šiuo metu skaitau vieno rabino išleistą knygą apie žydų kultūrą ir jų tradicijas. Knyga storoka, bet įdomi tuo, jog krikščionybės suformuotas požiūris į Senąjį Testamentą gerokai skiriasi nuo žydų požiūrio į jį.

Kadangi visgi esu katalikas, tai esu susidaręs nuomonę, jog Senasis Testamente aprašomas gana žiaurus Dievas, visi žmonės – savanaudžiai ir galioja visuotinė taisyklė „akis už akį, dantis už dantį“. Tuo tarpu šioje knygoje teigiama, jog žydai Dievą įsivaizduoja kaip teisingą, bet jokiu būdu ne žiaurų. Lyginant su kitomis senovės tautomis, kurios garbindavo kitokius dievus, žydų Dievas kaip tik nereikalaudavo žmonių aukų ir duodavo žmonėms visišką laisvę. Posakis „akis už akį“ reiškia ne tai, jog jeigu kažkas tau išlupo akį, tai turi atkeršyti, o tai, jog jeigu kažkas tau išlupo akį, neturėtum kaltininko skriausti labiau, nei jo paties akies išlupimu: jeigu atsilygini kerštu, negalima kaltininko skriausti labiau nei jis nuskriaudė tave.

Pranašai, kurie yra pagrindiniai Senojo Testamento veikėjai, radikaliai skiriasi nuo Naujojo Testamento šventųjų. Pranašai yra paprasti žmonės, turintys begales ydų ir vis nusidedantys. Kai kurie jų net nenori būti pranašais ir išsisukinėja, bėga nuo Dievo šauksmo. Visų vadinamas protingiausiu žmogumi, Saliamonas turėjo septynis šimtus žmonų ir leido joms garbinti įvairiausius stabus, dėl ko užrūstino Dievą. Nojus, kuris pastatė Nojaus arką ir išgelbėjo po porą gyvūnų nuo potvynio, žydų požiūriu nėra joks didvyris, nes tik aklai klausė Dievo, kai galėjo su juo pasiginčyti ir galbūt būtų atkalbėjęs nuo potvynio. Štai Abraomas su Dievu nemažai pasiderėjo dėl Sodomos ir Gomoros sunaikinimo – Dievas buvo sutikęs nesunaikinti miestų, jeigu ras bent dešimt gerų žmonių, tik, deja, jų nerado.

Priekaištauti Dievui ir su juo ginčytis, netgi priminti Dievui, jog jis turėtų elgtis geriau – visa tai labai natūralu, nes tai yra bendravimas su Dievu. Ryšys su Dievu yra žmogui labai svarbus, žmogus nėra laisvas jeigu ji negali bendrauti su Dievu (Mozė reikalauja faraoną paleisti žydus iš vergijos tam, kad jie galėtų garbinti savo Dievą). Dievas neturi vardo, jis labai asmeniškas, nes kiekvienam asmeniui jis yra toks, koks jį įsivaizduoja. Dievas teisingas, jis dažnai baudžia už nuodėmes, bet jis labai geras ir daug padeda, jeigu juo pasitikima. Jeigu (pasi)tiki Dievu, nieko nėra neįmanomo.

Objektyvi religija

The Economist rašo apie Daniel C. Dennett knygą „Breaking the Spell: Religion as a Natural Phenomenon“, kurioje siūloma religijas studijuoti kaip galima objektyviau. Pati idėja atrodo yra labai paprasta, bet visgi mūsų įsitikinimai ir vertybės sunkiai leidžia objektyviai priimti kitų religijų papročius, jais nesibjaurint. Užtenka perskaityti sekančią pastraipą, kad suvoktum, kodėl mes nesuprantame musulmonų, o jie nesupranta mūsų:

[…]Daniel Dennett teasingly asks his readers whether they have heard of a people called the Yahuuz. Among these exotic folk, he informs us, people who reach the age of 80 are expected to commit suicide, and their remains are then gobbled up by the whole tribe. What we would regard as child pornography, they call good clean fun; they also perform, in hilarious public rituals, the things that civilised folk do in a lavatory. If readers are disgusted, Mr Dennett goes on to suggest, they may finally have glimpsed what many Muslims feel about western countries where people drink alcohol, wear skimpy clothes and ignore traditional ideas about the family.

Religija didina pajamas

MIT ekonomistas Jonathan Gruber savo moksliniame straipsnyje teigia, jog religingesni žmonės gauna geresnį išsilavinimą, rečiau skiriasi ir uždirba daugiau pajamų (via The Economist). Teigiama, jog dvigubai dažniau bažnyčioje apsilankantys žmonės uždirba apie 10 procentų daugiau pajamų. Tiesa, nors koreliacinis ryšys ir nustatytas, bet juk žinoma, kad koreliacija nereiškia priežastingumo: gali būti, jog į bažnyčią eina darbštesni žmonės, kurie dėl to ir gauna didesnius atlyginimus.

Bet racionlaių reiškinio paaiškinimų irgi gali būti: aktyviai dalyvaujantys bažnyčios veikloje žmonės suranda naujų pažinčių, kurios gali būti naudingos darant verslą ar kopiant karjeros laiptais, o taipogi religija bei tikėjimas mažina stresą, tad religingi žmonės gali būti produktyvesni.

Dievo nuolaužos

Dilbert kūrėjas Scott Adams neseniai išleido dar vieną savo knygą, kuri šį kartą nėra apie juokingą korporacinių varžtelių gyvenimą, o parašyta apie žymiai rimtesnius dalykus – filosofiją, religiją, mokslą ir šiaip požiūrį į pasaulį. Naujoji knyga vadinasi „God’s Debris“, o jos elektroninis formatas platinamas nemokamai. Autorius teigia, jog jis bandė įsivaizduoti, kaip būtų galima paaiškinti filosofinius klausimus remiantis prielaida, jog paprasčiausias atsakymas yra teisingiausias. Čia įvado dalis:

Therein lies the thought experiment: Try to figure out what’s wrong with the simplest explanations. The central character states a number of scientific “facts.” Some of his weirdest statements are consistent with what scientists generally believe. Some of what he says is creative baloney designed to sound true. See if you can tell the difference. You might love this thought experiment wrapped in a story. Or you might hate it. But you won’t easily get it out of your mind. For maximum enjoyment, share God’s Debris with a smart friend and then discuss it while enjoying a tasty beverage.

Perskaitęs apie pusę knygos galiu teigti, jog ji užkabina, bet daugelis idėjų lyg ir kažkur girdėtos. Gaila tik, jog pastaruoju metu nelabai lieka pasigilinti ir pasukti smegenis tokiomis filosofijomis. Gal savaitgalį…

Jean Francois Catalan: dvasinė patirtis ir psichologija

Tiesą sakant, tikėjausi, jog ši knyga bus bent jau tokia pati įdomi, kaip kad ir mano skaityta Jungo knyga apie religiją, bet šiek tiek suklydau. Jean Francois Catalan yra kunigas, jėzuitas ir psichologijos profesorius, bet ši jo knyga didelio įspūdžio man nesudarė – galbūt dėl to, kad dabar ją aprašinėdamas sunkiai galiu suvokti, kokia gi visgi buvo jos pagrindinė mintis. Atrodytų, jog knyga parašyta gana aptakiai, nesistengiant nagrinėti religijos ir psichologijos klausimą nei iš religijos, nei iš psichologijos pusės, tad atrodytų, jog gaunasi knyga apie nieką.

Šiaip šioje knygoje paliečiamos tikrai įdomios temos, kaip kad klausimas kaip psichologiškai būtų galima paaiškinti jausmą, kai žmonės patiria Dievo artumą, arba Dievo rolė, jo įsivaizdavimas žmogaus psichologijoje, ar tas pats nuodėmės klausimas (autorius teigia, jog vien beieškant nuodėmių savyje ir nusižeminant, turėtų vystytis neurozės), tačiau nors ir labai įdomios, šios temos panagrinėtos kažkaip paviršutiniškai ir labiau kelia klausimus nei siūlo atsakymus. Gal būt man tiesiog reiktų kokį nors įvadą į psichologiją ir religiją paskaityt, o ne šią knygą. Heh.

Religinis pakantumas

Šios dienos sumos mišiose Vilniaus arkikatedroje mane su Indraja nustebino viena malda, kuri atrodė labai netinkanti prie šiuolaikinės katalikybės siekių ir požiūrio. Būtent bendruomeninės maldos metu, kai po pamokslo ir „Tikiu“ į įvairius maldavimus bendruomenė atsiliepia žodžiais „prašome tave, Viešpatie“ nuskambėjo prašymas, kad žydai, mahometonai ir kiti nekrikščionys priimtų tikrąjį tikėjimą. Šis prašymas skambėjo itin keistai jau vien dėl to, jog pamokslo metu buvo užsiminta apie teroristų atakas Londone, o kadangi terorizmas dažnai siejamas su islamo fundamentalizmu, toks netiesioginis krikščionybės iškėlimas kitų religijų atžvilgiu (nes juk žydai, mahometonai ir kiti nekrikščionys klysta, tad prašoma, jog jie atsiverstų į tikrąjį tikėjimą) nelabai skatina skirtingų tikėjimų žmonių pakantumą vieni kitiems. Popiežius Jonas Paulius II-asis pagarsėjo tuo, kad bandė suvienyti skirtingų konfesijų tikinčiuosius, nesistengdamas atversti jų į katalikybę, o pripažindamas, kad visos religijos turi daug bendro: tik jam vienam pavyko sukviesti tiek daug skirtingų tikėjimų dvasininkų vienu metu melstis už taiką. Juk nors kelių užkopti į kalną yra daug, bet pats kalnas tėra vienas. IMHO aišku.