Category: Religija

Keith Thomas: „Religion and the Decline of Magic“

Istorija, Knygos, Religija, Visuomenė, , ,

Šį 2003-ųjų knygos leidimą netikėtai užtikau viename Londone naudotų knygų knygyne (pirmasis leidimas išleistas prieš pusę amžiaus, 1971-aisiais). Nors po kelių šimtų puslapių ją buvau užmetęs ir prireikė kone dviejų metų jai įveikti – labai ja džiaugiuosi. Sužinojau daug naujo apie XVI ir XVII amžiaus Anglijos prietarus, raganystes, astrologiją, būrimus ir panašius dalykus. Ši knyga – išsami to laikmečio studija, su begale faktų, nutikimų, teismų aprašymų, su nuodugnia analize, kodėl magija buvo populiari, kokį vaidmenį ji vaidino kasdieniniame gyvenime, koks buvo požiūris į ją ir kodėl ji vėliau nublanko.

Labai knygoje patiko tai, kad į visus prietarus nežiūrima kaip į kažkokią tamsuolišką nesąmonę, visur ieškoma mokslinio pagrindimo, kokią vertę „magija“ kūrė ja tikėjusiems. O racionalaus pagrindo galima rasti kone visur: tarkim būrėjai atlikdavo tam tikrą psichologo vaidmenį – atėjus pas juos pasikonsultuoti ateities klausimais, jie išklausinėdavo žmogų ir galėdavo arba jį padrąsinti imtis veiksmų, arba kaip tik atvirkščiai – jį sustabdyti nuo nepamatuoto veiksmo. Jeigu būrėjas gali įkvėpti ir suteikti pasitikėjimo savimi – jo vertė neabejotina, net jei jis tai „nuskaito“ iš krištolinio rutulio, delno gijų ar sukritusių kortų. Lygiai tokią prasmę turi ir amuletai ar kokie nors užkalbėjimai: po išsamaus ritualo sergantis žmogus gali įtikėti išgysiąs, o placebo galia nenuneigiama.

Nemažai prietarų buvo naudingi visuomenei. Tarkim, įsitikinimas, kad žmogžudžiui priėjus prie aukos kūno šis turėtų naujai paplūsti krauju, kaltininką vertė slėptis, vengti laidotuvių – o tada gana akivaizdžiai ir paaiškėja, kas jose nedalyvavo. Ypač kaimo vietovėse smurtas dažniausiai vyko artimoje aplinkoje, o visi visus gerai pažinojo. Jei pradedi visų vengti – kažkas su tavimi ne taip. Lygiai taip pat visuomenei naudingas prietaras buvo niekada neatstumti elgetos, jei tik ji ko nors prašo – bijota jos prakeikimo. Kartu tai užtikrina paramą sunkiausiai besiverčiantiems.

Buvo įdomu paskaityti ir apie raganystes. Anglijoje raganų teismų, lyginant su Vokietija, buvo gana nedaug. Raganystėmis buvo kaltinami (maždaug 90 procentų – kaltinamos) tik tie, kas savo prakeiksmu užtraukdavę fizinę nelaimę: tarkim kas nors stipriai supyksta, prakeikia, ir staiga sudega tavo namas arba staiga stipriai susergi arba miršti. Kitaip tariant, turėjo būti labai aiškus ryšys tarp piktų kėslų ir padarinių. Dažniausiai raganystėmis buvo kaltinamos žemiausio sluoksnio moterys, kurios gyvenime neturėjo jokios kitos galios: skurdas, neteisybė, bejėgiškumas lėmė, jog joms telikęs vienintelis ginklas prieš visuomenę – žodžiais ją prakeikti (nes imtis kitokio veiksmo jos tiesiog neturi galios). Beje raganystėmis Anglijoje nebuvo kaltinamos tos keistuolės, kurios atitinka dabartinį raganų stereotipą – verdančios šakneles, beriančios magiškus žodžius ir glostančios juodą katiną ar naktimis mėnesienoje nuogos šokančios keistus šokius. Kol jų intencijos geros, kol savo „galias“ naudoja gydymui ar kitokiems geriems tikslams, niekas jomis nesipiktins. Bausmė už raganavimą Anglijoje buvo bausmė už pagiežą pasauliui ir pikto linkėjimą (ir tai tik tada, kai tie linkėjimai išsipildo).

XVI amžiuje Anglija atsimetė nuo katalikybės ir perėmė protestantiškas nuotaikas. Toks atsimetimas nuo popiežiaus turėjo labai stiprią įtaką magijos ir būrimų populiarumui. Katalikų bažnyčia pilna magiškų ritualų, kurių niekas gerai nesupranta (reikia nepamiršti, jog tuo metu katalikiški poteriai ir mišios buvo laikomos vietiniams valstiečiams neįkandama lotynų kalba). Tarkim, angliška „abrakadabra“ – hocus pocus – yra kilusi iš lotyniško posakio pakylėjimo metu „Hoc est enim corpus meum“ („Tai yra mano kūnas“). Begalė katalikiškų šventųjų irgi atlieka magiškus vaidmenis: tarkim per šventosios Agotos šventę palaiminta duona turi apsaugoti namus nuo gaisro. Protestantai tokių ritualų neturėjo, jie atrodė tiesiog katalikų išsigalvojimai. Jeigu nėra apie tai parašyta Biblijoje, reiškia ir negalima tuo tikėti. Tačiau kaip paprastam valstiečiui apsisaugoti nuo gaisro, jeigu bažnyčia tokios paslaugos nebeteikia? Kreiptis į magus, astrologus ir užkalbėtojus.

Magijos galia susilpnėjo tik XVIII amžiuje, kai ją nukonkuravo mokslas. Apsiginti nuo gaisro išmokta buriant gaisrininkų komandas, kai kurias ligas išmokta gydyti vaistais, o po to ir kovoti prieš jas skiepais. Galų gale, keletas amžių protestantizmo irgi davė savo: pradėta galvoti, jog ieškoti lengvo sprendimo savo bėdoms spręsti magijos pagalba yra amoralu – viską žmogus gali išspręsti pats savo atkaklaus darbo pagalba. Jei nenuskriaudi jokios raganos, tai jų raganystės tau nebaisios. Jeigu pats stengiesi, gyveni dorai, tai ir Dievas padeda, nereikia tau magijos, tu pats viską gali.

Duonos laužymas per pakylėjimą

Knygos, Religija, ,

Kartais taip būna, kad perskaitai knygą, ir kokia nors viena jos ganėtinai smulki ir neesminė idėja prilimpa prie tavęs ir nepaleidžia dar kelias savaites. Taip vis manęs nepalieka Stephen Hough knygos skyrelis apie šv. Mišių Eucharistiją – na, žinote, apie tą esminę pakylėjimo vietą, kai aukštyn iškeliama Ostija ir sakoma „Tai yra mano kūnas“ ir tada – BAM! – duona virsta Kristaus kūnu. Po minutės iškeliama vyno taurė, sakoma „Tai yra mano kraujas“ ir vėl – BAM! – vynas virsta krauju. Nuo pat vaikystės ši šv. Mišių vieta mane glumino. Čia tikrai turėtų būti kažkokia metafora, juk sunku patikėti, kad fizinis persimainymas tikrai įvyksta, net jei ir Katalikų mokymas primygtinai reikalauja priimti visa tai pažodžiui. Galų gale buvau priėjęs išvados, kad čia bus tikėjimo paslaptis ne mano jėgoms (o jomis reikia tiesiog tikėti, kad ir kaip sunku būtų), tad nereikia sau sukti galvos – tegul tuo rūpinasi teologai.

O štai Stephen Hough pateikia labai įdomią pakylėjimo interpretaciją. Štai, kas rašoma apie paskutinę vakarienę Evangelijose ir pirmajame laiške Korintiečiams:

Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. 

Mt 26, 26

Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“

Mk 14, 22

Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“.

Lk 22, 19

Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“

1 Kor 11, 23-24

Atrodo, kad vienas iš esminių veiksmų vakarienės metu yra ne duonos permainymas į fizinį kūną, o būtent duonos laužymas ir dalinimas mokiniams. Kristus vakarienės metu daro ne kažkokį mistinį stebuklą versdamas duoną mėsa (kūnu), o atlieka labai įtaigų vaidinimą, aiškiai parodydamas, kas su juo nutiks. TAI – (rankomis plėšydamas duoną iš kepalo) – yra mano kūnas. Štai kas su juo atsitiks: PLYŠT! Ir tai darau dėl jūsų, atiduodu save jums po gabalą. Panašiai ir su vynu – esmė ne fizinis vyno permainymas į kraują, o jo išliejimo veiksmas: išpilu jį jums ir atiduodu.

Suprantu, kad tai ne standartinė katalikiška pakylėjimo interpretacija, bet man ji patinka – atrodo, kad ji išsprendė mano vaikystės tikėjimo paslapties klausimą: svarbu duonos laužymo ir dalinimosi veiksmas, o ne pati fizinė duonos transformacija.

Stephen Hough: „Rough Ideas“

Knygos, Religija, Trupiniai, ,

Stephen Hough yra garsus pianistas, bet aš apie jį nieko nežinau, nes nelabai ką suprantu apie klasikinę muziką. O tai puiki priežastis paskaityti knygą, sudarytą iš jo internetinio dienoraščio įrašų: juk kuo tolimesnė sritis, tuo įdomiau sužinoti ką nors naujo.

Ne viskas man jo knygoje „Rough Ideas“ patiko, nes daug kur iš tiesų man trūko muzikinio išsilavinimo. Autorius nemažai laiko skiria kompozitorių kūrinių arba kokio nors garsaus menininko paveldui aptarti, nes man tiek kūriniai, tiek pavardės skamba panašiai artimai kaip Etiopijos parlamento batalijos – tiesiog neturiu reikiamo konteksto. Bet ten, kur tokių specifinių žinių nelabai reikia, sužinojau labai daug naujo apie pianisto profesiją. Tikrai nežinojau, kad kiekvienas fortepijonas skamba skirtingai, ir kad net tas pats fortepijonas dėl drėgmės ar suderinimo gali tapti visai nepakenčiamas. Kiekviena salė irgi skamba vis kitaip, tad koncertų salė yra lyg dar vienas instrumentas.

Knygoje sužinojau ir kas būna, kai pianistas pamiršta natas ar padaro klaidą (dažniausiai tai nieko tokio, čia kaip spektaklyje ką nors deklamuojant pakeisti vieną žodį – jei nerėžia ausies, tai gal viskas gerai). Pasirodo, šiais laikais į tokias klaidas visi žiūri labai neigiamai, mat publika pripratusi prie įrašų, kuriuose klaidų nebebūna, studijoje grojama tiek kartų, kol jau viskas skamba tobulai. Ausiai pripratus prie tobulo atlikimo, to tikimasi ir koncertų salėse, gyvo pasirodymo metu. Tai sukelia papildomą stresą atlikėjams, nes suklysti nebegalima. Prie to prisideda ir įdomi istorinė tradicija, kad jei pianistas groja be orkestro, tai jis turėtų groti mintinai, be natų. Sakoma, kad dėl to vyresni atlikėjai anksčiau išeina į pensiją, arba bent jau užsidaro įrašų studijose – groti publikai iš atminties tiesiog kainuoja per daug nervų.

Įdomus buvo ir palyginimas tarp koncertų ir įrašų leidybos: tai panašu į teatrą ir kiną. Teatre vaidinama gyvai, lygiai taip, kaip ir koncerte, kine galima sceną kartoti kad ir šimtus kartų, kol ji gaunasi tobula, panašiai kaip ir įrašinėjant kompaktinį diską. Tačiau tai du visai skirtingi meno žanrai, ir nebūtinai geras teatro aktorius bus ir geras kino aktorius. Lygiai taip, kaip nebūtinai geras koncertinis pianistas nebūtinai leis gerus įrašus.

Dalis knygos liečia ne su muzika susijusias temas, ir nors šios dalys žymiai labiau asmeninės, didžiąja dalimi jas norėjosi praleisti, nes tiesiog ne itin buvo įdomu. Nors intrigos yra ir ten: nepaisant to, kad autorius yra homoseksualus, jis iš protestantų tikėjimo atsivertė į katalikybę, ir jo gyvenime tikėjimas užima labai svarbią vietą. Pasirodo, net tai yra puikiai suderinama.

Hooman Majd – „The Ayatollah Begs to Differ“

Geografija, Knygos, Pastebėjimai, Religija, , ,

Labiausiai gaila, kad ši knyga rašyta prieš daugiau nei dešimtmetį, 2008-aisias. Nors tikriausiai iraniečių mąstymas nuo to laiko nepasikeitė, bet politiniai vėjai kažkiek kinta net ir pačiame Irane: kaip tik buvo aprašomas laikas, kai prezidentą Khatamį pakeitė Ahmedinedžadas, o šis jau septyneri metai kaip nebe prezidentas. Bet galų gale tai ne taip svarbu, nes pagrindinė galia ne prezidento, o religinio lyderio Ali Khomenei rankose.

Autorius Hooman Majd yra JAV gyvenantis iranietis (persas), kurio tėvas dar šacho laikais buvo ambasadorius. Šioje knygoje pasakojama apie jo keliones po Iraną ir įvairius politinius bei kultūrinius Persijos ypatumus. Knyga įdomi tuo, kad rašytojas gerai supranta persišką sąmonę, paaiškina, kodėl nebūtinai vakariečiai gali persus perprasti.

Kone svarbiausia idėja, ant kurios laikosi Iranas – „jokios kitos tautos neturi teisės mums aiškinti kaip gyventi“. Iš čia ir atominio ginklo siekis („kas jūs tokie kad aiškintumėt, jog mums negalima?“), savita elgsena bei manieros. Nei vienas Irano diplomatas nenešioja kaklaraiščio – tai prilygtų Vakarų normų perėmimą. Kad ir nežmoniškai, svarbu kitoniškai. Juo labiau niekas negali jiems nurodinėti apie religinius dalykus: moterų teisės gerbiamos labiau nei pas arabus, tačiau tokius klausimus tvarko tik didysis ajatola ir niekas daugiau: net prezidentas Ahmedinedžadas buvo patekęs į nemalonę, kai buvo sugalvojęs moteris įleisti į futbolo varžybas. Religiniai klausimas labai jautrūs.

Nors šiaip nepasakysi, kad persai labai religingi: už uždarų durų yra leidžiama ir rūkyti opijų, žolę, ir gerti alkoholį. Vakariečiams, kurie lankosi Irane dažnai atrodo, kad persai giliai širdyje pasiruošę kovoti su ajatolomis ir sukilti prieš jų diktatą, bet autorius mano visai kitaip: privatus gyvenimas yra gana gerbiamas, ir toks dvilypis pasaulis (viešumoje – atrodyti religingam, privačiai – kaip tik nori) daug kam labai priimtinas. Rašoma, kad kaip tik JAV statytinio šacho laikais buvo prievarta visi tempiami į vakarų kultūrą: galvos apdangalai moterims buvo draudžiami, barzdas reikėjo skustis, ir net privačiame gyvenime negalėjai būti toks, koks esi. Kadangi tai buvo primesta tvarka, dabartinė ajatolų santvarka ne tokia ir bloga. Ypač jei galvoji, jog per tuos metus nuo Islamo revoliucijos su Iranu pasaulis pradėjo skaitytis – yra kuo didžiuotis.

Tikriausiai nelabai padės santvarką pakeisti ir sankcijos – šiitai yra kančios religija, kuri save mato kaip kankinius neteisingame pasaulyje. Sankcijos, nurodinėjimai, bandymas palaužti valią ją tik stiprina. Nepadės ir persų diaspora, kuri matė geresnį pasaulį už Irano sienų: jie automatiškai tampa autsaideriais ir praranda teisę aiškinti kaip reikia gyventi.

Tiesa, vakariečiai asmeniškai priešiškumo nepajaus. Persai be galo taktiški, jie į akis nieko neįžeidinės, neatskleis tikrųjų savo jausmų. Ir tik vakariečiui išėjus bus galima apie jį kalbėti blogai. Persų kultūroje labai daug ceremonijos ir mandagybių: norint susimokėti už taksi, reikia atsiprašyti, kad trukdai, tada vairuotojas sakys, kad paveš nemokamai, kokius tris kartus reikės siūlyti pinigus, kol galų gale jis nusileis ir juos paims. Tik neduok dieve iš tiesų paimsi tai už gryną pinigą ir išlipsi nesusimokėjęs: prakeiksmai garantuoti. Persų žodžius reikia atsargiai interpretuoti, ne visada juos reikia suprasti tiesiogiai. O tuos, kurie ima juos už gryną pinigą persai laiko neišsilavinusiais stuobriais.

Buvo knygoje rašoma ir apie persų nacizmą – prieš Antrąjį Pasaulinį karą jie tikėjo vokiečių arijų mitu apie tai, kad arijai yra tobulesnė rasė. Iš čia ir žydų neapykanta, rasizmas prieš Irane gyvenančius arabus ir kurdus. Bendrai tariant, atrodo, jog nemažai čia esama kažkokio nepilnavertiškumo komplekso, bet kaip ten bebūtų, knyga pateikė įdomų požiūrį apie persus. Net jei ne viskas ir visiška tiesa, suprasti juos dabar lengviau.

Adomas Mickevičius: lenkų tautos knygos

Istorija, Knygos, Lietuva, Pastebėjimai, Religija, , ,

Ėjo 1832-ieji metai, ir, tuoj po nepavykusio 1830-ųjų sukilimo, Paryžiuje buvo išleista Adomo Mickevičiaus brošiūra „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“. Pernai ji pirmą kartą išleista lietuvių kalba.

Visai nesvarbu, kad knygoje kalbama apie lenkų tautą – Adomo Mickevičiaus ir tų laikų suvokimu lenkai buvo visi Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, nesvarbu kokia kalba jie kalbėtų. Šiai lenkų tautai Mickevičius priskiria Mesijo vaidmenį – tai tyriausia tauta, kuri visada didžiausia vertybe laikė laisvę (tereikia prisiminti „liberum veto“ ir vyravusį požiūrį, jog niekas mums čia nenurodinės), tad per savo idėjas ji laisvę atneš ir kitoms pasaulio tautoms. Susižavėjimas Prancūzų revoliucija jau buvo priblėsęs, tad tikrosios laisvės nešėjos pasauliui kėdė tuo metu buvo kaip ir laisva. Ir negali sakyti, kad lenkai ta mintimi netikėjo – jau verta prisiminti vien Kosčiuškos keliones į JAV bei kovas „už mūsų ir jūsų laisvę“ – liberalizmas mūsų kraštuose turi tikrai senas tradicijas.

Buvo labai įdomu paskaityti ir apie Lenkijos (na, tuo pačiu ir Lietuvos) santykį su religija: laisvė yra visiems duota Dievo, todėl niekas neturi teisės jos varžyti. Visiems galioja ne šiaip kokia įstatymai ar teisės, o tik Dievo įsakymai – visokie nurodymai ir potvarkiai pareina iš žmonių, dažniausiai diktatorių, tad į juos nereikia kreipti dėmesio. Lenkai nereikalauja jokių teisių – jie net nepripažįsta, kad kažkas jas gali suteikti, nes iš prigimties visi žmonės yra laisvi ir nevaržomi.

Knygoje daug kalbama ir apie filaretiškas / humanistines / masoniškąsias vertybes: valdžios postas yra našta dėl tėvynės, o ne tai, ko turėtum siekti ir kuo pelnytis. Itin pabrėžiama tolerancija kitiems: visi mes turim nuodėmių, bet jei tik ieškosime kas pas ką yra blogo, niekada nieko gero nenuveiksime: pastebėti gerus dalykus žmoguje žymiai sunkiau, nei jo ydas. Lygiai taip, kaip žymiai lengviau pastebėti skylę paveiksle, nei suprasti jo meninę vertę. Ieškodami, kas sužlugdė Abiejų Tautų Respubliką irgi prie nieko neprieisime ir tai nepadės atstatyti tai, kas sugriauta: tai galima pasiekti tik per nesavanaudišką atsidavimą tėvynei ir ryžtą dėl jos aukotis. Taip pat žymiai svarbiau pirma atgauti valstybingumą, nei pešiotis dėl to, kaip ta atstatyta valstybė turėtų būti valdoma: ar tai respublika, ar monarchija ar dar kas nors. Dažnai tie žodžiai aktualūs ir dabar: per smulkias rietenas neretai galima pamiršti esmę.

Kone Evangelijos tonu parašyta brošiūra kai kur skamba naivokai (ypač lenkams priskirdama pagrindinio liberalumo šauklio pasaulyje rolę), ypač žinant, kad Abiejų Tautų Respublikos žemėms per porą šimtų metų po padalinimų dar teko iškęsti dar ne vieną kančią. Bet knyga duoda labai nemažai peno pamąstymui apie ATR bei Lenkijos identitetą, santykį su tikėjimu, idealizmą ir vertybes. Liberalizmas šiais laikais kone tapatinamas su merkantilistišku požiūriu: liberalai tiesiog garbina pinigus ir nori jų daugiau uždirbti, tačiau čia Adomas Mickevičius kaip tik lenkų laisvės troškimą priešina anglų norui viską skaičiuoti pinigais – vadovautis vien tik interesais yra žema, lenkas yra už laisvę pasiryžęs padėti savo galvą, net jei tai neracionalu. Kartais norėtųsi, kad tokio užsidegimo tarp mūsų būtų daugiau.

Nicholas Reeves – „Akhenaten: Egypt’s False Prophet“

Istorija, Knygos, Religija, , ,

Dar mokyklos laikais turėjau tam tikrą obsesiją Senovės Egiptui. Faraonai atrodė tokie dieviški, tiek toli pažengę, lyginant su kaimynais, tiek daug pasiekę civilizacijoje ir kultūroje. Sąsiuvinyje paišydavausi hieroglifus ir skaitydavau visas knygas, kur tik buvo minimas Egiptas.

Turbūt pati mįslingiausia asmenybė Senovės Egipto istorijoje yra faraonas Achetatonas: jis kone pirmasis, nustūmęs visus senuosius dievus, perėjo prie monoteizmo. Amonas Ra ir visas dievų panteonas liko senojoje sostinėje, o Achetatonas ėmėsi kurti Atono kultą – nuo šiol vienintelis dievas turėjo būti saulė Atonas ir jo įsikūnijimas pasaulyje pats faraonas (ir jo karalienė Nefertitė). Savaime suprantama, tokios revoliucijos negalėjo apsieiti be pasekmių. Buvo sugriauti esami galios centrai, buvo išleista daug resursų naujų struktūrų kūrimui, tad nenuostabu, kad šis perversmas ilgai neišsilaikė: valstybė buvo prie bankroto ribos, o nustumtieji žymiai kaupė pagiežą naujajai tvarkai. Po Achetatono mirties kelis metus dar valdė Nefertitė ir jo sūnus Tutanchamonas (kuris žymus jau vien tuo, kad jo kapą pavyko rasti beveik nepaliestą), bet jau tuomet buvo jaučiamas aiškus noras grįžti prie senosios tvarkos.

Achetatonas įvairių autorių pateikiamas labai skirtingai: pamenu, kažkurioje tarybinėje knygoje jis piešiamas vos ne kaip „kovotojas už liaudį“ – lyg ir bandęs nustumti nuo valdžios korumpuotus žynius ir taip prisigretinti prie paprasto žmogaus. Dar kažkurioje vaikystėje skaitytoje knygoje jis piešiamas kaip silpno proto keistuolis, kurio vis tiek visi turėjo klausyti, nes jis gi dievas, o dievo žodžiais neabejojama. Šios knygos požiūris kiek nuosaikesnis, Achetatonas yra gudrus politinis manipuliatorius, sutramdęs kitus, jam prieštaraujančius galios centrus, bet už tai sumokėjęs didelę kainą ir šalį privedęs prie chaoso. Pagrindinis šios politinės kovos įrankis buvo savo asmenybės kulto įtvirtinimas: vienintelis dievas gal ir Atonas, bet su juo galima bendrauti tik per patį faraoną – o galų gale faraonas yra tikrasis saulės įsikūnijimas, panašiai kaip Jėzus Kristus irgi toks pats dievas kaip Dievas Tėvas.

Įdomus ir Nefertitės vaidmuo: ji, kaip dievo sutuoktinė, tapo trečiąja dieviškosios trejybės dalimi, ir, mirus Achetatonui – pilnateise faraone. Tiesa, neilgam, nes tuo metu politinė situacija Egipte nebuvo iš lengvųjų. Šios istorijos dalies dar nebuvau girdėjęs, tad buvo įdomu apie ją sužinoti.

Tara Westover: „Apšviestoji“

Knygos, Pastebėjimai, Religija, Visuomenė, , ,

Ši knyga labai patiko žmonai ir uošvei, o be to ją labai rekomendavo Bill Gates – žodžiu, ji lengvai pateko į šiemet būtinų perskaityti knygų sąrašą. Patiko, bet visgi ne taip, kaip pernai skaityta „Hillbilly Elegy“: gal sunkiau buvo identifikuotis su heroje, gal kartais per daug kai kas atrodė perspausta ir sutirštinta, gal sunku buvo suprasti, ar čia sisteminė visuomenės problema, ar tiesiog Tarai taip nepasisekė, kad gavo tokius tėvus su psichinėmis ligomis.

Jei „Hillbilly Elegy“ gana aiškiai matosi, kas visgi herojų ištraukė iš asocialumo duobės ir tempė į šviesą: užsispyrusi močiutė, kariuomenės būrio vadas, ar kiti sutikti žmonės, tai „Apšviestojoje“ gana sunku suprasti, iš kur atsirado polinkis į mokslą. Išaugus mokslo nekenčiančioje aplinkoje vargu ar galima lengvai įgauti kitokias vertybes. Be to, man buvo gana sunku patikėti, jog visiškai nieko nemokomi vaikai, užaugę kone drevėje, per vasarą galėtų išmokti tiek, kad išsilaikytų baigiamuosius mokyklos egzaminus: ar tik dvi klases baigęs suaugęs lengvai su tuo susidorotų? O gal visgi nebuvo taip jau tie vaikai nemokomi ir sąlygos siekti šviesos nebuvo jau tokios baisios? Keturi mokslo daktarai asocialioje šeimoje šiaip jau neišauga.

Panašios kritikos susilaukia ir tėvų „survivalistų“ paveikslas – gal jie ir ruošiasi pasaulio pabaigai, bet iki visiško kraštutinumo jiems tolokai: yra namie ir internetas, naudojamasi ir elektra, yra ir telefonas. Jų gyvenimo stilius nėra kraštutinis Amišų idealas. Pati autorė gana dažnai pabrėžia, jog nebepasitiki savo atmintimi: dažnai tuos pačius įvykius jų dalyviai piešia kitokiomis spalvomis.

Nepaisant šių trūkumų, visgi tai užkabinanti knyga. Labiau apie psichinę negalią, apie smurtą šeimoje, apie asocialumą, mažiau apie kraštutinį religingumą, apie mormonus bei tamsuolių kaimiečių vertybes. Bet norint geriau suprasti, kuo gyvena tamsuoliškoji JAV gyventojų dalis, rekomenduočiau skaityti „Hillbilly Elegy“.

Roberto Calasso: „The Ruin of Kasch“

Ekonomika, Istorija, Knygos, Religija, Visuomenė,

Net nežinau, kaip apibūdinti šią knygą. Net nežinau, ar ji man patiko, nes stūmiausi per ją sunkokai. Daug filosofijos, daug faktų, daug istorijos, kurią neretai sunku suprasti: žiūrėk, kažkur mintis pabėgo ir nebesupranti, apie ką čia skaitai. Ir kai jau galvoji, kad nebeverta kankintis, užčiuopi kažką fundamentalaus: apie garbę, apie pasiaukojimą, apie Prancūzijos revoliuciją, apie tai, kuo skiriasi teisė nuo tvarkos, apie post-modernizmą,  marksizmą ir liberalizmą, kurie lipdyti iš to paties molio, nes abu tikisi išlaisvinti žmogų, apie Upanišadas, apie Antikos filosofus. Nors knygai perskaityti reikėjo kelių mėnesių ir kone keliasdešimt kartų norėjau ją mesti į šoną, pergalėjo mano bjaurus įprotis sukandus dantis pabaigti tai, kas pradėta. O kai jau ši knyga užversta, knygyne vėl pagaunu save besidairant Roberto Calasso pavardės – gal ne tuojau pat, bet esu tikras, kad ir toliau norėsiu jį skaityti.

Po „Kušo griūties“ mano skaitytinų knygų sąrašas pasipildė ne viena knyga: nesu skaitęs nei Markso „Kapitalo“, nei Tomo Akviniečio, labai paviršutiniškai suprantu filosofijos minties istoriją, apie Maksą Stirnerį net nebuvau girdėjęs. Rytų filosofijos žinios pasibaigia ties kažkada mokykloje skaitytu „Gilgamešu“. Tiek mažai laiko, o tiek daug įdomių, dar neatrastų dalykų.

Knyga apie musulmoniškas skyrybas. Talaq, talaq, talaq.

Knygos, Pastebėjimai, Religija, Visuomenė, , , ,

Nebepamenu, iš kur ši knyga atsirado mano skaitytinų knygų sąraše: gal ji šmėkštelėjo skaitomų interneto dienoraščių įrašuose, o gal ją pamačiau Goodreads sraute. Matyt užkliuvo tai, kad šia tema nieko nesu skaitęs, ir nieko apie tai nenutuokiu. Jei knygą vertinti pagal šį kriterijų, tai ji tikrai gera, nes sužinojau tikrai daug. Tiems, kam ši tema nenauja, knygoje klius daug kas: ji pasikartojanti, ganėtinai vienpusė ir joje trūksta gylio.

Talaq – musulmonų vyrų teisė išsiskirti su žmona, paprasčiausiai pasakant, kad jis jos atsisako. Skyrybos tampa galutinės po trečio talaq.

Wikipedia apie skyrybas Islame

Zyia Us Salam rašo „Till Talaq Do Us Part: Understanding Talaq, Triple Talaq and Khula“ iš Indijoje gyvenančio musulmono požiūrio taško: ten aukščiausias teismas 2017-aisias metais trigubą talaq uždraudė. Dauguma svarstymų, kas yra teisinga, ir kas ne, kyla iš Korano ir Pranašo mokymų, tik bėda, jog to mokymo interpretacijų yra labai daug – nėra Islame vieno popiežiaus, kuris turėtų galutinį sprendžiantį žodį, tad skirtingi imamai skirtingai tą patį Koraną gali ir interpretuoti.

Šio autoriaus nuomone, skyrybos Islamo tradicijoje būna dviejų rūšių: khula ir talaq. Khula – tai moters iniciatyva vykdomos skyrybos ir jos neturėtų reikėti vyro pritarimo (nors realiai to niekas nepaiso ir kitose tradicijose tai tiesiog yra skyrybos bendru sutikimu). Moteriai norint skirtis, turėtų būti informuojamas imamas ir jis, tikrai įsitikinęs moters ketininimų rimtumu, turėtų perduoti šią naujieną vyrui (ir šiam tereiktų tik sutikti). Tam, kad moteris nepriimtų tokio sprendimo lengva ranka, ji tokių skyrybų atveju praranda kraitį. Realybėje, kaip galima suprasti, vyras dažnai sutikimo neduoda (kas, autoriaus manynu, yra prieš Islamo mokymą), o ir imamai yra linkę moterį nukalbėti (jei iš viso kada papasakoja apie tokią moters teisę).

Tuo tarpu talaq yra skyrybos vyro iniciatyva ir tam moters sutikimo nereikia. Tiesa, tvarkinga procedūra reikalauja, kad talaq  būtų sakomas ne apsvaigus ar įpykus, prie liudininkų, ir būtinai ne moters mėnesinių metu (siekiama apsaugoti nuo per daug skubių sprendimų). Standartiškai galutinės skyrybos įvyksta tik po trečio talaq – po pirmojo ir antrojo pora turi ir toliau gyventi kartu lyg nieko nebūtų įvykę. Tarp talaq pareiškimų turi praeiti ne mažiau kaip mėnuo (arba tiksliau reikia sulaukti mėnesinių – jei žmona nėščia reiks laukti iki kol ji pagimdys).  Kol dar nėra trijų talaq, skyrybos gali būti lengvai atšauktos: vyras yra savo žodžio savininkas, nori – duoda, nori – atsiima. Taip pat laikoma, kad vyras atsiėmė savo žodžius jeigu per tris mėnesius fiziškai santykiauja su savo žmona. Jei praėjo daugiau kaip trys mėnesiai ir vyras nori grįžti pas žmoną, reikės naujos vestuvių ceremonijos, bet iki trečio talaq dar viskas labai lengvai pataisoma. Su trečiuoju talaq laikoma, jog skyrybos yra galutinės ir neatšaukiamos: vyras nebegali grįžti prie savo atleistos žmonos, nebent ji po skyrybų susituoks su kitu vyru, su juo permiegos ir išsiskirs (pagal tas pačias pilnas procedūras). Dažnai „laikino vyro“ paslaugas teikia tie patys imamai.

Senais laikais kai kurie sunitai pradėjo praktikuoti supaprastintą galutinių skyrybų variantą: imi ir vienu kartu pasakai visus tris talaq. Taip iš karto ir be skausmo galutinai išsiskiri su žmona. Tiesa, pradžioje tokios skyrybos buvo leidžiamos tik su Šariato įstatymo sąlyga, kad vyras vienu kartu paskelbęs tris talaq bus viešai išplaktas, tačiau šios nuostatos nebesilaikoma. Todėl kai kuriose musulmonų šalyse tapo legalu išsiskirti su žmona jai telefonu ar žinute parašant tris žodžius „talaq, talaq, talaq“. Vakariečiai dažniausiai girdi apie tokią barbarišką Islamo skyrybų praktiką, ir tuo stebisi, nors, autoriaus nuomone, tokia praktika yra anti-islamiška, neatitinkanti Korano bei pranašo mokymų, o be to, ir ne taip jau plačiai paplitusi.

Steven Pinker – „Enlightenment Now“

Knygos, Pastebėjimai, Religija, Visuomenė, , ,

Ėmiausi šios knygos sužinojęs, jog tai Bill Gates‘o mėgstamiausia šiuolaikinė knyga. Ir nors skaičiau ją gal ne taip greitai, kaip tikėjausi, ją rekomenduoju perskaityti visiems. Ypač bambekliams ir pesimistams, kurie mano, jog pasaulis ritasi velniop, o už kiekvieno Delfio straipsnio slypi naujas pasaulinis karas. Realybė ne tokia jau bloga, o mes iš tiesų gyvename labai gerais laikais. Ir svarbiausia – viskas ir toliau gerėja!

Knygą turbūt būtų galima sutraukti į šią labai patikusią pastraipą:

Keep some perspective. Not every problem is a Crisis, Plague, Epidemic, or Existential Threat, and not every change is the End of This, the Death of That, or the Dawn of a Post-Something Era. Don’t confuse pessimism with profundity: problems are inevitable, but problems are solvable, and diagnosing every setback as a symptom of a sick society is a cheap grab for gravitas. Finally, drop the Nietzsche. His ideas may seem edgy, authentic, baaad, while humanism seems sappy, unhip, uncool. But what’s so funny about peace, love and understanding?

Taip, problemų pasaulyje vis dar yra, ir jų visada bus. Turim pasaulinę klimato kaitą, ir mūsų vandenynai užteršti plastiku. Turim kai kurias agresyvias kaimynes, turim pabėgėlių problemas, turim nusivylimo ir nelygybės. Bet, lyginant su istorija, šios problemos yra gana nedidelės, ir jas įmanoma išspręsti. Juk savo protu išsprendėme žymiai didesnes problemas: išvengėme šimtų milijonų mirčių nuo ligų, kurias pagydėme, sumažinome karinių konfliktų apimtis, ir visaip kitaip pagerinome savo gyvenimo kokybę.

Viena rizika visgi egzistuoja: protui ir mokslui kartais oponuoja populizmas, jausmingas tamsumas ir religinis fanatizmas. Kyla skiepų skeptikų bangos, valdžioje atsiranda širinskienės, tampa populiaru būti antiintelektualu. Tamsumas ir nenoras protu suprasti pasaulio labiausiai ir gali mus nuvesti nuo to teisingo kelio, kuriame iki šiol tvirtai stovėjome.