Senasis testamentas žydų akimis

Šiuo metu skaitau vieno rabino išleistą knygą apie žydų kultūrą ir jų tradicijas. Knyga storoka, bet įdomi tuo, jog krikščionybės suformuotas požiūris į Senąjį Testamentą gerokai skiriasi nuo žydų požiūrio į jį.

Kadangi visgi esu katalikas, tai esu susidaręs nuomonę, jog Senasis Testamente aprašomas gana žiaurus Dievas, visi žmonės – savanaudžiai ir galioja visuotinė taisyklė „akis už akį, dantis už dantį“. Tuo tarpu šioje knygoje teigiama, jog žydai Dievą įsivaizduoja kaip teisingą, bet jokiu būdu ne žiaurų. Lyginant su kitomis senovės tautomis, kurios garbindavo kitokius dievus, žydų Dievas kaip tik nereikalaudavo žmonių aukų ir duodavo žmonėms visišką laisvę. Posakis „akis už akį“ reiškia ne tai, jog jeigu kažkas tau išlupo akį, tai turi atkeršyti, o tai, jog jeigu kažkas tau išlupo akį, neturėtum kaltininko skriausti labiau, nei jo paties akies išlupimu: jeigu atsilygini kerštu, negalima kaltininko skriausti labiau nei jis nuskriaudė tave.

Pranašai, kurie yra pagrindiniai Senojo Testamento veikėjai, radikaliai skiriasi nuo Naujojo Testamento šventųjų. Pranašai yra paprasti žmonės, turintys begales ydų ir vis nusidedantys. Kai kurie jų net nenori būti pranašais ir išsisukinėja, bėga nuo Dievo šauksmo. Visų vadinamas protingiausiu žmogumi, Saliamonas turėjo septynis šimtus žmonų ir leido joms garbinti įvairiausius stabus, dėl ko užrūstino Dievą. Nojus, kuris pastatė Nojaus arką ir išgelbėjo po porą gyvūnų nuo potvynio, žydų požiūriu nėra joks didvyris, nes tik aklai klausė Dievo, kai galėjo su juo pasiginčyti ir galbūt būtų atkalbėjęs nuo potvynio. Štai Abraomas su Dievu nemažai pasiderėjo dėl Sodomos ir Gomoros sunaikinimo – Dievas buvo sutikęs nesunaikinti miestų, jeigu ras bent dešimt gerų žmonių, tik, deja, jų nerado.

Priekaištauti Dievui ir su juo ginčytis, netgi priminti Dievui, jog jis turėtų elgtis geriau – visa tai labai natūralu, nes tai yra bendravimas su Dievu. Ryšys su Dievu yra žmogui labai svarbus, žmogus nėra laisvas jeigu ji negali bendrauti su Dievu (Mozė reikalauja faraoną paleisti žydus iš vergijos tam, kad jie galėtų garbinti savo Dievą). Dievas neturi vardo, jis labai asmeniškas, nes kiekvienam asmeniui jis yra toks, koks jį įsivaizduoja. Dievas teisingas, jis dažnai baudžia už nuodėmes, bet jis labai geras ir daug padeda, jeigu juo pasitikima. Jeigu (pasi)tiki Dievu, nieko nėra neįmanomo.

Objektyvi religija

The Economist rašo apie Daniel C. Dennett knygą „Breaking the Spell: Religion as a Natural Phenomenon“, kurioje siūloma religijas studijuoti kaip galima objektyviau. Pati idėja atrodo yra labai paprasta, bet visgi mūsų įsitikinimai ir vertybės sunkiai leidžia objektyviai priimti kitų religijų papročius, jais nesibjaurint. Užtenka perskaityti sekančią pastraipą, kad suvoktum, kodėl mes nesuprantame musulmonų, o jie nesupranta mūsų:

[…]Daniel Dennett teasingly asks his readers whether they have heard of a people called the Yahuuz. Among these exotic folk, he informs us, people who reach the age of 80 are expected to commit suicide, and their remains are then gobbled up by the whole tribe. What we would regard as child pornography, they call good clean fun; they also perform, in hilarious public rituals, the things that civilised folk do in a lavatory. If readers are disgusted, Mr Dennett goes on to suggest, they may finally have glimpsed what many Muslims feel about western countries where people drink alcohol, wear skimpy clothes and ignore traditional ideas about the family.

Religija didina pajamas

MIT ekonomistas Jonathan Gruber savo moksliniame straipsnyje teigia, jog religingesni žmonės gauna geresnį išsilavinimą, rečiau skiriasi ir uždirba daugiau pajamų (via The Economist). Teigiama, jog dvigubai dažniau bažnyčioje apsilankantys žmonės uždirba apie 10 procentų daugiau pajamų. Tiesa, nors koreliacinis ryšys ir nustatytas, bet juk žinoma, kad koreliacija nereiškia priežastingumo: gali būti, jog į bažnyčią eina darbštesni žmonės, kurie dėl to ir gauna didesnius atlyginimus.

Bet racionlaių reiškinio paaiškinimų irgi gali būti: aktyviai dalyvaujantys bažnyčios veikloje žmonės suranda naujų pažinčių, kurios gali būti naudingos darant verslą ar kopiant karjeros laiptais, o taipogi religija bei tikėjimas mažina stresą, tad religingi žmonės gali būti produktyvesni.

Dievo nuolaužos

Dilbert kūrėjas Scott Adams neseniai išleido dar vieną savo knygą, kuri šį kartą nėra apie juokingą korporacinių varžtelių gyvenimą, o parašyta apie žymiai rimtesnius dalykus – filosofiją, religiją, mokslą ir šiaip požiūrį į pasaulį. Naujoji knyga vadinasi „God’s Debris“, o jos elektroninis formatas platinamas nemokamai. Autorius teigia, jog jis bandė įsivaizduoti, kaip būtų galima paaiškinti filosofinius klausimus remiantis prielaida, jog paprasčiausias atsakymas yra teisingiausias. Čia įvado dalis:

Therein lies the thought experiment: Try to figure out what’s wrong with the simplest explanations. The central character states a number of scientific “facts.” Some of his weirdest statements are consistent with what scientists generally believe. Some of what he says is creative baloney designed to sound true. See if you can tell the difference. You might love this thought experiment wrapped in a story. Or you might hate it. But you won’t easily get it out of your mind. For maximum enjoyment, share God’s Debris with a smart friend and then discuss it while enjoying a tasty beverage.

Perskaitęs apie pusę knygos galiu teigti, jog ji užkabina, bet daugelis idėjų lyg ir kažkur girdėtos. Gaila tik, jog pastaruoju metu nelabai lieka pasigilinti ir pasukti smegenis tokiomis filosofijomis. Gal savaitgalį…

Jean Francois Catalan: dvasinė patirtis ir psichologija

Tiesą sakant, tikėjausi, jog ši knyga bus bent jau tokia pati įdomi, kaip kad ir mano skaityta Jungo knyga apie religiją, bet šiek tiek suklydau. Jean Francois Catalan yra kunigas, jėzuitas ir psichologijos profesorius, bet ši jo knyga didelio įspūdžio man nesudarė – galbūt dėl to, kad dabar ją aprašinėdamas sunkiai galiu suvokti, kokia gi visgi buvo jos pagrindinė mintis. Atrodytų, jog knyga parašyta gana aptakiai, nesistengiant nagrinėti religijos ir psichologijos klausimą nei iš religijos, nei iš psichologijos pusės, tad atrodytų, jog gaunasi knyga apie nieką.

Šiaip šioje knygoje paliečiamos tikrai įdomios temos, kaip kad klausimas kaip psichologiškai būtų galima paaiškinti jausmą, kai žmonės patiria Dievo artumą, arba Dievo rolė, jo įsivaizdavimas žmogaus psichologijoje, ar tas pats nuodėmės klausimas (autorius teigia, jog vien beieškant nuodėmių savyje ir nusižeminant, turėtų vystytis neurozės), tačiau nors ir labai įdomios, šios temos panagrinėtos kažkaip paviršutiniškai ir labiau kelia klausimus nei siūlo atsakymus. Gal būt man tiesiog reiktų kokį nors įvadą į psichologiją ir religiją paskaityt, o ne šią knygą. Heh.

Religinis pakantumas

Šios dienos sumos mišiose Vilniaus arkikatedroje mane su Indraja nustebino viena malda, kuri atrodė labai netinkanti prie šiuolaikinės katalikybės siekių ir požiūrio. Būtent bendruomeninės maldos metu, kai po pamokslo ir „Tikiu“ į įvairius maldavimus bendruomenė atsiliepia žodžiais „prašome tave, Viešpatie“ nuskambėjo prašymas, kad žydai, mahometonai ir kiti nekrikščionys priimtų tikrąjį tikėjimą. Šis prašymas skambėjo itin keistai jau vien dėl to, jog pamokslo metu buvo užsiminta apie teroristų atakas Londone, o kadangi terorizmas dažnai siejamas su islamo fundamentalizmu, toks netiesioginis krikščionybės iškėlimas kitų religijų atžvilgiu (nes juk žydai, mahometonai ir kiti nekrikščionys klysta, tad prašoma, jog jie atsiverstų į tikrąjį tikėjimą) nelabai skatina skirtingų tikėjimų žmonių pakantumą vieni kitiems. Popiežius Jonas Paulius II-asis pagarsėjo tuo, kad bandė suvienyti skirtingų konfesijų tikinčiuosius, nesistengdamas atversti jų į katalikybę, o pripažindamas, kad visos religijos turi daug bendro: tik jam vienam pavyko sukviesti tiek daug skirtingų tikėjimų dvasininkų vienu metu melstis už taiką. Juk nors kelių užkopti į kalną yra daug, bet pats kalnas tėra vienas. IMHO aišku.

Carlo Carretto: Laiškai iš dykumos

Trumpa knygelė, kurią suskaičiau per vakarą, ir kuri sukėlė šiek tiek įdomių minčių. Carlo Carretto tapo Mažųjų Brolių ordino nariu ir gyveno atsiskyręs Saharoje, o „Laiškai iš dykumos“ yra jo mintys ir filosofija apie tai, ką jis joje rado.

Viena svarbiausių ir įdomiausių šios knygelės minčių yra ta, jog Dievo neįmanoma suprasti, jo išprotauti, todėl ir nereikia niekur jo ieškoti bandant pagrįsti jo egzistavimą argumentais ar išvedžiojimais. Pagrindinis dalykas, kurio reikia, tėra tikėjimas ir meilė, o šituos dalykus galima lengviausiai gauti gyvenant paprastai, nesigilinant į teologinius ir filosofinius dalykus, neieškant priekabių kitų žmonių tikėjime, priimant viską paprastai kaip vaikui. Dar labai svarbu nusižeminti, suprasti, jog esi tik Dievo įrankis ir žinoti, jog meilė negali būti egoistiška, ir meilės kelias nėra lengvas.

Visgi ta mintis „negalvok, nes Dievas priimamas ne protu, o širdimi“ turbūt yra stiprioji knygelės dalis.

Religijos klausimas LietBlogs’uose

Šiandien Xawiers užsiminė, jog jį irgi pradeda knisti religijos klausimai lietblogsuose, ir kad galbūt vertėtų juos pašalinti. Manau, kad tai nebūtų visai teisinga, nes kiekvienas visgi turėtų turėti galimybę būti išgirstas kol kas dar ne itin dideliame lietblogs pasaulyje (nors lietuviškoji blogosfera atrodo nėra tokia ir maža: vien blogas.lt turi apie 3000 vartotojų).

Manau, jog daugėjant lietblogs lankytojų reikėtų įvesti kategorizavimą (kuris galėtų būti vykdomas ir tagingo pagalba, ala technorati), o jau paskui kiekvienai atskirai kategorijai tiekti atskiras RSS santraukas. O štai pagrindiniame puslapyje būtų galima dėti tik po paskutinį įrašą iš kiekvienos kategorijos — taip būtų pasiekiamas tam tikras temų subalansuotumas.

Tiesa, šią idėją sugalvojau ką tik dabar, tad ji turi ir trūkumų — vat tokie nenaudėliai kaip aš rašo ne viena tema, o keliomis, ir mano rašliavas gali būti sunku kategorizuoti. Bet kažkoks kategorizavimas, manau, vis tiek būtų teigiamas dalykas.

Paveikslų garbinimas krikščionybėje

Retkarčiais pasiskaitinėju Lino dienoraštį, kuris kartais pradžiugina tikrai puikiomis mintimis, bet pastaruoju metu ten randu ir žymiai radikalesnių pasisakymų katalikybės atžvilgiu. Suprantu, kad Linas nėra katalikas, o krikščionis neformalas, tačiau kartais jo mintys man sunkiai suprantamos (esu gi katalikas ;), tad tikiuosi šiuo savo dienoraščio įrašu užmegzti šiokį tokį dialogą ;) Tikiuosi, kad prie diskusijos gal būt prisijungs ir kiti krikščionys weblogininkai, kurių kaip įtariu yra ganėtinai daug, nors nei vieno iš jų nepažįstu asmeniškai, o tuo labiau realiame gyvenime.

Taigi, paskutiniame Lino įraše yra kalbama apie paveikslų garbinimą ir apie tai, jog šiuo klausimu katalikai yra klystantys žmonės.

Pirmiausia norėčiau pataisyti Liną, teigdamas, jog paveikslus garbina ne vien katalikai, bet didžioji dalis krikščionių (rytų bažnyčių krikščionys, ortodoksai, sentikiai, taipogi garbina ikonas), tad tų „paklydusių avelių“ gali būti daugiau nei 1,1 milijardo. Paveikslų garbinimo klausimas bažnyčioje buvo sprendžiamas 7-8 amžiuje, kai dar rytų ir vakarų bažnyčios nebuvo galutinai skilusios (tai įvyko 1054 metais), o galutinį nuosprendį šiuo klausimu priėmė 7-asis ekumeninis Nikėjos (Nikėjos-II) susirinkimas 787 metais. Beje, tai buvo paskutinis visuotinis dar suvienytos bažnyčios susirinkimas. Šiame susirinkime buvo nuspręsta, jog garbinti atvaizdus galima, tačiau buvo atskirtos dvi sąvokos — λατρεια, kuri reiškia garbinimą, o garbinamas gali būti tik Dievas, ir προσκυνεσισ, kuri reiškia pagerbimą. Paveikslus leidžiama tik pagerbti, „pagarba paveikslui kyla iš pagarbos tam, kuris jame pavaizduotas“. Deja, verčiant šiuos terminus į lotynų kalbą teliko vienas terminas adoratio, bet šiuose istorijos vingiuose yra pilna ir politinių peripetijų: nesutarimas dėl paveikslų garbinimo nebuvo vien teologinis ginčas, tuo metu buvo kovojama ir dėl įtakos buvusiose Romos imperijos žemėse.

Teologiškai paveikslų garbinimas grindžiamas tuo, jog pats Kristus, tapdamas žmogumi, prisiėmė „žmogaus paveikslą#8220;, o kadangi Kristuje yra neatsiejamai sumišęs dieviškasis ir žmogiškasis pradai, tai nori nenori, paveikslą mes vis tiek garbiname. Antrasis dievo įsakymas, kuris skelbia „neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ skelbia monoteizmą, tačiau per paveikslų pagerbimą pagerbiamas tas pats monoteistinis dievas, tad čia prieštaravimų lyg ir nėra.

Naujasis popiežius

Habemus papam! Vos tik sužinojus, kas išrinktas naujuoju popiežiumi, beveik norėjosi sušukti „ar aš jums nesakiau?“, nes juo tapo ne kas kitas, o bažnyčios teologas ir konservatorius Joseph Ratzinger, pasivadinęs Benediktu XVI-uoju. Iš pirmųjų naujojo popiežiaus žodžių, kurie skelbė, jog Jonas Paulius II-asis buvo didis žmogus, aišku, jog bažnyčia eis toliau ta pačia Jono Pauliaus pramintąja kryptimi. Tačiau šiuo metu to turbūt labiausiai katalikų bažnyčiai ir reikia.

Savaime suprantama, nerims kalbos apie celibato panaikinimą, apie kontracepcijos pripažinimą, bet šių dalykų artimiausiu metu nereiktų tikėtis. Bent jau ne iš šio popiežiaus. Iš tiesų, per keletą paskutinių savaičių aš žymiai geriau suvokiau, kodėl bažnyčia teigia būtent taip, o ne kitaip: tai yra kartu ir tradicijos, kurias praradus gresia bažnyčios supasaulėjimas, jos vertybių „supopuliarinimas“. Taip, pralaisvinus dogmas, pašvelninus vienokias ar kitokias nuosatas, galbūt būtų galima pritraukti į tikėjimą daugiau žmonių, bet juk bažnyčia nėra pelno siekianti organizacija, kuri naudodama marketingo priemones taikosi prie kliento, t.y. tikinčiojo. Kaip tik priešingai, bažnyčia turi būti griežta ir nepataikaujanti, juk ji neša tą pačią žinią, kurią jai Kristus įdavė prieš porą tūkstančių metų, tad kas būtų, jeigu nuostatos būtų keičiamos kas keliasdešimt metų?

O štai bažnyčios dogmų sergėjimui labiausiai ir tinka popiežius Benediktas XVI-asis. Jis yra parašęs daugelį vadovėlių (teko ir man skaityti vieną iš jų – Eschatologiją) ir yra pats geriausias bažnyčios teologas. Viva il Papa!