Palikai kelioms minutėms keturmetį? Gali gauti kalėjimo

Neišeina iš galvos šiandien perskaitytas New York Times straipsnis. Skamba kiek utopiškai, bet, pasirodo, tokia realybė: kelioms minutėms palikus vieną keturmetį vaiką mašinoje JAV galima susilaukti realios kalėjimo bausmės. Keturmetis dar keturmečiu, bet teoriškai tokios bausmės kai kuriose valstijose galima susilaukti net jei vaikui devyni. Berods Lietuvoje vaiko palikti vieno negalima iki jam sueis šešeri, tik tikėtina, jog tokio įstatymo priežiūra ne tokia uoli: nubėgti iki parduotuvės gal dar pavyktų be „baudžiako“. Amžių norima palaipsniui didinti iki dvylikos.

Kaip dvimetės dukros tėvui man šita tema tampa po truputį aktuali: ne tai kad labai reikėtų ir norėtųsi vaiką trumpam palikti vieną, bet galiu įsivaizduoti įvairias situacijas, kur tikrai tokį elgesį galima pateisinti. Įdomu ir tai, jog lyginant su savo vaikyste, visuomenė labai stipriai pasikeitė ir vaikų savarankiškumo liko mažiau: pats būdamas septynerių važiuodavau vienas 7 stoteles autobusu, pereidavau gatves ir savarakiškai keliaudavau į mokyklą. Ir taip darė visi. O ir kieme eidavome patys vieni kur norėdavome (be telefonų!), nebūtinai tūpčiodami po langais, kur mus visada mato.

Nežinau, koks amžius jau teisingas savarankiškumui ugdyti, man tai naujos temos ir dilemos. Bent jau anksčiau apie tai nesusimąstydavau.

Akims paganyti: folin.lt

Šio ryto mano atradimas – fotografo Lino internetinis dienoraštis apie keliones po svečias šalis folin.lt. Jau seniai su tokiu pasimėgavimu ką nors skaičiau ir ganiau akis po užsienio gatvių ir žmonių vaizdus. Linas turi ne vien puikią fotografo akį, bet ir puikiai valdo klaviatūrą. Gaila tik kad RSS dienoraštyje nėra, tad neįmanoma jo prenumeruoti.

ATNAUJINIMAS: Visgi RSS šiame dienoraštyje egzistuoja!

Škotijoje galima išsinuomoti ištisą knygyną

New York Times rašo apie knygyną Škotijos Wigtown miestelyje, kurį kartu su antrame aukšte esančiu butu galima išsinuomoti per Airbnb. Norinčių bent savaitei tapti knygyno pardavėju yra tiek daug kad viskas rezervuota iki pat 2021 metų (kol kas tolimesnių rezervacijų Airbnb nepriima). Nors miestelyje gyvena tik apie tūkstantis gyventojų, jame yra net dvylika knygynų, parduodančių naudotas knygas. O turint tokį knygyną, kurį kiekvieną savaitę prižiūri naujas savininkas, įdomybių turėtų netrukti.

Japonijoje galima išsinuomoti šeimą

Retai taip būna, kad skaitant straipsnį atvimpa burna ir negali patikėti tuo, kas ten rašoma. Bet šis New Yorker straipsnis apie Japonijoje populiarią giminaičių nuomos paslaugą buvo būtent toks.

Nishida contacted Family Romance and placed an order for a wife and a daughter to join him for dinner. On the order form, he noted his daughter’s age, and his wife’s physique: five feet tall and a little plump. The cost was forty thousand yen, about three hundred and seventy dollars. The first meeting took place at a café. The rental daughter was more fashionable than Nishida’s real daughter—he used the English word “sharp”—but the wife immediately impressed him as “an ordinary, generic middle-aged woman.” He added, “Unlike, for example, Ms. Matsumoto”—he nodded toward my interpreter, Chie Matsumoto—“who might look like a career woman.” Chie, a journalist, teacher, and activist, who has spiky salt-and-pepper hair and wears plastic-framed glasses, laughed as she translated this qualification.

The wife asked Nishida for details about how she and the daughter should act. Nishida demonstrated the characteristic toss of the head with which his late wife had rearranged her hair, and his daughter’s playful way of poking him in the ribs. Then the women started acting. The rental wife called him Kazu, just as his real wife had, and tossed her head to shake back her hair. The rental daughter playfully poked him in the ribs. An observer would have taken them for a real family.

Ir čia tik pradžia. Visas dešimties puslapių straipsnis kėlė itin didelį kultūrinį šoką: tikrai taip būna?! Tikrai jiems tai normalu?! Keisčiausia, kad paskutinėse pastraipose autorė sugeba beveik įtikinti, jog čia gal mūsų požiūris yra keistas, o ne šių japonų. Juk naudojamės psichologo arba masažistės paslaugomis ir tame nematome nieko keisto. Tad gal neturėtume stebėtis tuo, kad galima išsinuomoti dukrą, žmoną ar tėvus?

Kai grynieji nebepopuliarūs, vagims tenka grobti pelėdas

The Atlantic rašo apie Švedijos vagis:

As Sweden’s supply of banknotes continues to dwindle, criminals have shown new enthusiasm for the endangered-species black market, previously cornered by reptile wranglers and orchid thieves. Crimes involving protected species recently reached their highest level in a decade. A single great gray owl—known as the “phantom of the north”—now goes for 1 million kronor (about $120,000) on the dark web.

Švedija buvo pirmoji valstybė Europoje, kuri 1661-aisiais pradėjo spausdinti popierinius banknotus, o dabar joje popieriniai pinigai beveik nebenaudojami: manoma, kad grynaisiais atsiskaitoma tik 2 procentų sandorių. Tai reiškia, jog vogti grynuosius nebėra kaip – pusė bankų net neatlieka operacijų grynaisiais. O ir žmonės grynųjų pinigų nebesinešioja: net bažnyčioje galima aukoti kortele. Tad nusikaltėliams tenka ieškotis kito grobio.

Nusikaltimai vis dažniau persikelia į virtualią erdvę, daugėja sukčiavimo atvejų bei finansinių nusikaltimų. Įdomu ir tai, kad bendras nusikalstamumas didėja:

Though it’s no small irony that going cashless might inspire more crime rather than less, it is, from one perspective, predictable. Research indicates that as we gain “psychological distance” from money, our willingness to steal increases. Which helps explain why so many people cheat on taxes, inflate insurance claims, and steal Post-it Notes from the office.

Šiaurės Korėja: logikos ten daugiau nei gali pasirodyti

Esu skaitęs visokių dalykų apie Šiaurės Korėją. Dažniausiai tai baisios ir liūdnos istorijos (kaip kad knygoje „Neturime ko pavydėti“) arba siurrealistiniai keliautojų po šią uždarą šalį pasakojimai. Smurtas, baimė dėl savo gyvybės, badas, nesuvokiama kančia ir smegenų plovimas. O štai šiandien užtikau vieną podcastą, kurio tekstas pateikė kiek kitokį požiūrį ir leido geriau suprasti, kas vyksta Šiaurės Korėjoje ir kuo iš tiesų gyvena jos piliečiai. Logikos jų politikoje daugiau nei gali pasirodyti iš pradžių.

Michael Malice yra parašęs knygą „Dear Reader: The Unauthorized Autobiography of Kim Jong Il“. Įsirašiau į skaitytinų knygų sąrašą – turėtų būti įdomu.

Nauji dalykai, kuriais džiaugiesi tapus tėčiu

Pirmas garsus vaiko klyksmas tik atėjus į pasaulį, nes žinai, kad nuo šiol viskas bus kitaip;

Pirma tylos minutė po kelių valandų klyksmo vaikui pagaliau užmigus, nes gal galėsi gauti akimirką atokvėpio;

Pirma plati vaiko šypsena vos ryte tave pamačius, nes ji nubraukia visą susikaupusį nuovargį ir bemiegę naktį;

Laisvas pusvalandis, kai vaikas dieną miega, nes galima vėl veikti tai, kas prieš buvimą tėčiu buvo visiškai įprasta;

Laisva minutė su žmona, kai vaikas miega ramiai ir nebesiveja buitis, nes galima tiesiog pabūti kartu nieko neveikiant;

Kartais pasitaikančios stebuklingos naktys, kai neprabudęs gali išsimiegoti bent šešias valandas;

Pilnos vaiko sauskelnės ir garsus oro gadinimas, nes tai didina šių stebuklingų naktų tikimybę;

Švelnus pavargusios dukros prisiglaudimas tau prie krūtinės paėmus ją ant rankų;

Aplinkinių dėmesys, kai išdidžiai su dukra rankose žygiuoji per Gedimino prospektą;

Tave vis sekantis dukros žvilgsnis, kai tik įeini į kambarį, lyg tu būtum pats įdomiausias dalykas visatoje;

Kiekviena nauja diena, kuri atneša kažką naujo.

Vilniaus viešojo transporto duomenys

Niekada iki šiol nenaudojau dplyr R paketo, tad norėjau pasižiūrėti, kaip jis veikia (o veikia jis tikrai patogiai!). Kadangi neseniai buvo paviešinti Vilniaus Viešojo Transporto vėlavimų duomenys, tai kaip tik šis duomenų rinkinys pasirodė tinkamas pasižaidimui. Kadangi tai labiau techninis galimybių bandymas, tai didelių įžvalgų ir neieškojau, nors visgi radau, kad privatūs vežėjai vėluoja žymiai rečiau nei VVT, troleibusai yra patikimesni nei autobusai, o savaitgaliais viešasis transportas yra punktualesnis (kuo nereiktų stebėtis – juk eismo mažiau).

Nevėluojančių reisų dalis
Nevėluojančių reisų dalis

Detaliau ir techniškiau, su visu kodu: Notebook: Transportas-vėlavimai

Ar koreliuoja vyno skonis ir kaina?

Iš manęs vyno specialistas toks menkas, kad tikriausiai akluose testuose nesunkiai supainiočiau „Anykščių vyno“ serbentinį su prabangoku portugališku portu. Vyno aromatai, skoniai, poskoniai, vynuogės, taninai, spalvos ir branda man tokios pat tolimos sąvokos kaip nėrimo vąšeliu subtilybės ar keturtakčio variklio su turbina kompresija. Kitaip sakant, tikriausiai esu idealus vynų bandymų triušis.

Kolega Vaidas sugalvojo įdomų eksperimentą: surinkti (nevisai) atsitiktinę bendradarbių imtį ir jiems pasiūlyti paragauti keturių skirtingų vynų, kurių kainos skirtųsi nuo ~15 Lt iki ~100 Lt už butelį. Ragauti nežinant, kuris vynas yra kuris, ir po to išranguoti vynus pagal jų spėjamą kainą bei geriausią skonį. Pigiausias vynas nuo brangiausio skyrėsi net šešetą kartų, bet ar tikrai tarp jų yra šešių kartų kokybės skirtumas?

Geriame @ Vinted
Geriame @ Vinted

Vynai iš tiesų labai skyrėsi, kas man, nepatyrusiam somelje, buvo kiek netikėta – maniau, jog bus sunku susidaryti apie vyną nuomonę, nes jie bus daug maž identiški. Jie visi iš skirtingų regionų ir skirtingų vynuogių: tikriausiai jei būtume ragavę tuos pačius Pinot Noir iš ten pat kur jie ir auga (ar jau minėjau, kad apie vynus ne ką nutuokiu?) tai apsispręsti būtų buvę žymiai sunkiau.

Kad būtų viskas aiškiau tiems, kas vyną geria ne pirmą kartą, tai pateikiu vynų sąrašą su šiokiais tokiais ragavimo užrašais:

  • Podere Sapaio Volpolo Bolgheri DOC 2011 (98 Lt). Skani ir gera taurė, tokia, su kuria rinkčiausi praleisti gyvenimą. Išprususi, bet ne akademinė intelektualė – be visa ko moka ir save prisižiūrėti ir skoningai pasipuošti. Skaniai kvepia, su ja linksma. Šauni, bet neperžengianti ribų, išlaikyta.
  • Puglia Rosso (~15 Lt). Studentiška mergina miestietė, jau kiek pramokusi, galbūt nebe pirmo kurso. Mačiusi gyvenime daugiau nei ta nekalta mergelė iš kaimo, gana lengva ir miela, bet svarbu neužmegzti labai rimto pokalbio. Vienam vakarui puikiai tinka.
  • Domaine Bernard Baudry Les Granges Chinon AOP 2011 (52 Lt). Stipraus kvapo, bet tikrai ne kvepalų. Labai sofistikuota meniška siela, poetė ar tapytoja. Su ja galima turėti gilius (kartais tik pseudo-)intelektualius pokalbius, jeigu jos žavesio neužgoš neskustos pažastys. Mėgautis reikia atsakingai, piktnaudžiavimas tokiais dalykais prie gero nepriveda.
  • De Martino Legado Reserva Carmenere 2011 (44 Lt). Geras gėlių kvapas, bet tikrai ne prabangus. Paprasta kaip nekalta kaimo mergaitė, nesugadinta pasaulio ydų. Patikima. Bet pigoka. Naivi. Tokia, kurią pasiimtum į kaimo šokius.

Reitingavimo išvados visgi buvo džiuginančios: brangiausią ir pigiausią vyną vidutiniškai atspėjome puikiai (nors antra ir trečia vieta apsikeitė). Beje, visi daug maž vienodai priėjome nuomonės, jog brangiausiai vertiname vynus, kurie mums patiems labiausiai patinka, tad kainos spėjimą lėmė grynai skonio savybės. Nemanau, kad tarp vynų iš tiesų buvo 6 kartų kokybės skirtumas, bet šitą tikriausiai teks palikti išsiaiškinti kitiems eksperimentams. Pateikiu ir vertinimo rezultatus (vienetas reiškia „geriausias“, ketvertas – „prasčiausias“).

Vynų desgustavimo rezultatai
Vynų degustavimo rezultatai

Alberto Angela: „Viena diena Senovės Romoje“

Prisipažinsiu, jog senovės romėnai mane nelabai domina. Jie ne tokie egzotiški kaip kitos senovės civilizacijos (kaip, tarkim, piramides statę senovės egiptiečiai, ar iš ėriukų kepenų buriantys Tarpupio gyventojai), ne tokie protingi kaip graikai (tą jie patys pripažino), bet kartu ir nebe tokie artimi kaip Viduramžių Europa. Bet užmatęs internetuose, jog prie šios knygos rankas yra prikišęs Aurelijus Katkevičius, nesusilaikiau jos nenusipirkęs.

Ir nesigailiu. Knygą pasičepsėdamas suvalgiau per keletą vakarų – būčiau neužtrukęs nė tiek, jeigu tik nebūtų užgriuvę kiti reikalai. Pasakojimas apie kasdienį Senovės Romos gyvenimą glaustas, bet vaizdingas, neperkrautas, bet įtraukiantis, tobulai tinkantis vasaros atokvėpiui nuo darbų.

Senovės Romos kasdieninis gyvenimas ne taip jau stipriai skiriasi nuo to, su kuo ir dabar galima susidurti skurdesnių šalių didmiesčiuose: žmonės keliasi, valgo, dirba, eina į viešąsias pirtis, linksminasi bei apsiperka turguose. Senovės Romoje jau egzistavo mums įprasti miestų atributai: aludės, parduotuvės, viešosios erdvės ir gyvenamieji kvartalai, tad skaitant šią knygą net imi galvoti, jog eilinio šiuolaikinio kaimo gyventojo gyvenimas gal net labiau tolimesnis nuo dabartinio miestiečio gyvenimo būdo, nei pastarasis nuo Senovės Romos aplinkos. Gal yra tik keli nedideli skirtumai: Romoje nėra buitinės technikos, tad turtingų žmonių namų ruošos darbus nudirba vergai (į juos žiūrima lygiai taip be emocijų, kaip kad dabar į sulčiaspaudę: pikta, kai neveikia, bet visuomenė nesibaisės, jei iš nevilties užtrankysite ją plaktuku), ir romėnai turi subtilų skonį žiaurumui – puikiausia pavakario pramoga yra nueiti į Koliziejų pažiūrėti meistriškai ir teatrališkai paruoštų egzekucijų bei gladiatorių kovų.

Knygoje teigiama, jog visi kiti stereotipai apie romėnus – besotis apsirijimas šventėse, bei nesibaigiančios orgijos – nėra visai tikslus. Valgoma gal ir daug, bet tam tikras saikas išlaikomas, o orgijomis baigiasi tikrai ne kiekvienas vakarėlis. Tiesa, berniukų ar verg(i)ų seksualinis išnaudojimas yra įprastas dalykas, bet čia irgi galioja griežtos etikos taisyklės: vyras gali būti tik aktyvus, nes būdamas pasyvus save žemina. O seksas su vergais nėra problema, nes jie žemesnės kastos, todėl negali kelti bėdų nesantuokinių vaikų paveldėjimo klausimu.

Vergų ekonomika mane labai sudomino: rašoma, jog buvo tokių Romos piliečių, kurie užsiėmė vien tik investicijomis į vergus. Nebrangiai nusiperki jaunuolį (palyginimui, vergų kainos panašios į dabartines mašinų kainas), išmokai jį skaityti bei rašyti, ir gali jį įdarbinti raštininku. Savaime suprantama, jo uždarbis eina tau, nes tu esi savininkas – gauni iš to dividendus. Po to gali jį brangiau parduoti ir vėl prisipirkti pigių ir kvailų vergų – toks investicinis verslas turi savų rizikų (vergas gali susirgti, numirti ar šiaip būti „brokuotas“), bet grąža irgi nemenka.