Category: Trupiniai

Peter Godfrey-Smith: „Other Minds“

Knygos, Trupiniai, ,

Man visada labai knieti į rankas paimti knygą, kurioje rašoma apie dalykus, kurių nei kiek neišmanau. Ši knyga – apie aštuonkojus. Rimtus mokslininkus ir biologijos mėgėjus ši knyga gal ir nuvils, nes ji parašyta labiau tokiems kaip mirtingiesiems kaip aš (paskaičius apžvalgas Goodreads‘uose galima pamanyti, jog knyga per daug paviršutinė, bet juk toks ir yra paprastų mokslo populiarinimo knygų tikslas). Suvalgiau per pusantros dienos, pasičepsėdamas.

Evoliuciškai mes nuo aštuonkojų skiriamės labai seniai – turime žymiai daugiau bendro su žuvimis, vėžliais ar paukščiais nei su jais. Nepaisant to, aštuonkojai atrodo labai protingi: jie atpažįsta žmones, sugeba atsisukti stiklainį, turi savitą charakterį, atrodo, kad turi ilgą atmintį. Be to, jie moka reikšti emocijas, prisitaikyti prie aplinkos, visapusiškai atrodo, jog jie yra mąstantys. Bet biologiškai jie nuo mūsų labai skiriasi. Jų akys nemato spalvų, jų kojos veikia beveik savarankiškai nuo smegenų, jie puikiai moka keisti savo spalvą tam kad susilietų su fonu, nors net neaišku, kaip jie tai padaro – juk spalvų jų akys neskiria. Gal tai kažkokia instinktyvi odos reakcija, o gal jie „mato“ per odą?

This is probably the closest we will come to meeting an intelligent alien.

– On Octopuses

Pati įdomiausia knygos dalis visgi buvo apie pasvarstymai apie tai, ar mes galime iki galo suprasti, ką jaučia ir ką išgyvena gyvūnai. Ar jie mato taip pat kaip mes? Ir net jei jie mato tą patį vaizdą (t.y. jų akių struktūra panaši į mūsų) ar jų smegenys tą vaizdą apdoroja panašiai kaip mes? Ar mes iš viso galime gerai įsivaizduoti, koks yra varlės ar aštuonkojo pasaulio suvokimas? Kartais net neaišku, ar gyvūnai vienodai jaučia skausmą, ką jau kalbėti apie tokius gyvūnus, kurių nervų sistema labai skiriasi nuo mūsiškės. Kai pasakojama apie tai, kad aštuonkojo kojos veikia savarankiškai, nepriklausomos nuo galvos, sunku tai net įsivaizduoti.

Ilgas skaitinys apie Sakartvelo

Geografija, Trupiniai, , ,

Sekmadienis – puiki diena ilgiems skaitiniams. Šį kart labai džiaugiuosi, kad man po ranka pateko Misha Saul tinklalaidės apie Sakartvelo tekstas. Nors Sakartvelo (Gruzijoje) esu lankęsis ne vieną kartą ir ten man labai patiko, sužinojau daug naujų dalykų:

  • Sakartvelo pavadinimas kilęs nuo kartvelų, kurie yra gentis, gyvenusi aplink Tbilisį
  • Sakartvelo yra kalbama keliasdešimt kalbų, ir jos visos visai tarpusavyje nesusijusios. Čia ne šiaip sau skirtumas tarp žemaičių ir aukštaičių, tai panašiau į skirtumus tarp portugalų ir rumunų.
  • Kartvelų kalboje nėra lyties. Ne vien tik daiktavardžiai neturi lyties, nėra net įvardžių „jis“ ir „ji“.
  • Užtat čėčėnų kalboje yra šešios lytis: be įprastų vyriškos ir moteriškos yra atskira lytis naminiams gyvūnams, laukiniams žvėrims, gamtos reiškiniams ir pan.
  • Svanetų kalba kalba apie 35000 žmonių, bet jie save laiko gruzinais. Megrelai irgi.
  • Abchazai turi atskirą identitetą, kalba sava kalba. Net jei jais ir naudojasi Rusija savo politikai, nebūtinai jie artimi kartvelų tautai. Pietų Osetinų mažiau, tad ten gal toks klausimas mažiau aštrus.
  • Didis kartvelų poetas Rustavelis rašė kartvelišką poeziją, kurią labai sunku išversti į kitą kalbą – tiesiog labai sudėtingas rimas, ritmas, kurio beveik neįmanoma atkartoti kitomis kalbomis. Išverstas eilėraštis praranda didžiąją dalį savo žavesio, praranda savo formą ir skambesį. Bet Rustavelį visi labai gerbia ir gali mintinai deklamuoti šimtus eilučių.
  • Armėnai visada turėjo plačią diasporą (štai net Jeruzalėje yra armėnų ketvirtis), gyveno miestuose, vertėsi prekyba. Po Turkijoje vykusio etninio valymo, Tbilisis liko kone didžiausias armėniškas miestas, kuriame virė intelektualinis armėnų gyvenimas. Dabartinės Armėnijos literatūrinė kalba daugiausiai remiasi Tbilisio armėnų tarme.

Jei tik domina šis pasaulio kampas – verta paskaityti.

Stephen Hough: „Rough Ideas“

Knygos, Religija, Trupiniai, ,

Stephen Hough yra garsus pianistas, bet aš apie jį nieko nežinau, nes nelabai ką suprantu apie klasikinę muziką. O tai puiki priežastis paskaityti knygą, sudarytą iš jo internetinio dienoraščio įrašų: juk kuo tolimesnė sritis, tuo įdomiau sužinoti ką nors naujo.

Ne viskas man jo knygoje „Rough Ideas“ patiko, nes daug kur iš tiesų man trūko muzikinio išsilavinimo. Autorius nemažai laiko skiria kompozitorių kūrinių arba kokio nors garsaus menininko paveldui aptarti, nes man tiek kūriniai, tiek pavardės skamba panašiai artimai kaip Etiopijos parlamento batalijos – tiesiog neturiu reikiamo konteksto. Bet ten, kur tokių specifinių žinių nelabai reikia, sužinojau labai daug naujo apie pianisto profesiją. Tikrai nežinojau, kad kiekvienas fortepijonas skamba skirtingai, ir kad net tas pats fortepijonas dėl drėgmės ar suderinimo gali tapti visai nepakenčiamas. Kiekviena salė irgi skamba vis kitaip, tad koncertų salė yra lyg dar vienas instrumentas.

Knygoje sužinojau ir kas būna, kai pianistas pamiršta natas ar padaro klaidą (dažniausiai tai nieko tokio, čia kaip spektaklyje ką nors deklamuojant pakeisti vieną žodį – jei nerėžia ausies, tai gal viskas gerai). Pasirodo, šiais laikais į tokias klaidas visi žiūri labai neigiamai, mat publika pripratusi prie įrašų, kuriuose klaidų nebebūna, studijoje grojama tiek kartų, kol jau viskas skamba tobulai. Ausiai pripratus prie tobulo atlikimo, to tikimasi ir koncertų salėse, gyvo pasirodymo metu. Tai sukelia papildomą stresą atlikėjams, nes suklysti nebegalima. Prie to prisideda ir įdomi istorinė tradicija, kad jei pianistas groja be orkestro, tai jis turėtų groti mintinai, be natų. Sakoma, kad dėl to vyresni atlikėjai anksčiau išeina į pensiją, arba bent jau užsidaro įrašų studijose – groti publikai iš atminties tiesiog kainuoja per daug nervų.

Įdomus buvo ir palyginimas tarp koncertų ir įrašų leidybos: tai panašu į teatrą ir kiną. Teatre vaidinama gyvai, lygiai taip, kaip ir koncerte, kine galima sceną kartoti kad ir šimtus kartų, kol ji gaunasi tobula, panašiai kaip ir įrašinėjant kompaktinį diską. Tačiau tai du visai skirtingi meno žanrai, ir nebūtinai geras teatro aktorius bus ir geras kino aktorius. Lygiai taip, kaip nebūtinai geras koncertinis pianistas nebūtinai leis gerus įrašus.

Dalis knygos liečia ne su muzika susijusias temas, ir nors šios dalys žymiai labiau asmeninės, didžiąja dalimi jas norėjosi praleisti, nes tiesiog ne itin buvo įdomu. Nors intrigos yra ir ten: nepaisant to, kad autorius yra homoseksualus, jis iš protestantų tikėjimo atsivertė į katalikybę, ir jo gyvenime tikėjimas užima labai svarbią vietą. Pasirodo, net tai yra puikiai suderinama.

Chris Bailey. „Hyperfocus“

Knygos, Lifehacks, Pastebėjimai, Trupiniai, Visuomenė, ,

Dar viena produktyvumo knyga, kuri savyje sukergia viską, kas šiuo metu  šioje srityje madingiausia: mindfulness, meditacija, getting things done, flow  ir pan. Kaip ir neblogai, bet kartu ir nelabai kas naujo: atleistina, jei tai būtų pirmoji perskaityta knyga šia tema, bet kadangi tokių priskaitęs esu keliasdešimt, tai nenustebino.

Kita vertus, vis tiek negaliu praeit pro tokias knygas ir nusiperku. Tikėtina, kad po keleto dešimtmečių atrodys gana keistai, kad produktyvumo temos yra vienos populiariausių, nors mūsų dėmesio trukmė vis trumpėja, o kuo toliau, tuo labiau mūsų produktyvumą žlugdo žvilgčiojimas į telefoną bei socialinius tinklus. O gal tai nieko blogo? Gal visai nereikia su savimi kovoti ir stengtis iš savęs padaryti superproduktyvų antžmogį? Matyt trumpalaikių malonumo akimirkų gainojimas visgi nėra mums pilnatvę suteikiantis dalykas ir šiuolaikinė visuomenė jaučia kažkokį nejaukų egzistencinį nerimą, jog nemaža gyvenimo dalis yra tiesiog prašvaistoma.

Palikai kelioms minutėms keturmetį? Gali gauti kalėjimo

Gyvenimas, Lietuva, Pastebėjimai, Trupiniai, Visuomenė, , ,

Neišeina iš galvos šiandien perskaitytas New York Times straipsnis. Skamba kiek utopiškai, bet, pasirodo, tokia realybė: kelioms minutėms palikus vieną keturmetį vaiką mašinoje JAV galima susilaukti realios kalėjimo bausmės. Keturmetis dar keturmečiu, bet teoriškai tokios bausmės kai kuriose valstijose galima susilaukti net jei vaikui devyni. Berods Lietuvoje vaiko palikti vieno negalima iki jam sueis šešeri, tik tikėtina, jog tokio įstatymo priežiūra ne tokia uoli: nubėgti iki parduotuvės gal dar pavyktų be „baudžiako“. Amžių norima palaipsniui didinti iki dvylikos.

Kaip dvimetės dukros tėvui man šita tema tampa po truputį aktuali: ne tai kad labai reikėtų ir norėtųsi vaiką trumpam palikti vieną, bet galiu įsivaizduoti įvairias situacijas, kur tikrai tokį elgesį galima pateisinti. Įdomu ir tai, jog lyginant su savo vaikyste, visuomenė labai stipriai pasikeitė ir vaikų savarankiškumo liko mažiau: pats būdamas septynerių važiuodavau vienas 7 stoteles autobusu, pereidavau gatves ir savarakiškai keliaudavau į mokyklą. Ir taip darė visi. O ir kieme eidavome patys vieni kur norėdavome (be telefonų!), nebūtinai tūpčiodami po langais, kur mus visada mato.

Nežinau, koks amžius jau teisingas savarankiškumui ugdyti, man tai naujos temos ir dilemos. Bent jau anksčiau apie tai nesusimąstydavau.

Akims paganyti: folin.lt

Blogsfera, Kelionės, Lietuva, Trupiniai, ,

Šio ryto mano atradimas – fotografo Lino internetinis dienoraštis apie keliones po svečias šalis folin.lt. Jau seniai su tokiu pasimėgavimu ką nors skaičiau ir ganiau akis po užsienio gatvių ir žmonių vaizdus. Linas turi ne vien puikią fotografo akį, bet ir puikiai valdo klaviatūrą. Gaila tik kad RSS dienoraštyje nėra, tad neįmanoma jo prenumeruoti.

ATNAUJINIMAS: Visgi RSS šiame dienoraštyje egzistuoja!

Škotijoje galima išsinuomoti ištisą knygyną

Trupiniai, ,

New York Times rašo apie knygyną Škotijos Wigtown miestelyje, kurį kartu su antrame aukšte esančiu butu galima išsinuomoti per Airbnb. Norinčių bent savaitei tapti knygyno pardavėju yra tiek daug kad viskas rezervuota iki pat 2021 metų (kol kas tolimesnių rezervacijų Airbnb nepriima). Nors miestelyje gyvena tik apie tūkstantis gyventojų, jame yra net dvylika knygynų, parduodančių naudotas knygas. O turint tokį knygyną, kurį kiekvieną savaitę prižiūri naujas savininkas, įdomybių turėtų netrukti.

Japonijoje galima išsinuomoti šeimą

Pastebėjimai, Trupiniai, Visuomenė, , ,

Retai taip būna, kad skaitant straipsnį atvimpa burna ir negali patikėti tuo, kas ten rašoma. Bet šis New Yorker straipsnis apie Japonijoje populiarią giminaičių nuomos paslaugą buvo būtent toks.

Nishida contacted Family Romance and placed an order for a wife and a daughter to join him for dinner. On the order form, he noted his daughter’s age, and his wife’s physique: five feet tall and a little plump. The cost was forty thousand yen, about three hundred and seventy dollars. The first meeting took place at a café. The rental daughter was more fashionable than Nishida’s real daughter—he used the English word “sharp”—but the wife immediately impressed him as “an ordinary, generic middle-aged woman.” He added, “Unlike, for example, Ms. Matsumoto”—he nodded toward my interpreter, Chie Matsumoto—“who might look like a career woman.” Chie, a journalist, teacher, and activist, who has spiky salt-and-pepper hair and wears plastic-framed glasses, laughed as she translated this qualification.

The wife asked Nishida for details about how she and the daughter should act. Nishida demonstrated the characteristic toss of the head with which his late wife had rearranged her hair, and his daughter’s playful way of poking him in the ribs. Then the women started acting. The rental wife called him Kazu, just as his real wife had, and tossed her head to shake back her hair. The rental daughter playfully poked him in the ribs. An observer would have taken them for a real family.

Ir čia tik pradžia. Visas dešimties puslapių straipsnis kėlė itin didelį kultūrinį šoką: tikrai taip būna?! Tikrai jiems tai normalu?! Keisčiausia, kad paskutinėse pastraipose autorė sugeba beveik įtikinti, jog čia gal mūsų požiūris yra keistas, o ne šių japonų. Juk naudojamės psichologo arba masažistės paslaugomis ir tame nematome nieko keisto. Tad gal neturėtume stebėtis tuo, kad galima išsinuomoti dukrą, žmoną ar tėvus?

Kai grynieji nebepopuliarūs, vagims tenka grobti pelėdas

Ekonomika, Pastebėjimai, Trupiniai, ,

The Atlantic rašo apie Švedijos vagis:

As Sweden’s supply of banknotes continues to dwindle, criminals have shown new enthusiasm for the endangered-species black market, previously cornered by reptile wranglers and orchid thieves. Crimes involving protected species recently reached their highest level in a decade. A single great gray owl—known as the “phantom of the north”—now goes for 1 million kronor (about $120,000) on the dark web.

Švedija buvo pirmoji valstybė Europoje, kuri 1661-aisiais pradėjo spausdinti popierinius banknotus, o dabar joje popieriniai pinigai beveik nebenaudojami: manoma, kad grynaisiais atsiskaitoma tik 2 procentų sandorių. Tai reiškia, jog vogti grynuosius nebėra kaip – pusė bankų net neatlieka operacijų grynaisiais. O ir žmonės grynųjų pinigų nebesinešioja: net bažnyčioje galima aukoti kortele. Tad nusikaltėliams tenka ieškotis kito grobio.

Nusikaltimai vis dažniau persikelia į virtualią erdvę, daugėja sukčiavimo atvejų bei finansinių nusikaltimų. Įdomu ir tai, kad bendras nusikalstamumas didėja:

Though it’s no small irony that going cashless might inspire more crime rather than less, it is, from one perspective, predictable. Research indicates that as we gain “psychological distance” from money, our willingness to steal increases. Which helps explain why so many people cheat on taxes, inflate insurance claims, and steal Post-it Notes from the office.

Šiaurės Korėja: logikos ten daugiau nei gali pasirodyti

Knygos, Trupiniai, , ,

Esu skaitęs visokių dalykų apie Šiaurės Korėją. Dažniausiai tai baisios ir liūdnos istorijos (kaip kad knygoje „Neturime ko pavydėti“) arba siurrealistiniai keliautojų po šią uždarą šalį pasakojimai. Smurtas, baimė dėl savo gyvybės, badas, nesuvokiama kančia ir smegenų plovimas. O štai šiandien užtikau vieną podcastą, kurio tekstas pateikė kiek kitokį požiūrį ir leido geriau suprasti, kas vyksta Šiaurės Korėjoje ir kuo iš tiesų gyvena jos piliečiai. Logikos jų politikoje daugiau nei gali pasirodyti iš pradžių.

Michael Malice yra parašęs knygą „Dear Reader: The Unauthorized Autobiography of Kim Jong Il“. Įsirašiau į skaitytinų knygų sąrašą – turėtų būti įdomu.