Pomidorinis būdas imti ir nuveikti darbus, kuriems sunku prisiruošti

Prisipažinsiu, jog mėgstu atidėlioti darbus. Dažniausiai vietoje to, kad imčiau ir nuveikčiau ką nors naudingo, pasiduodu pagundai imti kokią nors knygą į rankas ir užsimiršti. Todėl beveik visada darbai, kurie labai nedega taip ir ramiai rusena kažkur giliai pasąmonėje, kol nepradeda apie save priminti paskutinę dieną prieš terminą, kai jau nebėra kaip nuo jų išsisukti. O kai kurie darbai iš vis lieka nenudirbti, nes jie neturi aiškaus deadlaino – tarkim dėl to kone keturi penktadaliai įrašų šiame dienoraštyje nepasiekia dienos šviesos, nes numiršta dar tik idėjų pavidale, amžinai laukdami tos dienos, kai prisiruošiu jas išplėsti ir išdėlioti. Va, šitas įrašas irgi laukė nuo pat 2009-ųjų spalio. Kai pagalvoji, jeigu galėčiau kažkokiu stebuklingu būdu eliminuoti tą savo tingulį, tai būčiau jau kalnus nuvertęs, perbridęs septynias jūras ir nukovęs tris slibinus. Bet argi ne dauguma mūsų tokie?

Vienas būdas su šia savo yda tvarkytis man visgi padeda – tai ganėtinai keistokai pavadinta Pomidoro technika. Jos idėja labai paprasta: jeigu turi kokį ne itin įkvepiantį darbą, tereikia viską nustumti į šalį, išjungti visus trikdžius (galbūt net ištraukti interneto laidą!) ir nusistatyti žadintuvą 25 minutėms (visa tai vadinasi „pomidoro technika“, nes tas, kas tai sugalvojo, naudodavo virtuvinį pomidoro formos laikmatį – dėl to toks ir keistas pavadinimas). Tada reikia griebti jautį už ragų ir imtis darbo, sau pažadant, jog šiam darbui skirsite ne daugiau nei 25 minutes, o po to eisite pailsėti. Tikėtina, jog žadintuvui suskambus, jūs būsite tiek įsitraukęs į darbą, jog baigti gal ir nenorėsite – bent jau man taip dažnai būna. Sunkiausia visada yra pradėti, o tas pažadas sau, jog kad ir koks tai kankinantis darbas, jūs jį liausitės dirbus po nepilno pusvalandžio, leidžia save perlipti ir pasiraitoti rankoves. Be to, labai svarbu, kad per tą pusvalandį nebūtų jokių pašalinių pagundų ar trukdžių: susikaupti dažnai ir taip nelengva. Bet visą dėmesį skiriant tik vienai problemai net per pusę valandos galima nuveikti stebėtinai daug.

Dabar beliko sugalvoti, kaip save priversti dažniau tai pritaikyti praktikoje.

Ką perskaičiau kovą: Vladas Bumelis, Nudge, nelygybė ir Britų imperijos istorija

Kovo mėnuo nebuvo toks derlingas perskaitytomis knygomis kaip norėtųsi, bet visgi kelias jų suskaičiau. Nors, kai pagalvoji, penkios knygos per mėnesį gal ir nėra labai mažai.

Mėnesį pradėjau Manto Dubausko knyga apie Snorą „Kaip pradanginti milijardą“, bet kadangi jau apie tai rašiau, tai nesiplėsiu: tiesiog nueikite, nusipirkite šią knygą ir perskaitykite. Patiks, jeigu bent kiek domitės šio banko žlugimo istorija.

Taipogi man patiko ir iš Pauliaus susižvejota Vlado Bumelio knyga „99%“ apie šio daug pasiekusio žmogaus (tai žmogus iš Sicor-Biotech) gyvenimo filosofiją. Na, bent jau pirmoji knygos dalis, kurioje jis būtent ir dalinasi savo požiūriu į gyvenimą, darbą, vertybes ir kitus svarbius dalykus. Ganėtinai keistą įspūdį paliko antroji knygos dalis, kur apie Vladą trumpus vieno ar dviejų puslapių giriamuosius žodžius rašo kiti žmonės – nuo šeimos narių iki Gedimino Kirkilo. Net pasigooglinau, ar tik nebus ta knyga išleista kokio Bumelio jubiliejaus proga, bet lyg ir ne. Keistokai atrodo tos panegirikos ar prisiminimai apie jį, bet gal todėl, kad kažkaip esu įpratęs tokius dalykus skaityti apie žmones tada, kai jie arba minimi kaip mirę arba jau tiek susenę bei pasitraukę iš aktyvios veiklos, kad tinka tik pasveikinti kokios nors garbingos šventės proga. Bet čia gal tik man. Pirma dalis buvo puiki ir Vladas Bumelis įdomiai išdėstė savo (kartais ir griežtoką) požiūrį į gyvenimą. Užskaitau.

Thaler ir Sunstein knygą Nudge“ norėjau perskaityti jau keletą metų, nuo to laiko, kai ji tapo tokia populiari, kad net Britų vyriausybė įsteigė kažkokio valdininko etatą, kuris turėjo būti atsakingas už protingų „pastūmėjimų“ (nežinau, ar tai geras žodžio „nudge“ vertimas) diegimą politikoje. Pagrindinė knygos mintis paprasta: kartais reikia tik labai nedaug, kad pakeistume žmonių elgseną. Tarkim, jau vien pakanka pakeisti patiekalų eiliškumą restorano meniu, kad kokių nors cepelinų būtų pradėta suvartoti žymiai daugiau. Tokiu būdu, nepastebint patiems vartotojams, galima juos skatinti, tarkim, valgyti sveikiau (realiam gyvenime tikriausiai to nevertėtų tikėtis: normalus pelno siekiantis restoranas turėtų per savo meniu siekti, kad klientai nupirktų kuo didesnės maržos patiekalus). Tokių įvairių psichologinių triukų yra daug: vien dėl to, kad žmonės tingūs, jie dažniausiai neprisiruošia pasirinkti savo pensijų fondo, tad labai svarbu parinkti jiems kokią nors taupymo priemonę „pagal nutylėjimą“; per didelis pasirinkimas žmones irgi verčia atidėti sprendimus, tad kartais geriau pasiūlyti tik 5 uogienės rūšis vietoje 32, o tai padidins pardavimus ir panašiai. Knygoje pastebima ir kita rimta problema: net jeigu valstybė nusprendžia laikytis politikos, kad ji nesikiša į piliečių sprendimus (tarkime, kad ir dėl tų pačių pensijų fondų), vis tiek neįmanoma išlikti visiškai neutraliam, nes net nedidelis sistemos pokytis gali stipriai nulemti galutinį vartotojo pasirinkimą. Žodžiu, vienaip ar kitaip valstybė neišvengiamai susiduria su problema, kad piliečiai turės daryti sprendimus, ir visiškai objektyviai jie niekada nenuspręs, tad belieka tik išeitis sistemą sukonstruoti taip, jog vartotojai pasirinktų daug maž teisingai ir jiems kojos nepakištų jų pačių trumparegiškumas.

Branko Milanovic knyga apie nelygybės istoriją buvo įdomi, bet į mėgstamiausių knygų sąrašą visgi jos neįrašyčiau. Minčių apie nelygybės raidą joje yra neblogų, bet gal manęs neužkabino dėl to, kad pati nelygybės tema man ganėtinai tolima (nes širdyje esu liberalas ir nelygybės nelaikau bėda, jeigu startinės pozicijos yra daug maž lygios ir mobilumas tarp klasių yra nemažas). Nors autoriaus padejavimas, kad nelygybės temai yra skiriama mažai lėšų yra teisingas: ekonomikos studijas dažniausiai finansuoja tie, kurie pinigų turi nemažai ir jiems lygybės problemos nėra aktualios (mat jeigu svietą imtum ir sulygintum, tai iš turtingųjų reiktų ką nors atimti, kad padalinti tiems, kas pinigų neturi). Autorius pastebi, jog vystantis visuomenei nuo pirmykštės bendruomenės, kurioje visi yra lygūs (na, bent jau nėra dešimttūkstantinio skirtumo tarp bendruomenės pajamų), nelygybė didėja, bet iki tam tikro lygio, kai technologinė pažanga bet kitokios priežastys ją pradeda mažinti, bet pastaruoju metu, po socializmo žlugimo (o kumunizmas ir socializmas realiai buvo sumažinęs pasaulio lygybę, tik, deja, per tai, kad visus vienodai nuskurdino), atskirtis vėl didėja ir kaip ten bus ateityje nelabai aišku.

Niall Ferguson yra mano mėgstamiausias istorikas, tad paskutinį kartą būdamas Londone prigriebiau jo seną knygą „Empire“ apie Britų imperijos istoriją. Kaip visada, Fergusonas moka gerai pasakoti istorijas ir jį skaityti nenuobodu. Nors, kai kur prasimušė labai britiškas požiūris į pasaulį ir istorija surašyta labai palankiai šiai imperijai, kuri užgimė lietingose salose prie Europos – bet gal man tik taip pasirodė dėl kai kurių požiūrio kampų netikėtumo. Tarkim man buvo naujiena, kad vokiečiai visada žavėjosi britais ir norėjo, kad pasaulį valdytų dvi imperijos: vokiečiai Europoje ir britai vandenyne bei kolonijose. Iš tiesų tie britai nebuvo jau tokie angelėliai: kaip mini pats Fergusonas, koncentracijos stovyklas išrado ne kas kitas, o tie patys britai per būrų karą XIX-XX amžiaus sandūroje (dar dabar prisimenu, kad vaikystėje labai mėgau Luji Busenaro nuotykių knygą „Kapitonas Pramuštgalvis“ kaip tik apie šį karą. Reikėtų ją vėl kada perskaityti, kai jau daug daugiau žinių turiu apie veiksmo kontekstą). Beje, britai buvo puikiai ištobulinę naują kolonijų valdymo būdą: nemažai laiko Indiją valdė ne kokie nors rinkti ar skiriami valdininkai, o Rytų Indijos Kompanija. Panašiai privatizuotas valstybės valdymas buvo ir Rodezijoje. Kolonijinis požiūris į valdymą pačiai Indijai nebuvo labai džiaugsmingas, bet Indijos valdymo išlaidos buvo fenomenaliai mažos: jau daug vėliau ją valdė tik keliasdešimt tūkstančių valdininkų. Taip jau būna, kai egzistuoja didelės paskatos taupyti kaštus.

Ar ne per daug mūsų visuomenėje apskaitininkų ir auditorių?

Gerai pagalvojus, jų sukuriama ekonominė vertė nėra labai didelė: taip, verslo vadovams bei savininkams įdomu, kiek pelno uždirba jų kompanija, bet visgi didžiausia apskaitininkų darbo dalis tikriausiai yra susijusi su tuo, kad valstybė reikalauja, jog mokesčiai turėtų būti apskaičiuojami tiksliai ir be klaidų. Auditorių vertė gal kiek didesnė: jie leidžia patikrinti, ar galima pasitikėti apskaita ir pačiu verslu. Bet vėlgi, gerai pagalvojus, jeigu visuomenėje pilnai būtų galima pasitikėti kitais jos nariais, auditoriai būtų nereikalingi: tad ar jų gausa nesignalizuoja, jog visuomenėje per maža pasitikėjimo?

Klausimas apie apskaitininkus ir auditorius yra vienas iš klausimų, kurie buvo pateikti Oksfordo All Souls koledžo egzaminuose per pastaruosius penkerius metus. Kiti jų ne ką mažiau įdomūs ir verčiantys susimąstyti:

  • Kuo geras karas?
  • Ar visada tremtis yra nelaimė?
  • Iš kur atsiranda bendruomenės pojūtis?
  • Kodėl būtinai reikia būti tolerantišku?
  • Ar istoriniai romanai apsunkina istorijos suvokimą?
  • Ar svarbu sakyti tiesą?
  • Ar visuotinės žmogaus teisės nėra tam tikra kultūrinio imperializmo forma?
  • Ar bent kada buvo istorijoje toks etapas, kai gyvenome ne informacinėje visuomenėje?
  • Ar reikia labai pergyventi dėl Britanijos raudonųjų voverių likimo?
  • Ar ne per daug sureikšminam Kiniją?
  • Ar blogiau būti žiauriam lapui ar lapei?
  • Kiek šiuo metu pasaulyje yra civilizacijų?
  • Kokie turtingumo trūkumai?
  • Ar bent viena filosofinė problema kada nors buvo galutinai išspręsta?

Kadangi šį egzaminą laiko vieni protingiausių žmonių pasaulyje, būtų iš tiesų labai įdomu paskaityti, ką jie atsako į šiuos klausimus.

(via Paul Kedrosky)

Drąsi idėja: nebemokykime vaikų rašyti

Šį savaitgalį, kaip įprasta, klajodamas po internetą, užtikau labai įdomų Anne Trubek straipsnį, kuriame siūloma nebemokyti vaikų rašyti: geriau tą laiką paskirti jų spausdinimo įgūdžiams gerinti. Idėja gana kontraversiška, ir vien ją išgirdus norisi pulti įrodinėti, jog ji niekam verta, tačiau perskaitęs straipsnį turiu pripažinti, jog argumentai įtikinami. Iš tiesų, nuo to laiko, kai baigiau universitetą, ranka tikriausiai esu prirašęs gal tik kokį sąsiuvinį ar du, kai tuo tarpu klaviatūra esu sumaigęs šimtus (o gal net ir daugiau!) puslapių teksto. Rašymas ranka nyksta, o ateityje jo svarba dar turėtų mažėti. Bet nereikia pasiduoti sentimentams: rašymas ranka nėra prigimtinis žmogaus įgūdis, jis lygiai toks pat nenatūralus kaip ir teksto rinkimas klaviatūra (ar šumeriškasis dantiraščio spaudymas nendre į molinę lentelę). Raštas turi trūkumų: žmogaus rašto įskaitomumas ir grožis dažnai nulemia ar rimtai bus pažiūrėta į autoriaus idėjas – tyrimai teigia, jog studentų, kurių raštas gražesnis, pažymiai būna didesni, nors turinio kokybė nesiskiria nuo kitų. Vienodas spausdintas žodis skatina idėjų demokratiją: skaitytojas yra priverstas vertinti vien tik turinį. O tai tikriausiai nėra blogas dalykas.

Nors ir turiu tam tikrą asmeninį fetišą plunksnakočiams bei rašymui ranka, bet šiai drąsiai idėjai pritariu. Svarbu rašto turinys, o ne forma.

CNN: Lietuviai turi daugiausiai laisvų dienų pasaulyje

Nežinau, kaip čia tiksliai CNN paskaičiavo, bet jie teigia, jog lietuviai ir brazilai turi daugiausiai laisvų dienų pasaulyje. Jei brazilai man iš tiesų asocijuojasi su saule, samba ir gyvenimu per daug sau nesukant galvos, tai lietuviai šioje kompanijoje gana sunkiai pritampa. Matyt čia tų laisvadienių Lietuvoje tiek daug dėl jau nebegaliojančio įstatymo, kuriuo būdavo perkėlinėjamos savaitgalį išpuolančios šventės į kitas darbo dienas. Visgi, mano nuomone, šis faktas apie lietuvių „darbštumą“ iškalbingas: kai tiek daug atostogaujama, vertė nekuriama – lietuvių darbo produktyvumas yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje.

Įdomu, kaip darbo produktyvumo statistika pasikeis po šios krizės: ar ko nors išmoksime? Euforiško ekonomikos augimo metu buvome pratę kasmet iš darbdavio reikalauti vis daugiau, nors abejotina, ar mūsų sukuriama pridėtinė vertė augo proporcingai mūsų reikalavimams. Darbdaviui nebuvo kur dėtis: naujos darbo jėgos neprisišauksi, nes jos trūko. Dabar lazda apsisuko kitu galu, bet, kaip prieš beveik metus rašė buvęs kolega Algimantas Variakojis, vis dar atrodo, lyg krizės nėra. O gal pokyčiai jau matomi?

Laimonas Briedis: Vilnius. The City of Strangers

Buvau skaitęs Laimono Briedžio knygos recenziją žurnale The Economist, tad, pamatęs jo knygą, pardavinėjamą Dainų šventės metu, nedvejodamas ją įsigijau. Ir tikrai nesigailiu: knygoje pasakojama Vilniaus istorija labai įdomi, juolab, jog pasakojamas užsienio gyventojų, lankiusių Vilnių įvairiais laikais, požiūris į šį miestą.

Vilnius visą laiką buvo pakraštyje. Gal ne tiek pakraštyje, o kiek ties riba. Tai paskutinis vakarų Europos miestas, kuriame tvirtai įsišaknijusi katalikybė (ir vienas paskutiniųjų, į kurį buvo atnešta krikščionybė), už jo – vakarų pasauliui nebepriklausantys ortodoksai. Bet, žiūrint iš rytų pusės, Vilnius taipogi yra stačiatikių pasaulio dalis (pabandykite suskaičiuoti cerkves Vilniaus senamiestyje – jų ne tiek jau mažai), paskutinis slavų centras, keliaujant į vakarus. O jei dar prisiminsime, jog nuo senų laikų Vilnius kartu buvo ir svarbus žydų centras, su Vilniaus Gaonu priešakyje, nenuostabu, jog Vilnius nuo senovės buvo tautų maišymosi vieta.

Knygoje pasakojami užsieniečių įspūdžiai, patekus į Vilnių, panašūs: tai miestas, į kurį sunku nusigauti, nes jis toli, už plačių girių ir prastų kelių, tačiau atvykus į Vilnių jis stebina savo daugiaveidiškumu ir tautybių gausa: čia ir žydai (kurių XIX amžiaus pabaigoje buvo kone ketvirtadalis miesto gyventojų), ir musulmonai totoriai (dar nuo Vytauto laikų persikėlę į Lietuvą), ir stačiatikiai slavai (didžioji dalis Lietuvos didžiosios kunigaikštystės piliečių juk ir buvo baltarusiai, ukrainiečiai bei kitos slavų tautos), ir katalikai lenkai, kurių bene daugiausia. Na, dar ir keletas lietuvių, nors jie nuo pat XVII amžiaus Vilniuje tikriausiai nebuvo dominuojanti tautybė (o XX amžiaus pradžioje jų Vilniuje buvo mažiau nei 2 procentai). Užsienio keliautojams Vilnius galėjo pasirodyti šiek tiek provincialus, atitolęs nuo vakarų Europos, tačiau juos labiausiai stebindavo tai, kaip Vilniuje taikiai gali sugyventi tiek daug tautybių ir skirtingų religinių įsitikinimų žmonių. Ta pati Lietuvos didžioji kunigaikštystė buvo tam tikras fenomenas: beveik visi pavaldiniai stačiatikiai, o valdančioji giminė – katalikai. Popiežiai net galvojo, jog LDK galėtų būti raktas į rytų ir vakarų krikščionybės suvienijimą. Liberalumas Vilniuje buvo ne vien religinių laisvių srityje. Keliautojams atrodė, jog ir moralės reikaluose Vilniaus piliečiai žymiai laisvesni: didikai laisvai turėdavo meilužes, mėgdavo medžiokles, o ir mieste virė gyvenimas.

Tačiau griuvus LDK galybei, Vilniaus reikšmė mažėjo (nors, 1795-ais metais, kai Lietuva atiteko Rusijai, Vilnius buvo trečias svarbiausias imperijos miestas), per jį traukė įvairiausios kariuomenės: Napoleonas, vokiečiai pirmajame pasauliniame kare, dėl Vilniaus vyko kovos tarp lietuvių, lenkų, rusų 1918-1920-aisiais, po to sovietai, naciai, vėl sovietai… Po antrojo pasaulinio karo Vilnius pasikeitė neatpažįstamai: lenkų Vilniuje prieš karą buvo virš 50 procentų, žydų – 25-30 procentų, slavų – dar apie 10 procentų, o lietuvių nebuvo nė tūkstančio; po karo lietuviai tapo dominuojančia tautine grupe, o žydų, po jų sunaikinimo Paneriuose, sunkoka Vilniuje rasti. Sunaikintos net senosios Vilniaus gyventojų kapinės. Vilniaus barokas, painios žydų geto gatvelės senamiestyje liko, bet jog lyg muziejaus eksponatai – tikrųjų gyventojų dvasios nebėra. Todėl knyga tikriausiai taip ir vadinasi – „City of Strangers“ – mat jame gyvena nebe tie, kas jį kūrė ir garsino.

Wolfram|Alpha

Šiandien pradėjo veikti nauja paieškos svetainė (kūrėjai ją vadina „apskaičiuojamų žinių duomenų baze“ – computational knowledge engine) Wolfram|Alpha, kuri turėtų padėti atsakyti tokius klausimus kaip „kokia tikimybė, kad 10 kartų metant monetą du kartus iškris herbas?“, „Kokia yra magnetinė deklinacija Trakuose?“ ar „Kiek futbolo stadionų galėtų tilpti Vatikane?“. Ateityje WolframAlpha galėtų tapti tikrai naudingu įrankiu, bet kol kas joje sukauptos žinios gana ribotos. Ypač finansų ir ekonomikos srityje, kuri, dėl suprantamų priežasčių, mane domina labiausiai. Nors buvo kalbama, jog WolframAlpha gali pakeisti Google ar Wikipedia, į šią naują svetainę žiūriu kaip į stipriai patobulintą Google Calculator funkciją. O didžiausias sistemos trūkumas yra tas, jog jos funkcionalumas priklauso tik nuo to, ką joje priprogramuoja jos kūrėjai, tad gali praeiti nemažai laiko, kol ji taps tiek naudinga kiek Google ar Wikipedia.

Bat pasižaisti visai smagu. Šiandien sužinojau, kad:

Didžiausia istorijoje finansinė apgavystė

Šį ketvirtadienį į dienos šviesą iškilo tikriausiai didžiausia pasaulyje finansinė apgavystė: pasirodo, fondų valdytojas, buvęs NASDAQ biržos valdybos pirmininkas, Bernard Madoff iš tiesų neturi 50 milijardų JAV dolerių, kuriuos buvo jam patikėję investuotojai – visas jo investavimas tebuvo didžiulė finansinė piramidė. Apie šį žmogų iki praėjusio savaitgalio gal net nedaug kas žinojo: jo klientų tebuvo keletas dešimčių (bet tai reiškia, jog vidutinis klientas buvo investavęs virš milijardo JAV dolerių!).

Bernard Madoff siūlydavo investuoti tik ypač turtingiems klientams ir instituciniams investuotojams (fondų fondams) — jis buvo sukūręs išskirtinumo aurą, tad dažnai teisė investuoti į jo fondą buvo parduodama kaip privilegija. Fondo investavimo strategija buvo gana sudėtinga, buvo prekiaujama pasirinkimo sandoriais (split-strike conversion), tačiau analitikai teigia, jog tokia strategija niekaip negali užtikrinti tokių stabilių ir nuoseklių fondo grąžos rezultatų.

Fondų fondams Madoff fondas labai patiko dėl to, jog valdytojas už paslaugą nieko neimdavo – jo atlygis tebuvo prekybos komisiniai. Aišku, ypač patraukli buvo ir fondo grąža: kiekvieną mėnesį fondo kapitalo prieaugis sudarydavo apie 1%. Kartais mažiau, o kartais daugiau, bet gale metų vis tiek fondo prieaugis buvo labai netoli 10%. Net ir didžiausiu rinkų kritimo metu šių metų spalio ir lapkričio mėnesį fondas krito tik 0,08% ir 1%. Tokios grąžos daugiau nei dešimtmetį užtikrinti neįmanoma, tad jau tai turėjo sukelti įtarimų.

Dar blogiau: aliarmo sirenos turėjo skambėti ir dėl fondo struktūros. Fondo vertybinių popierių saugotojas buvo pats Madoff, tad prižiūrėti fondo buvo neįmanoma. Kompanijos auditą atlikdavo tik trijų žmonių (sekretorės, septyniasdešimtmečio pensininko ir vieno auditoriaus) niekam nežinoma 20 kvadratinių metrų plote įsikūrusi įmonėlė, o juk buvo investuojami 50 milijardų JAV dolerių. JAV vertybinių popierių komisija apie Madoff fondą buvo įspėta jau 1999-aisiais metais, bet kažkaip jis vis tiek veikė iki šiol. Kol rinkos kilo, ir vis atsirasdavo naujų investuotojų, buvo nesunku šią piramidę palaikyti. Tačiau tikėtina, jog ji į viešumą išlindo todėl, kad klientai norėjo atsiimti pinigus – ne dėl to, kad fondas buvo prastai valdomas, bet dėl to, jog klientams patiems reikėjo kamšyti skyles. Ir staiga paaiškėjo, jog pinigų nėra.

Gali būti, jog kai kurie investuotojai manė, jog iš tiesų fondų valdytojas yra sukčius ir naudojasi kokia nors nelegalia schema (tarkim, prekiauja vertybiniais popieriais, naudodamasis viešai neatskleista informacija), bet vis tiek tikėjosi pasipelnyti iš jo investicijų. Priešingu atveju sunku patikėti, jog dideli fondų fondai ar kiti instituciniai investuotojai neatliko bent elementaraus audito prieš investuodami klientų pinigus pas Madoff.

Papildoma įdomi nuoroda į Youtube: pernai metų spalį Bernard Madoff kalba vienoje konferencijoje ir teigia, jog šiais laikais investicijų priežiūra yra tokia akyla, jog neįmanoma ko nors nuslėpti ir atsako į klausimą „taip kaip jūs visgi iš tikrųjų uždirbate pinigus?“